|
MARKSISTINIS PROMETĖJAS IR PSICHOLOGINIS HEDONISTAS |
 |
 |
 |
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Dabarties žmogaus dilemos (2)
MARKSISTINIS PROMETĖJAS
Sakoma, kad graikų mitologijos titanas pavogęs iš dangaus ugnį ir padovanojęs ją žmonėms — pasidaręs jų geradariu. Nepalaužiama valia jis priešinęsis Zeusui ir taip tapęs simboliu kovos su smurto viešpatavimu. Karolis Marksas taipogi laikė save prometėjišku herojumi, pasiryžusiu verčiau likti prirakintam prie uolos negu tapti Zeuso vergu, gyventi laisvėje be Dievo nei priespaudoje su Dievu. Mat, ir jis, kaip mitologinis Prometėjas, atvėręs kelią į naują autentišką žmogiškumą. To autentiško žmogaus veidas spindėsiąs vidine harmonija, broliškumu artimui, būsiąs laisvas nuo medžiaginio skurdo ir socialinės priespaudos. Komunistinės visuomenės šilumoje ištirpsią egoistinio savanaudiškumo ledai. Individo rūpesčiai tapsią bendruomenės rūpesčiais ir bendruomenės interesai — individo interesais. Toks pilnutinis, socialistinis žmogus prarasiąs savo egotistinę prigimtį taip, kad "kitų žmonių pojūčiai ir džiaugsmai taps mano paties džiaugsmais"7.
Šitokio žmogaus gimimui, Markso supratimu, reikalinga dviejų sąlygų: gamybos priemonių išplėšimo iš privačių rankų ir Dievo iš žmonių širdžių, t.y. privatinės nuosavybės ir religijos pašalinimo. Pirmoji sąlyga panaikinsianti skurdą ir išnaudojimą; antroji — sugrąžinsianti žmogui savarankiškumą ir kovingumą. Religija nepanaikina skurdo, bet lyg opiumas apsvaigina skriaudžiamąjį. Kaip narkotikas gali išsigelbėti, tik nusisukęs nuo svaigalų, taip gerovę esą tegalima pasiekti, tik atsikračius religijos sukurtos iliuzinės laimės. Kaip opiumas, taip ir tikėjimas esąs žmogui kenksmingas, nes paverčiąs jį inertiška, bevale būtybe, pasiduodančia dangaus direktyvoms. Užtat, Markso įsitikinimu, autentiško žmogaus siluetas tegalįs pasirodyti tik ant religijos griuvėsių8. Tokia klaidinga Dievo ir laisvo žmogaus alternatyva tikėjo ne vienas XIX a. šviesuolis Rytuose ir Vakaruose. Ne vienas ją išpažįsta ir šiandie. Jų nuomone, pats žmogus kuriąs istoriją ir formuojąs patį save. Jei jis tiki į išganymą, tai tik tokį, kurį galima pasiekti istorijoje, paties žmogaus pastangomis, be pašalinės (Dievo) pagalbos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
