Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 nr.
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Kęstutis K. Girnius — 1988 metai Lietuvoje ........................................................................................... 1
Leonardas Andriekus — Išsiilgau tavęs, Šią naktį, Septyniasdešimt penktas pavasaris, Daina, Užkeiktieji miestai, Vaikystė, Skubėkime, Paskutinė daina (eil.) ......................................................... 12
A. Paškus — Ateistinė krikščionybė ...................................................................................................... 14
Dail. V. Vizgirdos žodis jo pagerbtuvėse ................................................................................................. 32
Jo peizažuose matai Lietuvą (Leonardo Andriekaus sveikinimas) ....................................................... 34
Jurgis Jankus — Ir pasiliko nenuverti ................................................................................................... 36
Dr. Kazys Ėringis — Lietuvos žemės ūkis (dr. Br. Povilaičio veikalas) ............................................... 44
Dr. Jonas Balys — Atsisveikinimas su mylimąja ................................................................................... 51
Vanda Daugirdaitė - Sruogienė — Dokumentacija, liečianti Lenkijos ultimatumą Lietuvai ............... 55

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Daiva Skuodytė — Lietuvos dailė socialistinio realizmo kontekste ..................................................... 60
Dr. Barbora Vileišytė — Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XIV suvažiavimas Romoje ............ 63
Vytautas Volertas — JAV LB Krašto valdybos pirmininko pranešimas .............................................. 65
J. Žygas — Pedagoginio Lituanistikos instituto šventė ......................................................................... 68
Mūsų buityje. Tėvynėje ........................................................................................................................... 69

KNYGOS
Vald. M. Cukuras — Nepamirštamas Teilhard de Chardin (Antano Paškaus knyga "Evoliucija ir krikščionybė Teilhard de Chardin perspektyvoje") ............................................................................... 72
A. Paškus — Keletas autoriaus pastabų ................................................................................................ 75
J. Žemkalnis — Kazio Sajos pjesė apie Motiejų Valančių .................................................................... 77
J. Žemkalnis — Nauja Kosto Ostrausko pjesė ...................................................................................... 78
Marija Stankus - Saulaitė — "Paskutinis pabučiavimas" — tiesus Puikytės - Balvočienės žvilgsnis ................................................................................................................................................................... 79
Atviras laiškas Aidų redakcijai (V. Trumpa) .......................................................................................... 80
Skaityti daugiau...
 
1988 METAI LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
alt

1988 metai Lietuvoje buvo tikrai ypatingi. Įsibėgėjo antrasis tautos atgimimas, griaunama stalinizmo ir stagnacijos metais sukurta priežiūros ir bauginimo sistema, lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba, trispalvė — vėl valstybės vėliava, Lietuvos himnas — valstybinis himnas, palaužta cenzūros galia, klesti laisva, neoficiali spauda, oficialieji leidiniai dažnai spausdina straipsnius, kurie prieš metus būtų buvę vadinami antitarybine propaganda ir agitacija. Gimė Lietuvos Perstvarkymo sąjūdis ir per trumpą laiką tapo svarbiausia visuomenės jėga visoje respublikoje. Oficialiai pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, atkuriamos senos politinės partijos, moksleivių ir studentų organizacijos. Rašoma apie Lietuvos okupaciją, reikalaujama ne tik suverenumo, bet ir nepriklausomybės. Vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas kardinolu ir veikiai pradėjo vesti Ražnyčią nauju drąsesniu keliu. Valdžia nutarė Ražnyčiai grąžinti Vilniaus katedrą, metų pabaigoje leido vyskupui Julijonui Steponavičiui vėl eiti Vilniaus apaštalinio administratoriaus pareigas, katalikai ir kiti tikintieji pradeda atgauti savo teises. Svarstomi ūkio autonomijos projektai, raginama sukurti savo valiutą, sustabdyta Ignalinos trečiojo bloko statyba, galvojama, kaip apriboti ateivių antplūdį Lietuvon, sustabdyti gamtos teršimą, palaužti centro žinybų galią. Visa tai svarbu, bet dar svarbesni lūžiai tautos savimonėje. Atsinaujino tautinis orumas, susidomėjimas politika bei įsitikinimas, kad galima paveikti valdžios nutarimus, laipsniškai iš viešojo gyvenimo šalinama baimė ir prisitaikėliškumas. Taigi, Lietuva daugeliu požiūrių tiek pakito, kad sunku ją net ir atpažinti.

Šie dideli pasikeitimai, dideli laimėjimai jvyko taikiai, bet ne be įtampų padidėjimo. Ne tik velionis Petras Griškevičius, bet ir jo įpėdinis Ringaudas Songaila priešinosi persitvarkymo politikai, mėgino išlaikyti senąją tvarką. Santykiai tarp partijos ir Sąjūdžio dažnai buvo įtempti, nes partija negalėjo perprasti, kad Sąjūdis tapo svarbiausia visuomenės organizacija. Santykiai pagerėjo po Rrazausko išrinkimo pirmuoju sekretoriumi, bet vėl atsirado trintis po to, kai dėl partijos spaudimo ir pirmininkaujančio manipuliavimo Lietuvos Aukščiausioji Taryba lapkričio mėnesį nebalsavo dėl Lietuvos suverenumo deklaracijos. Partija padarė kai kurių nuolaidų Sąjūdžiui ir tautai, bet neketina atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens ir tebemano, kad turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius klausimus.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
alt
IŠSIILGAU TAVĘS
Išsiilgau Tavęs,
Kaip upė jūros.
Plauksiu džiaugsmo srove,
Nors be irklo ir burės.


Sako, jog netoli
Atsivėrusios žiotys. —
Tavo meilė gili —
Aš dėl jos nukryžiuotas.

Jau beliko tiktai
Gal viena valanda,
Ir neteks pajautimų daiktai.
Galios mano malda . . .

ŠIĄ NAKTĮ
Šią naktį šiaurėje žvaigždelė krito
Į kosmines tamsybes klykdama.
Nūnai vidunaktis. Dangus atidarytas,
Ir mano sieloj tuštuma.

Tas klyksmas jos mane atbudino —
Giliai įmigusį staiga prikėlė.
Šią naktį pajutau, jog būtina
Atverti dangui sielą. —

Atvert ir lamentacijomis įsilieti
Į kritusios žvaigždės agoniją,
Paskui jau vėl sustingt iš lėto
Jos atsisveikinimo žodyje.

Dabar jau bus naktis tamsesnė,
Dabar jau viena žvaigždele mažiau!
Aš tik širdim jutau jos esmę,
Tik dainoje galėjau pasidžiaugt...
Skaityti daugiau...
 
ATEISTINĖ KRIKŠČIONYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Krikščionybė yra dviejų polių, arba "dviejų tikėjimų" religija: tikėjimo į Dievą ir tikėjimo j Kristų. Apie šiuos du centrus, Dievą ir Kristų, ir pinasi krikščioniško gyvenimo audinys: doktrina, liturgija, moralė (individualinė ir visuomeninė). Krikščionis užtat ir gravituoja į šiuos abu taškus: į Dievą kaip savo galutinį tikslą ir į Kristų kaip kelią, vedantį ano tikslo, link. Iš šių dviejų polių ir teka gyvybės jėga krikščionybėn. Vieną kurį iš jų sumenkinti, nuslopinti ar nustumti į tikėjimo pakraštį reikštų krikščionybę sužaloti, gal net ir jos prigimtį pakeisti — duoti jai kitokį turinį, paliekant tą pačią išvaizdą.

Krikščionybės istorijoje tai vienas, tai kitas polius buvo stipriau akcentuojamas. Vienoje epochoje labiau pasireikšdavo teocentrizmas (tikėjimas į Dievą); kitoje — kristocentrizmas (tikėjimas į Kristų). Tačiau nei vienu atveju nebuvo prarasta pusiausvyra tarp šių dviejų centrų: teocentrizmo ir kristocentrizmo. Beje, nūdienė krikščionybės būklė šiuo atžvilgiu gerokai pasikeitė. Vienašališkas Kristaus pabrėžimas kai kuriose krikščionių grupėse graso krikščioniškąją religiją paversti krikščionybe be Dievo, ateistine krikščionybe. Todėl šios studijos rėmuose ir bandysime tąją vidinę grėsmę bent kiek paryškinti. Tam tikslui visų pirma paaiškinsime dvipoliškumo apraiškas ir jų sąveiką istorijoje apskritai ir mūsų dienose išskirtinai. Pagaliau žvilgterėsime į pasipriešinimą ateistinei krikščionybei, į griežtųjų mokslų laikyseną religijos atžvilgiu ir iš jos plaukiančias išdavas. Pabrėžtina, kad šiuos klausimus svarstysime ne teologijos (Apreiškimo) perspektyvoje, bet visuomeninės psichologijos šviesoje.
Skaityti daugiau...
 
Dail. V. Vizgirdos žodis jo pagerbtuvėse PDF Spausdinti El. paštas
alt
Kada ateina subrendimo metas ir amžiaus našta slegia gyvenimą, tada jau galima apmąstyti savo praeitį ir savo likimą.

Žmogaus gyvenimas yra kaip upė laiko tėkmėje. Bėgo ir nubėgo.

Gyvenimu galima džiaugtis, gyvenimo galima ir nekęsti, bet viltis žmogų palydi iki paskutinio atodūsio, nes nėra tokių, kurie prieš mirtį dar suspėtų pasakyti: "Aš jau mirštu".

Jeigu sulaukei 85 metų amžiaus, tai gali tikėtis, kad dar švęsi 95 metų jubiliejų. Draugų likučiai tave paglostys, pasakys koks tu geras buvai.

Reiktų manyti, kad galimybių tam jau nėra, bet viltis vis vien palydi kiekvieną tavo žingsnį. Niekas nežino, ką jam lemia rytojus.

Nėra tautos, kuri neturėtų savo emigracijos.

Kiekvienas individualiai mūsų nelaimėje ir skausmuose čia kuria savo gerbūvį.

Skaityti daugiau...
 
Jo peizažuose matai Lietuvą . . . PDF Spausdinti El. paštas
Dail. Viktoro Vizgirdos ilgo bei kūrybingo amžiaus jubiliejinėse pagerbtuvėse miela pasigėrėti jo svariu įnašu į Lietuvos bei išeivijos dailę. Taip pat pasigėrėti, kad mūsų kaip tremtinių ar pabėgėlių gyvenimas svetimose žemėse beveik per penketą dešimtmečių palyginti buvo gana prasmingas ir kultūringas. Tai atsitiko daugiausia dėl kūrybingos šviesuomenės — dailininkų, rašytojų, muzikų, mokslininkų — kurie neleido lietuvių visuomenei sustingti. Jų kūryba, dabar taip aukštai vertinama Lietuvoje, sykiu su religija, buvo mūsų kelio rodiklė į grožį, gėrį, tautą...

*

Kalbėdami apie lietuvių dailę, mes jos negalėtume suvokti be Vizgirdos. Jis juk ir intensyvus kūrėjas, ir profesorius, ir parodų rengėjas, ir dailininkų organizatorius, ir naujų meninių išraiškų ieškotojas, ir paskaitininkas, ir spaudos bendradarbis. Galime didžiuotis, kad dail. Vizgirdos paveikslai, kurie galėtų būti muziejuose, kabo mūsų namuose. Taip pat ir kitų iškilių dailininkų. Tai reta privilegija taip prieinamai naudotis tokiomis estetinėmis vertybėmis.

Čia atsimintina, jog niekad nebuvo ir gal nebus taip dvasiniai turtinga lietuvių išeivija, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kai tremtyje atsirado ir bendrą išeiviško gyvenimo naštą vilko apie 70 - 80 procentų visos nepriklausomos Lietuvos menininkų . Su savo kūrybingais žmonėmis mes net per daug apsipratome ir prideramai neįvertinome. Juk atrodė visiškai natūralu, kad menininkas, dirbęs aštuonias ar daugiau valandų įmonėje ar profesinėje tarnyboje, grįžęs namo, dar intensyviai kurtų ir išsilaikytų tinkamoje meninėje lygmėje. Apie kokią nors pašalinę pagalbą, išskyrus atsitiktinį paveikslų pardavimą, nebuvo galima nė sapnuoti. Padėties nepakeitė nė per paskutinį dešimtmetį skiriama metinė dailės premija (1000 dol.).

Bet nė vienas meno, mokslo ir rašto žmogus dėl to nesiskundė ir neniekino visuomenės. Kiekvienas tyliai nešė savo dalią, ir šiandien tenka stebėtis, kad tiek daug galėjo pasiekti. Ir dail. Vizgirda tvirtais žingsniais ėjo grubiu tremties keliu, pats išsilaikydamas ir net kitus skatindamas išsilaikyti.
Skaityti daugiau...
 
IR PASILIKO NENUVERTI PDF Spausdinti El. paštas
Joe Anak tą vakarą pasijuto labiau pavargęs, negu kitais kartais, bet, antrą vertus, ir diena buvo ilgesnė. Gerokai prieš devintą reikėjo išjudėti su numirėliu į bažnyčią, paskum į kapines, dar į priešpiečius už palaidoto vėlę. Kad to dar būtų užtekę. Po priešpiečių, kaip šlapias lapas prie blauzdos, prikibo John Lorry. Sako, kaip čia dabar. Tokia patogi popietė. Negi eisim ir kiekvienas sau rūdysim namie. Girdi:

—    Pavažiuokim pas mane. Užeis Tony su Paul. Mačiau prie jų taikstosi Bruno. Sumesim pokeriuką.

Joe jau tada jautėsi pavargęs ir mėgino atsikalbėti.

—    Pas tave? — pakėlė išretėjusius antakius, lyg būtų labai nustebęs. — O kaip aš iš tavęs pėsčias pareisiu?


—    O karo ar neturi?
—    Turiu ir neturiu. Kleboną reikia parvežti, paskum gėles į bažnyčią. Kol viską sužiūrėsiu, nebebus noro nė pas tave trenktis. Gal šį sykį palikim taip.

Taip šnekėjo, bet jautėsi taip, kad pats geriausias daiktas būtų viską užmiršti ir kokią valandą kitą išsitiesti, tik John nesitraukė, kaip kokia pikta pagunda:

—    O ką Maikis veiks? Tegu vežioja ir kleboną, ir gėles. Kam čia pačiam tampytis? Parvešim. Jeigu aš sutingsiu, Tony paveš. Jam net ne iš kelio.

Iš tikrųjų tai John ir visi kiti žinojo, kad Joe jau kuris laikas automobilio nebevairuoja, bet pačiam pasisakyti neleido išdidumas, o draugai nenorėjo to išdidumo pešioti, tai apie jį ir vaikščiojo ant pirštų galų. Leidimą vairuoti tai dar tebeturėjo, tik kad toji galva: kartais imdavo ir nebežino nei kur esąs, nei kur ir ko bevažiuojąs. Rankos irgi. Kai reikia kur staigiau pasukti, ima ir nebesumeta. Jeigu ne Emilija, pats gal dar ir tebevažinėtų. Kai aną sykį, sukdamas iš Portlando į Winston, vairo nebesumetė, užšoko ant šaligatvio ir tik per pirštą sustojo prie gazolino pompos, Emilija, nors šiaip visada rami ir nuolaidi, treptelėjo koja ir kaip kirviu užkirto, kad vairo daugiau nė pirštu neliestų, nes kas galėjo atsitikti, jeigu dar kokį sprindį ar kitą.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Broniaus Povilaičio knygai iš spaudos išėjus

Nūn savo dėmesį skiriame tauriam lietuviui, valstybinio masto Lietuvos agronomui, Kanados augalininkystės, selekcijos ir genetikos šakų mokslininkui, moksliniam patarėjui, filosofijos daktarui, kukliam Lietuvių ūkininkų sąjungos nariui, jos buvusiam vicepirmininkui BRONIUI POVILAIČIUI, prieš ketverius metus nelauktai iškeliavusiam amžinybėn. Jį prisiminti gerą progą suteikė neseniai Čikagoje iš spaudos išėjusi daktaro Broniaus Povilaičio stropiai parengta ir parašyta knyga "Lietuvos Žemės Ūkis". Tai raiškus velionio palikimas Lietuvai ir pasauliui. Minėto mokslinio darbo pilnas pavadinimas — "Lietuvos Žemės Ūkis, jo raida ir pažanga 1918 — 1940 metais". Kaip matome, autorius susitelkė nušviesti Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio raidą ir pažangą, kuri yra užkariautojo nugramzdinta užmarštin ir apjuodinta. Autorius savo veikalą paskyrė brangiai žmonai Monikai jų gražaus vedybinio gyvenimo prisiminimui.

Jau pasiekusi skaitytoją knyga atveria naujas galimybes studijoms, sugretinimams ir įvairiausiems nepriklausomos Lietuvos ir pokarinės okupuotos Lietuvos žemės ūkio rodiklių palyginimams. Siame straipsnyje yra pateikiami tokio pobūdžio pirminio palyginimo kai kurie duomenys, kuriuos okupacinė administracija Maskvos yra verčiama slėpti nuo tautos, nuo mokslus siekiančios inteligentijos ir nuo pasaulio.

Su dr. Povilaičio knyga Lietuvos žemės ūkis (1918 - 1940) visuomenė buvo supažindinta 1988 m. balandžio 2 d. Jaunimo centre Čikagoje. Čia spausdiname dr. Kazio Ėringio tos knygos apibūdinimą. — Red.
Skaityti daugiau...
 
ATSISVEIKINIMAS SU MYLYMĄJA PDF Spausdinti El. paštas
LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAI II

Kaip aš išeisiu
Į didę karę,
Mergele, verksi tu manęs.

Iš liaudies dainos

Mūsų liaudies kariškose dainose išvykstąs į karą bernelis graudžiai atsisveikina su savaisiais. Daugiausia yra dainų apie atsisveikinimą su seserimis ir mylimąja, rečiau su motina ir dar rečiau su tėvu, kurį randame tik naujoviškose rekrūtų dainose.

Su trimis seserimis brolis atsisveikina labai populiarioj dainoj

Visi bajorai į Rygą (vaiską) joja,
Mūsų brolelį drauge vilioja.


Trys sesutės išrengia brolį į karą ir jį išlydi, klausia, kada jis grįš, ką parneš dovanų ir pan., bet sugrįžta tik jo žirgas ir praneša, kaip jis kovojo ir žuvo (LDA nr. 278-282).1 Si populiari daina plačiai paplitusi, ją žino latviai, estai, suomiai, lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai, čekai ir slovakai. Kai kas vieną jos redakciją laiko baltiškos kilmės.
Skaityti daugiau...
 
DOKUMENTACIJA, LIEČIANTI LENKIJOS ULTIMATUMĄ LIETUVAI PDF Spausdinti El. paštas
Klaidos atitaisymas

Didžiai gerbiamas Aidų Redaktoriau,
Kreipiuosi į Tamstą, prašydama paskelbti Aiduose mano čia pridėtus raštus, kurie siekia atšaukti istorinę klaidą, pasklidusią istorijografljoje. Tai liečia Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro inž. Stanislovo Narutavičiaus sūnų Kazimierą Narutavičių. Reikalas yra toks. Inž. Jonas Augustaitis savo straipsniuose Čikagos Naujienose ir atspaude (J. Augustaitis, "Antanas Smetona ir jo veikla", 1965, 110 ir 112 p.p. — A. Merkelio knygos kritika) yra paskelbęs — esą Kazimieras Narutavičius dalyvavęs Lenkijos vyriausybės 1939 .III .18 nusiųstojo Lietuvos vyriausybei ultimatumo paruošime. Šią neteisingą informaciją yra perėmęs lenkų istorikas J. Ochmanski savo veikale "Historia Litvoy" (1967, 285 ir 286 p .p.) ir ji yra patekusi ir į lietuvių spaudą. Kazimiero Narutavičiaus pastangomis ši neteisinga žinia jau yra eliminuota iš J. Ochmanskio knygos "Historia Littcy" antrosios laidos, pasirodžiusios 1983 m., tačiau jos atšaukimo mūsų spaudoje iki šiol nėra. Kad Kazimieras Narutavičius dėjo pastangas tai padaryti, liudija čia pridėtas buv. Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio laiškas (kopija), rašytas Romoje 1969 .XI .22. Tas dementi nėra pasiekęs lietuvių spaudos, gi St. Lozoraitis mirė 1983.XII.24, o Kazimieras Narutavičius — 1987.V.22.

Paskelbimas mano čia pridėtos medžiagos galėtų atitaisyti neteisybę, padarytą garbingam Narutavičių vardui . Minėtą medžiagą esu gavusi iš Narutavičių ir Zubovų archyvų saugotojų. Man atrodo, kad šia proga būtų svarbu iškelti viešumon Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro laišką, rašytą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą — 1914.111.14, nes tai yra istorinis dokumentas, kuris supažindina mus su signataro pažiūromis ir parodo, kad šio šimtmečio pradžioje buvo dvarininkų, kurie ne tik suprato, bet ir aktyviai rėmė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, o šis klausimas dar nėra pas mus tinkamai nušviestas. Mano nuomone, jis turėtų būti įdomus mūsų visuomenei Lietuvoje ir išeivijoje.

Prašau priimti mano geriausius linkėjimus ir gilią pagarbą.

Vanda Daugirdaitė - Sruogienė
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS DAILĖ SOCIALISTINIO REALIZMO KONTEKSTE PDF Spausdinti El. paštas
alt

"Menas, kaip pavydus karalius, nepakenčia kišimosi į jo reikalus" — rašė XX a. prancūzų filosofas Jacques Maritain.

Iššūkis meno suverenitetui yra grėsmė jo laisvei. Meno suverenumui gresia moralės nurodymai, kad vieni meno kūriniai žmogui geri ir naudingi, o kiti žalingi. Siaušdamiesi prieš šią invaziją menininkai visais laikais reikalauja laisvės sekti meno, ir tiktai meno taisyklėmis, kad jaustųsi tikraisiais menininkais.

Išorinės jėgos, kurios imasi subordinuoti meną pagal moralės diktatą, tučtuojau kelia pavojų jo laisvei ir jj griauna.

Nenuklystant į meno problemų girią ir neskęstant dabartinių visuomenės problemų jūroje, nori nenori tenka suschematinti mintis. Keliomis tokiomis mėginu išreikšti savo požiūrį į Lietuvos dailę šiame savo pranešime, žvelgdama j Lietuvą jau iš Amerikos žemyno, prabuvusi čionai jau 10 mėnesių.

Pranešimas IV Kultūros kongrese Toronte (1988 birželio 25 - 2,7 d.).

Dailė daugeliui žmonių visą gyvenimą išlieka "Terra incognita" (nepažįstamoji žemė). Tačiau nepriklausomai nuo to dailėje, kaip ir visame mene, lieka kiekvienos žmonių kartos atspindys, žmogaus kelionės žemėje atspindys. Juk dailė yra ne vien tik formalioji struktūra, bet ir istorijos atskleidimas: menas kalba apie vertes, idealus ir aspiracijas tos kultūros, kuri jį pagimdo.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS XIV SUVAŽIAVIMAS ROMOJE PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, atgimusi tremtyje ir surinkusi išblaškytus pasaulyje savo narius, pirmą suvažiavimą laisvame pasaulyje (ir ketvirtą nuo Akademijos įkūrimo) sušaukė Romoje 1957 m. spalio 2 - 4 dienomis. Išeivijoje atkurta Akademija suorganizavo 11 suvažiavimų keturiuose laisvojo pasaulio kraštuose: Italijoje, Vakarų Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Akademija turi įsteigusi trylika Akademijos Židinių. Keturiolikoje Akademijos suvažiavimų skaityta daugiau kaip 325 paskaitos, kurių klausėsi apytikriai 4500 dalyvių. Suvažiavimų paskaitas Akademija išleidžia Suvažiavimų Darbuose. 1988 metų spalio mėnesį Akademijos leidinių sąrašas apėmė 55 titulus su apie 25 000 puslapių, o 17 titulų, paruoštų spaudai, laukė mecenatų.

Pernai spalio 3-6 dienomis Romoje, "Domus Paeis" patalpose, netoli nuo Vatikano, vyko Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XIV-asis suvažiavimas. Suvažiavimo darbai buvo pradėti pirmadienį, spalio 3 dieną, 5 vai. v. mišiomis į Šventąją Dvasią, kurias koncelebravo vyskupas dr. Antanas Deksnys drauge su Romoje gyvenančiais ir iš kitų kraštų į suvažiavimą atvykusiais lietuviais kunigais. Savo pamoksle vyskupas pabrėžė: "Mūsų Akademijos mokslininkai stovi ant tokių pamatų, kurie nesvyruoja".
Skaityti daugiau...
 
JAV LB KRAŠTO VALDYBOS PIRMININKO PRANEŠIMAS JAV LB TARYBOS SESIJAI ČIKAGOJE 1988 RUGSĖJO 30 - SPALIO 1 IR 2 PDF Spausdinti El. paštas
Nei visa Lietuvių Bendruomenė šioje šalyje, nei jos ankstesnės ir dabartinė Krašto valdyba neturėjo mūsų visuomenėje pilno, aiškaus pritarimo. Tai gyvenimo tikrovė, ir ji, manau, liks panaši visam laikui. LB nėra valstybė, KV nėra valdžia. Tik labai kietas tautinis apsisprendimas ir jo skatinamos aukos darbu bei finansais laiko LB tvirtai gyvą. Tautiniai apsisprendę lengviau pakenčia jiems nevykusiais atrodančius KV ėjimus, nes turi kantrybės pasiklausyti priežasčių, kodėl taip pasielgta, gali palūkuriuoti bent pirmųjų tų ėjimų pasekmių. Kadangi patys aukojosi ir aukojasi, geriau supranta darbo sąlygas, yra atlaidesni. Darbas Bendruomenėje, neturint jokios įpareigojančios galios, yra ir privalo būti ne vien administracinis, bet ir kūrybinis. Kūryba yra reikalinga sprendimuose* ir ypač santykiuose su LB pritariančia ir nepritariančia visuomene. Kažkas panašaus į įsakinėjimus arba į neaiškius apeidinėjimus LB yra žalinga. Be to, KV trukdo jų viduje didesni nesutarimai, vadinami solistiniai valdybų nariai ir nepaklusnumas valdybos daugumos nutarimams.

Aš nepatyriau panašių sunkumų. Šioje valdyboje kiekvienas narys buvo pilnai įsipareigojęs LB gerovei, bet ne pirmininkui, tesiekė tik šios gerovės, turėdamas savo nuomonę, ją drąsiai, net užsispyrusiai reikšdamas, tačiau paklusdamas daugumos nutarimams ir pagal juos dirbdamas. Pasyvių narių valdyboje neturėjome, tad atkaklioje, darbingoje grupėje negalėjo būti nei pirmininko, nei kurio nors kito nario dominavimo.
Skaityti daugiau...
 
PEDAGOGINIO LITUANISTIKOS INSTITUTO ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Šventė įvyko sausio 28 d. Jaunimo centre. Institutas, veikiantis Čikagoje, Jaunimo centre, šia proga taip pat mini savo trisdešimtmečio jubiliejų. Derliaus šventės paprastai vyksta rudens metu, bet tai esmės nepakeičia. Ar švęsime ją rudens, ar žiemos metu — vis tiek tai yra džiaugsmo šventė. Šia švente džiaugiasi ne tik diplomantai, jų tėvai ir instituto vadovybė, bet ir plačioji lietuvių visuomenė. Yra pagrindo ja džiaugtis. Į lietuviškus švietimo dirvonus ateina nauji talkininkai, nauji jos vagų arėjai. Instituto kūrėjas buvo a. a. Domas Velička.

Per savo veiklos metus institutas turėjo 530 mokinių, iš kurių 182 savo pastangas apvainikavo diplomais. Kodėl buvo toks nubyrėjimas? Apklausinėjimų neteko atlikti, tad statistinių duomenų neturiu, kuriais galėčiau remtis. Manyčiau, kad kaltininkas yra didelė mūsų visuomenės skaidą. Praeityje buvo tokių studentų, kurie į institutą ateidavo pėsčiomis. O dabar daugelis gyvena 20 - 30 mylių nuotolyje, tad ir nubyrėjimai yra jau beveik normalus reiškinys. Norint institutą baigti, reikia ne tik pasiryžti jį lankyti, bet ir ištesėti. Reiškia, kad gerame ir blogame ore reikia 20 - 30 mylių važinėti, o aplinkui tiek pagundų! Jaunuoliai ant kampų stovinėja, o čia važiuoti reikia. Ir iš to beveik jokios praktiškos naudos nebus! Taip, bet gyvenime savo pėdsakus palieka ne tie, kurie pasroviui su visais plaukia, bet kurie ima gyvenimą už ragų. "Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą...", taip rašė mūsų tautos žadintojas V. Kudirka. Tie žodžiai ir dabar savo prasmės nėra nustoję!
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Vasario 16-oji šiemet iškilmingai paminėta ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Ir ten, ir čia entuziazmas buvo nepaprastas. JAV Kongrese minėjimas įvyko vasario 22 d. Kaip ir daugelį metų, jam vadovavo kon-gresmanas Annunzio iš Illinois. Tai labai nuoširdus lietuvių bičiulis. Pažymėtina, kad apylinkėje, kur jis renkamas į Atstovų Rūmus, jau nebėra lietuvių. Minėjime aktyviai dalyvavo ir Atstovų Rūmų pirmininkas Jim Wright iš Texas, kur taip pat labai mažai lietuvių. Atidarant Lietuvai skirtą Kongreso sesiją, maldą sukalbėjo Baltimores liet. parapijos klebonas kun. A. Dranginis. Po to apie Lietuvą kalbėjo nemažai kongresmanų. Minėjime dalyvavo ir būrelis lietuvių, daugiausia iš Vašingtono apylinkės. Nuoširdžiu laišku lietuvius pasveikino naujasis Valstybės sekretorius James A. Baker III, pažymėdamas, kad jis įdėmiai seka Lietuvoje vykstančią išsilaisvinimo pažangą ir ja didžiuojasi. Pažymėjo, jog tai okupuotas kraštas, bet Amerika okupacijos nepripažino ir nepripažins. Pažadėjo JAV vyriausybės paramą Lietuvai, kovojančiai už laisvę, teisybę ir demokratiją. Taip pat ir JAV spauda šiais metais atvirai rašė apie neteisėtą Lietuvos okupaciją ir ją smerkė. Pvz., įtakingas JAV dienraštis "Washington Post" vasario 20 d. laidoje teigė: "Beveik po 50 metų jos pagrobimo ir sovietizacijos Lietuva išsaugojo savo tautinius jausmus — ji nori išeiti (iš Sovietų Sąjungos) ir turi pakankamai drąsos tai pareikšti. Vėl atrasdama savo tautinę tapatybę, Lietuva gal toliau pažengė už kitas Pabaltijo tautas ir ukrainiečius, armėnus, Transkaukazo bei musulmonų tautas vidurinėje Azijoje... Sovietų Sąjunga susigrobstė kolonijas, kurios jai prilygo ar pralenkė kultūra bei išsivystymu. .. Sovietinis komunizmas ima irti ideologiškai, ekonomiškai ir politiškai ir tampa kažkuo skirtingu".
Skaityti daugiau...
 
TĖVYNĖJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Į Jungtinių Tautų Žmonių teisių komisiją, kurios metinė sesija prasidėjo sausio 30 d. Ženevoje, kreipėsi Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Demokratų partija ir Lietuvos Tautinio Jaunimo sąjunga, prašydamos, kad "Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas nedelsiant būtų apsvarstytas pasaulio valstybių vyriausybėse ir aukščiausiose tarptautinėse organizacijose, dalyvaujant lietuvių tautos atstovams". Prašyme pažymima, jog okupacijų metu Lietuva neteko 30% gyventojų ir reikalaujama Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartį, priskiriant Lietuvą Sovietų Sąjungai, paskelbti negaliojančia. Taip pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimas kreipėsi į Jungtines Tautas, prašydamas "skirti dėmesį, kad demokratizacija ir persitvarkymas reikštųsi ne Sovietų Sąjungos žodžiais, bet konkrečiais darbais".

—    Lietuvos vyskupai, baigiant Marijos metus (1987 - 1988), ganytojiškame laiške rašo, kad tie metai "atnešė neužmirštamų malonių mums, Lietuvos katalikams, visai mūsų tautai bei visuomenei bažnytiniame, dvasiniame ir politiniame gyvenime. Ir mes — katalikai, krikščionys, tikintieji žmonės — visose džiugiose permainose matome tėvišką Dievo Apvaizdos ranką ir dangiškosios Motinos užtarimo vaisius". Toliau minimi tie vaisiai: arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacija, lietuvio kardinolo paskyrimas, Žemaičių Kalvarijos bažnyčios paaukštinimas bazilika, 46 klierikų įstojimas į Kauno kunigų seminariją, prel. Audrio Bačkio pakėlimas arkivyskupu bei paskyrimas pro-nuncijum Olandijai, Vilniaus katedros, Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje ir Klaipėdos bažnyčios grąžinimas katalikams.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Kralikauskas: VĖLINĖS. Apysaka. Torontas, 1988. 164 p.

Genrikas Songinas: VILNIAUS KRAŠTO LEGENDOS. Leidėjas — Linas Raslavičius. Pomirtinis leidinys. Kaina 8 dol.

Albinas Baranauskas: PROFESORIUS RAKŪNAS, romanas. Išleido Nida. Londonas. 1988. 230 p. Kaina 12.50 dol.

Kazys Almenas: LIETINGOS DIENOS PALANGOJE. Detektyvinių romanų serija, Nr. 2. Išleido Ateities Literatūros fondas. Čikaga. 1988. 200 p. Kaina 10 dol.

J. K. Valiūnas: SERVNG LITHUANIA. Published by Valiūnas Publishing LTD. Southampton, NY. 1988. 288 p. Aplankas Juliaus V. Valiūno. Kietais viršeliais.

Juozas Urbšys: ATSIMINIMAI. Redagavo Pilypas Narutis. Tautos Fondo leidinys. Čikaga. 1988. 164 p.

Kazys Pabedinskas: NUO PLUNGĖS IKI MAROKO. Atsiminimai. Gausiai iliustruota su tekstu susijusiomis nuotraukomis. Skirta žmonai Bronytei atminti. Čikaga. 1988. 438 p. Kaina 10 dol.
Skaityti daugiau...
 
NEPAMIRŠTAMAS TEILHARD DE CHARDIN PDF Spausdinti El. paštas
alt

Teilhard de Chardin, S.J., mirties, savaitraštis America kovo 30 d. numeryje įdėjoThomo M. King'o, S.J., straipsnį, kuriame tarp kitų randame ir šį sakinį: "Teilhard turbūt buvo tasai iškilusis XX šimtmečio neteologas, kuris padarė didžiausią įtaką teologijai. Jo raštai kalba visam pasauliui ir povatikaninės eros Bažnyčiai savo nuostabiai spinduliuojančiu tikėjimu". Tais pačiais metais, lapkričio pabaigoje sušauktame ypatingame vyskupų sinode buvo peržvelgta Vatikano II paskelbtieji dokumentai ir apsvarstyta Susirinkimo padarytoji įtaka Bažnyčios gyvenime. Arčiau skaitydami pastoralinę konstituciją Gaudium et Spes (apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje), ne vienas pastebėjo, nors tiesiog žodžiais neišreikštą, bet labai aiškią Teilhardo vizijos įtaką šiam dokumentui sudaryti.

Lietuvių spaudoje prieš daugiau kaip 20 metų pasigirdo Teilhard de Chardino vardas. Diskusijose, kuriose labai aktyviai dalyvavo kun. Antanas Paškus, tada dar labai jaunas kylantis mūsų mintytojas, buvo galima arčiau susipažinti su didžiuoju šio šimtmečio paleontologu-mistiku, jėzuitu Pierre Teilhard de Chardinu. Po to jau buvo kurį laiką nutilusios diskusijos. Pernai kun. A. Paškus mums padovanojo antrąją studiją, pavadintą "Evoliucija ir krikščionybė Teilhard de Chardin perspektyvoje". Autoriui rūpėjo ne vien supažindinti lietuvių skaitytojus su šiuo neeiliniu mokslininku, bet, gal svarbiausia, parodyti, kad nėra esminio konflikto tarp tiksliųjų mokslų ir religijos; kad šiais laikais beveik visuotinai priimtos evoliucinės minties (nebūtinai pačios teorijos) ir tikėjimo. Autorius, atrodo, jau nuo seno šia mintimi gyvena. Tai liudija jo iki šiolei paskelbtieji veikalai — studijos: "Asmuo ir laisvė", "Krikščionis psichologinėje kultūroje" ir "Krikščionis šiandien". Juose visuose atsispindi minėtasis A. Paškaus rūpestis.
Skaityti daugiau...
 
KELETAS AUTORIAUS PASTABŲ PDF Spausdinti El. paštas
Henri de Lubac'o, S.J., žodžiais, "kiekvienas rašytojas privalo turėti savo tikslą prieš akis" (The Religion of Teilhard de Chardin, p. 16). Tas tikslas ir apsprendžia rašymo būdą bei kryptį: gulstinę ar statmeninę. Jei rašytojo tikslas bus pateikti dalyko apžvalgą, sakytume, duoti įvadą, tuomet jis stengsis kuo plačiau apimti dalyko turinį, nesileisdamas į jo gelmes, pasilikdamas dėstymo paviršiuje. Toks priėjimas yra teisėtas, naudingas ir daugeliu atvejų reikalingas. Tačiau jei rašytojo tikslas bus kiek galima išsamiau paaiškinti dalyko esmę, tuomet jis privalės rinktis statmeninę prieigą. Tai darydamas, turės būtinai siaurinti svarstomojo dalyko apimtį, kad galėtų giliau į jį įsiskverbti. Žinia, tai darant, susiaurėja ne tik veikalo apimtis, bet sumažėja ir skaitytojų skaičius. Kartais, kaip, pvz., Teilhard'o evoliucijos mokslo interpretacija, pareikalauja abiejų prieigų: gulstinės (aprašomosios) ir statmeninės (analizuojančios).

Kažin kodėl Teilhard'o minčių aiškintojai per ilgai užtruko prie gulstinio dėstymo. Todėl visai pagrįstai A. Maceina savo laiku skundėsi, kad "Teilhard'o minčių gulutinis dėstymas visoje šioje literatūros jūroje temdo bei apsunkina pagrindinių jo teorijos stulpų statmeninį išryškinimą bei įvertinimą... (Didieji dabarties klausimai, p. 199). Maceina ir buvo pirmasis lietuviškoje raštijoje, kuris leidosi į Teilhard'o teorijos stulpų statmeninį ryškinimą. Kitose kalbose, ypač anglų, tokių studijų tebėra dar labai ir labai negausu. V. Cukuro priekaištas autoriui kam jis neleidęs kalbėti "teologinę problematiką geriausiai išaiškinusiam Teilhard'o bičiuliui kardinolui Henri de Lubac, S.J.", įtaigauja gulstinį, paviršinį šio klausimo nagrinėjimą. H. de Lubac savo gausiai dokumentuotuose veikaluose Teilhard'o mokslo teologinių problemų iš esmės neliečia; pasilieka gulstinėje dėstymo plotmėje. Teologinę problematiką jis paliečia tik tiek, kiek reikalauja jo užsibrėžtas tikslas — paaiškinti "Perre Teilhard de Chardin'o dvasinį mokymą" (ten pat, p. 17). Kito H. de Lubac'o veikalo, Teilhard de Chardin: The Man and his Meaning, tikslas yra duoti "bendrą orientaciją" (p. VI) ir nutiesti grandį "tarp objektyvios fenomenologijos ir vidinės patirties" (p. VI). Dar kitoje knygoje, Teilhard Explained, H. de Lubac mums pristato Teilhard'ą kaip misijonierių ir krikščionybės apologetą. Gaila, bet de Lubac Teilhard'o teorijos pagrindų bei jos prielaidų neanalizuoja — neina į statmeninį dėstymą. Priešingai, Eulalio Baltazar bando tai daryti — iš besivystančios visatos stebėjimo kildinti proceso filosofijos kategorijas ir jų pagalba ryškinti prielaidas, ant kurių rymo Teilhard'o teorija.
Skaityti daugiau...
 
KAZIO SAJOS PJESĖ APIE MOTIEJŲ VALANČIŲ PDF Spausdinti El. paštas
1987 metais Kazys Saja dramatiškai paskelbė, jog, cenzorių ir biurokratų ujamas, jis atsidūręs medžio viršūnėje, ir atsisveikino su "daugiaveidžiu teatru". Bet 1988 m. gegužės mėnesį dramaturgas sugrįžo į "Pergalės" žurnalą su nauja pjese, pavadinta "Žemaičių piemuo". Tai gera naujiena visiems Lietuvos dramos ir teatro mylėtojams, kurie nenustojo tikėjęsi, kad jis nulips nuo to medžio. Šią pjesę P. Gaidys žada pastatyti Klaipėdos teatre.

Savo pjesėje Saja padalina vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų Lietuvą į tris dalis. Tai tautos gynėjai ir žadintojai; caro viršininkams tarnaujantys tautos išdavikai; ir engiama, tamson gramzdinama liaudis,  kurią reikia vesti į šviesą. Pjesę dominuoja Valančiaus figūra. Jis lietuvybės puoselėtojas, Varnių Akademijos kūrėjas; jis kovoja su girtavimu ir baudžiava; atlaidus, humaniškas, pragmatiškas, demokratiškas; jis guodžia, globia, mokina, vaduoja. Valančius prilygsta Prometėjui, šviesos nešėjui, nes ir jo kepenis lesa caro erelis. Žemaičių vyskupas idealizuotas, bet autorius neslepia ir jo silpnybių, vaizduoja jį save plakantį už sušaudytųjų sukilėlių "apšmeižimą" ir nepriklausomybės atsisakymą — už kompromisus su tiesa ir sąžine.
Skaityti daugiau...
 
NAUJA KOSTO OSTRAUSKO PJESĖ PDF Spausdinti El. paštas
Eloiza ir Abelardas — legenda pavirtusi XII-jo šimtmečio pora, viena didžiųjų meilės istorijų — labai domino XIX ir XX šimtmečio dramaturgus. Į jų procesiją dabar įsirikiuoja ir Kostas Ostrauskas savo naujausia drama.

Šią tragišką meilę dramaturgai gali laisvai interpretuoti, nes istorikai abejoja visų šaltinių, įskaitant ir Abelardo autobiografinę "Nelaimių istoriją", autentiškumu. Ostrauskas pasirenka įdomią perspektyvą, įvesdamas istorijoj pėdsako nepalikusį Abelardo ir Eloizos tragiškos meilės vaisių — jų sūnų Astrolabą. įvykius matome jo akimis, išgyvename visa jo giliai sužeista siela. Astrolabas, dramaturgo "antrasis aš", Ostrauskui giminingu ironišku, kartais cinišku, ir jautriu balsu atkuria savo tėvo tragediją. Poetinė tiesa jam svarbesnė už istoriją: "Nežinia", sako jis. "O šitaip dra-matiškiau".

Astrolabas nėra objektyvus stebėtojas. Jis piktinasi savo motinai padaryta neteisybe, iš XX amžiaus perspektyvos stebisi jos nuolankumu, karčiais žodžiais čaižo savo tėvo melus ir filosofiškus išsisukinėjimus. "Ar tai pokalbis?" — klausia jis. "Ar galima daugiau nesusikalbėti?" Galiausiai jam begaliniai pagailsta abiejų: "O tėve, mano tėve... Ak motin, mano motin...", suaimanuoja jis pirmo veiksmo pabaigoje.
Skaityti daugiau...
 
"PASKUTINIS PABUČAVIMAS" — TIESUS PUIKYTĖS - BALVOČIENĖS ŽVILGSNIS PDF Spausdinti El. paštas
Zefirinos Puikytės-Balvočienės eilėraščių knyga "Paskutinis pabučiavimas" (išleista Los Angeles 1987 metais, iliustruota dail. Ilonos Brazdžionienės-Kerr; atspausta "Draugo" spaustuvėj; 61 psl., kaina $5) padalinta į tris skyrius: "Su tavim be tavęs" paradoksiškai išreiškia artimo žmogaus tolumą; "Pro tavo ašaras" primena motinos, kuriai knyga dedikuota, artumą; "Pro debesų tamsėjančią slinktį" sukuria įvairių pergyvenimų vaizdus.

Paviršutiniškai pažvelgus, knyga atrodo trafaretinė: pavadinimas primena kitus veikalus, akį blaško gausybė brūkšnių ir šauktukų. Tačiau įsiskaičius, išryškėja eilėraščių turtas: nemeluotai parodyta kaip komplikuota ir kaip skaudu susirišti su mylimu asmeniu ir nuo jos ar jo atsipalaiduoti. Motinai mirus, pavyzdžiui, ilgėdamiesi liūdime, bet tuo pačiu guodžiamės jos amžinu atilsiu. Puikytė - Balvočienė čia, kaip ir kituose eilėraščiuose, atsisako paguodos:

Mama   
ar ir ramiam poilsy kapo,
vis dar eini kalvarijas savo?! —
("Fragmentas" 34)

Skaityti daugiau...
 
ATVIRAS LAIŠKAS AIDŲ REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Labai nustebau paskaitęs dr. Mirgos Girniuvienės straipsnelį paskutiniame Aidų numeryje, pavadintą "Dar apie žmogų be Dievo". Ne dėl to, kad ji tame straipsnelyje bando aiškinti, kaip dr. J. Girnius supranta ateizmo ir amoralumo ar moralės santykių klausimą, net ir ne dėl to, kad ji laiko jo veikalą apie Žmogų be Dievo "svarbiausia ir įdomiausia knyga šiuo klausimu parašyta lietuvių filosofijos istorijoje". Jos valia taip tikėti ir bandyti kitus tuo įtikinti.

Nustebau tik dėl to, kad ji savo straipsnio pradžioje, paaimanavusi dėl intelektualinio nuosmukio, ima cituoti mane ne iš Metmenų 53 knygos, kur buvo atspausdintas platokas mano straipsnis apie žmogų be Dievo, bet iš Akiračių, kaip ji sako, "apžvalginio straipsnelio", nors tokio straipsnelio tame Akiračių numeryje nėra, o tėra tik bendra spaudos apžvalga, kurioje cituojamas ir mano straipsnis. Dar blogiau. Dr. M. Girniuvienė rašo (ar cituoja?): "Trumpa čia (kur?) skundžiasi, kad dr. J. Girnius, panašiai kaip kun. Petras (knygos Naktis autorius) sumala ateizmą ir nemoralumą". Apie jokį nei kun. Petro, nei dr. J. Girniaus ateizmo ir nemoralumo malimą nei aš savo straipsnyje Metmenyse, nei Akiračių apžvalgininkas nekalba. Nei aš, nei Akiračiai nei prieraše, nei niekur kitur ne "įtaigauja, jog dr. Girnius taip pat sumala teizmą su moralumu". Nežinau iš viso, kaip galima sumalti teizmą su moralumu ir kas iš tokio keisto malinio pasidarytų? Tai galėtų paaiškinti tik pati dr. M. Girniuvienė.
Skaityti daugiau...
 
AUKOS AIDŲ ATSARGOS FONDUI PDF Spausdinti El. paštas
2000 dol. — Antanas Mažiulis, So. Boston, MA.; 1500 dol. — Dievo Motinos parapija Clevelande per kleboną kun. Gediminą Kijauską, S.J.; po 100 dol. — vysk. Antanas Deksnys, Roma; Romas ir Audronė Misiūnai, Niujorkas; dr. J. Sungaila, Toronto, Ont.; kun. Alf. Petraitis, Putnam, CT; Algis Raulinaitis, Burbank, Cal.; po 60 dol. — Vera Daugėlienė, Vašingtonas, D.C; po 50 dol. — Danutė Baublienė, Prancūzija; kun. D. Kenstavčius, Vokietija; kun. Antanas Rubšys, Niujorkas; dr. S. Bačkaitis, Great Falls, VA; dr. Pr. Bagdas, Douglaston, NY; Pr. Joga, Acron, OH; Anatolijus Kairys, Čikaga; J. Mikonis, Richmond Hts, OH; Petras Kasulaitis, Čikaga; A. Plėnys, Mississauga, Ont.; prel. V. Balčiūnas, Putnam, CT; Jurgis Starkus, Santa Monica, Cal.; po 40 dol. — Regina Siniūtė-Ayre, Niujorkas; kun. J. Grabys, Watervliet, NY; 30 dol. — Algis Vedeckas, Massapequa, NY; 20 dol. — Juozas Naikelis, Omaha, NE; 15 dol. — Donatas Šatas, Warwick, RI; 12 dol. — A. Juška Brooklyn, NY; po 10 dol. — J. Adomaitis, Frescott, AZ, Ona Norvilienė, Monroe, MI; 5 dol. — Thomas Jennings, Berlin. Ct.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas
altalt
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai