| |
|
|
2 nr.
|
SIEKIANT SOCIALINIO TEISINGUMO EKONOMIJOJE |
 |
 |
 |
Dauguma lietuvių jau yra JAV, Kanados ar kitų Vakarų kraštų piliečiai. Jaunosios kartos gi yra pilnai įsijungusios į tų kraštų ūkinį, kultūrinį ir kitokį bendruomeninį gyvenimą. Lietuviai emigrantai, jų vaikai ir vaikaičiai yra neblogai ar net visai gerai įsitaisę gyvenime. Tačiau dauguma jų jaučia, kaip darbdaviai, turtingieji ir menadžeriai juos ir kitus darbininkus bei tarnautojus traktuoja be pagarbos ir su jais mažai skaitosi. Jie laikomi lyg kokia prekė, biznių, fabrikų menkas ratelis. Užtat jie nejaučia darbe dvasinio pasitenkinimo. Jie yra be nuotaikos, mato kitus be ūpo. Nejučiomis netenka domėjimosi aukštesniais dalykais ir nukrypsta į medžiaginius. Taip nejučiomis įsijungiama į konsumerizmo visuomenę, persiimama sekularistine, materialistine pasaulėžiūra. Palengva sumaterializėjama, nudvasėjama.
Tai vyksta dar stipriau bedarbiuose, mažai ar tik pusiau dirbančiuose, neturtinguosiuose, juoduosiuose, kai kurių tautų emigrantuose ir pabėgėliuose per žaliąją sieną . . .
Tie žmonės yra gera dirva kraštutinių ideologijų rasinei ir komunizmo propagandai, daug pigiai žadančiai, viliojančiai. Susidarius palankioms sąlygoms, pvz., kilus stipriai ekonominei ar politinei krizei, tos suvargusios, sukiršintos žmonių masės, vadovaujamos neskrupulingų vadovų, priešo ir komunizmo agentų, greitu laiku gali nusiaubti visą kraštą. Tai dvi grėsmes, du baisūs pavojai! Antroji grėsmė dar net didėja. Pasaulyje vis juk auga badaujančių ir iš bado mirštančių skaičius. Be to, komunizmo vilionėms dar labiau darosi prieinamos Centro Amerikos ir kitų Trečiojo pasaulio kraštų skurstančios masės. Ten "išlaisvinta" šalis po šalies krenta į komunizmo glėbį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Josif Brodsky,
1987 m. Nobelio premijos laureatas. Apie jį 137 - 138 p.
ODISĖJAS TELEMACHUO
Manasis Telemachai,
Trojos karas
jau baigėsi. Kas laimėjo — užmiršau.
Gal graikai: tiek negyvėlių palikt
toli nuo tėviškės tegali graikai...
Ir vis dėlto kelionė į namus,
ką besakysi, truputį prailgo,
tarytum Poseidonas, kol mes ten
eikvojom laiką, išaugino erdvę.
Dabar nebežinau, kur aš esu,
kas priešais. Rodos, nešvari sala,
krūmokšniai, tvartai, kiaulių žviegesys,
apleistas sodas, kažkokia valdovė,
žolė ir akmens... Mielas Telemachai,
labai supanašėja visos salos,
kai taip ilgai klajojama, ir smegens
jau klumpa, beskaičiuodamos vilnis,
akiratis nei krislas temdo akį,
ir klausą slegia vandenų mėsa.
Kuo baigėsi tas karas, užmiršau,
ir negaliu suprasti, kiek tau metų.
Auk didelis, manasis Telemachai.
Ar susitiksime — dievai težino.
Tu jau ne kūdikis, kurį pamatęs,—
aš jaučių jungą sustabdžiau vagoj.
Anuomet mus išskyrė Palamedas,
Bet gal gerai padarė: be manęs
tu išvaduotas nuo Edipo aistrų,
ir nuodėmė netrikdo tavo sapno.
Vertė T. Venclova
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE SITUACIJA SEPTINTOJO KRIKŠČIONYBĖS AMŽIAUS ANGOJE |
|
|
|
B. TEIGIAMIEJI POSLINKIAI PRAGIEDRULIAI
Būtų labai neteisinga ir paviršutiniška Lietuvių Katalikų Bažnyčios dabartyje matyti vien nedarną, sumaištį, nuosmukį. Turime ne tik daug, bet ir labai reikšmingų pozityvų, pragiedrulių, ryšių poslinkių aukštyn.
1.
Dabartinis lietuvis kunigas nuosekliau ir nuodugniau mąsto pasaulį, sudėtingas jo dvasines problemas, atsakingiau žiūri į Bažnyčios misiją pasaulyje. Dėl daugelio priežasčių lietuvis kunigas nusiteikia "teologiniam gilėjimui", "gilėjimui mąstymo tyloje". Šiandienos lietuvis kunigas suvokia kunigystės prasmę dabarčiai, ugdo ne tik savo talentus, bet ir kunigystės malonę. Šia prasme dabarties kunigas giliai suvokia Lietuvos Katalikų Bažnyčios "vidaus ir išorės" problemas, skverbiasi gilyn į laiko ženklus, bando ten atrasti vietą sau, savo darbo gaires. Kunigas tampa vis ryškesniu lietuvių tautos dvasinių ir kūrybinių galių reiškėju. Atskirų kunigų krikščioniška pasaulėjauta, lanksčiai pritaikomi pastoracinės veiklos metodai, ir esant labai ribotoms galimybėms, davė stulbinančių rezultatų.
Lietuvis kunigas šiandien yra ne vien tautos istorijos dabartyje, bet ir visuotinės Kristaus Bažnyčios dabartyje. Jis ne tik išsaugojo, bet ir sugebėjo nokinti sūnišką ryšį su Visuotine Bažnyčia, Kristaus vietininku, stipriai glaudėsi ir tebesiglaudžiaprie Jo, nepasiduoda desperacijai. Lietuvis kunigas šią prieraišumo būseną išgyvens kaip savosios būties ontologinį pagrindą. Ir jis pats sicut homo žmonijos tragiškiausioje kryžkelėje su viltimi ir tikėjimu žvelgia į Švyturį — Kristaus Bažnyčią, siūlančią žemės civilizacijai išeigos iš aklavietės kelius. Įspraustas tarp vienareikšmių nuostatų, lietuvis kunigas tebėra "Bažnyčioje", o Bažnyčia yra jame! Jis Lietuvos dabarties istorijoj garsina krikščionybės moralinę direktyvą, o ji pastaruoju metu tapo itin aktuali.
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKOJI ČIKAGOS VARDO ISTORIJA |
|
|
|
Svetimojo vietovardžio prisitaikymas prie lietuvių kalbos morfologinės sandaros
Lietuviams, panašiai kaip ir kitoms tautoms, tenka savo kalboje vartoti įvairių svetimų kraštų vietų vardų. Jų bent dalis nelengvai, tik po ilgesnio svyravimo teprisitaiko prie lietuvių kalbos, ypač jos kaitybinės sandaros (morfologinės struktūros).
Toks yra ir Čikagos, "pasaulio lietuvių sostinės", miesto vardas (angl. Chicago), kurio galinis -o sudarė sunkumų jį vartoti mūsų kalbos kaitybinėje sistemoje. Mat lietuvių kalbos linksniavime neturime vardininko su galūne -o. Todėl, norint tokį svetimą vietovardį patogiau (rašte, o ypač šnekamojoje kalboje) varoti, jį kaityti linksniais, teko pagaliau šį vardą prisitaikyti prie pačios mūsų kalbos linksnių galūnių.
Tas vardas, jo raida ypatinga tuo, kad jo vardininkas mūsų kalboje visuotinai įsigalėjo su galūne -a (Čikaga, bendrinėje kalboje), kai kitų Siaurės Amerikos (o apskritai ir kitų kraštų) vietovardžių galinis -o dabar mūsų kalboje, ypač kalbos normintojų, neretai pakeičiamas galūne -as (pvz. Torontas "Toronto", Valparaisas "Valparaiso") arba vartojama svetimoji vietovardžio forma (t. y. su galiniu -o, plg. San Francisco ar ir San Franciskas).
Kaip ta Čikagos vardo forma mūsuose įsigalėjo, kokios aplinkybės bei akstinai nulėmė jos susidarymą?
Svarbi čia buvo ta aplinkybė, kad su Čikagos vardu (žinoma, iš pradžių labiausiai su jo angliškąja forma) lietuviai palyginti anksti susipažino ir jis tolydžio plito, darėsi žinomas vis didesniam lietuvių skaičiui.
Antrajame XIX a. ketvirtyje pradėjęs kurtis Čikagos miestas ypač po 1848 m. ėmė sparčiai augti, čia plečiantis pramonei bei prekybai. Laisvės ir pragyvenimo galimybių ieškodami, į jį maždaug nuo 1970 m. ėmė vis daugiau keliauti lietuvių išeivių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Trijų veiksmų istorinė drama
ASMENYS
JOGAILA — Lietuvos didysis kunigaikštis.
SKIRGAILA — Trakų kunigaikštis, jo brolis.
ALEKSANDRA — jo sesuo.
JULIJONA — Jogailos, Skirgailos ir Aleksandros motina.
HANULIS — vokietis iš Rygos, pirklys, Jogailos sekretorius
MARGARITA — Hanulio duktė, Aleksandros palydovė.
VYTAUTAS — Jogailos pusbrolis.
ONA — Vytauto žmona.
ANDRIEJUS — kunigas vienuolis, lenkas.
VLODKA — Lenkijos ponų tarybos pirmininkas.
ZAVISA — Lenkijos sosto atstovas, regentas.
Bajorai, kariai, tarnai...
LIETUVA — Priešpaskutinis XIV šimtmečio dešimtmetis.
PIBMAS VEIKSMAS
Scenovaizdis. Pačioje avanscenoje įrangiamos dvi mažytės poscenės — kairėje ir dešinėje centrinės scenos, gerokai pakeltos nuo grindų . Jų detalės pakeičiamos veiksmams progresuojant. Centrinės scenos dekoracija nesikeičia.
Kur centrinė scena maža — poscenės gali būti išneštos iš scenos, atskirai, ar ant platformų priekyje. Suprantama, poscenės gali eiti pilnomis scenomis operuojant šviesomis arba uždanga, ir skubiai pakeičiant vieną kitą dekoratyvinę smulkmeną.
Centrinė scena
Miegamasis. JOGAILA stovi prie atidaryto lango — į vidų dvelkia blanki mėnulio šviesa ir atspindi vaiduoklišką jo šešėlį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GRAFIKAS TELESFORAS VALIUS |
|
|
|
Praeitų metų gruodžio 1 d. sukako dešimt metų nuo grafiko Telesforo Valiaus mirties. Tą dieną lietuvių dailininkų šeima neteko vieno ryškiausių kūrėjų savo narių tarpe ir lietuvių tauta iškilaus ir didelio menininko.
Valiaus kūryba lietuvių dailės istorijon įeina kaip vertybė, kuri ženklina lietuvių grafikos psiektus laimėjimus jo išgyvento laiko tėkmėje. Kartu ji liudija lietuvių dailės lygį nuo Nepriklausomybės atgavimo iki dabarties.
Su savo bendraminčiais ir bendraamžiais — Petravičium, Augium, Jurkūnu, Jonynu, Ratu ir kitais — Valius įsiterpė į kūrybinį darbą, kuris iškėlė lietuvių grafiką į tarptautinio lygio pakopą.
Neįtikėtina, kad iš kaimo genčių kilę jauni menininkai galėjo tai atsiekti. Bet juos įtaigavo mūsų liaudies meno tradicijų tęstinumas ir atgimusios tautos dvasinis entuziazmas.
Ingrida Korsakaitė įžvalgioje apybraižoje "Gyvybinga grafikos tradicija" ("Vaga", Vilnius, 1970) rašo: "Jo medžio raižinys "Velykų rytas Žemaitijoje" (1939) savo tematika kiek primena P. Augiaus - Augustinavičiaus estampus iš ciklo "Žemaičių Kalvarijos", tačiau labai nuo jų skiriasi visai priešinga dramatiška nuotaika. T. Valiaus raižinyje, lyg netekę pusiausvyros ar kažkokios mistiškos jėgos pastūmėti, virsta medinės bažnyčios siluetas, varpinė ir aukšti šventoriaus medžiai, mažos maldininkų figūrėlės ir jų nešamos vėliavos. Visą kompoziciją jungiantis judesys, nepastovi daiktų būsena teikia raižiniui didelės ekspresijos, kuri drauge su lietuvių liaudies architektūros motyvais išryškina nacionalinį koloritą. Tautosakos atgarsiai nuaidi T. Valiaus medžio raižinyje "Žemaičių pasakų velnias" (1938), taip pat pasižyminčiame ekspresyvia raižysena".
Kai V. Petravičiaus ir P. Augiaus kūryboje matome sekmadieninių švenčių, vestuvinių apeigų, kaimiško gyvenimo buities, legendų ir pasakų vaizdus, tai T. Valius, tas atkaklus žemaitis, iš savo gimtųjų kalvelių nusileidžia į Baltijos jūros pakrantę ir žvejų draugystę, kad pavaizduotų žmogiško gyvenimo kasdienybę ir tikrovę su visais džiaugsmais ir ašaromis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVOS MADONŲ ŠVENTOVĖ CLEVELANDE |
|
|
|
Dievo Motinos lietuvių parapija Clevelande yra vienas gyviausių mūsų religinių bei kultūrinių centrų išeivijoje. Vadovaujant uoliam klebonui kun. Gediminui Kijauskui, S.J., čia vyksta plati religinė bei tautinė veikla, apsireiškianti vis naujomis formomis. Ją ypač praturtina pradžios mokykla su lietuvių kalbos pamokomis savaitės dienomis, o labiausiai šeštadieniais. Parapijos lietuvių dvasią labai pakėlė ir meniškai atnaujinta šventovė. Miela gėrėtis Dievo Motinos parapijos darbais ir jos šventovei skirti ši Aidų numerį. — Red.
Kur žmogus begyventų, ten jis palieka savo buvimo pėdsakus. Daugiausia tų savo gyvenimo pėdsakų jis sukuria, juos giliai į žemę ir j laiką įmina ir palieka savo gimtajame krašte. Tačiau to paties žmogaus kūrybinių apraiškų rasime emigracijoj — svetimose šalyse, rasime net Sibire — baisioje tremtyje, grubiausio pavidalo nelaisvėje. Kartais rodosi, kad Gėrio ir Grožio, Laisvės ir Teisingumo ilgesys jo sieloje niekad neblėsta. Kitoks žmogaus gyvenimas jam vargu beturėtų kokią nors vertę ir prasmę.
Šiuo atveju tasai žmogus — lietuvis. Nereikia būti labai akylam, nūdien lietuvio gyvenimo pėdsakų, jo kūrybinės dvasios apraiškų galima rasti beveik visose žemės pagairėse.
Kai po Antrojo pas. karo mes atvykom į Ameriką, čia radom lietuvių pastatydintas bažnyčias (net katedras, kaip jau prarasta Šv. Kryžiaus šventovė Chicagoje), lietuvių namus, įvairių draugijų klubus, jų privačias sodybas, skendinčias soduose ir gėlių darželiuose. Dirva buvo rūpestingai paruošta, čia jau buvo nesunku ir mums savo dvasios grūdą berti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DIALEKTINĖ AKISTATA APIE LIETUVOS ISTORIJĄ |
|
|
|
Vieškeliais, takais ir kūlgrindomis j lietuvių spaudos ir knygų puslapius plūsta begalinė armija: rikiai, kunigaikščiai, kriviai, riteriai, žemdirbiai, baudžiauninkai, bajorai, dalgininkai, rekrutai, tremtiniai, sukilėliai. Tauta buvo taip išalkusi savo istorijos, kad vos tik jai prasivėrė kelios durys, buvo pakeltas uždangos kraštelis, istorinė praeitis ėmė galingu srautu veržtis į tautos dabartį, nebodama dar uždarytų vartų bei uždraustų temų.
Partinei biurokratijai ši invazija kelia nerimą. Toji į marksizmo - leninizmo rėmelius netelpanti istorija jiems atrodo pavojinga, bet persitvarkymo ir atvirumo eros poreikiai verčia leisti piliečiams atviriau pasisakyti. Ideologiniams sargams telieka atsargiai pritarti istorijos sugrįžimui ir drauge perspėti rašančiuosius, jiems primenant, kokios tebėra tos istorijos interpretavimo ribos.
1987 metų "Pergalės" žurnalo antrame numeryje tokį perspėjimą paskelbė KP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (mirė 1987 metų gale), o jam netiesioginiai atsakė pokalbio apie lietuvių istorinę prozą dalyviai. Matome dramatišką dialektinę priešpriešą, kokių iki šiol oficialioje spaudoje nebuvo: Griškevičiaus tezę apie Lietuvos istoriją — ir lietuvių rašytojų antitezę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JOSIFAS BRODSKIS — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
1987 m..spalio mėnesį Švedijos Karališkoji Akademija paskyrė tų metų Nobelio literatūros premiją New Yorke gyvenančiam rusų poetui ir esejistui Josifui Brodskiui. Kaip ir 1980 metais Nobelio premiją laimėjęs Česlovas Milošas, Brodskis yra artimai susijęs su Lietuva ir yra rašęs lietuviškomis temomis.
Savo pareiškime apie premiją, švedų akademija pabrėžė Brodskio "minties aiškumą ir poetinį intensyvumą". Spaudai išdalintoje trumpoje poeto biografijoje sakoma, kad poezija jam esanti "dieviška dovana". Iškeliamas jo kalbos "skaidrus intensyvumas" ir jo "stebėtinas sugebėjimas išsireikšti angliškai". Pats Brodskis apibūdino save kaip "rusų poetą, angliškai rašantį esejistą ir JAV pilietį".
Nors Nobelio komisija nieko neskelbia apie savo posėdžius ir diskusijas, vienas akademijos narių prasitarė, kad Brodskis buvo finalistas, svarstant praėjusių metų premiją, kurią laimėjo nigerijietis Wole Soyinka. 1987 m. pagrindiniai Brodskio varžovai buvo Trinidade gimęs indų prozininkas V. S. Naipaul, meksikietis poetas ir kritikas Octavio Paz ir ispanų poetas Camilo José Cela.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VIII JAV LB KULTŪRINIŲ PREMIJŲ ŠVENTĖ |
|
|
|
JAV LB Kultūros tarybos kultūrinių premijų švenčių tradicija prasidėjo 1980 metais, ir iki šiol aštuoniems dailiosios ir mokslinės literatūros kūrėjams paskirtos 3000 dolerių premijos, o tūkstantinės premijos išdalytos 39-niems dailės, muzikos, teatro, spaudos ir radijo srities lietuviams kūrėjams bei kultūros darbuotojams. Didžiąsias, 3000 dolerių, premijas skiria JAV Lietuvių Bendruomenė, o kitas — Lietuvių Fondas1;
VIII premijų šventė įvyko 1988 gegužės 15 d. Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje. 3000 dolerių literatūros premija paskirta rašytojui, humoristinės poezijos kūrėjui Antanui Gustaičiui už 1987 m. išleistą rinkinį "Pakelėje į pažadėtąją žemę". Dailės premija teko dailininkei Adai Korsakaitei - Sutkuvienei iš Čikagos, teatro — režisieriui Petrui Maželiui iš Los Angeles, žurnalistikos — Draugo redaktoriui Pranui Garšvai, M.I.C., radijo — Laisvės Žiburio New Yorko radijo programų vedėjui Romui Keziui ir muzikos premija paskirta Žilevičiaus - Kreivėno muzikologijos archyvui Čikagoje.
Asmeniškai premijas ir žymenis priėmė A. Gustaitis, P. Maželis ir R. Kezys. Muzikologijos archyvui skirtą premiją priėmė to archyvo darbuotoja Loreta Venclauskienė, o negalėjusių šventėje dalyvauti — A. Sutkuvienės vardu priėmė dailininkė Danguolė Stončiūtė - Kuolienė ir Pr. Garšvos — LZS c. v. pirmininkė Rūta Klevą Vidžiūnienė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Rudens ir žiemos metu Jaunimo centro kavinėje Čikagoje penktadienių vakarais vyksta populiarios vakaronės. Jau tradicija virto vakaronių sezoną užbaigti Poezijos dienomis. Poezija lietuvių tautiniame gyvenime" yra atlikusi išskirtiną vaidmenį. Ir į pasaulinę areną išėjome ne su lietuviška novele ar romanu, bet su poezija.
Kai Lietuvoje viešpatavo dar tamsi naktis, Prūsų Lietuvoje Kristijonas Donelaitis sukūrė nemirštamą veikalą. Ir šiandien lietuvių literatūros stipriausi reprezentantai tebėra Metai ir Anykščių šilelis. Taip pat poezija atliko svarbų vaimenį tautinio atgimimo eigoje. Tad ir nenuostabu, kad lietuvis yra suaugęs su poezija.
Pasitaikė labai gyvas savaitgalis, perkrautas įvairiais renginiais. Poezijos dienos beveik sutapo su Vilniaus Jaunimo teatro pastatymais. Vilniaus Jaunimo teatro gastrolės buvo ne eilinis įvykis. Tad lietuviškų renginių lankytojai turėjo kūlversčiais verstis ir skubėti, kad visur suspėtų. Žmonės iš visų kraštų ir pašalių važiavo į Čikagą. Teko matyti atvažiavusius iš Detroito, develando, New Yorko, Baltimorės, Philadelphijos, Vašingtono, Floridos ir net iš tolimos Los Angeles. Be abejo, buvo ir iš kitų vietovių. Savaime aišku, vienas kitas iš jų dalyvavo ir Poezijos dienose. Tai irgi buvo neeilinis renginys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKOS KNYGOS VARGO DIENOS
Auga milijoniniai fondai, rengiamos šokių ir dainų bei sporto šentės su didžiausiais biudžetais, kongresai, statomos operos, o tačiau tame dideliame judėjime lietuviškoji knyga vos vos vegetuoja.
Lietuviai rašytojai tikrai turi parengtų spaudai kūrinių, bet neranda leidėjų. Jei nori išleisti, tai turi susimokėti išleidimo išlaidas arba bent dalį. Šiaip leidėjam lietuvišką knygą išleisti jau grynas nuostolis. Lietuvių autorių knygų paklausa labai maža. Tačiau perkamos praktinio pobūdžio knygos, pvz., virimo.
Knyga tada klesti, kai ją perka, kai ji reikalinga žmogaus gyvenime, kai atsiranda dvasinių vertybių ilgesys. Ar neįdomu sužinoti, apie ką rašo mūsų rašytojai, kokias problemas jie paliečia? Jie turi visišką laisve, kai tos kūrybinės laisvės jau neturi pavergtoje Lietuvoje gyveną rašytojai. Valdžia ten nusako, ką turi rašyti ir kaip.
Tad laisvėje gyvenančių rašytojų knygos gauna visai naują įprasminimą — jos papildo lietuviškąją kūrybą, ją padaro turtingesnę, pilnesnę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Spausdinant šį Aidų numerį, Kanadoje vyksta labai svarbūs kultūriniai renginiai: Toronte birželio 24 - 27 d. — kultūros kongresas; birželio 28 - liepos 1 d. — Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas; liepos 3 d. — Laisvojo Pasaulio lietuvių tautinių šokių šventė Hamiltone. Apie tai plačiau kitame Aidų numeryje.
— Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai balandžio 13-27 d. lankėsi pas popiežių Joną Paulių II. Popiežius juos priėmė balandžio 18 d. Vyskupai jam dėkojo už rūpestį, minint Lietuvos krikšto jubiliejų, ir arkivysk. Jurgio Matulaičio paskelbimą palaimintuoju. Popiežius gi tarp kitų pamokymų tarė: "Norėčiau įeiti į kiekvieną Jūsų bažnyčią, melstis drauge su jumis, dalyvauti jūsų apaštalavimo tarnyboje, kurią atliekate su tokiu dideliu pasišventimu tyliai, dažnai nugalėdami sunkias kliūtis, bet visuomet kupini aukos dvasios". Balandžio 19 d. popiežius laikė mišias su lietuviais vyskupais ir 20 lietuvių 1 kunigų. Mišios buvo lietuvių kalba. Šio apsilankymo proga arkivysk. Liudas Povilonis dėl sveikatos atsisakė nuo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo - administratoriaus pareigų. J jo vietą paskirtas vysk. Juozapas Preikšas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KĘSTUČIO GIRNIAUS KNYGA "PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE" |
|
|
|
Nesu pasiruošęs detaliai komentuoti ir akademiškai nagrinėti šią puikią didelės apimties knygą, j kurią autorius tiek daug idėjo kruopštaus darbo ir skyrė nemaža laiko, panaudodamas didžiulį kiekį įvairios literatūros ir kitos medžiagos. Gale knygos duodama bibliografija skaitytoją tiesiog apstulbina, lygiai nustebina unikalios 37 nuotraukos, istoriniai gyvos, kalbančios! Mano šio rašinio tikslas yra pateikti Aidų skaitytojams tik keletą minčių, kurios atėjo į galvą, skaitant knygą "Partizanų kovos Lietuvoje", kaip tų įvykių dalyvio, o taip pat papildyti vienu kitu prisiminimu iš mano praeities tą bendrą vaizdą, kurį piešia ši knyga. Mano noras, kaip vieno iš nedaugelio išlikusių gyvų Lietuvos partizanų ir atvykusių į vakarus liudininkų, (kuriam teko pergyventi ir savo akimis regėti tuos kruvinus įvykius Lietuvoje, o vėliau net keletą metų praleisti sovietų kalėjimuose ir lageriuose drauge su buvusiais partizanais, kovos draugais, daug ką sužinant iš jų šiurpių išgyvenimų, pasakojimų) — beveik šimtu procentų pritarti autoriui ir pasakyti, kad taip tikrovėje maždaug ir buvo. Autorius tiksliai apibrėžė tos įvykius ir atkūrė situaciją, išeidamas iš sukauptos gausios medžiagos, vadovaudamasis savo akademiško, kritiško proto reikalavimais, logiškomis išvadomis. Žinoma, nenoriu teigti, kad ši knyga visiškai pilnai apibrėžia, atskleidžia ir viską pilnai išnagrinėja, nusakydama Lietuvos partizaninį judėjimą pokario metais, antroje sovietinėje okupacijoje. Tie įvykiai tačiau yra tokie tragiški ir nepaprastai gausūs, ypatingose sąlygose ir aplinkybėse, kad, matyt, dar daug praeis laiko, kol istorija plačiau ir pilniau į juos pažvelgs. Bloga yra tai, kad daug medžiagos, kartu su įvairiomis nuotraukomis, partizanų albumais ir archyvais, tebėra KGB rankose. Nedaug tėra vilčių, kad artimiausiu laiku taip vadinama "Glasnost" kada nors leis į tą dokumentaciją pažvelgti, netgi valdančios klasės sluoksniuose. Didelė dalis medžiagos, išbarstyta po visą Lietuvą, dėl okupacijos ir žiaurios dvasinės priespaudos vis dar negali būti kaupiama, renkama didesniais kiekiais. Dalis medžiagos yra visai pražuvusi arba neatkuriamai priešo sunaikinta. Yra dar daugybė gyvų liudininkų, bet ir čia laikas daro savo įtaką, daugelis jų iškeliauja amžinybėn. Tiesa vis dar slepiama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVA KNYGOSE APIE RELIGIJĄ IR KOMUNIZMĄ |
|
|
|
Pedro Ramet: CROSS & COMMISSAR. Bloomington, University of Indiana Press, 1987; Gerald Buss: THE BEARS HUG. London, Hodder & Stoughton, 1987.
1987 metais užderėjo mokslinės studijos apie bažnyčios ir valstybės santykius komunistų valdomose rytų - vidurio Europos šalyse. Šiose knygose rašoma ir apie Lietuvą, jos tikinčiųjų kovą už savo teises.
Knygos "Kryžius ir komisaras"' (The Cross & the Commissar) autorius — Vašingtono universiteto profesorius Pedro Ramet — naudojasi gausia literatūra apie religiją Lietuvoje ir dažnai cituoja "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Jo nuomone, religija yra ir politinė apraiška — ji negali nesirūpinti viešąja dorove, papročiais, valdžios veiksmais, kultūra ar tautine tapatybe. Komunistinės valdžios tačiau žiūri į religiją kaip į praeities atgyveną ir nori kuo labiau sumažinti jos vaidmenį visuomenėje.
Pasak autoriaus, šias komunistų užmačias apsunkino religinės ir tautinės tapatybės junginys. Jis primena, kad ir anksčiau carai mėgino nustelbti lietuvių tautiškumą, brukdami rusų kalbą ir mėgindami Katalikų Bažnyčią paversti rusinimo įrankiu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LITUANISTIKOS KONFERENCIJA PUNSKE |
|
|
|
1981 m. rugpjūčio 29 - 30 d. įvykusios mokslinės konferencijos Punske (Suvalkų krašte) referatai išspausdinti po šešerių metų "Acta Baltico - Slavica " XVIII tome, Wroclaw, 1987, 428 p., tiražas 500, vyr. red. Jan Safarewicz. Dvylikos redakcinio komiteto pavardžių tarpe yra vienas lietuvis: prof. dr. Vytautas Mažiulis iš Vilniaus ir vienas švedas, prof. dr. Knut-Olof Falk iš Lundo, Švedijos. Tęstinio leidinio paskirtis nusakyta šešiomis kalbomis — ir lietuviškai: "Acta Baltico - Slavica metraštis, skirtas slavų - baltų istorijos, kalbotyros ir materialinės kultūros santykiams tyrinėti, yra Lenkijos Mokslų Akademijos Slavistikos instituto leidinys...". Daugiau apie tą metraštį žr. Liet. enciklopedijos 36 ir 37 tomus.
Beveik trys ketvirtadaliai XVIII-ojo tomo skirta minėtajai konferencijai Punske (p. 121 - 428). Pratarmė duota dviem kalbom, lenkiškai ir lietuviškai. Proga mokslinei sesijai lituanistine tema susidarė, švenčiant Punsko vidurinės mokyklos 25-metį. Šios mokyklos 400 abiturientų sudaro Lenkijos lietuviškąjį branduolį. Dėl įvairių priežasčių į šį tomą pateko ne visi sesijoje skaityti pranešimai. Dėkojame Lenkijos mokslininkams už pritarimą ir talką. įžanginį ir užsklandos žodžius tarė lenkiškai baltistas archeologas Jan Jaskanis iš Varšuvos. Kreipėsi, kaip ten iš seno įprasta: "Szanowi Paristwo, Panie į Panowie!".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SENIAUSIOJO KALBOTYROS ŽURNALO JUBILIEJINIS TOMAS |
|
|
|
1850 m. vokiečių filologas Adalbert Kuhn įsteigė žurnalą, kurį jis pavadino Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen (Lyginamosios kalbotyros žurnalas indoeuropinėms kalboms). Žurnalas paprastai sutrumpinamas kaip KZ — Kuhn'o žurnalas, Kuhns Zeitschrift. Jo pirmasis tomas pasirodė 1852 m. Dėl įvairių priežasčių žurnalas negalėjo pasirodyti kasmet; ypač per paskutinįjį pasaulinį karą jis buvo ilgai neleidžiamas. 1987 m. išėjo šito seniausiojo indoeuropinių kalbų žurnalo 100-asis tomas. Leidėjai (Alfred Bammesberger, Eichstätt, ir Günter Neumann, Würzburg) 100-ąjį tomą pavadino jubiliejiniu. Jie pakvietė daugybę indoeuropistikos mokslininkų šiam tomui parašyti specialių straipsnių. Šie straipsniai parodo, kiek yra pasiekta ligšioliniais tyrinėjimais ir kartu atveria galimybes tolimesniems moksliniams darbams.
Aidams pranešti apie šitą tomą atrodo tikslinga dėl to, kad vėliausiai nuo 19 amžiaus vidurio beveik kiekvienas indoeuropinis kalbų specialistas domėjosi baltų kalbomis, o ypač lietuvių kalba. Juk iki šios dienos lietuvių kalba nepaprastai tinka porodyti indoeuropiečių kalbų gramatinėms savybėms, nes ji yra pati senoviškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Kaip mažas pavyzdys tebūnie čia perduotas daiktavardžio vilkas linksniavimas, iš kurio labai aiškiai matyti didelis panašumas tarp sanskrito (senosios indų kalbos) ir lietuvių kalbos. Greta lietuviškųjų ir sanskritiškųjų formų duodamos atstatytos indoeuropietinės formos.1
|
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS BAŽNYČIOS, VI tomas. Kaišiadorių vyskupija ir I - V tomų papildymai, atitaisymai, vardynai. Autorius — Bronius Kviklys. Architektūriniai tekstai: Jurgio Gimbuto. Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla. Čikaga. 1987. 608 puslapiai. Šiuo tomu baigiama istorinių knygų serija apie Lietuvos vyskupijas. Nors šiame tome ir kituose tomuose sužymėtos talkinusiųjų pavardės, bet, žiūrint į tokios apimties veikalą, kyla klausimas, kaip Bronius Kviklys užteko jėgų bei laiko tokiam milžiniškam užmojui. Juk tai atlikta išeivijoje — ne Lietuvoje, kur lengvai prieinamos gausios bažnyčių nuotraukos ir kiti istoriniai šaltiniai. Šis šešiatomis veikalas reikalingas išsamios recenzijos, kuria labai rūpinasi Aidai.
ADALBERTAS STANEIKA. Lithuanian artist, painterand diplomat. Išleido F. Andriūnas. Dailininko kūrybą apibūdino Paulius Jurkus. Tekstas anglų ir lietuvių kalbom. Išspausdino Wyncote leidykla Philadelphijoje 1987 m. 19 spalvotų iliustracijų. Atrodo, kad jos spalviškai labai gerai atliktos. Neturint originalų, neįmanomas tikslus sprendimas. Bet iliustracijų ir knygos įspūdis labai teigiamas. Formatas didelis, spaudos darbas švarus, popierius kreidinis, ir pagaliau pats dail. Adalbertas Staneika Lietuvos dailės istorijoje gerai žinomas. Ši monografija įeina į gražiausiai išeivijoje išleistų mūsų dailininkų monografijų lobyną. Jos kaina 30 dol. Meno mylėtojai šį veikalą turėtų įsigyti. Jis gaunamas pas leidėją: F. Andriūną, 155 Greenvvood Ave., Wyncote, PA 19059.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ĮSTEIGTAS "AIDŲ" ATSARGINIS FONDAS |
|
|
|
Dosnusis lietuviškos spaudos mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis paaukojo AIDAMS 5000 dol. Jo noras yra, kad "tas kapitalas būtų investuotas saugioj vietoj ilgam laikui kiek galint aukštesnėmis palūkanomis", o palūkanos skiriamos bendradarbiams už straipsnius.
Beveik tuo pačiu metu gautas ir kitas 5000 dol. čekis. Jį atsiuntė Tėv. Jurgis Gailiušis, O.F.M. Jam, kaip vienuolyno vyresniajam rekomenduojant, tą sumą paskyrė Kennebunkporto pranciškonų vienuolyno taryba.
Abiem aukotojams reiškiame nuoširdžiausią padėką.
Gavus tokias svarias aukas, kilo mintis įsteigti AIDŲ atsarginį fondą. Aplinkybės yra labai patogios. Išeivija — tvirta finansiškai. Palankumas AIDAMS aiškiai matomas. Žymi dauguma prenumeratorių spontaniškai tapo garbės prenumeratoriais. Retėjant žurnalo prenumeratorių vyresniajai kartai, tai padėjo išvengti finansinės krizės ir išsilaikyti iš prenumeratos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
