EDUARD WIIRALT Spausdinti
Parašė ALEKSIS RANNIT   


Eduard Wiiralt, tautybės estas, dėl savo kūrybos reikšmės yra, galimas daiktas, iš viso žymiausias šių laikų grafinės kultūros atstovas.

Grafikas gimė Petersburgo gubernijoj 1898 m. kovo mėn. 20 d. Taigi šiemet sukako 50 metų. 1909 ir jis atvyksta į tėvynę, o 1915 m. įstoja į pritaikomojo meno mokyklą Talline. 1920 m. mes jį matome Tartu mieste „Pallas'o“ dailės mokyklos mokiniu; čia jis vienok užsiima daugiausia skulptūra. 1922—1923 m. Wiiralt dirba kaip stipendininkas Dresdeno akademijoj pas prof. S. Wernerį. 1924 m. jis baigia mokslus „Pallas'e“, grafikos skyriuje, ir vienerius metus užima ten pat grafikos dėstytojo Vietą. 1925 m. jis išvyksta į Paryžių, kur gyvena visą laiką iki 1938 m., dirbdamas kaip laisvas menininkas. 1938 metus jis praleidžia Šiaurės Afrikoj, o 1939 m. grįžta į tėvynę. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Paryžiuje.

1937 m. tarptautinėje grafikos parodoj Vienoje Eduard Wiiralt buvo pripažintas pirmuoju Europos grafiku ir apdovanotas diplomu bei aukso medaliu; iš 21 jo išstatytų darbų rengėjų komitetas nupirko 13. Jo gausingos parodos Paryžiuje (1927, 1928, 1930, 1931), Filadelfijoje (1928), Berlyne (1930), Strassburge (1931), Marselyje (1933), Varšuvoj (1933, 1936), Krokuvoj (1933), Prahoje (1933), Amsterdame (1938, 1939), Briusely (1935), Clevelande (1935), Maskvoje (1935), Čikagoje, Bostone ir Baltimore (1936), New Yorke (1936), Talline ir Tartu (1936), Helsinky (1937), Johannisburge (Pietų Afrikoj 1939), Kaune (1943), Vilniuje (1944), Stockholme (1945), Hamburge ir Kiel (1946), Freiburge, Gottingene ir Marburge (1947) ir kituose centruose suteikė jam originalaus meisterio vardą. Šiuo metu jo darbai kabo visoj eilėj Europos bei Amerikos muziejų.

Eduardo Wiiralto kūrybai paskirta visa eilė veikalų estų ir vakarų Europos kalbomis; jų autoriai vadina šį dailininką genijum ir tvirtina, kad šių dienų grafikos meno atgimime Wiiraltui priklauso viena pirmųjų vietų pasaulyje. Tai, kad Wiiralto graviūrų bei piešinių technika traukia į save dėmesį — anaiptol nenuostabu. Iš tikro, jis pirmiausia krinta į akis savo švarumu, nepaprastumu, individualumu. Wiiralt — graveris yra meistriškai apvaldęs paviršių, erdvės dydį, kompoziciją. Jis nudailina savo liniją, kaip joksai kitas iš jo amžininkų. Juodas brūkšnys (štrichas) jam nėra ornamentinis brėžis, o logiškai pateisinta priemonė. Jo piešinys, perėjęs per kūrybinę meisterio sąmonę, nepaprastai grakštus, nuostabiai sodrus, konkretus. Bet sykiu jo piešinyje jaučiama laisva dėmių bei linijų kalba. Wiiralto piešinių meistriškume glūdi tikrai realistinė, aistringa ir sąmoninga didelio menininko kalba.

Kultūros istorikai įrodė, kad Paganini'ui padėdavo no velnias, o jo paties nežmoniškas darbštumas, jo nepaprasta savivalda, Albrecht Dūrer ne veltui buvo pavadintas graviūros auksakaliu.



Meno metodų studijavimas, neabejotinai užima žymią vietą Eduardo Viiralto kūrybos procese. Jis dirba ilgai ir kruopščiai, be atvangos stebi gyvenimą, ištisus mėnesius laiko atmintyje kokią nors detalę, kuri jo nepatenkina, vėliai grįžta prie jos, perdirba ją ir pagaliau randa tą priemonę ir tą liniją, kuri, kaip jam atrodė, buvo reikalinga. Wiiralt studijuoja vidujinę ir išorinę vaizduojamųjų dalykų dinamiką, iškelia aikštėn jų grafiškumą. Todėl jo darbus visuomet galima atskirti tarp šimto kitų, nes, pradedant dideliais ofortais ir baigiant mažyčiu „exlibris'u“ (ties kuriuo dailininkas triūsia ištisais mėnesiais!), jis lieka ištikimas savo piešinio charakteringumui, individualiam kompozicijos sąmoningumui, grafiškai savo braižos elegancijai.

Nors ir sunku jieškoti palyginimų meno pasaulyje, bet Wiiralto meilė menui primena Flaubert'ą. — „Stilius tėra pasiekiamas vien įtemptu darbu, neįsivaizduojamu atkaklumu ir pasišventimu“ — rašė kadaise šis garsus prancūzų prozaikas. — Aš esu žmogus plunksna, — apibūdina jis patsai save, — aš gyvenu tiktai dėl jos, tik jos dėka, tiktai per ją. Aš daugiausia bendrauju su ja.“ Panašiai galėtų išsireikšti Wiiralt. Jo meilė triūsui tokia didelė, kad ji beveik virsta asketišku pasiaukojimu atskirų detalių tarnyboje. Darbas, kone ligi kančios įtemptas darbas. Jei pažvelgsime į jo kūrybą, tai pamatysime, kad jisai siekia vieno vienintelio dalyko — paprastumo ir tikroviškumo. Aišku, paprastumo mechanizmas Wiiral-t'ui glūdi ne tik atitinkamų priemonių pasirinkime. Jojo stilistinių jieškojimų uždavinys — tai absoliuti maniera matyti daiktus. Yra sakoma: le style, c'est l'homme (stilius — tai žmogus). Apie Wiiralt'ą reikia pasakyti: le style, c'est l'artiste (stilius.— tai menininkas). Jo stilistiniuose jieškojimuose pirmučiausia pasireiškia menininkas, apdovanotas aštria subjektyvine pasaulėjauta. Jei Wiiralt būtų, sakysime, poetas, tai savo formos rafinuotumu priklausytų prie žmonių, parodžiusių tą formos meistriškumą, kurį modernieji amžiai yra įkūniję Baudelairc'o, Raine Maria Rilkc, W. B. Yets'o ir Aleksandro Blok'o varduose.

Žiūrint grynai formaliniu požiūriu į Wiiralt'o grafiką, tenka nurodyti į keletą specifinių jos ypatybių ir, visų pirma, į slypinčią jo graviūrose plastinę harmoniją.
Plastiškumas patsai savaime neišsemia dar viso formos gyvenimo. Plastiškumas pasiekia savo viršūnės tada, kai jis derinasi su architektoniškumo efektu. Architektoniškumu aš vadinu vaizduojamosios erdvės harmoniją. Neužtenka gerai atvaizduoti erdvę, — reikia dar būtinai mokėti ją raiškiai paskirstyti, įvairiais būdais akcentuoti, kitaip tariant, sukomponuoti. Architektoniškumas yra susietas su formų grupėmis, su apdirbimu tų intervalų, kurių esama tarp formų. Architektoniškumas visoj savo pilnybėj pasireiškia tuomet, kai laisvai viešpatauja mastų, aukštumų ir gilumų poezija. Architektoniškame kūrinyje plastiškai išdirbta formų grupė įeina kaip sudėtinė dalis į visą ansamblį. Tokiu būdu architektoniškumas kaip pagrindą turi savyje plastiškumą, sudarydamas pastarojo išvystyme aukščiausią laipsnį.

Architektoninis grafiškumas — tai visų rečiausiai sutinkama grafiškumo forma. Ji labai būdinga stambaus didelio meno pakilimo epochai. Visa, kas čia pasakyta, taikytina Wiiralt'o kūrybai, turint galvoje pagrindinę jos linkmę.

Toje aukščiausioje grafinės kultūros formoje ypatinga reikšmė tenka plastinio judesio, plastinio dinamizmo problemai.



Kaip tikras menininkas, Wiiralt nesitenkina tuo, kad perteikia judesius, charakteringus žmogaus esybei, — maža to, jis pripildo tų judesių net savo nature — morte'ų ir ex libris'ų“ formas. Jo „Peizažo ties Paryžiumi“' ir „Atlaso kalnų reginio ties Marrakech'u“ raiškumas gerokai priklauso nuo plastinių judesių vienovės traktavimo. Paprasčiausiame kompoziciniame ansamblyje plastinis judesys vaidina nepaprastai svarbią rolę, kadangi be jo neįmanomas gilesnis ryšys tarp paskirų daiktų ir paskirų formų net tuo atveju, jeigu tie daiktai bus neblogai motyvuoti siužetiniu atžvilgiu ir imponuotų savo proporcijų raiškumu. Bet pilniausiu savo žiedu plastinis judesys pražysta architektoniškai atliktame kūrinyje, kur modulu (masteliu) imamas ne atskiras daiktas, o tam tikra daiktų grupė. Čionai puikiausiu pavyzdžiu galėtų mums būti Wiiralt'o graviūra „Berberų mergaitė su kupranugariu“. Wiiralt — erdvės poetas: jis moka taip Įjungti figūras i peizažą, jog gaunamas ne peizažas su figūromis, o paveikslas. Aplamai, jo graviūros visiškai atitinka paveikslo sąvoką, piešinys užima itin svarbią vietą Wiiralt'o kūryboje. Kaligrafinis jo piešinio metodas yra, pagaliau, ne kas kita, kaip paprasčiausias linijinis raštas. Lygiai kaip tapyboje, be kitko, esama savotiško dėmių ir spalvų džiaugsmo, — taip ir grafikai žinomas jai būdingas dėmių, kontrastų ir ypačiai — linijų džiaugsmas. Linijos džiaugsmas Wiiralt'o darbuose labai ryškus, bet jo piešinys nepakenčia grynojo piešinio diktatūros: jo piešinys sudaro tik vieną bendrojo grafiškumo dalį. Tasai piešinys yra ne tik stebėjimo, bet ir kontempliacijos objektas. Kai linija pasiekia savo tobulumo, tuomet piešinys stebina paprastumu, kurio esmėje iš tiesų glūdi didžiausias sudėtingumas. Kiekvieno dailininko pareiga — gerai piešti, tačiau būti grafiku sugeba anaiptol ne kiekvienas. Grafikas turi būti apdovanotas visai savotiška sielos struktūra, visai ypatingu regėjimu: to, būtent, ir nepašykštėta Wiiralt'ui. Jo piešinys pirmiausia yra grafiškas, ir tasai grafiškumas nuo plastiškai linijinio pajutimo pereina į tapybiškąjį.

Nagrinėjant Wiiralt'o techniką, negalima neatkreipti dėmesio į kompozicijos problemą. Kompozicinės priemonės, kuriomis naudojasi Wiiralt, labiausiai tarnauja dviem pagrindiniams tikslams.

Rinkdamasis neįprastus žiūrėjimo punktus (iš viršaus, iš apačios ir šono), kontrastingai priešpastatydamas tarpusavyje į įvairius planus, pakreipdamas kompozicinę ašį, Wiiralt paaštrina ir atnaujina meniškąjį tikrovės pajautimą; šiaip jau, rodos, gerai pažįstamas reiškinys atsiskleidžia žiūrovo akims iš naujos, netikėtos, iki šiol nežinomos pusės. Kitas uždavinys — tai sukelti žiūrovui gyvenimiškumo įspūdį. Dailininkas nori įtikinti žiūrovą, kad prieš jį išplėštas gyvos tikrovės gabalėlis; balti popieriaus laukai ir rėmai tarsi kirpte nukerpa kompoziciją, perkirsdami žmonių ar žvėrių figūras. Šitokios priemonės dėka gaunamas įspūdis, jog už rėmų ribos tęsiasi toji pati tikrovė, kurią rėmai tyčiomis aprėžia. Savaime suprantama, jog dažnai sunkoka Wiiralto kompozicija, pagrįsta „atsitiktinumo“ principu (t. y. atsisakymu nuo praeities trafaretų), visuomet esti iki smulkmenų apgalvota ir visapusiškai apsvarstyta, siekiant kuo didžiausio efekto. Jei Wiiralto kompozicija būna sunkoka, tai to priežasties reikia jieškoti pačiame dailininko būde. Wiiralt nepriklauso prie betarpiškų lengvai pajaudinamų menininkų prigimčių; tai — mąstantis, jieškantis, didžiai reiklus ir pačiam sau griežtas menininkas, kurio protas — kritiškai analitinis.

Aukštas Wiiralt'o intelektualizmas — tai aktyvus jieškojimo veiksnys. Todėl grafikas nesitenkina kokia nors viena grafikos rūšimi, — priešingai: jis jieško techninės sintezės skirtingiausiose grafinės technikos rūšyse. Jisai duoda pavyzdžius raižybos linoleume, laikantis eau-forte'o technikos, o šalia to — vernis-mou ir medžio raižinių, atliktų artimu litografijai būdu, papildo eau-forte'ą vario graviūros pradmenimis. Tolydžio jieškodamas vis nepaprastesnių grafinių efektų, jo grakšti, filigraniškai kruopšti ranka be atvangos kartoja mėgstamąsias menines priemones, visaip derindama jas tarp savęs ir rasdama joms vis naujų ir naujų varijantų. Dailininkas nenukrypdamas eina tikslybės jieškojimo keliu. Prie viso to dar prisideda atviras ir sąmoningas ritmo jieškojimas, visu stiprumu varoma detalizacija ir tolydinis pereinamųjų tonų — iš juodo į baltą — ryškinimas bei gilinimas. Grafinio spalvingumo gama ir toniškumo meistrybė liudija apie labai aukštus estetinius pradus, paslėptus dailininko graviūrose; tačiau nepaisant visos jo tobulybės, jisai pasižymi (nuostabiu menišku kuklumu. Wiiralt'o kūriniai taip detalizuoti, o jų detalės taip niuansuotos, jog reprodukcijos duoda tik tolimą supratimą apie sudėtingą šio grafikos meisterio techniką. Reikia matyti šių kūrinių originalus.

Eduard Wiiralt — nepaprastas technikas. Tačiau Wiiralt'o meno siela glūdi ne technikoje. Technika tėra tik tas kelias, kurs leidžia meisteriui perprasti patį save ir pasaulį. Drąsus menininko smelkimasis į tiesą, jo nenuilstami jieškojimai rodo, kad jisai sugeba ne tik išplėsti tradicines raiškos priemones, taip praturtinančias grafikos meną, bet ir atskleisti originalumą savųjų santykių su pasauliu. Wiiralt'o graviūros — tai daugiausia grynai meniški sielos preparatai. Jam ne tiek rūpi betarpiškai užfiksuoti paskirų tikrovės reiškinių įspūdžius, kiek ištirti ir visapusiškai pažinti visus vaizduojamojo objekto elementus: tokiu būdu pojūtiškai materialinis ir dvasinis pradas susilieja draugėn. Emocionalinis pradas nelyginant emanuoja iš kūniškosios formos. Tatai būtent ir uždeda paveikslui sodraus gyvybingumo antspaudą. Wiiralt didžiai artistiškas ta prasme, kad jo grafinė maniera betarpiškai perteikia, o ne maskuoja ašmeninį, savotišką neatkarto j amą, individualų emocionalinį įspūdį.



Gili analizė, meilingas įsigilinimas į vaizduojamųjų tipų psichologiją, intuicija ir išvadų originalumas charakteringi bet kokiam Wiiralt'o kūrybos periodui. Vidujinis jo tematikos pobūdis ir analitinės vaizdavimo priemonės liudija Wiiralt'ą esant psichologą ir filosofą. Savo ankstyvesniuosiuose darbuose Wiiralt prieidavo beveik iki haliucinacijų, pasižymėjo plastišku, aštriu, slogiu realumu. Grafikas kankino mus kraštutiniausio žmogaus nužeminimo vaizdais, norėdamas šitokiu būdu drauge su pasišlykštėjimu sukelti ir gailestį, ir protestą, ir supratimo filosofiją. Wiiralt stengiasi nuplėšti apgaulingus gyvenimo blizgučius, jis geidžia rasti „tiesą“ ir aptinka tą tiesą niauriosiose, atstumiančiose gyvenimo pusėse. Tokios, pavyzdžiui, yra jo žinomos graviūros „Pragaras“ ir „Kabarė“: jos yra persunktos kartėlio atmosferos, — tai filosofo, pesimisto ir moralisto kūriniai. Besotė psichologinio tyrinėjimo paslaptis — štai Eduardo Wiiralt'o paslaptis; jo ginklas — fantazija, kurią jis savo valios jėga stato į keisčiausias būsenas, priversdamas ją dirbti taip, jog jinai atskleidžia jam slėpinius.

Tokių jieškojimų plotmėje stovi garsus Wiiralt'o „Pamokslininkas“. Toji graviūra rodo, kokia stipria meninio apibendrinimo galia yra grafikas apdovanotas. Simbolinės, tiesiog bemaž bibliškos gilumos pasiekia jisai žmogiškųjų kančių vaizdavimu. Juose yra visuotinumas ir mokėjimas prieiti prie pačios reiškinių esmės, įžvelgti kiekviename jų žmogiškus, tikrai svarbius elementus. Wiiralt yra didelis savo charakteringumu. Tie žiūrintieji į pamokslininką veidai — galingi savo nuotaika: kiek įdėta į juos vidinės kančios ir klausimo. Kiek reikėjo vidaus ilgesio, kiek dvasios niaurybės šiam pasauliui sukurti. Tik visur ir visame įžiūrėjus paslėptą tragediją, galėjo būti surastas šitas visuotinis tragizmas, kurio jieško nerimastaujanti siela. Wiiralto siela — tai siela individualisto, stovinčio atokiai iš šalies, stebinčio tik individualines apraiškas, bet statančio iš jų bendrumos rūmą.

Kiekviena karta turėjo žmonių, kurie drįsdavo būti išimtinai vien tuo, kuo jie yra iš tiesų: jie būdavo pakankami begėdiški tam, kad galėtų be baimės galvoti, peikti, mylėti ir kurti, kaip patinka. Jie ir yra tie „retuoliai“, prie kokių priklauso Wiiralt. Jisai nepataikauja plačiosios visuomenės skoniui, jis nebijo „nepatikti“, būti „negražus“. Beveik rubensiški jo moterų tipai, taip charakteringi savo formomis, įžeidžią miesčionišką publiką. Bet nereikia užmiršti, kad, iš vienos pusės, labai neteisinga yra sprąsti apie meno kūrinio vertę, remiantis tuo, kad jis mums „patinka“ (kaip tad pernelyg dažnai pasitaiko), o, iš antros pusės, neigti jo vertę vien dėl to, kad jisai mum „nepadarė įspūdžio“. Kultivuodami „patikimo“ ar „nepatikimo“ psichologiją, mes perdaug dažnai užmirštame apie meno logiką, kuri apeliuoja ne į skonį, o į vertybės supratimą. Tokios rūšies vertybės nuo Wiiralto yra neatsiejamos. Jo tipai, jo žmonės harmoningi: jiems nesvetimi patys giliausi, pergyvenimai ir visokeriopos pajautos, tačiau tatai nė kiek nedrumsčia plastinės jų būties.

Wiiralt yra skirtas tiems, kurie nenori menininke rasti patys save, o priešingai — trokšta nuo savęs atitrūkti ir pagyventi naują, kitaip atsispindėjusį gyvenimą. Kiekvienon sielon įdėtas tam tikras plastiškumas, įgalinąs ją kuriam laikui tapti panašia į kitą, kaip šitai esti įsimylėjusiems. Tokio meilingo priėjimo reikalauja Wiiralt'o menas.
Savo paskutiniuose kūriniuose Wiirlat didžiai stebina mus savo kilniu ramumu, tonų santūrumu, savo šiaurietiškumu, o jo portretų raiškumas liudija apie nenuilstamą dailininko pastabumą ir poetinę galią. Šituose darbuose atsispindi jo antroji siela — grakščiai paprasta, pilna klasiškos pusiausviros ir svajinga. Šitie darbai nekibirkščiuoja kaip įsiliepsnojęs deglas, o švyti ramia ugnimi, kaip ant mąstytojo stalo tylusis žiburys.

Kai kurie grafiko portretai, pavyzdžiui estų dailininko Kristjan'o Raud'o atvaizdas, — tiesiog skulptūriški. Jo portretai nėra paprasti portretai — ne: tai portretai tikrovės, kartais ištisos poemos apie ją, kupinos dinamikos, leidžiančios giliai įžvelgti gyvenimo dramon. Atkreipkite dėmesį į Wiiralt'o modelių rankas. Sakoma, kad dailininko portretisto meistriškumą lengviausia pažinti iš to, kaip jis vaizduoja rankas. Rankos — tai antras, netgi pirmas Wiiralt'o portretų veidas, tiek savo technikos tobulumu, tiek savo psichologiškumo prasme.

Wiiralt įsimylėjęs pietų kaštus. Jo afrikiniai motyvai dažniausiai esti pilni grafinės lyrikos, tačiau juose visur jauti griežtą šiauriečio discipliną. Kad ir kaip mylėdamas pietus, Wiiralt visa savo menine reikšme lieka ištikimu laisvos, beribės šiaurinės gamtos sūnumi, sūnumi tų plačiųjų tolių, tos gilybės ir tylos, to užsidarymo, įžvalgumo ir susikaupimo. Tik išsiaiškinus savaimingą šiaurietiškos dvasios pobūdį, įmanoma suprasti ir pakankamai įvertinti jo kūrybą. Bet reikia pastebėti, kad Wiiralt'ą įvertino ne už „šiaurietiškus egzotizmus“ kurie matomi Akseli Gallen — Kallelos ir Eduardo Munch'o kūryboje ir kurie lengviau galėjo pavergti Europos publiką, o už europinį jo meninės meistrybės mastą. Wiiralt iškyla Europos dailės arenoj, nesidangstydamas savaimingos estų meno prigimties skydu, o susilaukia visuotinio pripažinimo, laisvai konkuruodamas su stambiausiais šių dienų Europos grafikais.

Tūlą domina dailininko asmenybė. Rašyti apie tai veikiau gal sunku, negu lengva. Tai — reto kuklumo žmogus, ramus, tylus, neturįs nieko nepaprasto savo povyzoje. Jo ramumas — tai ramumas smėlio, kuriame slypi samumas. Apie tai mums liudija jo darbai. Juose suspiesta visa jo gražbylystė; o tuo gyvenime jisai, kaip šiaurietis, gali ištisomis valandomis tylėti ir klausyti jūsų. Jis labai šykštus žodžiams apie savo intymius pergyvenimus, bet savo kūryboje — jis atviras. Wiiralt gyvena be galo paprastai, kone asketiškai, jisai — miesčioniškumo priešas. Jis mėgsta vienatvę, brangina savo simpatijų savarankiškumą ir nepriklausomumą. Dirbdamas jis godžiai rūko. Jau daug metų, kaip jisai nepriima jokių užsakymų, norėdamas turėti kuo daugiausia laisvės. Vienintelis jo gyvenimo interesas — jo darbas. Griežtas pačiam sau, jis laikui bėgant vis daugiau ir daugiau užsidaro savo dirbtuvės sienose, ir jojo kūriniai retai matomi parodose. Savo asmenybe Wiiralt tarytum iliustruoja Hoelderlin'o žodžius; „Wir sind nichts; was wir suchen, ist alles“ („Mes esame niekas; tai, ko mes jieškome, yra viskas“).

Tai menininkas, kurio sielos struktūra be galo sudėtinga ir rafinuota, — trumpoje apžvalgėlėje neįmanoma apibūdinti visą šią įdomią asmenybę. Į jį tegalima atkreipti dėmesį, kadangi jisai skina naujus kelius grafikoje.

Ir vėl tiek daug galvojama apie kažkokį naują netolimos ateities meną. Wiiralt'o menas maža teturi bendro su naujomis kryptimis bei srovėmis, — jisai nei senas, nei naujas, jisai — tiesiog menas. Tačiau dėl to Wiiralt'o graviūros negali sužadinti retų gėlių puokštės įspūdį, — ne, jos — patsai gyvenimas, beprotybė, aistra, giluma, jos — sielos išpažintis: taigi, šis menas amžinai senas ir amžinai naujas. Grafiškas estų dailininko pamokslas laukia rafinuoto klausytojo, laukia žmonių, kurie turės ausis, kad girdėtų.