ŽIVILĖ Spausdinti
Parašė ANTANAS ŠKĖMA   

TRIJŲ PAVEIKSLŲ DRAMATINĖ LEGENDA

III paveikslas

 
(Svajūnas prieš uždangą)

SVAJŪNAS: Stoviu prieš uždangą ir man nejauku. Nejauku, nes paskutinė legendos dalis nėra visiškai išsvajota. Gyvenau Vilniuje. Gyvenau fantastiškajame mieste, kur kiekvieną įvykį, žodį, ar mintį, sugeria niūrūs bažnyčių šventieji, susikūprinę milžinai prilaiką rūmų kolonas, liesos mirusiųjų bajorų galvos namų karnyzuose. Jie apkloti dulkėmis, ir lyg dulkės, žmonių kančios, aistros ir džiaugsmingas šauksmas nugula ant jų akmeninių veidų. Jie stebi sustingę ir tyli. Maras, karas, svetimieji švaistosi fantastiškajame mieste, o seni akmenys laukia. Ko laukia jie? Didelių, galingų žodžių, kurie sudrebintų juos ir nubertų šimtametes dulkes? Bet, žodžiai negimsta, milžinų papėdėse klaidžioja ir kenčia žmogiškosios širdys.


Aš vėl prisimenu keturkampį kiemą, suaižėjusį grindinį, vynuogių ir obuolių ornamentus sulindusio į žemę namo sienose ir liekną mergaitę, nusišypsančią man kiekvieną rytą. Rodos, ji buvo studentė, mudu kiekvieną rytą išeidavome tuo pačiu laiku, bet už vartų mūsų keliai skirdavosi: ji eidavo į kairę, aš į dešinę. Nežinojau jos vardo, pavardės. Prisimenu žalias akis ir geltonas kasas. Ji nebuvo moderni, šita nuolatos skubanti, pilka didmiesčio gyventoja. Vieną šiltą pavasario vakarą, kai sutemos laižė stogų skardą ir krintančios saulės atspindžius nuo langų stiklų, o iš gretimos bažnyčios sklaidėsi giesmė — kieman suėjo neaiškūs šešėliai. Jie dėvėjo uniformas, jie uždraudė išeiti pro vartus, jie laukė. Viename kiemo namų dusliai trinktelėjo šūviai, ir kitą rytą nusigandusių gyventojų, šnabždesys pasėjo žinią, kad žalių akių mergaitė ir dar kažkas nusišovė. Žmonės šnabždėjo: trys žuvusieji buvo pogrindžio veikėjai. Tai atsitiko 1941 metų pavasarį, bolševikmety. Aš nesužinojau mano kaimynės tragedijos, man teko skubiai bėgti iš kiemo, bet aš neužmiršau šviesiakasės mergaitės, ir kai svajojau apie Živilę, ji pavirto trečiąja legendos grandim. Sukilimo Živilė nusinuodijo, o mano smegenyse suspurdėjo mintis: nejau Živilė nebeatsikels? Tada pamačiau keturkampį kiemą, sulindusius į žemę namus, vynuogių ir obuolių ornamentus ir išgirdau giesmėje tirpstančius duslius šūvius šiltą pavasario vakarą. Pilka didmiesčio gyventoja, mūsų šimtmečio Živilė gimė, kad dar kartą numirtų.

(Svajūnas dingsta. Uždanga prasiskleidžia. Scenovaizdžio konstrukcija nepasikeitusi. Tik kambarys skurdesnis, ir baldai dabartiniai. Kampe kurpiaus varstotas. Prie stalo sėdi Gluosnis, Ašautas ir Karijotas. Ant stalo rotatorius ir atsišaukimai. Priešais Karijotą degtinės butelis. Protarpiais jis įsipila į stiklinę degtinės, išgeria ir atsilaužęs duonos gabalėlį, pauosto ir suvalgo. Gluosnis ir Ašautas dėsto atsišaukimus)

AŠAUTAS: Šią naktį?

GLUOSNIS: Pasakysiu vėliau.

AŠAUTAS: Laikyti pavojinga. (Iš gretimos bažnyčios atplaukia varpų gaudesys)

KARIJOTAS: Kiekvieną kartą, kai klausausi varpų, noriu dainuoti. Garsiai, linksmai dainuoti.

AŠAUTAS: Dainuok.

KARIJOTAS: Bandžiau. Balsas girgžda.

GLUOSNIS: Suskaičiuok, kiek dar liko. (Ašautas skaičiuoja atsišaukimus)

KARIJOTAS: Užkulniai sudilo, Gluosni.

GLUOSNIS: Kas taip? A, užkulniai! Tikrai sudilo. Reikės tavo pagalbos Šauktis.

KARIJOTAS: Antradienį. Šiandien geriu, rytoj gersiu ir pirmadienį gersiu. Gal užtektų dviejų dienų, bet pirmadienis — tradicinė diena. Pirmadieniais visi kurpiai geria. Nerašytas įstatymas. (Klausosi varpų) Varpai man į širdį lenda. Ir kodėl? Kartais sapnuoju keistus sapnus. Sapnuodamas varpus girdžiu. Varpai skamba, o aš rogėmis važiuoju. Senoviškai apsivilkęs. Bajoras ne bajoras, kunigaikštis ne kunigaikštis. Velniai žino kas.

GLUOSNIS: Nuo degtinės.

KARIJOTAS: Manai? O kodėl ir blaivas šitokius sapnus sapnuoju? Taip. Gerai prisimenu: dvi savaites išbuvau be lašo, o paskui sapnavau pilį. Tamsiame kambary pro lango grotus švietė mėnuo, gulėjau ant grindų, o grindyse kažkas žvilgėjo. Velniai žino kas.

AŠAUTAS: Gal reikėjo išgerti? Būtų paaiškėję kas.

GLUOSNIS: Kiek?

AŠAUTAS: Trys šimtai du.

GLUOSNIS: Riškime po penkiasdešimt. Tu Jaraitę pažįsti?

AŠAUTAS: Jaraitę? Neprisimenu. Kur ji gyvena?

GLUOSNIS: Šiauliuose gyveno.

AŠAUTAS: Šitaip... Gal ir pažinojau. Mano atmintis paskutiniuoju metu šlubuoja. Pamirštu pavardes. Kas ji tokia?

GLUOSNIS: Tavo pažįstama. Mačiau ją vakar. Klausinėjo apie tave. Stipriau risk.

KARIJOTAS: Nemėgstu gerdamas valgyti.

AŠAUTAS: Be užkandos skalsiau?

KARIJOTAS: Kitaip pasigeriu. Kai stipriai užkandu — snaudulys ima. Užmiegu, kaip negyvas. O be užkandos... Mintys viena paskui kitą .. r Keistos mintys.

AŠAUTAS: Pavyzdžiui?

KARIJOTAS: Pavyzdžiui, žiūriu į tavo akis ir galvoju: ar jos tikros?

AŠAUTAS: Ne, stiklinės.

KARIJOTAS: Nejuokauk. Žiūriu į tavo akis ir žvilgsnio nematau.

AŠAUTAS: Tu jau girtas, Karijotai.

KARIJOTAS: Dar ne. Greit pasigersiu, bet dabar noriu šnekėti. Kai nusigeriu — noriu mirti. Netikros tavo akys, Ašautai.

GLUOSNIS: Ko prikibai prie žmogaus. Matai, Ašautas nervinasi.

AŠAUTAS: Iš ko sprendi?

GLUOSNIS: Jau trečią mazgą riši. Nesijaudink, Karijotas filosofas. Kurpiai mėgsta filosofuoti. Tiesa, Karijotai?

KARIJOTAS: Neįdomus žodis. Fi-lo-so-fi-ja. Supainiotas. Mėgstu išgėręs kitaip žiūrėti į gyvenimą. Aš ir pats gerai nesuprantu, ką reiškia - kitaip. Nepyk, Ašautai, matau tavo akys negyvos. Ir matau, kad ir tu nervinies, Gluosni. Kurių velnių atsišaukimus iš vienos vietos į kitą dėlioji? Aha! (Juokiasi) Ir dar man lenda į galvą nesuprantami dalykai...

AŠAUTAS: Baigta. Sutvarkyta.

GLUOSNIS: Sutvarkyta. Galime pailsėti, kol grįš Živilė.

AŠ AUTAS: Ji greit sugrįš?

GLUOSNIS: Nežinau. Teks palaukti.

AŠAUTAS: Norėčiau truputėlį išeiti. Persikėliau į naują kambarį. Šį vakarą žadėjo ateiti pažįstamas dažytojas...

GLUOSNIS: Teks palaukti Živilės. (Duoda Ašautui papirosą) Rūkyk.

KARIJOTAS: Sakysim girtas — nebijočiau mirti. O kodėl? Todėl, kad ir gyventi nebijau. O kodėl gyventi nebijau? Nes miglelė smegeninėje. Suprantate, draugužiai, visokios kombinacijos ryškumo nustoja. O kai nėra ryškumo, nėra ir baimės. Įsivaizduokite sau... Visi žmonės nuolatos girti. Puiki kombinacija. Nori naujus batus? Prašau. Nori gabalą pasaulio? Prašau. Ko ginčytis?

GLUOSNIS; Kartais išgėrę susimuša.

KARIJOTAS: Tegul. Tegul susimuša. Kitą dieną užsimirštų. Bučiuotųsi kitą dieną.

GLUOSNIS: Tiesa, būčiau pamiršęs. Jaraitė prašė tavęs grąžinti kažkokią fotografiją.

AŠAUTAS: Kokią fotografiją?

GLUOSNIS: Pats geriau žinai. Abu Šiauliuose gyvenote.

KARIJOTAS: Dažnai mušasi iš baimės. O baimė, kad perdaug dalykai ryškūs.

GLUOSNIS: Pats geri iš baimės?

KARIJOTAS: Galimas daiktas. Bijau norėti. O kartais norisi, po velnių, kaip norisi!

GLUOSNIS: Ko?

KARIJOTAS; Ko? Sunku atsakyti. Sidabriniams batams puspadžius kalti arba atsisėdus į karietą ketvertą arklių užkinkyta ir... švyst per laukus!

GLUOSNIS: Živilė pasakojo: tavo gyslose bajorų kraujas.

KARIJOTAS: Buvo. Dabar degtinė mano gyslose. Štai kas. Penkiolikos metų gerti pradėjau. Nesisekė. Pinigų mokslams nebuvo. Į žvaigždes pradėjau žiopsoti. Mažu pasakys, kas man veikti. O tėvas į kailį; eik batų siūti. Įkišo į pusrūsį, baigta su dangaus žvaigždėmis. Meistras į snuki, įvairiaspalves žvaigždes pamačiau. (Pasipurto) Purto žmogų degtinė, o visvien geri. Nusibodo į kiaulystes spoksoti, į nuvalkiotus batus. E, tu idealiste! Pasakyk. Kodėl nėra man išganymo?

GLUOSNIS: Gal numiręs tapsi išganytas.

KARIJOTAS: Pasakė. Mirtis — tai didelė pūkinė antklodė. Užsiklojai, miegok šiltai, kaip užmuštas. Baigta su išganymu. Kodėl gyvenime keisti norai man ramybę trukdo? Štai siuvu puspadžius, lept batas ant grindų. Spoksau į lubas. Visokie niekai prieš akis plaukia. Pilys, arkliai, sidabriniai batai, margi rūbai... Juntu, nėra man išganymo. Kitokio gyvenimo norisi, o kur jį surasi? Ir kasdienis pilkėja. Bolševikai raudonai sienas užlipdė, o kasdieniai vargai supilkėjo.

GLUOSNIS: Gal kovoje išganymas?

KARIJOTAS: Jums taip, aš per senas. Su šituo (rodo butelį) kovoju.

AŠAUTAS: Ilgai negrįžta Živilė.

GLUOSNIS: Nori išeiti?

AŠAUTAS: Sakiau.

GLUOSNIS: Ji grįš iš centro. Parneštos žinios ir patį palies.

AŠAUTAS: Kokios žinios?

GLUOSNIS: Kai grįš — pasakysiu.

AŠAUTAS: Šiandien tu paslaptingas.

GLUOSNIS: Mūsų darbe neišvengiamas dalykas. Ar ne?

AŠAUTAS: Taip.

GLUOSNIS: Jaraitė sakė: tu ją beveik mylėjai. O pats net pavardę užmiršai.

KARIJOTAS: Butelys baigiasi. Šiandien šeštadienis. Kito negausi.

GLUOSNIS: Gal užteks?

KARIJOTAS: Kažin... Tarytum pagavau vieną mintį, o ji išslydo. Ė, bičiuliai... Uždainuokime ką nors!

GLUOSNIS: Apie ką?

KARIJOTAS: Apie laimę.

GLUOSNIS: Nemoku tokios dainos. Gal tu žinai, Ašautai?

AŠAUTAS: Neprisimenu.

KARIJOTAS: Štai! O apie vargą, kiek nori. Laimė... Išaiškink man šitą žodį, Gluosni! Tu mokytas.

GLUOSNIS: Kai išvysim raudonai sienas lipdančius ..

KARIJOTAS: Ateis tavoji laimė?

GLUOSNIS: Gal ir tavoji?

KARIJOTAS: Manau, tik laikinai. Nesupranti tu manęs... E, po velnių, reikia butelį užbaigti.

AŠAUTAS: Jau nusigėrė.

GLUOSNIS: Jaraitė sakė: Šiauliuose mėgdavai nusigerti.

AŠAUTAS: Ko prikibai su savo Jaraitė!

GLUOSNIS: Nesijaudink. Užsirūkyk — nusiraminsi. (Siūlo papirosą)

KARIJOTAS: Danguje — angelai, pragare — velniai, gatvėse — NKVD. Visur tvarka. Kaip batus siūti, taip pat taisyklės surėdytos. O degtinė tvarką suardo. Geras išradimas. Gal išganymą netvarka atneštų? (Iškelia butelį, norėdamas sviesti žemėn)

GLUOSNIS: Nereikia, Karijotai, netriukšmauk.

KARIJOTAS: Atsiprašau. Laisvės panorėjau. Atsiprašau.

GLUOSNIS: Gal nori miego?

KARIJOTAS: Nenoriu. Laimę pasiūlė! Rytoj pradėsiu siūti sidabrinius batus. Aulinius. Moteriškus. Kai pabaigsiu... O kas toliau? Tuščias butelis ir nėra man išganymo. (Paremia rankomis galvą ir murma) Einu gatve, man šešiasdešimt metų, pakeliu galvą, tos pačios žvaigždės, po velnių! Nusispjovė kažkas ir baigta. Kvailas esi Karijotai, tu senas, nusigėręs kurpiau! C'est la vie! Motina kadaise prancūziškai
mokė. C'est la vie — girdite, bičiuliai! Jau aš girtas, jau mirti noriu. Danguje rojų žada, žemėje rojų žada, visą laiką kas nors ką nors žada. O vieną dieną, susisupsiu pūkinėje antklodėje... Tegul spjaudosi tada... kažkas. Labanakt. (Jo galva nusvyra)

AŠAUTAS: Užmigo.

GLUOSNIS: Užmigo. (Kurį laiką abu tyli) Kai prisimenu Jaraitę... Keista, savo mylimąją pamiršai. (Ašautas eina į duris) Kur eini?

AŠAUTAS: Tuoj grįšiu. (Gluosnis užstoja duris)

GLUOSNIS: Tu liksi.

AŠAUTAS: Drąsiai įsakinėji.

GLUOSNIS: Turi klausyti. Zinai pogrindžio įstatymus.

AŠAUTAS: Bet, tyčiotis nėra ko.

GLUOSNIS: Aš tyčiojuos... Aa... Susitikimas su Jaraitė...

AŠAUTAS: Užtenka plepalų.

GLUOSNIS: Ko jaudinies, Ašautai?

AŠAUTAS: Lazda turi du galus.

GLUOSNIS: Nori apsukti lazdą?

AŠAUTAS: Pati apsisuks.

GLUOSNIS: Gal kalbėsime atvirai?

AŠAUTAS: Apie ką? Tu naivus, Gluosni. (Sutartas beldimasis į duris)

GLUOSNIS: Živilė! (Atrakina duris. Įeina Živilė. Ji atsegtu vasariniu apsiaustu)

ŽIVILĖ: Nuostabus vakaras, brangieji. Šiltas. Girdėjote, kaio skambėjo varpai?

GLUOSNIS: Taip, Živile.

ŽIVILĖ: Linksmai, tiesa? Koks puikus, fioletinis vakaras! Žmonės eina gatve, lengvai eina. Viskas kyla aukštyn. Bažnyčios, medžiai, praeivių akys, balkšvi dūmai. Nejutau kojų grįždama namo.

GLUOSNIS: Šįvakar tu laiminga, Živile.

ŽIVILĖ: Laiminga? Trupučiuką. (Apsisuka ant vienos kojos) Ar labai kvailai atrodžiau?

GLUOSNIS: Lyg vaikas.

ŽIVILĖ: Vaikai džiaugiasi teisingai. Eikš, pabučiuosiu tave.

GLUOSNIS: Živile...

ŽIVILĖ: Ašautas nepavydus. Tiesa?

AŠAUTAS: Prašau. Galiu spoksoti pro langą.

ŽIVILĖ: Tik ne perdaug. Kitaip panorėsi trupučiuką laimės. Nežiūrėk į dangų, Ašautai! (Bučiuoja Gluosnį) Kodėl toks apsiniaukęs?

GLUOSNIS: Buvai centre?

ŽIVILĖ: Žinoma. Grįždama visą laiką kartojau išmoktus žodžius. Jie man trukdė šypsotis.

GLUOSNIS: Ką jie pasakė?

ŽIVILĖ: „Piemuo iš Valkininkų groja skudučiais. Juoda avis pirkta Kuršėnuose pas kalvį“...

GLUOSNIS: Šitaip!

ŽIVILĖ: Blogos žinios?

GLUOSNIS: Tęsk.

ŽIVILĖ: „Piemuo iš Valkininkų giedos chore“.

GLUOSNIS: Po velnių!

ŽIVILĖ: Kas tau, Gluosni?

GLUOSNIS: Tęsk, Živile.

ŽIVILĖ: „Reikia su piemeniu pasišnekėti apie berželį.“ Viskas.

GLUOSNIS:... giedos chore... pirkta Kuršėnuose pas kalvį... giedos chore...

ŽIVILĖ: Švelnų pavasario vakarą parnešiau blogas žinias. Einu nusimesiu apsiaustą. (Eidama pastebi sukniubusį tėvą) Kodėl leidote tėvui nusigerti? (Abu tyli) Kokie judu nejaukūs. Gerai, tegul pamiega, pakui jį prikelsiu... (Užlipa laiptais į viršų. Gluosnis prieina prie durų, užrakina jas, ir raktą įsideda į kišenę)

AŠAUTAS: Ką tai reiškia?

GLUOSNIS: Pasišnekėsime apie berželį.

AŠAUTAS: Nekalbėk mįslėmis.

GLUOSNIS: Lazda dar neapsisuko. Dar...

AŠAUTAS: Kalbėk atvirai.

GLUOSNIS: Grąžini mano pasiūlymą?

AŠAUTAS: Ko tau reikia? (Grįžta Živilė)

ŽIVILĖ: Judu stovite, lyg pasiruošę peštis.

GLUOSNIS: Niekai. Mudu spręsime sunkų uždavinį.

AŠAUTAS: Uždavinį spėsime išspręsti. Pasėdėk truputėlį, Živile. Tu atbėgai tokia šviesi. Kiaurą dieną dirbome, aš pavargau. Papasakok ką nors, Živile.

ŽIVILĖ: Papasakot... Gerai. Šiandien vėl šnekėjausi su elgeta. Jis sėdi prie Katedros, jis groja smuiku. Jo kepurėje mažai pinigų, ir senoviškas valsas kvepia ilgesiu. Elgeta mane pažįsta. Kai į kepurę įmetu pinigą, jis padovanoja keistus sakinius. Vieną kartą jis pasakė... Taip, jis pasakė: „Nežiūrėkite į vandenį, panele. Susisuks galva, panorėsite šokti žemyn. O apačioje vanduo, jūs gi žinote, kas yra vanduo.“ Šiandien man buvo linksma, įmečiau pinigą ir pasakiau: „Laikykis, senuk! Dar ne viskas žuvo!“ Ir elgeta atsakė: „Aš sėdžiu ir groju smuiku tą patį valsą. Nežūna, kas nuolatos keičia vietą“. Ką jis galvojo, Ašautai?

AŠAUTAS: Gal jis pamišęs?

ŽIVILĖ: Jo žvilgsnis prasmingas. Gal jis norėjo pasakyti, kad pasiryžėliai žūsta? Bet... pamirškime elgetą. Jis liūdnokas. Pilies gatvėje mačiau apsikabinusią porą... Juodu buvo labai negražūs ir labai laimingi. Tu neturi mergaitės, Ašautai?

AŠAUTAS: Ne.

ŽIVILĖ: Kodėl? Atrodai gan dailiai.

AŠAUTAS: Tu myli Gluosnį. Todėl neturiu mergaitės.

ŽIVILĖ: Patinku tau?

AŠAUTAS: Labai.

ŽIVILĖ: O! (Pabrėždama) Kodėl neatsiradai anksčiau? Gal būčiau tave išsirinkusi? Girdi, Gluosni? (Gluosnis tyli) Koks tu niūrus. Dabar jau vėlu, Ašautai. Pasijieškok kitą.

AŠAUTAS: Tik tu arba pliumptelsiu į Nerį. (Abu juokiasi)

GLUOSNIS: (Staigiai) Užtenka!

ŽIVILĖ: Tu pavydus, Gluosni...

GLUOSNIS: Niekai. Laikas spręsti uždavinį. Būk gerutė, eik į viršų. Mudu pasišnekėsime.

AŠAUTAS: Paplepėkime dar. Tokia sunki galva.

GLUOSNIS: Vėliau. Prašau tavęs, Živile.

ŽIVILĖ: Ar ilgai truks naminis areštas?

GLUOSNIS: Ne, brangioji, mudu greit susitvarkysime.

ŽIVILĖ: Būtinai susirask mergaitę, Ašautai! Pavasaris, Ašautai! (Nueina į viršų. Kelis kartus suskamba varpai, ir paskutinis dūžis ilgai aidi kambary)

GLUOSNIS: Iškelk rankas.

AŠAUTAS: Kaip?

GLUOSNIS: Iškelk rankas. Iškratysiu tave.

AŠAUTAS: Nepatarčiau.

GLUOSNIS: Esu stipresnis. Priešintis neverta.

AŠAUTAS: Gerai. (Iškelia rankas. Gluosnis iškrato Ašautą. Kieme nuaidi nerūpestingas, moteriškas juokas)

GLUOSNIS: (Žiūrinėdamas Ašauto dokumentus) Tu gudrus. Fotografiją švariai įlipdei.

AŠAUTAS: Kalbėk atvirai.

GLUOSNIS: Atvirai? Živilė pasakė centro pranešimą. Ir sprendimą. Mano įtarimai pasitvirtino.

AŠAUTAS: Aiškiau!

GLUOSNIS: Pralošei žaidimą, Ašautai. Sakeisi iš Šiaulių. Tu negyvenai (Šiauliuose. Tu — rusų - agentas.

AŠAUTAS: Nesąmonė.

GLUOSNIS: (Sklaidydamas dokumentus) Petras Babickas... Vargšas Petras. Kur nudėjai jo lavoną?

AŠAUTAS: Įrodyk savo plepalus.

GLUOSNIS: Seniai įtariau tave. Kartą dingo keli atsišaukimai. Visada žinojau tikslų skaičių. Vilnius ne toks jau didelis. Tarpvartėje tave matė su vienu šnipu. Centras ir aš rinkome žinias. Vakar atvažiavo Jaraitė — Petro mylimoji. Jis kitaip atrodė, Ašautai. Ir jis dingo iš Šiaulių, kai tu čia atsiradai. (Tyla) Ko žvilgčioji pro langą? Neiššoksi. Mudu trečiame aukšte. (Patylėjęs) Tada su uniformuotu NKVD suvaidinai puikiai. Judu nuoširdžiai skaldėte viens kitam snukius. „Išvadavau“ tave. Patikėjau tau. Įvedžiau į šitą butą. Patikėjau tauškalams apie persekiojimus, kuriuos patyrei ir... įjungiau į mūsų darbą. Buvau kvailas, Ašautai. Apmulkinai mane. Bet, dabar... (Iš gretimos bažnyčios į kambarį įplaukia giesmės garsai) Dar slapyvardę lietuvišką gavai. Ašautas. Kas tu toks?

AŠAUTAS: Sakyk sprendimą.

GLUOSNIS: Girdi giesmę? Melskis, jei nori.

AŠAUTAS: Šitaip... Kur įvykdysi sprendimą?

GLUOSNIS: Rūsy.

AŠAUTAS: Tada aš, melsiuos. (Atsiklaupia prie lango)

GLUOSNIS: Tu tiki į Dievą? (Ašautas tyli) Ašautai! (Giesmė nutyla) Ašautai! (Ašautas lėtai atsikelia) Kodėl tu...

AŠAUTAS: Pinigų reikėjo.

GLUOSNIS: Kvailys! Mirsi dėl pinigo.

AŠAUTAS: Gal?

GLUOSNIS: Vėlu, Ašautai. „Reikia su piemeniu pasišnekėti apie berželį.“ Centro sprendimas.

AŠAUTAS: Aišku. (Tyla)

GLUOSNIS: Eime. (Ašautas staiga visu kūnu išsikiša pro langą) Eime, būk vyras. (Ašautas moja kažkam ranka, atsisuka džiaugsmingu veidu)

AŠAUTAS: Malda! Mane išgelbėjo malda. Bažnyčioje laiku užgiedojo. (Juokiasi. Karijotas pakelia galvą ir vėl nuleidžia)

GLUOSNIS: Kas tau?

AŠAUTAS: Eikš prie lango, eikš! Matai, kieme stovi žmonės! Jie mano!

GLUOSNIS: NKVD?

AŠAUTAS: NKVD? Jie atvyko. Matai šešėlius. Viens, du... keturi... šeši... Taip, visi. Tai jėga — matai? Turėjau juos parsivesti. Bet tu manęs neišlei-dai. Vis dėlto nebuvau kvailys. Jei neateisiu, sutariau, kad jie atvyktų. Tai jėga — matai? Tu naivus, Gluosni! Manai, tik dėl pinigų jiems dirbu? Cha! Jų daug. Ką reiškia šimtai svajotojų prieš milijonus? Milijonai užlies visą pasauli. Jie mokės kankinti. Jie mokės valdyti. Geriau eiti jų gretose, nei žūti. Tu neblogas vyras, Gluosni. Tik ne tuo taku pasukai. Vieną kartą reikia užmušti savy svajotojiškus kliedėjimus ir pasirinkti tikėjimą, kurį išpažins visas pasaulis. O ar jis tikras... nesvarbu, Gluosni? Su laiku patikėsi. Devyniasdešimt iš šimto bėga paskui stiprųjį tikėjimą. Ir kas bėga pirmas, tas išrinktasis. Pasirinkau raudonąjį tikėjimą. Bėgu paskui ji. (Tyla) Malda mane išgelbėjo. Dabar tu pralaimėjai.

GLUOSNIS: Abu pralaimėjome. Tik... tu mirsi anksčiau.

AŠAUTAS: Ką? Anksčiau? Jie matė mane. Jie laukia. Mostels!u ranka, ir jie užlips čia.

GLUOSNTS: Kol jie užlips į trečią aukštą...

AŠAUTAS: Būk protingas, Gluosni! Pasiduok geruoju. Užtarsiu tave.

GLUOSNTS: Nemeluok. Visvien jie kankins. Tardys, muš. degins. Neapsimoka. Tu lavonas. (Kiša ranką į kišenę)

AŠAUTAS: Ką darai? Aa... (staiga) O Živilė?

GLUOSNIS: Živilė... Ji moka šypsotis, ji mokės numirti.

AŠAUTAS: Bet, prieš mirti... Jinai moteris. Papasakosiu ką daro su moterimis prieš mirtį. Jas pririša nuogas... Nusiramink, Gluosni. Sėsk. Papasakosiu smulkiai.

GLUOSNTS: Tylėk.

AŠAUTAS: Lazda apsisuko. Tu myli Živilę. Švelnią Živilę... Koks puikus, fioletinis vakaras... Viskas kyla aukštyn... Eikš. pabučiuosiu tave...“

GLUOSNIS: Nekankink.

AŠAUTAS: Aha! O tu ką darei?

GLUOSNTS: Reikėjo tave demaskuoti. Buvau negailestingas, bet teisingas. Gelbėjau šventą darbą. Tu gi niekšas. Pats pasakei, esi niekšas.

AŠAUTAS: Nesikoliok. Kalbėkime apie Živilę. Ji numirs iš lėto. Jei ji jautri, galimas daiktas, išeis iš proto. Atsitinka ir šitokie dalykai. Tiesa, aš nebaigiau... Moterį nurengia, pririša prie specialių...

GLUOSNIS: Ašautai, nereikia. Nutilk, prašau tave.

AŠAUTAS: Jau prašai. Puiku. O gal paprašysi, kad išgelbėčiau Živilę?

GLUOSNTS: Kiek mokėsiu?

AŠAUTAS: Visų pirma ištrauksi iš kišenės ginklą ir... sviesi į kertę. Vėliau derėsimės. (Gluosnis sviedžia ginklą į kertę. Ir tuojau įsibrauna į kambarį antras giesmės posmas) Tu taikliai šaudai?

GLUOSNIS: Taip.

AŠAUTAS: Pro langą sušuksiu, kad jie palauktų manęs. Mudu eisime per kiemą ir, jei nors truputėlį pajudėsiu, galėsi... Živilė, nuves mane į centrą. Paskui teeina, kur nori. Ji nežino kas aš.

GLUOSNIS: Štai kokia kaina!

AŠAUTAS: Man per maža jūsų. Noriu svaraus grobio.

GLUOSNIS: Nori pasižymėti?

AŠAUTAS: Noriu. Šį kartą man pasisekė... (Tyla) Ko tyli? Pasimelsk. Gal malda padės tau.

GLUOSNIS: Nesutinku su tavo kaina.

AŠAUTAS: Vėlu. Ginklas guli kertėje. Kol tu jį pačiupsi, rėksiu, užsikabinsiu už palangės. Jie spės mane pagauti.

GLUOSNIS: Užteks rankų.

AŠAUTAS: Vis vien rėksiu. Jie suims Živilę. Nejau iš naujo...

GLUOSNIS: Kokia nyki giesmė. Laidotuvių giesmė.

AŠAUTAS: Apsispręsk, Gluosni. Nurodymus šūktelsiu pro langą. Kai mudu atsidursime gatvėje... Jie ateis čia.

GLUOSNIS: Kad ji nutiltų ta giesmė! Paskutinis teismas... Ji skelbia paskutinį teismą... Viskas sudegė. Stok! Teismas eina! (Patylėjęs) Gerai, Ašautai, Živile! Eikš pas mus! (Pasirodo Živilė)'

ŽIVILĖ: Baigta?

GLUOSNIS: Baigta, Živile.

ŽIVILĖ: Klausiausi giesmės. Kokia lengva, skaidri giesmė. Tiesa, brangieji?

GLUOSNIS: Ji tau lengva? Ji tau skaidri?

ŽIVILĖ: Žiūrėjau pro langą. Puikus langas. Jūs stebite vieną kiemą, aš visą Vilnių. Žemė kyla aukštyn. Bokštai, kaminai, medžiai. Ir giesmė aukštyn. Vakaro sutemos tirpdo miestą. Tuojau naktis sutirpdins jį valandoms. Mielieji mano! (Prieina prie Gluosnio ir Ašauto, apkabina abu) Mano širdis plaka pernelyg greitai. Vakaras užbūrė mane. Eime pasivaikščioti. Trise. Pamiršime blogas naujienas. Sustosime prie Neries ir žiūrėsime, kaip žiburiukai skęsta vandeny. Ir užkopsime ant kalno, kad iš arčiau mirgėtų žvaigždės. Ir slinksime siauromis gatvelėmis, kur tarpuvartės — bedantės burnos, kur jaukiai baisu. O paskui pasveikinsime susikūprinusį milžiną, jis prilaiko didžiulio namo kampą ir palinkėsime jam sveikatos. O paskui... tu, Ašautai, eisi namo, o mudu liksime, Gluosni. Gerai, mielieji?

GLUOSNIS: Aš negaliu, Živile, negaliu!

ŽIVILĖ: Kas tau?

GLUOSNIS: (Susivaldęs) Tu eisi į centrą, Ašautai?

AŠAUTAS: (Tyli)

GLUOSNTS: Klausiu, ar eisi?

AŠAUTAS: Taip. Eisiu.

GLUOSNTS: Pagal duotus nurodymus, Ašautas prisistatys centrui. Tu nuvesi jį. Namo negriši. Nakvosi kitur. Kur — nesakyk nei man, nei Ašautui. Po keturių dienų susirišk su Liuda, ji žinos, kas toliau veikti. Aš liksiu čia kuriam laikui.

ŽIVILĖ: Mus seka?

GLUOSNIS: Mus seka. Nepamiršk Vieno. Kai atvesi Ašautą prie paskutiniųjų durų, apsisuksi ir kuo skubiausiai eisi nakvynėn. Pasislapstydama. Supratai?

ŽIVILĖ: Taip, mano Gluosni. Tuojau pasiimsiu apsiaustą ir... (Nori eiti. Nuo stalo pakyla Karijotas)

KARIJOTAS: Palauk, dukra! Ką įsakysite man veikti? Viena ausim nugirdau: mus seka.

GLUOSNIS: Ašautai! Mudu pamiršome. Ašautai...
(Tyla, kol pasibaigia antras giesmės posmas)

AŠAUTAS: Tegul eina kartu. Jis nereikalingas. Užteks tavęs vieno.

GLUOSNIS: Eik kartu. Pernakvok kur pas dorą pažįstamą, namo negrįžk. Po keturių dienų... (Nutyla. Į Živilę) Ko žiūri taip į mane?

ŽIVILĖ: Tu baltas, kaip drobė. Tavo balsas svetimas. Ar toks didelis pavojus? Papasakok smulkiau, Gluosni. Visada pasakojai man...

GLUOSNIS: Akys žalios. Lyg ežero vanduo. Nurimti, užmigti... (Staigiai apsisuka. Prieina prie Karijoto) Negaliu. Karijotai!

KARIJOTAS: Ko negali?

GLUOSNTS: Išgelbėti Živilę. Tu pasakyk...

AŠAUTAS: Gluosni! Laikas eiti!

GLUOSNIS: Tylėk. Tylėk ir nejudėk. Kitaip, pasmaugsiu, kaip šunį. (Į Karijotą) Tu Živilės tėvas. Prisiekiu: myliu ją. Bet... negaliu jos išgelbėti, negaliu! Ten, centre, sėdi bičiuliai, jie nieko nenujaučia. Negaliu, Karijotai! Nenoriu būti išdavikas, nors myliu Živilę, tu pats žinai!

KARIJOTAS: Girdėjau.

GLUOSNIS: Girdėjai?

KARIJOTAS: Sakiau, kai stipriai užkandu, tada užmiegu. Šiandien nevalgiau. Tik snustelėjau. Klausiausi derybų. Seniai ir man tu įtartinas, drauge Ašautai. Žmonių pirkly!

GLUOSNIS: Karijotai! Tegul jie muša, degina, kankina. Tik mane vieną. Tu pažiūrėk į ją, į Živilę! Viešpatie! Ir vis dėlto geriau nušausiu ją, nei... Jie sėdi ten, mano draugai, jie kovoja dėl stebuklingos dienos, kuria ir aš tikiu. Ar aš teisus, Karijotai?

KARIJOTAS: Jos pasiklausk. (Ašautui) Nesėlink prie lango, kad vošiu kurpiaus ranka... Čia stovėk. Ir nebandyk šaukti. Kitaip... (Gluosniui) Žmogus vienišas. Supranti, įsimylėjėli! Kas turi teisę už kitą nuspręsti? Kas turi teisę paliepti mirti ar gyventi? Aš nusigėręs kurpius, taip, Gluosni. Kalu vinis į prasižiojusius batus ir šį tą galvoju. Mus pagimdė motinos, pažindė ir paleido. Gyvenk, raitykis, šliaužk, tiesiai eik. Tik pats, supranti, pats vienas. Už rankutės vaikus vedžioja. Mane suraitė gyvenimas. Pastatė prieš nosį butelį: gerk, jei negali galvos iškelti. Ir raitausi prieš dievą — degtinę. Kiti prieš kitokius dievus raitosi. O ji gal nori iškelta galva...

GLUOSNIS: Živilė tavo duktė.

KARIJOTAS: Žinau. Manai... krūtinėje lengva? Bet, tegul pati, tegul pasirenka. Pasakyk jai.

GLUOSNIS: Živile... Norėjau išgelbėti tave. Jis dirba rusams. Rusai stovi kieme. Jis sutiko paleisti tave, jei nurodysime centrą.

ŽIVILĖ: Ir tu...

GLUOSNIS: Jie kankintų tave. Jie... Tu moteris, Živile.

ŽIVILĖ: Norėjai...

GLUOSNIS: Tave gyvą mačiau.

ŽIVILĖ: Mirusios pabijojai?

GLUOSNIS: Skausmas, žinai, kas yra skausmas. Visi dievai bejėgiai prieš mano kančią. Mane kala prie kryžiaus. Už ką? Turiu paaukoti tave, kad išgelbėčiau juos.

ŽIVILĖ: Elgeta... Elgeta, prie Katedros pasakė: „Nežiūrėkite į vandenį, panorėsite žemyn. O apačioje vanduo.“ Mudu pasižiūrėjome į vandenį, Gluosni. Ir... šoksime žemyn. (Pasigirsta trečias giesmės posmas, jis stipresnis, nei pirmieji)

GLUOSNIS: Prakeikta giesmė... Ji sunkiasi į kraują, laidotuvių giesmė. Kodėl, Živile? Mudu jauni, mudu mylime...

ŽIVILĖ: Tylėk, Gluosni, tylėk. Tėvas mokė: „Kieno galvoje nuolatinė migla, tas žūsta“. Mūsų migla — svajonė apie laisvę. Tokių kaip mudu tik šimtai. Jiems negiedos giesmių, nestatys bažnyčių, puošnios laidotuvės ne jiems. Jie neprisikels. Mėšlas ir kaulai. Ir tuštuma. Tik... jie mokės drąsiai numirti. Girdi, Gluosni? Iškėlę galvas, taip, tu teisus tėve, iškėlę galvas pasižiūrės į dangų, ir neradę jame atsakymo, numirs už svajonę. Jie tiki: ateis kiti žmonės. Tų žmonių akyse spindės meilė. Meilė savo artimui. Piktų jėgų prakeiktam žmogui. Visų rankos susijungs. Laikykimės. Išganymo nėra. Išganymas mumyse. Prasijuoks Vilniaus bokštai, sulinguos bažnyčių šventieji, dainuos mūsų miestas. Visas kraštas dainuos. O Živilė su Gluosniu sustos prie Neries, ir žiūrės, kaip žiburiukai skęsta vandeny. Ir užkops ant kaina ir pasveikins susikūprinusį milžiną. Tikiu, ateis išsvajotoji diena. Išganymo nėra, išganymas mumyse. Svajokime, svajokime... (Nutyla)

GLUOSNIS: Živile...

ŽIVILĖ: Atleiskite. (Šypsosi) Pasakiau pamokslą. Eime į viršų. Nuvesk mane į viršų, Gluosni.

KARIJOTAS: Tavo ginklas kertėje.

GLUOSNIS: Mano ginklas kertėje. (Gluosnis pakelia ginklą)

ŽIVILĖ: Sudiev, tėve.

KARIJOTAS: Sudiev. (Živilė staigiai puola prie jo)

ŽIVILĖ: Aš bijau. Amžinos tamsos. Tu supranti... tėve!

KARIJOTAS: Daug ko nesuprantu. Kodėl mes gyvename... už ką mus kankina kažkas? Dievas... Velnias... Likimas... Gėriau degtinę ir mąsčiau kaukšėdamas plaktuku. Neaišku. Vieną žinau: reikia mylėti žmogų, nes pats esi žmogus. Ir reikia iškelti galvą, kai mirtis tave gąsdina. Turi nugalėti baimę. Pasirinkai svajonę, žūsti už ją, tad ir mirk svajodama. Tu miegosi. Svajok, dukrele, kad miegosi. Ir tavo mylimas šalia. Gal jausi jo jauną kūną... Pasibučiuokite stipriai. Susiglauskite
prieš mirtį. Jums pasisekė. Jūs mirštate mylėdami. Dviese. Kiti miršta vieniši. Pažiūrėk į Gluosnio akis, dukrele. Jo akys gražios. Svajok... amžinai matysi jo akis.

ŽIVILĖ: (Nusišypso) Ačiū, tėve. (Bučiuoja jį)

GLUOSNIS: Sudiev, Karijotai.

KARIJOTAS: Sudiev. Tik greit. Dar mudu užlipsime. (Živilė ir Gluosnis kopia laiptais. įeina į Živilės kambarį) Nebereikės svajoti apie pilis, bajorus, sidabrinius batus. Tu senas, nusigėręs kurpiau! Kodėl taip sunku... krūtinėje? Kodėl jie tyli ten, aukštai? C'est la vie, bičiuliai! Jau aš blaivas ir mirti reikia. Tik... mirtis — tai didelė pūkinė antklodė. Užsiklojai, miegok šiltai, kaip užmuštas.

AŠAUTAS: O aš?

KARIJOTAS: Eik. Žemyn eik. Laiptai žemyn veda. Vienas mirsiu.

AŠAUTAS: Durys užrakintos. Raktas pas Gluosnį. (Karijotas išsitraukia iš kišenės raktą, paduoda Ašautui)

KARIJOTAS: Imk mano. Eidamas galvą palenk. Dar susitrenksi. (Ašautas labai tyliai atrakina duris)

AŠAUTAS: Kodėl išleidi mane?

KARIJOTAS: Neužmušinėju. Negaliu. Eik. (Ašautas tyliai išeina. Du šūviai viršuje. Iš Karijoto gerklės išsprūsta veriantis riksmas) Živile! (Jis bėga į viršų. Giesmė stiprėja)

(Uždanga)

SVAJŪNAS: (Prieš uždangą) Mieli bičiuliai! Jų nebėra. Živilės, Gluosnio, Karijoto. Mano legenda baigta. Vėl esu vienas. Manęs laukia Bavarijos plentas, apsodintas vaismedžiais, o jūsų kasdieniai rūpesčiai. Tik... aš tikiu, gal ir šitoje salėje sėdi nauja Živilė ir naujas Gluosnis. Ir aš tikiu, kad ten, mūsų krašte daug Živilių ir Gluosnių pabunda kovai ir kančiai. Ir dar... aš noriu tikėti paskutiniems Živilės žodžiams: „Išganymo nėra. Išganymas mumyse. Prasijuoks Vilniaus bokštai, sulinguos bažnyčių šventieji, dainuos mūsų miestas. Visas kraštas dainuos. O Živilė su Gluosniu sustos prie Neries ir žiūrės, kaip žiburiukai skęsta vandeny. Ir užkops ant kalno ir pasveikins susikūprinusį milžiną. Tikiu, ateis išsvajota diena. Išganymo nėra. Išganymas mumyse. Svajokime, svajokime...“

Svajūnas nulipa laipteliais nuo avanscenos ir per publiką eina į lauką)

Galas.


Augsburg-Hochfeld,

1947 mt.