JONO AISČIO ŽODŽIAIS Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Poeto 75 metų sukakčiai atminti

Moksluose
Apie Joną Aistį būtų galima kalbėti ne vien kaip apie poetą, bet ir kaip apie mokslininką, tautos likimo filosofą, valstybės teoretiką, visuomenės darbuotoją, publicistą, literatūros kritiką, bibliotekininką, sportininką slidinėtoją Alpių kalnuose, įdomių laiškų autorių ir nagingą vyrą aplink namus.

Viename iš gausių laiškų jis pasisako, koks būtent mokslininkas jisai esąs: viduramžių specialistas, ir galėtų kurioje nors kolegijoje dėstyti anų laikų istoriją. Į viduramžius jis įsigilino, rašydamas savo disertaciją Grenoblio universitete apie Šv. Rašto vertimus provansalų kalbon. Tai iš jo pareikalavo daug darbo ir kantrybės.

"Vasara buvo labai bergždžia, jei neskaityti kelių tūkstančių parašytų kortelių, mat, aš dabar darau keturių evangelijų pilną indeksą: vulgatos ir keturių provansališkų evangelijos vertimų. Tai be galo nuobodus ir sunkus darbas, bet aš jį pamėgau", — rašė jis iš Grenoblio 1942.X.30.

Tačiau nestigo savotiško džiaugsmo šiame triūse, kaip jis prisipažino anksčiau:

"Ir keista, aš perrašiau Mato evangeliją. Pergamentinis rankraštis, keturioliktojo šimtmečio, trim spalvom rašytas . . . Ak, kaip tai miela vartyt, kaip miela galvot, kad yra šalių, kur žmonės gali remtis ant rankraščių ir taip gyvenimą praleist, o mes vis tris darbus turėjom dirbti. Ir mes dėl to nieko nenudirbome, kad blaškėmės" (1941.VI.7).

Kaip Jonas Aistis pateko prie šio sunkaus darbo, skaitome nespausdintame jo rašte "Mano gyvenimas":

"Aš gavau mažą stipendijėlę iš Prancūzų Užsienio Reikalų ministerijos: man reikėjo už ją atsilyginti tam kraštui, kuris mane rėmė, dėl to pasiėmiau darbą, kurio patys prancūzai, kaip ilgo ir kruopštaus, nesiimdavo. Aš buvau gerai išstudijavęs senąją provansalų kalbą, dėl to pasiėmiau datuoti laike ir erdvėje septynis eretikų atliktuosius Šventojo Rašto vertimuss. Rankraščiai kalbiniu atžvilgiu nusitiesė nuo Pirenėjų iki Italijos Alpių slėnių. Medžiagos tvarkymas užsitęsė net du metu ir prisirinko tapti benediktiniško kantrumo darbininku".

Disertaciją Grenoblio universitete jis apgynė 1944 m., tarp kita ko, tapęs ir ano viduramžių laikotarpio eretikų geru žinovu ir mėgęs apie juos pasakoti.

Jonas Aistis buvo linkęs samprotauti lietuvių tautos ir valstybės likimo klausimais. Tai jis lietė savo publicistikoje, apybraižose ir poezijoje, ypač vėlesniais metais.

Vienu laiku jam itin knietėjo valstybės teorija. Kaip iš laiškų matyti, akstinas buvo Lietuvos tragedija: "Po 'Eglės' pradedu rašyti (jau pradėjau Lietuvos ateities gaires. Tik nesijuok, Antanai, skaitydamas šiuos žodžius, tai bus veikalas iš dviejų dalių: pirmoji, kuri lies žmoniją, civilizacijos likimą, antroji — grynai Lietuva, — rašė jis 1940 lapkričio 7 d. — Žinoma, tas darbas nėra mano, bet kai nėra kas apie tai galvoja — aš jo imuosi! Tu atsimeni: 'Ir mes jau ne tautiečiai — žmonės'. Ir jei aš rasčiau kur nors žmogų, kuris man dviem metams aprūpintų susikaupimą, ta atsikėlusi Lietuva rastų geresnį, žmoniškesnį veikalą, nei 'Mano kova' ".

Prabėgus gerokam pusmečiui, vėl rašė: "Aš parduočiau velniui dūšią, jei už tai galima būtų susidaryti sąlygas tai parašyti. Pirma dalis būtinai reikėtų versti kurion kiton kalbon, nes tai galėtų praversti ir pokario Europai. Tikėk, taip niekas dar nėra į tuos dalykus žiūrėjęs" (1941.V.5).

Sąlygų tada neatsirado, ir Jonas Aistis vietoje Lietuvos ateities gairių sėdosi prie eretikų Nerštojo Šv. Rašto.

Betgi ateities gairių mintis jo nepaleido. Jau vėliau, būdamas Amerikoje, jis šiuo klausimu parašė ilgesnę studiją, tarsi valstybės teoriją, kurią paskelbė "Lietuvių dienose". Straipsnį lydėjo dvi nesėkmės: jį kažkur buvo pametęs, o kai surado ir išspausdino, studija nesusilaukė atgarsio, gi autorius buvo galvojęs, kad tai pagrindinės svarbos samprotavimai ir kad jie bus sutikti kaip reikšmingas dokumentas.

Kai kurie jo samprotavimai, tada neįgyvendinti Grenoblyje, paskui rado atgarsio "Milfordo gatvės elegijose", kur jis rašo: "Ir aš pradedu galvot apie savo tautą. Visą jos ilgą ir sunkų kelią. Jos žygius, jos laimėjimus, jos ūgį ir plotį" (p. 23). O truputį anksčiau jis primena šios knygos meninį toną: "Nereikia nė pirštu parodyti, pats matau, kad vietomis pereinu į šiurkštumą ir kad nuo to gerokai nukenčia mano rašinio elegiškumas" (p. 19).

Kaip knygos pavadinimas elegijomis, taip ir šio sakinio žodžiai apie rašinio elegiškumą mus įveda į esminį Jono Aisčio poezijos bruožą — jos eleginį toną.

Išraiškos problema
Viename laiške Jonas Aistis rašytojus taip suskirstė: " . . . rašto žmonės yra dviejų rūšių: tyras vanduo, kur akmenėliai matosi (genijai), ir pri-švinkęs, kur auga vandens lelijos (aš)". Tai gal tik pasikuklinimas, o gal ir tikri anos akimirkos jausmai. Kartais jam atrodydavo, kad geriausi jo lyrikos pasauliai dar neparašyti, nors jis tada buvo paskelbęs jau keturias jį išgarsinusias knygas:

"Mano gražiausi eilėraščiai visi neparašyti liko, ir aš jų niekada neparašysiu, nes aš jiems rengiaus nuo pat jaunystės, nes aš apie juos galvojau, bijodamas nepaliesti, nesutraiškinti, ir man buvo gera, laku, bet kas apie tai žinos. Rūdiju dabar it geležis smėlyne. Laiks nuo laiko ne-sveikuodamas pagalvoju, kad gera būt kur nors gimtinės kapinėse gulėt aukštininkam smėly ir, galbūt tęst tąsias užsisvajojimo svajas".

Tai Jono Aisčio žodžiai, parašyti 1941 lapkričio 4 dieną Grenoblyje. Turime vieną iš tų problemų, kai rašytojo sielos pasauliai ne visados išeina toki gražūs, kaip buvo svajonėje ir mintyje. Pats Jonas Aistis apie tai kalbėjo:

Nesu niekad niekam sakęs šito,
Šito niekam pasakyti negaliu:
Žodis — žiedas pumpure nuvytęs,
Jis numiršta į pasaulį pakeliui.

Ta ne visiško, ne galutinio išsakymo problema nuo Jono Aisčio neatstojo ligi paskutinių jo dienų. Savo saulėleidžio rašte "Orfėjaus pėdomis" jis taip aiškina šį savo kūrybinį rūpestį:

"Man reikia skirtis su poezija ... O skirtis, kai pagalvoji, su bet kuo visada graudu: vienam su gyvenimu, antram su mylima, o man su poezija. Mat, skiriantis visada lieka neišgyventa, nesuprasta, nepasakyta, kas, rodos, kaip tiktai turėtų būti svarbus, kaip skliauto raktas, į kurį susibėga viso pastato svoris . . .
"Į poeziją visą gyvenimą žiūrėjau, kaip į mistinę apeigą: kaip į nuodėmę ir nusivylimą. Dėl to mano pastangos skirtis su pozeija lygiai senos, kaip ir pats rašymas. Niekas, turbūt, lietuvių apie savo poeziją nėra taip daug rašęs, kaip aš. Ir gal niekas pačia poezija tiek poezijos problemų nėra sprendęs, nes man vis rodės, kad atspėta poezijos esmė yra raktas į ją .. . Daugis poeziją, ir galbūt kiek su pagrindu, mano esant tik poetams prieinamą, neaiškią, nesuprantamą. Ir aš dažnai mačiau, kad neeiliniai skaitytojai labai silpnai grabaliojasi eilėse . . .".

Savo vertės jausmas
Jis žinojo savo poezijos vertę ir su tuo nesi-slapstė. Kai Kaune buvo spausdinama jo rinktinė knyga "Poezija" (1940), jis sykį tarė: "Sakyk, kur tu rasi vienoje knygoje tiek geros poezijos?" Dar anksčiau jis taip kalbėjo apie savo pirmesnės lyrikos dienas: "Kai rašiau tuos savo geruosius eilėraščius, vaikščiojau lyg apdujęs". l\c dar vienas jo pasisakymas: "Rašau Eglę, žalčiui karalienę . . . Gal tai bus gražiausia, ką būsiu parašęs. Sunkumo jaučiu su Drebulėle . . . Joje bus įkūnytas mano kraštas (geriau įasmenintas), žmogus ir dar kažkas . . ."

Iš to pat laiško patiriame štai dar ką: "Vadinasi, žaltys esmi aš pats. Du veiksmu parašiau. Ir trečias jau pradėtas" (1940.X.7). Beliktų suminėti, kad "Eglė" taip ir sustojo ties trečiu veiksmu, o turėjo būti penki.

Kai kas iš mūsų dar atsimena tuos laikus, kai Jonas Aistis iškilo. Anomis dienomis Kaune buvo visas būrys garsių rašytojų: dar gyvas buvo Maironis, Vaižgantas, kūrė Vincas Krėvė, Putinas, Binkis, Sruoga ir visas būrys kitų. Ir štai laikinojoj pasklido gandas, kad atėjo naujas, nepaprastas poetas. Kuris ten laikraštis sakė, kad jo eilės — krauju rašytos. Prabėgus dešimčiai metų, jauniausiai poetų kartai jis jau atrodė vienu iš didžiųjų, kaip tai paliudija Henriko Nagio žodžiai šiomis dienomis čia sostinėje.

Taigi, ir Jonas Aistis ir skaitytojai žinojo, kad čia yra naujas, svarbus, ypatingo grožio lietuvių poetas.

Ieškant rakto
Tad mums ir kyla klausimas, kas gi sudaro raktą į Jono Aisčio lyrikos grožį?

Padarykime mažą vingį. Pernai vieną ankstų rytą Rehoboth Beach pajūriu vaikščiojo du žmonės. Reti pašaliečiai įžvelgė, kad jiedu, kiek paėjėję, sustoja ir kažką svarsto, matyt, vis negalėdami išspręsti savo mįslės. Iš tikrųjų problema buvo vargiai išaiškinama.

Vienas iš tų vyrų, čia atidenkime ir jo tapatybę: poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, sustojęs cituoja antrajam, tai yra man, šiuos Jono Aisčio lyrikos žodžius:
Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna . . .


Dr. A. Kučas, kun. St. Yla, Jonas Aistis, A. Vaičiulaitis Putname 1951 metais

Jonas Aistis ir Antanas Vaičiulaitis VVashingtone vieno suvažiavimo metu

Kun. St. Būdavas, Jonas Aistis, K. Čibiras ir A. Vaičiu­laitis Putname 1948 metais

Ir tada pastebi: "Atrodo, paprasčiausi žodžiai, nieko nėra. Ir kodėl gražu?"
Iš viso tai sunkiausias klausimas: išaiškinti kurinio gražumo esmę, — tai lengviau pajusti, o ne kokiomis sąvokomis ar kategorijomis nušviesti. Vis dėlto klausimas nesiliovė sekiojęs ligi šios dienos, ir aš čia tarsiu keletą savo išvadų, nors kartais užuolankomis prieitų.

Jonas Aistis yra vienas iš tiesioginiausių mūsų lyrikų, kuriam suprasti nereikia komentarų: jis prabyla į skaitytoją be užtvarų ir be mįslių. Cia tinka Paskalio didžiausias pagyrimas, kokį tik be galima tarti apie rašytoją: "Kai tu pamatai natūralų stilių, būni visas nustebęs ir sužavėtas, kadangi tikėjaisi išvysti autorių, o randi žmogų".

Elegija
Jonas Aistis ir poezijoje, ir gyvenime buvo žmogus eleginis, kitaip tarus, liūdnas, graudus ir ilgesingas. Yra tai pagrindinis jo lyrikos emocinis tonas nuo pirmo spausdinto jo eilėraščio "Gegutėlės", kuri jį "graudžiais žodžiais pavadino", iki dar jokioj jo knygoj nepasirodžiusių ar likusių tik svajonėj.

Rašte "Orfėjaus pėdomis" jis svajoja sukurti dar vieną veikalą — su "gailia melodija": "... dabar galvoju, kad man savo poezijai reikėtų dar uždėti vainiką: parašyti Orfėjaus eilių ciklą. Ir ne to rašto vazų ir skolastų Orfėjų; su lyra ir kvintilijo-niška retorika, bet aną pirminio mito Orfėjų su skurdžia alksnio birbyne ir gailia melodija, kuri Zonos kalno viršūnėje paliko ąžuolus dailiai iki šiol tebešokančius pavaną. Juk tai to alksnio gūdi melodija sugraudino pragaro dvasių kietas širdis . .

Jis pats kartais kalbėdavo apie šį gailų savo būdo bruožą. Kai prieš keliolika metų čia minėjome pirmo spausdintojo eilėraščio sukaktį, Jonas Aistis, tarp kitų dalykų, prasitarė apie savo graudumą: esą, kai buvo mažas vaikas, kartais stovėdavo ir nežinia ko verkdavo. Panašiai, kaip Antano Baranausko "Anykščių šilelyje": "Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino".

O čia dar iš Jono Aisčio laiško: "Man sunku ir skaudu buvo nuo pat mano vaikystės, o jūs kartojate tai, ką man sakydavo mano senelis berdamas: ko tu čia dabar lyg ožys ties vandeniu bliauni? Yra, žinai, Antanai, dalykų, kurių nepasakysi nei motinai, nei draugui, nei žmonai (Eseninas). Galop aš pats priežasčių nežinau ir paaiškinti negaliu" (1942.VIII.17).

Iš vaikystės dienų iki pat amžiaus galo jį lydėjo kai kurių itin liūdnų įvykių atsiminimai, tapdami kone atskira jo lyrikos tema. Vienas iš jų buvo anksti mirusi mergaitė. Ji atsišaukia tokiuose eilėraščiuose, kaip septintoji "Baladė" ar "Vėlinės", kur skaitome: "Prisiminiau mergaitę, mirusią ka-dais . . .".

Jos paveikslas nusekė poetą iki svetimų žemių. Jis rašo iš Grenoblio 1941 lapkričio ketvirtą dieną:

"Aš atsimenu, kadais, anos okupacijos laikais, džiova mergaitė mirė (kaip aš ją dažnai prisimenu). Aš praeidavau, kada tiktai galėdamas, pamatyti iš tolo, už upeliuko, palangėje pataluose tarp gėlių sėdinčią. Jai buvo metais gal mažiau. Vieną vakarą man pranešė mano draugas, kad ji mirė. Ir naktį, kai visi miegojo, paslapčiom nuėjau pažiūrėti jos tarp žvakių, su paveiksliuku ir rūtos šakele rankoje, o gražią, kaip būna tik džiova mirusieji. Jos motina buvo mirusi, o tėvas dar gyvai pačiai esant buvo prisigyvenęs du vaiku, ir nebuvo, kas jos rauda. Raudojo sesuo, į kapo smėlį pirštus suleidusi, šaukdama motiną ir ją. Aš nuėjau paklausyt, kaip skamba karstas nuo beriamos atsisveikinimui smilties. Bėrė artimieji ir aš bėriau. Jos mano eilėse, pradedant 'Eilėraščiais' ir baigiant paskutiniu jau siunčiamu, galima rasti. Tai buvo dangiško gražumo mergaitė, bet tokie per gležni gyvenimui. Aš Tau pasakau tai, nes ji man dabar dažniau ateina ir ateina. Rašysiu dabar apie kitą, kurią aš galbūt daugiau mylėjau už visas kitas mergaites — Lietuvą. Dieve, kaip jinai šiandien kenčia, kaip jos kančių galo nesimato".

Būdamas toks jautrus gyvenime, Jonas Aistis savo kūryba sustiprino ir ištobulino vieną iš tvirčiausių lietuvių lyrikos tradicijų — eleginę jos šaką. Pastebėkim, kad kai kurie eleginiai lietuvių poetai savotiško dėmesio ir patrauklumo šiandien įgavo Lietuvoje — Pranas Vaičaitis, Antanas Vienažindys ir kiti. Jie jau patenka literatūron kaip nauji įvaizdžiai ar personažai. Vienažindį tokį randame Romualdo Granausko dramatiškuos tekstuos "Rožės pražydėjimas tamsoj".

Konfliktas ir interpretacija
Šioji eleginė lyrikos prigimtis ir jai ištikimybė greičiausia ir buvo kibirkštis, mūsų galva, visiškai nereikalingo susikirtimo tarp Aisčio ir žemininkų, kurie, šnekėdami apie metafizines poezijos gelmes, atėjo apsiramstę filosofu Girnium ir į savo gretas įsileidę Antaną Maceiną. Niekas neginčys, kad literatūros istorijoje yra žinomi metafiziniai poetai ir kad kiekvienas geras rašytojas turi ką nors gilesnio pasakyti ar savo įsijautimo galia, veikėjais, vaizdais, gyvenimo tragedija, savo mintimi ar vizija. Bet nebūtinai jis turi vainikuotis metafiziniais laurais, kaip aukščiausia poezijos dorybe. Iš esmės Jonas Aistis gynė savo tvirtovę — eleginės lyrikos primatą, nors ir jį patį graužė reikiama jo poezijos interpretacija.

Prancūzų poetas Gerard de Nervai, rašydamas apie savo sonetus Aleksandrui Durnas, pridūrė, kad "jie prarastų savo žavesį aiškinami, jeigu toks dalykas būtų įmanomas". Paul Valery, kurį Jonas Aistis laikė vienu iš didžiųjų dabarties poetų, kalbėjo apie intuityvų ėjimą prie poezijos. Aišku, yra tokių, kuriems svarbus intelektualinis ir loginis literatūros perpratimas.

Antanas Maceina neseniai ("Draugas", 1979. IV.7) straipsnyje "Poezijai apginti" kėlė svarbą interpretacijos, svarstant poezijos "idėjinį gylį". Čia gali būti ir vilkduobė, atsiminus, kokią prasmę interpretacijai A. Maceina duoda savo knygoje "Filosofijos kilmė ir reikšmė", kur skaitome, kad "filosofija yra interpretacija". Kaip tik šioje vietoje ateina dar kitas klausimas: kodėl vis kalbama apie mūsų poezijos, o ne iš viso mūsų literatūros gelmes jeigu jų yra. Juk šalia poezijos, dar yra toki dalykai, kaip mūsų drama ir beletristika. Toli neieškant, vienas iš pačių giliausių lietuvių literatūros kūrinių yra Vinco Krėvės "Skirgaila"
— drama.

Nors Jonas Aistis yra vienas iš tiesioginiausių ir lengviausiai persiduodančių lyrikų, ligi amžiaus galo nuo jo neatstojo reikiamo jo poezijos supratimo ir išaiškinimo rakštis. Gal todėl jis į pabaigą pasisakė už daugiau teorinį jo lyrikos interpretavimą, atmesdamas tuos, kurie apie jo kūrybą rašė, išeidami iš intuicijos ir psichologinių bei grožinių jos ištakų. Viena to priežastis gal yra minėtas poeto jausmas, kad kas nors "lieka neišgyventa, nesuprasta, nepasakyta".

Kas be ko, savo lyrikoje jis pats tarpais sumėtydavo pėdas, lyg norėdamas paklaidinti: "Rašalas tai buvo . . . Tai ne mūsų meilė" . . . Gal su pagrindu vienas autorius rašė: "Tikra poezija visados turi kelis registrus" (Gaston Bachelard).

Debesėlių tankus ižas
Vieną iš jo kūrybos versmių jau minėjome — eleginį Jono Aisčio lyrikos balsą, tiesiog — jos almėjimą.

Kaip jisai šį toną pagauna, matome iš ano peizažinio eilėraščio, kurio ir pavadinimas yra "Peizažas". Keliais brūkšniais davęs lietuviško peizažo paveikslą — "Laukas, kelias, pieva, kryžius",
— poetas tuoj pat šiam vaizdui deda pačią romantiškiausią spalvą — mėlyną: "Šilo juosta mėlyna". Nuo liaudies dainų iki Daukanto, Baranausko ir iki mūsų dienos miškas traukia lietuvį, ir vien jo prisiminimas kelia ilgesį. Tai mumyse prišaukia ir Jonas Aistis antrąja "Peizažo" eilute.

Trečioji atskleidžia vieną iš brangiausių Jono Aisčio poezijos bruožų, jos originalumą ir stiprybę: "Debesėlių tanklis^žaV^-"Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" apie žodį "ižas" pasakyta: "plaukiančios ledo lytys". O tas žodis čia pasigaunamas perkeltine prasme, — taip savitai ir natūraliai, visi esame matę baltus debesėlius, o plaukiančius mėlyna padange, nelyginant lytys Nemune, Šešupėje ar Ventoje. Tačiau niekam ligi Jono Aisčio neatėjo mintin šį reginį sugauti tais keliais užburiančiais brūkšniais.

Perkeltinis, metaforinis rašymas sudaro vieną iš būdingiausių, tiesiog aistišką jo lyrikos bruožą ir liudija retą poeto išradingumą ar net virtuoziškurną šioje srityje. Tokių pavyzdžių jo knygose gali semtis rieškučiomis. Tame pat Peizaže skaitome:

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos . . .

Ir štai dar keletas:

Atėjo vakaras, suraukęs antakius.
. . . pūgoj vėtra spygauja.
Nusikvatojęs žaibas skliautą skelia.
Upeliai juokias po ledu.
Tartum lino žiedas ilgesys.
Žiogeliai šoka menuetą.

Tai byloja apie Jono Aisčio lyrikos intymumą su gamta, glaudų jos pažinimą ir jo poezijoje aptinkamą žaismingumą. Gamtos pažinime jis eina prie tokių vienatinių atsiskleidimų, kaip:

Aš pajutau pavasarį ant linksmo upeliu
čiurlenimo . . .

Arba tokio gaivaus spalvingumo:

Pražydo mėlyna šlaite žibuoklė . . .

Jono Aisčio lyrikai nestigo artistinio sukirpimo. Geras pavyzdys čia gali būti "Man tave*. Čia eina dialogas tarp poeto ir jos. Poetas kalba jai gražiausiais žodžiais:

Dievas liepė man išaiškint
Žemės meilę tau.

Tačiau jos vaidmuo dialoge ribojasi arba tylėjimu, arba puse žodžio, kurį poetas pakartoja, o visa aukšta misija baigiasi taip:

Tu matai, kaip ledas šunta? —
Taip, sakai, matau . . .
Man tave čia Dievas siuntė.
Tik mane ne tau!

Linksmas veikalas

Kalbant apie dialogą, Jonas Aistis gi yra parašęs komediją "Duktė", kuri pasiliko rankraštyje. Vienu laiku jis buvo galvojęs rašyti linksmą veikalą, netgi juokingą:

"Aš norėčiau parašyti kažką labai juokingo — iki šiol nematyto, kas, jei taip galima būtų išsireikšti, pereitų juoko ribą ir įžengtų į patį skausmą. Greičiausia tai būtų mano paties gyvenimas, nes kame gi tu pajusi taip tragiškumą ir juoką iki


pačių jo gelmių, jei ne žmoguje, o jį, žmogų, gali pažinti tik savyje. Kartais ateina man, lyg kalnais traškus griaustinis, tasai juokas, ir mane ima, it kadaise — kūdikystėje, sergant kažkokia vaikų liga — gal tada, kai, sako, mane marino, kai mane išpildavo šaltas prakaitas ir kai — motina pasakojo — akys jau buvo stulpu ir lūpos apneštos .. (1940.VI.15).

Tai rodo dar vieną Jono Aisčio savybę: moki-jimą iš šalies pažiūrėti protarpiais į save kritiškai, linksmai ar žaismingai. Tuo bruožu jis skiriasi nuo vėlesnės lyrikų kartos svetur — beveik be išimties, jie yra be šypsnio savo kūryboje. O pačiame neoficialiame gyvenime Jonas Aistis ypač mėgo smagų pasakojimą — ir pasiklausyti linksmų istorijų, ir papasakoti, išimties nedarant nė sau.
Kaip vieną iš tragikomiškų atvejų savo laiške jis minėjo šį atsitikimą. Motina apie jo marinimus, — "vieną kartą tris paras agonija tęsės", — pasakodavo patetiškai, "prisimindama, kaip aš, vos pradėjęs vaikščioti, per bulviakasį marškinėlių sterblėje atnešiau jai parodyti keturis cypiančius žalčiukus, sakydamas: — Mama, pausciukai. .

Universalūs regėjimai
Jonas Aistis, kaip jau buvo galima pastebėti iš čia duotų jo eilėraščių citatų, yra subtilių detalių, ilgesingų niuansų ir eleginės linijos bei melodijos poetas. Kartą jis man tarė: "Žinai, aš esu lino žiedo spalvos lyrikas". Šiuo atveju būdingi jo poezijos posmai:

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:
Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
Susikūriau savo pasakišką šalį —
Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

Ištrauka parodo ir tai, kaip poetas savo detalę, savo šilus perveda į visuotinius, kosminius regėjimus, ligi "skliauto ir žvaigždžių". Ypač įspūdingai toki vaizdai atliepia, kada ir autoriaus sielvartas atrodo nepakeliamas, visą pasaulį perėmęs: "Mačiau marias, kaip gilią žaizdą". Vienas iš ryškiųjų šio kosminio sielvarto kūrinių yra "Pastoralė". Pagal savo paskirtį, pastoralė yra gamtos idilė. O Jonas Aistis besileidžiant saulei mato, kaip "sutąsė spindulius konvulsijos". Ir jo pastoralė baigiasi:

Už šilo spinduliai nusilpo bekyšodami
Ir, tartum skęstančio ranka, paniro.
Ir medžiai, šermenų giesmes giedodami,
Pravirko, ir, lyg vargonai, gaudė girios . . .

Tarpais tas visuotinis ilgesys įgyja heroiškos traukos ir jėgos. Tai regime viename iš gražiausių mūsų patriotinės lyrikos kūrinių "Mal du pays" — tėvynės ilgesys. Eilėraštis rašytas Grenoblyje 1937 metais, — kalnų apsuptame mieste. Ir kai kas vakarą Monblanu ir Beldonės grandimi dantyta ateina gimtoji šalis, štai kokiais vaizdais suskamba poeto giesmė:

Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon,
Šėmą šiaurės vėsumą neši —
Sudreba skliautai ir žvaigždės pusiausvyros
netenka,
Rods, susverdi visatos ašis . . .

Kaip matome, jis savąja "šiaurės vėsuma" galėtų būti pradininku tų poetų, kurie šiandien tiek nostalgijos ir vietos skiria šiaurės temai. Taigi, turime Joną Aistį ir patriotinės lyrikos poetą, ir tai nuo jo ankstyvųjų eilėraščių, nuo "Peizažo", nuo "Šilainės" iki pastarųjų. Tik tie ankstyvieji eilėraščiai apie savo žemę nebuvo deklaratyviniai

"Aš tai jaučiu: dvi temos mane visą gyvenimą smaugė, o dabar daugiau nei kitados — Dievo ir Tėvynės", — rašė jis iš Villefranche, — "Prie pastarosios jau prieinu, nors gal dar prievarta, o kitą paliksiu mano gyvenimo pavakarei. Ne dėl to, kad man viena tų dviejų temų būt svarbesnė už kitą: jos abi mane smaugia, bet noriu prieš Jį parkrist ant kelių su visu patyrimu ir galia, ir kalbėti taip, kaip galima kalbėti su Dievu, tai yra, kaip niekas iki šiol nėra kalbėjęs. Daugis, mat, kalba piktžodžiaudami, išsisuodinę pasigardžiuodami, o aš noriu kalbėti nuogas ir basas — nuosaiki Galimas daiktas, kad bus sunkiau nei tėvynė (1941.VIII.17).

Prie šios ištraukos reikėtų pastebėti, kad religinių temų gausu ir ankstesnėje jo lyrikoje:

Mane čionai nusnigo ir nulijo,
 Ir pavargau pasauly ir giesmėj . . .
 Norėjau pamatyti Tave, Mesiją,
 Bet gal tepamatysiu tik teisme.


Dar viena spalva
Jei prie visuotinių temų prišlietume tarptauti-tinio masto literatūrinį apsiskaitymą, turėtume dar vieną iš tų universalių Jono Aisčio lyrikos spalvų. Apie akstinus įnikti į knygas jis "Mano gyvenime" štai kaip pasisako:

"... aš dar trečioje gimnazijos klasėje bebūdamas, pradėjau skaityti didžiuosius klasikus tai rusiškai, tai lenkiškai. Buvau labai žemo ūgio ir nedailios išvaizdos, bei skurdžiai dengtas, tai prie manęs draugai nelipo ir aš prie jų negalėjau pritapti. Tai mane traukė į mano paties kiautą, susimąstymą ir knygas. Mėgau dideles knygas, kurį laiką rodžiau gabumų piešimui ir dažais tep-liojimui, bet ir tai kitaip: domėjausi dideliais dailininkais ir pirkdavau garsiųjų galerijų atvirutes. Tik penktoje klasėje atsirado draugas, gana dabita ir poniškas, kuris pradėjo manimi domėtis. Tai buvo Petras Juodelis. Jį stebino mano apsiskaitymas. Ir visi likusieji gimnazijos metai slinko jo šešėlyje, o gal net globoje. Gal jis buvo kiek mažiau už mane apsiskaitęs, bet jo apsiskaitymas buvo metodingesnis. Jis stengėsi net mano lektūrą tvarkyti".

Viena proga jau po karo jis pasipasakojo: trečioj klasėj skaitė Šekspyrą ir ypač patiko "Karalius Lyras". Taip pat skaitė Dantę ir Goethės "Fausto" antrą dalį. Nors nesuprato, bet buvo gražu. Skaitiniai penktoj klasėj: Puškinas, Lermontovas. Byronas, o aštuntoj — simbolistai, tarp jų ir Jurgis Baltrušaitis. Jo paties žodžiais, jam kiek įtakos padaręs Rilke.

Vėliau, jau būdamas Grenoblyje, nuodugniai perskaitė graikų klasikus. Jo lektūra ėjo nuo persų poetų, nuo graikų, viduramžių iki šios dienos rašytojų. Ir tai ryškiai atsispindėjo paties poezijoje. Jono Aisčio nuopelnas, kad visa ši plati lektūra jo lyrikoje neprasikiša kaip erudicija ar kultūrinis bagažas. Visa tai, nuo mūsų liaudies dainų, nuo antikinio pasaulio iki viduramžių, jis padarė savo individualiu braižu, sulydino į vieną iš melodiš-kiausių balsų lietuvių literatūroje, suteikė jam tą spalvą ir ilgesį — kažkokio gražesnio prasmingesnės būties svajonę. Tai grynai jo vieno lyrika.

Sugrįžus prie to paties klausimo
Visa tai mus ir grąžina į aną klausimą: kaip tai pasidarė — kur jo lyrikos paslaptis, kad ji graži ir stipri?

Juk tu gali būti dar jautresnis ir graudesnis už Joną Aistį, tu gali būti akylesnis gamtos stebėtojas ar didesnis eruditas, visuotinis išminčius, tu gali perskaityti visas literatūras ir bibliotekas, tu gali turėti kosmines vizijas, mylėti tėvynę labiau nei Simanas Daukantas, o Viešpatį Dievą labiau nei Pranciškus Asyžietis ir mergaitę labiau negu Dantė Beatričę, tu gali eilėdarą žinoti skersai bei išilgai ir eiliuoti kaip virtuozas, — ir vis dėlto tavo poezija gali būti paviršutiniška, šalta ar net negyva.

Atsakymo ieškojo ir poetai. Vieni sakė, kad poetai jau toki gimsta. Taip galvojo ir Jonas Aistis: "Poetas turi gimti". Kiti kalbėjo apie talentą, įkvėpimą, ypatingą įžvalgumą. Žinoma, yra tokių, kaip Henrikas Radauskas, kurie rašė, kad tokio daikto kaip įkvėpimas iš viso nėra. Dar kiti sakė, kad tai — Dievo dovana. Tarp tokių buvo prancūzų renesanso didysis poetas Pierre Ronsard. Savo giesmėje apie rudenį jis kalba apie poeto pašaukimą. Esą, jau gimimo dieną Mūzų vadovas Dai-monas, vietoje didžių turtų, Jam suteikė "meną gerai sudėstyti raštu mano liepsną", įkvėpė sielon "Poezijos dovaną", kurią "Dievas suteikia tiktai toms sieloms, kurias kursto skaudūs Dievybės akstinai".

Kaip Ronsard'as, taip ir Jonas Aistis, gavęs šią dovaną, savo saulėleidyje būtų galėjęs tarti didžių turtų nesukrovęs, o šiame pasaulyje jo palikuoniams būsiąs:

Šilas, pieva, kalnas, vilnis . . .

Panašiai turime ir Jono Aisčio lyrikos pasakišką šalį, kurią jis susikrovė iš —

Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių. . .


M. IVANAUSKAS: "Nukryžiuotasis — Žiema" Aliejinės tapybos grafika Brazilija, 1955