TAUTYBIŲ SANKIRTIS VILNIAUS UNIVERSITETE 1803-1832 METAIS Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 9

Žemaičių atoveikis
Kaip gi su lietuvių opozicija "patriotinėms" lenkų užmačioms, ar ji visai išblėso po dviejų Lietuvos vyskupų nužudymo Varšuvoje? Lenkų istorikas J. Iwaszkiewiczius rašo apie prancūzmetį, kai lenkai perėmė vadovybę Lietuvos vyriausybėje ir kai jos pirmininkas lenkų grafas J. Sierokowskis liepos 14 (1812) savavališkai paskelbė Lietuvos prisijungimą prie Lenkijos. Iwasz-kievviczius kaltina Lietuvos dvasininkiją: "Ji per visą Napoleono karą nerodė jokio palankumo krašto vyriausybei, neskaitant kai kurių išimčių. Lietuviškiems sielų ganytojams stigo giliau pajausto patriotizmo bei pilietinio uolumo, ir tai buvo pasekmė ilgametės, aukščiausio laipsnio demoralizuojančios Juozapo Kasakauskio ir Masalskio įtakos".18

Kaip anuomet Masalskis ir Kasakauskis, taip nūnai, prancūzmetyje, Žemaičių vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis pasipriešino ypač J. Sniadeckio, švietimo ir kulto ministro, užmojams kontroliuoti bažnytinius fondus, kunigų skyrimą, bažnytinius teismus, nekalbant apie vienuolynų ir parapines mokyklas. Anksčiau vyskupas Giedraitis bendradarbiavo su Vilniaus universitetu ir pačiu rektoriumi kol buvo reikalas kelti bendrą, ypač pradinį Lietuvos švietimą. Dabar vyskupas taip užkirto Sniadeckiui ir suparalyžiavo jo užmojus, kad šis ilgai negalėjo to užmiršti. Po trijų metų švietimo globėjas Čartoriskis jį užklausė, ką manąs apie vysk. J.A. Giedraitį. Šis atsakė trumpai: Apie šį vyskupą nieko gera negaliu pasakyti".18

Tie metai (1815) buvo paskutinieji Sniadeckio rektoriavimui. Paskutinieji ir lotynų kalbai universitete. Su lenkų kalbos įvedimu iškilo opozicija kitų žemaičių, kurių apsčiai buvo įvairiose žinybose Vilniuje. Simonas Stanevičius ne be reikalo rašė savo odėje "Žemaičių šlovė":

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo Žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą . . .

Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.

Iš žemaičių minėtinas ypačiai Kazimieras Kantrimas, Šiluvos bajoraitis, įsitvirtinęs universitete nuo pat reformos (1803) - pradžioj buhalteriu, paskui bibliotekos vedėju adjunkto titulu, o nuo 1808 m. universiteto sekretoriumi. Kaip daugelis universitete dirbusiųjų, jis taip pat priklausė masonams — vokiškai "Zum guten Hirten" ložei. Buvo artimas prof. J. Lelevelio draugas dar iš studentavimo laikų, kai jiedu mokėsi Aukštojoje Vilniaus mokykloje. Pradėjęs sekretoriauti prie Jono Sniadeckio, šiam tapus rektoriumi, perkando jo planus bei užmojus, pradžioj gal buvo ir jo veikiamas, bet tolydžio persisvėrė į lietuviškų interesų pusę, nors ir su lenkiškos kultūros pamušalu.

Kantrimas, kaip liudija jo amžininkai, buvęs lyg gyvoji spyruoklė, judinusi įvairius Vilniaus gyvenimo ratukus. Turėjęs nemažos įtakos profesūrai, nes buvo ir jų senato reikalų vedėjas: palaikęs ryšius su literatais ir miesto planuotojais; maišęsis tarp suvažiuojančių į Vilnių sei-mauti bajorų, kurių persvarą visada sudarydavo žemaičiai. Ypačiai palaikė ryšius su studentais ir jiems įkūrė šalpos draugiją. Su J. Zavadzkiu įsteigė spaudos draugiją. Globojo Tomą Zaną. kuris mokė jo sūnų ir kurį laiką pas jį gyveno. Kantrimas ragino Zaną organizuoti studentus į slaptą filomatų bei filoretų draugiją.19

Su Tomu Zanu ir Ad. Mickevičiumi viename kurse buvo Simonas Daukantas, tačiau į filomatus bei filaretus nesidėjo. Daukantas priklausė kitai žemaičių grupei su S. Stanevičium, Kaj. Zabičiu, kun. J. Čiulda ir kitais. Su šia grupe Kantrimas berods neturėjo tiesioginio ryšio, nors bendradarbiavo su vyresniais žemaičių sąjūdininkais, kaip Uvainis, Valiūnas, domėjosi Dionizo Poškos ir vysk. Juozo Arnulfo Giedraičio lietuviškąja veikla. Kantrimas buvo kažkuriame viduryje tarp žemaičių romantizmo ir prancūzų pozityvizmo.

Kaip tik tais metais, kai universitete buvo įvesta dėstomoji lenkų kalba (1816), jis pradėjo redaguoti šaržinį laikraštį, pavadinęs jį "Gatvės žiniomis". Prie laikraščio susikūrė (1817) slapta draugija, pasivadinusi "Nenaudėliais". Draugija gimė iš naujos Kantrimo pažinties su dviem žemaičiais: Ignu Šidlausku, mokytojavusiu Vilniaus gimnazijoje, ir dr. Jokūbu Šimkevičiumi, neseniai grįžusiu po studijų iš Paryžiaus (ten tapusiu masonu), pirmuoju Lietuvoj ir Rusijoj ortopedijos specialistu. Prie draugijos prisidėjo prof. Z. Nem-čiauskas, S. Valiūnas, Kantrimo globotinis Tomas Žanas ir tokie vilniečiai — savo krašto patriotai, kaip I. ir J. Chodzkos, M. Balinskis, Ro-galskis ir kiti — iš viso 30 asmenų.

Vieni jų domėjosi Lietuvos istorija, kiti geografija,,treti kalba, tautosaka, mitologija, žodžiu — didesni bei mažesni lietuvininkai. Jie vartojo lietuviškus slapyvardžius, kaip Audras, Aušlavis, Ganikįis, Gardaitis, Gulbė, Kiela, Pergrubius, Perkūnas, Poklius, Satvaras, Vaižgantas, Viršaitis, Visa-girdys. Draugijai ėmėsi vadovauti Perkūnas (dr. Šimkevičius).20

Slėptis reikėjo dėl nepopuliarios kovos prieš visuomenės negeroves — putlumą, tinginiavimą, lėbavimą — girtuokliavimą, azartinius lošimus, bylinėjimąsi, kaimiečių išnaudojimą bei engimą, gobšumą, mokslų nemėgimą, tuščią pasididžiavimą titulais, žeminimąsi prieš galinguosius, sentimentalumą, prancūziškų manierų vaikymąsi. Norėta praskaidrinti bajorų ir miestiečių pažiūras, nuotaikas, elgsenos formas, kurias Kantrimas pavaizdavo savo poemoje Mixtum Chaos (maišytas jaukinys). Tos negerovės daugiausia buvo atneštos ir nešamos iš lenkų.

Kitas Kantrimo užmojis buvo reformuoti Lietuvos masonus, pernelyg pasivergusius Varšuvos Didiesiems Rytams ir jų lenkiškai "patriotinei" įtakai. Progą davė naujai pasirodžiusi (1817) brošiūra, paruošta Vilniaus kanauninko, pretendavusio į Vilniaus vyskupus, tuo metu Gorlyivy Littvin (Uolaus Lietuvio) ložes magistro ir vokiškų ro-žiakryžinių masonų kapitulos pirmininko Mykolo Dulskio. Vilniaus vienuoliai, ypač domininkonai, skatinami iš Romos ateinančių masonijos pasmerkimų, pradėjo kelti aliarmą iš sakyklų. Dulskis norėjo prasklaidyti žmonėse sukeltą paniką, už tai savo brošiūroje naiviai įrodinėjo, kad masonai esą religinė draugija, kilusi Palestinoje ir jai priklausęs pats Kristus. Brošiūra buvo atspausta universiteto spaustuvėje, ir tai sudarė nemalonią padėtį pačiam universitetui.

Tuo pasipiktinęs, universiteto garbės narys dr. J. Šimkevičius 1818 kovo 16 įteikė "Uolaus Lietuvio" ložei raštą, reikalaudamas mesti masonijos mistifikaciją ir tuo sulaikyti visuomenėj kylančius įtarimus. Visuomenė, jo žodžiais, masonus laiko žalingais, o filosofai — nenaudingais Visuomenė ir mokslo žmonės kitaip pažiūrėtų jei masonai atsisakytų slaptumo bei visų nerei kalingų ceremonijų, o daugiau dirbtų viešą nau dingą darbą ir labiau žiūrėtų išminties bei doros. Jis kvietė "brolius" reformuoti ložę arba kurti atskirą reformuotą.

Išskyrus Dulskį ir dar vieną kitą, daugelis pritarė Šimkevičiui, ir taip atsirado antroji reformuota "Uolaus Lietuvio" ložė, kuri ėmėsi pozityvių ir Lietuvai naudingų darbų.21 Šimkevičius tačiau nedalyvavo reformuotos ložės pirmame posėdyje ir nepasir idė tolimesnėje veikloje. Dingo iš Vilniaus ir rudeniop neaiškiomis aplinkybėmis mirė Taukelių dvare (Utenos apskrityje). Ig. Chodz-ko teigia, kad tą visą reformos planą paruošęs ne Šimkevičius, o Kantrimas. Jis po reformos tuoj paliko savąją "Zum guten Hirten" ložę ir atsidūrė tarp atskilėlių. Čia pasidaręs vienas iš vadovų ir ėmęs ruošti brošiūrą užsieniui ta kryptimi reformuoti ir kitus pasaulio masonus.22

Žemaičių užmojis pakreipti masonus savo kramto naudingam darbui, atsiliepė ir studentų filomatų veikloje. Jie savo įstatuose 1819 m. į: šį uždavinį: "kelti pagal išgales krašto švietimą ir tuo būdu darbuotis krašto gerovei bei naudai". Ruošdami instrukcijų projektą, jie kritiškai pažiūrėjo į universiteto vizitatorių elgseną ypač dėl kalbos mokyklose. Filomatų archyve rastas žemaičio (berods iš Adukavo) Dionizo Klevinskio toks pasisakymas: "Ar lenkų kalba, kuria klauso vaikas mokytoją kalbant, jam gimtoji, ar kita kuri yra gimtoji? Dalykas labai svarbus. Visa Lietuva ir Žemaitija, ypač apskritys arčiau Baltijos jūros, turi žymiai labiau pasiturinčią liaudį .. . ir todėl išsigali leisti savo vaikus į mokyklas, tačiau jų kalba yra lietuvių, o lenkų — svetima. Todėl būtų naudinga žinoti, kur ir kokiose mokyklose ir kiek paprastai lanko tų, kuriems reikės šalia teikiamo mokslo mokytis lenkiškai".22

Naujas raugas Vilniaus masonuose ir filomatuose tuoj susilaukė atgarsių iš Varšuvos. Tenai iš seniau veikė "Patriotinė draugija" (Towarzyst-wo Patriotyczne), kuri plėtė "provincinius" skyrius Lietuvoje ir Volinijoje. Dabar ji įsakė savo "provincijoms" priimti į narius tik ištikimuosius Varšuvos linijai. Patriotų pareiga esanti palaikyti "tautinę" (lenkų) dvasią ložėse ir kituose slaptuose, ypač jaunimo, sambūriuose.

Atsiliepė ir Varšuvos masonų Didieji Rytai. Jie 1819 m. sausio mėn. pranešė Vilnai, kad "Lietuvos vienybei" (apjungiančiai visas Lietuvos ložes) atimama savarankumo teisė ir nuo šiol padaroma provincine lože, pavaldžia Varšuvai.23 Tai sukėlė naują atoveikį, būtent — atsiskirti visai nuo Varšuvos ir steigti Lietuvos Didžiuosius Rytus. Šiam reikalui "brolis" Narcizas Oli-zaras paskyrė 15.000 rublių, už kuriuos buvo nupirkti namai, priklausę Kasakauskiams Bernardinų gatvėje, kaip Lietuvos Didžiųjų Rytų centras.24

Lietuvių masonų kivirčą su lenkais atidžiai sekė rusai. Turėjo jie savo šnipų ložėse. Toks buvo lenkas St. Makaniewskis "Uolaus Lietuvio" ložėje, kuris ėmėsi "vienas kovoti prieš 350 Lietuvos masonų". Jis viską pranešinėjo rusams ir ragino greičiau uždaryti Lietuvos ložes. Tačiau rusai pirmiau uždarė Lenkijos masonus, ir tai padarė tais metais, kai šie paskelbė "Lietuvos vienybei" savo dekretą.25 Rusai pajuto naują vėją Lenkuose, pakilusį po Neapolio revoliucijos, kurią paruošė ir 1820 m. įvykdė radikalieji masonai karbonarai. Tada karbonarai buvo paplitę gana plačiai Europoje. Jų grupės veikė ir rusų kari-ninkijoje. Revoliucinėmis nuotaikomis užsikrėtė ir asmeninė caro gvardija, dėl to buvo atsiųsta į Vilnių atvėsti.

Po dviejų metų, 1822 gegužės mėnesį, atvyko į Vilnių caras Aleksandras I, o jį atlydėjo abu broliai — Konstantinas ir Mikalojus. Caras ir broliai tikėjosi rasti atvėsusius gvardiečius, deja, jie buvo dar labiau įkaitę, o studentai, veikiami lenkų "patriotų", tiesiog demonstravo savo revoliucines nuotaikas.

Lietuva laukė, kad caras atvykęs paskelbs žadėtą konstituciją ir pats pasiskelbs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip tai padarė Suomijoje. Bet jis nieko nepaskelbė ir išvyko suerzintas, ypač jo broliai. Brolis Konstantinas, sutikęs kng. Čartoriskį universitetinėje uniformoje, sušuko: "Oho, Tamsta dėvi studentišką uniformą, tai nenaudėliai". Čartoriskis atsakė: "Pasistengsime juos pataisyti".26 To pažado tačiau neužteko.

Rusai gniuždo — žemaičiai tebekovoja
Po dviejų mėnesių rusai rugpjūčio 1 paskelbė dekretą, kad uždaromos Lietuvos masonų ložės ir visos kitos slaptos organizacijos. Dėl studentų demonstracijų caro vizito metu buvo suspenduotas rektorius Malevskis; jo pareigas laikinai (kol buvo išrinktas J. Tvardovskis, kilimo gudas iš Pinsko) perėmė prof. B. Klungis-Klongevičius. Iš profesūros berods buvo atleistas ir J. Sniadeckis, nes astronomijos kursą tuoj pradėjo dėstyti adjunktas P. Slavinskis.

Šiedu asmenys — Sniadeckis ir Malevskis — buvo kalti, kad iš Vilniaus universiteto 1818 m. buvo priverstas pasitraukti įtakingasis istorikas prof. J. Lelevelis. Dabar jis vėl grįžo į universitetą ir buvo sutiktas su dideliu entuziazmu. To entuziazmo pagautas, gal ir Lelevelio padrąsintas, K. Kantrimas mojosi prašyti Čartoriskio, kad įsteigtų lietuvių kalbos katedrą. (Savo katedrą planavo steigti ir lenkai). Kantrimas paruošė memorandumą ir pateikė šiuos motyvus. Lietuvių kalbos katedra esanti jau keletas amžių Karaliaučiaus universitete, o Tartu universitete esą latvių ir estų kalbų kursai. Prūsuose lietuvių kalbos turį mokytis būsimieji klebonai, teisėjai ir kiti valdininkai, kuriems tenka aptarnauti lietuviškai kalbanti liaudis. Tokia liaudis esanti ir Lietuvoje bei Užnemunėje, dėl to visuomenė seniai pageidaujanti šios kalbos katedros Vilniuje. Katedros vedėju Kantrimas siūlė raseiniškį Leoną Uvainį, senųjų ir naujųjų kalbų žinovą, žemaičių rašytoją ir etimologinio lietuvių kalbos žodyno rengėją. Buvo pateikti ir moksliniai motyvai. Esą "tokios seniau galingos tautos kalba būtinai reikalinga paaiškinti daugeliui dalykų iš senosios lietuvių, lenkų, rusų ir totorių istorijos".27 Šiuos motyvus, kaip žinome, vartojo ir istorikas Lelevelis savo paskaitose bei raštuose. Koks gi buvo Čartoriskio, to "galingos tautos" palikuonio atsakymas. Vietoj lietuvių kalbos dar tais pačia metais jis įvedė arabų kalbos kursą.

Kitų (1823) metų pradžioj rusai pradėjo krėsti Vilnių ir universitetą. Jieškojo revoliucinių žinių ir atsekė filomatų bei filaretų veiklą. Areštavo 108 studentus, tarp jų ir Tomą Zaną su Adomu Mickevičiumi, jau baigusius studijas. Sekdami toliau, rado "Juodųjų brolių" grupeles vidurinėse mokyklose. Vaikų tardymas baigėsi tuo. kad visa jų eilė buvo pasmerkti Rusijos tremčiai ir sunkiesiems darbams. Nukentėjo ypač Kražių, Kauno ir Panevėžio gimnazistai. Kėdainių (protestantų mokyklos) mokiniai buvo kaltinam: neįtikėtinu pasikėsinimu nužudyti caro vietininką Lenkijoje kng. Konstantiną, dėl to ši mokykla buvo visai uždaryta.28

Visa ši akcija, kurią vykdė caro senaton Mikalojus Novosilcevas, buvo sunkiai suprantama-Rusai baudė vaikus už vyresniųjų (studentų) nešamą "patriotinį" raugą į mokyklas. Studentui palaikė vietiniuose kalėjimuose ir greit paleido, išskyrus 20, kuriuos ištrėmė į Rusiją, tarp jų ir Ad. Mickevičių su Zanu. Tuo tarpu moks-leivius, beveik dar vaikus, pasmerkė žiauriam likimui. Šių jaunuolių dramą Mickevičius pavaizdavo savo "Vėlinėse". Prisiminė ir "Piligrimų litanijoje" tokiu posmu: "Per kančią Lietuvos jaunuolių, užmuštų lazdomis, mirusių kasyklose ir ištrėmime, išgelbėk mus, Viešpatie!"

Novosilcevas, baigęs savo darbą, pateikė duomenis apie dvilypį Čartoriskio vaidmenį, ir šis buvo tuoj atleistas iš švietimo apygardos globėjo bei Vilniaus universiteto kuratoriaus pareigų. (Tais metais pasitraukė į pensiją iš Vilniaus observatorijos vedėjo pareigų ir J. Sniadeckis). Novosilcevas pridėjo dar savo komentarą, kad Čar-toriskis suvėlinęs Lietuvos rusifikaciją visam šimtui metų.29 Iš tikro, jis su J. Sniadeckiu suparalyžiavo Lietuvos tautinį atgimimą ir parengė kelią rusifikacijai.

Tais dramatiniais (1824) metais lietuviai pradėjo kovą su universiteto cenzoriais.
Jiems buvo įteikti per kun. Vincą Valmiką, Vilniaus katedros vikarą, du lietuviški leidiniai — A. Butkevičiaus antrą sykį atkurtoji lietuviškai lenkiška gramatika "Kalbrieda" ir A. Strazdo poezijos rinkinys "Daynos". Tų leidinių cenzoriai nepraleido. Tada Vilmikas ir Strazdas kreipėsi į universiteto vadovybę. Kai jos atsakymas nebuvo patenkinantis, kreipėsi į Petrapilį, siekė švietimo ministerijos ir vyriausio cenzūros komiteto. Jie prašė pašalinti pagrindinę priežstį universiteto cenzūroje, reikalavo lietuviams atskiro kompetentingo cenzoriaus.

Byla užtruko, bet buvo laimėta. Cenzoriumi lietuvių reikalams buvo paskirtas Juozas Valadka (Volodzka), filosofijos daktaras, kilimo žemaitis iš Vainuto. Savo pareigas jis pradėjo eiti 1828 m., bet, gaila, po metų mirė. Jo kandidatūra į cenzorius, kaip spėja J. Lebedys, buvusi parinkta ir pravesta Vilniaus universiteto studentų žemaičiu ypač Simono Stanevičiaus, rūpesčiu.30

Vilniaus švietimo apygardos globėju ir universiteto kuratoriumi vietoj kng. Čartoriskio, 1825 m. buvo paskirtas Novosilcevas. Savo įstaigoje jis turėjo rasti ir Kantrimo memorandumą dėl lietuvių kalbos katedros. Užuot šią katedrą įsteigęs ir patenkinęs lietuvius, jis atleido iš universiteto patį Kantrimą. Pašalino ir jo patikimą draugą prof. Lelevelį bei keletą kitų profesorių, o nauju rektoriumi 1826 m. paskyrė (nebeleido rinkti) Čekijos žydų kilmės prof. Vaclovą Pelikaną, dalyvavusį moksleivių tardyme. Pakeitė ir kanceliarinę lenkų kalbą) rusiškąja.

Dar buvo gyvas carais Aleksandras I, kai rusų švietimo ministras 1825 birželio mėn. atsiklausė

Novosilcevą, kaip reikėtų papildyti ir pakeisti 1803 metų Vilniaus universiteto statutą. Novosilcevas pavedė universiteto profesūrai tuo reikalu pasisakyti. Naujiems mokslo metams prasidėjus, rugsėjo 8(20) susirinko literatūros ir laisvųjų menų fakulteto dėstytojai. Apsvarstę naujų nuostatų klausimą kalboms dėstyti, įrašė ir lietuvių kalbos paskaitas, šalia jau esamų prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbų kursų. Motyvai buvo patiekti šie: lietuvių kalba esanti svarbi ir filologiniu, ir praktiniu požiūriu; lietuviškai žmonės kalba Vilniaus ir gretimose gybernijo-se, ją vartoja ir kunigai bažnyčiose.31

Šie motyvai kartojo K. Kantrimo memorandumo mintis. Tai rodo, kad Kantrimo memorandumas fakulteto profesūrai buvo žinomas. Kas gi tuo metu buvo šio fakulteto profesūroje? Pirmiausia ,klasikinės filologijos (graikų ir lotynų prof. Gabrielius Groddeck, vokietis, su kuriuo Kantrimas ilgoką laiką dirbo universiteto bibliotekoje ir jam talkino techniškuoju redaktoriumi leidžiant žurnalą Gazeta Literacka Wilenska. Ivanas Lobojko, ukrainietis, rusų kalbos, literatūros ir istorijos profesorius, palaikęs artimą ryšį su D. Poška ir kitais lietuvių veikėjais, domėjęsis Lietuvos praeitimi, rašęs apie Žemaičių milžinkapius bei Lietuvos miestus, keliavęs 1823 vasarą su K. Zabičiu po Žemaitiją tyrinėti kalbos tarmių. Trečias — retorikos ir poezijos katedros vedėjas Leonas Borovskis, kilimo gudas, dirbės universiteto raštinėje prieš Kantrimą, dalyvavęs kantriminėje "Niekadėjų" grupėje (slapyvardis Per-grubius); jo studentais buvo žemaičiai literatai — K. Zabitis, S. Stanevičius. S. Daukantas. UŽaenio kalboms atskirų katedrų nebuvo; dėstė trys lektoriai, kurių balsas greičiausiai nebuvo sprendžiamasis.

Kas gi atsitiko su šiuo nauju projektu įvesti lietuvių kalbos kursą (ne katedrą)? Jis nepraėjo. Greičiausiai nepraėjo dėl to, kad tų metų lapkričio 19 mirė Aleksandras I ir jo sostą perėmė brolis Mikalojus I. Su juo radikaliai keitėsi viskas, o ypač politika Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu. Pasikartojo panašus paradoksas, kaip ir pirmu atveju: vietoj lietuvių kalbos kitais (1826) metais įkurta persų kalbos katedra.

Naujasis caras buvo anūkas carės Kotrynos II, kuri prieš 30 metų galutinai pavergė Lietuvą. Jis gimė jos mirties (1796) metais ir buvo į ją panašus. Istorinę Lietuvą jis laikė buvus rusišką ir dabar mojosi ją padaryti integralia Rusijos provincija. (Ar nepanašu su lenkų Gegužės 3 konstitucijos užmačiomis?). Jis panaikino netrukus ir patį Lietuvos vardą, davęs jai "Šiaurės vakarų srities" pavadinimą.

Mikalojus I nebuvo populiarus rusų karių tarpe. Didelė šių dalis atsisakė prisiekti jam ištikimybę. Gruodžio mėnesį išsprogo karininkijos sukilimas, vadinamas dekabristų maištu, ir jis buvo drastiškai numalšintas. Sukilėliai palaikė ryšį su lietuvių slaptomis organizacijomis, dėl to nukentėjo ir šių keletas vadovaujančiųjų. Lenkai vis nerimo ir 1830 m. rudenį pradėjo sukilimą. Lietuviai neskubėjo. Vilniaus studentai išvyko Kalėdoms ir nebegrįžo. Po naujų metų, vasario mėnesį, prasidėjo sukilimas ir Lietuvoje. Daug studentų išėjo į kovos laukus.

Šį sukilimą numalšinęs, caras Mikalojus I uždarė Vilniaus universitetą. Paliko tik du fakultetus — medicinos ir teologijos, pavadinęs juos akademijomis. Kitus fakultetus ir visą jų turtą perkėlė į Kijevą. Vidurinės Lietuvos mokyklos vienos buvo uždarytos, kitos perkeltos į kitas vietas (kražiškė atsidūrė Kaune) ir paverstos rusiškomis gimnazijomis. Nelietė tik parapinių mokyklų, nors šalia jų valsčiuose steigė valstybines rusiškąsias.

Medicinos akademija išsilaikė neliesta ligi 1840 metų, kada lenkai pradėjo siuntinėti savo emisarus naujam sukilimui ruošti. Buvo įvelta keletas medicinos studentų, dėl to medicinos akademijai "nubraukti" trys pirmieji kursai — paliktas tik paskutinysis. Galutinai ši akademija 1842 m. buvo perkelta į Kijevą. Netrukus išgabenta į Petrapilį su visu turtu bei personalu ir vilniškė Dvasinė Akademija.

Paskutinis iš lietuvių paliko vilniškę Alma Mater buvęs jos studentas, vėliau jos daktaras ir profesorius-adjunktas Motiejus Valančius. Perkeltas į Petrapilį, jis rado tenai kitą tautietį, Vilniaus universiteto absolventą Simoną Daukantą, besiknisantį senuose archyvuose. Šie du vyrai perėmė uždaryto Vilniaus universiteto pareigas. Prie jų jungėsi ir kiti jaunesni buvę studentai. Daukantas, pranašus naujosios Lietuvos istorikas, rašė lietuviškai veikalus ir knygeles, pasirašinėdamas keliolika skirtingų slapyvardžių, bandydamas sudaryti tautai įspūdį, kad ji/turi universitetinio lygio rašančiųjų. Valančius ne tik daug rašė, bet mobilizavo daraktorius, knygnešius, spaustuvininkus, įsiūbavo kunigus, įragino motinas, sėdinčias už ratelio, ir pakėlė Lietuvos raštingumą procentaliai aukščiau už Rusiją.

Akademinis, oficialus kilmingųjų universitetas mirė. Gimė slaptas liaudies universitetas; gimė jis pirmojo universiteto paruoštų asmenų dėka.


18. J. Iwaszkiewicz, Litwa w roku 1812, Krak6w i
Warszawa 1912, 262.
18a Ten pat, 415-416.
19. Z. Skvvarczyriski, O dzielalnošc Kazimierza Kontryma w VVilnie 1812-1822: Przegląd nauk historycznych i spo-lecznych, IV, 1953, 99-105.
20. J. Bielinski, Szubrawcy w VVilnie 1817-1822, Wilna 1910, 37, 73; Z. Skvvarczyriski, Kazimierz Kontrym. Tovvar-zystwo szubrawc6w. Dwa studia, Lodz 1961.
21. Apie masonų reformos planą ir reformuotąją ložę žr. St. Malachovvski-Lempicki, Wolnomularstwo na ziemiach dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego 1776-1822, Wilno 1930, 69-109.
22. Plg. Ig. Chodzko, Obrazy Litewskie, Wilno 1875.
22a M. Lukšienė, op. cit. 194.
23. Varšuvos Didžiųjų Rytų rašto "Lietuvos vienybei"
tekstą žr. St. Malachovvski-Lempicki, op. cit. 402-43.
24. Ten pat, 60.
25. Ten pat, 109-140.

26. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I t., Vilnius 1955, 407; plg. St. Malachovvski-Lempicki, o.c. 186-190.
27. St. Pignon, Projekt katedry języka litevvskiego w davvnym universitecie vvileriskim: Z davvnego VVilna, 1929, 23-28.
28. A. Janulaitis, Juodieji broliai Kražiuose, Praeitis, I t., Kaunas 1930, 240-242, 244.
29. W. Feldman, Dzieje polskiej mysli politycznej, 11., 1913, 67.
30. J. Lebedys, Simonas Stanevičius, 157; plačiau apie šią bylą žr. A. Kaupuž ir I. Lukšaitė, A. Butkevičiaus gramatikos byla, Kalbotyra, V. t., Vilnius 1962, 122-161.
31. Apie naują bandymą įvesti lietuvių kalbos kursą Vilniaus universitete rašo V. Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius 1972, 63-64.