IŠ POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LANKYMOSI AMERIKOJE Spausdinti
Parašė Juozas B. Laučka   
Popiežiaus Jono Pauliaus lankymasis Amerikoje, kurį jis vadino pastoraciniu, truko nuo spalio 1 iki 7. Aštuonių dienų laikotarpyje popiežius lankėsi Bostone, New Yor-ke, Philadelphijoje, Des Moines (Iovva valst.), Chicagoje ir VVashing-tone, kasdien aukodamas mišias, sakydamas pamokslus ir kalbas, susitikdamas atskirų pokalbių su vyskupais, prezidentu Carteriu, Jungtinių Tautų generaliniu sekretorium, kitų tikybų dvasininkais, universitetų profesoriais, diplomatinių atstovybių šalies sostinėje vadovais. Šios viešnagės metu popiežius pasakė apie 70 religinio ir visuomeninio pobūdžio kalbų-žodžių. Jo ilgiausia kalba, pasakyta Jungtinių Tautų visumos susirinkime spalio 2, truko vieną valandą ir dvi minutes. Paties popiežiaus pasisakymu, į Ameriką jis atvyko Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kurto Waldheimo, Amerikos katalikų vyskupų ir prezidento Carterio kvietimu. Generalinis sekretorius kvietimą pateikęs netrukus po to, kai popiežius buvo išrinktas Šv. Petro įpėdiniu. Lankymąsi šešiuose miestuose parinko pats Vatikanas, nusitaręs su Amerikos vyskupais. Keliomis savaitėmis prieš popiežiaus atvykimą su vyskupais Amerikoje tarėsi vyskupas Paulius Marcinkus, aukštas Vatikano pareigūnas, kuriam tarptautinių kelionių tvarkymą ir popiežiaus asmens saugumo reikalus buvo patikėjęs Paulius VI ir kuriuo, atrodo, labai pasitiki ir Jonas Paulius II. Popiežių sveikinusioms minioms ir milijonams televizijos žiūrovų vyskupas Marcinkus dabar gali būti lengvai pažįstamas, nes visuose popiežiaus susitikimuose jis buvo vienas pirmųjų, skynusių jam taką. Tarp kelių artimų popiežiaus palydovų buvo ir kitas lietuvis — prelatas Audrys Bačkis, Bažnyčios viešųjų reikalų tarybos pasekretoris. Televizijos ekrane jis buvo pastebėtas arti kardinolo Caserolio, Vatikano valstybės sekretoriaus. Kaip teko patirti, VVashingtone, kai popiežius kalbėjosi su prezidentu Carteriu, kitame kambaryje aukšto lygio pokalbius vedė viceprezidentas Mondale, valstybės sekretorius Vance, prezidento patarėjas krašto saugumo reikalais Brzezinski, kardinolas Caseroli ir prelatas Bačkis.

Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas susilaukė šalyje turbūt daugeliui netikėto entuziazmo ir beveik visuotinio susidomėjimo. Net pasikalbėjime tarp prezidento ir popiežiaus jų abiejų buvo pažymėta, kad tokio amerikiečių masinio šilto priėmimo nesitikėta. Drauge tenka sutikti su daugelio spaudos ir televizijos bei radijo apžvalgininkų teigimais, kad aukštasis svečias iš Vatikano susilaukė tiek daug pagarbos, dėmesio ir šilto entuziazmo ne tiek dėl savo pozicijos ir pareigų, kiek dėl savo asmeninio patrauklumo, spinduliuojančios šilimos kiekvienam asmeniui ir masėms. Popiežiaus šypsena, jo rankų mostai, jo dėmesys jaunimui, ypač mažiems vaikams, ža-vėte žavėjo didžiausias minias. Ypatingas reiškinys, kad visų tų sveikintojų masėse žymiai vyravo jauni žmonės. Kelionės tvarkytojai nesuklydo patenkindami popiežiaus pareikštą pageidavimą susitikti ir vien su jaunimu. Tai įvyko spalio 3 New Yor-ko didžiulėje Madison Sąuare Gar-den salėje, talpinančioje 19,000 asmenų. Ši politinių suvažiavimų ir kitų platesnės apimties renginių vietovė buvo perpildyta jaunimo, daugiausia vidurinių mokyklų moksleivijos. Vargu ar buvo kitas toks Amerikoje šios kelionės metu renginys, kuriame Kristaus vietininkas būtų buvęs taip šiltai sutiktas, išklausytas ir išlydėtas.

Labai daug šilumos ir bene aukščiausio lojalumo apraiškų popiežius patyrė vos kelių valandų viešnagėje Des Moines, Iowos valstybėje, kur buvo susirinkę Amerikos vidurio valstijų ūkininkai ir jų šeimos. Didžiausios minios popiežių sveikino Philadelphijoje ir Chicagoje. New Yorke abu sporto stadionai (Yan-kees ir Shea) per pamaldas buvo pilni tikinčiųjų ir stebėtojų. Žemutinėje New Yorko dalyje, popiežiui vykstant Laisvės statulos linkme, Broadway dar niekada nėra matęs tokių minių. Ir Bostone, ir New Yorke lietus pilte pylė, bet ir tirščiausi debesys neatbaidė minių, norėjusių bent sekundę pamatyti popiežių. Toks amerikiečių veržimasis išvysti popiežių iš arčiau, buvo tartum atsakymas į jo sveikinimo žodžius Bostono aerodrome, kai jis atsiliepė į prezidento Carterio žmonos labai nuoširdų sveikinimą visų amerikiečių ir prezidento vardu. Tada popiežius pasakė: "Nors man neįmanoma aplankyti kiekvieną namą, pasveikinti asmeniškai kiekvieną vyrą ir moterį, paglamonėti kiekvieną kūdikį, kurio akyse spindi meilės nekaltumas, vis dėlto aš jaučiuosi artimas jums visiems — jūs visi esate mano maldose". Ponia Rosa-lynn Carter savo sveikinimo žodyje popiežiui reikšmingai kalbėjo: "Jūs atvykstate pas mus kaip skatintojas vizijos, jungiančios visą žmoniją, mūsų Kūrėjo vizijos teisingumo pasauliui ir taikos pasauliui . . . Jūsų vizitas primena mums visiems, kad mūsų gyvenimo tikroji prasmė kyla iš širdies ir iš sielos, iš siekimų ir įsitikinimų, didesnių už mūsų asmeninį gyvenimą. Jūs nukreipėte pasaulio akių žvilgsnius susitelkti aplink patvarias šeimos, bendruomenės, žmogaus teisių ir viens kitam meilės vertybes. Jūs kalbėjote ryškiu ir pastoviu balsu apie moralinių kompromisų pavojus . . ."
Prezidento Carterio žmona labai tiksliai apibūdino popiežiaus didžiausius rūpesčius, apimančius ne tik Katalikų Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Savo susirūpinimą, nurodymus, prašymus ir įspėjimus popiežius tolydžio dėstė savo pamoksluose ir kalbose. Didžiojoje Boston Com-mon aikštėje jis pasisakė atvykęs kaip Petro įpėdinis ir tikėjimo piligrimas. Jis norįs visiems pasakyti, kad Dievas myli visus žmones nepaisant jų tikėjimo, tautinės kilmės, lyties, amžiaus ar spalvos. Popiežius ypač kreipėsi į jaunimą: "Man kiekvienas susitikimas (su jaunimu) yra gyvenimo džiaugsmas ir entuziazmas, ieškojimas tiesos ir gyvenimo gilesnės prasmės, kurie atsiveria jiems visu patrauklumu ir pajėgumu. Jūs esate pasaulio ateitis, ir rytojus priklauso jums . . . Nesunku pamatyti, kad šiandieninis pasaulis, nepaisant jo grožio ir didingumo, nepaisant pergalių ir technologijos, nepaisant šaunių ir gausių medžiaginių gėrybių, kurias jis siūlo, trokšta daugiau tiesos, daugiau meilės, daugiau džiaugsmo. Visa tai juk randama Kristuje ir Jo gyvenimo kelyje .. . Jūsų tad iš dalies uždavinys pasaulyje ir Bažnyčioje, atidengti tikrąją gyvenimo prasmę ten, kur neapykanta, nepaisymas kitų ar savanaudiškumas gresia užvaldyti pasaulį". Toliau popiežius nurodė, kad daugelis žmonių, problemų ir nusivylimų akivaizdoje, mėgina vengti atsakomybės, bėgdami į savanaudiškumą, lytinius pasismaginimus, narkotikus, smurtą, indiferentiškumą ir cinizmą. Vietoj traukimosi nuo atsakomybės popiežius siūlė jaunimui pasirinkti meilę, ateinančią iš Kristaus. Tos meilės apraiškos galinčios būti kunigystė, vienuolinis pašaukimas, speciali tarnyba artimui, ypač "pagalbos reikalingiesiems, neturtingiesiems, vienišiems, apleistiems, tiems, kurių teisės sumindžiotos . . ." Popiežius kvietė visus gyventi Kristaus meile "šiandien ir visada". Tas kvietimas ir esąs jo kelionės tikslas.

Savo kalboje Jungtinėse Tautose popiežius nurodė, kad šioje pasaulinėje organizacijoje atstovaujama ne tik valstybėms, bet ir atskiriems asmenims. Kiekvienas individas, sakė popiežius, yra apdovanotas žmogiškumo orumu, savo kultūra, patyrimais ir aspiracijomis, įtempimais ir kentėjimais ir teisėtais lūkesčiais. Jis reiškė viltį, kad Jungtinės Tautos visada bus aukštąja tribūna, iš kurios galės būti teisingai sprendžiamos visos žmogaus problemos. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją pavadinęs Jungtinių Tautų organizacijos pagrindu ir inspiracija, popiežius pakartotinai pabrėžė žmogaus teisių vykdymo būtinumą. Priminęs buvusios Auschwitzo stovyklos jo tėvynėje baisumus, popiežius sakė: "Ši gėdinga vieta, deja, yra tik viena iš daugelio išmėtytų Europos žemyne. Tačiau ir vienos atsiminimas turėtų būti įspėjimas žmonijai, kad bet kurios rūšies koncentracijos stovyklos pagaliau išnykti: visiems laikams. Ir visa, kas tik primena tuos baisius patyrimus, taip pat turėtų išnykti visiems laikams iš tautų ir valstybių gyvenimo — visa tai, kas tik yra tęsinys tų patyrimų skirtingais būdais, tai yra įvairios rūšies kankinimais ir priespauda, tiek fiziškai, tiek morališkai, vykdomais bet kurioje sistemoje, bet kurioje šalyje. Šis reiškinys yra juo labiau nemalonus, jeigu jis vidaus saugumo ar tariamos taikos išlaikymo reikalo dangstimi". Popiežius kvietė visus rūpintis taikos išlaikymu be atvangos. Reiškė viltį, kad Artimuosiuose Rytuose pagaliau bus sulaukta taikos. Ten reikią pripažinti visų teises, neaplenkiant ir palestiniečių klausimo teisingo išsprendimo. Jis taip pat reiškė viltį, kad tarptautinis statutas išsaugotų trijų monoteistinių religijų teises Jeruzalėje.

Žvelgdamas į pasaulio padėtį, popiežius pabrėžė žmonijos susirūpinimą pranešimais apie vystymą naujų ginklų, turinčių iki šiol dar nežinotą sunaikinimo galią. Jis sveikinąs nutarimus ir susitarimus, siekiančius sumažinti ginklavimosi lenktynes. Tačiau pasauliui tebegresiąs susinaikinimo pavojus. Todėl reikią dėti daugiau pastangų pašalinti bet kokiems karo ar jo provokavimo pavojams. Drauge būtina, sakė popiežius, nuolat stengtis surasti neapykantos, sunaikinimo ir kitų nepaisymo šaknis — juk visa tai tai sukuria karo pagundą — ne tiek pačiose tautose, kiek vidaus sistemose, kurios apsprendžia visų mūsų visuomenių istoriją.

"Visuotinė žmogaus teisių deklaracija sudavė tikrą smūgį daugeliui karo šaknų", sakė popiežius, "nes karo dvasia savo pirmaprade prasme kyla ir auga ir išsiplėtoja ten, kur pažeidžiamos neatimamos žmonių teisės. Šis neteisingumas visų pirma

puola žmogaus teises ir tokiu būdu sunaikina socialinės santvarkos organinį vieningumą. O po to jis paveikia ir visą tarptautinių santykių sistemą . . . Bet kokia grėsmė žmogaus teisėms, medžiaginėms ar dvasinėms, yra lygiai pavojinga taikai, nes kiekvienu atveju ji liečia visą žmogų".

Nagrinėdamas dvasinių ir medžiaginių arba ekonominių vertybių santykį, popiežius nurodė, kad modernioji civilizacija per paskutinį šimtmetį padarė tokį didelį įnašą medžiaginių gėrybių vystymui, kaip niekada anksčiau, tačiau tuo pat metu ji ir teorijoje, ir dar labiau praktikoje sudarė sąlygas atsirasti nusistatymams, kurių rėmuose jautrumas žmogaus egzistencijos dvasinei dimensijai daugiau ar mažiau sunyko. Pajungus žmogų tik vienašališkai medžiaginėms gėrybėms, nebus galima susidoroti su skirtingomis atsiradusios biurokratijos pastangomis įsigyti gėrybių. Todėl svarbu atsižvelgti į žmogaus kitą dimensiją, kuri neskaldo žmonių, o jungia juos draugėn. Popiežiaus nuomone, Jungtinių Tautų chartos įžanginiai žodžiai apie tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus asmens orumu ir visų žmonių — vyrų ir moterų — ir visų tautų — didelių ir mažų — lygiomis teisėmis buvę surašyti stengiantis pabrėžti šią dvasinę dimensiją. Bet koks žmogaus teisių pažeidimas, bet kada yra karybos prieš žmoniją rūšis, — teigė popiežius.
Moderniame pasaulyje atrodo yra dvi pagrindinės grėsmės, — tęsė popiežius. — Jos abi liečia žmogaus teises tarptautiniuose santykiuose ir žmogaus teises atskirose valstybėse. Pirmoji grėsmė yra susijusi s n medžiaginių gėrybių paskirstymu. Tas paskirstymas dažnai yra neteisingas tiek atskirose visuomenėse, tiek visoje planetoje . . . Įvairios medžiaginių gėrybių turėjimo formos ir jų naudojimo nelygybės formos gali būti dažnai aiškinamos skirtingomis istorinėmis ir kultūros priežastimis bei aplinkybėmis ... tačiau visa tai nesulaiko nelygybės padėties nuo neteisingumo ir socialinės skriaudos. Popiežius pabrėžė, kad darbininkų išnaudojimas ir kiti piktnaudžiavimai apriboja ar pažeidžia žmogaus asmens orumą. Pagrindinis kriterijus palyginti socialines, ekonomines ir politines sistemas turi būti humanistinis, taigi tokios apimties, kurioje kiekviena sistema pajėgia sumažinti, sutramdyti ir pašalinti, kiek tik įmanoma.


Popiežius Jonas Paulius II Baltųjų Rūmų kieme Washingtone. Dešinėje prez. J. Carteris
Popiežius Jonas Paulius II kalba Philadelphijos katedroje kunigams

visas žmogaus išnaudojimo formas ir užtikrinti jam ne tik teisingą nepakeičiamų gėrybių paskirstymą, bet taip pat ir dalyvavimą visame gamybos veiksme ir socialiniame gyvenime, kurs plėtojasi aplinkui tą vyksmą. Didelį pavojų sudaro "bauginantys nelygumai tarp kraštutinai turtingų asmenų ir grupių vienoje pusėje ir tarp kitoje pusėje esančios daugumos, susidarančios iš neturtingųjų ir skurdžių, kuriems trūksta maisto ir galimybių darbui ir švietimui, kurių daugelis yra pasmerkti alkiui ir ligoms. Šviesesnė ateitis priklausys nuo to, ar esančios prarajos bus išlygintos tikrai veiksmingomis priemonėmis, ar "alkio mitybos stokos, skurdo, neišsivysty-mo, ligų ir neraštingumo ruožai išnyks iš žemės ekonominio žemėlapio, ar taikus bendradarbiavimas išvengs neprimetęs išnaudojimo sąlygų ir ekonominio bei politinio priklausomumo, kas būtų tik nauja kolonializmo forma".

Antroji sisteminė grėsmė žmogui ir tuo pačiu taikai yra "įvairios neteisingumo formos dvasios srityje". Iš pilietinių teisių svarbiausia yra "lygiateisiškumas, be diskriminacijos kilmės, rasės, lyties, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų atžvilgiu". Nors civilizacijos slinktis labai aiškiai stūmėsi viena kryptimi — sukurti politines visuomenes, kuriose būtų apsaugotos žmogaus sąžinės ir kūrybos laisvė, apimant ir žmogaus santykiavimą su Dievu, tačiau šioje srityje "dar vis matome pasikartojant grėsmes ir pažeidimus". Nors "priimami teisiniai nuostatai, apsaugą žmogaus dvasios laisvės principus — minties ir pasisakymo laisvę, religijos laisvę, sąžinės laisvę, tačiau dažnai egzistuoja visuomeninio gyvenimo sąrangos, kuriose pastangos vykdyti šių laisvių panaudojimą pasmerkia žmogų faktiškai, jei ne formaliai, tapti antraklasiu ar net trečiaklasiu piliečiu. Todėl labai svarbu, kad tiek vidaus, tiek tarptautiniame gyvenime visi žmonės kiekvienoje valstybėje ir šalyje galėtų naudotis savo pilnomis teisėmis, nepaisant bet kurio režimo ar sistemos valdymo.

Baigdamas savo kalbą Jungtinių Tautų visumos susirinkime, popiežius priminė, kad šie metai yra tarptautiniai vaiko metai, kuriais ypač dėtinos pastangos sustabdyti ginklavimosi lenktynes. Jis reiškė savo pagarbos žodį ir meilę visoms tautoms, visoms valstybėms, visom žmonių bendruomenėms, kurių kiekviena turinti savo istoriją ir kultūrą. "Aš viliuosi, kad jos gyvens ir klestės savo pačių istorijoje, laisvėje ir tiesoje ... Aš viliuosi, kad visos tautos, net ir mažiausios, net ir tos, kurios dar nesidžiaugia pilnu suverenumu, ir tos, kurioms tai buvo prievarta išplėšta, susitiks kaip lygiateisės su kitomis Jungtinių Tautų organizacijoje. Viliuosi, kad Jungtinės Tautos liks visada vyriausias taikos ir teisingumo forumas, autentiška vieta tautų ir individų laisvės vietovė, besiekiant geresnės ateitie s" — buvo tie žodžiai, kuriais popiežius pabaigė savo kalbą Jungtinių Tautų visumos susirinkimo iškilmingame posėdyje. Vėliau popiežius susitiko su visų tautų delegacijomis.

Čia norėtųsi pastebėti, kad popiežiaus pasisakymas apie tautas, "dar nesinaudojančias pilnu suverenumu" ir apie tautas, "kurioms tai buvo prievarta išplėšta", nebuvo tušti žodžiai. Anot New York Times, teigimas apie "nesinaudojimą pilnu suverenumu" yra taikomas Rytų Europos valstybėms, ypač Lenkijai. O šis apžvalgininkas turi rimtą pagrindą teigti, kad popiežiaus žodis apie valstybes, kurioms "suverenumas prievarta išplėštas", tikrai liečia Lietuvą ir jos Baltijos kaimynes — Latviją ir Estiją.

Kitą dieną New Yorke popiežius vėl pabrėžė, kad religijos laisvė yra ypatingu būdu susijusi su visomis kitomis žmogaus pagrindinėmis teisėmis. Ji yra glaudžiai susijusi su sąžinės laisve . . . Laisvė visais atvejais turi būti pagrįsta tiesa. Atmestina visa, kas pažeidžia, silpnina ar išniekina žmogaus teises.

Philadelphijoje popiežius linkėjo, kad visų piliečių — katalikų, protestantų ir žydų — bendras pasišventimas ir jungtinės pastangos artimo gerovei būtų sėkmingos . . . Gyvenimo vertybės sustiprinamos, kai "šeima yra apsaugoma ir sustiprinama, kai jos vieningumas išlaikomas ir kai pripažįstamas ir pagerbiamas jos vaidmuo, kaip visuomenės pagrindinio vieneto . . . Žmoniš-kos-krikščioniškos vertybės triumfuoja, kai politiniai ir ekonominiai reikalavimai palenkiami žmogaus orumui, kad jie tarnautų žmogui, kiekvienam asmeniui, sukurtam Dievo, kiekvienam broliui ir seseriai, Kristaus atpirktiesiems . . . Kiekvienas žmogus, apdovanotas išmintimi, yra laisvas, kai jis yra savo veiksmų viešpats, kai jis gali pasirinkti tokį gėrį, kuris derinasi su protu ir tokiu būdu jo žmonišku orumu.

Susitikime su kunigais, seserimis ir klierikais Philadelphijoje, popiežius tvirtai pasisakė už kunigų celibatą, už kunigystę "in aeternum". VVashingtone, Tautinėje Nekalto Prasidėjimo šventovėje, kalbėdamas seserims, popiežius nurodė, kad vienuolinio gyvenimo pašaukimas ne tik pagilina asmens įsipareigojimą Kristui, bet ir sustiprina santykiavimą su Jo sužadėtine, Bažnyčia. Todėl ištikimumas Kristui neįmanomas be ištikimumo Bažnyčiai. Vienuolės atlieka didelį darbą žmonijai, nes jos pasirinkusios neturtą, skaistybę ir paklusnumą, yra arčiau Viešpaties. Popiežius pakartojo savo ankstesnį pasisakymą už vienuolių matomumą pasaulyje savo uniforminiu drabužiu. Nesą didesnio patarnavimo, kaip garbinti Švč. Trejybę ir savo pasiaukojimu pagelbėti žmonijai pasiekti pilnutinį gyvenimą Dievuje.

Vienuolijų vardu popiežių sveikinusi sesuo savo žodyje pasakė, kad Bažnyčia turėtų leisti ir moterims eiti į visus Bažnyčios tarnavimus. Tai buvo akivaizdus pritarimas pastaruoju metu vis garsiau besireiškian-tiems balsams už kunigystę ir moterims. Popiežius į sesers vienuolės pareiškimą tiesiogiai neatsakė, tačiau jo iš anksto paruoštame viename žodyje buvo pasakyta, kad Paskutinėje vakarienėje dalyvavo vien apaštalai, kad joje nebuvo ir Kristaus Motinos.

Savo pamoksle VVashingtone spalio 7 popiežius pakartojo Bažnyčios nusistatymą žmogaus gyvybės orumo atžvilgiu. Žmogaus gyvybė, sakė popiežius, yra šventa nuo pat koncepcijos momento, nes žmogaus gyvybė yra sutverta pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Nieko nėra didingesnio, kaip žmogaus asmens orumas. Žmogaus gyvybė nėra tik idėja ar abstrakcija; žmogaus gyvybė yra konkreti tikrovė būtybės, galinčios mylėti ir tarnauti žmonijai . . . Niekas neturi teisės sunaikinti negimusią gyvybę". Popiežius taip pat pakartojo ir Bažnyčios mokymą apie moterystės neišardomumą.

Susitikime su kitų krikščionių religinių bendruomenių atstovais VVashingtone popiežius sveikino ekumenines pastangas per pastaruosius 15 metų. Drauge popiežius nurodė reikalą pripažinti, kad tebėra gilus nuomonių pasidalinimas moraliniais ir etiniais klausimais. Moralinis gyvenimas ir tikėjimo gyvenimas yra taip glaudžiai susijungę, kad yra negalima jų atskirti, — pažymėjo popiežius. Kiekvienas krikščionis turįs ieškoti savo širdyje tų kliūčių, kurios dar neleidžia pasiekti krikščionių visiškos vienybės
Priėmime diplomatams Apaštalinėje delegatūroje popiežius nurodė: "Taika, kad būtų tikra ir patvari, turi būti tikrai žmogiška. Taika nepasiekiama, jei žmogus nebus pui -tas į svarbiąsias pastangas sukml vienybę ir broliškumą tarp tautu"

Amerikos žemyno valstybių organizacijos rūmuose popiežius liete politines temas. Ten jis sakė: V no paties šalies, Lenkijos, istorijos skaudi patirtis parodė man, kaip svarbu valstybinis suverenumas, kac jis tarnauja valstybei, vertai to vaido ir laisvai savo sprendimu Kalbėjo ir apie valstybės pasltirtį-Bažnyčios nuomone, pabrėžė popiežius, kiekviena visuomeninė orgir-nizacija turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Jis linkėjo, kad šiair#e žemyne nė vienos valstybės konstituciniai organai neapleistų savo g> -ventojų; žmonių pasitikėjimas sa1.: pareigūnais priklauso nuo šių siekimo gerovės visiems.

Susitikime su daugiau kaip 300 vyskupų Chicagoje Jonas Paulius II pareiškė savo visišką pritarinn| Amerikos vyskupų 1976 metų bendram raštui jautriais klausimais Tie principai, saistą katalikus, yra_ moterystės neišardomumas, lytima santykių leistinumas tik moterystėje, dirbtinės gimdymų kontrolės ne-priimtinumas. Popiežius taip pat pasisakė patvirtinąs savo pirmtake Pauliaus VI-ojo encikliką "Humanae vitae", pakartojusią Bažnyčios nerr tarimą dirbtinei gimdymų kontrole: Abortus jis pavadino "baisiausiu nusikaltimu" ir atmetė eutanaziją, kaip didelį blogį, nesuderinamą su pagarba žmogaus orumui ir gyvybei. Jis pritarė Amerikos vyskupų griežtam pasisakymui prieš rasinį antagonizmą, prieš silpnųjų priespaudą, beprasmį pasiruošimą karui, neteisingas socialines santvarkas ir visus nusikaltimus prieš asmenis. Popiežius taip pat ragino puoselėti gyvą savo tikėjimo praktikavimą, dažnesnį naudojimąsi atgailos sakramentu, asmeninę išpažintį.

Įvertindamas teologų įnašą Bažnyčios gyvenime, popiežius tačiau pabrėžė, kad vyskupams atitenka teisė ir pareiga saugoti Bažnyčios mokslo autentiškumą, tikėjimo vieningumą ir moralinį mokymą.

Savo žodyje katalikų kolegijų ir universitetų rektoriams ir profesoriams popiežius sakėsi daugel metų buvęs universiteto profesorium, todėl jam ypač rūpi, kad universitetas būtų ne tik mokymo, bet ir tyrimo vietovė. Joks universitetas negalįs būti vertas pagarbos mokslo pasaulyje, jei jis nepanaudos aukščiausio lygio mokslinių tyrinėjimų, nuolat eidamas su pažanga ir remdamasis tyrinėjimo laisve. Tiesa ir mokslas yra atsidavimo objektyvumui ir visų gamtos ir žmogaus atžvilgių tyrinėjimo vaisius. Katalikų universitetas privalo padaryti ypatingą įnašą Bažnyčiai ir visuomenei savo aukšto lygio tyrinėjimais, giliomis problemų studijomis, teisingu istorijos suvokimu, drauge parodant pilną prasmę žmogaus asmens, atsinaujinusio Kristuje ir tokiu būdu siekiant asmens pilno išugdymo.

Prezidentas Carteris priėmė popiežių Baltuosiuose Rūmuose labai šiltai, parodydamas aukštajam svečiui savo, vyriausybės ir visų gyventojų pagarbą. Baltųjų Rūmų priėmimas atspindėjo tą entuziazmą, kuris lydėjo popiežių visoje jo kelionėje po Ameriką. Vargu ar Baltieji Rūmai kada nors turėjo tiek pakviestų svečių — su viršum 6,000, kaip spalio 6 dieną. Šiame priėmime dalyvavo ir keliolika lietuvių, atstovavusių įvairioms organizacijoms.

Apsilankyme Baltuosiuose Rūmuose popiežius pareiškė drąsinąs kiekvieną veiksmą už įgyvendinimą pasaulyje taikos, paremtos laisve ir teisingumu, meile ir tiesa. Reikalingas didesnis bendradarbiavimas ir ekonominėje srityje. "Mano karštas troškimas yra, kad visos galingos valstybės pasaulyje sustiprintų savo jautrumą žmogaus solidarumo principui vienoje didžiulėje žmonių šeimoje", — sakė popiežius. Tęsdamas savo nuolatinį pasisakymą už kiekvieno žmogaus asmens vertingumą, popiežius ir Baltuosiuose Rūmuose teigė: "Mano dvasinė ir religinė misija įpareigoja mane būti taikos ir broliškumo skelbėju ir liudyti kiekvieno žmogaus asmens didingumą. Šis didingumas kyla iš Dievo meilės, kurs sukūrė mus pagal savo panašumą ir paskyrė mums amžiną likimą".

Šiuo metu dar per anksti vertinti ar atspėti popiežiaus apsilankymo Amerikoje galimą poveikį. Tuo tarpu visiems aišku, kad viešnagė praėjo didžiausio susidomėjimo ir masinio entuziazmo ženkle. Tikrasis poveikis gal paaiškės tik po keliolikos metų. Iš katalikų ir nereliginės spaudos matyti, jog vadinamų liberalių katalikų gretose būta nusivylimo daugiausia todėl, kad popiežius nesušvelnino Bažnyčios neigiamo nusistatymo dirbtinės gimdymo kontrolės srityje, dėl jo nepritarimo leisti ir moterims priimti kunigystės sakramentą, dėl jo pasisakymo už kunigų celibatą, dėl jo nesutikimo atleisti kunigus nuo pažado būti "sacerdos in aeternum". Washingtone maždaug trijų tūkstančių seselių vienuolių susitelkime Tautinėje šventovėje, popiežiui kalbant, apie 50 seselių stovėjo aprišusios savo rankoves mėlynais raiščiais, tuo rodydamos savo nepritarimą Bažnyčios neigiamam nusistatymui kunigystės moterims atžvilgiu. Tai buvo bene vienintelė neigiamo pobūdžio demonstracija visoje popiežiaus viešnagėje.

Be jokios abejonės, popiežiaus Jono Pauliaus II asmuo traukte traukė žmones prie savęs. Kaip ne vienas televizijos komentatorius sakė, visi žavisi "šiuo charizmatiniu žmogumi". Reikšminga ir tai, kad Jonas Paulius II pasirodė ir nuoširdus lenkų tautos sūnus. Ne kartą savo kalbose jis prisiminė savo "gimtąją Lenkiją". Amerikos lenkus kvietė didžiuotis savo tautos pasiekimais.

Baltuosiuose Rūmuose popiežius savo tėvynę prisiminė tokiais pareiškimais: "Dieviškoji Apvaizda pagal savo planus pašaukė mane iš mano gimtosios Lenkijos būti Petro įpėdiniu Romos soste ir Katalikų Bažnyčios vadovu ... Aš ateinu iš tautos, turinčios ilgas gilaus krikščioniško tikėjimo tradicijas ir istoriją, pažymėtą daugeliu sūkurių; ilgiau kaip šimtą metų Lenkija buvo net ištrinta iš Europos politinio žemėlapio. Bet tai drauge ir kraštas, pasižymįs didele pagarba toms vertybėms, be kurių jokia visuomenė negali klestėti: laisvės meilei, kultūriniam kūrybiškumui ir įsitikinimui, kad bendros pastangos visuomenės gėriui turi vadovautis tikru moralės pajutimu".

Savo vizito metu popiežius parodė ir savo palankumą lietuviams Chicagoje lietuviai dėjo pastangų pasirodyti popiežiui "viešai matomi". Sudarytas atskiras komitetas, paruoštas atitinkamas memorandumas, organizuotasi Šv. Kryžiaus ligoninės ir seselių kazimieriečių Marijos vidurinės mokyklos apylinkėje pasveikinti pravažiuojantį aukštąjį svečią, tikintis, kad popiežius stabtels ir gal prabils į gausiai susirinkusius lietuvius. Jaunimas buvo pasipuošęs tautiniais drabužiais, turėjo plakatus su sveikinimo įrašais. Bet . . . popiežius pravažiavo pro tą vietą nesustodamas. Tačiau jam dėl to nepadarytinas joks priekaištas, nes jo keliavimo ir sustojimo vietas tvarkė kelios tarnybos. Jeigu dėl sustojimo nebuvo gauta sutikimo iš tų, kurie tuos reikalus tvarkė, tenka tik apgailestauti, bet ne priekaištauti. Popiežius lietuviams ypatingo dėmesio ir palankumo parodė tą pačią dieną įvykusiose pamaldose, didžiajame Grant parke. Ten per mišias, kurių klausėsi gal pusantro milijono žmonių, popiežius pasakė savo žodį ir lietuviškai. Štai Jono Pauliaus II žodis, pasakytas lietuviškai: "Mano nuoširdus sveikinimas Amerikos lietuviams. Likite ištikimi Kristaus Bažnyčiai. Branginkite kilnias tautos tradicijas. Tegloboja Jus Dievo Motina Marija. Garbė Jėzui Kristui".

Popiežius parodė Lietuvai dėmesio ir Washingtone. Apaštalinės dele-gatūros priėmime pasisveikinęs su Lietuvos atstovu dr. Stasiu Bačkiu ir jo žmona, popiežius pasitraukė dr. Bačkį už rankos arčiau savęs ir jam tarė: "Aš kasdien meldžiuosi už Lietuvą. Ji man tokia brangi, ir aš negaliu nesimelsti už ją".
Juozas B. Laučka