| |
|
|
1973 m. 3 kovas
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Didysis dabarties klausimas ar atsakymas?
Tęsinys iš vasario numerio — pabaiga
c. Teilhard'o žmogus
Pašalinus iš krikščioniškos filosofijos Dievą kūrėją, pasišalina iš jos ir asmuo. Užtat "Didieji dabarties klausimai", atpažinę Teilhard'o teorijoje tik Platono demiurgą, atpažįsta ir jo žmoguje tik individą, ne asmenį. Bet bandėme parodyti tą nemažos dalies rimtų teologų kelią, kuriuo eidami atrasime T-o sistemoje pakankamai vietos ir Dievui kūrėjui, ir Dievui atpirkėjui. Taipogi-' neįtikinami lieka A. Maceinos išvedžiojimai, kad žmogaus sukūrimui būtinai reikalinga "ontologinė tuštuma", lyg nepakaktų Dievo visagalybės ir jo įgalintų antrinių priežasčių — tėvų. Jeigu taip, tai T-o žmogus yra ne kas kita, kaip krikščioniškos filosofijos žmogus. Tačiau jo veidą dar reikia paryškinti. Visų pirma prikišama, kad Teilhard nesupratęs, jog "savisąmonė yra kiekvienos evoliucijos galas" ir todėl savo žmogų privedęs prie Nie-tzschės antžmogio. Iš tiesų T-o evoliucijos teorija neišveda naujos žmogaus rūšies: nuo jo pasirodymo ant noosferos slenksčio iki jo atbaigimo Omegos glėby žmogus pasilieka žmogumi. Ir praeities kultūrų primityvusis, ir dabarties modernusis ir ateities vizijų antžmogis — visi yra asmenys, ontologiškai tos pačios esmės žmogiškos būtybės. Taigi, ir Teilhard sutinka, kad asmuo, bet ne asmenybė yra evoliucijos galas. Užtai jis kalba apie "visatos suasmenėjimą ir po asmens pasirodymo pasaulyje". Bet tai vyksta ne ontologinėse gelmėse, o psichologiniame, patirtiniame paviršiuje. Ir kas gi galėtų neigti žmogaus psichinių galių vystymąsi, patvirtintą meno, mokslo, kultūros ir net religijos apraiškomis? Neneigia to nė A. Maceina, nes sako, kad gamtinė religija "atitiko anuometinį žmogaus išsivystymo laipsnį ir todėl buvo teisinga".81 Užuot T-ą kaltinus nesupratimu, kad "savisąmonės peržengti negalima",82 ar netiksliau būtų sakyti, kad jo kritikas nepastebėjo skirtumo tarp ontologinio ir fenomenologinio asmenėjimo plotmių?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
PAGAL ČIURLIONIO SONATĄ
I
Senstančių žmonių meilė
yra panaši į rudenio saulę,
kuri šviečia,
bet nešildo,
nes rudenį
saulė yra panaši į užuojautą,
taipgi meilė yra panaši į užuojautą
sau pačiam ir kitiems,
kurie niekad daugiau nebegrįžta.
II
Nenorėčiau šiandieną nieko susigrąžinti.
Nieko,
nieko.
Išskyrus šviesią vaikystės gatvę,
kuri bėgo ūmai pakalnėn į upeliūkštį
kuri negalėjo niekur daugiau išbėgti
(aš rašau apie šviesią ir mielą ir tolimą gatvę,
kurią baisiai mylėjau šviesioj Ukmergės
karalystėje).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Pakeliui iš viduramžių į naujųjų laikų filosofiją |
 |
 |
 |
|
Parašė JONAS ŠTRAUCHAS
|
 Prof. Jonas Štrauchas (Johannes Strauch), dabar baigiąs 86-sius amžiaus metus, gimė Trakuose. Baigęs studijas Petrapily (1911), ten dirbo pedagoginį darbų; po karo tuoj grįžo į Lietuvą '1918) ir tik sovietinėj okupacijoj pasitraukė į Vokietiją (1940). Kaune 1921 jis suorganizavo vokiečių gimnaziją ir visą laiką jai vadovavo. Drauge Lietuvos universitete 18 metų dėstė filosofijos istoriją (1923.1 - 1940X11). Iš savo dėstytojo dalyko parengė stambų (736 rankraštinių psulapių) vadovėlį studentams. Humanitarinių Mokslų Fakultetas 1939 m. buvo nutaręs šį darbą išleisti savo lėšomis, bet sovietinė okupacija tai sutrukdė. Tai būtų buvusi pirma (ir ligi šiolei) Lietuvos universiteto profesoriaus parengta filosofijos istorija. Autoriui sutikus, iš šio veikalo spausdiname ištrauką apie posūkį iš viduramžių i naujųjų laikų filosofiją.
Vokietijoj prof. J. Štrauchas ilgus metus vadovavo Lietuvos vokiečių bendruomenei, žadino pagarbą gimtiniam kraštui ir ragino apie jį kitus informuoti. Jo žodžiais, daugelis nežino nei apie lietuvių kalbos senumą, nei apie tai, jog jau XV a. lietuviai valdovai buvo sukūrę daugiatautę valstybę, kaip šiandien ji vaidenasi dabartiniams europiečiams. "Mūsų vyresniosios kartos dvasinis ryšys su gimtinio krašto žmonėmis neturėtų nuskęsti užmirštin" (Die Raute, 1972, Nr. 2).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASIKALBĖJIMAS SU SKULPTORIUM VYTAUTU KAŠUBĄ |
|
|
|
 V. Kašubą Kalinių išsilaisvinimas (gipsas, 1942)
Kokio buvote amžiaus, kai pradėjote domėtis menu?
Man buvo kokie devyneri metai. Atsimenu, buvau susirgęs, uždarytas namie ir kurį laiką priverstas praleisti lovoje. Paįvairinti toms prailgusioms dienoms man davė pieštuką ir popieriaus. Pabandęs piešti, tuoj įsitraukiau, ir tos dienos prabėgo apsivertus popieriais, bepiešiant. Nuo to karto noras piešti taip ir nepraėjo. Praslinkus porai metų, į Marijampolę dėstyti paišybos buvo atkeltas brolis Vincas, kuris jau buvo baigęs Kauno Meno Mokyklos tapybos klasę. Pastebėjęs mano užsidegimą, brolis nusivesdavo mane į savo namus, kur, paėmęs kokią nors knygą iš savo jau anuomet išsamios meno bibliotekos, imdavo kalbėti apie meną. Tai vis žadino norą dirbti; pradėjau prašyti priemonių. Netrukus Vincas man atnešė spalvotų pieštukų, pastelės, vandeninių dažų dėžutę. Nejučiomis mokiausi piešti, o bevartydamas brolio knygas, anksti susipažinau su įžymių dailininkų darbais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
New Yorko Lietuvių Dailininkų Sąjunga praeitų metų gruodžio 2 dvidešimtmečio sukaktuvių proga Kultūros Židinyje surengė ir simpoziumų tema: Ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose. Simpoziume dalyvavo Austė Pečiūraitė, dr. J. Girnius, o iš dailininkų A. Kašubienė (jos žodis išspausdintas Dirvoje 1972. XII.22), V. K. Jonynas ir K. Žoromskis. Simpoziumui vadovavo sąjungos pirmininkas Albinas Elskus. Žemiau pateikiamas simpoziumo dalyvio J. Girniaus straipsnis, atremtas į tame simpoziume plėtotas mintis, ir dr. St. Goštauto, sekusio tą simpoziumų, kritiškas pasisakymas simpoziume svarstytais klausimais. — Red.
1. "Ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose?" Visko ieškoma — priklausomai nuo žiūrovų. Todėl klausimui atsakyti reikėtų pravesti statistinį apklausinėjimą, kuris parodytų mūsų parodas lankančios visuomenės meninę nuovoką: koks būtent nuošimtis ko ieško mūsų dailininkų kūryboje. Bet tai teatsakytų į klausimą, kiek įvairiai dife-rencijuojasi parodų žiūrovai (ir eventualiai paveikslų pirkėjai), koks jų meninio subrendimo lygis, o tuo pačiu ir "skonis". Prieš keletą metų vienas laikraštis buvo pravedęs savo skaitytojuose "rinkimus", kas populiariausi iš mūsų rašytojų, dailininkų, muzikų. Rezultatai leido konkrečiau orientuotis, kokią "publiką" sudarome. Iš to ir buvo aišku, dėl ko nevienodo pasisekimo sulaukia mūsų dailininkų parodos. Savaime paryškėjo ir praraja tarp kaip tik kūrybingųjų mūsų dailininkų ir visuomenės, laukiančios iš dailininkų to, ką tik kai kurie stengiasi teikti. Žinoma, to laikraščio skaitytojai dar neatstovauja visai visuomenei. Bet šiuo atžvilgiu ir kurio kito laikraščio skaitytojai gal būtų panašiai "balsavę". Gali būti įdomu ir instruktyvu turėti pilnus statistinius duomenis, ko mūsų visuomenė ieško lietuvio dailininko darbuose. Bet tai dar nieku būdu neatsakytų klausimo, ko reikia ieškoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KO IEŠKOME IŠ LIETUVIO DAILININKO? |
|
|
|
|
Parašė STASYS GOŠTAUTAS
|
Retai tenka atsidurti tokioj situacijoj, kurioj dailininkai ir filosofai prisėda prie vieno stalo ir sutaria kalbėti viena tema. Juk dailininko pareiga yra "kurti", o ne kalbėti ir filosofuoti, ką jie ten daro. Lietuvių dailininkų retas yra teoretikas ir dar retesnis estetikos dėstytojas, bet tai ne pirmutinis jų uždavinys. Užtat toks dailininkų susitikimas turėtų nemažą reikšmę mūsų kultūros gyvenime, jeigu tematiškai jis nebūtų susietas su klausimais, neturinčiais nei pradžios, nei galo. Tokio klausimo, "ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose", nebūtų nei svarstoma, jeigu gyventume Lietuvoje arba jeigu nebūtume lietuviško sąmoningumo krizėje. Ką reiškia lietuvis dailininkas? Ar tas, kuris gimė Lietuvoje, ar tas, kuris jaučiasi lietuviu? O ką gi reiškia jaustis lietuviu? Neišsprendus tų klausimų, neįmanoma tikėtis racionalaus atsakymo ir tęsti dialogą. Tačiau beviltiška tikėtis rasti objektyvią definiciją, nes kiekvienas į tą klausimą atsakys subjektyviai: geriausiai būtų jo iš viso nekelti. Bet kadangi neišvengiamai jis yra paliestas ir mums jis rūpi, ne pro šalį jį toliau panagrinėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ONA MICIŪTĖ
|
 YRA GYVENIMAS
Yra gyvenimas toks liūdnas,
Širdy paslėptas skausmas smilksta
Lyg prieblandoj blanki liepsnelė,
Taip sopulingai mūsų dienos miršta.
Eini ir vėl atgal sugrįžti,
Ir nežinai, kur galas šito liūdno kelio,
Nešiesi sopulį lyg sieloj rakštį
Ir šią bevardę, liūdną dalią.
Akyse paslaptis tavoji glūdi,
Nors abejingai jau žvelgi į tolį;
Ne tau padangėj rausvos aušros švinta . . .
O ten prie kelio niekina štai mūsų brolį. . .
Kaip žvakės gęsta mūsų dienos,
Kaip lapai vysta mintys nesakytos,
Praeisime lyg tie šešėliai kraupūs, tylūs,
Ne mums, ne mums išauš padangėj saulės rytas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS
|
Kai kurios tezės kelia abejonių. I. Absoliutūs dievai. 1. Perkūnas. 2. Laima. II Dangaus dievai. 1. Dievas (Dangaus Tėvas). 2. Mėnulis. 3. Saulė. 4. Vakarinė. 5. Aušrinė. HJ. Žemės dievai. 1. Žemyna. 2. Velnias. 3. Bangpūtys Vėjopatis). 4. Giltinė. 5. Medeinė. IV. Rūpintojėliai (globėjai) 1. Gabija. 2. Žemėpatis. 3. Dimstipatis. 4. Gabjauja. 5. Laumė. 6. Javinė. V. Namų dvasios. 1. Kaukas. 2. Aitvaras.' 3. Barzdukas. Baigminės pastabos.
Kai kurios tezės kelia abejonių Jau ištisa eilė gerų studijų nagrinėja senovės lietuvių dievybes, bet tą ar kitą vis pavieniui, tik atskirai nuo kitų. Ir ne tik kad atskirai, o dažniausiai tik vieną to dievo aspektą, ar funkciją, ar šaltinius, ar vardo etimologiją. Atskirai apie vieną ar kitą, tarytum jos būtų ir viešpatavusios pavieniui, atskirai, nepriklausomai nuo kitų. Nekreipta dėmesio j jų bendriją bei vieningumą ar hierarchiją. Ligi šiol dar neturime sintetinio senosios dievijos vaizdo. Neturime dievijos sąrangos, schemos ar plano. Tebėra tik Augusto Schleicherio dievų sąrašas str. Lituanica (1853 m.). Tad šio darbo tikslas — pasvarstyti senovės lietuvių dievijos (dievyno) schemą. Ši dievija — šaltininė ir tautosakinė. Visi šios schemos dievai yra patvirtinti pirminių šaltinių, senų žodynų ir tautosakos.
Bet visų pirma norėtume atkreipti dėmesį Į kai kurias sampratas bei tezes, kurios kelia abejonių. Čia teužkliudysime jų tik keletą šios temos ribose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANT KIENO MALŪNO VANDUO PILAMAS? |
|
|
|
|
Parašė Al.
|
Apžvelgiant 1972 metus, teko konstatuoti: "Yra spaudos, kuri, atrodo, tam tik leidžiama, kad numeris iš numerio aistrintų skaitytojus ... ir tuo būdu savos 'vienybės' vardan beatodairiškai skaldytų išeivinę bendruomenę" (Aidai, 1973 nr. 1, p. 28- 29).
Kad buvo pagrindo tokiam konstatavimui, liudija ir beveik tuo pačiu metu (1.31) paskelbtas Lietuvių Žurnalistų Sąjungos pareiškimas. Kadangi spauda yra "didelė jėga, galinti ir jungti, ir skaldyti", tame pareiškime rašoma: "Mes norime, kad vienybės dvasia jungtų visus lietuvius į bendrą kovą prieš Lietuvos okupantą, o ne prieš brolį lietuvį, nantį laisvėj ar už geležinės uždangos". Konkrečiai šis pareiškimas buvo protestas prieš LŽS pirmininko kun. J. Vaišnio, S.J., šmeižimą. "Jeigu tie šmeižėjai būtų atidavę lietuvybei bent dalį tos duoklės, kurią yra atidavęs J. Vaišnys, S.J., tai mes galėtume tik džiaugtis. LŽS centro valdyba prašė visų redaktorių "griežtai atsiriboti nuo tokių straipsnių skelbimo, nes jie tik pila vandenį ant okupanto malūno".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
Naujo operinio sambūrio premjera
G. Puccinio opera "Bohema" vaizduojanti Paryžiaus menininkų gyvenimą — dar nežinomo poeto Rudolfo ir dirbtinių gėlių pardavėjos Mimi tragišką meilę) buvo nekartą svarstoma statyti Čikagos Lietuvių Operos, bet vis buvo atsisakoma dėl per mažos choro rolės šioje operoje. Bet dėl to "Bohema" tiko naujai užgimusiam sambūriui, pasivadinusiam Chicago Opera Company and Workshop, kuris ją pastatė Marijos aukštesniosios mokyklos salėj vasario 3, 4 ir 11 dienomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
V. SIMANKEVIČIAUS PIEŠINIŲ PASAULIS |
|
|
|
|
Parašė Adolfas Vaičaitis
|
 gausoko lietuvių dailininkų būrelio Australijoj yra ir grafikas Viktoras Simankevičius. Viešumoj jis rečiau rodosi. Bet pernai vasarą (VIII.l-19) Melbourne Warehouse galerijoj surengta jo piešinių paroda (drauge su skulptoriumi Jim Rowe) suteikė progą žvilgterėti į jo grakščių piešinių pasaulį.
Dailės studijas V. Simankevičius pradėjo dar Vilniuje, vėliau jas tęsė Vokietijoj Muenchene ir Freibur-ge. Iš Vokietijos emigravo į Australiją. Kūrybinis jo kelias buvo nepastovus, sunkus ir tylus, nes teko studijuoti karo ir stovykliniu pokario metu. Sąlygos nebuvo palankios pastovesniam meniniam ugdymuisi, besi-kraustant iš vienos vietos į kitą. Gal neatsitiktinai tai nuteikė jį dirbti skubotai ir greitai, kad suspėtų užfiksuoti gamtoj pastebėtus ar vaizduotėj iškilusius vaizdus.
Jau Vilniuj jis pradėjo domėtis spaudos technika ir jos iliustratyviniu panaudojimu. Vakarų Europos išsivysčiusi spaudos technika ir grafikos studijos toliau kristalizavo jo meninį skonį ir įtaigojo jo kūrybą. Šiaip mokyklos ar vad. kraštutiniai sąjūdžiai mažai įtakojo ar keitė jo asmenišką požiūrį. Jis daugiau kaupė techniškas žinias, lavino ranką, taikė įgytą praktiką savęs išreiškimui. Trumpai sakant, jo piešimo būdas, ar tai gerai ar blogai, krypo geriau dirbti savitai, negu sekti kokią ryškesnę ar populiaresnę dailės pakraipą ar atskirą garsų dailininką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Vasario 16 iškilmingai minėta visose laisvojo pasaulio lietuvių kolonijose. Pagrindiniai paskaitininkai buvo Bostone dr. S. A. Bačkis, New Yorke PLB pirm. St. Barzduko (susirgusio) kalbą perskaitė sūnus Arvydas Barzdukas, Čikagoj dr. J. Balys, Clevelande gen. konsulas A. Simutis, Detroite ALTos pirm. dr. K. Bobelis, Los Angeles prel. L. Tulaba, Filadelfijoj LB tarybos pirm. V. Kamantas, New Jersey kolonijose Pa-tersone, Elizabethe ir Nevvarke LB centro valdybos nariai J. Gaila, A. Gečys irA. Zerr - Mačiulaityte, Lindene G. Žilionienė, Great Necke VLIKo vicepirm. J. Valaitis, Bridgeporte J. Rygelis, New Havene ir New Britaine dr. H. Lukaševičius, New Londone A. Dzikas, Hartforde ir Baltimorėj LB valdybos pirm. V.Volertas, Waterbury prof. J. Genys, orcestery prof. J. Stukas, Brocktone . Viščinis, Rochestery Kanados LB valdybos pirm. E.Čuplinskas, Grand Rapids LB tarybos sekr. Vc. Kleiza, Čikagos atskirose dalyse ar gretimose kolonijose dr. Z. Danilevičius (net trijose vietovėse: Cicero, Gary ir Melrose Park), dr.K. Ambrozaitis, J. Ardys, J. Jurkūnas, Br. Kviklys, Br. Nainys ir kt., Omahoj B. Šulskis, Sioux City kun. L. Musteikis, Phoenix (Arizonoj) J. Činga, Miami dr. J. Valaitis ete. Daug kur šalia savųjų kalbėtojų buvo pakviesti tarti žodį ir amerikiečių pareigūnai (pvz., Filadelfijoj buvęs jAV Informacijos Agentūros direktorius F. Shakespeare). Kur tik buvo bent šiek tiek lietuvių, ten Vasario 16 ir minėta vienu ar kitu būdu. Nashuos N. H.) lietuviai padovanojo miesto bibliotekai knygų apie Lietuvą anglų kalba ir surengė joj parodą, kurios metu A. Bernotas skaitė angliškai paskaitą iš Lietuvos istorijos. Daytono lietuvių negausi kolonija vietiniame universitete suorganizavo lietuvių savaitę: 11.18 buvo gautos 3 radijo valandos muzikinei ir žodinei programai, II. 21 Lietuvos temomis suorganizuotas mokslinis simpoziumas (prof. R. Šilbajoris, H. Žibąs ir prof. V. Bieliauskas), 11.24 surengta lietuvių kultūros paroda ir dainos bei tautinių šokių vakaras, sutraukęs ligi 1000 amerikiečių. Tai atlikta vyčių pastangomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
THE USSR—GERMAN AG-GRESSION AGAINST LITHUA-NIA. Edited by Bronis J. Kasias. Robert Speller & Sons, Publishers, Inc., New York, 1973. 543 psl., kaina 15 dol.
Aloyzas Baronas: ABRAOMAS IR SUNŪS. "Draugo" premijuotas romanas. Lietuviškos Knygos Klubas, Čikaga, 1973. 206 psl., kaina 4.50 dol.
Zenta Tenisonaitė: PAVASARIS IR AŠ. Eilėraščiai. Išleista Londone 1973. 49 psl., kaina 2 dol.
XX-JO AMŽIAUS NEDERLAN-DŲ POEZIJOS RINKTINĖ. Sudarė ir išvertė Zenta Tenisonaitė. Išleista Londone 1973. 175 psl., kaina 2.50 dol.
Vincent Vycinas: SEARCH FOR GODS. Martinus Nijhoff leidykla
Hagoj, 1972. 286 psl., kaina 35.50 guldenai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DIDIEJI DABARTIES KLAUSIMAI |
|
|
|
|
Parašė A. Liulevičienė
|
Antanas Maceina, DIDIEJI DABARTIES KLAUSIMAI. "Krikščionis gyvenime" knygų serijos leidinys nr. 6. Čikaga, 1971. 327 psl., kaina 6 dol.
Siame veikale Antanas Maceina kritiškai žvelgia į tris mūsų laikui gyvus teologinius klausimus: pasaulio sekuliarizaciją, evangelijų numiti-nimą ir religijos santykį su evoliu-_ija Pierre Teilhard de Chardin mąstysenoje. Metodiškai autoriaus pasirinktas uždavinys tikrai nelengvas, nes jo tikslas nėra vien šių teologinių pozicijų kritika, jų atrėmimas ar pasmerkimas, bet daug sudėtingesnis jų galimų implikacijų nagrinėjimas, siekiant atskirti jų teigimuose glūdinčią tiesos dalį nuo, autoriaus nuomone, jų didesnės netiesos. Netiesa atsiveria, kai parodoma, kokia linkme nukreiptos šios teologinės sampratos tampa priešingos krikščionybės pagrindams. Tad šioje studijoje autorius vysto sekančius teiginius: sekuliarizacija veda į ateizmą, kai neigia pasaulį kaip Dievo kūrinį; evangelijų numitinimas įvykių skelbimą paverčia idėjų ir elgesio taisyklių dėstymu; Teilhard'o evoliucijos teorija, kildindama žmogų iš medžiagos, sunaikina žmogaus santykį su Dievu.
Dėstydamas šias neigiamas pasekmes, autorius lygiagrečiai ryškina ir teigiamą krikščionišką šių klausimų sprendimą arba bent jam gaires: pasaulio kaip Dievo kūrinio sampratą, Apreiškimo kaip įvykio liudijimą ir skirtumo tarp išganymo ir evoliucinės pažangos pabrėžimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė V. Kulbokas
|
Aštuntoji Pradalgė (1972), D. Britanijoj K. Barėno redaguojamas literatūros metraštis, mums dabar atstoja literatūros žurnalą. Šioje Pradalgėje, be poezijos ir dailiosios prozos, duodama J. Gliaudos farsas, Antrojo Kaimo scenos gabalėliai ir A. Šeš-plaukio, A. T. Antanaičio ir Pr. Naujokaičio literatūriniai straipsniai.
Pirmiausia gražus pluoštas pomirtinio F. Kiršos palikimo poezijos. Elegantiškai sūpuoja "Dainos gimimas", nutolusi vaikystė moja "Mažojoj karalijoj"; "Iš saulėtų dainų" poetas ilgisi gimtosios padangės dainų ir varpų. "Lietuva su manim" — šaukia jrįžti Lietuvos upeliai. Ir taip to-AAU. Karčios "Tremties psalmės": per tremtį žygiuoja tauta erškėčiuota galva. Čia Kiršos poezija — sugel-: s širdies išsiliejimas ir nusvirusios nuo sunkių minčių galvos paguoda. "Pelenų" IV knygos 2ji giesmė — tamsus tremtinio buities vaizdas. Poetas kreipiasi į tą, kuris dar neigtojo žmoniškumo. Tėvynės netekimas, žmonių niekšybė ir asmeninės nesėkmės apkartina poetą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. Vaišvilaitė
|
Musėe de l'Homme Tautosakos Centras Ottavoje išleido 28 rinktines lietuviškas dainas — A Garland of Rue. Jas užrašė ir komentavo pianistas Kenneth Peacock, tekstus į anglų kalvą išvertė Danutė Rautinš, o į plokšteles įdainavo 25 Kanadoje gyvenančios lietuvės dainininkės. 60 puslapių ir 4 "flexidisc" plokštelės. Spalvotas viršelis vaizduoja lietuvaitę tautiniais drabužiais. Kaina $4.25. Paštu užsisakyti adresas: National Museums of Canada Publica-tions Division, Ottavva, KIAOM 8, Canada.
Dainos parinktos mergelės ir bernelio, taipgi vestuvinės, didžia dalimi senų ir vertingų melodijų. Jas įdainavo, be atskirų dainininkių, ir aštuonios sutartinių giedotojos, vadovaujant Danutei Rautinš ir Daliai Viskontienei.
Dainininkės skirtingos kilmės vieta, muzikiniu išsilavinimu ir interpretavimo būdu. Vienos, kaip K. Dobilienė, dar neatitrūkusios nuo senoviško, autentiško, lyg apeiginio, dainavimo būdo; kitų dainavime jaučiame mokyklinės, chorinės ar teatrinės kultūros įtaką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
