| |
|
|
2 nr.
|
— Gegužės 17 d. Vilniuje vyko Lietuvos Aukščiausios Tarybos, t. y. Lietuvos valdžios ir komunistų partijos sesija. Sesijoje paskelbta svarbi deklarcija apie Lietuvos valstybinį suverenitetą ir keturios konstitucijos pataisos. Panašius nutarimus yra atlikęs Estijos parlamentas praėjusį rudenį.
Štai ta deklaracija: "Lietuvių tauta nuo amžių gyvena čia, prie Baltijos jūros, XIII amžiuje ji sukūrė savo valstybę, šimtmečiais gynė savo laisvę ir nepriklausomybę. 1918 metais atkūrė savo valstybingumą, kurį pripažino daugelis pasaulio valstybių, o 1920 m. sutartimi patvirtino ir Tarybų Rusija, šioje sutartyje visiems laikams atsisakiusi pretenzijų į Lietuvos valstybę ir teritoriją. Nors ši sutartis nedenonsuota ir dabar, tačiau 1940 metais Vokietijos — TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisingai prijungta prie Tarybų Sąjungos ir prarado politinį bei kultūrinį savarankiškumą. TSRS vyriausybė ir šiandien ignoruoja net respublikos ekonominio savarankiškumo siekius.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą, kuris yra jau šiandien išryškėjęs lietuvių tautos siekis ir neatimama tautų teisė, įgyvendinama tik laisvo apsisprendimo sąlygomis. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba skelbia, kad nuo šios dienos, priėmus Lietuvos TSR Konstitucijos 70 straipsnio pataisą, Lietuvos TSR galioja tik jos aukščiausioje Taryboje priimti arba patvirtinti įstatymai. Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis. Šie Lietuvos žmonių siekiai nėra nukreipti prieš tautų teises ir jų teisėtus interesus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Jonas Aistis: RAŠTAI, I, Poezija. Redagavo Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Antanas Vaičiulaitis. Aplankas Jono Kuprio. Išleido Ateities Literatūros fondas (7430 S. Maplewood Ave., Chicago, IL 60629). 450 p. Kaina 15 dol. Nepaprastai vertinga, rūpestingai suredaguota ir meniškai apipavidalinta knyga. Jos recenziją Aidams rašo dr. Viktorija Skrupskelytė.
Ričardas Mikutavičius: KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ. Variacijos donelaitine tema. Poezija. Išleista Kristijono Donelaičio 275 metų gimimo sukakties proga. Knygos išleidimo mecenatas — dr. Albinas Šmulkštys. Išleido Ateities Literatūros Fondas. 64 p. Kaina 5 dol. Šio autoriaus, kunigo, gyvenančio Lietuvoje, eilėraščiai buvo skelbiami Aiduose. Jis yra originalus ir įdomus tiek savo forma, tiek poetiniu balsu.
Česlovas Valdemaras Obcarskas: AUDRŲ IŠRAUTI MEDŽIAI. Eilėraščiai. Išleido Šaltinis Londone 1988 m. 84 p. Kaina 3 dol. Šio autoriaus antroji eilėraščių knyga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RUOŠIAMASI ŠEŠTAJAM MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMUI |
 |
 |
 |
Šeštasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas rengiamas 1989 m. lapkričio 22 - 26 dienomis Čikagoje. Nors, atrodo, dar yra daug laiko, bet jau sparčiai rengiamasi, ir darbai vyksta. Simpoziumas yra vienas didžiausiųjų mūsų kultūrinių renginių, tad ir reikia jam rimtai pasirengti. Simpoziumuose dalyvauja keletas šimtų akademikų, tai vis mūsų akademinis elitas. Ir jiems reikalinga krūvon sueiti, nuomonėmis, patyrimais ir mintimis pasidalinti.
Simpoziumo tikslas ir yra sutelkti krūvon mūsų mokslininkus ir iškelti jų pasiekimus. O mes dabar rasime lietuvių beveik visuose žymiuosiuose universitetuose ir tyrimų institutuose. Mūsų išeivija nebėra, kaip ta, kuri buvo aprašyta "Džiunglėse". Mūsų vidutinioji ir jaunesnioji karta greičiau randama akademiniuose centruose ir kompanijų vadovybėse, nei liejyklose ar skerdyklose. Liejyklos ir skerdyklos savo vaidmenį atliko. Jeigu jų nebūtų buvę, vargu ar šiandien turėtumėm tiek daug akademikų. Šio pokario ateiviai suprato mokslo reikšmę ir, patys atlikdami sunkius darbus, stengėsi, kad jų vaikams lengviau būtų. Tad simpoziumo proga galėsime pasidžiaugti pastangomis ir tų, kurie vertino mokslo reikšmę, krovė turtus, "kurių nei kandys, nei rūdys nesuėda".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Žmogus tam tikra prasme panašus j medį — turi šaknis. Skirtumas tik tas, kad medžio šaknys yra fizinės, o žmogaus — dvasinės, butinės. Medžio stiprybė glūdi šaknyse — sunaikinus šaknis, sunyksta ir medis. O ir žmogaus stiprybė — jo šaknys. Netekęs savo šaknų, žmogus nyksta, kaip ir medis, jei neatranda naujos žemės, kurioje vėl gali įsišaknyti. Dėl to nenuostabu, kad ypač pastaraisiais dešimtmečiais S. Amerikoje labai išryškėjo asmeninių šaknų ieškojimas. Mat S. Amerika yra ateivių žemynas, kuriame gyvena daugybė žmonių, praradusių savo šaknis dėl įvairių priežasčių. Net negrai, kurių protėviai kadaise buvo atgabenti Amerikon, pradėjo ieškoti savo šaknų tolimos praeities Afrikoje. Ir jie ryškiai pajuto reikalą atramos, glūdinčios dvasinėse šaknyse. Dar labiau jos reikalingumą jaučia naujieji ateiviai ir jų šeimos, nes iškeliavimas iš savo gimtojo krašto giliai paliečia žmogaus šaknis. Jis pasijunta esąs savotiškoje dvasinėje tuštumoje, kurioje viskas svetima — nėra į ką atsiremti. Ateivis, ypač tremtinys, tampa išblokštu žmogmi. Ta būsena persiduoda ir jaunajai kartai, kuri ilgainiui ją nugali, įsišaknydama naujoje žemėje bei naujame gyvenime ir tuo būdu susiranda butinę savo atramą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AVYŽIAUS EPIŠKAS ROMANAS PRIEINA KELIO GALĄ |
|
|
|
Dar nepasirodęs knygos pavidalu"Pergalės" žurnale, kelio galą priėjo vienas ilgiausių ir ambicingiausių romanų lietuvių literatūroje — Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metas". Paskutinė ketvirtoji knyga parašyta jau Gorbačiovo eros pradžioje, bet savo esme ji nesiskiria nuo ankstesniųjų knygų.
Kaip ir anksčiau, viena pagrindinių Avyžiaus romano stiprybių yra "brue-geliška" atmosfera" — mirtingi kūnai ir purvas, prakaitas, kraujas. Čia kalba Avyžius — žemdirbys. Jame giliai glūdi žemdirbių kartos, kurios panašiai išgyveno net į žmogaus sielą įsiskverbiančio pasaulio konkretybę — ir viduj, ant širdies, "prispjaudytą, prineštą purvo", sako vienas veikėjas. Kaip tie valstiečiai, Avyžius išgyvena pasaulį ir labai konkrečiai, ir drauge lyriškai, piešdamas baltą ramybę,"Kūrėjo apleistą pasaulį" ar tas tylias naktis, kai didelė gamta perima pasaulį iš mažo, klystančio žmogaus ir kai net "banditų" mintys tampa "švaresnės". Tokiuose puslapiuose jo proza kantri, rupi ir sotinanti, kaip tikra duona.
Lietuvoje buvo minėta, kad Avyžius "demitologizuoja" ankstesnį oficialųjį požiūrį į pokario laikmetį. Taip, bet "demitologizuodamas" autorius drauge kuria kitus mitus, jais pakeisdamas ankstesniuosius, ir stengiasi išsaugoti marksistinės - leninistinės mitologijos branduolį. Ir vis dėlto jo romanas nepavirsta nauju, įkvepiančiu mitu, ko autorius atrodo, siekė. Kaip kadaise Emilis Zola, Avyžius krauna detalių kalną, įterpia daug dalinai teapdorotos laikraštinės medžiagos, ir jo romanas nusidriekia į plotį, neužgriebdamas gilumos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
