Lietuviu kalbos vadovas jau parengtas Spausdinti
Parašė ST. BARZDUKAS   

Nėra reikalo plačiau kalbėti apie gimtosios kalbos reikšmę tautos gyvenime. Ją jau seniai yra pastebėję ir iškėlę ir mūsų tautos kultūros darbininkai. Antai XVI a. pabaigoje M. Daukša pabrėžė, kad kiekviena tauta turinti tris savus ir įgimtus dalykus: tėvų žemę, papročius ir kalbą. O gimtoji kalba išlaikanti ir ugdanti tautos bendrumą, santaiką ir brolišką meilę, ji esanti ir vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. „Aušros“ įžiebėjas dr. J. Basanavičius garsiojoj savo ,,Priekalboj“, priminęs mūsų tautos paniekinimą, prispaudimą ir sunykimą, džiaugiasi, kad liko nors „kalba mūsų garbinga, apie kurią galime drąsiai su mokytu vyru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte“. J. Basanavičių graužia rūpestis, kad ir tas vienintelis mūsų lobis taip pat nykstąs. Vydūnas sako, kad tauta savo kultūrą išreiškianti kalba, kad kalba tautai esanti tas, kas kūnui žadas. Pagal jį ,.kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas“. Todėl norint gaivinti tautą, pirmiausia reikią gaivinti jos kalbą. Ir prof. dr. Pr. Skardžius, rašydamas „Tėviškės Garse“ (1947 m. Nr. 90) lituanistiniais reikalais tremtyje, pasisakydamas prieš vienašališkas praktiškumo tendencijas, teisingai pastebi, kad „vienomis plikomis buhalterinėmis, medicininėmis, inžinierinėmis ar kitokiomis panašiomis priemonėmis tautinės nuotaikos nei sukursi, nei kam nors įkvėpsi: visa tai dera tik nuogai asmeninei egzistencijai palaikyti, ne sėkmingai tautinei sąmonei žadinti“. Galime todėl džiaugtis, kad ir tiriamasis, kuriamasis bei ugdomasis lietuvių kalbos darbas jau labai toli yra pažengęs į priekį. Lemiamos reikšmės čia turėjo Fr. Kuršaičio, K. Jauniaus, A. Baranausko, J. Jablonskio, K. Būgos ir kitų mūsų tautiečių darbai. Ypačiai dideli nuopelnai čia priklauso J. Jablonskiui — Rygiškių Jonui. Kaip pastebi pirmame Jablonskio raštų tome jų redaktorius J. Balčikonis, J. Jablonskis iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padaręs ją tobulu minties įrankiu, tinkamu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse. Savo raštais jis padėjęs lietuvių kalbos mokslui pamatus ir nustatęs jo metodus, kurie ir šiandien dar nesą pasenę.

Be kitų savo darbų, J. Jablonskis labai daug dėmesio skyrė ir mūsų rašybos reikalui. Jis nuolat kėlė aikštėn, kad mūsų rašyba yra suskydusi ir kad mes nenorime laikytis vienos visiems bendros rašybos. Antai 1914 m. jis konstatuoja, kad beveik kiekvieno mūsų laikraščio (Vairo, Vilties, Lietuvos Žinių, Šaltinio, Draugijos) vis turima sava rašyba. Nesą tvarkos ir kituose leidiniuose — ten painiava net didesnė. Vėliau išleistoje „Mūsų rašyboje“ dėl rašybinės netvarkos tiesiog šaukte šaukia: „Taip toliau tverti nebegali! Tauta, kuri nori gyventi, šviestis ir rimtai kalbėti apie savo ateitį, literatūrą, raštiją, mokyklą, tenkintis tuo, nuleidusi rankas, — neturi teisės“. Jablonskis reikalauja vienos rašybos: jos rėkte rėkianti ir mūsų mokykla, ir visa jaunoji, gyvoji, norinti darbo Lietuva. Jis įrodinėja, kad reikia^ laikytis kokios tvarkos, nes be jos negalimas joks rimtas darbas. Tvarkos reikšmę jau žinoję net senojo pasaulio žmonės: jie skelbę, kad „dura lex, sed lex“ — įstatymas, kad ir žiaurus, kad ir kietas, esą sveikiau nekaip palaidumas, kada kiekvienas tariąsis galįs elgtis taip, kaip kam parankiau.

Ilgainiui J. Jablonskis susilaukė to, dėl ko buvo kovojęs: Švietimo Ministerija mokykloms įsakė laikytis vienos rašybos. Vadinamoji jablonskinė rašyba įsigalėjo ir kitose gyvenimo srityse: spaudoje, įstaigose ... Bet iš tikrųjų ši vienybė buvo tik tariama. Nuolat atsirasdavo nukrypimų, nes buvo žmonių, kurie neiškęsdavo šį tą ir saviškai neparašę. Dar daugiau: net pati Švietimo Ministerija, įsakiusi laikytis Rygiškių Jono 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikos rašybos, savo leidiniuose ne visur ir ne visada jos laikėsi... Net ir pats Jablonskis, reikalavęs rašybos vienybės, vėliau ėmė savo rašybą kaitalioti, o juo pasekti kitiems buvo juo lengviau. Pagaliau buvo prieita net prie to, kad ir pati mokykla pradėjo nesilaikyti vienos rašybos. Ši netvarka nevienam pasidarė net „gero tono“ dalykas. Nors buvo rūpinamasi mūsų rašybą sutvarkyti ir buvo parengti bent keli projektai, tačiau dėl įvairių priežasčių visos šios pastangos kokių konkrečių vaisių nedavė, o prasidėjęs naujas karas ir bet kurį rašybos tvarkymo darbą nutraukė.
Su šitokiais nusiteikimais mes atsidūrėme ir tremtyje: ir čia rašybos vienybės nėra. Bet šitoks nuolatinis rašybos įvairumas, kaip teisingai „Tėviškės Garse“ (1947. XI. 27) sako Lietuvių Kalbos Draugijos pirmininkas dr. Pr. Skardžius, labai sunkina tiek spaudos, tiek mokyklos darbą ir didina anarchiją pačioje bendrinės kalbos praktikoje. Juo liūdniau, kad ;ši painiava toliau vis daugiau didėja, visi prie šios netvarkos pripranta, ir susidaro įspūdis, kad taisyklingai rašyti nė nereikia... Jau atsiranda mūsų tarpe ir tokių, ir tai iš vadinamųjų inteligentų, kurie drįsta tvirtinti, jog nesą svarbu, kaip parašysi ar pasakysi, reikią tik žiūrėti, kad. .. suprastų. Tuo būdu ima įsigalėti savos rūšies chaosas, gresiąs pakirsti net pačius pagrindinius mūsų bendrinės kalbos dėsnius ir taisyklingumą. Šitas chaosas pro visus plyšius skverbiasi ir į mūsų mokyklą, kur lietuvių, kalbos reikalavimai ir dėl kitų priežasčių nuolat mažėja. Padėtis blogėja dar ir dėl to, kad, išsiblaškydami po visus pasaulio kraštus, nutolstame ir nuo pagrindinio bendrinės kalbos šaltinio — gyvosios žmonių kalbos.

Šita rašybos ir apskritai kalbos netvarka yra labai skaudus mūsų gyvenime dalykas. Gaila, kad nevisi mes ją pastebime ir jos žalą suprantame. Įpratę nesilaikyti tvarkos čia, vėliau nenorime pripažinti jokios tvarkos ir kitur. Mokiniui juk visados bus sunku išmokti rašybos ir kalbos, jei laikraščiuose ir knygose bus rašoma be nustatytų taisyklių. O dabar dažnai net tame pačiame laikraštyje ar knygoje tie patys dalykai parašomi nevienodai! Dėl to ir 1947 m. vasario 8 d. tremtyje įsteigtoji Lietuvių Kalbos Draugija nenori bendrinės kalbos kultūros darbo palikti tik vieno Dievo arba atskirų žmonių gerai valiai. Ji mano, kad reikia burtis ir veikti organizuotai, kiek tik leidžia gyvenamojo meto aplinkybės, nors ir kokios sunkios bei nepalankios jos būtų. Todėl jau steigiamajame savo susirinkime, be kitų darbų, ji nutarė parengti ir išleisti tam tikrą bendrinės mūsų kalbos vadovą. Čia pat buvo numatyti ir žmonės, kurie turėtų šį darbą atlikti. Patį darbą jau pradėjus, paaiškėjo, kad dėl jo platumo jį galima padaryti tik talkos būdu. Dėl to darbas buvo pasidalytas: Vadovą ėmėsi rašyti trys autoriai. Šiuo metu pasiimtąją pareigą jie yra jau atlikę — vadovo rankraštis yra jau parengtas, nors dar taisomas, lyginamas.

Vadovo yra dvi dalys: teorinė dalis ir žodynas. Teorinės dalies yra šie skyriai: 1. Rašyba ir raidynas, 2. Rašybos rūšys, 3. Mūsų kalbos garsų rašyba: a) balsiai ir jų žymėjimas, b) priebalsiai ir jų žymėjimas, c) dvibalsiai, d) ilginės (nosinės) balsės, 4. Didžiųjų raidžių rašymas, 5. Žodžių dalių kėlimas, 6. Rašymas kartu ir skyrium, 7. Svetimybių rašymas, 8. Santrumpos, 9. Kalbos dalykai: a) atskirų garsų vartosena, b) darybinės lytys, c) kaitomosios lytys, d) sintaksės dalykai, e) žodyno dalykai, 10. Skyryba.

Autoriai, rašydami savo darbą, susidūrė su dviem lietuviškoje visuomenėje vyraujančiomis tendencijomis. Vieni ligi šiol yra tvirtai dar įsitikinę, kad mes turime ir toliau griežtai laikytis Rygiškių Jono 1922 m. gramatikos rašybos — jokių nutolimų ar pakeitimų čia nereikią. Kiti, priešingai, mano, kad šita rašyba mums esanti persunki ir todėl ją reikią pasilengvinti, susiprastinti. Su pirmųjų norais negalima sutikti jau vien dėl to, kad Rygiškių Jono gramatikos rašyba yra nepilna, tad neišvengiamai reikia ją kai kuriais dalykais papildyti (pvz. didžiųjų raidžių rašymu, kartu ir skyrium, santrumpų rašymu ir kt.). Antra, kai kurie tos rašybos dalykai jau yra visuotinai pakeisti: pvz. rašome dėl, rūgštus, rūgštis, ne del, rūkštus, rūkštis ir kt. Taip pat mūsų jau negali patenkinti ir Rygiškių Jono skyrybos sistema. — Taip pat ir rašybos susiprastinimas ar pasilengvinimas nėra jau toks paprastas dalykas, kaip kai kam gali atrodyti. Juk yra buvę ir ankščiau, dar Lietuvoj, siūlymų išmesti iš mūsų rašybos eilę raidžių (pvz. ą,, ę, į ų, net y ir ū) ir padaryti kitokių radikalių pakeitimų, vis dėlto nieko nėra iš to išėję. Juo labiau netenka kalbėti apie kokią nors platesnę rašybos reformą šiuo metu, kada negalim net draugėn susirinkti ir bet kuriam rimtesniam darbui atsidėti. Taip pat negalime ką visiems ir privalomo nutarti. Be to, negalint išsileisti net pačios reikalingiausios literatūros, bet kokie didesni rašybos pakeitimai tik sunkintų mokyklos ir spaudos darbą. Taigi, taikantis prie aplinkybių, teko rūpintis tik bendruosius vartojamosios rašybos dalykus sistemingiau, pilniau ir aiškiau išdėstyti, o kad rašybos praktika bent kiek palengvėtų, pašalinti kai kurias nevienodybes. Taigi šalia bauginti rašomi baugštus, baigštus, šalia auginti, augumas — augštas, taip pat sluogsnis, sluogsna, regztis, bet kniūpsčias, kipšas, žnyplės; šalia tįsta, gręžti, grįžti rašoma ir tįsoti, grįžtė; šalia jie, Jiesia, Jieznas — ir jieškoti, jiešmas, jietis, taip pat bjaurus, pjauti, pjūvis, pjūklas, spjauti, bet labiau, šlapias... Rašymas kartu ir skyrium ligi šiol taip pat nebuvo kaip reikiant išspręstas, tad ir čia teko ką neką pakeisti, pvz. nusistatyta rašyti nelabai, nevisai, kur nekur, kada nekada; kažkas, kažkoks, kažkur... ir kažinkas, kažinkoks, kažinkur, kažikas; šalia perrašymas, perėjimas, pereiti — ir pergeras, permažas, pergėra,, permaža, pėrgreit, perbrangiai, perniek, pernelig, perdaug geras, perdaug žino ir kt. Už visus šiuos pakeitimus kalba, viena, patys kalbos duomenys; antra, daug kas jau ir dabar šitaip rašo; trečia, beveik visos šitos atmainos savo laiku buvo jau priimtos Lietuvių Kalbos Draugijos, Lietuvių Kalbos ir Literatūros Mokytojų Sąjungos, prie Šviet. Ministerijos sudarytosios Rašybos Komisijos, Lituanistikos Instituto Rašybos Komisijos ir pagaliau Lietuvos Mokslų Akademijos. Bet nenuoseklumus nevisus buvo galima pašalinti. Pvz. šalia bąla, šąla, gęsta, tęžta ir toliau bus rašoma lyja, gyja, būva, žūva, nors kilminės rašybos dėsnis ir reikalauja rašyti lįja,  gįja, bųva, žųva...

Stengtasi vadove perdaug nenutolti ir nuo ligšiolinės skyrybos praktikos. Ir čia rūpintasi pašalinti tik nevienodybes, pilniau ir plačiau iškelti aikštėn atskirus skirtukų vartojimo atvejus, visam skyrybos dalykui duoti aiškesnę sistemą, pasinaudojant visais tais naujais duomenimis, kurie yra jau ir kitų paskelbti. Ligšiolinė mūsų skyrybos sistema buvo pagrįsta daugiau logikos reikalavimais. Dabar nuo formalaus loginio skirtukų vartojimo mėginama pasukti daugiau psichologinės skyrybos linkme. Atsižvelgta į kalbos ritmą — sakinio tarimą, pauzes. Taip pat siekta kai kur skirtukų vartojimo sumažinimo. Pvz. kableliais neskiriami tie įterptiniai žodžiai ar jų junginiai, kurie kokiu nors būdu yra susiję su kitomis sakinio dalimis ir tariant nėra pabrėžiamai išskiriami: gal, galbūt, turbūt, žūtbūt, dievaži, toli gražu, tarsi, lyg, tartum, mat, anaiptol, štai, antai, amžinatilsį, be abejo, palyginti, matyti, mano nuomone, mano supratimu, mano išmanymu, mano galva, jų pasakojimu, pavyzdžiui (pvz.), tarp ko kito, apskritai aplamai, pagaliau, galų gale, iš tikro, iš tikrųjų, iš tiesų ir kt. Taip pat neskiriami kableliais vienai vieni arba su jiems priklausančiais žodžiais dalyviai, padalyviai ir pusdalyviai, jei jie nei tarimu, nei reikšme nėra išskiriami iš sakinio, pvz.: Atsigręžęs pamačiau vaikų būrį Rašant reikia tiesiai sėdėti. Mokės kiek galėdamas. Važiavo mišku saulei tekant. Neskiriami kableliais ir tokie dalyviai, padalyviai bei pusdalyviai, kai jie yra aiškinami net ištisu sakiniu, pvz.: Žmogus pamatęs, kad nieko nelaimės, sugrįžo namo. Tėtis palengvėle krutino mamytę už peties sakydamas: „Klausyk, motin .. .“ Sujungtiniuose sakiniuose prieš ir kablelis nededamas, pvz.: Viršūnės ūžė ir liemenys plakės. Petras aria ir Jonas akėja. Bet kai tokie sakiniai išvadiškai, priežastiškai sujungti, kablelis jau dedamas, pvz.: Kartą piemenukai valgė miške duoną ir vienas trupinėlis nukrito žemėn. Čia juoda duona, ir tos neduoda.

Tačiau kalbos vartotojui tenka susidurti ne tik su tais vienais rašybos ir skyrybos klausimais, tad ir vadovas nesitenkina jų vienų nagrinėjimu: jis duoda šiek tiek ir kalbos dalykų. Čia pvz. yra aiškinama, kodėl reikia rašyti iškyla, pokylis, žynys, sąjūdis, galvosūkis (su ilgaisiais y ir ū); įkandin, įkapės, į kalas, įtakas, bet indas, indėlis, indėvė (nuodai); pusiasalis, ugniakuras, variakoji s ir kt. Norminėmis lytimis pvz. čia siūloma anglis, — ies, apskritis, — ies, briedis, — džio, dantis, — ies, debesis, — ies, bet būrys, dagys, lovys, plyšys, spenys, ryšys,_ rūsys, slėnys, smėlys... Aiškinamas kai kurių priesagų (— ėjas, — ojas, — idė, — udė, — enybė, — i kas, —inė, —imas, —esys, —ėsi s, —ėstis, — astis, —inys, —yti, —inti, —telėti ir kt.) vartojimas. Pasisakoma dėl kaitomųjų lyčių vartojimo: reikia pvz. rašyti akimi, ausimi, ne akia, ausia; akmenys, šunys, ne akmens, šunes; akmeniu, ne akmenimi; aiškiu, ne aiškumi ar aiškiumi; gerasis, ne gerasai; geriausias, ne geriausis; kokiu, tokiu, ne kokiu o, tokiu o; kokie, tokie, ne koki, toki; kokius, tokius, ne kokiuos, tokiuos; keturis, penkis, ne k e tūrius, penkius; dvejus, trejus, ne d ve jis, trejis; šiaip, taip, ne šeip, teip ir kt. Taip pat platokai paaiškinamas kai kurių linksnių, prielinksnių ir kitų sintaksės dalykų vartojimas, naujadarų daryba bei vartojimas ir kt. Išaiškinus, kaip prisitaikoma savajai kalbai naujų žodžių daryba, čia pat nurodoma, kad nereikia visų tarptautinių žodžių lietuvinti: daugelis tų tarptautinių žodžių mūsų kalboje turės likti, tik jie turi būti priderinti prie įprastinių mūsų kalbos rašymo ir tarimo būdų, pvz.: abonentas, elektra, kontingentas, reguliaminas, telefonas, telegrama, žiras ir kt.
 
Vadovo autoriai norėjo, kad jų darbas patenkintų bet kurį jo vartotoją, dėl to rūpinosi, kad jis būtų kiek galima pilnas ir išsamus. Visi dėsniai stengtasi pagrįsti pavyzdžiais, ir tų pavyzdžių nesigailėta. Ir pačiame žodyne daug kas aiškinta: daugelio žodžių reikšmė, vartojamas, kilmė ir kt. Be bendrinių, duodama nemaža ir tikrinių, savų ir svetimų, žodžių. Tačiau autoriai gerai žino, kad jie nėra pasiekę čia kokios tobulybės. Vadovas tėra tik jų vargo dienų darbas, atliktas nusivogus laiko nuo kitų darbų ir pabėgus nuo kietos kasdienybės rūpesčių. Vis dėlto jie mano, kad ir toks darbas turės būti naudingas: jis padės lietuviams taisyklingiau ir kultūringiau jų gimtąją kalbą vartoti. Jie taip pat siekia ir tos vienybės, apie kurią yra šio rašinio pradžioje kalbėta: kad imtume pagaliau visi laikytis vienos rašybos!

Autoriai kaip galėdami savo darbą padarė. Dabar reikėtų pasirūpinti, kad jds galėti} ir pasirodyti. Bet šitai jau ne nuo jų vienų priklauso.

1948. 1. 14.