Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
K. BINKIO „GENERALINĖS REPETICIJOS“ PREMJERA HANAU „ATŽALYNE“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kiznis   

Atžalynas, Hanau lietuvių vaidintojų kolektyvas, š. m. vasario l d. Hanau lietuvių stovykloje pastatė pirmą kartą K. Binkio Generalinę Repeticiją, režisuojant Vilniaus Vaidilos teatro režisieriui J. Blekaičiui. Šis K. Binkio draminis veikalas, prologo ir šešių paveikslų, paties autoriaus pavadintas draminiu montažu, neturi ištisinės akcijos, nors atskiri veiksmai ir pavieniai epizodai yra pakankamai veiksmingi.

Jeigu drama laikysime žmogaus užsimojimų ar pastangų, aistrų ar valios konfliktą su priešingom jėgom, .siekiant personažui ar jų grupei atatinkamo tikslo, vidinio ar išorinio, tai Generalinė Repeticija kaip dramos veikalas tesuvokiamas nuo ketvirto paveikslo galo, kur K. Binkio dramos centrinis personažas telegrafistas Zajončekas, užmušęs savo priešą ir jame atpažinęs tokį pat žmogų kaip jis pats, visa savo esme sušunka: gana žudynių! Sušunka, meta ginklus ir palieka frontą. Atrodo, lyg Zajončeko sąmonėj būtų įvykęs lūžis, ir žiūrovas laukia, kad buvęs paprastas mažas žmogelis, be pasipriešinimo pasiduodavęs įvykių srovei, pasidarys aktyvus, kovojantis dėl savo ir daugelio milijonų „mažų žmonių“ ramaus ir laimingo gyvenimo. Deja, Zajončekas lieka toks pat — keičiasi tik aplinkybės ir situacijos. Jo nepakeičia nei dukrelės žuvimas nuo bombų, nei žmonos Nendrelės kančia, ją privedusi beveik iki pamišimo — jis išlieka pasyvus ir mažas; pagaliau autoriaus asmeny nusižudo, nebepakeldamas paskutinio smūgio — žmonos Nendrelės mirties ir praradęs paskutinę viltį, kad jo gyvenimo kančia ir karo baisybės galėtų būti pergyventi ir atvaizduoti teatro meno scenoje.

K. Binkio gyvenimo ir žmonių santykių suvokimas, stilistinės priemonės jiem pavaizduoti, piešiamųjų personažų gerumas ir pasyvumas Generalinę Repeticiją padaro gerokai sentimentalia drama. Mūsų laikų žiūrovui ir skaitytojui atkakliai jieškančiam socialinių ir politinių problemų sprendimo, panašus vaizduojamųjų įvykių traktavimas sunkiai bepriimtinas.

Nežiūrint stambių Generalinės Repeticijos trūkumų, K. Binkis šioj savo kompozicijoj pasirodė toli pažengęs dramaturgas, palyginus su Atžalynu, pirmąja jo pjese — tiksliau suvoktas draminis pradas. Tik dramos technikos dar netobulas valdymas neleido autoriui vaizduojamus įvykius sujungti į darnią draminę kompoziciją.

Lietuvių dramaturgijoj K. Binkio Generalinė Repeticija yra daug naujovių turįs veikalas. Pats veffcalo pavadinimas sako, kad teatre yra vaidinama generalinė repeticija veikalo, kuris bus vaidinamas sekančią dieną. Prologas nusako veikalo pobūdį ir atskleidžia kompozicinius bruožus. Dramoj veikia pats veikalo autorius, kurio gyvenimą iki pat paskutinės minutės pasakoja drama. Paskutinius savo gyvenimo faktus autorius atneša Ą teatrą ir įteikia režisieriui, kad jis juos scenoje parodytų. Paskutinio paveikslo pabaigoj autorius, ateiną į teatrą pranešti, kad jo žmona Nendrelė mirė; Nebepakeldamas skausmo ir praradęs visas gyvenimo viltis, autorius nusišauna. Taip baigiasi Generalinė Repeticija, sentimentaliai pacifistinė K. Binkio drama.

Kaip Hanau lietuvių vaidintojų kolektyvas suvaidino šią vietom sentimentalią K. Binkio dramą? Sentimentalūs dramos epizodai pareikalavo iš jauno vaidintojų kolektyvo ir režisieriaus budrios atydos, kad nebūtų nuslysta į melodramatinį stilių scenoje. Bendrom pastangom šio pavojaus buvo išvengta.

Režisierius J. Blekaitis ir dekoratorius K. Jezerskas savo uždavinius sprendė realistiškai. Kitą stilių sunku prileisti, turint galvoj dramos charakterį ir K. Binkio stilinius polinkius. Suprantama, ta pačia linkme buvo vedami ir Atžalyno vaidintojai. Ne visi jie vienodai suvaidino savo vaidmenis. Su laurais pasiekti finišą jiem trukdė jų vidinės ir išorinės technikos neturtingumas, teksto nedėkingumas, statiniai dramos epizodai, režisieriaus netikslūs užmanymai ir kt. Nežiūrint minėtų trūkumų, spektaklis buvo kūrybingas, įvertinant visus sunkumus — laimėjimai dideli; spektaklio nebegalima vertinti kaip pradedančių mėgėjų pasirodymą. Tai jau rimtas darbas, kruopšti studija, atvedusi kolektyvą iki ribos, kur prasideda tikrasis scenos menas. Dar vienas žingsnis, dar vienas pastatymas, ir Atžalynas galės didžiuotis savo gyvenimo nauju laikotarpiu, kuriame jis pradės didįjį scenos meno darbą.

Trumpai sustosime ties pavieniais Generalinės Repeticijos vaidintojais.

I. Nivinskaitės vaidmuo padarytas nevienodai. Pirmame ir antrame paveiksle jos žmona nepakankamai moka džiaugtis šeimine laime arba būkštauti dėl jos praradimo. Kiekviena emocija ar nuotaika reiškiasi pilnu kompleksu galimų priemonių. Tuo tarpu Nivinskaitės rankos bet kuriuo atveju pasilikdavo abejingos ir šaltos. Atrodytų, lyg rankų savininkė abejotų teise su savo rankom daryti, ką ji nori. Jeigu balse skamba džiaugsmas, o rankos arba kita reiškimosi priemonė to nepatvirtina arba net priešingai sako — gaunamas prieštaravimas ir reikalingas įspūdis dingsta. Penktame paveiksle Nivinskaitė visai gera: teisingas stovis, teisingas balsas ir judesys. Paskutiniame paveiksle, po to kai autorius praneša apie savo žmonos mirtį, ji ryškiai ir įtikinančiai keičia vaidmenį — perėjimas stiprus.

I. Nivinskaitės partneris J. Ke1ečius, pagal vaidmenį jos vyras pradžioje blankus ir netikras, išskyrus, kai kurias vietas su savo dukrele Pupa — I. Šarkaite. Tą patį gaima pasakyti ir apie Nivinskaitę jos scenose su Pupa. Telegrafistas Zajončekas (Kelečius) apkasų paveiksluose, ypač ketvirtame, žymiai pralenkia save iš pirmųjų paveikslų. Klūpodamas prie užmušto Haescheno, jis pilnas reikalingo susikaupimo ir nuostabos. Penktame paveiksle pavojingoje scenoje prie kapo nenuslysta į sentimentalų aičiojimą. Jaučiamas santūrumas kaip tik išryškina jo gailestį ir skausmą. Paskutiniame paveiksle J. Kelečiui nepavyksta taip tiksliai ir įtikinančiai keisti vaidmenį kaip jo partnerei I. Nivinskaitei.

Zajončekų duktė (Pupa) — I. Šarkaitė, ijstengdama laikyti reikalingą stovį, vietom tikrai buvo nuoširdi, įtikinanti, žaisminga. Į jos lūpas autoriaus įdėtas karo pasmerkimas skambėjo giliai jaudinančia gaida. Jos ir jos motinos (I. Nivinskaitės) malda ties koplyčios kryžium, nežiūrint stokos galutinio išbaigimo, yra viena iš gražiausių scenų visame pastatyme, I. Šarkaitė scenoje judėjo lengvai ir laisvai. Čia, žinoma, jai daug padėjo bendras vaikų palinkimas vaidinti ir žaisti.

Autorių vaidinęs A. Minelga tiek prologe tiek šeštame paveiksle buvo perdaug monotoniškas. Turėdamas tikrą vidinį stovį, A. Minelga permažai naudojo spalvų jam perteikti ir išryškinti. Tam tikslui tikrai padėtų geras balso pastatymas ir gera klausa. Ir vistik vietom A. Minelga buvo ryškus, pajėgiąs sukurti reikalingą nuotaiką, pvz. šešto paveikslo monologe apie Nendrelės gražią mirtį. Antram vaidmeny A. Minelga buvo sukauptas ir santūrus: santūrumas ne tik gyvenime, bet ir scenoje yra didelė dorybė. Jo pirmasai tamsus kareivis judėjo ir kalbėjo teisingai. Bet kai kurios greitai sakomos replikos buvo sujauktos, todėl žiūrovas vietom negalėjo pagauti teksto.

„Ponia su ašara“ — B r. Dikinienė ir „Don Alfonso“ — V. Gruzdis neatliko savo uždavinių. Sunku patikėti, kad — nors ir pseudopatriotai — atėję rinkti aukų, šoktų baletą aukotojo akyvaizdoje, kaišiotų jam gėles panosėje ir visais kitais būdais jį erzintų, kad tik mažiau aukų iš jo išviliotų. Čia, žinoma, kaltas režisierius, kad leido aktoriam tokią vaidmenų interpretaciją. Br. Dikinienė scenoje buvo laisva ir drąsi, nors jos mėgiama vaizdavimo priemonė pakartojimas perdaug buvo naudojama. V. Gruzdis „Don Alfonso“ vaidmeny, kurio tekstas trumpokas, nebuvo pakankamai įsigyvenęs.

Bereplikinėse vietose, kurių buvo apsčiai tiek antrame tiek , šeštame paveiksle, V. Gruzdis vietom visai išsijungdavo iš akcijos ir, tik atėjus laikui replikai sakyti, jis atgydavo ir vėl dingdavo, lyg aktorius scenoje tebūtų replikoms sakyti. „Ponios su ašara“ ir „Don Alfonso“ vaidmenų funkcija tarp kitko buvo ir ta, kad jie turėjo spektakliui duoti lengvesnės nuotaikos, duoti laiko žiūrovui atsikvėpti nuo sunkių ir aštrių vaizdų, praskaidrinti slegiančias nuotaikas. To nebuvo pasiekta, o tai didelis nuostolis spektakliui.

Panašius uždavinius turėjo ir ,,Miss Europa“ — L. Kuzmaitė. Ir čia nevisai pavyko. L. Kuzmaitė padarė savo vaidmenį grynai techniškai, naudodamasi tom techninėm priemonėm, kurias ji įstengė valdyti. „Miss Europos“ vaidmuo „neskambėjo“ — jam trūko vidinio ekspresyvumo, kurį dar slopino vaidintojos dusli tartis.

Tamsaus leitenanto vaidmeny V. Gruzdis atsilygino su kaupu. Jo vokiečių karininkas buvo tikras prūsų junkeris. Vieningom stiliaus priemonėm išlaikytas nuo pradžios iki galo, galbūt ryškiausiai išbaigtas vaidmuo.

Šviesūs kareiviai — Stasys Petkus ir Stasys Paketuras savo uždavinius atliko, bet jie nebuvo pakankamai individualūs ir kareiviškai tipiški. Jie buvo perdaug bendri. Su ginklais jie elgėsi be jokios atydos, be jokio atsargumo: su rankinėm granatom švaistėsi lyg su samčiais ar šiaip pagaliukais. Juk nevienodas žmogaus santykis su samčiu košei maišyti ir su rankine granata, kuri kiekvienu momentu gali sprogti. Laišką skaitė St. Paketuras gana vykusiai. Šviesus leitenantas — Vacys Macieža nebuvo toks ryškus ir išbaigtas kaip Gruzdžio tamsus leitenantas. Tamsus leitenantas — bajoras, pratęs įsakinėti; šviesus darbo ir pareigos žmogus, kareiviško tipo leitenantas. Taip atskirti dviejų tautų karininkai.

Tamsiųjų kareivių A. Vaičiaus ir St. Gasiūno vokiškas tipažas buvo visai įtikinantis. Gasiūno vaidmuo vien techniškom priemonėm padarytas; Vaičius turėjo reikalingą vidų, labai tikrą stovį. Jo dialogas su pirmuoju kareiviu (Minelga) dvelkė gilia vidine tikrove. Kandančios skruzdės apvaidintos labai mokamai.

Pora duobkasių K. Veselka ir J. Jasevičius — neklysdami atliko režisieriaus jiem pavestą uždavinį. K. Veselka dėl savo“ balso savumų visai netiko antro paveikslo agitacinei kalbai į minią. Jasevičiaus sultingas balsas skambėjo maloniai.

S. Paketuros direktorius buvo labai vienodas, vienodai balsiai kalbėjo kiekvienoj situacijoj. Nepavyko S. Paketurai surasti direktoriaus tipažo, kas jo personažą būtų padarę gyvą ir įdomų; nebuvo nei išorinės charakteristikos, nei vidinio spalvinimo. S t. Petkui nevisai sekėsi išryškinti savo nusiteikimą direktoriui, autoriui ir aktoriam, šį skirtingą santykį būtinai reikėjo surasti ir išryškinti.

Tie vaidybiniai trūkumai, kurie pasireiškė Generalinės Repeticijos premjeroje Atžalyne, daugumoj turi technikines priežastis, kurios, vaidybiškai įgudus, yra lengvai pašalinamos. Bet technika įgyjama atkakliu ir kruopščiu darbu, studijuojant kiekvieną vaidmenį techniškai, psichologiškai ir idėjiškai. Atžalyną, kūrybingai pasirodžiusį Generalinės Repeticijos premjeroje, laukia kietas ir ilgas darbas.

Realistinis K. Binkio veikalas padiktavo ir režisieriui realistini stilių. Pradėjęs su buitišku akcentu, J. Blekaitis penktame paveiksle gerokai nutolo nuo išeities taško. Pagal autorių penktas paveikslas vaizduoja subombarduotą Zajončekų namelį ir kiemą, pilną mūro griuvėsių ir medžio atplaišų. Pas Blekaitį penktame paveiksle neliko nė panašumo į buvusį telegrafisto gyvenimą: vienintelė žymė — kiemo mūriniai varteliai taip įsijungia į kapinių tvorą, kad jų visai negalima atpažinti buvusia kiemo dalimi; be to, jie visai sveiki, nė kiek nesubombarduoti. Ir taip iš kiemo pasidarė kapinės. Bet ir kapinės neišlaikytos veikalo pastatymo stiliuje. Dešinės pusės kulisai ir prieblanda ar naktis jas padaro ,,mistiškom“, simboliškom, nors duobkasiai su kastuvais ir baltas suoliukas labai realistiški. Scenoje žiūrovas mato kapines, o už kulisų jaučiama mirusiųjų karalystė. Veltui Zajončekas, pažiūrėdamas į užkulisį, nori sukelti įspūdį, kad ten yra kiemas su subombarduotu nameliu — žiūrovas nebetiki. J. Blekaitis labai sumaniai iškėlė penktąjį paveikslą iš realistinės plotmės; bet ar tai tikslu? Idėjiniu požiūriu irgi šauta pro šalį. Jeigu K. Binkis, parodydamas sugriautą gražų gyvenimą, malonų, jaukų, intymų vienos šeimos kamputį, norėjo pabrėžti visą karo beprasmiškumą ir žiaurumą, tai penktu paveikslu atsistojo režisierius tai idėjai skersai kelio. Suvesdamas karo baisumus vien į vidinę kančią, režisierius pats save apvogė. Dėl penkto paveikslo scenovaizdžio kaltas ir dekoratorius K. Jezerskas. Šeštas paveikslas dekoracine dalimi irgi yra šiek tiek nutolęs nuo pirmųjų paveikslų, kuriuose yra daugiau buitiškumo.

Charakteristika J. Blekaičiui ne visur yra pasisekusi. Pvz. prologas turėjo būti taip charakterizuotas, kad būtų galima matyti, jog tai yra teatras, beveik teatro užkulisis, pasiruošimas generalinei repeticijai. Reikėjo rasti kitą ritmą ir daugiau teatrališkumo, kaip vykusiai pastebėjo vienas teatralas. J. Blekaičio užmanymas labai geras — aktoriai ateina pas režisierių pasitikrinti grimo ir aprangos, bet tuo viskas ir pasibaigia. Nekyla įspūdžio, kad tai yra teatras, teatro užkulisis. Aktoriai ateina pas režisierių lyg klijentai į siuvyklą pas siuvėją prisimieruoti. Bet J. Blekaitis geba charakterizuoti, pvz.: šviesieji.ir tamsieji kareiviai trečiam ir ketvirtam paveiksle — vokiečiai labai ryškiai ir tiksliai atskirti nuo nevokiečių. Juo nuostabiau, nes J. Blekaičiui teatro gyvenimas geriau pažįstamas, negu fronto apkasai.

Vaizduojamoji minia nekėlė plataus gyvenimo vaizdo, gyvenimo, vykstančio pilnose žmonių gatvėse, triukšmingose didmiesčio aikštėse. Minia kaip ir miškas gaudžia arba tyli iki spengimo ausyse. Tai ir yra minios charakteringas bruožas. Generalinės Repeticijos minioj tebuvo pavieniai, nors ir dažni, šūktelėjimai. Be to minios replikos agituojančiam invalidui dažnai susikirsdavo su „Don Alfonso“ ar „Ponios su ašara“ replikom, ir nei vienų nei kitų nebuvo galima gerai girdėti. Šiuos minios trūkumus turbūt galima priskirti technikinių priemonių stokai. J. Blekaičio mizanscena gyva ir vaizdinga. Pvz. prologe režisierius sutinka autorių pro langą; arba penktame paveiksle motina, beveik pamišusi skausme, skara uždengia dukrelės kapą, kad „nesušaltų vynuogių kerai“. Buvo ir sunkių vietų mizansceniniu požiūriu: pirmame paveiksle žmonos ir vyro dialogai, antrame, invalidui agituojant minią,— „Don Alfonso“ ir „Ponios su ašara“.

Kosto Jezersko dekoracijos buitiškai tikros ir paprastos; tik penkto veiksmo sprendimas nepateisinams nei medžiagos nei laiko taupymu.
Generalinės Repeticijos premjera Hanau Atžalyne parodė, kad mūsų vaidintojų kolektyvai tremtyje rimtai dirbdami gali sukurti meniškus spektaklius ir yra pajėgūs ugdyti lietuvių scenos menininkų prieauglį. Režisierius J. Blekaitis mokėjo pažadinti Hanau Atžalyno kolektyve tikruosius sceninės kūrybos pradus ir uždegti kolektyvą kūrybiniam darbui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai