Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 nr.



Jo peizažuose matai Lietuvą . . . PDF Spausdinti El. paštas
Dail. Viktoro Vizgirdos ilgo bei kūrybingo amžiaus jubiliejinėse pagerbtuvėse miela pasigėrėti jo svariu įnašu į Lietuvos bei išeivijos dailę. Taip pat pasigėrėti, kad mūsų kaip tremtinių ar pabėgėlių gyvenimas svetimose žemėse beveik per penketą dešimtmečių palyginti buvo gana prasmingas ir kultūringas. Tai atsitiko daugiausia dėl kūrybingos šviesuomenės — dailininkų, rašytojų, muzikų, mokslininkų — kurie neleido lietuvių visuomenei sustingti. Jų kūryba, dabar taip aukštai vertinama Lietuvoje, sykiu su religija, buvo mūsų kelio rodiklė į grožį, gėrį, tautą...

*

Kalbėdami apie lietuvių dailę, mes jos negalėtume suvokti be Vizgirdos. Jis juk ir intensyvus kūrėjas, ir profesorius, ir parodų rengėjas, ir dailininkų organizatorius, ir naujų meninių išraiškų ieškotojas, ir paskaitininkas, ir spaudos bendradarbis. Galime didžiuotis, kad dail. Vizgirdos paveikslai, kurie galėtų būti muziejuose, kabo mūsų namuose. Taip pat ir kitų iškilių dailininkų. Tai reta privilegija taip prieinamai naudotis tokiomis estetinėmis vertybėmis.

Čia atsimintina, jog niekad nebuvo ir gal nebus taip dvasiniai turtinga lietuvių išeivija, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kai tremtyje atsirado ir bendrą išeiviško gyvenimo naštą vilko apie 70 - 80 procentų visos nepriklausomos Lietuvos menininkų . Su savo kūrybingais žmonėmis mes net per daug apsipratome ir prideramai neįvertinome. Juk atrodė visiškai natūralu, kad menininkas, dirbęs aštuonias ar daugiau valandų įmonėje ar profesinėje tarnyboje, grįžęs namo, dar intensyviai kurtų ir išsilaikytų tinkamoje meninėje lygmėje. Apie kokią nors pašalinę pagalbą, išskyrus atsitiktinį paveikslų pardavimą, nebuvo galima nė sapnuoti. Padėties nepakeitė nė per paskutinį dešimtmetį skiriama metinė dailės premija (1000 dol.).

Bet nė vienas meno, mokslo ir rašto žmogus dėl to nesiskundė ir neniekino visuomenės. Kiekvienas tyliai nešė savo dalią, ir šiandien tenka stebėtis, kad tiek daug galėjo pasiekti. Ir dail. Vizgirda tvirtais žingsniais ėjo grubiu tremties keliu, pats išsilaikydamas ir net kitus skatindamas išsilaikyti.
Skaityti daugiau...
 
IR PASILIKO NENUVERTI PDF Spausdinti El. paštas
Joe Anak tą vakarą pasijuto labiau pavargęs, negu kitais kartais, bet, antrą vertus, ir diena buvo ilgesnė. Gerokai prieš devintą reikėjo išjudėti su numirėliu į bažnyčią, paskum į kapines, dar į priešpiečius už palaidoto vėlę. Kad to dar būtų užtekę. Po priešpiečių, kaip šlapias lapas prie blauzdos, prikibo John Lorry. Sako, kaip čia dabar. Tokia patogi popietė. Negi eisim ir kiekvienas sau rūdysim namie. Girdi:

—    Pavažiuokim pas mane. Užeis Tony su Paul. Mačiau prie jų taikstosi Bruno. Sumesim pokeriuką.

Joe jau tada jautėsi pavargęs ir mėgino atsikalbėti.

—    Pas tave? — pakėlė išretėjusius antakius, lyg būtų labai nustebęs. — O kaip aš iš tavęs pėsčias pareisiu?


—    O karo ar neturi?
—    Turiu ir neturiu. Kleboną reikia parvežti, paskum gėles į bažnyčią. Kol viską sužiūrėsiu, nebebus noro nė pas tave trenktis. Gal šį sykį palikim taip.

Taip šnekėjo, bet jautėsi taip, kad pats geriausias daiktas būtų viską užmiršti ir kokią valandą kitą išsitiesti, tik John nesitraukė, kaip kokia pikta pagunda:

—    O ką Maikis veiks? Tegu vežioja ir kleboną, ir gėles. Kam čia pačiam tampytis? Parvešim. Jeigu aš sutingsiu, Tony paveš. Jam net ne iš kelio.

Iš tikrųjų tai John ir visi kiti žinojo, kad Joe jau kuris laikas automobilio nebevairuoja, bet pačiam pasisakyti neleido išdidumas, o draugai nenorėjo to išdidumo pešioti, tai apie jį ir vaikščiojo ant pirštų galų. Leidimą vairuoti tai dar tebeturėjo, tik kad toji galva: kartais imdavo ir nebežino nei kur esąs, nei kur ir ko bevažiuojąs. Rankos irgi. Kai reikia kur staigiau pasukti, ima ir nebesumeta. Jeigu ne Emilija, pats gal dar ir tebevažinėtų. Kai aną sykį, sukdamas iš Portlando į Winston, vairo nebesumetė, užšoko ant šaligatvio ir tik per pirštą sustojo prie gazolino pompos, Emilija, nors šiaip visada rami ir nuolaidi, treptelėjo koja ir kaip kirviu užkirto, kad vairo daugiau nė pirštu neliestų, nes kas galėjo atsitikti, jeigu dar kokį sprindį ar kitą.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Broniaus Povilaičio knygai iš spaudos išėjus

Nūn savo dėmesį skiriame tauriam lietuviui, valstybinio masto Lietuvos agronomui, Kanados augalininkystės, selekcijos ir genetikos šakų mokslininkui, moksliniam patarėjui, filosofijos daktarui, kukliam Lietuvių ūkininkų sąjungos nariui, jos buvusiam vicepirmininkui BRONIUI POVILAIČIUI, prieš ketverius metus nelauktai iškeliavusiam amžinybėn. Jį prisiminti gerą progą suteikė neseniai Čikagoje iš spaudos išėjusi daktaro Broniaus Povilaičio stropiai parengta ir parašyta knyga "Lietuvos Žemės Ūkis". Tai raiškus velionio palikimas Lietuvai ir pasauliui. Minėto mokslinio darbo pilnas pavadinimas — "Lietuvos Žemės Ūkis, jo raida ir pažanga 1918 — 1940 metais". Kaip matome, autorius susitelkė nušviesti Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio raidą ir pažangą, kuri yra užkariautojo nugramzdinta užmarštin ir apjuodinta. Autorius savo veikalą paskyrė brangiai žmonai Monikai jų gražaus vedybinio gyvenimo prisiminimui.

Jau pasiekusi skaitytoją knyga atveria naujas galimybes studijoms, sugretinimams ir įvairiausiems nepriklausomos Lietuvos ir pokarinės okupuotos Lietuvos žemės ūkio rodiklių palyginimams. Siame straipsnyje yra pateikiami tokio pobūdžio pirminio palyginimo kai kurie duomenys, kuriuos okupacinė administracija Maskvos yra verčiama slėpti nuo tautos, nuo mokslus siekiančios inteligentijos ir nuo pasaulio.

Su dr. Povilaičio knyga Lietuvos žemės ūkis (1918 - 1940) visuomenė buvo supažindinta 1988 m. balandžio 2 d. Jaunimo centre Čikagoje. Čia spausdiname dr. Kazio Ėringio tos knygos apibūdinimą. — Red.
Skaityti daugiau...
 
ATSISVEIKINIMAS SU MYLYMĄJA PDF Spausdinti El. paštas
LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAI II

Kaip aš išeisiu
Į didę karę,
Mergele, verksi tu manęs.

Iš liaudies dainos

Mūsų liaudies kariškose dainose išvykstąs į karą bernelis graudžiai atsisveikina su savaisiais. Daugiausia yra dainų apie atsisveikinimą su seserimis ir mylimąja, rečiau su motina ir dar rečiau su tėvu, kurį randame tik naujoviškose rekrūtų dainose.

Su trimis seserimis brolis atsisveikina labai populiarioj dainoj

Visi bajorai į Rygą (vaiską) joja,
Mūsų brolelį drauge vilioja.


Trys sesutės išrengia brolį į karą ir jį išlydi, klausia, kada jis grįš, ką parneš dovanų ir pan., bet sugrįžta tik jo žirgas ir praneša, kaip jis kovojo ir žuvo (LDA nr. 278-282).1 Si populiari daina plačiai paplitusi, ją žino latviai, estai, suomiai, lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai, čekai ir slovakai. Kai kas vieną jos redakciją laiko baltiškos kilmės.
Skaityti daugiau...
 
DOKUMENTACIJA, LIEČIANTI LENKIJOS ULTIMATUMĄ LIETUVAI PDF Spausdinti El. paštas
Klaidos atitaisymas

Didžiai gerbiamas Aidų Redaktoriau,
Kreipiuosi į Tamstą, prašydama paskelbti Aiduose mano čia pridėtus raštus, kurie siekia atšaukti istorinę klaidą, pasklidusią istorijografljoje. Tai liečia Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro inž. Stanislovo Narutavičiaus sūnų Kazimierą Narutavičių. Reikalas yra toks. Inž. Jonas Augustaitis savo straipsniuose Čikagos Naujienose ir atspaude (J. Augustaitis, "Antanas Smetona ir jo veikla", 1965, 110 ir 112 p.p. — A. Merkelio knygos kritika) yra paskelbęs — esą Kazimieras Narutavičius dalyvavęs Lenkijos vyriausybės 1939 .III .18 nusiųstojo Lietuvos vyriausybei ultimatumo paruošime. Šią neteisingą informaciją yra perėmęs lenkų istorikas J. Ochmanski savo veikale "Historia Litvoy" (1967, 285 ir 286 p .p.) ir ji yra patekusi ir į lietuvių spaudą. Kazimiero Narutavičiaus pastangomis ši neteisinga žinia jau yra eliminuota iš J. Ochmanskio knygos "Historia Littcy" antrosios laidos, pasirodžiusios 1983 m., tačiau jos atšaukimo mūsų spaudoje iki šiol nėra. Kad Kazimieras Narutavičius dėjo pastangas tai padaryti, liudija čia pridėtas buv. Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio laiškas (kopija), rašytas Romoje 1969 .XI .22. Tas dementi nėra pasiekęs lietuvių spaudos, gi St. Lozoraitis mirė 1983.XII.24, o Kazimieras Narutavičius — 1987.V.22.

Paskelbimas mano čia pridėtos medžiagos galėtų atitaisyti neteisybę, padarytą garbingam Narutavičių vardui . Minėtą medžiagą esu gavusi iš Narutavičių ir Zubovų archyvų saugotojų. Man atrodo, kad šia proga būtų svarbu iškelti viešumon Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro laišką, rašytą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą — 1914.111.14, nes tai yra istorinis dokumentas, kuris supažindina mus su signataro pažiūromis ir parodo, kad šio šimtmečio pradžioje buvo dvarininkų, kurie ne tik suprato, bet ir aktyviai rėmė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, o šis klausimas dar nėra pas mus tinkamai nušviestas. Mano nuomone, jis turėtų būti įdomus mūsų visuomenei Lietuvoje ir išeivijoje.

Prašau priimti mano geriausius linkėjimus ir gilią pagarbą.

Vanda Daugirdaitė - Sruogienė
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai