TERRACINA |
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS |
(Iš „Italijos Vaizdų“) Aš noriu, kad tau varge, liūdesy, atsiskyrime padvelktų anie gaivūs pavasario vėjai, sklaistytų plaukus ir bent tai valandai primintų anas dienas, kuriose buvo pilna giedrių padangių, nepalaužiamų vilčių ir malonaus ilgesio savo žemei ir žmonėms, — bent vienai akimirkai sugrįžk į tuos laikus, kada mes buvome laisvės ir džiaugsmo vaikai. Vieną sekmadienio rytą, dar saulei neprakopus pro Koliziejaus mūrus, išvažiavom iš Romos ir Apijos keliu išklydome į amžinojo miesto apylinkes. Už mūsų pasiliko ir senųjų romėnų kapai ir krikščionių katakombos, pinijos ir žilos senovės griuvėsiai. Artėjome į tas vietas, kur prieš keliolika metų buvo neišbrendamos pelkės, kur veisėsi drugys ir kur dabar augo derlingiausi visos Italijos kviečiai. Tų kviečių jūroje skendo balti, mūriniai namai su raudonais stogais. Vienoj kitoj vietoje dar užtikome ir senuosius šių liūnų namelius arba, geriau tarus, būdas: tų gūžtų stogas ir sienos buvo iš lendrių ir švendrų, o vietoj durų ir langų žiopsojo skylės. Nuo neatmenamų laikų tose švendrų būdelėse gyveno žmonės, ištisos jų šeimos, su vaikų pulkais, ir kentė drugį, žiemos šaltį, uodų spiečius ir alkį, — gal nuo tada, kai pasibaigė Cezario ir Augusto gadynės, kuriose šios Pontinijos pelkės buvo skersai ir išilgai išraižytos kanalais, ir tarp jų derėjo gražiausias javas, kolei amžiai kanalus užnešė žeme, o trąšią dirvą pavertė neišbrendama klampyne. Lifctorijos ir Sabaudijos miestuose pasižiūrėjome naujų namų ir naujų žmonių. Sabaudija yra mažėlesnis, bet poniškas, su gražiai išplanuota aikšte miesteliukas, švarus, malonus ir tylus, o Littorija atrodo labiau prekybos, administracijos ir žmonių susitelkimo vieta. Netoli bažnyčios pirkliai buvo susinešę savo turtus, ir kaimietiškos apylinkių gražuolės ėjo žiūrėdamos į margas skaras, raudonus karolius, žėrinčius žiedus, arba į pyragą ir aguonomis apibertą riestainį. Atsisveikinę su šia Italija, kaip dūmas kylančia javų jūromis ir bakais namais iš tų liūnų, mes riedėjome į kalną, kuris vienų vienas, atsiskyręs nuo kitų kalnų, kaip koksai milžiniškas piliakalnis, stūksojo ant Viduržemio kranto. Homero laikais tasai kalnas, kuris dabar stovi ant sausžemio, buvo gražiausioje saloje, ir joje, tarp miškų, puikiame rūme, saugojamam liūtų ir vilkų, gyveno dievaitė Kirkė, kuri meiliu balsu dainavo ir staklėmis audė „gražiausiąjį audeklą, platų ir minkštą,- tokį, koks gali išeiti iš rankų vienų tik dievaičių.“ Dievaitė, kuriai tarnaitėmis buvo keturios upių ir šaltinių dukterys, priėmė Odisėjo jūreivius aname kalne, pavaišino juos sūriu ir medumi, kuris buvo sumaišytas su miežiniais miltais ir vynu, o paskui juos apgirdė ir pavertė paršais, šeriuotais ir kriuksinčiais, ,,kad savo tėvynę užmirštų.“ Stovi sau tasai miestelis ant marių kranto ir ilsisi sekmadienio popietėje, išsiskyręs į dvi dalis: naujasis miestas, susibūręs apačioje, o senasis, su viduramžių liekanomis, pasilypėjo aukščiau į kalno šlaitus. Šiandien tai ramus kampas, užliūliuotas marių ošimo, su gražiomis bažnyčiomis ir bokštais, o senųjų romėnų laikais buvo tai prabangos vieta, kur turtingieji suvažiuodavo ilsėtis, kur klestėjo elegancija ir puošnumas. Likęs, vienas, grįžau atgal ir atsisėdau už Jupiterio šventyklos mūrų, ant kalno briaunos. Mūro akmenys buvo apžėlę mirtomis, kurios gailiai kvepėjo. Žemai po kojų mačiau tylų ir tuščią Terracinos miestelį. Pajūriu vaikščiojo žmonės, ir nuo aukštumos jie buvo mažyčiai, kaip vos bepakrutančios skruzdėles. Ilgai sėdėjau ir mąsčiau. Toli, antai, marių vandenys susilieja su dangumi, — ir į jų susibėgimo vietą bežiūrint, gimsta begalybės jausmas tavyje, kai neišmatuojamos marios ir neišmatuojamas dangus susitinka toli, toli tenai. Pajūriu pralekia žuvėdra ir vėl mane atitraukia tas vilnis, kurios putodamos ir tykšdamos bėga į krantą. Ant tų vilnių supasi valtis, bet iš mano aukštumos ji tokia mažytė kaip riešuto lukštas: tikras laivelis pasakų nykštukui! Aš žiūriu iš savo kalno į tas mažas valtis, į tuos mažus žmones, ir į tą miestelį, kuris prisiglaudęs prie kalnų baltuoja, kaip žirnių paberta saujelė. Žiūriu ir jaučiuosi, lyg būčiau pakopęs nuo žemės, nuo šių uolų ir griuvėsių, ir lyg tą jūrą, miestą ir kalnus regėčiau iš sosto, iškelto prie mėlyno dangaus, saulės ir švelnaus pavasario vėjo. Ir man šiandien rodosi, kad aš savo gyvenime niekados nemačiau ir nematysiu tiek daug mėlynumo iš dangaus ir iš marių, kaip aną valandą prie Jupiterio šventyklos akmenų viršum Terracinos miestelio, nė nejausiu tokio giedraus ir šviesaus vėjo, kaip tasai, kuris, su visu džiaugsmu atlėkdamas nuo jūros, susiliejo į vieną gaidą ir į vieną spalvą su dangaus aukštumų ir marių vandenų mėlynumu: mėlyna padangė, mėlyni vandenys, mėlynas vėjas, — ir visa tai buvo tik viena: tai negali grįžti ir kartotis. |