Adomas Galdikas Spausdinti
Parašė A. VAIČAITIS   
Nuotraukoje: Adomas Galdikas. Palangos pajūry

19 amžiaus antroje pusėje iškilęs moderniojo meno sąjūdis nėra atsitiktinumas ar neišmanėlių išmislas, kaip daugelis paviršutiniškai mąstančiųjų bando apibudinti, bet racionali gyvenimo apraiška, išplaukianti iš gyvenamojo laikotarpio socialinio bei dvasinio posūkio. Pačių moderniojo meno pradų reikia jieškoti realistų Barbizoniečių grupėje. (19a. viduryje Barbizon kaimutyje, netoli Paryžiaus, gyveno ir dirbo Francois Millet, apie kurį susibūrė daugiau jo bendraminčių). Ši dailininkų grupė metė šūkį, kad reikia vaizduoti gamtą ir žmones, su jais santykiaujant betarpiškai, nes reikia jieškoti gimtajai žemei savitų, charakteringų motyvų, nebeklaidžioti praeityje, nebekopijuoti nusistovėjusių klasikinių temų, bet visą kūrėją supančią aplinką perkelti drobėn. Teatraliniai motyvai, istoriniai įvykiai bei mitai nebežavėjo naujų menininkų, nes šios rūšies kūryba jau buvo praktikuojama ištisus šimtmečius. Šie mesti išvedžiojimai vertė dailininkus išeiti iš dirbtuvių į atvirą gamtą. Gamtoje šviesos nepastovumas, spalvų mirgėjimas, refleksų žaidimai iš tapytojų pareikalavo greito veikimo. Dinamiškumas, kuris gyvenime skrenda iš esmės keisdamas nuotaikas, neleidžia ilgai delsti. Šie faktoriai reikalavo, kad pastabumas butų kuo jautriausias, akis ištobulinta, o ranka temperamentingai ir tiksliai perduotų tai, kas šį momentą jaučiama. Temperamentas bei intuicija įgauna svarbų vaidmenį. Reiškiasi kūrėjų individualybės. Pagaliau spalvų burtai, kurie mažiausio apšvietimo paliesti įgauna kitus atspalvius, negalėjo nedominti to amžiaus išradingąjį žmogų. Didelė kompozicinė idėja, klasikiniai kanonai užleido vietą naujiems atradimams: gamtos meilei, šviesos šešėlių šokiui, spalvų burtams, kompozicijos paprastumui ir laisvumui, išgyvenamo jausmo fiksavimui. Prancūzijoje iškyla vardai; Manėt, Manėt, Renoir, kurių kūryba pradžioje buvo labai skeptiškai sutikta, o praslinkus 30 metų, užkariauja susidomėjimą ir pripažinimą. Impresionizmas, kaip spalvų, šviesos žaismingumo svaigulys, pritrenkia visus ir sukelia audrą ir perversmą, mene. Nepaprastu tempu reiškiasi naujos srovės, pilnos dinamiškumo, ekspresingumo, gilių nuotaikų, net drastiškumo bei naivumo, Vėliau iškyla vardai: Paul Cezanne, van Gogh, ramūs žaismingi vaikišku gerumu alsuoją Paul Gauguin'o kūriniai, kurių nei laikas, nei politiniai pasikeitimai neišdildys iš meno istorijos puslapių. Jie davė impulsą ir kitoms tautoms. Vokietijoje iškyla Libermann, Slevogt, Anglijoj: Whistler, Sargent. Norvegijoj: Edvard Munch. Švedijoj: Andrės Zorn.


Tie sąjūdžiai, kurie turėjo tokį didelį atgarsį visame pasaulyje, negalėjo nepaliesti ir mūsų krašto. Mūsų dailininkai, kurie žinias gilino ir savo akiratį plėtė užsieniuose, jautė betarpiškai ano naujojo meno pulsą ir negalėjo būti pasyvūs, o turėdami ryškias individualybes, negalėjo tūpčioti sustingusiose meno formose. Pažanga, kuri reiškėsi mūsų nepriklausomajame gyvenime ir dideliais šuoliais visose srityse veržėsi į priekį, buvo tik sveikas mūsų tautos gajumas, logiškumas ir noras dalyvauti pasaulinėse varžybose ir išeiti nugalėtojais. Mūsų dailininkų gausus būrys drąsiai stojo ginti naujųjų meno tiesų ir, nenusigąsdami jokių puolimų, vedė mūsų meną į jam prideramą aukštumą. Be abejonės tas būrys buvo gerai susipažinęs su moderniojo meno kryptimis ir turėjo aiškų tikslą: „Tautinė kūryba moderniojo meno priemonėmis“.

Lietuvoje savo judrumu, kūrybingumu ir produktingumu išsiskyrė prof. Adomas Galdikas. Jo kūryba yra gausi,, išgyvenusi keletą etapų, o paskutiniu metu įgavusi tvirtą charakterį, daugiau sukoncentruotą, nuosaikų ir pilną pasitikėjimo. Paskutinėse Lietuvių Dailininkų Sąjungos ruošiamose dailės parodose Lietuvoje Galdiko darbai išsiskyrė techniniu įmantrumu, prašmatnumu, savitumu, vaizduojamos aplinkos giliu pajautimu, esmingumu ir kūrybingumu. Linijos ugningumas, spalvų muzikalumas, kuris skambėjo tapybos bei temperos kūriniuose, visumoje sudarydavo vientisą, darnią, užbaigtą tiesą; tai buvo kažin kas ypatingo, originalaus, jeigu taip galima išsireikšti, galdikiško. Vaizdų momentai, kuriuos sugebėjo tapytojas ne tik intuityviu bet ir racionaliu galvojimu suvesti, lieka žiūrovui giliai įspūdingi ir nepamirštami. Pridursiu, kad tik tokiam žiūrovui, kuris pajėgia suprasti, kuris jaučia ir išskaito kūrėjo pergyvenimus, kuris pažįsta ne tik aklą gamtos kopiją, bet ir gilesnius meno siekimus.

Kaip didieji impresionizmo ar ekspresionizmo meisteriai, taip ir Adomas Galdikas savo kūrybai temas ima iš gamtos. Gamtos vaizdas kūrėjui yra stipriausia pasireiškimo vieta, peizažą jis yra pamilęs visa savo esybe ir jėga. Su didžiausiu atsidėjimu seka gamtos pasikeitimus,, visu veržlumu stengiasi suprasti gamtos paslaptingumą, o pajaustą tiesą, persunktą per individualybę, užfiksuoti drobėje. Spalvų lietus, kuris varvėte varvėjo iš jo drobių: „Ruduo prie Jesios“, „Pajūrio vaizdai“, „Tėvo portretas“, darė jo darbus prasmingus ir išbaigtus. Perspektyvinės liūliuojančios tolumos, kalvų šlaitai ir upelių vingiai jungėsi į darnų ritmą, koplyčios ir senkapiai tragiškų linijų susikryžiavimuose bylojo gilius kūrėjo išgyvenimus.

Karo veiksmų atblokštas Vakaruosna, Adomas Galdikas pasilieka ištikimas teptukui. Nustojęs didelės daugybės savo kūrinių, nenuleidžia rankų ir visa savo energija yra įsijungęs į mūsų tremtiniškos dailės kūrybinį sūkurį. Paskutinieji karo metai Vokietijos didmiesčių gyventojus išvargino iki kraštutinumo; dieną ir naktį pragariški bombų šokiai paveikė stipriausius ir atkakliausius nervus. Sutikęs Berlyne 1944 metų rudenį prof. Adomą Galdiką, beskubantį pasveikinau stipriai paspausdamas ranką: „Nespausk, šėtone, taip rankos, paskui negalėsiu dirbti!“ Tai ne pikta kūrėjo pastaba, tik intuityvus šauksmas, išplaukiantis iš nuolat degančio troškimo dirbti ir noro išlaikyti jautrią, kūrybiškai pajėgią savo dešiniąją.

Tremtyje Adomo Galdiko kūrybinis produktingumas nė kiek nesumažėjo. Įvairiose parodose dailininkas jau suspėjo parodyti visą eilę naujausių darbų, sukurtų jau tremtyje. Metus žvilgsnį į paskutinių metų tapytojo kūrybą, jaučiame tą patį gaivališkumą, dinamiškumą ir spalvingumą, prašmatnios temperinės technikos meisteri kaip ir anksčiau, tik ne tiek monumentalų, kokį buvome pažine Lietuvoje. Judesys, kaip gyvybės pradininkas, jo kūryboje vyrauja. Temperamentas, ugningumas reiškiasi linijų išdėstyme, spalvų turtingume. Didelis gamtos pastabumas ryškiai išsikiša visuose darbuose. Nuotaikingumas, kuris visame meno istorijos būvyje buvo vienas iš pirmųjų reikalavimų, aiškiai jaučiamas Galdiko darbuose. Individualybė, sudėtingi, gilūs ir kilnūs kūrėjo vidiniai polėkiai atsispindi kaip veidrodyje. Tikroji kūryba nereikalauja ilgų posmų ar didelių drobių. Tikroji kūryba paslaptingai keri ir iš nedidelių rėmų.

Adomas Galdikas labai mėgsta rudenį, kuris spalvų burtais, nepastovumu ir įvairumu yra tampriai įaugęs ir artimas kūrėjui. Rudens paslaptis, spalvų ir šviesos žaidimus tapytojas mielai ir noriai nagrinėja ir neriasi į pageltusių rausvų medžių gamtovaizdžius. Pradinė jo kūryba jau buvo gausi rudenio motyvais: „Vėjas“ „Grybautoja“. Todėl norisi teigti, kad ruduo Adomo Galdiko sieloje giliai surištas su prigimtimi, nes pats kūrėjas atėjo į pasaulį taip pat rudenį, rugsėjo mėnesyje.

Ne vienas jo paveikslų iškyla prieš mus kaip užbaigta rudens simfonija. Reikia tik valandėlę sustoti ir susikaupti. Gamtos sklypelis, persunktas vidiniu tapytojo susikaupimu ir pastabumu, virtęs paveikslu, iškyla naujai, kaip gyva, išbaigta, spalvinga ir nuotaikinga visuma, čia gamta tik priemonė išreikšti tam spalvų deriniui, tokiam tikram ir muzikaliam.

Spalvų antplūdis, kaip sraunios upės verpetas, ugningi, raudoni, ryškūs geltoni tonai bei pustoniai šoka įtemtą šokį. Visuma — pašėlęs judesys, ekspresija, nė vieno ramybės taško — sukrečia žiūrovą.

Dar toliau laki dailininko fantazija veda į pasakų pasaulį, vaikystę, kur gamta apgaubta humoristiniu šydu, o augmenija nuteikta savotišku sužmoginimu.

Po smarkių dinamiškų pergyvenimų, kituose paveiksluose tapytojo vidujinis pasaulis rimsta ir, lyg poilsio apimtas, atskleidžia mums ramius, tyros nuotaikos kūrinius, lyriškus, be rūpesčių, skausmų, lyg sekant lietuviškos liaudies dainos mintį: „trys berželiai, svyruonėliai tarpu savęs kalba ...“

Baigiant reikia pasidžiaugti, kad su mumis Vakaruose yra toks pajėgus meno ramstis, kaip prof. Adomas Galdikas, kuris kaip vėjas, įsiveržęs į mūsų kūrybinį žaizdrą, nenutrūkstamai palaiko jo liepsną. Ne tik neleidžia lietuviškojo meno liepsnai užgesti, bet ir pats, šviesdamas negęstančiu švyturiu, garsina savo darbais mūsų tapybą net tokiame pasauliniame dailės centre, kaip Paryžiuje. Šiame pavasaryje ten garsioje Durand Ruel galerijoje surengta jo darbų paroda visų gausių Paryžiaus meno žurnalų ir laikraščių buvo įvertinta taip gerai, kad dabar ta pati galerija rūpinasi A. Galdiko darbų parodą perkelti į New Yorką, kur irgi yra Ruel galerijos skyrius.