|
Parašė Petras Melnikas
|
Senam Kizeikai beriant trupinius karveliui, šone ant kito suolo sučežėjo kito pensininko laikraštis, o jo maisto likučiai su sviestainio popierium iškrito iš jo rankų. Bet jis nepasilenkė jų pakelti. Jis žinojo apie ratilus akyse, kurie po pasilenkimo jam ateidavo.
Kad ir pusėtinai matydamas, Kizeika atpažino tą patį karvelį, kuris striktelėjo prie parko suolo, dairydamasis palenkė galvutę, patuk-seno trupinius snapu ir į jį įsistebeilino. Kizeika pasilenkė, ištiesė ranką į karvelį, norėdamas paglostyti, bet tas plastelėjo sparnais, šokdamas atgal.
Matai . . . Ima jau kelinti metai, bet nepri-siliesk, Kizeika pagalvojo. Bet, ką gi . . . Ir jis motinos penimas, griebdavo šaukštą iš jos rankų, apsidrėbdamas save koše. Tai lyg mažųjų nepriklausomybė, nepasitikėjimas . . .
Saulė parke buvo silpna, bet jis, kaip vakar, vis prakaitavo. Mažas svaigulys jį lėtai, bet nuožmiai glėbė. Jis tam nesipriešino, lyg palikdamas savo likusias jėgas kažkokiai ilgai atidėliojamai kovai. Jis matė, kaip karvelis krestelėjo galva, ją stuktelėjo ir viena rausva akim sekė savo apmirusio lesintojo judesius ir alsavimą.
— Štisšš, — Kizeika treptelėjo koja. — Šalin. Nėra daugiau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Zenta Tenisonaitė
|
CHIMERA
Kaip paslaptingas paukštis nerimas širdy suriko,
įdiegdamas į sielą ilgesio dyglius.
Ir pamatau svajonėse žalias akis nefrito -
sapnus gražius, pasakiškus ir nuostabius.
Sekioju kas sekundę saulės šviesos spindulėlį,
užburtos mano mintys magiška daina.
Tiktai sapne man pasirodo pasakų Chimera -
puošni, viliojanti ir amžinai jauna.
Ir taip kiekvieną dieną, valandą ir kas minutę
seku žibėjimą miražų mėlynų.
Nebematydama, kad vėjas valtį jau pasuko -
į vakaro pakrantę ir tarp akmenų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Jokūbas Balčiūnas
|
Maždaug prieš dešimtmetį Vakaruose buvo dar galvojama, kad Katalikų Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje rusiško ateizmo teroro neatlaikys ir turės pasitraukti į pogrindį. Gi viešumoje pasilikusiai Bažnyčios daliai teksią nusilenkti jėgai, ką seniai jau yra padarę Rusijos ortodoksai. Tačiau Lietuvos Bažnyčia atsilaikė. Palikta vienų viena, porą pirmųjų okupacijos dešimtmečių laikėsi ištvermingoje tyloje, kol pilnai susiorientavo naujose prievartos sąlygose, o paskui vis drąsiau ir viešiau ėmė priešintis jėgai ir ginti tikėjimo teises.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios didžiosios dramos visai pilnai dar nei įsivaizduoti, nei suprasti negalima, nors dokumentuotos medžiagos jau yra labai daug. Teks palaukti pasikeitusių politiniu sąlygų, kuriose laisvas žmogus tiesiog iš autentiškų šaltinių tos dramos fragmentus ir atskiras scenas galės susintetinti, sujungti į veiksmus ir galiausiai apjungti viso to Lietuvos istorijos laikotarpio rėmuose. Tai būsimųjų Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbas, kuriam jaunieji Lietuvos istorikai užsienyje dabar jau visu rimtumu turėtų pradėti ruoštis. O kai įvykių detalėms ir epizodams gyvybę įkvėps ir jų prasmę išryškins beletristai, dramaturgai, poetai ir kiti dailiojo meno kūrėjai, tada atsivers tikroji istorinė panorama, savo didingumu prilygstanti ankstyvesniam partizaninių kovų laikotarpiui.
Rusiškas cezaris dvidešimtame amžiuje savo imperijos ribose panoro pasiekti to paties, kaip Romos cezariai krikščionybės amžiais: sunaikinti krikščionybę. Ir vieni, ir antri, nepajėgdami prieš Kryžių pastatyti patrauklesnės idėjos, tikslui pasiekti pasirinko tas pačias priemones: nuogą, brutalią valdžios prievartą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Viktoras Vizgirda
|
Vytautas Ignas (anksčiau Ignatavičius) gimė 1924 gegužės 16 Raseinių apskrityje. Vidurinį mokslą ėjo Biržuose ir Vilniuj, kur gimnaziją baigė 1941 m. Tais pačiais metais stojo į Vilniaus dailės akademiją. Pertrauktas studijas tęsė Freiburge i. Br. po karo įkurtojoj dailės mokykloj. Ją baigė 1948 m. Atvykęs į JAV, dirbo vitražų studijose Clevelande, Chicagoj ir New Yorke. Pastaraisiais metais yra apsigyvenęs Connecticut valstijoj (netoli Hartfordo ir Putnamo). Pabėgęs iŠ didmiesčių, įsikūrė nuosavoj sodyboj, supamoj laisvos gamtos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
