|
1.
Kas verčia šiandien kalbėti apie demokratijos krizą? Ar nėra nuo Didžiosios Prancūzų Revoliucijos praslinkę daugiau, kaip pusantro šimto metų? Ar nepakako šio laiko demokratijai tapti gyvenimo tikrove? Ar parlamentarinė santvarka nėra visuose kraštuose vienaip ar antraip realizuota? Kokia tad prasme galima šiandien kalbėti apie demokratijos krizę?
Iš liesų: jei demokratiją suprasti tiktai parlamentarine santvarka, tai nebėra šiandien nė vieno krašto, kuris neturėtų parlamentarinės atstovybės. Žinoma, nepakako Didžiajai Prancūzų Revoliucijai deklaruoti demokratinės valstybės principų — reikėjo demokratinei minčiai dar ilgą laiką sunkiai kovoti su senąją absoliutistine valstybe. Ne viename krašte demokratiniai sąjūdžiai, paprastai sutapę su tautinės laisvės aspiracijomis, buvo negailestingai užgniaužti. Bet, nežiūrint to, absoliutistinės valstybės pagrindai buvo jau išjudinti. Vergas, kuriame išbudo laisvės sąmonė, daugiau nebevergaus. Vergas tikra šio žodžio prasme tėra tasai, kuris pats nežino, kad jis vergauja. Kęsti prievartą yra jau kita, negu paprastai vergauti. Kol demokratinė mintis nebuvo gyveniman išsiveržusi, tol absoliutistine valstybė buvo laikoma savaime suprantamu ir kitaip neįsivaizduojamu dalyku. Gi demokratinės minties šviesoje absoliutistine valstybė iš savaime suprantamo dalyko virto priespaudos nešėja. Tik dabar pradėjo žmogus absoliutistine valstybę kęsti, vadinasi — neapkęsti. Šios neapykantos spaudžiama absoliutistine valstybė noromis nenoromis pradėjo atsisakyti savo senųjų formų ir tuo pačiu rengti kelią demokratijos pergalei. Pagaliau atėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir atrodė — atnešė demokratijai galutinį laimėjimą. Tos valstybės, kurios buvo atkakliausiai gynusios absoliutistine reakciją, sugniužo. Visos naujai atsikūrusios valstybės be svyravimo pasisakė už demokratinę santvarką, kitaip dalyko ir neįsivaizduodamos. Monarchinė santvarka išliko tik tuose kraštuose, kuriuose ji buvo spėjusi jau seniau sudemokratėti ar bent dabar pasižadėjo pasukti demokratijos keliu — aprėžti save parlamentarinėmis institucijomis. Atrodė, kad demokratija iš tiesų gali švęsti galutinį triumfą.
Ir tačiau: jau pačias pirmąsias demokratijos triumfo dienas apniaukia naujas šešėlis. Nespėjusi atšvęsti savo galutinės pergalės, demokratija pasijunta atsidūrusį į naują pavojų — dar gilesnį, negu pirma. Gilesnis šis pavojus dėl to, kad nebe senasai priešas atsigauna, o išauga naujas — iš vidaus. Tai ir būdinga mūsų laiko demokratijos krizei: demokratijos priešu iškyla nebe aristokratinė reakcija (ji savo dienas iš tiesų baigusi visam laikui), o tos pačios masės, kurias demokratija pašaukė į politinį gyvenimą. Tos pačios tautos, kurios dar vakar neabejodamos pasirinko demokratiją, šiandien (turime mintyje pirmąjį dešimtmetį po Pirmojo pasaulinio karo) pradeda brutaliai jos atsisakyti. Pirmiesiems diktatoriams į valdžią ateiti dar reikia karinių perversmų (tiesa, masių palankiai sutinkami), o vėliau daugelyje šalių diktatoriai ateina valdžion legaliu keliu, pasinaudodami parlamentarinėmis institucijomis. Lygiai būdinga ir tai, kad diktatoriais iškeliami ne koki reakcininkai aristokratai, o paprasti liaudies žmonės — mokytojas — žurnalistas ar dažytojas. Nors ir įgiję daugiau valdžios, negu jos turėjo patys absoliutiškiausi valdovai, naujieji diktatoriai deda visas pastangas likti masėms artimi. Ir daugelyje šalių jie iš tiesų turi teisės didžiuotis už savęs turį visą tautą. Laikas nuo laiko pakartojami plebiscitai tai patvirtina. Žinoma, lemia šitų plebiscitų rezultatus, propagandinė prievarta, bet nėra abejonės, kad didele dalimi jie iš tiesų reiškė masių pritarimą savo diktatorių žygiams. Atšalimas atėjo tik su pirmaisiais jų pralaimėjimais pačių sukurtame Antrojo pasaulinio karo gaisre.
Vaizdingai tą krizę, kurion demokratija buvo patekusi prieš šį karą, nupiešė prancūzų akademikas Julės Romams paskutiniajame savo garsiojo romano „Gerosios valios žmonės“ tome, skirtame pavaizduoti 1933 m. Europai: ,,Diktatoriai, apsupti savo bandų, suorganizuotų armijos tobulumu, uždėjo savo ranką ant valstybės. Pabalnota policijos aparatų ir aprūpinta moderniosios technikos teikiamomis priespaudos, šnipinėjimo ir propagandinės sugestijos priemonėmis, diktatūrinė valstybė galėjo laisvės sunaikinimo keliu eiti sparčiau ir toliau, negu visos praeities Uranijos. Laisvė buvo naikinama tokiu pat rūpestingumu, kaip bakterijos chirurginėje antisepsijoje; individo nukrypimai nuo nubrėžto kelio buvo taip pat pedantiškai prižiūrimi, kaip mašinos mechanizme funkcionavimas. Žmogaus gyvybė iš karto prarado visą savo religinę vertę. Valdžia ją vertino pagal griežtai apskaičiuotą naudingumo koeficientą ir pagal jos gyvulinės mėsos svorį. Žiaurumas tapo normaliu policijos metodu. 1880 metų europiečių, turėjusių kilniausių visoje istorijoje asmens laisvės ir vertės chartą, dabartiniai vaikai ir anūkai buvo intymiau pavergti ir mažiau apsaugoti nuo savavališkų kankinimų, negu antikinių laikų vergai. — Bet, nenorėdama prisipažinti apsiskaičiavusi, į spąstus patekusioji masė pradėjo vaidinti niekinanti ir tą laisvą, ir tas garantijas, kurių ji jau buvo netekusi. Ji adoravo vergijos saldumą ir žiaurumo palaimą. Ji improvizavo vergijos ir žiaurumo metafiziką bei mistiką. Ji atrado, deja, be didelio vargo, praėjusiųjų epochų dvasiniame palikime kruvinųjų religijų neurozą. Šiose žmogaus nuvertinimo lenktynėse proletariatas nesileido buržuazijos pralenkiamas. Tasai pats proletariatas, kuris anksčiau ir dabar tebeteikė tiek rūpesčio patiems liberališkiausiems demokratiniams rėžimams, šliaužiodamas meilinosi naujosioms tiranijoms, kaip primuštas šuo. Dar blogiau: jis skelbėsi laimingas. Pirmą kartą po ilgo laiko jis užtraukė džiaugsmo himną. Šis beviltiškas išeities jieškojimas pasirodė ypatingai užkrečiamas. Net tose šalyse, kuriose buržuazija manė dar galinti palaukti, ji prisiekinėjo neatiduosianti savo kailio be mūšio; ji koketiškai mirkčiojo avantiūristams; ji galvojo apie diktatūrą kaip apie arklinį vaistą, kurį reikės, kiek galima, uždelsti, bet vis dėlto geriau išgerti, negu mirti, Proletariatas neslėpė abejingumo savo laisvėms, nes jos tebuvusios tuščios frazės. Jis garsiai skelbė, jog nė vienas iš jo eilių nelipsiąs ant barikadų ginti to, kas jo akyse tebuvo parlamentariškai persirengusi plutokratija“.
Nors šią charakteristiką Julės Romains taikė 1933 m. Europai, bet ji lygiai galioja ir 1948 m. Europai. Tai betgi kaip tik ir liudija, kad turėjome reikalą ne su paprastu apsiskaičiavimu, o su gilesne apraiška. Neturime kol kas teisės optimistiškai džiaugtis, kad būtume jau pasimokę.
Antrasis pasaulinis karas šituo atžvilgiu padėties radikaliai nepakeitė. Tiesa, nacionalistinės diktatūros žlugo jų pačių sukurto karo sūkuryje. Bet demokratijai pavojus iš masių tebėra gyvas ir šiandien. Skirtumas tėra vienas: nacionalistinių diktatūrų ilgesį pakeičia proletarinės diktatūros ilgesys. Žinoma, daug lemia tai, kad šį karą laimėjo ne tik demokratijos, bet ir jų pasitaikintoji proletarinė diktatūra. Bet netenka užmiršti, kad beveik visuose kraštuose, į kuriuos Įžengė raudonoji armija, nešdama sovietinę diktatūrą, ją sutiko veiklios komunistinės partijas. Nebuvo, tiesa, jos pakankamai pajėgios laimėti daugumą vienos pačios. Bet joms talkon atėjo kitos marksistinės partijos: bendras marksistinis idealas pasirodė stipresnė jėga, negu metodo skirtumas. Jei vadams ir buvo aišku, kad šisai skirtumas yra lemiantis, tai masėms jis atrodė bereikšmiu. Marksistinių partijų masė samprotavo: jei tikslas yra tas pats (socialistinė santvarka marksistine šio žodžio prasme), tai kam delsti pėsčiomis einant (atseit, demokratiniu keliu), kai čia pat raudonoji armija pasiūlo arklį (proletarinę diktatūrą), kuriuo galima raitomis tą patį tikslą pasiekti.
Komunistinei propagandai nebuvo sunku įtikinti plačiąsias marksistinių partijų mases, kad jų vadai tėra fašistiniai buržuazijos samdiniai, kurie veidmainiškai stengiasi uždelsti darbininkų klasės laimėjimą demokratiniu žaismu. Nevisada pagaliau komunistinės propagandos logikai pasirodė atsparūs ir patys marksistinio socializmo vadai. Ir regėjome todėl šiurpų reginį, kaip marksistinė masė streiko priemonę, kurią ji anksčiau vartojo demokratijai ginti, dabar pradėjo naudoti demokratijai laidoti: streikavo masės — paskutinį kartą, kad atsisakytų šios teisės, dėl kurios jų tėvai tiek daug kovojo.
O neretai marksistiniam proletariatui atėjo talkon ir kai kurie kairiosios buržuazijos sluogsniai. Kaip marksistinei masei didesne vertybe pasirodė marksistinis idealas, negu demokratija, taip ir tūliems kairiosios buržuazijos sluogsniams pasaulėžiūrinis kairumas, atseit ateizmas, pasirodė sugestyvesnis, negu demokratinis žmoniškumas. Tie patys, kurie dar vakar jaudinosi dėl viduramžinės inkvizicijos, šiandien ramia sąžine šoko talkininkauti demokratijos duobkasiams ir ėmė giedoti naujiesiems inkvizitoriams entuziastiškus himnus, lyg neregėdami, kad prieš raudonąją inkviziciją nublanksta visa, ką tik istorija žino. Tebūnie ši tiesa konstatuota, nors ir rizikuoju būti apkaltintas netolerancija. Laimingas būčiau ir aš pats, jei netektų šios tiesos konstatuoti.
Tas pats pavojus visu aštrumu tebegresia ir šiapus geležinės uždangos, Ir tuose kraštuose, kurių dar nenusiaubė raudonosios armijos banga, demokratinės jėgos turi sunkiai kovoti su šita antidemokratine aistra — su šituo proletarinės diktatūros ilgesiu. Nors Vakaruose totalistinės valstybės ir žlugo, tačiau totalistinė dvasia tebėra gyva. Denacifikuoti dar nereiškia įkvėpti demokratinę dvasią. Nejučiomis totalizmas padarė gilios įtakos net tiems, kurie stovėjo nuošaliai ar dargi prieš jį kovojo. Nėra todėl ko daug stebėtis, jei nekartą matome ir demokratinių partijų vadus pasisavinusius diktatorių manieras. O ką bekalbėti apie tas mases, kurios diktatoriams dar vakar šaukė: hosana! Joms daug lengviau rasti kelią į diktatūrą, tegu ir kitos spalvos, negu j demokratiją, Milijonus narių sutelkusios, komunistinės partijos ruošia demokratijai pražūtį ir Vakaruose.
Daug veiksnių sudaro komunistinei propagandai ir veiklai palankias sąlygas. Paprastai visų pirma pagrindine sąlyga, favorizuojančia komunistinę akciją, nurodoma karo nuniokotų kraštų sunki ūkinė padėtis. Nėra abejonės, kad skurdas yra palanki dirva komunistinei nuotaikai sudaryti, Bet yra daug ir kitų veiksnių, kurių paprastai nepastebime vien dėl to kad jie išplaukia iš mūsų pačių, kurie manome kovoja prieš komunizmą.
Pirmiausia: kai antidemokratinei akcijai vadovauja disciplinuota ir vieninga komunistų partija, tai demokratinės jėgos yra suskilusios mažiausiai trimis linkmėmis: socialistine, liberaline ir krikščioniškąją. Nemanau šituo konstatavimu reikalauti, kad ir demokratinės jėgos susitelktų į tokią pat disciplinuotą ir vieningą partiją, nes tokią partiją neišvengiamai tikrovės logika nuvestų į savo rūšies naują totalizmą. Ne pats išsidiferenciavimas yra pragaištingas, o tai, kad daugiau energijos išeikvojama tarpusavio kovai, negu pozityviai kūrybai — socialinio gyvenimo žaizdų gydymui.
Nemažiau nelemta yra ir tai, kad socialistinės partijos vis dar nepajėgia atsipalaiduoti nuo marksizmo. O kol socialistinės partijos lieka pavergtos marksizmui, tol jų vaidmuo demokratijos atžvilgiu lieka labai dviprasmiškas. Marksistinis socializmas negali išeiti principinėn opozicijon prieš marksistinį komunizmą, nes jį nuo pastarojo teskiria demokratinis metodas, kitu žodžiu tariant, tik taktika. O kadangi marksistiniu požiūriu komunistinė taktika yra nuoseklesnė, tai marksistinės socialistų partijos, norėdamos išlaikyti konkurenciją, yra priverstos eiti nuolatinių komunistams kompromisų keliu. Demagoginiu darbo klasės vienybės šūkiu komunistai neretai socialistus išjungia iš demokratinių jėgų fronto ir paverčia savo įrankiais. Šita prasme, užuot buvusios atspara prieš komunistinę grėsmę, marksistinės socialistų partijos greičiau suvaidina nelemtą komunistinei diktatūrai kelio ruošėjų vaidmenį. Gyvenimo patirtis akivaizdžiai liudija, kad marksistinių socialistų demokratinis atsparumas tolydžiai silpnėja pagal tai, kiek atitinkamuose kraštuose įsistiprėja komunistinė įtaka. O kai ateina lemiamas momentas, marksistinės masės bejėgiškai kapituliuoja ir įsilieja į vieną Markso-Engelso-Lenino-Stalino partijos srovę. Skaudi tiesa, bet — tiesa!
Bet labai dažnai nelemtai komunistiniam totalizmui pasitarnauja ir patys principiniai jo priešai. Turiu mintyje du dalykus. Pirmiausia: neretai komunistinė opozicija labiau tėra tam tikrų ūkinių interesų gynimas, o ne pačios demokratijos gynimas. Tokios opozicijos komunistams kaip tik ir reikia: ji daugiau jiems priverbuoja šalininkų darbininkijos sluogsniuose, negu jų pačių propaganda. Vienas sociališkai neteisingas žingsnis labiau sustiprina komunistines simpatijas, negu šimtai fanatiškiausių jo propagandistų. Socialinis kitų srovių nepažangumas darbo masių akyse virsta patvirtinimu (tegu ir iliuziniu) komunistų pretenzijos sutapdyti save su darbo klase. Iš tiesų: Marksas ir Engelsas prabilo penkiasdešimt metų anksčiau, negu Leonas XIII. Skaudi tiesa, bet — tiesa! Ir šita kaltė yra tiek gili, kad jos jausmas nėra išdilęs mūsų sąmonėje ir šiandien. Iškyla jis ir šiandien samprotavimu: reikia rūpintis socialiniu teisingumu ir ūkine darbo masių gerove, nes antraip jos pasuks j komunizmą. Ne! Ne dėl to reikia rūpintis socialine teisybe, kad jos nepaisymas rengia kelią komunistinei diktatūrai. Reikia rūpintis socialine teisybe dėl jos pačios. Tokia socialinė akcija, kuri tebus pagrįsta keršto baime, niekada nebus sėkminga, nes ji nebus nuoširdi. Reikia ne kompromisinių nuolaidų, o radikalaus visos socialinės ir ūkinės gyvenimo struktūros pasukimo kita linkme — žmogaus, o ne savinaudinio pelno linkme.
Tačiau, antra vertus, rūpintis socialine teisybe dar nereikalauja pataikauti tiems, kurių socialinį rūpestį visų pirma gaivina kerštas, nes jis, kaip liudija sovietinė tikrovė, yra pajėgus tik griauti, o ne kurti. Turiu mintyje tuos gausius intelektualus, kurie laiko pareiga savo tėvų kaltę, kad šie neturėjo kilnios drąsos bei taurios širdies ir liko savo laiku akli darbo masių skurdui, šiandien išpirkti oportunistiniu meilikavimusi komunistinės diktatūros apaštalams. Tai tie, kurie tariamo objektyvumo vardan bijo atvirai pažvelgti tikrovei į akis, kad nebūtų įtarti nepažangumu. Tai tie, kurie dialektiškai įrodinėja, kad tarp Vakarų ir Rytų tesąs tas skirtumas, kad Vakaruose esanti labiau realizuota tik politinė demokratija (iš dalies tai tiesa), o Rytuose užtat esanti.labiau įgyvendinta socialinė demokratija (visiškai netiesa, nes socialinė demokratija nėra darbininko nacionalizavimas, o jam žmoniško pragyvenimo sąlygų laidavimas). Tai tie, kurie visą laiką įtarinėja imperialistiniais kėslais vakarietines demokratijos, bet stengiasi pateisinti sovietinį imperializmą įvairiomis ,.būtinybėmis“. Tai tie, kurie jieško pateisinimų Petkovo ar Michailovičiaus likvidavimui, bet patenkinti grįžta iš savo vizitų Jugoslavijoje ar Lenkijoje. Tiesa verčia priminti, kad tokių komunizmo sangulovų atsiranda ne tik iš liberalinių ateistų, bet ir iš kai kurių katalikų intelektualų (pirmiausia prisimenu vaidinamojo personalizmo sąjūdį, atstovaujamą prancūzų žurnalo „Esprit“). Suprantama, yra teisės gintis nuo sisteminio antikomunizmo, nes kiekvienas negatyvus nusistatymas lieka bergždžias. Bet netenka pamiršti, kad, padavus velniui pirštą, jis pačiups ir visą ranką. Todėl ir lieka nepaneigiama, kad kiekvienas piršimas traktuoti komunistus demokratais yra ne tik objektyviai neteisingas, bet ir faktiškai didžiai pragaištingas. Nėra pavojaus, kad vienas ar kitas intelektualas leistųsi užliūliuojamas komunistinės propagandos, jog sovietinė diktatūra tėra socialinė demokratija. Bet yra pavojaus, kada šie garbingi intelektualai savo neatsakingu naivumu suvedžioja platesnius sluogsnius, palauždami jų atsparumą sovietinės diktatūros sirenų viliojimui. Nemanau, žinoma, kad šie intelektualai gultų į vieną lovą su komunistais dėl to, kad jie patys nebebrangintų laisvės. Laisvę asmeniškai brangina net ir tie gausūs intelektualai, kurie pasidarė oficialiais komunistų partijos nariais: turiu mintyje ypačiai prancūzų intelektualus komunistus kurių eilėse sutinkame ir garsųjį dailininką Picasso, ir žymiuosius poetus Louis Aragon su Paul Eluard, ir atominių tyrinėjimų mokslininką Joliot-Curie su neseniai mirusiu garsiuoju fiziku Paul Langevin, ir daugelį kitų. Turime reikalo greičiau ne su laisvės sąmonės paradimu, o su kritinio tikrovės jausmo stoka. Kas patsai yra tiesus, tas negali suprasti, kaip už gražių žodžių gali slėptis biauri tikrovė. Tik betarpiškas sovietinės tikrovės pamatymas atidarė akis ir Andrė Gide, Arthur Kostler ar Andrė Malraux. Bet tos masės, kurias jie savo laiku suvedžiojo, ir šiandien tebetiki „proletariato šalies“ palaima!
Ta ir yra pati didžioji demokratijos mūsų dienomis tragedija, kad šiandien jai grėsmė ateina nebe aš šalies, o išauga jos pačios viduje. Nejučiomis demokratijos duobkasiams talkon ateina ir patys jos išpažinėjai. Nekartą demokratijos išdavimu virsta ir pats jos gynimas.
Kiek šiandien gili demokratijos krizė liudija jau vien tasai faktas, kad liberalizmo žodis baigia virsti keiksmažodžiu ne tik demokratijos priešų, bet ir pačių jos atstovų lūpose. Liberalizmo kritika sutaria ir viena antrai tiesiai priešingos srovės. Koliojo liberalizmą nacionalistinių diktatūrų ideologai, savąsias diktatūras krikštydami organinės demokratijos vardu. Kolioja liberalizmą sovietinės diktatūros apaštalai, savindamiesi savo diktatūrai socialinės demokratijos vardą. Kolioja liberalizmą, ir dažnas demokratijos teoretikas, lyg liberalizmas būtų pasenęs ir savo dienas atgyvenęs. Žinoma, kiekvieno lupose tas pats liberalizmo žodis įgyja skirtingą prasmę: vieniems jis virtęs anarchinio parlamentarizmo, antriems — plutokratinio kapitalizmo, tretiems — laisvamaninio laicizmo sinonimu. Yra pagrindo neigiamai vertinti parlamentarinės santvarkos pavertimą bejėgiškos anarchijos stoviu. Yra teisės piktintis, kad nekartą laisvė paverčiama socialinės neteisybės pateisinimu. Yra pagrindo kritikuoti laisvamaninę pastangą demokratiją sutapdinti su laisvamaniniu laicizmu. Galima demokratijos pilnutinio išvystymo vardan kritikuoti atskirus liberalizmo supratimus, bet netenka šios kritikos paversti liberalizmo apskritai kritika, nes liberalizmas yra patsai demokratinės valstybės sampratos branduolys. Ir todėl ispanų kultūros filosofas Jose Ortega y Gasset teisingai perspėja: „Liberalizmas yra politinis teisės principas, kuriuo viešoji valdžia, nors ji ir visagalė, aprėžia pati save ir laiduoja laisvę net tiems, kurie kitaip mąsto ir jaučia, negu stipresnieji, negu dauguma. Neturime teisės šiandien užmiršti, kad liberalizmas yra pats aukščiausias didžiadvasiškumas. Jis yra teisė, kurią dauguma pripažįsta mažumai. Jis skelbia pasiryžimą drauge su priešu gyventi, dar daugiau: su silpnu priešu. Todėl jis yra kilniausias sprendimas, kuris buvo rastas žemės planetoje. Buvo sunku tikėti galimybe, kad žmonija išrastų tokį gražų, perversmišką ir iš žmogaus nelauktą dalyką. Nėra todėl nieko nuostabaus, kad šiandien ta pati žmonija atrodo pasiryžusi jo atsisakyti. Jo vykdymas yra persunkus ir sudėtingas, kad jis galėtų šioje žemėje įleisti šaknis.“
Nesu linkęs rezignuoti, kaip cituotasai ispanų filosofas, nes rezignacija nėra joks sprendimas: išeities ji neatskleidžia. Bet nesu linkęs patikėti ir tiems optimistams, kurie aiškina, kad liberalizmo šūkis nebesąs šiandien populiarus dėl to, jog liberalizmas tapęs visų bendru turtu. Neprasminga rezignuoti, nes tai lygu iš anksto kapituliuoti — prarasti pasitikėjimą žmogumi. Bet tiek pat pragaištinga užmerkti akis prieš tikrovę, nes tai lygu užmigdyti savo budrumą. Užuot rezignavus ar save iliuzijomis liūliavus, prasmingiau yra pajieškoti gilesnių priežasčių, kurios demokratiją, įstumia dabartinėn krizėn.
2.
Kur slypi pati gilioji dabartinės demokratijos krizės versmė? Kodėl nekartą pagauna mus įspūdis, lyg demokratija vėl virstų mums utopiniu ilgesiu? Dėl ko jos vykdymas yra toks sunkus?
Šituos klausimus atsako pati tikrovės analizė. Nurodėme: šiandien demokratijai pavojus gresia nebe iš šalies, o iš vidaus, nebe iš aristokratinės reakcijos, o iš jos pačios gyveniman išvestųjų masių. Nebetenka šiandien skųstis, kad masės būtų nustumtos nuo politinės vadovybės ir paliktos be balso. Masės šiandien valdo ir masės šiandien kalba. Tik visa bėda, kad jos gyvenimui vadovauja nedemokratine valia. Iš masių šiandien iškyla diktatūros grėsmė. Nebe aristokratinio absoliutizmo baiminamės, o masių diktatūros.
Ką šisai faktas kalba? Jis mums atskleidžia, kaip naivus buvo pirmųjų demokratijos pionierių tikėjimas, jog pakanka pašaukti mases į politinį gyvenimą ir — demokratija bus savaime laiduota bei įgyvendinta. Šiandien betgi aiškiai regime, kad masių pašaukimas i politinį gyvenimą savaime dar nėra joks demokratijos laidas. Gali masės pačios iškelti diktatorius. Daugelis diktatorių iš tiesų, kaip pirma pastebėjome, atėjo į valdžią legaliu parlamentiniu keliu. Parlamentarine santvarka ir diktatūra savaime viena antros dar neišskiria. Kaip galėjo daugelis diktatorių ateiti valdžion parlamentiniu keliu, taip gali jie ir valdyti nepaneigdami parlamentarinės santvarkos iš principo, o tik atitinkamai, pasirūpindami ją įstatyti į „generalinę liniją“.
Šisai faktas, kad parlamentarizmas dar nelaiduoja demokratijos, mums ir nurodo, jog demokratija savo esme yra ne teisinės technikos, o moralinės valios, atseit ne institucijų, o žmogaus problema. Tiesa parlamentarizmas yra esmiškai susijęs su demokratija, bet jis dar nėra pati demokratijos esmė. Pati demokratijos esmė — tai moralinis nusistatymas laiduoti kiekvienam teisę laisvai išskleisti savo asmenybę, tai atsisakymas daugumos valią prievarta užmesti mažumai, tai, gražiu Ortega y Gasset žodžiu, pasiryžimas gyventi draug ne tik su priešu, bet dargi su silpnu priešu. O parlamentarizmas tėra nuosekli šio moralinio principo politinė išvada. Nėra kito kelio leisti kiekvienam pareikšti savo nusistatymą bendraisiais viešojo gyvenimo klausimais, kaip politinį gyvenimą suorganizuoti parlamentarine santvarka. Tačiau pats savaime parlamentarizmas dar nelaiduoja valstybės demokratiškumo. Visada lieka atvira galimybė, kad dauguma gali savo valdžią paversti mažumai prievarta ir tuo būdu demokratinį visų laisvės principą pažeisti daugumos valios beatodairine Uranija. Dėl to ir nepakanka demokratija laiduoti, kad kiekvienas turėtų teisę pareikšti savo valią. Reikia, kad visi būtų nusistatę lygiai vadovautis kiekvienam žmogui lygios pagarbos ir laisvės principu. Reikia, kad visi būtų pasiryžę gyvenimo įstatymu paskelbti teisę, o ne sauvališką prievartą. Jei tokios moralinės valios visi ar bent dauguma neturi, tai ir pats parlamentas iš demokratinės institucijos, skirtos laisvei saugoti, virsta tironijos priemone. Tokių atvejų šiandien nestokojame. Nėra galbūt nė vieno krašto, kuris nebūtų vienaip ar kitaip parlamentiškai valdomas. Bet — ar turime teisę visuose juose kalbėti apie demokratiją?!
Štai dėl to ir nepakanka demokratijos laidavimui vien masių į politinį gyvenimą pašaukimo. Masė, užuot buvusi demokratijos laidu, greičiau yra jos mirtinas priešas. Kad nebūtų šis konstatavimas neteisingai suprastas, iš karto įsakmiai pastebiu, jog masės žodžiu turiu mintyje ne darbininkiją ar apskritai liaudį, o visus tuos, kurie nėra išsilaisvinę iš bandinės logikos ir bandinio egoizmo: yra daug paprastų žmonių, kuriuos savarankiškas mąstymas ir tauri valia išskiria iš masės, ir yra daug vadinamųjų inteligentų, kurie yra tikrasis masei būdingo beatodairiškumo įkūnijimas. Ne liaudis yra demokratijos priešas, o masė, suprasta anksčiau aptarta prasme. Kam vis dėlto manasai formulavimas atrodytų nepriimtinas, galėčiau jį šiaip patikslinti: ne demokratija yra masių priešas, n e s j i pašaukė šias į politinį gyvenimą, bet masė yra demokratijos priešas, nes ji ruošia demokratijai pražūti.
Demokratijai reikia ne masės, o asmenybių — savarankiško mąstymo ir taurios valios žmonių. Sakėme anksčiau: demokratija — tai moralinis nusistatymas kiekvieną žmogų lygiai gerbti ir tuo pačiu kiekvienam žmogui laiduoti laisvę. Tuo tarpu masei toks nusistatymas yra tiesiai ir paprastai svetimas. Kiekvieną žmogų lygiai gerbti — tai pozityviai vertinti kiekvienos žmogiškosios asmenybės savitumą ar bent jį pakęsti, jei jisai nėra man suprantamas. Gi masė savaimingai linkusi visa suniveliuoti — suvesti į vieną bendrą vardiklį. Kiekvienas savitumais „nebuvimas, kaip visi kiti masei jau iš anksto yra nusikalstamas iš jos išsiskyrimas, įtartinas aristokratizmas. Lygybės reikalavimą, masė supranta tik niveliaciniu visų suvienodinimu. Demokratija yra nusistatymas, pažiūroms išsiskyrus, nesigriebti prievartos, o jieškoti sprendimo, kuris leistų visiems drauge gyventi, nepaneigiant nė vienam laisvės. Tuo tarpu masei bet koks diskusinis klausimo svarstymas atrodo tik tuščiu laiko gaišinimu, o tolerancija
— nereikalinga ceremonija. Tai, kuo ji šiandien įsitikinusi, jai galioja kaip galutinė tiesa. Todėl masė vienintele protinga nuomonių išlyginimo priemone ir laiko „tiesioginę akciją“, atseit prievartinį savo valios vykdymą. Bet toksai diskusinio svarstymo ir kompromisinio susitarimo pakeitimas „tiesiogine akcija“ yra ne kas kita, kaip demokratinio laisvės principo iš anksto paneigimas. Pagaliau: joks kolektyvas neįmanomas be vadovybės, be atitinkamo autoritetinio vadovavimo. Bet vieną prasmę turi autoritetas demokratinei bendruomenei, ir kitą — masės kolektyvui. Demokratinei bendruomenei autoriteto pagrindas yra moralinis žmogaus vertingumas, masei — fanatiškas beatodairiškumas ir kumščio sugestyvumas. Ir nieko nuostabaus: kiekvienam autoritetu yra tai, ką jis pats vertina — kuo jis pats yra. Demokratinė bendruomenė, pasiųsdama savo elitą į vadovybę, neatsisako teisės laisvai spręsti ir vertinti savo vadovybės žygius. Tuo tarpu masė, nepakenčianti savarankiško mąstymo, leidžiasi vergiškai vedama ten, kur tik nori jos stabai. Jai nereikia nė rinkimų kovos: pakanka akliamacinių plebiscitų. Vienybė jai atrodo pirmąja būtinybe o kiekviena partija — pačia didžiąja pragaištimi. Masei, tereikia vienos partijos — jos pačios. Viena partija — galutinis masės politinės išminties žodis. Proletariato vienybė — sovietinės diktatūros dogma. Tautinė vienybė — nacionalistinių diktatūrų šventoji tiesa. Ir visiškai suprantama: neįsivaizduodama kitų santykiavimo formų, kaip „tiesiogine akcija“, masė temato dvi galimybes: arba anarchinę kovą arba vienos partijos diktatūrą. Dėl to masei demokratija yra neįmanoma: arba ji demokratinę santvarką paverčia anarchiškomis rietenomis arba nurimsta tik diktatūrinėje vergijoje. Masės įsiviešpatavimas valstybėje neišvengiamai reiškia demokratijai pražūtį. Demokratinės valstybės prasmė yra tarnauti žmogiškajai asmenybei. Gi masė paverčia ją savo tironijos įrankiu.
Suglaudžiame mūsų pažiūrą. — Demokratija pašaukia į politinį gyvenimą visus. Bet kad demokratija galėtų išlikti, privalu, kad visi ateitų į politinį gyvenimą ne mase, o individualiomis asmenybėmis. Masėje demokratiją paversti -gyvenimo tikrove neįmanoma. Demokratija yra galima tik vieną antrą gerbiančių asmenybių bendruomenėje. Šita prasme anksčiau ir sakėme: demokratija visų pirma yra moralinės valios, o ne teisinių institucijų reikalas. Kitais žodžiais: bet kuri valstybė tėra tiek demokratiška, kiek jos institucijas gaivina demokratinė dvasia. Pakanka šiai dvasiai išblėsti, ir — tos pačios institucijos virs diktatūrinės tironijos nešėjomis.
3.
Čia ir yra tasai pagrindas, dėl ko demokratija niekada negali būti vieną kartą visam laikui laimėta. Nepakanka suteikti kraštui demokratinę konstituciją ir pagal ją sukurt atitinkamas institucijas. Reikia drauge nuolat budėti, kad masė šių institucijų nepaverstų tironiniais įrankiais. Bet vėl: šis budėjimas yra daugiau, negu tik teisinė kontrolė (konstitucinio ar administracinio teismo prasme). Budėjimas demokratijos sargyboje — tai visų išsilaikymas atitinkamai aukštame moralinės kultūros lygyje, kuris vienas laiduoja gyvą demokratinę dvasią. Jei iš vienos pusės demokratija sudaro sąlygas laisvam žmogiškosios asmenybės išsiskleidimui, tai betgi iš antros — demokratijos realizavimas neįmanomas be atitinkamos moralinės kultūros. Tik kultūringa bendruomenė gali būti demokratiška.
Tai ir padaro, kad savotiškai demokratija yra nuolatinės krizės grėsmėje. Nuolat demokratiją gresia krizė ne ta prasme, kad demokratija negalėtų būti stabili, o ta prasme, kad stabilią demokratiją galima išlaikyti tik nuolatiniu budėjimu. Neiškyla demokratijai pavojus tik tą, akimirką, kai kas nors pasikėsina sugriauti kurią nors demokratinę instituciją, nes jis visada jau iškilęs — visada gresia demokratiją pavojus neišlikti toje aukštumoje, kurios reikalauja jos idealas. Kai jau regimai pasikėsinama griauti demokratinę santvarką, tai paprastai jau yra ženklas, kad demokratinė dvasia buvo seniai prarasta.
Kaip sunku budėti, kad demokratinės institucijos išliktų joms privalomame lygyje, taip sunku demokratiją ginti ir pasikėsinimo atveju. Bepigu diktatūrai: pristeigei koncentracijos stovyklų, ir — opozicija palus. Nesvarbu, ar masė liks rami labiau iš baimės ar iš meilės. Machiavelis rekomendavo labiau pasitikėti pavaldinių baime, negu meile. Tesvarbu viena: kad masė ramiai klausytų. Tuo tarpu demokratijai toks šalininkų telkimo metodas principiškai neįmanomas: prievarta nieko demokratu nepadarysi. Nei žmogui pagarba, nei tolerancija, nei bendruomeninė atsakomybė, nei kitos demokratinės valios savybės prievarta yra neįskiepijamos. Jos gali būti laimimos tik individualiu kiekvieno žmogaus išsiauklėjimu moraline asmenybe. Kaip demokratinės valstybės samprata ištryško tik iš kilnios žmogaus minties, taip ji gali tapti gyvenimo tikrove tik kilnios valios rankose.
Demokratijos didybė neslypi tik parlamentarinės mašinos išgalvojime. Parlamentarinė mašina tėra toks pat įrankis, kaip ir visos kitos mašinos. Visa lemia ta dvasia, kuri jai duoda linkmę — laisvės ar prievartos.
Konstatavome: pati gilioji kiekvienos demokratijos krizės versmė yrą masės įsiviešpatavimas. Ir todėl: vienintelis kelias demokratijos krizei nuveikti — tai plačiųjų masių, pakėlimas į aukštesnį visuomeninės kultūros lygi, jų perauklėjimas į individualių asmenybių bendruomenę. Nebereikia kovoti už masių išvedimą į politinio gyvenimo areną. Jos jau išėjusios, bet — barbariškai išėjusios. Todėl visų pirma ir tereikia vieno — į auklėti mases į demokratinę kultūrą, išbudinti jose žmogiškosios asmenybės vertės ir atsakomybės sąmonę, išryškinti beasmenišką masės kolektyvą į savitas asmenybes. Kol šitas uždavinys nebus sėkmingai išspręstas, tol liks bergždžios ir visos kitos pastangos.
Daug kalbama apie demokratinį auklėjimą. Bet labai dažnai, kas šituo vardu vadinama, greičiau yra ne moralinis demokratinių nusiteikimų bei nusistatymų formavimas, o paprastas technikinis instruktavimas, kaip funkcionuoja parlamentarinė mašina. Tačiau tokio technikinio susipažinimo su parlamentarine santvarka nepakanka. Demokratijos didybė, sakėme, glūdi ne parlamentarinės mašinos išgalvojime, o gyvoje visų valioje kurti brolišką bendruomenę teisės ir laisvės dvasia. Ir šiandien ne dėl to tenka kalbėti apie demokratijos krizę, kad plačiosios masės nesidomėtų politiniu gyvenimu ar nesiorientuotų parlamentarinėje technikoje. Į ją įgusti jau pakako laiko. Verčia mus šiandien apie demokratijos krizę kalbėti ne masių politinis abejingumas, o jų svetimumas demokratinei dvasiai. Gi šios įkvėpimas visų pirma yra ne teorinio supažindinimo, o moralinio auklėjimo uždavinys.
4.
Tačiau nėra tik paprasta atsitiktinybė šisai faktas, kad demokratinį auklėjimą mes labai dažnai suvedame į technikinį supažindinimą su parlamentarine mašiną. Tokia demokratinio auklėjimo linkmė savo versmę turi tame pozityvistiniame demokratijos supratime, kuris, neįvertindamas moralinio momento prasmės, demokratiją sutapdo su parlamentarine mašina. Savaime suprantama: jei manyti, kad demokratijai realizuoti pakanka užsukti parlamentarinę mašiną, tai iš tiesų demokratinis
auklėjimas išsisemtų paprastu supažindinimu, kaip ši mašina funkcionuoja.
Pozityvistinis demokratijos supratimas — tai masei būdingas demokratijos supratimas. Sutapdant demokratiją su parlamentarizmu, demokratija iš moralinio nusistatymo laiduoti, visiems laisvę, virsta brutalia daugumos valios apoteoze. Demokratija masei — tai neribota teisė vykdyti savo „daugumos“ valią. Tačiau toksai demokratijos supratimas ne tik iškreipia jos prasmę, bet ir neišvengiamai veda į totalizmą.
Aiškiai tai liudija Rousseau pavyzdys. Laikyti demokratiją tiktai parlamentine valia (volontė gėnėrale) — tai demokratiją paversti daugumos tiranija. Rousseau šią išvadą nuosekliai ir išplėtojo. Turiu mintyje jo valstybei suteikiamą, neribotą prievartos teisę. Rousseau valstybė yra gyvybės ir mirties viešpats: „Kada valstybė sako piliečiui: reikia, kad tu mirtumei, jis privalo mirti. Tiesą tariant, pilietis lig šiol saugiai ir gyveno tik valstybės dėka: jo gyvybė buvo ne vien prigimties geradėjystė, bet ir sąlyginė valstybės dovana“. Dar daugiau: Rousseau valstybė yra ne tik gyvybės ir mirties, bet ir sąžinės viešpats: „Suverenui priklauso nustatyti civilinio tikėjimo nuostatus. Jis gali iš valstybės ištremti kiekvieną, kuris šiais nuostatais netiki. Ir jei kuris, viešai šias dogmas išpažinęs, elgiasi, lyg jomis netikėtų, — tebūnie mirtimi baudžiamas“. Tam, kurs pabūgęs tokio valstybei suteikto absoliutiškumo, skųstųsi daugumos tiranija, Rousseau paaiškina, jog toksai nepatenkintasai prieštarautų savo paties valiai: „Pilietis pritaria visiems įstatymams, — net tiems, kurie pravedami nežiūrint jo.
Jei laimėjo priešinga pažiūra, tai tik įrodo, kad jis buvo suklydęs“. Ir todėl, Rousseau žodžiais, priversti pilietį paklusti valstybei yra lygu priversti jį būti laisvą.
Jei skaitytume šiuos tekstus, nežinodami jų autoriaus, galėtume Didžiosios prancūzų revoliucijos ideologą sumaištyti su dabarties sovietiniais sofistais, įrodinėjančiais proletariato“ diktatūros demokratiškumą. Visai panašiai kalba ir sovietiniai ideologai: kas skundžiasi generalines linijos, kurią partija nustatė, tiraniškumu, tas tik patsai liudija, jog jis dar klysta, nes dar nėra priaugęs proletarinės sąmonės lygio. Visai panašiai guodžia ir sovietiniai pedagogai: jei kas yra siunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai jis tėra verčiamas būti laisvu — išsilaisvinti iš buržuazinių prietarų bei klaidų.
Nėra šis panašumas atsitiktinis. Jis glūdi pačioje Rousseau demokratijos sampratoje. Rousseau valstybė yra aiškiai dviprasmiška. Tiesa, viena prasme ji iš tikrųjų reiškia revoliucinį žingsnį į demokratiją — tiek, būtent, kiek ji suverenumą iš monarcho perkelia į pačią tautą. Tačiau antra prasme ji lieka tokia pat absoliutistinė (mūsų laiko terminu tariant, totalistinė), kaip ir senoji monarchinio absoliutizmo valstybė. Todėl iš tiesų Rousseau ne principiškai absoliutizmą nuveikia, o tik jį perkelia į kitas rankas. Bet absoliutizmas dėl to niekuo nepasikeičia. Niekuo nėra smagiau kęsti prievartą vien dėl to, kad ji grindžiama nebe dinastinio monarcho, o tautos išrinkto parlamento vardu. Prievarta lieka prievarta: paprastas jos perkėlimas iš vienų rankų į kitas jos niekuo nesušvelnina. Čia ir yra tasai pagrindas, dėl ko Rousseau valstybė taip panaši į sovietinę: abiem atvejais teigiamas tas pats absoliutizmas, valstybės valia pašvenčiama aukščiausiu įstatymu. Skirtumas tėra vienas: kai Rousseau absoliutistinę prievartos teisę suteikia daugumai, tai sovietai šią formaliai tuščią sąvoką pripildo konkrečiu proletariato klasės turiniu — volontė gėnėrale sukonkretina generaline linija. Bet iš esmės abiem atvejais valstybė lieka tuo pačiu absoliutistiniu Molochu, reikalaujančiu ne tik gyvybės, bet ir sąžinės aukų. Nemanau šituo, žinoma, neigti demokratinę Ruosseau valstybės sampratos inspiraciją. Ji yra nepaneigiama. Bet lygiai nepaneigiamas ir tasai panašumas (jei nesakyti: tapatumas), kurį ką tik iškėlėme tarp Rousseau koncepcijų ir atitinkamų sovietinių tezių. Demokratiją suprantant Rousseau prasme, sovietai iš tiesų turi daug pagrindo save laikyti demokratais. Bet šioje vietoje mums rūpi ne Rousseau speciali kritika, o tik jo pavyzdžiu pailiustruoti, kaip pozityvistinė demokratijos samprata, teturinti prieš akis tik vieną demokratijos momentą, neišvengiamai patenka į totalizmo pavojų.
Kada Rousseau kūrė savąją demokratinės valstybės teoriją, jam prieš akis testovėjo viena problema — kaip išspręsti valstybės vadovybės klausimą, kam suteikti teisę į valdžią. Ir šį klausimą Rousseau išsprendė iš tiesų demokratiškai: nėra kito kelio laiduoti visiems teisę spręsti savo likimą, kaip valdžią pavesti daugumos atstovams. Tačiau suteikti daugumai teisę i valdžią dar nereiškia tuo pačiu ir savaime sukurti demokratinę valstybę. Nepakanka tik demokratiškai į v a 1 d ž i ą ateiti. Reikia ir iš tiesų demokratiškai valdyti. Rousseau betgi šis klausimas, ką reiškia demokratiškai valdyti, neiškilo. Jis naiviai prileido, kad daugumos nusistatymas savaime bus teisingas, ir todėl daugumos valią padarė pačiu teisės šaltiniu. Bet čia ir yra pagrindas, dėl ko Rousseau, nežiūrint pirminės inspiracijos demokratiškumo, baigė kraštutiniu totalizmu.
D a u g u m o s valia yra pagrindas nuspręsti, kam pavesti valdžią, bet dėl to daugumos valia dar nieku būdu nėra pirminė teisės versmė. Pačios pagrindinės teisės žmogui yra duotos pačia dvasine jo prigimtimi. Jos nėra tik sąlyginės valstybės dovanos, ir todėl jokia dauguma neturi pagrindo jas paneigti. Ne valia yra teisės šaltinis, o greičiau pati valia tėra tada teisi, kada ji atitinka objektyviuosius teisės reikalavimus. Į teisę neatremta valia tėra plika prievarta. Taip yra atskiro žmogaus atveju, taip yra ir valstybės atveju. Paskelbti daugumos valią ne tik pagrindu į valdžią ateiti, bet ir galutine teisės norma — tai iš tiesų kanonizuoti daugumos mažumai tiraniją.
Tolria parlamentarinė valstybė, kuri daugumos valią atpalaiduoja nuo prigimtinių teisės normų, iš karto pasidaro totalistiniu Molochu. Turi dauguma teisę į valdžią, bet neturi ji teisės į beatodairinį šios teisės naudojimą. Tasai pats principas „kiekvienas turi lygią teisę dalyvauti valdžios suteikime“, kuris suteikia daugumai teisę i valdžią, užuot suteikęs valstybei visagališkumą, kaip tik ją aprėžia visiems lygių teisių ir lygios laisvės reikalavimu. Šita prasme: demokratijos esmė visų pirma slypi ne suteikime daugumai valdžios, o moraliniame daugumos įsipareigojime suteiktosios valdžios n e p i k t n a u d o t i neteisei. Teisiškumas ir tuo pačiu absoliutiškumo atsisakymas — štai pagrindinis demokratinės valstybės kriterijus. Demokratija nėra tik mažumos tiranijos pakeitimas daugumos tiraniją, o tiranijos apskritai atsisakymas. Jei demokratija tebūtų vienos tiranijos pakeitimas kita, ji nebūtų buvusi verta nė vieno himno. Daugiau būtų prasmės garbinti viengalvį, o ne šimtagalvį Molochą. Jei demokratijai sukurti šimtai himnų, tai ne daugumos valiai pagarbinti, o žmogiškosios asmenybės išsilaisvinimui iš valstybės vergijos. Gilioji demokratijos prasmė — tai valstybės nusilenkimas prieš žmogų. Kai totalistinė valstybė žmogų telaiko pavaldiniu, tai demokratinė valstybė laiko savo kilnia pareiga tarnauti žmogiškajai asmenybei. Kaip totalistinė valstybė yra vergijos, taip demokratija — laisvės sinonimas. Daugumai valdžios suteikimas šitos demokratijos giliosios šviesoje nublanksta (nereiškia: praranda savo vertę, o tik: nėra pati jos esmė) į paprastą technikinę priemonę.
5.
Štai, trumpai suglaudus, mūsų žvilgis į šiandieninę demokratijos padėtį: — Nebetenka masės laisvinti, nes masė jau laisva. Tačiau masės laisvė dar nėra žmogaus laisvė. Iškovoti žmogui laisvę prieš niveliacinę daugumos valios tiraniją — štai dabarties demokratijai uždavinys, kuris nulems jos ateitį. Jei nelaimės žmogus laisvės, tai yra: jei nepakils plačiosios masės i tą moralinį dvasinės kultūros lygį, kuriame žmogus išbunda savo vertę ir atsakomybę žinančia asmenybe, tai ateities lemtis aiški: ta pati masė, kuri šiandien laisvę paverčia aklu siautėjimu, ryt pati grįš į senus grandinius. Žmogui laisvė — kūrybos erdvė, masei — nepakeliama našta. Buvo laikas, kada demokratija reiškė kovą prieš pateptinius Uranus; Šiandien yra laikas, kad demokratija reiškia kovą prieš anoniminę masės tiraniją. Bet visada savo esme demokratija lieka vienas ir tas pats nusistatymas — ginti žmogaus laisvę prieš kiekvieną tiraniją, nežiūrint, kokios kilmės ji bebūtų. ,,Be laisvų žmonių žmonija, baigiu Georgės Bernanos žodžiais, sunyks taip sparčiai, kaip lapai nuo medžio, praradusio gyvybę. Pasaulį išgelbės tik laisvieji žmonės. Reikia kurti pasaulį laisviems žmonėms“.
* * *
Ar yra prasmės kalbėti apie demokratiją mums, netekusiems savosios valstybės? Jei demokratija tebūtų valstybės problema — ne. Bet kadangi demokratija yra apskritai bendruomeninio gyvenimo problema — taip.
Ar negresia masės dvasia (ar, teisingiau tariant, bedvasiškumas) ir mūsų bendruomenę paversti i saulės nudegintą tyrlaukį? Teatsako šį klausimą patys sau tie skaitytojų, kurie dar nesijaučia atsipirkę nuo demokratinės savarankiško mąstymo pareigos, kurie dar nėra valdinio nemąstymo padarę savo tautine profesija.
Adomas Galdikas Gimtasis kraštas
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
