EILĖRAŠČIAI |
TRIJŲ KARALIŲ KELIONĖ "Atvykstant mus kankino šaltis, — Kaip tik blogiausias metų laikas Kelionei, ir dar tokiai kelionei ilgai: Išmušti keliai, oras žvarbus — Pati pikčiausioji žiema." Kupranugariai pratrintais pečiais ir pamuštomis kojomis, neklusnūs, Gulantys į tirpstantį sniegą. Kartais mes net gailėjomės Palikę vasaros rūmus atkalnėse, terasas Ir vaisvandenio atnešančias šilkines mergaites. Prie to — kupranugarių prižiūrėtojų murmėjimas, keiksmai ir pabėgimai, Jų reikalavimas žmonų ir vyno; Užgęstantys nakties laužai, stoka pastogės; Nedraugiški mums miestai ir miesteliai; Nešvarūs ir lupikiški kaimai: Sunkus tai buvo laikas. Galų gale mieliau keliaudavome naktimis. Miegodami tik priešokiais, Ausyse girdėdami dainuojančius balsus, mums sakančius, Jog visa tai tik beprotybė. Ir vieną kartą, auštant, atkeliavom į šiltesnį slėnį, Drėgną, gulintį žemiau snieginės juostos, kvepiantį augmenimis, Su tekančiu srove ir tamsą plakančiu vandens malūnu, Su trimis medžiais žemo dangaus fone Ir senu baltu arkliu, nušuoliuojančiu per pievą. Priėjom smuklę su vijokliais viršum staktos; Šešios rankos kauliukais žaidė duryse iš sidabrinių pinigų, Ir kojos spardė vynmaišius tuščius. Bet nebuvo jokių žinių, ir mes tęsėme kelionę, Ir atvykom vakare, nė kiek neperanksti Suradę vietą; tai buvo (galima sakyt) patenkinama. Visa tai buvo jau seniai, atsimenu, Ir vėl tatai aš pakartočiau, bet įsidėmėkit Tai, įsidėmėkit Tai: ar į Gimimą, ar į Mirtį vedė mus Šis kelias? Buvo ten Gimimas, taip, Turėjome įrodymų ir jokios abejonės. Aš mačiau gimimą Ir mirtį, bet maniau, kad jie abu kitokie. Šis Gimimas buvo mums Skausminga ir karti agonija — kaip Mirtis, mūsų mirtis. Po to mes grįžome namo, į savo Karalystes, Bet nebesijautėm gerai senovinėje tvarkoje Su svetimais žmonėm, įsikabinusiais savų dievų. Mielai sutikčiau kitą mirtį. Vertė ANDRIUS SIETYNAS |