Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ROMANO JONELIŪKŠČIO DAINŲ IR ARIJŲ VAKARAS TUBINGENE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D. G. Š.   
Balandžio 3 dieną jaunasis solistas davė pirmąjį savo viešą koncertą. Pirmojoje programos dalyje išgirdome R. Schumann ir R. Strauss dainas, antrojoje — R. Leoncavallo, Ch. Gounod, G. Bizet, G. Verdi, G. Rossini operų arijas, ir bisui — VI. Jakubėno „Tėvas su močiute savo“.

Iš Robert Schumann kūrinių geriausią įspūdį paliko abiejų venecietiškų dainų atlikimas ir ypač „Du grenadieriai“, kur solistas, išlaikydamas dramatinę įtampą, su didele intuicija interpretavo abiejų grenadierių psichologinį kontrastą.

Jau modernesnio Richard Strauss dainos iš solisto reikalauja ne tik didelio muzikinio pajautimo, bet taip pat ir nemažesnių techninių sugebėjimų (daugiausia sinkopinė ritmika ir sunkūs intervalai). Tačiau R. Joneliūkščio dainavime neišgirdom nė vienos, technine prasme, netikros gaidos. Gi pats išpildymas buvo be priekaištų ir solistas tikrai meniškai atkūrė kompozitoriaus subtilias nuotaikas, reikalui esant („Die Nacht“, „Traum durch die Dammerung“) parodydamas ypatingai gražią pianissimo liniją. Aplamai, šios penkios dainos sudarė stipriausiai išbaigtą vienetą koncerto programoje. Čia daug lėmė ir tai, kad visų programai pasirinktų R. Strauss dainų lyrinis charakteris atitiko paties solisto balsinę prigimtį.

Antrosios dalies kulminacinis taškas buvo Figaro kavatina iš G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“. Jau vien techninė šios arijos pusė padaro tai, kad dainininkai neretai pasitenkina iš viso jos „sudainavimu“. Įnešdamas šiek tiek vaidybos, R. Joneliūkštis ją sudainavo nelauktai lengvai ir žaismingai. Sunkūs šuoliai šioje arijoje jo išpildymui nesudarė kliūties. Išpildymas buvo klasiškas ir publika nebe pagrindo išreikalavo ją bisui. Santūriai ir su nuotaika buvo atlikta Valentino malda iš „Fausto“, o taip pat įspūdingai nuskambėjo Escamillo arija iš op. „Carmen“. Koncertą solistas baigė su temperamentu sudainuodamas Vlado Jakubėno „Tėvas su močiute savo“. Reikia pastebėti, kad dainuodamas gimtąja kalba solistas pasijuto laisvesnis ir ši charakteringa ir meistriškai moderniai sukomponuota liaudies daina klausytojus smarkiai sugestijonavo.


Fortepionu neblogai solistą lydėjo Hans Ziegler.

Šiame koncerte R. Joneliūkštis pasirodė stipresnis dainų interpretacijoje. Arijose galima buvo justi solisto neprityrimas. Klaida buvo pvz. lyriškai dainuoti Tonio prologą, kuris iš esmės yra dramatiškas.
 
Romanas Joneliūkštis yra lyrinis, aukštas, plačios skalės baritonas, su itin gera tarsena. Mokosi pas savo laiku ir už Vokietijos ribų pagarsėjusį prof. Theodor Scheidl, itališkos mokyklos. Iš R. Joneliūkščio dainavimo stiliaus galima spręsti apie jo mokytojo kvalifikacijas ir paties įdėtą darbą. Prie kiekvieno kūrinio jis stengiasi prieiti psichologiškai įsigilindamas ne tik į jo turinio, bet ir į skambesio charakterį (Iš dainos nepadaro arijos ir pan.). Stengiasi ne gražiai sudainuoti muzikos kūrinį, bet patiekti jį, kaip savyje atbaigtą visumą, kur nėra gražių vietų, bet yra linija. Balsas techniškai jau apvaldytas ir lygiai gerai kontroliuojamas tiek piano ar forte, tiek žemose ar aukštose gaidose. Visa tai R. Joneliūkščiui leidžia pasiekti to, kas yra vadinama išpildymu. Ir, ypač anksčiau jį girdėjusiems, buvo maloni staigmena jo balse pajusti daug šilimos. Šiai jo vokalinės prigimties pusei atskleisti tikriausiai padėjo gera mokytojo ranka ir ypatingai didelis darbas. Aplamai, R. Joneliūkštis yra tipas tikro menininko, labiausiai pasitikinčio nuolatiniu, įtemptu darbu. Vien žvilgsnį metus į programą (reikalaujančią, tarp kitko, jau prityrusio dainininko drąsos) galima sumoti, su kokiu rimtumu jaunasis solistas ruošiasi savo pašaukimui.

Romanas Joneliūkštis savo debiutu pasirodė esąs menininkas ir kaip toks yra vertintinas.

Baigiant negalima nutylėti vienos labai nesmulkmeniškos smulkmenos. Šių eilučių autorius beveik pilnoj Muzikos Instituto koncertų salėje veltui dairėsi savo tautiečių. Jų nei dešimties nebuvo. Ir tai tokiam Tubingene, kuriame kaip tik beveik be išimties gyvenama inteligentų. Čia mes nenorime pradėti pamokslo, tik mums atrodo, kad jaunos meninės jėgos galbūt žymiai daugiau yra reikalingos moralinės paramos, kaip kad garsenybės.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai