Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
4 balandis


Jonas Puzinas apie save ir apie kitus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Juostelėn įkalbėtas žodis

Šiuo Jurgio Jankaus juostelėn įrašytu prof. dr. Jono Puzino pasisakymu pažymime jo mirties (1978.IV. 14) metines. Prof. J. Puzinas buvo nuolatinis mūsų žurnalo bendradarbis. Ir paskutinis jo straipsnis buvo skirtas Aidams: "Dr. Jonas Basanavičius — Lietuvių Mokslo Draugijos steigėjas ir ugdytojas". Išspausdinto praeitų metų balandžio ir gegužės numeriuose pats autorius to straipsnio nebematė. Esame dėkingi J. Jankui už parūpinimą šio prof. J. Puzino žodžio, kurį jis buvo įrašęs 1973 m., atseit, dar penkeri metai prieš Profesoriaus išsiskyrimą iš žemiškojo gyvenimo. Šiame improvizuotame pokalbyje prof. J. Puzinas pasisako ir apie save patį, ir apie savo darbą, ir apie artimuosius bendradarbius, ir apie jam rūpėjusius reikalus. Kadangi tai buvo laisvai vedamas pokalbis, netenka jame ieškoti griežto sistemingumo, kuriuo prof. J. Puzino rašiniai ypačiai pasižymėjo. Kaip savo įvadiniame žodyje įsakmiai nurodo J. Jankus, prof. J. Puzino žodis perduodamas taip, kaip buvo įkalbėtas. Taigi ne spaudai pamoštas rašinys, bet gyvas žodis, turintis savo skirtingų savybių.

Iš darbų Joną Puziną žinojau labai seniai, bet jį patį teko sutikti tik jau čia, Amerikoj. Pirmą sykį, berods, Danguolės ir Antano Klimų šeimoje. Tada pasisakė, kad jis pats juodu ir supiršęs. Tą vakarą jis man atsivėrė kaip žmogus ne tik eruditas, ne tik gyvenąs visokiais mūsų dienų rūpesčiais ir rūpestėliais, bet ir turintis labai gyvo, nors ir savotiškai lėto, humoro dovaną. Bet šią dovaną parodo tik trumpiems momentams, tik properšomis, ir vėl grįžta prie rimtųjų klausimų. Ypač nešykštus buvo dalinantis savo nepaprastai turtingu proistorės žinynu.
Skaityti daugiau...
 
Pastabos apie Tomo Venclovos poeziją PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Šilbajoris   
Iš lietuvių poetų įpratom laukti paprastos, širdingos" kalbos, tiesiogiai išreiškiančios kūrėjo jausmus toj pačioj plotmėj, kurioj ir mes juos pergyvename, bet tik intensyviau, kad mūsų pergyvenimai mums patiems pasirodytų esą nepaprasti, nekasdieniniai. Maironio šauksme "Jau niekas tavęs taip giliai nemylės / Kaip tavo nuliūdęs poetą" girdime savo pačių balsą, išskirtinį ir vienintelį, ir tuo momentu patys jaučiamės pakilę poezijos aukštumon.

Antra vertus, pripažįstame ir tai, kad poeto kalba gali būti puošni, iškili, turtinga metaforų ir įvaizdžių, retoriška, muzikali ir taip toliau. Tik čia dažniausiai statome sąlygą, kad ji turi išreikšti atitinkamai aukštą ir gilią, be to, "artimą" (t.y. mūsų vaizduotės ir intelekto ribų neprašokančią) idėją. Norime pajusti, kad poetas išsakė mūsų pačių giliausias mintis, bet tik gražiau, efektingiau, negu patys tai galėtume padaryti. Kitaip tariant, ir iš paprastos, ir iš ornamentuotos poezijos reikalaujame, kad ji mums tarnautų kaip tas pasakų veidrodis, jog nėra pasaulyje sielos gražesnės už mūsų.

Tomo Venclovos knygoje 98 eilėraščiai (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1977) nerasime gražiai meluojančio veidrodžio. Kaip pats autorius pokalbyje su A. Vaičiulaičiu išsireiškė, joje ' nebelieka to paviršutiniško įspūdžio, kad viskas yra lyriška', 'sava', 'tautiška' ar jautru' "-1 Nepasižymi jis nė išdailinta ar retorikos laurais vainikuota kalba. Kaip savo laiku Borisas Pasternakas, Venclova rašo "puolęs, kaip į ereziją, į negirdėtą paprastumą". Pirmukart įžengę į jo poezijos pasaulį, jaučiamės lyg pataikę ne į tas duris: buvo užrašyta "eilėraščiai", o aplink visur "proza", ir, be to, kažkokia eiliuota, abstrakti, nesuprantama, nežiūrint to, kad patys žodžiai lyg ir aiškūs:
Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto. (Psl. 15)

Skaityti daugiau...
 
DIABETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VYDAS   
Diabetas, arba cukrinė liga, pasireiškia įvairiais organizmo sutrikimais, kurių centre yra nepakankamas priimtų su maistu angliavandenių, virtusių cukrumi, sunaudojimas dėl nepakankamo insulino, gaminamo kasos liaukoje. Liga pasireiškia nenormaliu cukraus kiekio padidėjimu kraujyje ir atsiradimu cukraus šlapime.

Šio rašinio tikslas supažindinti skaitytoją su šia liga, nes ji yra gana paplitusi. Jos pradžia dažnai esti nepastebima, o užsisenėjus padariniai yra sunkūs, dažnai nepataisomi, veda į invalidumą ir priešlaikinę mirtį. Tais atvejais, kai liga pasireiškia viduriniame amžiuje, ji dažnai esti lengvos formos. Cukraus kiekis tada gali būti su-normuotas atitinkama dieta ir fizine mankšta. Kai diabetas pasireiškia vaikų ar jaunuolių amžiuje, jis esti sunkesnės formos ir reikalauja insulino injekcijų.

Istorinės pastabos. Diabetas jau buvo žinomas egiptiečiams 3000 metų prieš Kristų. Apie 400 metų pr. Kr. Charak ir Susrut Indijoje pastebėjo ne tik šlapimo saldumą, bet taip pat ryšį tarp diabeto ir nutukimo; kad liga gali pasireikšti šeimose ir sekti vieną generaciją po kitos. Jie netgi pastebėjo du diabetikų tipus: vieni — liesi ir sunykę, kiti — nepaprastai valgūs ir aptukę.
Skaityti daugiau...
 
PASIKALBĖJIMAS SU 'INDEX ONCENSORSHIP" REDAKTORIUMI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Matulevičiūtė   
Michaelis Scammellis, vertėjas, literatūros kritikas, yra Londone išeinančio žurnalo "Index on Censorship" — "Cenzūros indeksas" redaktorius. Pereitą vasarą su juo redakcijos patalpose kalbėjosi Marija Matulevičiūtė. Spausdiname ištraukas iš šio pasikalbėjimo.

M. Pone Scammelli, Jūs esate Tarptautinio PEN Klubo Kalinamųjų rašytojų komiteto pirmininkas. Kaip ir kada Šis komitetas buvo įsteigtas?
Prieš dešimt metų, tuometinio PEN Klubo generalinio sekretoriaus, Davido Carverio, pasiūlymu. Nors 3PEN klubas visada stengėsi padėti persekiojamiems Rytojams, po I pasaulinio karo kalinamų rašytojų problema neatrodė tokia svarbi. Tačiau pastaruoju metu ji labai paaštrėjo — galima sakyt, kad rašytojų grūdimas į kalėjimus pasidarė nauja mada.
M. Kokia yra Kalinamųjų rašytojų komiteto pagrindinė užduotis? Kaip jis veikia?
S. Komitetas susideda iš įvairių valstybių PEN Klubo centrų atstovų. Kadangi juos skiria dideli nuotoliai, jiems labai sunku susirinkti pasitarimams. Tai reiškia, kad didelė darbo našta gula ant pirmininko ir jo sekretorės, Vakarų Vokietijoje gyvenančios ponios Kathleen von Simson (ji daug pasidarbavo T. Venclovos emigracijos reikalu. — M. M.) pečių. Komitetas nesiima tiesioginės akcijos kalinamiems rašytojams išlaisvinti, bet teikia informaciją paskiriems PEN klubo centrams, kad jie savo ruožtu galėtų daryti žygių Mes stengiamės surinkti kaip galima tikslesnes žinias apie rašytojus kalėjimuose ir tuos, kuriems gresia kalėjimas; patikrinti tas žinias, ir tada pasiųsti jas, drauge su mūsų pasiūlymais, pavieniams centrams, kaip jie galėtų tiems rašytojams padėti.

M. Ar jūsų veikla turėjo kokių nors teigiamų pasekmių? Juk tie žmonės, kurie grūda rašytojus už grotų, labai nenoriai juos paleidžia.
Skaityti daugiau...
 
GRANDINĖLĖ PO 25-RIŲ METŲ IR 260 KONCERTŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balys Gaidžiūnas   
Gyvenime pasitaiko savotiškai susidėsčiusių įvykių. Žiūrėk, keliems ar keliolikai šauna mintis ką nors nauja organizuoti, veikti. Posėdžiauja, rašo įstatus ir statutus, vieni pas kitus laksto. Taip belakstant ir besitariant, entuziazmas pamažu blėsta, ir tariamoji veikla tuo pasibaigia. Bet būna ir priešingai. Be įstatų ir statutų, beveik atsitiktinai prasideda toks darbas, palengva plečiasi, gilėja. Ir per ilgą laiką jau susidaro graži veiklos istorija, apie kurią verta pakalbėti ar parašyti. Ypač kada tokia veikla persirita per 25-metį.

Grandinėlės gimimas

 Grandinėlė gimė atsitiktinai, be planavimo, be naujagimiui aiškaus tolimesnio auklėjimo plano, be būsimo kraičio sukrovimo. O kai gimė ir buvo kas augina, išaugo į tokį savitą vienetą, kuris gimtajame Cle-velande seniai nebesutelpa, keliauja per JAV ir Kanados lietuvių kolo-mielai kviečiamas įvairių amerikiečių institucijų, keliauja Pietų Amerikon, Europon ir Australijon.

Grandinėlė gimė atsitiktinai, bet ne be priežasčių. Tą atsitiktinumą sudarė du įvykiai. Lituanistinės vyskupo Motiejaus Valančiaus mokyklos vedėjui Antanui Tamulioniui 1953 m. reikėjo vienkartinės šokėjų grupės, kuri galėtų pasirodyti Cleve-lando tautybių festivalyje. Tuo pačiu laiku abu Sagiai — Liudas ir Aleksandra — jau buvo su Čiurlionio ansambliu atsisveikinę. Liudas jame reiškėsi nuo 1944, o Aleksandra nuo 1945 m. Taigi A. Tamulionis kreipėsi į tokį, kuris, jau būdamas už pamėgto darbo ribos, greičiausiai turėjo ir nemažai ambicijų parodyti, ką jis gali.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai