DĖL VYTAUTO DIDŽIOJO SUKAKTUVINIŲ METŲ LITERATŪROS KONKURSO Spausdinti

LITERATŪROS PARAŠTĖ


Jau tuoj bus dvidešimt melų, kai daug kas prikiša jury komisijai dėl neteisingo sprendimo Vytauto Didžiojo literatūros konkurse. V. R. „Aiduose“ N. 12 dar kartą, priminė: „Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkursą laimėjo visais atžvilgiais silpna Vytauto Bičiūno drama „Žalgiris“, tuo tarpu kai tame pačiame konkurse dalyvavusi Balio Sruogos drama „Milžino Paunksmė“ — vienas iš stipriausių dramatinių veikalų mūsų literatūroje — nelaimėjo jokios premijos. Klysti, žinoma, galima, bet tik ne taip jau baisiai“. („Aidai“ 135p.). Stebėkitės skaitytojai: kokie dabar išmintingi kritikai ir kokie nesusipratėliai buvo vertintojai! Žinoma, reikia rausti prieš išmintingus dabarties vertintojus.

Kadangi visa tai jau istorija, net sena istorija; kadangi mes savo reikalų net savo žemėje jau nebegalime spręsti, atsieit, viskas pasikeitė, o priekaištai nesiliauja, — tebus man leista bent dalį minčių iš jury Komiteto užkulisio pateikti viešumai. Aš ten buvau paprastas jury komisijos narys. Aš ten patekau būtinumo spaudžiamas. Aš pakeičiau p. S. Čiurlionienę, kuri iš komisijos pasitraukė pareikšdama, kad ją ten spaudžią dėl kai kurių veikalų, o ji nenorinti pyktis, nes esanti kitos nuomonės. Suprantama, mano dalia nebuvo viliojanti, kada iš anksto buvo intrigų“ir spaudimo. Man vos pradėjus jury darbą dirbti, atėjo pas mane keli studentai ir pareiškė, kad konkurse su poema dalyvaująs K. Binkis ir aš tai žinąs, tai kaip aš drįstąs būti jury komisijoj. Aš pasakiau, kad man nėra žinoma, kas konkurse dalyvauja ir kad K. Binkio aš neatpažinau. Konkursu aš nebuvau suinteresuotas ir nebijojau tarti savo žodį pagal sąžinę.

V. R. „Aiduose“ klysta teigdamas, kad Vyt. Bičiūnas gavo premiją. Bičiūno drama „Žalgiris“ buvo tik rekomenduota atspausdinti kaip lektūra iš Vytauto laikų. Aš dar siūliau atspausdinti kitą dramą, kuri neišvydo pasaulio, būtent, visa drama parašyta ištraukomis iš istorijos dokumentų — kronikų. Kruopštus darbas, dokumentuota skaitytinė drama. Kodėl ne? Ne viskas kūryba, ką spauda paduoda. Reikalas: kuo daugiau apie Vytauto laikus.


Balio Sruogos „Milžino Paunksmė“ komisijoj sukėlė ilgesnį pasikalbėjimą. Jury komisiją sudarė dramų vertėjas, rašytojas ir aktorius — režisierius pul. Brazulevičius, aktorius režisierius A. Oleka-Žilinskis (vėliau paaiškėjo, kad jis buvo „M. Paunksmės“ konsultantas B. Sruogai) ir aš. Kiekvienas turėjome apie šią dramą savo pastabas. Iš mano pastabų, kiek menu, buvo tokių: Olesnickis smaugia tarnaitę, kas sudarė aliuzijų į sensacingą prel. Olšausko bylą, Sofija darė aliuzijų į žinomų aukštųjų rūmų gyvenimą; Jogailos naktinės išvykos priminė naktibaldą kauniškį girtuoklį, veikalas atsidavė „Boriso Godunovo“ kvapu ir t.t. Pagaliau ir pats Vytautas buvo tik paunksmėje. Komisijoj iškeltų negiamybių niekas neapgynė. Aš pastačiau aiškiai klausimą: už šią dramą aš duočiau savo balsą, jei tai būtų kitos rūšies konkursas, sakysim, rašytojų draugijos, ar leidyklos, ar ko panašaus. Privačiai viską, galima premijuoti. Bet kaipo Vytauto metų visos visuomenės premija man nepriimtina. Aš nesu įžeidinėjimų šalininkas. Kiti du komisijos nariai galėjo skirti premiją. Bet jie taip. pat to nepadarė.

Vėliau „M. Paunksmė“ pasirodė atspausdinta Adolfo Sruogos leidime su perrišta juostele — nepremijuotas V.D. Komiteto veikalas, — ar kaip panašiai. Nors jury komisijoj padarytos tūlos pastabos buvo panaudotos. Veikalas koreguotas.

Sąmoningai buvo keliamas, atsieit, savotiškas skandalas. Puolama jury komisija. Bet komisija amžinai tylėjo. Quod dixi — dixi. Tumas-Vaižgantas pirmas įkaitintas atbėgo į redakciją. (aš tada dirbau ,,L. Aido“ redakcijoj). Tai kaip čia dabar, anot Tumo, skandalas. Aš Tumui papasakojau visą jury komisijos eigą ir patiekiau argumentus. Kaip įprasta Tumui-Vaižgantui, jis pasipurtė ir visiškai pritarė sprendimui. Kas mena, o kas nemena, gali patikrinti jo laišką „L. Aido“ redakcijai „Milžino Paunksmės“ reikalu, kur jis maždaug rašė, kad tuo reikalu nėra ko kelti trukšmo, nes jury komisijos sprendimas yra pagrįstas ir baigtas reikalas. Kas pažino Tumą-Vaižgantą, gali įsivaizduoti, kaip Tumas būtų triukšmavęs, jeigu būtų buvusi padaryta tariama „neteisybė“.

Milžino Paunksmės“ byla tuo dar nesibaigė. Po kurio laiko, šiltą dieną, įkrenta į Redakciją Tumas-Vaižgantas ir kiša man didžiausią raštą:

— Še, skaityk. Ir pasiaiškink! Matai, ką apie tave prirašė! — Pažiūrėjau: raštas kokių 10—15 mašinėle rašytų lapų.

— Ne, sakau, — kanauninke. Palik. Pasiskaitysiu. Gal persirašysiu, nes apie mane rašo.

— Ne, ne. — Šaukė kanauninkas. — Negaliu duoti persirašyti. Tuoj paskaityk ir pasiaiškink.

— Dabar aš neturiu laiko, — sakau. — Palik ligi vakaro, Vakare nunešiu.

Tumas sutiko. Paliko. Susitarėm, kad aš vakare pas jį nueisiu. Jau raštą būsiu perskaitęs. Bus aišku apie ką kalbėti. Taip viskas ir įvyko. Pasikalbėjom. Tumas vėl liko ramus.

O raštas buvo labai įdomus. Tai „Milžino Paunksmės“ autorius, ką tik sugalvojo, pylė srutas ant mano galvos. Pradedant nuo to, kad aš nukniaukiau 10 tūkstančių litų (mat, Vyt. Didžiojo premija buvo 10 tūkst. litų) ligi mano nesugebėjimo redaguoti laikraštį, kad aš esu nemokša ir šioks ir toks. Manau, daug kas tais laikais šį raštą yra skaitęs. (O jis būtinai turi rastis Tumo archyve.) Kun. Mironas saldžiai nusišypsojęs, kad jis skaitęs ir kiti skaitę.

Vėliau man visiškai paaiškėjo, kodėl gudrioji ponia S. Čiurlionienė nenorėjo nertis į jury komisijos košę. Ko gero, ji galėjo būti lygiai tokia pati auka, kaip kad aš tapau.

Čia reikalą išdėsčiau gal perdaug tyliai, šaltai, paviršutiniškai, taip, kaip ant galų pirštų praeinam pro tėvo miegamąjį. Gyvųjų tarpe nebėra nei Tumo-Vaižganto, nei Olekos Žilinsko, nei Balio Sruogos. Legendarinių aistrų triukšmas praslinko per laukus kapų link. Juodas šydas dengia viską, kas buvo. Tik t atminimų žiburiai rūkuose plasta. Jie nusivalė nuo kasdieniškų dulkių, nuo nervų, nuo“ pavydo ar keršto.

Nuo „Milžino Paunksmės“ pasirodymo laikų su jos autoriumi man jau nebeteko gyvu žodžiu kalbėtis. Mūsų keliai išsiskyrė. Charakteriai išryškėjo. Aš tapau tariamas priešas. Ir mano nuomonė iki šiai dienai nepasikeitė apie tokią dramą, kuri buvo konkurse.

Aš čia galiu tik pacituoti Paul Gliaudelio dialogą iš „Auksinio Batelio“:

Dona M u s i q u e. II appelle, ne lui rėpondrez-vous pas?

Dona P r o u h e z e. Je ne suis pas un.e voix pour lui.

Dona M u s i q u e. Qu' ėtes-vous donc?

Dona P r o u h e z e. Une Epėe au travers de son coeur.