VOKIEČIŲ DABARTINĖ FILOSOFIJA Spausdinti
Parašė Vincas Vyčinas   

Dabarties filosofija nėra koks pereinamas laikotarpis, kurs reikštų vienos filosofinės epochos užsibaigimą ir perėjimą į kitą: mūsų dienų filosofija turi pilną, savitą, tik sau būdinga veidą; dabarties filosofija sudaro atskirą epochą.

Ryškiausiai pasireiškia naujųjų laikų filosofavimo dvasia egzistencializme ir daugiausia atstovų turinčioj, vadinamoj, gyvenimo filosofijoj. Tai būtų dvi pagrindinės mūsų laikų filosofinės srovės. Artimai su egzistencializmu yra susijęs fenomenologizmas, kurs faktiškai vargu ar sudaro atskirą srovę. Taipgi ir kultūrinė bei simbolinė filosofija nėra atskiros srovės, o tos pačios gyvenimo filosofijos atskiri aspektai. Neukantianizmas ir vadinama, mokslinė filosofija nėra grynai mūsų filosofinės epochos srovės, o yra greičiau pereinamo pobūdžio iš XIX amž.filosofinės epochos į mūsiškąją.

 
Gyvenimo filosofija

Jei idealizmas bazuojasi dvasioje, o posityvizmas materijoje, tai gyvenimo filosofija — gyvenime, išgyvenime, sieloje. Idealizmas konstruoja sąvokinį pasaulį, pozityvizmas apsiriboja negyvais patirties turiniais, o gyvenimo filosofija teigia gyvą, išgyventą tikrovę — tikrovę sultingą ir su visomis savo spalvomis, abstrakcijų nenublukintomis. Žmogus nėra vien tik materija ar sukonstruota sąvoka, nėra vien tiek mąstąs, bet yra gyvenąs ir veikiąs.

Friedrich Nietzsche tenka laikyti gyvenimo filosofijos pradininku. Jo „galybės valia“, tarp kitų definicijų aptariama ir kaip nesibaigianti, amžinai kurianti gyvenimo valia.

Savo filosofijoj Nietzsche iškelia ir pabrėžia tapsmą labiau, negu būsmą; chaotišką Dionyzą labiau, negu supavidalinantį Apoloną; turinį labiau, negu formą; išgyvenimą labiau, negu žinojimą; intuityvinį galvojimą labiau, nagu loginį — abstraktų; gyvenimą labiau, negu sąmonę; didybę labiau, negu dorybę...

Wilhelm Dilthey. XIX amž. gamtos mokslų iškilimas nustelbė dvasinius mokslus. Juose buvo naudojami gamtos mokslu metodai, ir jie buvo vertinami iš gamtos mokslų perspektyvos. Dilthey savo svarbiausiame veikale kaip tik ir imasi apginti dvasinių mokslų pozicijos savarankiškumą ir duoda jų pagrindus.

Vidinis išgyvenimas, kame išgyvenamasis objektas yra imanentiškas ir betarpiai turimas, yra visai skirtingas nuo gamtos, nuo išorinio pasaulio pažinimo, kame objektas yra jieškomas, surandamas, prieš save turimas. Gamtos moksluose pažinimas yra aiškinimas (Erklaeren), gi dvasiniuose moksluose — išgyvenimo suvokimas (Verstehen).

Jo filosofija yra a) išgyvenimo filosofija arba psichologija. Čia objektas yra pats išgyvenimas, b) prasmės filosofija, kur objektas yra išgyvenimo išraiška, išgyvenimo supratimas, metodiškas jo pasisavinimas, iškeliant jį iš ankšto, subjektyvaus horizonto į platesnį, bendrą, objektyvų.

Gamtos pasaulis yra hipotetiškai sukonstruotas pasaulis. Dvasios pasaulis — mūsų pačių realizuotas pasaulis, gis realizavimas gaunasi objektyvizuojant istorijoj mūsų vidinę tiesą, mūsų išgyvenimą. Dvasinė tikrovė yra dvasios realizavimas pojūtiniame pasaulyje, t. y. kultūros sukūrimas. Šis realizavimas pasireiškia įvairiais, kartais greit praeinančiais, kartais šimtmečius užtrunkančiais pavidalais, kurie, kaip bendros, objektyvizuotos formos, yra pagrindas bet kokiam dvasinio pasaulio supratimui. „Kiekviena išgyvenimo išraiška reprezentuoja šitos objektyviosios dvasios pasaulyje tam tikrą bendrybę. Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys, kiekvienas mostas arba mandagumo formulė, kiekvienas meno kūrinys ir kiekvienas istorinis žygdarbis yra tik dėl to suprantami, kad tam tikra bendrumą sujungia tai, kas juose pasireiškia su jų supratimu. Individas visados išgyvena, galvoja ir veikia tik bendrybių sferoje ir tik joje jis gali suprasti.“ (W. Dilthey, Die Philosophie des Lebens, 83.)

Dvasinės tiesos pagrindas yra gyvenimas. Tai, žinoma, nereikia suprasti, kaip prabėganti išgyvenimų eilė nuo gimimo iki mirimo, bet kaip šaltinis, iš kurio išplaukia visos kultūrinės formos. Dilthey, kaip ir vėliau Heidegger'is, kurį jis daugiau ar mažiau įtakojo, pirmoj eilėj pabrėžia gyvenamąją, buvimo tiesą, o tik paskui galvojimo bei žinojimo tiesą. Supratimas suponuoja išgyvenimą. Apie tai, kas yra gyvenama (dvasia) — kultūros ir bendrai žmogiškosios veiklos pagrindas — Dilthey neduoda aiškaus vaizdo. Gyvenimas nėra transcendencija stovinti už tikrovinio pasaulio. Istorijoj (ką jis supranta ne kaip įvykių istoriją populiaria prasme, bet kaip gyvenimo, žmogaus dvasios gelmių objektyvinimo eigą) nieko nėra neistoriško. Gyvenimo filosofija yra imanentiška filosofija. Dvasia yra iškeliama iš paties gyvenimo, o ne ieškoma virš tikrovės kaip kito pasaulio jėga. Gyvenimas nėra pavienių išgyvenimų suma bet tas atskiras dalis jungianti į tam tikrą vienumą visuma.

Svarbiausias Dilthey veikalas yra ,,Einleitung in die Geisteswissenschaften, 1839“. Prie Dilthey'aus sekėjų priklauso visa eilė vėlesnių filosofų:

Erich Rothacker, nagrinėdamas įvairias pasaulio kultūras, lygiai vertina jas visas. Tik kaip stiliaus vienetai jos turi savo specifine vertę. Kultūrų stiliai susidaro iš kultūros kėlėjų kūrybinių atsakymų į situacijas, kuriose jie randasi. Kultūra gaunasi iš žmogaus santykiuosenos su pasauliu; kultūros spalva ir pobūdis apsprendžiamas žmogaus susidūrimo su pasauliu pobūdžio bei žmogaus situacijas pasaulyje.

Savo psichologija Rothacker'is priklauso prie vadinamos gelmių psichologijos. Jis skirsto žmogaus vidaus pasaulį sluoksniais: 1) vegetatyvinis gyvenimas (vitalinis sluoksnis); 2) animališkasis gyvenimas (gyvulys mumyse); 3) pasąmoniškasis gelmių asmuo (vaikas mumyse) ir 4) „aš“ — asmuo (sąmonė).

Svarbiausi Rothacker'io veikalai, yra: „Geschichtsphilosopie“, 1934 ir „Schichten der Personlichkeit“, 1938. Eduard Spranger svarbiausia tema yra žmogaus vidaus konstrukcijos tyrimas. Atskiriems žmogaus dvasios aktams bei dvasios konstrukcijoms atatinka tam tikras pasaulis ir atatinkamos jame įgyvendinamos vertybės — etinės, teoretinės, visuomeninės, estetinės, religinės ir panašiai.

Svarbiausias jo veikalas yra „Lebensformen“.

Felix Krueger, visumos psichologijos pagrindėjas. Jis teigė, kad visuma yra organiška vienuma, kas yra daugiau, negu suma jos dalių. Pati visuma, nors pasireiškia kiekvienoj sąvokoj bei funkcijoj, nėra definuojama bei racionaliai suvokiama.

Pažymėtinas jo veikalas yra „Das Problem der Ganzheit“, 1932.

Theodor Litt yra pedagogas — teoretikas. Dialektinė kultūros pedagogika, pagal jį, tiria gyvybinį istorinio idėjos įgyvendinamumo procesą. Gyvenimo ir idėjos įtampa sudaro dvasinės tikrovės struktūros pagrindus. Savo visuomeninėse pažiūrose jis derino universalistinę ir individualistinę srovę. Universalizmas teigė, kad individas yra jau iš prigimties socialinės visumos narys. Žmonės ne sukuria socialinės santykiuosenos, bet randa ją savyje. Individualizmas gi teigė, kad visuomenė tiek formos tiek turinio atžvilgiu yra atskirų individų kūrinys.

Litt'as čia išveda savo teoriją, kame jis teigia, kad tam tikra savitarpinė būsena (Fuereinandersein) gaunasi sykiu su žmogumi, o nėra pasėka, išvada. Iš šitos savitarpinės būsenos, gaunasi „ag — tu“ santykiuosena. Ta santykiuosena tik tada tampa mūsų traktavimo objektu, kada mes ja stebim nuošaliai nuo savęs, kas yra pagrindas susidarymui c“jis“ suvokimo. Gi „aš, tu ir jis“ sudaro uždara ratą ir yra pirmoji grupės forma, t. y. pirmoji socialinė celė. Iš čia gaunasi visuminis išgyvenimas, kurs vėl savo ruožtu įtakoja „aš“ išgyvenimą, suteikdamas pastarajam tam tikrą apribojimą. Šitas apribojimas randasi tarp individualizmo skelbiamo „savitarpinio santykiavimo“ ir tarp universalizmo skelbiamos „viršasmeninės vienumos“. Socialinis gyvenimas negali būti suprastas vien tik iš individo ir vien tik iš visumos. Individas gyvena visumoje lygiai — kaip visuma individuose.

Svarbiausias Litt'o veikalas yra „Wirklichkeit, Bildung, Weltanschauung“; 1928.

Iš kitu dilthey'istų dar paminėtini yra Georg Misch, B. Groethuysen, Hans Freyer.

Simbolinio galvojimo filosofija

Jei gyvenimo filosofijai bendrai būdinga, tai simbolinio galvojimo filosofijai (ji yra ne kas kita kaip viens iš gyvenimo filosofijos atvejų) ypačiai charakteringas yra žmogaus „nudvasinimo“ procesas. Esminis momentas žmoguje yra siela, gyvenimas, gyvenimo srovė, kolektyvinis asmuo. Gi dvasia tėra arba tik atskira esminės žmogaus dalies funkcija, arba yra negatyvus momentas gyvenimą naikinąs, griaunąs.

Bachoffen yra didžiausias iki šiol mito aiškintojas, sugebėjęs tame, kas buvo laikoma primityvios vaizduotės, nerealiu padariniu, įžvelgti gilias, amžinas tiesas, kurios atskleidė žmogaus būties reikšmingus momentus ir prokultūros didelius etapus. Jo nuopelnas yra Rytų ir Vakarų kultūros principų nustatymas.

Nors Bachofen'o tyrimų objektas yra mitas, t. y. aprėžta tikrovės dalis, tačiau jo problematika nėra siaurų rėmų problematika: iš mito jis iškelia amžinuosius būties pradus, ištiria žmogiškos būties gelmes. Jis ne tik surado ir į tinkamą lygį iškėlė Rytų ir.Vakarų kultūros principus, bet ir įrodė, kad Vakarų kultūra nėra iššokusi iš „nieko“, o yra išsirutuliojusi iš rytietiškų pagrindų — iš chaotiškų, tamsių, neptūniškų pradų. Vakarų kultūra negali būti gretinama vienoje plokštumoje su Rytų kultūra.

Bachofeniškoji mito tiesa nėra istorinė tiesa, kuri galima būtų pagrįsti ir įrodyti, bet yra tik intuityviam galvojimui prieinama gelmių tiesa, iškelianti priešistorinius ir žmogaus sielos pagrindus.

Bachofen'as iškelia du žmogiškos būties pradus: moterišką — neptūnišką ir vyrišką — vulkanišką. Simbolinėj kalboj tie pradai yra paženklinami, moteriškasis — per motiną, mėnulį, naktį, kairumą, sėklą priimančią žemę ir t.t., ir vyriškasis — per tėvą, saulę, dieną, dešinumą, apvaisinančią jūrą ir t.t. Moteriškasis pradas pasireiškia per pasyvią, determinuotą ramybės būklę, per galimybių pilnatvę, per gamtos artumą, per mitą, kuriame kalba tradicija, praeitis, mirusieji... Vyriškasis pradas pasireiškia per aktyvumą, laisvę, nerimą, apipavidalinantį aktualumą, kultūrinį gamtos formavimą, per logos, kuriame kalba kritiška dvasia, ateitis, gyvieji, per išsilaisvinančią kovą su likimu...
 
Bet kuri kultūra yra išaugusi iš motiniškų pagrindų — ir graikiškoji, ir romėniškoji, ir europietiškoji, ne tik rytietiškoji. Kultūra nekilo iš sauvališkos, racionalios veiklos. Pirmąjį žingsnį joje padarė motiniškasis pradas mumyse. Pirmoji žmogiško gyvenimo forma, pirmasis žmogaus — gyvulio (barbaro) aprėmavimas ir įvyko per motinišką, t. y. likiminį pradą mumyse, per amžinybės mums suteiktą kraitį po to kai žmogus prarado motinišką gamtos globa Tėviškoji kultūra yra vėlesnis žmogiškos istorijos etapas, išaugąs ant motiniškos kultūros pagrindų. Žmogiškoji substancija apima ir pirmąjį ir antrąjį pradą. „Bachofen'as žiūri j žmogų, kaip j milžinišką kalnų masyvą. Iš jūros gelmių jis kyla i aukšti; į neišmatuoiamas gelmes slūgsta jo papėdė. Toji dalis, kurią dengia nakties tvanas, yra didesnė už tą dalį, kurią šviesa apsupa. Jo viršūnė spindi apoloniškoj šviesoj. Bachofen'o tyrimas yra skirtas gelmėms: motinos sūnaus širdis jieško gelmėje palaidotos, o tačiau amžinai gyvos, priešlaikinės tamsos. Nė vienai akimirkai tyrėjas nepraranda švytinčios aukštumos aiškios sąmonės, nes tik todėl, kad dvasios šviesa jame šviečia, sūnus gali motiną pažinti“. (Alfred Baeumler, Mytos von Orient und Occident, CCLXXV.).

Svarbesnių Bachofen'o raštų rinkynys pavadintas „Muetterrecht und Urreligion“.

LudwigKlages. Jei gyvenimo filosofijos žyme yra žmogaus bei būties sąrangoj sielos bei gyvenimo akcentavimas, kame dvasia yra sielai subordinuojama arba vienaip ar kitaip užima antraeilį rangą, tai pas Klages dvasia yra jau sielos bei gyvenimo priešas. Ji, kaip kylys, įsispraudžia tarp kūno ir, sielos, ar tai su viena ar tai su kita“„susisėbravusi, ir griauna gyvenimą. Kovos vieta — žmogiškasis asmuo.

Sielos sfera yra tikrovė, kuri reiškiasi vis kitomis formomis, esmėje likdama vis ta pati amžina srovė, gimdanti vis naujus pavidalus vadinamais vaizdais (BildV Dvasios sfera nėra galima be tikrovės (sielos) sferos. Ji veikia tikrove ta prasme, kad tą dinamišką srovę ji atskirais momentu pjūviais padaro statišką. Dvasia įsibrauna j tikrovini pasaulį ir pagrobusi išsineša tam tikrus jo tikrovės momentus, kuriems ji suteikia statišką pobūdį ir iš kurių ji paskui sukombinuoja tai, kas vadinama daiktais.

Tikrovinis vaizdas nėra empyriškas, optinis vaizdas (kurs jau paprastai būna dvasios padarinys), bet vientisas dar nediferencijuotas ir gyvenimo srovėj tekąs išgyvenimo momentas. Tikroviniame vaizde slypi eilė tų elementų, kuriuos dvasia panaudoja „atskiriems“ daiktams; iš kitos gi pusės, dvasinės sferos daiktas yra kombinacija elementų iš aibės vaizdų. Pvz. medis (kad ir konkretus) yra dvasios sukombinuotas abstrakcijų kompleksas, ištrauktas iš gyvos tikrovės ir izoliuotas savyje. Gi medžio „ vaizdas“ yra vienkartinė, nepasikartojanti, išgyventa tikrovė su visa tai, kas yra prie jo — kūdra, pieva, dangum, garsais ir kvapais ir su visa ta vidine nuotaika, kurioje jis būna išgyventas ir kuri vėl savo ruožtu nėra atplėšiama nuo prieš ją buvusių nuotaikų, kaip kad šis vaizdas vėl nėra atplėšiamas nuo prieš jį plaukusių vaizdų. Sudaiktinimo procesas yra nuvaizdinimo procesas. Tikrovė pasireiškia; daiktai padaromi.

Jei vieton išgyvento vaizdo mes statome sąvokinę abstrakciją, mes racionalizuojame tikrovę ir nutolstame nuo tikrojo pažinimo ir pačios tikrovės; mes tam tikra prasme save žudome. Tikrasis pažinimas turi grįžti į kievienos prasmės pagrindus. Sąvokinis pažinimas tikrovę suponuoja ir tuo pačiu netiesioginiai į ją nurodo.
Svarbiausias jo kūrinys yra „Geist als Widersacher der Seele“.

Carl Gustav Jung. Išeidamas iš Freud'o gelmių psichologijos, Jung'as savo problematika pakyla iki filosofinio lygmens.

Žmogus savo sąmone, t. y. tiek, kiek jis pasireiškia sąmoningais savo veiksmais bęi sąmoningu, save kontroliujančiu gyvenimu, nėra visas žmogus ir dargi net ne vertingiausioji jo substancijos dalis. Pasąmonė, sąmonės nekontroliuojami vyksmai žmoguje, yra esmingesnė žmogaus sąrangos dalis. Sąmonė yra per ,,aš“ sucentralizuota. Už „aš“ aukštesnis centras yra „Selbst“, kas yra ,viso žmogaus sistema, apimanti ir sąmoningą ir nesąmoningą jo dalį.

Pasąmonė pas Jung'ą yra dvejopa: asmeninė ir kolektyvinė. Asmeninę pasąmonę sudaro visi pavidalai, kurie kadaise yra buvę mūsų sąmonės turiniais, o tik vėliau pamiršti ir, be to, visi pavidalai mūsų nesąmoningai pergyventi. Visi asmeninės pasąmonės turiniai gali ar galėtų būti sąmonės objektai. Gi kolektyvinė pasąmonė yra tarsi vienas idealus, viršpersonalistinis, vispusiškas asmuo, įvairiais aspektais pasireiškiąs empyriškuose asmenyse.

Kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pavidalai, kurie nėra empyriškai įgyti, bet mums prigimti. Tai archainiai simboliai, vadinami archetipais, kurie yra tarsi mūsų sielos organai, sudarą mūsų vidinį gelmių pagrindą. Mūsų sąmonės gyvenimas turi būti derinamas pagal šitą gelmių gyvenimą. Nepakankama atodaira į šituos didžiuosius pasąmonės turinius, j archetipus, veda į asmeninę ar kolektyvinę katastrofą, gitie archetipai yra bet kurios kultūros pradai; jie užtinkami visų religijų pagrinduose, pasikartoja visuose mituose, iškyla poetiniuose kūriniuose, pasireiškia sapnuose ir bendrai arčiau gelmių išgyvenimo stovinčiuose momentuose. Visų kultūrų aukščiausios tiesos bei idėjos yra šitų archetipų tam tikroj perspektyvoj atvaizdas; jų išvertimas į tam tikrą ženklinę kalbą — į kalbą tam tikros žmonių bendruomenės, turinčios tam tikrą kultūrą ir gyvenančios tam tikroj epochoj. Archetipas niekad negali būti visame savo pilnume sąmonės objektu.

Svarbesni Jung'o raštai yra: „Psychologische Typen“, „Seelenprobleme der Gegenwart“, „Energetik der Seele“, „Die Beziehung zwischen dem Ich und dem Unbewussten“.

Kultūros filosofija

Kultūrs filosofijos tema yra kultūra. Esmėje tai yra ne kas kita, kaip gyvenimo filosofijos atskiras variantas. Kultūros filosofijos reikšmingų momentų jau pasitaikė ir čia, pas mus, prie gyvenimo ar simbolinės filosofijos priskirtų filosofų darbuose, kaip pav., pas Nietzsche, pas Bachofen'a. Tačiau sekančiųjų trijų filosofų darbuose kultūra ir jos pagrindimas yra centrinė tema.

Oswald Spengler Kultūros kilimas ir žlugimas yra Spengler'io darbų tema. Kultūra yra augališko pobūdžio: ji, kaip gėlė lauke, išauga palaimintam betikslume žydi ir nuvysta.
Likimas yra būties dimensija, skirtinga nuo priežastingumo bei apskaičiavimui prieinamos racionalios būties dimensijos. Likimas gali būti išgyventas su valios pastangomis siekiant tam tikrų tikslų panirusiam konkrečioj gyvenamoj situacijoj.

Žmogiško gyvenimo taktika yra išsirutuliojusi iš plėšraus gyvulio gyvenimo taktikos. Žmogus — tai puikus, narsus, klastingas ir žiaurus plėšrus žvėris.
Spengler'is skiria keturis kultūros tarpsnius:

a) ginkluotos rankos kultūra. Čia žmogus vienišas, kaip ir plėšrus žvėris, kovoja už būvį.

b) kalbėjimo ir organizuotų užsiėmimų kultūra. Čia žmogus yra susigrupavęs bendruomenėmis, kame pasireiškia asmenybės ir masės įtampa.

c) aukštosios kultūros tarpsnys. Čia išskiriami vėl keturi kultūros etapai; aristokratinis, monarchinis, demokratinis ir diktatūrinis etapas. Pastarasis reiškia kultūrinį dužimą.

d) kultūriniai likučiai, kurie reiškia ne ką“ kitą, kaip iš sudužusios kultūros išsikristalizavusį individą, vedantį vėl pirmykštį plėšraus žvėries gyvenimą.

Kiekviena kultūra atgyvena savo pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Kiekviena kultūra baigiasi civilizacija.

Šiandie turime diktatūrinį aukštosios kultūros etapą.

Svarbiausia Spengler'io veikalas yra „Untergang des Abendlandes“.

Graf Hermann Keyserling. Pagal jį kultūra yra žmogiškoji dvasia, kiek ji atsiskleidžia pasaulyje, atskleisdama jame prasmę ir vėl savo ruožtu įtakodama, formuodama žmogų. Pasaulyje atskleidžiama prasmė; tačiau tik tiek, kiek mes jos į jį įdedame. Kultūra įgalina prasmės įgyvendinimą, kitaip sakant, dvasia turi galią įtakoti gamtą. Prasmės įgyvendinimas vyksta, pakeičiant faktus prasmės ženklus, kas yra kultūros pagrindinė formulė. Bet kokia realizuota prasmė vėl savo ruožtu yra pakopa naujam naujos prasmės realizavimui ir tt. iki begalybės. Prasmės (t.y. kultūriniam) pasaulyje nėra paskutinio žodžio; nėra paskutinės prasmės.
 
Paminėtini yra šie Keyserling'o veikalai; „Reisetagebuch eines Philosophen, 1919, „Philosophie als Kunst“, 1920, „Betrachtung der Stile und Besinnlichkeit“, 1941.

Arnold Gehlen. Norėdamas nustatyti žmogaus prigimtį ir jo esminius bruožus, Gehlenas sugretina žmogų su gyvuliu.—Ne sąmonė ir ne protas yra esminis žmogaus nuo gyvulio skirtumo bruožas, bet žmogaus fizinis bei psichinis nespecializuotumas; jo organiškas neatbaigtumas, jo atvirumas pasauliui. Gyvulys turi aplinką ir joje nustatytą jam gyvenimo tvarką; žmogus turi pasaulį, kuriame jis pats turi nustatyti savą tvarką.

Gyvulio situacija nėra chaotiška: ji yra sutvarkyta taip, kad gyvulys pergyvena, jaučia ir reaguoja tik į tuos įspūdžius, kurie jam egzistencialiai yra reikalingi, ir yra abejingas viskam, kas jam nėra būtina. Žmogus gi gyvena chaotiškoj, nesutvarkytoj ir ne vien pagal reikalą veikiančioj įspūdžių maišaty. Jis pats ima save ir savo chaotišką buitį j savo rankas ir susiorganizuoja, susitvarko, susikuria sau tinkamą pasaulį, tinkamą jame sau tvarką.

Žmogiškoji sąmonė yra daugiau negatyvus veiksnys ta prasme, kad ji stabdo ir malšina jo geismus bei spontaniškus jo polinkius, sudarydama tarp jų ir patenkinimo (ar nepatenkinimo) tarp ju ir veikimo tam tikrą tuštumą, vadinamą „hiatus“. Šitas „hiatus“ (uždelstas, vairuojamas ar paneigiąs atsakymas į mūsų natūralius ar įpročio automatiškus įgeidžius, — kurie pas gyvulį veikia priežastingai, — tikriau „erdvė“, kuriame šitas atsakymas įsiterpia) yra vieta, kur susidaro geisminės kombinacijos, virstančios vėliau įpročiais (Dauerinteresse). Jie gaunasi sulaikant kai kuriuos geismus ir valingai sudarant naujus, kurie vėliau virtę įpročiais, būna tarsi dirbtini geismai (Triebe). „Hiatus“ yra vieta ir kur susidaro visi sielos elementai ir pagaliau pati siela. Čia gaunasi ir žmogaus dvasinio gyvenimo skeletas.

Tuo būdu kultūros pagrindai slypi savotiškoj žmogaus sąrangoj, kur žmogus yra priverstas atbaigti ir formuoti save. Kultūros kūrimas yra būdingiausias žmogiškumo bruožas.

Didžiausias Gehlen'o veikalas yra „Der Mensch“.

Fenomenologinė filosofija

Tikrovė yra svarbiausioji fenomenologizmo tema. Prieš tikrovę fenomenologas stovi su gilia dvasine rimtimi. „Fenomenologiškasis metodas, kaip sako Max Mueller, yra metodas besąlyginiai gilios pagarbos prieš bet kokias duotybes, prieš pačius dalykus, kuriems jis nori leisti prabilti. Viskas tenka imti su giliu rimtumu — ar tai bus fizikalinė, biologinė, estetinė, juristinė, etinė, politinė ar religinė duotybė — viskas turi būti aprašyta visam tam pilnume, kuriame jis mums pasireiškia, korreliatyviai su jo priėmimo bei suvokimo pobūdžiu.“ (Max Mueller, Das christliche Menschenbild, 57—58.)
 
Šitos filosofinės srovės kūrėjas yra Edmund Husserl. Filosofijos tikslas yra iškelti iš duotybių pasaulio esminius daiktų turinius (Wasgehalt) — iškelti daiktų fenomenus. Fenomenas nėra apraiška. Apraiškoje paprastai kas nors apsireiškia ne pats savyje, bet, per ką nors kitą. Fenomenas gi pasireiškia pats. Fenomenologijos tikslas yra leisti prabilti fenomenams, — vulgariau pasakius — įgalinti fenomenų prasikišimą apraiškose, duotybėse.

Fenomenologija plačia prasme (aidetika) yra mokslas apie fenomenus. Čia dvasinis žvilgsnis yra nukreiptas į pačius fenomenus. Gi fenomenologija siaura prasme yra mokslas apie fenomenu pasirodymą. Čia sąmonės žvilgsnis nukreipiamas nuo objekto pažinimo į objekto pažinimo pažinimą; nuo objekto galvojimo į objekto galvojimo galvojimą; nuo „ko nors“ suvokimo i „ko nors“ suvokimo struktūrą .. . Šitoji suvokianti sąmonė yra grynoji sąmonė Ji yra transcendentali ta prasme, kad ji gali transcenduoti save ir pažinti tai, kas yra už jos. Mes galime gyventi absoliučiuose išgyvenimuose. Fenomenologija sudaro horizontą absoliutiems išgyvenimams. Absoliutūs išgyvenimai pagrindžia empyriškuosius.

Pažymėtinas Husserl'io veikalas yra „Ideen zu einer reinen Phaenomenologie und phaenomenologischen Philosophie“, 1913.

Max Scheler yra vienas iš didžiausių Husserl'io mokinių. Jo filosofavimas yra jau glaudus perėjimas į egzistencinę filosofiją, nors iš kitos pusės pas jį yra ryškių gyvenimo filosofijos elementų. Svarbiausias f o filosofavimo akstinas ir tema yra noras sužinoti, kas yra žmogus.

Vietoj Husserl'io grynosios sąmonės yra čia asmuo. Asmuo nėra objektyviai esąs daiktas, kaip kad jis nėra ir tik galvojimo objektas. Asmuo reiškiasi išgyvenime, kaip išgyvenimų visuma. Asmuo yra aktų substancija bei visuma, apsprendžianti bet kurį pavienį aktą ir kurios pasikeitimas lygiai pakeičia ir kiekvieną pavienį aktą.

Asmuo turi pradinį būvį (Sosein), kas yra ne kas kita, kaip žmogaus esmė. Žmogaus pradinis, esmės, būvis įgalina tai, kad jis gali įžvelgti esmes. Be esminio savo būvio žmogus turi ir konkretų būvį (Dasein). Asmens principas yra dvasia. Dvasios egzistavimo forma yra asmuo. Dvasia yra galėjimas tikrovei pasakyti „ne“.
Dvasia, būdama apsprendžiąs faktorius, nėra realizuojąs faktorius. Realizavimui jai reikalingas sąryšis, susisėbravimas su vitaliniu žmogumi. Šitas susijungimas yra, iš vienos pusės, dvasios nukėlimas į žemesnį lygį ir, iš antros pusės, gi yra jos praturtinimas gyvenimiška jėga bei spalva.

Tuo būdu žmogus randasi realioj tikrovėj ir sugeba pasipriešinti jos spaudimui. Gyvulys yra pajungtas savo aplinkos veiksniams ir savo vidaus įgeidžiams; žmogus gi gali nuo viso to išsilaisvinti ir susikurti savą, daiktinį pasaulį. Gyvulys gyvena priešdaiktiniame susidūrime su aplinka
 
(Widerstandsein), o žmogus — daiktiniame pasaulyje (Gegenstnadlichkeit). Žmogus yra daiktingumo principas.

Svarbiausieji Scheler'io veikalai yra: „Die Stellung des Menschen im Kosmos“, 1928 ir „Vom Ewigen im Menschen“, 1933.

Nicolai Hartmann. Nors jis ir yra artimas kaikuriais atvejais Scheler'iui ir turi fenomenologinių žymių savo filosofavime, tačiau savo visumoje jis yra atskira asmenybė nejsijungianti lengvai į bet kurią šių dienų filosofinę srovę. Taipgi pas jį yra ir stipresnių neukantianizmo žymių, kuomi jis nebūtų pakankamai modernus, nors iš kitos pusės jo tikrovės ontologija jį sieja su egzistencializmu, fenomenologizmu.

Kaip ir Scheler'is, jis stengiasi išlaikyti nesuskurdintą, spalvingą tikrovės pergyvenimą, siekdamas sveiko antiscientizmo.

Žmogaus uždavinys yra vertybių (idealių būtybių) įgyvendinimas (padarymas realiomis būtybėmis), įnešimas į daiktų tėkmę. Dorovingumas yra gyvenimas pagal laisvos būtybės įgyvendintas vertybes. Laisvos būtybės žymė yra galėjimas gyventi ir ne pagal savas vertybes. Be laisvės etika nėra galima. Laisvas apsisprendimas transcendentinėmis, nesąlygojamoms vertybėms sudaro žmogišką garbęŽmogus iš esmės yra save transcenduojanti būtybė. Šitame metafiziniame žmogaus ekspansyvume slypi dvasios esmė. Tačiau šitas žmogiškasis transcendavimas nėra transcendavimas į Dievą, nes žmogiškoji laisvė nėra suderinama su Dievu. Dievo buvimas sunaikintų žmogiškąją garbę ir laisvę. Kadangi yra laisvė, negali būti Dievo.

Pasaulio problemą Hartmann'as pagrindžia savo kategorijų moksle, kur jis stengiasi įrodyti, kad pasaulis susideda iš skirtingų savo būviais sluoksnių: negyvojo, gyvybinio, sielos ir dvasios. Kiekvienas iš aukštesniųjų sluoksnių yra reikalingas ir priklausąs žemesniojo. Šitoji sluoksninė tvarka ir sudaro realiojo pasaulio vieningumą. Tai nėra principo, taipgi ne bendro centro vieningumas, bet tvarkos vieningumas.

Asmuo siekia savo tikslų bendrame su kitais pasaulyje, iš ko gaunasi bendruomeniškumo dvasia, kuri atsipalaidavusi nuo asmens tampa pagrindine istorijos problema. Objektyvizuota dvasia tam tikra prasme yra gyvenimo prieštara, jo pančiai. Čia slypi kultūros tragiką.

Svarbiausi Hartmann'o veikalai yra: „Zur Grundlegung der Ontologie“, IBd., 1935, „Moeglichkeit und Wirklichkeit“, IIBd., 1938, „Der Aufbau der realen Welt“, IIBd., 1940.

Egzistencialistinė filosofija

Fenomenologizmas yra jau įvadas į egzistencializmą. Fenomenologistinė tikrovė nebėra, kaip pozitivizmui, tikrovė be mūs, bet tikrovė su mūsų išgyvenimais. Šita prasme tikrovės problema, kaip aukščiausia fenomenologijos problema, perima ir egzistencializmas. Tačiau centrinė egzistencializmo problema, į kurią jau nuosekliai ir veda fenomenologizmas, yra žmogiškosios būties, jo egzistencijos problema. Egzistencializmas plėtoja ir gilina Scheler'io pradėtą žmogiško asmens tezę. Žmogaus egzistencialinė būtis nėra objektyvi būtis, bet nedefinuojama vidinė būtinybė, kaip mūsų laisvės principas, arba būtis, kurios Įtakoj ir sferoj atsiskleidžia objektyvi būtis.

Egzistencializmas, kaip laisvės filosofija, atmeta bet koki bendrą, universalų gyvenimo planą, pastatydamas savitą ir kaip tik šitam savitume įžvelgdamas būdingiausi žmogiškumo bruožą.

Egzistencializmas yra charakteringiausia mūsų laikams filosofinė srovė, davusi stipriausius ir labiausiai filosofiškus filosofijos siluetus.

Egzistencializmo pradininkas yra Soeren Kierkegaard. Tai danų filosfas įsijungęs į vokiečių filosfijos tradiciją.

Egzistencija jam yra individualiai egzistuojančio panaikinimas, jį iškeliant ir suliejant su bendrai, visuotinai egzistuojančiu. Žmogus savo apsivylimo akte atmeta savo laikinąją pusę ir renkasi absoliutiškąją. Apsivylimo procese bendrasis žmogus (allgemeine Mensch) įžengia į duotybių pasaulį.

Tikrasis subjektyvumas nėra žinojimo, bet etinis, egzistavimo subjektyvumas. Objektyvios tiesos nėra. Tiesa yra subjektyvumas. Jei tiesa yra susijusi su tikrove, tai ji negali būti prieinama tik galvojančiam subjektui, nes grynai abstraktus galvotojas neegzistuoja. Tikroji tiesa yra išgyventa tiesa. Bet kuri mintijimo eiga, norinti būti tiesa, turi būti bazuojama ne ant to, kas yra „objektyvu“, bet ant to, kas sutampa su giliausiomis mano. egzistavimo šaknimis, su tuo, kuomi aš esu įsiterpęs į dieviškąją sferą, — ant to, kas labiausia yra absoliutu.

Svarbiausieji Kierkegaard'o veikalai yra: „Krankheit zum Tode“ ir „Entweder — Oder“.

Eberhard Grisebach. Ne tiek teoretinių, kiek etinių motyvų. vedamas jis filosofuoja. Jis žengia į metafiziką, norėdamas išgelbėti sielą ir buvimo prasmę.

Mokslas ir filosofija stato ,Rūstinę“ (Gehaeuse), bet ši būna jau apleista, kai būna užbaigiama: tikrovė ją atstumia ir padaro tik prisiminimų objektu. Bet kokia sistema niekad neišsemia tikrovės. Dorovinis įstatymas ir egzistencialinis išgyvenimas nėra suderinami. Bet kokia pedagogika yra pasmerkta neatitikimui savo uždavinio ir tuo pačiu žlugimui. Bet kuri pedagogika pergyvena tris krizes: 1) grynoji krizė — žinojimas, kad nieko nežinai; 2) savojo uždavinio neatitikimo krizė — pasijutimas, kad praktikoj mūsų žinojimas tėra tik įsivaizduotas žinojimas ir 3) ribų suvokimo krizė — realus išorės pasipriešinimas.

Bet kokio auklėtojo, dorovės mokytojo, galvotojo ar bendrai teoretinio žmogaus tragiška situacija yra ta, kad jam tenka transcendentiniam pasauliui panaudoti tai, kas yra ir galioja mūsų pažįstamam imanentiniam pasauly— imanentiškus kriterijus panaudoti transcendentinei sferai. Galutina būtis lieka nepažinta. Iš čia išplaukia teigimas, kad mūsų laikysena tikrovėje nėra žinojimu apsprendžiamas dalykas, kas mūsų situacijai, mūsų tai laikysenai suteikia savitą pobūdį. Transcendavimas galimas tik praktikoj, ir jis yra etiniu požiūriu savęs peržengimas.

Iš Grisebach'o raštų pažymėtini: „Grenzen des Erziehers und seine Ver antwortung“, 1924, ir „Schicksalsfrage des Abendlandes“, 1942.

(b.d.)