LITERATŪROS PARAŠTĖ Spausdinti
Parašė L. M.   

1. VAINIKUOTA NESĄMONĖ

 

Prieš kurį laiką Miunchene išeinančiame „Naujajame Gyvenime“ pasirodė tūlo J. Saka1o „Tamsioji naktis“, liūdnas tipingos grafomanijos ir literatūrinio anachronizmo pavyzdys, kuris, be abejo, skaitytojų buvo visiškai nepastebėtas. Tai būtų visai normalu: spaudoje pasirodo ir silpnų dalykų. Tačiau reikalas tuo nepasibaigė. O to paties „Naujojo Gyvenimo“ nr. buvo įdėtas žurnalo redaktoriaus kun. V. Bagdanavičiaus straipsnis Vainikuotas Vargas (J. Sakalo baladės Tamsioji Naktis paraštėje), kuriame autorius mėgina įtikinti savo skaitytojus, kad tai esąs ypatingos vertės ir ypatingo dėmesio vertas kūrinys ir apie jį kalba su tokia pompa, kad tik stebėtis ir pečius traukyti tenka. Nenorėdami būti apkaltinti neobjektyvumu, leiskime kalbėti pačiam straipsnio autoriui kun. V. Bagdanavičiui. Pačioje straipsnio pradžioje, matyt, dėl didesnio efekto jis rašo: „Jau ir formaliniu atžvilgiu ši baladė yra vertinga visų pirma kaip didesnė kompozicija“. Toliau aiškina, kad: „Mūsų šviesuomenės literatūriniame auklėjime trūksta kompozicinio elemento. Ir Putinas kompoziciniu atžvilgiu yra netvirtas ir šių dienų gimnazistas nėra jos pakankamai mokomas“. Šiais sakiniais „įrodęs“, kad „visuomenės literatūriniam auklėjime trūksta kompozicinio elemento“, kad Putinas, lyginant su Sakalu, yra silpnas „kompoziciniu atžvilgiu“, autorius dar be galo miglotai kalba apie naktį, baladės dramatiškumą, Sakalą lygina su Nobelio premijos laureate Mistral ir cituoja kelis minėto šedevro posmus. Mes čia irgi norime gerb. Skaitytojams pora naujai kun. V. Bagdanavičiaus iškastos literatūrinės žvaigždės „šedevro“ posmų pacituoti.

 

Didžiojoj salėj šokiai.

 

Čia muzika ir linksmos poros,

 

Ten vaišės, kortos, ten atokiai

 

Ir kitos pramogos padorios

 

J. Sakalas, Tamsioji Naktis, IO strofa.

 

Kitoje vietoje (tai irgi kun. V. Bagdanavičiaus cituojamas pavyzdinis posmas) Sakalas rašo:

 

Pakanka pikto juoko!

 

Susitvarkykim, mano ponai!

 

Gana čionai ieškoti kuokų!

 

Nors kunigaikščių, bet lavonai,

Tereikia apsispręst, kur dėsi.

 

Tegu muziejuj pastovės jie.

 

Ten pat, 22 strofa.

 

Straipsnio pabaigoje autorius, galutinai J. Sakalo apoteozei, palygina jį su Milašium, Paul Claudel'iu šiais žodžiais: „Milašius savo dramoje „Miguel Manara“ sprendžia juslinės ir antgamtinės meilės problemą. Claudelis savo „Silkiniame Batelyje“ sprendžia aistros ir malonės konflikto klausimą. O Sakalas savo baladėje „Tamsioji Naktis“ sprendžia žmogaus pastangų, jo vargų ir Aukščiausiojo suderinimo klausimą“.

 

Išvadas palikdami pasidaryti pačiam skaitytojui, mes tenorėtumėm iš atminties pacituoti vieną ispanų patarlę: Kas nesupranta ir žino, kad nesupranta, tas dar yra sukalbamas žmogus. Bet kas nesupranta ir nežino, kad nesupranta, yra ...

 

2. PASIKALBĖJIMAS APIE LIŪDNUS DALYKUS

 

Jei „Naujojo Gyvenimo“ kritikas savo straipsnyje kažkokį „genijų“ iškelia iki svaiginančių aukštumų, tai Nelė Mazalaitė „Gintaruose“ — 11 Nr. spausdintame straipsnyje „Pasikalbėjimas apie liūdnus dalykus“ pasižymi visišku nesiskaitymu niekindama jai nepatinkančias idėjas ir žmones. Minėtame straipsnyje autorė stengiasi iškelti mūsų nūdienio literatūros gyvenimo nenormalumus ir blogąsias puses. Mums gi šis straipsnis pasirodė tuo įdomus ir minėtinas, kad jis pats savo forma ir mintimis yra tipingas nenormalaus gyvenimo simptomas ir iliustracija. Tarp kitko ji ten rašo: „Tačiau truputį liūdniau, kai svetimas vėjas užpučia dulkes ant mūsų talentų. Kai šitas kalbama, yra galvojama apie egzistencinę pakraipą — šitą miglotą dvasinio sumenkėjimo filosofiją. Jeigu jau senis Saliamonas tarė, jog po saule nėra nieko naujo, jis tikrai žinojo, ką sako. Ir po šito netrumpo laiko tvirtinti, jog ką tik išradai (bent pas mus), kad žmogus nežino, kam gyvena, ir niekaip negali sugalvoti, kaip ir su kuo čia pradėjus išdidžiai kovoti — atrodo truputį juokinga. Gal būt, ir šita filosofija savotiškai papuošia laisvojo krašto kultūrinį gyvenimą, bet mums ji truputį dvelkia nuodais“. („Gintarai, 11 Nr. 48 psl.). Toliau Nelė Mazalaitė egzistencinę filosofiją dar vadina „manieringa duobkasių filosofija“.

 

Kaip matome, Nelė Mazalaitė visiškai lengva ranka suniekina aukščiau minėtą filosofinę kryptį, sugalvodama jai blogiausių epitetų. Šiuo atveju mes nemanome ginti egzistencinės filosofijos prieš Nelę Mazalaitę (kadaise uodas norėjo arklį papjauti) ir šią filosofiją atstovauti. Tik mes nenorime tikėti, kad pusiausvyros netekimas, asmeninės nuotaikos arba dalyko nesupratimas būtų pakankami kriterijai kultūros istorijos faktams vertinti. Norint teigti kieno nors idėjos klaidingumą, reikia visų pirma pačią idėją gerai pažinti ir pagrindžiant įrodyti jos klaidingumą. Nepakanka kartoti kažkur pigaus laikraščio įvairenybių skyriuje išskaitytas mintis, kaip tai daro Nelė Mazalaitė. Dar taip pat tenka priminti, kad visi žymieji egzistencinės filosofijos atstovai, kaip Heidegger, Gabriel Marcei ar Jaspers, yra gana sunkiai įkandami, reikalauja pasiruošimo ir gilesnių studijų.

 

Nelė Mazalaitė gi mano turinti teisę tai, ko ji negal. suprasti, kas jai nepatinka, laikyti klaidomis. Proto kūryba turi tą „ydą“, kad ji tėra protui prieinama.

 

Nedaug čia gali pagelbėti ir didysis Mazalaitės autoritetas Saliamonas. Taip pat autorė tegu neužmiršta, kad žmogaus kūrybos pagrinduose stovi minties laisvė, ne valdišku būdu nurodoma kryptis.

 

Minėto straipsnio pabaigoje autorė su nemažesniu Įnirtimu puola Dostojevskį ir tuo pačiu visus tuos, kurie juo domisi ir kam jis yra brangus. Kam gi čia ji maišo politiką ir dienos nuotaikas. Argi Dostojevskis kaltas dėl visų negandų? Tai vandališko neobjektyvumo forma, žinoma pasakėčios personažo psichologija — suduoti mirusiam literatūros milžinui smūgį, kad jaustų savotiško malonumo. Mazalaitė rašo:

 

„Dostojevskis, be to, kad buvo gabus išaštrintų psichologinių pojūčių ligonis ir nesuvaldomas lošėjas, jis sirgo dar ir kita nepagydoma liga, kaip ir dabarties bolševikai, jis buvo rusas“ („Gintarai“, 11 Nr. 49 psl.). Pagal Mazalaitę Dostojevskis tėra ligonis. Ambrazevičius, Grinius ir Vaičiulaitis savo „Visuotinės literatūros istorijoje“ rašo, kad Dostojevskis yra „vienas didžiausių visuotinėje literatūroje“. Kieno čia teisybė — tesprendžia patys skaitytojai.

Mazalaitė prieina prie visiško juoko tvirtindama, kad tautybė yra liga. Ką pasakytų Mazalaitė, jeigu kas nors jai tvirtintų, kad jos priklausymas lietuvių tau tai tėra nepagydoma liga? Apskritai tektų pastebėti, kad pyktis, vertinant ką nors, tik kenkia ir veda prie nesąmonių. Tai geriausiai įrodo ir Mazalaitės straipsnio pavyzdys. Pabaigoje irgi gerai tiktų mūsų cituotoji ispanų patarlė, tik mes, taupydami laiką ir vietą, čia jos

nebekartosime.