PENKI ESKIZAI |
Parašė VL. PROSČIŪNAITĖ |
Vlada Prosčiūnaitė B. Gaidžiūno nuotr.
Jo drausmingi garsų intervalai nepaklysta kaip paukščiai erdvėj. Nei kančios — be pradžios ir be galo — įsigraužusios sielos gelmėj, nei troškimų įkaitintos lavos, nei karčių nevilties valandų aš jo fugų skaidriuos intervaluos nerandu.
viršum žemiškų sielvartų sklaidos, viršum nuotrupų džiaugsmo visų. Ir girdžiu, tartum tolimą aidą, taikiai grojančio angelo gaidą anapus debesų. Wolfgang Amadeus Motzart Sidabrinė upė plaukia jo melodijoj, sparnais iš pasakų atklydus paukštė moja puošniai spalvinga, ir spindi ašara sustingus kalnų kristalo atlaužoj skaidriojoj. Danguj žvaigždynai dega ir liepsnoja, o žemėj kregždės nusilipdė molio gūžtą. Ir vakaro juodi sparnai kaip palaima sumoja, Ir į nakties ramybę nerimas sudūžta. Ir žiburiai trobelių užsimerkia klonyje, o princui motina lopšinę užniūniuoja apie nedorą mėnesį ir apie lėlę gyvą — — — — — — Kokia visatos nuostabi harmonija jo amžinam rečitatyve! Ir audroj rūsti gelmė nasrus pražioja. Tik pakrantėj švyturiai galingai rymo, mūs šviesių vilčių negestą žiburiai... Begaliniam sielos gelmių vandenyne šniokščia sielvartai ir „ūkauja džiaugsmai, ir pagundos kaip koralai susipynę... O pakrantėj švyturiai galingai rymo begaliniam sielos gelmių vandenyne... Į fijordus bangos plakas tolimojoj šiaurėj. Speigas. Vėjai. Paukščių Takas. Į uolų krūtinę žiaurią mėlynoj didingoj šiaurėj bangos plakas.
Mėlynojoj šiaurėj. Speigas. Vėjai. Paukščių Takas. Į Solveigos dalią žiaurią tolimoj didingoj šiaurėj skausmo bangos plakas. Staiga visi saitai nutrūko su pasauliu ir su savim — visi. Ir maišaty baisioj nedrąsiai klausi: ar dar esi? Pakilo atlaužos uolų ir erdvėje siūbuoja, o paukščiai krenta negyvi ir sunkūs, kaip lašai švininiai. Išėjo upės iš krantų, plačiai ištvinę, išdžiūvusia vaga rėplioja šliužai... Ir širdyje kažkas užlūžo tokiais aštriais kampais, kažkas brangaus sudužo... Ir susipainiojo visi buities saitai — kietais mazgais užsiveržė visi — Tik maišaty baisioj klausai: ar dar esi?.. |