| |
|
|
3 nr.
|
A. Kezio nuotrauka
Artojo Krikštas
Naujas Dievuli, ar iš tikro duosi
man gerą metą, rudens derlių dosnų,
kad išmaitinčiau būrį savo našlaičių,
be motinos,
kurią pribaigė šalčiai,
kai vienintele šiurkštaus milo sermėga
užklojau šeštą naujagimį
ir jis ramiai užmigo,
o ji, nabagė, jau daugiau neatsikėlė,
dievo Perkūno gojuose jos dabar vėlė,
medeliais ošia,
lakštingėle gieda,
gi man Valdovas užkrovė naują bėdą,
apkrikštijo,
kvapniais aliejais tepė,
naujo tikėjimo maldas išmokti liepė,
marškinius užtai vilnonius
padovanojo,
man vargdieniui žadėjo žemės rojų
O aš galbūt tą rojų kaip savo ausis matysiu,
todėl dievą Perkūną
iš molio nusilipdysiu,
ir atsiklaupęs šitaip jį prašysiu: —
saugok, kaip saugojęs, mano vaikelius,
laukus, namus mano,
pievas ir gyvulėlius ...
Kur man ten brangius marškinius nešioti,
kad nors žagrelę naują man padovanotų ...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Prisimenant užmarštin slenkantį neužmirštamą kunigą profesorių Stasį Ylą, mirusį Čikagoje 1983.IU.24.
Tarp daugelio kunigo Stasio Ylos parašytų knygų įvairiomis temomis yra viena, kuri vadinasi "Ateina naujas kunigas". Tai labai būdinga antraštė pačiam autoriui. Tasai naujas kunigas yra pats Stasys Yla, išreiškęs visos kartos posūkį.
Ir kuo gi jis buvo naujas?
Senojo tipo Lietuvos kunigas buvo auklėjamas Vilniaus, Seinų, Kauno seminarijose ir Petrapilio akademijoje. Ten cariniais laikais vyravo lenkiška ir iš dalies rusiška dvasia. Tų institucijų dėstytojai buvo išaugę ano meto caro valdomoje Lietuvoje ir už jos ribų, kaip ir visa tuometinė inteligentija.
Slaviška dvasia per ilgą laiką nejučiomis buvo įsigavusi ir į kunigų seminarijas. Be kitko, buvo pabrėžiamas vadovybės bei profesūros autoritetas, stengiamasi laikyti didelę distanciją tarp dėstytojų ir klierikų. Pvz., Kauno kunigų seminarijoje kambarių duryse buvo įrengti langeliai, kad prefektas galėtų matyti ką veikia auklėtiniai. Taigi auklėjimas buvo beveik kareiviškas, o lietuvių kalba buvo antraeilė, palikta privačiam gyvenimui.
Atėjus rektoriauti Kauno seminarijon 1909 m. kun. prof. J. Mačiuliui - Maironiui, viskas pradėjo keistis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. atgavus Lietuvai nepriklausomybę, auklėjimo sistema seminarijose sparčiai lietuvėjo. Iš kaimų suvažiavo lietuviškas jaunimas, kuris pakeitė vidinę atmosferą, tačiau dėstytojai dar buvo carinių laikų žmonės, išaugę senojoje dvasioje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS |
 |
 |
 |
II. MEGALITO MIRUSIŲJŲ KULTAS
1. Pomirtinis gyvenimas
Susipažinę su statybiniais Megalito kultūros palaikais, dabar, sekdami prof. Woelfel'iu, galime pradėti apie juos mąstyti. Pasinaudodami sveikomis žmogaus galvojimo galiomis, galime kelti klausimus, ką šie ilgaamžiai paminklai mums sako apie prieša-rijinio Europos žmogaus galvoseną, jo religiją, jo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Kad šis mąstymas duotų teisingesnių rezultatų, mes niekada neprivalome išleisti iš akių, kad čia turime ne plokščią, bet didelės istorinės gilumos reginį. Šios kultūros išlikusius paminklus mes negalime imti taip, kaip jie šiandien stovi vienas prie kito įvairiuose kraštuose arba, dar labiau, kaip jie šalia vienas kito yra sustatyti juos aprašančiose knygose. Iš tos plokštumos vaizdo mes juos turime grąžinti į istorinę gilumą, juos vieną nuo kito atitolinant šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Galbūt, kad suklysime išdėstydami jų eilę istorinėje gilumoje, tačiau neklaidinga yra pati mūsų pastanga juos spręsti istorinėm gelmėm. Blogiausia klaida būtų, jei mes juos, vietoj vieną nuo kito atitraukę istorinėn gilumon, imtume sisteminti, neatsižvelgdami į istorinę perspektyvą.
Po šios pastabos galime tiesiog leistis į turimą medžiagą. Pirmasis pareiškimas, kurį šios medžiagos atžvilgiu daro prof. Woelfel'is yra tas, kad visi šie mūsų apžvelgti statiniai niekad nėra buvę skirti profaniniams tikslams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
KAI "RŪTOS" ŽALIAVO IR DYGO "TULPĖS" |
|
|
|
Mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX — XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia
Įžanga
Ateitininkų sąjūdžio pradžios istorijai pažinti reikia šaltinių, kaip ir kiekvienai istorijai. Anų laikų veiklos rusų valdomuose kraštuose neliko dokumentų, pirminių šaltinių. Mokyklose ateitininkų organizacijos buvo draudžiamos ir policijos.ir mokyklų vadovybių. Susekti moksleiviai už tokias organizacijas abiejų organų buvo baudžiami (MK2:70). Atsižvelgiant į at-kų veiklos sąlygas, kiekvienam suprantama tuščios pastangos ieškoti pirmųjų šaltinių — dokumentų (protokolų ir pan.). Teisingai prel. M. Krupavičius sako: "Kas iš tų laikų pasiliko, pasiliko tik anų laikų (...) ateitininkų atmintyse ir tose labai kukliose atsiminimų nuotrupose, kurios susirado vietos prisiglausti nepriklausomybės ar išeivijos spaudos skiltyse" (MK3:100). Pagal tą patį prelatą, nepavyks surasti platesnių šaltinių, nes jie buvo sukrauti žmonių galvose. Miršta tie žmonės, dingsta ir šaltinai. Netolima Degučių steigiamosios konferencijos ir Kauno pirmosios konferencijos praeitis, o jau nedaug tų jvykių gyvų liudininkų beliko (MK3:112). Ir teisingai priduria pastaba: "Jų palikti duomenys taip pat reikalingi patikrinimo, nes 50 metelių (tiek buvo praėję laiko, kai jis rašė čia cituojamą straipsnį. V. L.) savo padaro: ir ne visa pasakoma ir, kartais ne taip pasakoma, be blogos valios, atmintis apdyla" (t. p.). Ir tėviškai įspėja, kad at-kų istorijoje "Aistroms, nervams ir ambicijoms bei tendencijoms čia vietos negali būti" (MK3:112).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠEIVIJOS LIETUVIŲ DAILININKŲ PASIRINKIMAI GALIMYBĖS GALVOSŪKIAI |
|
|
|
Jei dailininko kūrybos tikslą apibūdinsime kaip galimybę reikšti savo prigimtį per aplinką bei gyvenamo laikotarpio prizmę, tai pastebėsime, kad dauguma išeivijos dailininkų augo ir kūrybiniai brendo įvairių kraštų kultūrinėse aplinkose — Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje ir 1.1. Jie pajuto ir pažino svarbiausias tuolaikinio meno sroves pasaulyje ir dalyvavo adoptuoto krašto kultūros raidoje, šiame fone ieškodami ir bandydami savo kūrybinę individualybę.
Čia bandysiu galimai daugiau apibūdinti Niujorko aplinką ir joje tarpstantį meno pasaulį. Taip pat paminėsiu keletą lietuvių dailininkų, kurie, atsidūrę Vakaruose (visi jie gimė Lietuvoje), ieškojo naujų meno išraiškų.
Dalis mūsiškių, išvykusių iš Lietuvos, pradėjome ir tęsėme meno studijas įvairiose vokiečių meno mokyklose, o kiek vėliau — V. K. Jonyno įsteigtoje mokykloje École des Arts at Métiers Freiburge. Gavę iš tos mokyklos stipendijas, Paryžiuje studijavome tapybą bei skulptūrą, ir muziejuose gėrėjomės naujausiais to meto Prancūzijos avangardinio meno milžinais, kaip Picasso, Matisse, Braque ir kitais.
Tada mes visi svajojome pasilikti pasauliniame meno centre Paryžiuje, tačiau pokarinės sąlygos buvo labai sunkios. Nors keletas mūsų dailininkų pasiliko Paryžiuje (Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys), kiti gi emigravo į Ameriką, neturėdami nė mažiausio supratimo, kad Niujorke būsime liudininkais bei dalyviais drastiškų pasikeitimų meno arenoje. Atvykę į Ameriką po 1950-ųjų metų, čia radome triumfuojantį abstraktų ekspresionizmą. Mat apie 1948 metus meno kritikas Clément Greenberg, sukūręs formalistinę meno teoriją, teigė, kad Niujorkas jau yra tapęs meno kultūros centru, pakeisdamas Paryžių. Paryžius gi, po karo pavargęs, tylėjo ir nesigynė. Jo mūza užmigo ir atsibudo tik 1960 - 1970 metais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
