Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Visuomeniniai tipai PDF Spausdinti El. paštas


3. IDEALISTAS

Idealistu vadiname tokį žmogų, kuriam aukščiausia gyvenimo vertybė yra idėja. Idėjai jis yra pavergtas, jai tarnauja, pagal ją veikia, savo gyvenimą jai palenkia.
Idėjos žmogus esmiškai skirias nuo faktų ir įvykių žmogaus. Idėjos yra abstrakčios, faktai — konkretūs; idėjos laisvos, faktai — suvaržyti datomis, vieta; idėjos antlaikinės, prašokstančios tikrovę, faktai — priklausomi laiko ir erdvės; idėjos reikalauja reflektuojančio, kontempliacinio proto ir jausmo, faktai — tik atminties. Kaip tik dėl to idėjos žmogus nesitenkina viena plika tikrove ir jos įvykiais. Tikrovę jis pažįsta ne tik iš realių faktų, bet ją pajaučia ir pergyvena giliau ir betarpiškiau. Jam penkių pojūčių patirtis dar nėra viskas; jis eina toliau — jieško minties ir prasmės, kuri tikrovę veda. Jis neskaldo tikrovės, kaip faktų žmonės; jis priima faktus ne analitiškai, bet sintetiškai, suvokia juos visumoje. Iš faktų jis paima tik tai, kas yra juose nepraeinančio, paima vedamąjį principą, visa kita faktų medžiaga jam neįdomi. Tuo būdu tikrovės įvykius jis suveda į idėjines kategorijas. Ir kai jam tą tikrovę reikia vėliau apibudinti, jis neima konkrečios ir istoriškos faktų medžiagos, o kalba vaizdais, kurie tai tikrovei tipiški, išvestiniai, pagrįsti išvadomis, kurias jis sudarė iš pačių faktų ir iš gilesnio jų įžvelgimo.


Idėjos žmonės juo daugiau skaito ir stebi gyvenimą, juo idėjiškai labiau pilnėja. Jų išgyvenimai, refleksijos gausėja, savarankiškas galvojimas darosi brandesnis, pilnesnis ir originalesnis. Jeigu mokykloje ar tuoj ją baigę jie dar buvo kiek priklausomi savo mokytojų ar žymesnių autorių, tai po tam tikro laiko visai nuo jų atsipalaiduoja. Svetimos idėjos dabar gali jų galvojimą tik paremti, pailiustruoti, sustiprinti, bet jų nieškreips ir nesuskaldys. Jie pasidaro originalūs ne tik savo galvosenoj, bet ir išsireiškime: sukuria originalų savo stilių, kuris tik jiems vieniems būdingas. Tuo tarpu faktų žmonės, jeigu jie rašo, primargina savo raštus citatomis, kompiliuoja ir .plagijuoja mintis, jų nepraturtindami niekuo savu. Jų mokslinio darbo metodą ir sistemą taip pat apsprendžia išimtinai svetima medžiaga, išrinkta iš daugelio svetimų autorių. Jie ir savo stiliaus niekad nesukuria, nors būtų sulaukę reikiamo amžiaus.

Idėjos žmogus, kai naudojasi svetimomis mintimis, žiūri kas jomis norima pasakyti, Kaip tą svetimą mintį perduoti kitiems, jis randa pats būdą. Ir jis išsireikš savaip, nepažeisdamas svetimos minties esmės. Faktų gi žmogus aklai laikosi konteksto, laikosi to, k a i p pasakyta. Jis kartoja frazes, išsireiškimus, norėdamas kitą teisingai suprasti ar perduoti kito mintis. Idėjinis žmogus prisimena tik pačią vedamąją mintį: frazių jis neatsimena (neturi mechaniškos atminties).

Idėjų ir faktų žmonės skirtingai reiškiasi net toje pačioje profesijoje. Mokytojas, faktų žmogus, bus geras dalyko dėstytojas: įkals mokiniams į galvą daug žinių, datų, įvykių, privers juos pamokas iškalti, reikalaus aklai laikytis vadovėlio, pagal jį atsakinėti, kartais net tais pačiais žodžiais (frazės saugojimas!). Jis stebins mokinius savo žinių gausumu, bet jų nežavės ir jiems nevadovaus, nes jis yra šaltas faktų vergas, nuobodus ir sausas. Tuo tarpu mokytojas, idėjų žmogus, bus daugiau auklėtojas: stengsis mokiniams duoti vedamųjų gyvenimo gairių, įves juos į idėjų pasaulį, plės dvasinį jų akiratį, juos užburs savo šiluma ir žavės savo giliu bei plačiu žvilgsniu į visus dalykus.
Faktų žmonės gali būt neblogi istorikai, ekonomistai, teisininkai, net literatai; bet jie reikšis kitaip, negu jų kolegos idėjininkai. Kaip istorikai jie dėstys plikus faktus — sausus ir šaltus, patieks gausybę vardų ir datų. Visas jų dėstymas ar raštas išeis tačiau nevieningas, kažkuo neapjungtas, per autoriaus minties prizmę neperleistas. Idėjininkas toj pačioj istorijoj jieškos vedamųjų idėjų, domėsis istorinėmis asmenybėmis, jų įtaka tiems laikams, pačius įvykius ims to meto gyvenimo visumoje. Idėjininkas istorijoje jieškos gilesnių priežasčių, padedančių įvykius pilniau suprasti, net pačios istorijos prasmės. Pirmųjų istorija išeis daugiau istoriografiška, antrųjų — daugiau istoriosofiška.

Ekonomistai, kaip faktų žmonės, tenkinsis ūkinio gyvenimo faktų konstatavimu, jų sugrupavimu ir suvedimu į tam tikrą sistemą. Tuo tarpu idėjininkai nesitenkins ekonominio gyvenimo patirtimis ir logiško ryšio nustatymu tarp atskirų ūkio gyvenimo faktų. Jie, kad ir atsiremdami į tikrovę, joje nepaskęs, bet jieškos pagrindo ekonominiams faktams aiškinti ir pagrįsti. Idėjininkas ekonomistas ūkio istorijoje įžvelgs ir tą aplinkybę, kad ne vien medžiaginiai faktai apsprendžia žmogaus gyvenimą, bet tam gyvenimui turi įtakos idėjos ir nelygstami amžinojo Ethos principai. Dėl to jis jieškos naujų ir tobulesnių ūkinio gyvenimo formų.

Teisininkas, kaip faktų žmogus, remsis daugiau teisiniais įvykiais ir pozityvinės teisės normomis. Teisėje jis įžvelgs tik valdžios valią ir įsakymą. Taisinga jam bus tai, kas derinasi su pozityviu įstatymu. Teisingumo, kaip idėjos, jis nejieškos, nes visoj jo galvosenoj persveria kodeksai ir paragrafai. Idėjininkas gi, kad ir kaip vertintų teisės faktus, jais nesitenkins. Jis, suprasdamas fakto atitikimą teisei, vis dėlto gyvai jaus amžinojo teisingumo reikalą. Dėl to pirmaeiliu savo uždaviniu jis laikys išsiaiškinti teisės esmę, jos kilmę, nekintamus jos šaltinius. Susidurdamas su pozityvinės teisės nuostatais, jis nesitenkins konstatuoti, kad įstatymas atitinka visiems atskiro krašto teisės sistemos reikalavimams. Jis dar žiūrės, kaip juos derinti su objektyviu teisingumu ir teise, kaip ,.gėrio ir teisingumo menu“ (ars aequi at boni).

Menininkas, faktų žmogus, savo kūryboje artimai laikysis realios tikrovės. Dailininkas „fotografuos“ gamtą ir žmones. Literatas atpasakos išgirstus ar paties pergyventus įvykius; jis nevengs kitus autorius pamėgdžioti ar net kopijuoti. Faktų žmogus galės būt neblogas svetimų autorių vertėjas, Kaip literatūros istorikas jis bus tik meninių faktų registratorius, nepajėgs duoti dvasinio literatūros raidos pjūvio, neparodys idėjinių ar meninių srovių atsiskleidimo kūryboje. Kiekvienas šio tipo menininkas nepajėgs išeiti iš savo atrastos ar pasiskolintos formos; jis kartosis savo frazėj, kompozicijoje, formose. Tuo tarpu idėjininkas menininkas kurs iš savęs tiek turiniu, tiek forma. Jis nevengs mokytis iš didžiųjų meisterių, juos stengsis pažinti ir išstudijuoti, bet tai nė kiek nekliudys jam likti originaliu. Neturėdamas mechaniško proto, klausos ir regėjimo atminties, jis ir norėdamas negalės prisiminti kito autoriaus minčių, vaizdų, motyvų. Jis bus nepakartojamas savo kūryboje, nes ir pats jis negalės kartą surastos formos antrą sykį pritaikyti. Jo idėjinis pasaulis ir jo išgyvenimai plečiasi, įvairėja ir tai savaime atsispindi jo kūryboje. Vertindamas kitų kūrinius, jis nesivers tik jų analize, bet jieškos sintetinės kūrinio visumos, jieškos analogijų ir dvasinės giminystės su kitais.

Kaip faktai apsprendžia egotistą, taip idėjos idealistą — jo veikseną ir galvoseną. Idealistą galima pakeisti tik tada, kai pervertinamas jo idėjų pasaulis. Jis gali pasikeisti, pasidaryti konvertitas, gali išsižadėti savo turėtos pasaulėžiūros ir religijos. Bet tai įvyksta jame ne mechanišku būdu, o giliai permąsčius, savo idėjas pervertinus. Faktų žmogui tokiu konvertitu pasidaryti yra neįmanoma. Jo atsivertimas negali būt išvidinis, nuoširdus ir gilus. Jis gali pakeisti tik. išorinę savo laikyseną, savo santykius apvaržyti, juos tam tikram laikui perlaužti, jis gali prisitaikyti. Net šitokio persikeitimo motyvai jame“ nėra išvidiniai, bet ambicija pagrįsti.

Idėjos žmogus save iš viso keičia, savo gyvenimą derina prie minties ir idealinių vertybių. Iš prigimties jis gali turėti charakterio kampuotumų, jaunystėje gali jį būt pavergusios kai kurios ydos, tačiau per ilgesnį laiką jis save išlygina, pasidaro vieningas, suformuoja savarankišką asmenybę. Keisti jis linkęs ne tik save, bet ir visą gyvenimą. Kaip utilitaristui veikti reiškia naudotis ir išnaudoti, egotistui — valdyti ir savo padėtyje išsilaikyti, taip idealistui — kovoti, taisyti, reformuoti, žodžiu, padėtį pakeisti. Idėjos žmogus savo prigimtimi yra reformininkas.

Išeidamas iš idėjos ir objektyvinio reikalo, idealistas pasidaro teoretiškas. Teoretiškumas jam būdingas bruožas, kaip utilitaristui praktiškumas ir egotistui — faktiškumas. Idealistas daro įvairias prielaidas, remiasi idealiniais žmogaus nusiteikimais, visuomenės reikalais; jis tiki į sugestyvinę tiesos ir principų galią, moralės ir gėrio pradų įtaką. Jis mano, kad žmonės tik dėl to šitų dalykų nevertina ir jais nesivaduoja gyvenime, jog pakankamai jų nepažįsta ir į juos neįsijaučia. Jis linkęs todėl juos dėstyti, veikti į skaitytojų ar klausytojų protą, o ypač į jausmus.

Būdami teoretinio palinkimo žmonės, idealistai eina daugiausia į kultūrinę sritį, į visuomeninį veikimą, į spaudą ir į tribūną. Dirbdami politikoje, socialinėje — ekonominėje srityje jie taip pat palieka daugiau teoriški, aukštų principų ir idealių sistemų kūrėjai.

Teoretizavimo palinkimas ir reflektyvumas pas idealistą derinasi vienas su antru. Jis daug mąsto, vertina įvykius ir žmones, jieško gilesnių priežasčių. Gyvenimo dalykuose jis nėra praktiškas, tam reikalui stinga jam gabumo ir noro. Tačiau jis pakankamai išmintingas. Būdamas tiesus ir teisingas, jis ne kartą duodasi apgaunamas gudriųjų ir klastingųjų; juoba, kad jis nelinkęs iš anksto žmogaus apspręsti, iš blogosios pusės jį greit vertinti. Tačiau jis žmones stebi, sintetizuoja jų reiškimosi faktus ir, betarpiškai su jais bendraudamas, ilgainiui susidaro pilną ir teisingą apie juos vaizdą. Įsitikinęs žmogaus klastingumu, jis nuo jo nusigręžia ir jokio pasitikėjimo jam daugiau nerodo, į jokį bendradarbiavimą su juo nelinkęs eiti. Reformuodamas gyvenimą, jis stengiasi jį reformuoti ir ta prasme, kad tokius žmones pašalinus iš viešojo gyvenimo, neleisti jiems to gyvenimo daugiau nuodyti, aukštų idealų klastingai profanuoti.

Idealistas tačiau savo garbės netausoja, kaip egotistas. Jis nesibijo būti apšmeižtas ar apkalbėtas. Jei jis jaučia reikalą, ners šis ir nemalonus būtų, imasi jį spręsti, jį taisyti, keisti. Valios jis turi, aukų nebijo, nepasisekimuose nenuleidžia rankų. Tačiau jo valiai daugiau vadovauja jausmas nei šaltas protas. Jis nėra tos rūšies teoretikas, kaip gryni racionalistai. Protas ir valia pas jį yra jausmo tarnyboje, kaip pas utilitaristą, valia ir jausmas tarnauja šaltam ir apskaičiuojančiam protui arba kaip pas egotistą protas ir jausmas yra palenktas aklai ir ambicingai valiai.

Jausmo .persvaros atveju idealistas gali daugiau pasišvęsti. Jam nėra taip sunku atsisakyti savo patogumų ir pakęsti nemalonumus. Jis tiki į visuomeninį idealą, į idėjos — gėrio pergalę, dėl to šitam idealui siekti jis užsidega visa savo impulsyvia prigimtimi. Jis išpažįsta viršjėgės įstatymą, t.y. tos jėgos, kuri pribūva iš entuziazmo, iš tikėjimo, kuris kalnus kiloja. Jis yra. atviras ir nuoširdus. Prie reikalų jis eina tiesiai, neapskaičiuodamas ir neapsiskaičiuodamas.

Dvasinių galių atžvilgiu idealistai tačiau skiriasi vieni nuo kitų. Pas vienus gali daugiau persverti protas, pas kitus valia, pas trečius jausmas. Pagal tai ir jų veikimo būde susidaro skirtingumų. Idealistas, turįs daugiau racionalumo, savo veiklą daugiau apskaičiuoja. Į gyvenimo blogybes jis reaguoja taip pat radikaliai, kaip ir visi idealistai. Tačiau jis nenori su žmonėmis pyktis ir juos erzinti, jeigu mato, kad jų vis tiek nepataisys. Būdamas atsakingame poste ir susidūręs su autoritetingų žmonių statomomis kliūtimis, jis bevelys tą postą palikti, negu leistis į kovą, kuri visuomenę erzintų ir rezultatų nepasiektų. Tačiau ir tuo atveju jis tiki, kad savo tyliu, bet nelauktu pasitraukimu galės atkreipti atitinkamų žmonių dėmesį, kad tie atsakingi žmonės susipras darą netvarką ir iš to padarys išvadas (moralinis idealizmas). Tačiau rezultatai ne visuomet būna tokie, kokių jis nori. Ir tokios jo priemonės dažnai neranda atgarsio, priešingai — kiti iš jo tik pasijuokia. Tada idealistas nusivilia, moja ranka į visuomeninį veikimą, ir kovą, laiko bergždžių dalyku ką ners gera pasiekti (idealistinis pesimizmas).

Jausmo idealistai viską ima, kaip sakoma, ūmu ir užsidegimu. Jie supranta, kad blogis visada turi stiprias šaknis, bet niekaip neprileidžia, kad kova negalėtų to blogio išrauti. Pagaliau, jeigu jo visai neišrausi, tai bent veikdamas ji aptvarkysi, sumažinsi, padarysi mažiau veiksmingą. Dėl to jis gali blogus žmones ilgai pakęsti, bent jų blogybes toleruoti. Jis išbando visas priemones jiems atvesti į tvarką. Tačiau kai jo dvasioje prisirenka kartumo, tada sprogsta, jo kantrybė: jis pasidaro nepermaldaujamai kietas tiems žmonėms, nutraukia su jais visus ryšius, plaka jų aklumą. Tačiau vienais žmonėmis nusivylęs, jis dar tiki kitais; vienoj srity nepasiekęs savo tikslo, renkasi kitas veiklos sritis. Ir vėl apviltas, jis darosi nebe toks entuziastas, tačiau darbo visai nemeta. Tik vis dažniau jame kyla nerimas ir netikrumas. Jis nori apsiriboti vienoje kurioj pozityvesnėj srity, atsidėti vienam kuriam, jo žodžiai, mažiau nedėkingam darbui. Sulaukęs tinkamo amžiaus, jis į dalykus ima žiūrėti ramiau, šalčiau ir realiau. Jis raminasi, kad jo darbas tėra tik paruošiamasis, kad ne vienu amžiumi ir ne vienoje kartoje dalykai pakeičiami i gerąją pusę.

Idealistas, kuriame persveria valia, veikia iš karto aiškiai ir radikaliai. Jeigu jis turi valdžią,- keičia netinkamus bendradarbius arba priverčia juos pasitraukti. Jei jis valdžios neturi, reikalauja ją turinčius šitai padaryti arba pats. kelia viešumon netinkamųjų moralinę ubagystę (moralinis bekompromisiškumas). Šia savo veiksena jis sukelia didelę audrą, sudaro prieš save didelę opoziciją, sukelia daug kalbų ir susikryžiuojančių sprendimų.

Savo kovoje idealistas stengiasi skirti klaidingas idėjas ir blogybes nuo jų autoriaus. Šito paprastai nepajėgia padaryti utilitaristas ir egotistas.
 
Asmuo idealistui yra kažkas šventa. Ypatingu pietizmu jis žavisi tauriomis, švariomis ir kilniomis asmenybėmis Ir autoritetas jam sutampa su asmenybe. Jis nepripažįsta jokių kitų autoritetų, jeigu jie nėra kartu ir asmenybės. Poaukščiai, rangai, padėtis, kurie formaliai iškelia žmones i autoritetus, jam nieko nesako. Priešingai, juo formaliai aukščiau pastatytas žmogus, juo labiau jis reikalauja iš jo moralinių kvalifikacijų. Niekas jo taip nepiktina, kaip tokių aukštai formaliai pastatytų asmenų neatitikimas moralinių reikalavimų.

Idealistas yra a s m e n y b i n i n k a s arba, jei norima, autoritetininkas asmenybės prasme. Jis atiduoda pirmenybę žmogaus kokybei, o ne kiekybei. Dėl to visuomeniniame, politiniame ar kultūriniame darbe jis niekad neskaičiuoja, koks žmonių skaičius jam pritars. Idealistas savotiškai niekina masę, būtent — kiek ji yra beformė ir neasmeninė. Jis priešas įvairių rėžimų ir politinių sistemų, kurios pirmon eilėn atsiremia į masę. Priešas jis ir tų visuomeninių ar kultūrinių srovių, kurios žiūri į tai, k ą žmogus gali, o ne koks jis yra. Nemėgsta .jis ir organizacinių formų, kurios remiasi narių skaičium ir techniškais jų sugebėjimais bei tų sugebėjimų ugdymu. Jis geriau remia bendruomeninio veikimo formas ir laisvus, idėjine dvasios giminyste paremtus sąjūdžius. Sąjūdis jungia žmones tarpusavy tam tikra idėja ir artimais dvasiniais nusiteikimais; sąjūdis pasitiki individualinių žmogaus sugebėjimu ir asmeniniu jo pajėgumu pačiam rasti techniškas priemones ir būdus.

Laiko kategoriją idealistas suvokia taip pat skirtingai nei utilitaristas ar egotistas. Jis išeina iš dabarties nepakankamumo ir ateityje jieško savo idealinių vilčių realizavimosi. Dabartį jis kritikuoja, joje mato daug taisytinų dalykų. Jis yra ateitininkas: ateičiai yra skirti jo visi planai ir reforminės pastangos. Dabartį jis linkęs perlaužti net revoliucinėmis priemonėmis. Dėl to jis nepripažįsta kompromisų ir nelinkęs rinktis pusiau priemonių. Vidurio kelią jis laiko neprincipiškumu.

Idealistas kaip tik dėl to dažnai pertempia realaus gali-muno ribas. Jis atitrūksta nuo pačios tikrovės, pameta žemę iš po kojų. Savo idėjas jis ima skelbti viršum žmonių galvų. Pagaliau jam, kaip sakyta, vis tiek, ar jo idėjos bus dabar realizuojamos, ar ne. Jis parašė, pasakė, suplanavo — tegu vykdo, kas nori. Jam dažnai stinga atsakomybės už savo idėjas. Praktiškų visuomeninių pareigų jis nesiima, o pasiėmęs nelabai jas eina.

4. REALISTAS

Realistas yra žmogus, kurio dėmesio centre yra gyvenimiškoji tikrovė su jos reikalais, uždaviniais, siekiais, sunkumais. Gyvenimiškoji egzistencija jam yra sudėtinė žmogiškosios egzistencijos dalis. Jis nenori paskęsti idėjų pasaulyje, nes jis netiki, kad tik jų pažinimas galėtų gyvenimą padaryti geresnį.

Realistas yra gyvenimo žmogus. Gyvenimiški reikalai, kuriuos visuomenė turi ir kuriais ji sielojasi yra ir j o reikalai. Jis juos seka, jais domisi, jieško jiems tinkamesnio sprendimo ir pats imasi juos tvarkyli. Gyvenimiškas reikalas yra apsprendžiantis motyvas jo galvosenai ir veiksenai. Kaip idealistas tiki, kad gyvenimą apsprendžia ir jam vadovauja idėja, atėjusi iš atitraukto pasaulio, taip realistas tiki, kad gyvenimas pačias idėjas gimdo, jas pritaiko, apipavidalina ir panaudoja tam pačiam gyvenimui formuoti. Realistas neskiria didesnės reikšmės ir medžiaginio gerbūvio galiai, kaip utilitaristas; turtas jam nėra tos rūšies vertybė, kuri viena pati išspręstų socialinius, o juo labiau kultūrinius ir moralinius gyvenimo klausimus. Formalinė valdžios galia, kurios siekia ir į kurią tiki egotistas, jam atrodo esanti ribota ir reliatyvi; jis jos neniekina, tačiau jis laiko vienpusiškumu tik jos pagalba spręsti viešuosius reikalus. Realisto žvilgsnį į gyvenimą galima vadinti pilnutiniu ta prasme, kad jis gyvenimą suvokia visumoje, visų gyvenimiškų veiksnių sutartinėje.

Realistas nėra nei pesimistas nei optimistas. Tikrovę jis ima tokią, kokia ji yra. Jis nesileidžia į žmonių ir gyvenimo kritiką tokiu vienpusiškumu, kaip egotistas; jis neskiria ypatingos reikšmės atskiriems faktams, nors jie būti] ir labai skaudūs. Taip pat jis netriumfuoja dėl atskirų laimėjimų. Gyvenimo reiškinius jis stengiasi pažinti vispusiškai. Jis informuojasi, seka visus viešojo gyvenimo pasireiškimus, seka juos ne iš šalies, bet pats visur dalyvaudamas, pereidamas pats įvairias darbo sritis. Jis stebi, daro išvadas, jas tikslina, palygina su kitų išvadomis. Po to jis sprendžia atskirus dalinius sprendimus, jis nevengia daryti greit, svarbesnius — pasilieka vėliau.

Panašiai jis prieina prie žmonių. Kiekvieną naują sutiktąjį jis sutinka nuoširdžiai, tačiau ir su tam tikru atsargumu. Jis laukia, kiek gyvenimas per ilgesnį laiką patvirtins arba paneigs to žmogaus gerą ar blogą valią, sugebėjimus ar negabumą. Toks jis yra kitiems, toks ir sau. Perdaug nepaiso, kas apie jį kitų sakoma ar manoma. Savo vertės apsprendimą jis taip pat palieka tolimesniam gyvenimui. Užpultas jis nesistengia perdaug gintis, pagirtas — neįtiki didesniu savo pranašumu.

Gyvenimas realistui yra kaip savotiškas paskutinis teismas, kuriame kiekvienam atiduodama pagal objektyvinę nemeluotą teisybę. Nuo gyvenimo akių jis nesidangsto, kaip utilitaristas ar egotistas. Jis neslepia savo nuomonių, pažiūrų ir savo darbo. Jis nesiekia ir nejieško pigios reklamos, juoba asmeninės, tačiau jis neužsidaro nuo kitų, kas jie būtų — draugai, svetimieji ar priešai. Jis mano, kad žmonių santykiai turi būt pagrįsti ne apgaule, propaganda, autoreklama, ne intrygomis ir protekcionizmu, ne politinėmis kombinacijomis, bet atviru tiesumu.

Gyvenimas jam nėra medžiagiškai patogus gyvenimas, nei sėkmingas ir asmeniškai garbingas gyvenimas, nei idealiai pamokslaujantis ir pranašaujantis gyvenimas, bet darbingas, kūrybinis gyvenimas. Darbas realistui yra pagrindinis mastas vertinti žmonėms, savo egzistencijai įprasminti, visuomenei patarnauti. Iš darbų, ne iš žodžių ir gražių idėjų, juo labiau ne iš gražių turtų sprendžia jis apie žmogaus pajėgumą, jo tinkamumą ir naudingumą visuomenei. Dėl to ir jis pats pirmon eilėn yra darbo žmogus. Darbu jis tikisi viską pasiekti, viską nugalėti; ir tiesą Įrodyti, ir teisingumą įvykdyti, ir gyvenimą į tvarką atvesti.

Darbo sąvoka realistui nėra susiaurinta jokia specialybe, jokiu profesiniu pasiruošimu. Jis pripažįsta specialybes tik techniškuose gyvenimo reikaluose, ir į šias sritis jis nesistengia pats brautis. Darbas jam apspręstas visuomeninio reikalo ir bendrojo žmogaus dvasinio pajėgumo. Dirbti viską, kas reikia, kur reikia ir kaip reikia. Yra bendrų darbų, kur nereikia jokios specialybės — gana dvasinių tinkamų savumų, noro ir pasišventimo. Ne nauda, ne garbė ir ne idėjinis motyvas, bet reikalas — bendras gerovinis, neužinteresuotas reikalas — jam yra pagrindinis darbo motyvas. Net svetimiausioj srity pajutęs tokį gyvą reikalą, jis jo imsis, jei nebus kam, jei niekas kitas nesiryš. Gal jis neapskaičiuos savo jėgų — fizinių ar dvasinių — gal pažeis kitų kompetenciją, gal padarys tam tikro nuostolio kitoms jam pavestoms darbo sritims, tačiau jis vis tiek imsis. Ir kai atsiras kitas, kurs galės jį pakeisti, jis mielai iš to darbo pasitrauks arba pats jieškos tokio, kuris jį pakeistų. Jis nebrangina savo padėties, nors ji ir labai gerai apsimokėtų ekonomiškai arba teiktų jam daug garbės. Išsilaikyti turimoje padėtyje, kaip egotistui, jam yra svetima. Lygiai, kaip išnaudoti padėtį savo asmeninei naudai. Padėties, kaip tokios, jis iš viso nepripažįsta. Jis nė kiek daugiau negerbia žmogaus dėl jo didesnės padėties, jeigu jo darbas to nepateisina. Imdamasis atsakingo darbo, jis niekad nestato klausimo, kiek jam bus atlyginta, ar kokios jam teisės bus patikrintos.

Realistas yra kokretaus darbo žmogus. Jis žiūri kiek tas darbas pateisina save konkrečiame gyvenime. Jis ne tik kels konkrečius gyvenimiškus klausimus, bet jieškos ir konkretaus plano jiems įvykdyti. Apie savo projektus jis niekad nepasakys, kaip a. a. Šalkauskis apie savuosius: nei vienas mano projektas nebuvo įgyvendintas. Jis kurs juos ir pats vykdys; jei ne 100%, tai bent 20% jis padarys savo, nes jis pats imsis daryti. Gali jis tų planų neįvykdyti visoj pilnumoj ir neišvesti jų iki galo, nes jis perdaug apsikrauna visokiais darbais, perdaug būna suviliojamas įvairių reikalų ir būtino viešojo gėrio uždavinių. Konkrečiai, jis neišvarys visiems pastebimos vienos didelės vagos ir neatliks efektingų gyvenimo reformų, tačiau jo planai bus daugiau ar mažiau įvykdyti. Jis neturi ambicijos rišti savo vardo su kuriuo nors vienu darbu ar viena sritimi. Dėl to jam ne taip svarbu pasiekti greito ir regimo efekto. Taip pat jam ne taip svarbu, kad nevienas jo planas, jam pačiam prisidedant ar daugiausia dirbant, bus vėliau kitų pasisavintas ar kitų garbės sąskaiton nueis. Jam geriau, kad tai įvykdyta ir kad visuomenė turi iš to palaimą, negu iš to turėtų jis garbę. Sprendimą jis ir čia palieka pačiam gyvenimui. Pagaliau jam nesvarbu, kam kokie planai ir darbai priklauso. Jis neriša jų ne tik su savo asmeniu, bet iš viso jis neriša jokio darbo su bet kieno asmeniu. Jis šia prasme yra objektyvistas. Realisto konkretumas tačiau nieko bendro neturi su materialisto praktišku konkretumu, nei su egotisto faktišku konkretumu. Šių pastarųjų akimis žiūrint, realistas yra ir nekonkretūs ir nerealus. Nekonkretūs dėl to, kad jis per plačiai viską apima, „blaškosi“, nevertina konkrečiausio dalyko — pinigo ir pastovios, net garbingos padėties; priešingai, jis dažnai savo garbingas padėtis stato į pavojų savo tiesiu žodžiu ar drąsiu veiksmu. Realistas yra konkretus žmogus ne asmenine, ne karjerinę prasme, ir ne technine, bet visuomenine prasme. Techniškoje darbo srityje (pav. administracijoje) jis galėtų, taip pat būti konkretus, tačiau jam svetimas savęs surišimas su viena siaura sritim ir su negyvais, formaliniais dalykais. Jis yra gyvo gyvenimo ir viso gyvenimo žmogus.

Kaip darbininkas jis turi pakankamai ištvermingumo, pakantrumo ir pasišventimo. Jis nebijo aukoti savo sveikatos, savo lėšų, net savo karjeros. Dirbti, jei reikia, jis gali tol, kol save pribaigia. Jis nei nepastebi, kada jo jėgos išsenka, nes jis nesaugo savęs, kaip egotistas ir neskiria savo gyvenimo tik džiaugsmui. Bendras reikalas yra didesnis — jo manymu — už žmogų ir už visa, kas žmogui asmeniškai skirta ar leista; jis palenkia jam save ir savo gyvenimą.

Visuomeninį, bendrąjį reikalą — jis apsprendžia protingai: nesiduoda lengvai nuteikiamas ar suviliojamas bet kuriam didesniam uždaviniui. Jokie asmeniški, garbės ar naudos, o taip pat paprasti idėjiniai motyvai nepalenkia jo apsisprendimo imtis vieno ar kito darbo. Jis žiūri, kiek tas darbas yra pagrįstas visuomeniniu reikalu, yra ,,deginantis“. Jis turi. turėti duomenų, konkrečių ir objektyvių duomenų. Tačiau jis nėra panašus į praktiško proto ar teoretinio proto žmones, kurių vieni sprendžia dalykus šaltu apskaičiavimu, kiti — šaltu logišku tikslingumu. Išmintis visuomet yra veikiama ir širdies balso; ji klusni sąžinės — šiuo atveju visuomeninės sąžinės — balsui. Realistą galima -sujaudinti ir uždegti. Tačiau uždegtas, jis neperdega greit, kaip grynieji impulso žmonės. Jis nepameta pusiausviros ir saiko. Jis, ir ėmęsis darbo visomis jėgomis, apskaičiuoja priemonių tikslingumą ir būdų racionalumą.

Vis dėlto tikėdamas į darbo galią, jis pasineria į jį ir pasidaro ne kartą darbo vergas. Darbas jį užgula, ir jis neberanda laiko susijieškoti sau talkininkų arba neranda tokių, kurie lygiu užsidegimu ir rūpestingumu jo imtųsi. Jis reikalauja iš savęs gerai atliekamo darbo. To paties reikalauja ir iš kitų. Ir kai kiti to nenori ar nepajėgia, jis bevelija atsisakyti nuo talkos ir dirbti vienas pats. Taip realistui ateina pavojus pasidaryti monopoliniu darbininku, nebepakeičiamu ir nebesistengiančiu save pakeisti kitais. Tais atvejais jis atsiduria kryžkelėj. Reikalas jam atrodo taip svarbus, kad pamesti jį neleidžia jo sąžinė. Tačiau jis mato, kad turi pats persiplėšti, kad pajėgtų eiti iki galo. Neretas atvejis, kai tokioj padėty atsidūręs, jis arba pats palūžta (fiziškai) arba meta patį reikalą k pasitraukia, palikdamas jį pusiaukelėj. Tačiau ir tam tikrą laiką padirbėjęs kurioje srityje, jis vis tiek padaro daug. Tačiau su jo pasitraukimu baigiasi ir pats reikalo vykdymas, nes jis nepriugdo (nebeturi laiko priugdyti) sau talkininkų ir jo darbo tęsėjų. Ta prasme jis yra nepakeičiamas žmogus. Tokie buvo kiekvienas savo srityje Dovydaitis, Smetona, Tumas, Lipniūnas.

3ūdamas gyvenimo žmogus, realistas šakojasi gyvenimo paviršiuje ir jo platumoje. Jis Visur matomas ir girdimas. Nėra viešojo gyvenimo sričių, kur jis nepridėtų savo rankų. Jis tai daro ne dėl reklamos ir ne dėl apskaičiavimo. Ir jis, kaip sakoma, visur tinka, bent visur pritelpa. Tuo jis skiriasi nuo tų „visur tinkančių“ žmonių, kurie mėgsta gyvenimo pramogą ir naudą. Jis yra kontrastas ir idealistui, kuriam idealas yra vienuma ir uždaras tokių pat draugų būrelis. Realistui visi draugai, kurie sielojasi bendrais reikalais. Jis nevengia ir tų, kurių savo dvasioje nelabai mėgsta, visuomenininkų, garbėtroškų ir savinaudžių, jeigu jais galima kai kur pasiremti ar į gerą darbą įjungti. Jis ir čia žiūri objektyvaus atlikto reikalo. Jis nežiūri, kaip egotistas, kad nemėgiamas ar „nevertas“ žmogus neprivalo būt patikėtas kuriam nors visuomeniniam darbui. Jis nedės daug vilčių į žmones, kurie jieško savęs ar savo naudos; jiems jis nepatikėtų atsakingų ir pasišventimo reikalaujančių sričių. Tačiau jis rems kiekvieną jų atliktą objektyviai gerą darbą ir džiaugsis „šedevriukais“, kad ir iš garbės ar naudos motyvų atsiradusiais. Darbas jam lieka darbu ir jo vertės negalima sieti su asmens nevertumu. Dėl to jis nežiūrės, kokiai žmogus priklauso partijai ar religijai, bet ko jis vertas savo darbais.

Realisto gyvenimiškas paviršiškumas nėra jo dvasinio paviršutiniškumo ženklas. Jis mėgsta gilintis ne tik į praktinius gyvenimo reikalus, bet sprendžia juos ir teoriškai. Nemėgsta jis tik ryškiai nuo gyvenimo atitrauktų idėjų; svetima jam grynoji filosofija. Bet jis domisi gyvenimo filosofija, pedagoginėmis ir psichologinėmis gyvenimo problemomis. Jis derina gyvenimą su idėja, tačiau idėja jam turi būt gyvenimiška — iš gyvenimo išaugusi ar gyvenimui galinti patarnauti.

Tačiau realistai taip pat yra skirtingi. Vis dėlto visi jie reiškiasi daugiau mažiau panašiu būdu. Politikoje jie yra geri planuotojai ir darbininkai, neužinteresuoti karjera ir asmenine nauda. Jie gali pasidaryti net aistringi politikos veikėjai, jeigu jie įsitikina, kad šis reikalas yra didelis ir kad jų dalyvavimas jame yra būtinas. Tačiau pasikeitus padėčiai ar būtinumui nebesant, jie be gailesčio iš šio darbo pasitraukia ir imasi kurio kito. Kapitalo iš politikos jie niekad nesusikraus ir nesilaikys per fas nefas bet kurio politinio posto. Ekonominėje socialinėje srityje jie vykdys reformas, žiūrės bendrųjų reikalų. Kapitalas, kurį jie administruoja ar kurį tvarko, bus paskirstomas pagal teisingumą (ir visuomenės reikalus. Ir iš šio darbo jie neturės sau asmeninės naudos. Kultūroje jie nežiūrės savo asmeninės pozicijos, bet bendro kultūros labo. Stengsis jį kelti, organizuoti, rems visus, kurie tai daro. Jie nebus gal tiek individualūs kultūrinių vertybių, kūrėjai, kiek pačios kūrybos skatintojai, vertintojai, ugdytojai.
 
Realistas visur išeina iš padėties, iš esamumo. Tačiau jis padėties nedogmatizuoja, kaip egotistas, ir jos neišnaudoja, kaip utilitaristas, ir nuo jos nenusigręžia, kaip idealistas. Jis tik atsiremia į ją, bet kiekvienu atveju ją linkęs tobulinti, Įnešti į ją pažangos. Jis pažangos šalininkas; tačiau pažangoje, pagal jį, telpa ir evoliucija ir tradicija. Jis derina vieną su antra. Pažangumą jis tikisi pasiekti darbu ir jo skatinimu, bet kartu ir tam darbui sudaromomis sąlygomis. Jis nėra, kaip idealistas, kuris taip pat siekia pažangos, radikaliai lauždams esamą padėtį ir nežadėdamas konkrečiai nieko tikro. Realistas nereikalauja herojizmo bet tik paprastos darbo aukos, kuri tačiau būtų pateisinta ir paremta egzistencijos reikalavimais. Realistas, panašiai kaip ir idealistas, tiki labiau ateičiai, bet ateičiai ne iš dangaus nukeldintai, o į dabartį ir j žemę atremtai. Jis netiki, kad istorija galėtų būt nutraukta ar prašokta; jis tiki jos tęstinumu. Jis įskaičiuoja visus gyvenimo veiksnius į aktyvą, net neigiamuosius. Nebūdamas pesimistas, jis nemato reikalo blogį vertinti tik neigiamai; pats blogis — yra jam blogis, tačiau jis žiūri to, koks blogis yra mažesnis ir šį jis linkęs kol kas pakęsti. Pagaliau blogis, jo pažiūra, kartais patarnauja ir gėriui. Jis nepripažįsta ir tokio optimizmo, kuris tiki kad naujos sistemos ar naujos radikalios reformos pakeistų iš esmės padėtį. Keisti reikia žmogų ir gyvenimo sąlygų veikmę. Reikia žmonėms duoti gyvenimo prasmę ir gyvenimo sąlygų minimumą — reikia šia kryptimi veikti ir dirbti. O tai tėra galima padaryti laipsniškai.
Ir jis, kaip idealistas, tiki šiame darbe asmenybės ir asmeninio autoriteto reikšmei. Tačiau autoritetas jam nėra tik tauri, asketiška išmintinga asmenybė. Autoritetas jam yra tas, kas dirba ir moka dirbti — vieno taurumo neužtenka. Kas, būdamas aukštos moralės, kaip asketas gyvena užsidaręs, arba kas tik gražias idėjas skelbia, o jų nesistengia realizuoti darbu — tas jam nėra autoritetas, mažiausia nepilnas autoritetas. Nieko jis taip nemėgsta, kaip tuščiažodžiaujančių arba pozuojančių autoritetų. Tiesa, būdamas realus, jis pakenčia bet kokius pastatytus autoritetus. Jis skaitosi su padėtimi ir čia. Tačiau į tokius autoritetus jis daug dėmesio nekreipia ir į juos savo vilčių nededa. Jis nei jiems lankstosi, nei su jais kovoja.

Realistas gal labiausiai išsiskiria iš kitų visuomeninių tipų savo nusiteikimais kovos atžvilgiu. Kovoti jam reiškia laukti ir dirbti. Laikas jo manymu geriausias karys, (angliška strategijos savybė!) Laikas išgydys žaizdas, laikas iškels autoritetus, laikas atvers žmonėms akis. Laikas, kada žmogus pozityviai dirba ir aukojasi. Jis neranda protinga eikvoti energiją bergždžiai ir karštosiomis vedamai kovai. Tačiau įerzintas, objektyvų ir bendrą reikalą jausdamas, ir jis eina į kovą. Kovoja jis tiesiais ginklais, tačiau kovoja ne su pačiais asmenimis, bet už reikalą. Iš pačios kovos jis nedaro azarto, kaip egotistas; šiam kova su „priešais“ ir yra beveik vienintelis motyvas veikti. Realistas iškelia kardą, švysteli ir padeda atgal į jo vietą. Savo pasakė ar padarė ir toliau grįžta prie tiesioginio darbo. Kovos jis nelinkęs gilinti ar aštrinti. Dėl to ir eidamas į ją, jis apsvarsto, ką sakys — įieško vidurio kelio. Jis stovi daugiau už kompromisą (kur jis principiškai galimas) o ne už asmeninę, ekonominę ar bergždžią idėjinę kovą. Jis nemato reikalo kiekvienam įrodinėti tiesą, ypač tam, kurs yra aklas, išpuikęs, ar apsiskaičiavęs netikėti. Kas nori tiesą išgirst, tam užtenka vieną kartą pasakyti.

Žmonių kokybei jis skiria didelę reikšmę, kaip ir idealistas. Tačiau jis vertina ir žmonių kiekybę, kaip egotistas. Masė jam nėra quantitė negligeble, bet žmonės, kurie turi vertės savyje ir kuriems turi būt taikomas objektyvus žmogiškas vertinimo mastas. Jis nenori remti tik gyvenimo aristokratus — išrinktąsias asmenybes, jų draugystėje plaukioti, tik jiems kalbėti ir tik jiems savo.kūrybą skirti. Jei jis ką rašo, kalba ar dirba, klausia savęs, ar dauguma jį supras ar daugumai, bent vidurkiui, tas dalykas patarnaus. Šitokį taikstymąsi idealistas laikytų neleistina klaida: argi svarbu, kad daugelis suprastų — svarbu, kad savyje tos idėjos būtų teisingos ir pagrįstos. Realistas nepataikauja, kaip utilitaristas, neprekiauja žemu ar masėms patinkančiu skoniu. Jis nenori ir, kaip egotistas, būti visuotinai pripažintas ir visų giriamas.

Realistas išeina iš pedagoginių motyvų ir dėl to jis nenori savo masto nei perdaug nužeminti nei perdaug iškelti. Ir čia jis siekia pažangos, atsiremiančios į tikrovę tiek, kiek į ją reikia ir galima atsiremti. Jis yra pedagogas plačiąja prasme, tačiau ir su visiems pedagogams būdingais trūkumais — persikrovimu darbais, persidirbimu, materialiniu nedateklium, neišbaigimu savo planų, negebėjimu darbo organizuoti (pats viską dirba), praeinančiu ar ilgiau tveriančiu išsisėmimu (dvasiniu).

*

Baigdami norime pasakyti, kad žmogui nėra svetimi visų mūsų minėtų tipų bruožai. Kaip fizinė būtis, kiekvienas žmogus turi tam tikrų utilitaristinių palinkimų. Kaip individuali ir asmeninė būtis, jis negali aplenkti savęs ir s a v u požiūriu nežvelgti į gyvenimą; dėl to kiekvienam yra įgimti didesni ar mažesni egotistiniai palinkimai. Kaip dvasinį pradą turinti būtis, žmogus domisi idėjų pasauliu; jis gali nebūti tipiškas idealistas, tačiau kiekvienu atveju jis nėra ir visai beidėjinis. Reali tikrovė, kurioje žmogus gyvena, taip pat nėra jam visai svetima.

Tuo norime pasakyti, kad žmoguje yra visko — ir utilitarizmo, ir egotizmo, ir idealizmo, ir realizmo. Tačiau žmoguje vienas kuris minėtų momentų prasikiša, nustelbdamas kitus arba juos pavergdamas. Kaip kiekviename žmoguje yra protas, valia ir jausmai, tačiau dėl vienos galios prasikišimo vienus vadiname protiniais tipais, kitus valingaisiais, trečius jausminiais, taip ir visuomeniniu atžvilgiu vienų utilitarizmas, kitų egotizmas, trečių idealizmas ir ketvirtų realizmas reiškią t i k vyraujantį juose bruožą.
Iš aukščiau apibudintų visuomeninių tipų, palyginti, nedaug yra visai grynų, atbaigtų ir ryškių. Utilitarizmas pas vienus yra susijęs su egotizmu, pas kitus su idealizmu, pas trečius su realizmu. Yra ir egotistų, turinčių palinkimą į idealizmą, realizmą ar utilitarizmą. Pagaliau ir idealistai ne visuomet yra laisvi nuo savybių, būdingų kitiems tipams. Nustatyti, kas žmoguje yra pirmasis ir persveriantis tonas, galima tik per ilgesnį laiką ir tai susidūrus su juo realiuose darbo baruose.

Vertinant minėtus psichologinius tipus, galima pasirinkti individualinį ir visuomeninį mastą. Kiekvienas žmogus, kaip individuali būtis, yra laisva veikti taip ar kitaip. Šitos laisvės jam neatsako ir krikščionybė, kurios požiūriu žmogus yra laisva būtybė. Visuomeniniu požiūriu šita laisvė turi tam tikrų apribojimų, kuriuos uždeda bendra visumos gerovė ir visuomenės uždaviniai.

Vertinimas gali dar būti žmogiškas ir krikščioniškas. Yra bendrieji žmogiškosios — prigimtinės veiksenos ir elgsenos dėsniai, kuriuos prašokdamas žmogus nusikalsta pačiam žmoniškumui. Yra dar krikščioniški moralės principai tiek atskiram individualiam žmogui, tiek visuomenei, kurie saisto individualius ir socialinius žmogaus poelgius bei veiksmus.

Tarp žmogaus laisvės ir jam uždedamų objektyvių normų ir reikia jieškoti tų vertinimo principų atskiriems mūsų minėtiems visuomeniniams tipams.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai