Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REŽISIERIUS IR RAŠYTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vertė A. Mks   

Autorius yra žinomas Berlyno aktorius ir režisierius W. Liebeneiner. Čia duodamos jo įžanginės mintys į  Dr. G. Muller'io knygą „Dramaturgie des Theaters und des Films“.


Kaip gera dailininkui! Jam pasivaidena koks nors veidas, jis griebia drobės, paletę, teptukus ir paišo iki pabaigia. Ką jis atsiekė, tas visa išėjo iš jo. Niekas negali jo sutrukdyti; daugių daugiausia galėjo jam įkalbėti. Bet tą visą drobėje įgyvendinti tegali tik dailininkas.

Bet kaip sunku dramaturgui, aktoriui bei režisieriui! O kompozitoriui ar dirigentui! Jie visi priklauso nuo kitų žmonių, kurie nors su jais yra ir tos pačios minties, tų pačių meninių siekimų, bet kiekvienas jų kuria tai, ką savo fantazijoje matė ir žodžiais apsakytą girdėjo. Mes iš kasdieninio gyvenimo žinome, kad kalbėtas žodis pridaro daug nesusipratimų. Ir kartais labai reikia pasistengti gerai paaiškinti, kas tau atrodo labai paprasta ir suprantama; ir tokios sąvokos a la „tikrovė“ ar „idealizmas“ kiekvieno yra saviškai suprantamos.

Suprantama, kad ir paveikslą įvairūs žiūrovai įvairiai vertina, bet jis lieka čia, jis lieka amžinai tas pats. Scenos veikalas taip pat lieka amžinai, bet jo gyvenimas, kaip gulbės ežere: tik tas, kurs ją plaukiant matė, supranta kokia gracija ir didybė slepiasi po šitomis, kartais purvinomis,“ paukščio plunksnomis.

Pati teatro struktūra yra tokia, kad čia negalima veikti demokratiniais principais. Jų vietoje čia stovi autoritetas — asmenybė, kuris be meno supratimo dar turi turėti organizatoriaus ir vadovo ypatybes. Šiandieną šiuos visus sugebėjimus nusako žodis — režisūra. Režisierius yra žmogus, kurio svarbiausias uždavinys — mokėti su žmonėmis apsieiti. Ir taip pat, kad jis sugebėtų suprasti draminį veikalą nuo pat jo pradžios iki smulkiausių niuansų. Taip pat jis turi sugebėti visus žmones, reikalingus šiam pastatymui, įstatyti į tą liniją, karią autorius veikale nužymėjo, arba režisierius mano, kad to norėjo autorius, Kuo daugiau įvairesnių ir stipresnių asmenybių kartu dirba, tuo sunkiau tas įvykdyti.

Rašytojas yra įpratęs vienas kurti, savyje įsiknisti, pamažu apgalvoti, apsvarstyti, pridėti, atmesti iki pagaliau parašo.

O režisierius turi mokėti visą ansamblį viena linkme palenkti, nenudildant jo, bet sukurstant ir negalimo iš jų reikalaujant, idant galimą atsiekus.


Jis turi mokėti būt brutaliu, bet tačiau jis neprivalo turėti nė mažiausios puikybės. Ir veikalo vardan jis privalo savęs išsižadėti. Režisieriui tasai idealus rašytojas, kuris jam stato naujus reikalavimus, tačiau dramaturgijos taisyklių rėmuose. Šitos taisyklės, kurios visiems laikams ir visiems“ veikalams buvo tos pačios, turi būti kiekvieno dramos kūrinio pagrindu.'Ir tik ant šio pamato rašytojas gali toliau laisvai kurti. Jis niekuomet tegu nekreipia dėmesio į vadinamus sceninius galimumus. Šie galimumai atsiranda ir prapuola pagal rašytojo reikalavimus; tik dramaturgijos taisyklės lieka.
 
Nieko režisierius taip nebijo, kaip rašytojo specialisto, kurs kiekvieną niuansą bei kiekvieną technikini galimumą smulkiausiai aprašo ir iš režisieriaus nori padaryti padavėją. Ir dėl to neretas režisierius, neatsispyręs .šitiems nurodymams, pasiduoda vergijai, užuot iš savęs davęs ką produktyvaus.

Rašytojas neturi būt teatro specialistas. Užtenka jeigu jis yra dramaturgijos specialistas. Tai ir yra tasai, ko režisierius laukia iš rašytojo.

Tas, kurs nepažįsta dramaturgijos taisyklių, negali parašyti dramos veikalo, nors ir pats genialiausias rašytojas būtų. Negali būti dramos veikalo be dramaturgiško sutvarkymo. Mažų mažiausiai anoks ilgam neišliks. Prieš tūkstančius metų buvo laikotarpis, kuriame parašyti dramos veikalai ir šiandien dar tebevaidinami, nors ir po kelių tūstančių metų. Ir tik todėl, jog jie buvo parašyti paisant dramaturgijos taisyklių, O viduramžy, pavyzdžiui, tebuvo rašomi tik epiniai veikalai, kurie šiandien niekieno nežinomi. Neseniai ekspresionizmas bandė suardyti taisykles ir dramines formas. Šiandieninė drama tačiau vėl grįžta prie amžinųjų, dramos taisyklių.

Aišku, kad yra taisyklių, kurias galima peržengti ar naujai atkurti. Bet tam yra sąlyga: pažinti tąsias taisykles. Tik tas, kurs gramatiką pažįsta, tegali kurti naujus žodžius bei sudaryti naujus sakinius.

Mes, aktoriai ir režisieriai, norime kartą pasakyti rašytojams, jog mes iš jų nieko daugiau nereikalaujam, kaip taisyklingai sustatyto ir galimo vaidinti veikalo, O visa kita, kaip meniškas išbaigimas, nudailinimas, psichologiški charakteriai, natūralistinis aprašymas, genialūs dialogai, lyriška nuotaika ar kalbos grožybės taip pat yra labai sveikinami, bet praktiškai teatrui tai tėra antravertis dalykas. Teatre tik tiek reikia žinoti: uždanga pakyla ir teatre sėdi žiūrovai. Ar veikalas dėka meniškų ypatybių išsilaikys šimtus metų ir ar bus vaidinamas kitų aktorių ir žiūrimas kitų žiūrovų, šiandien tas nieko nereiškia. Šitą rašytojai dažniausiai stengiasi užmiršti. Todėl visuomet aktoriai patys imdavosi rašyti veikalus. Tas pats ir šiandien yra, Tačiau tas faktas, kad aktorių tarpe atsiranda gabių dramaturgų, kaip antai Iffland, Curt Goetz ar Sascha Guitry, ar vienas kitas, kaip Aristofanas, Shakespeare ar Moliėre net amžinai įrašę savo vardus, negali šiandienos rašytojo atleisti nuo jojo pareigos būti geru dramaturgu. Kai pažiūrime su kokiu kruopštumu ir ištverme visi didieji klasikai studijavo dramaturgijos dėsnius ir savo pirmtakus, juos versdami, tai negalime to nereikalauti ir iš mūsų rašytojų.
 
Ne kiekvienas režisierius pajėgia nei turi laiko blogai parašytą veikalą savo pastatymui perdirbti. Mažame teatre režisierius paprastai būna perdaug darbu perkrautas. Jis daugiau turi laiko, jei dirba didesniame teatre, bet čia yra pavojaus, kad atbėgs autorius ir pakels skandalą, būk jo veikalas sugadintas.

Kartą, aš Berlin Staatstheater stačiau vieno jauno rašytojo pirmą dramos veikalą. Prieš pradėdamas repetuoti, aš dvi savaites jį su pačiu autorium perdirbau, pritaikant vaidinimui. Ir šis veikalas scenoje turėjo didelį pasisekimą, visi teatrai jį statė, o vėliau aš iš jo filmą susukau. Aišku, pasisekimas daug priklausė nuo autoriaus puikių dialogų, bet šitas, be dramaturgiško apipavidalinimo ir sustatymo, negalėjo prieiti iki žiūrovo.

Didelė laimė būtų rašytojui pamatyti Berlin Staatstheater vieno kurio pastatymo režisieriaus egzempliorių. Tada jis suprastų kodėl šiame teatre veikalai, ne vien dėl geresnių aktorių ar brangesnio pastatymo, turėdavo didesnį pasisekimą, kaip kur kitur. Bet vien tik dėl to, jog jie čia būdavo perdirbami. Vienoje komedijoje, pavyzdžiui, uždangą davėme vidury antro veiksmo, o antrąją veiksmo dalį, gerai apibraukę, pridėjome prie sekančio. Viename gerai žinomo rašytojo veikale turėjome vieno herojaus ilgą prakalbą duoti kitam personažui, ir visą antrojo veiksmo pabaigą atkėlėme į pirmą veiksmą. Garsiausių dramaturgų veikaluose kartais reikalinga sukeisti scenas. Taip pat viename veikale, kurs pagal mūsų perdirbimą turėjo nepaprastą pasisekimą, ketvirto veiksmo pabaigą sukeitėm su pradžia. Taip pat vieną aktorių, kurs pagal tekstą turėjo jau iš scenos išeiti, visam veiksmui palikome scenoje, jam suteikdami visai naujų funkcijų. Tą turėjome padaryti po katastrofiško įspūdžio generalinėje repeticijoje ir prieš autoriaus valią, kurs protestuodamas apleido teatrą, tačiau kurs premjeroje sugrįžęs padėkojo už pataisymą. Tame pačiame pastatyme mes įdėjome ištisą sceną iš kito veikalo, bet dėl šito nemalonumų neturėjome, nes anojo autorius prieš du tūkstančius metų buvo miręs.

Mes, teatralai, perdirbdami veikalą, visuomet statome klausimą: kodėl mes režisieriai turime perrašinėti veikalus? Ar rašytojai negalėtų to geriau atlikti, jeigu jie pažinotų dramaturgijos dėsnius?

Rašytojai dažnai ginasi, motyvuodami tuo, kad veikalas parašytas pagal tikrą atsitikimą, kad jis paimtas iš gyvenimo. Mes turime jiems pasakyti, kad mes ne gyvenimą vaidiname, bet teatrą, ir kad dramaturgijos taisyklės yra matematiškos, bet ne biologiškos.
 
Aktorius iš rašytojo laukia to paties, idant jo triūsas apsimokėtų triūso. Geriausias vaidybinis užtušavimas negali panaikinti dramaturginių klaidų. Jei veikalas pasisekimo tesitiki tik aktorių pagalba, tada salėje paprastai būna labai mažai publikos: tik tie, kurie ateina pasižiūrėti savo aktorių. Visų pirma aktorius iš rašytojo laukia geros rolės. Rašytojas privalo daugiau dėmesio kreipti į veiksmą, negu į charakterį. Aktoriui lengviau mažiau apipavidalintą charakterį pagilinti, kur jis gali panaudoti visą savo fantaziją ir pasireikšti, negu iš silpno veiksmo padaryti stiprų. Daugelis blogų veikalų, kuriuos teatrai atgal autoriams grąžina, turi stebėtinai puikių charakterių — rolių. Atrodo, jog šie autoriai yra tokie naivūs, kad jie, lygiai kaip publika, teatro spektaklyje ar filmoje temato tiktai aktorius ir charakterius. Jie mano, jog tas pastatymas ar toji filmą tik dėl to patiko, jog tas ar anas aktorius gilų įspūdį padarė. Bet jie nemato, kokia tam.sąlyga buvo: stiprus, taisyklingas veiksmas, kad rolė visame veikalo plane buvo vietoje. Šiaip, kad ir geriausias aktorius, nieko nebūtų padaręs. Naivus rašytojas galvoja gerą veikalą parašęs, kai tuo tarpu tėra tik geros rolės. Bet jis padarytų didelį malonumą aktoriui ir žiūrovui ir pats sau, jeigu pirmiausia sudarytų stiprius veiksmo rėmus, o tik vėliau į juos įleistų geras roles.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai