Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 birželis


Karštis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Karštis taip įsitižo, kaip nebeatmenu kada. Aldona, šiaip viskam pakanti, aną dieną nebeištvėrė:
— Jau ir pačiam pragaro prieangy nebebus karščiau, — nebe šukte sušuko, kaip jai buvo įprasta, bet dejuote išdejavo, nuleisdama rankas ir padėdama galvą virtuvėj ant stalo.
— Ką žinai? Gal daug karščiau? — mėginau paerzinti.
— Gal pačiam pragare, bet ne prieangy. Ten velniai lakstydami nors vėją sukelia, o čia visur tas pats.
— Tai čia gal man palakstyti? Šiokį tokį vėjuką pakelsiu.
Ji nieko nebeatsakė, bet palaidai nukabusių rankų nepajudino. Atrodė, lyg būtų pasirengusi nebepajudėti visam.

Iš tikrųjų toks karštis ir mane pradėjo įpjauti: dieną devyniasdešimt aštuoni ar šimtas, naktį devyniasdešimt, bet ir tai tik prieš aušrą. Ir drėgna. Nė į vandenį nereikia lįsti — visas dvidešimt keturias valandas maudais savo paties prakaite. O jeigu ir apsiplauni, tai po kelių minučių ir vėl visas sulipęs. Panašus oras pasitaikydavo kasmet, bet tik dieną, kitą, o šiemet laikėsi jau trečią savaitę be jokio atlydžio. Kaimynai turėjo vėsintuvus, bet mes nakčiai visada palikdavom atvirus langus, ir to užtekdavo. Rytą anksčiau pakyli, užsidarinėji, užtrauki užuolaidas ir ligi gero popiečio gali džiaugtis jaukiu pavėsiu, net geresniu už tą iš vėsintuvo. Šiemet tą patogų ir pigų gerumą visiškai sudarkė saulė ir drėgno karščio pritvinkęs pietvakarių vėjas. Pagaliau vieną dieną tas šlapias karštis perlipo jau ir gerokai per šimtą. Slampinėji žmogus, lyg būtum pirty pasilipęs ant trečio plauto. Vakare jau palikom atviras ir duris. Ne visiškai, tik vidurines. Išorines, uždengtas minkštu tinkleliu, palikom uždaras. Ne saugumui, apsigavimui. Toks tinklelis gali sulaikyti tik uodą ar peteliškę, bet vis tiek, kai žinai, kad uždarytos, atrodo, niekas ir nesilauš.
Skaityti daugiau...
 
Marksisto Kristus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alina Skrupskelienė   
Čekoslovakų filosofo M. Machoveč knyga apie Jėzų
Septintajame mūsų amžiaus dešimtmetyje šaltojo karo ledai truputį atitirpo. Popiežius Jonas XXIII savo enciklikomis ir susirūpinimu neturtingaisiais, aplamai savo kukliu elgesiu kvietė įgyvendinti žemėje taiką, vienybę, teisingumą, gailestingumą. Ta pačia kryptimi veikė ir Vatikano II susirinkimas, jo pažadintas ekumeninis sąjūdis, liturginė reforma. Susikūrė taikesnė pasaulio atmosfera, atsirado noras geriau pažinti vieni kitus. Kitaip mąstantieji ir kitaip tikintieji nebelaikomi mirtinais priešais, bet jais imta domėtis ir su jais kalbėtis. Rytų Europoje, kur visai natūraliai susiduria skirtingos ateistinio marksizmo ir krikščioniškosios Vakarų kultūros idėjos, vadovaujančių intelektualų tarpe kilo noras pradėti krikščionių ir ateistų dialogą, kai kurie teologai ir filosofai ėmė organizuoti krikščionių ir marksistų susitikimus. Lenkijoje buvo sukviestos svarstybos, kurių tema buvo marksizmo ir humanizmo santykis. Panašiais klausimais kalbėtasi Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Rūpėjo išsiaiškinti, ar stalinizmas yra tik vieno nesveiko asmens nukrypimas, ar pavojus ta pačia kyrptim nueiti slypi pačioje sistemoje, ar galimas komunizmas su "žmogaus" veidu. Prahos Karolio IV universiteto filosofijos profesorius Milan Machoveč sukvietė seminarą, kurio metu susirinkusiems buvo pasiūlyta šv. Raštą ir Marksą studijuoti krikščionims ir marksistams kartu
Skaityti daugiau...
 
Jean-Jacques Rousseau vienišumas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JOLITA KAVALIŪNAITĖ   
200 m. nuo rašytojo mirties suėjus

Le pays des chimeres est le seul digne d'ėtre habite.
Svajonių pasaulis — vienintelis, kuriame verta gyventi.
J.-J. Rousseau

1978 m. vasarą suėjo du šimtai metų nuo XVIII a. prancūzų rašytojo Jean-Jacques Rousseau mirties. Šis Švietimo amžiaus rašytojas ir filosofas, mūsų poeto Donelaičio bendraamžis (gimęs ir miręs 2 metais anksčiau už "Metų" autorių), įrėžė labai gilią vagą ne tik Prancūzijos, bet ir viso Vakarų pasaulio intelektualiniame gyvenime. XVIII a. prancūzų literatūros specialistas, Exeterio universiteto (Anglijoje) profesorius Ro-bert Niklaus taip glaustai susumuoja šio Ženevos laikrodininko sūnaus reikšmę: "Jean-Jacques Rousseau (1712-78) buvo vienas iš pačių įtakingiausių savo amžiaus mąstytojų ir rašytojų. Jo gyvenimo kelias ir nepaprastas jausmingumas, jo socialinės ir politinės teorijos ir jo auklėjimo pagrindai turėjo gilios įtakos jo ir vėlesnėms generacijoms; jis dar ir šiandien tebėra vienas iš daugiausia skaitomų, kritikuojamų ir diskutuojamų rašytojų" (A Literary History of France, The Eighteenth Century 1715-1789, p. 187).

Tačiau — ir tai nuostabu — šis rašytojas, savo mintimi ir dvasia taip giliai susijęs su skaitytoju ir apskritai su visuomene, kuriai skyrė ir pačius svariuosius savo veikalus, liečiančius pačias svarbiąsias socialinio gyvenimo problemas — meilės ir vedybinio gyvenimo "Naujojoje Eloizoje", individo ir jo auklėjimo "Emi-lyje", politinio gyvenimo "Visuomenės sutartyje", jautėsi esąs ne tik kad tos visuomenės nemylimas, bet ir pasmerktas, meste iš jos išmestas.
Skaityti daugiau...
 
Kun. Karolis Garuckas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. G. Toleikis   
Vilniaus krašto mažutės Ceikinių parapijos klebonas jėzuitas kun. Karolis Garuckas buvo tapęs simboline figūra Lietuvos katalikų kovoje už sąžinės laisvę, žmogaus teises, Bažnyčios misijos vykdymą pasaulyje. Sovietinėje sistemoje valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios iš tikrųjų reiškia ne "atskyrimą" (t. y. valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą ir todėl pakantumą), bet, priešingai, siekimą prijungti Bažnyčią savo kontrolei, kad tuo būdu sėkmingiau vyktų totaliai ateistinės valstybės sukūrimas. Tokiomis priespaudos sąlygomis natūralu, kad didesnį poveikį daro ne valdžiai paklusnieji, jos įbaugintieji autoritetai, bet į užkampius nugrūstieji kunigai, plačiai spinduliuojantieji savo dvasine stiprybe. Toks buvo ir kun. Karolis Garuckas, palikęs šį pasaulį balandžio 5, baigdamas 71 amžiaus metus. Kaip prieš penkerius metus (1974) atskiru nekrologu paminėjome kun. Petrą Raudą, taip dabar atsisveikiname su kun. Karoliu Garucku.

Karolis Garuckas gimė 1908 gegužės 1 Igno ir Rozalijos (Šaparnytės) šeimoje, Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoj, Panevėžio apskrityje. Kilmė neturtinga — tėvų ūkelis tebuvo 7 ha. Tėvas mirė, Karoliui tesant ketverių metų. Su keturiais našlaičiais (trimis berniukais ir viena mergaite) likusiai motinai, aišku, buvo sunku verstis. Vargą dar padidino po dvejų metų prasidėjęs karas. Ir Karolis pradėjo mokytis sulaukęs dešimties metų. Iš Barklainių pradžios mokyklos stojo į Ramygalos progimnaziją. Kadangi šioj pastarojoj nebuvo lotynų kalbos ir dėl to negalėjo stoti į gimnaziją. Pasirinko Panevėžio mokytojų seminariją. Nors ir padėjo iš Amerikos motinos brolis Petras Pašakarnis, Karoliui mokymosi sąlygos buvo sunkios. "Neturtingas, prastai apsirengęs, tai jautėsi nesmagiai, buvo tylus, nedrąsus".
Skaityti daugiau...
 
Whitney muziejaus paroda PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Meila Balkus   
"Naujoji vaizdinė tapyba"
Kovo mėnesį New Yorko Whitney galerijoje - muziejuje vyko paroda 'Naujoji vaizdinė tapyba". Pirmą žvilgsnį metus, ši paroda, atrodo, išreiškia kompromisą tarp dviejų radikaliai priešingų krypčių — abstraktinio ir realistiškai figūrinio meno; kompromisą, kuris neišvengiamai veda į palyginimą su dabartine Sovietų Sąjungos tapybą. Ten menininkai jau ilgas laikas stengiasi į-skiepyti abstraktines tendencijas į realistinį stilių. Tačiau šis palyginimas būtų pagrįstas klaidingomis prielaidomis, nes paviršutinis dabartinės Sovietų Sąjungos ir Amerikos dailininkų tapybos panašumas yra tik momentinis susikryžiavimas kelių, kurie jau seniai pradėjo vesti ir dar vis veda skirtingomis kryptimis.

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai