Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREMTIES POETAS PRIEŠAIS PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Miliušis   

 

Bernardas Brazdžionis, ŠIAURĖS PAŠVAISTE, 1947 m. 76 psl. Išleido L. Vismantas. Viršelis P. Osmolskio.

 

Pirmasis tremtyje B. Brazdžionio poezijos ,,Svetimų Kalnų“ rinkinys kritikos buvo sutiktas su rezervais, nors bendrai teigiamai įvertintas. Buvo konstatuota, kad tremties sunkus gyvenimas B. Brazdžionio poezijoj yra padaręs įtakos ne tik tematikos, bet ir nuotaikos atžvilgiu. Tai ypač lietė patriotinius eilėraščius, kuriuose ankstybesnę, galbūt vyraujančią, herojinę nuotaiką pakeitė eleginė. Tas naujas posūkis, netekus po kojų savo gimtosios žemės, buvo visai suprantamas ir pateisinamas. Tai buvo tik konstatavimas, bet ne priekaištas, nes juk galima sukurti gerų eilėraščių tiek herojinėj, tiek eleginėj nuotaikoj. Ir daugumai poetų elegija yra labiau prie širdies negu odė. Kadangi B. Brazdžionis buvo eilėje tų retesniųjų poetų, kurie ir herojinėje nuotaikoje gali parašyti neblogų eilėraščių, o okupacijų metais jis buvo pasireiškęs, kaip herojinis šauklys, beveik kaip lietuvių tautinis pranašas, tai kritikų pastaba apie mūsų poeto pasukimą į elegiją B. Brazdžioniui nėra patikusi.

Be kito ko šitaip mums leidžia spręsti antrasis tremty išleistas B. Brazdžionio lyrikos „šiaurės Pašvaistės“ rinkinys. Jame autorius rodo valingų pastangų grįžti į. herojinį žanrą. Tiesa, patriotinė elegija čia taip pat nėra išnykusi, tačiau žymi dalis tos rūšies eilėraščių baigiami su tikėjimu į tremtiško lietuvių gyvenimo laimingą pabaigą, į grįžimą Lietuvon ir į tėvynės prisikėlimą. Antai B. Brazdžionis „Pavasario svajonę“ baigia šitokiomis viltingomis eilutėmis:

Kaip sodybų gimtų žiburėliai užgesę,

Iš kapų kels tėvų amžių glūdinčią dvasią

Bet širdy jie neges ir gyvi bus ir švies,

Ir iš viso pasaulio mus tėviškėn ves. (37 psl.)

Panašiai B. Brazdžionis baigia ir „Pavasario žinią“, rašydamas:

Jie tėvų žemės švies atminimais,

Ir lelijom ir tulpėm žydės.

Ir širdis ves tave nenurimus

Lig pirmosios tėvynės žvaigždės. (39 psl.)

Įpynimu vilties į patriotines tremtinio elegijas B. Brazdžionis yra tapęs panašus į Maironį. Kaip anas tautos atgimimo dainius rusų priespaudoj žadino lietuvių viltį ir kvietė nenusiminti dėl liūdnos dabarties, taip dabar B. Brazdžionis kelia viltį nusiminusiuose ir tėvynės pasiilgusiuose tremtiniuose.

Tačiau kai greta viltingų elegijų stovi ryžtingo tono protestuojantieji ar pranašaujantieji eilėraščiai, visas „Šiaurės Pašvaistės“ rinkinys atrodo kiek kitokio pobūdžio negu „Svetimi Kalnai“. Ten patriotiniai tremties motyvai atrodė asmeniškesnį, realesni, „Šiaurės Pašvaistėj“ jie skamba oficialiau, ryžtingiau. Čia poetas tremtinio nusivylimus, tėvynės ilgesį ir sugrįžimo viltį pasako lyg visos tremtinių masės vardu, neretai kalbėdamas daugiskaita „mes“, „mūsų“ (Mes buvom pasiilgę lietuviškų pievų).

„Svetimi Kalnai“ buvo iš viso antroji ar trečioji lietuvio tremtinio poezijos knyga, Benamio gyvenimas ir jausmai tada buvo naujesni negu dabar, praslinkus trejiems metams po to, kai mes tapome tarptautinių institucijų globojami. Tai yra viena priežasčių dėl ko B. Brazdžionio poezija nebeatrodo taip šilta mūsų širdžiai, kaip tada, „Šiaurės Pašvaistę“ beskaitydamas kartais klausi, ar pats poetas tremtinio nedalią ir jo tėvynės ilgesį taip nuoširdžiai atjautė, kaip prieš trejetą-ketvertą metų. Antra naujumo stokos priežastis bus ta, kad tremtinio jausmų skalė nėra plati ir įvairi. Tai verčia poetą pasikartoti. Todėl nenuostabu, kad kartojami „Svetimuose Kalnuose“ sutikti motyvai, kartojamos net tos pačios poetinės priemonės, tik kiek kitaip perstatytos. Antai, pavyzdžiui, žvaigždės alegorija:

„Tėvyne, tu vedi mus žemėj svetimųjų,

Tartum Išminčių negęstanti žvaigždė“ (30 psl.);

„Ir širdis ves tave nenurimus

Lig pirmosios tėvynės žvaigždės“ (39 psl.);

„Ar ne jūs, tėvynės upės, plaukiat

Spindesy auksinio rytmečio žvaigždės?“ (46 psl.);

„Vienas švies žvaigždėmis sugrįžimo baladėj“ (53 psl.);

„Atsišauk, tavo šauksmas tešauks mus

Sveikint laisvės žvaigždės!“ (57 psl.).

Panašiai į žvaigždės alegoriją būtų galima nurodyti ir kitų besikartojančių vaizdų ir simbolių. Taip atsitinka beveik su visais Lietuvos peizažo elementais — sodybomis, kloniais, upėmis, gojais, berželiais, įvairiomis gėlėmis, įvairiais žydėjimais. Pavyzdžiui:

„Į tenai, kur puošis žemė tulpėm ir lelijom (17 psl.);

„Ir lelijom ir tulpėm žydės“ (39 psl.).

Apskritai poetas lietuviško peizažo elementus, kaip simbolinius vaizdus, vartoja ir kombinuoja mokamai, tiesiog meistriškai idealizuodamas, tačiau jie neduoda laukiamo emocinio efekto. Taip greičiausia yra todėl, kad autoriui poetines priemones diktuoja ne tiek tiesioginė intuicija, bet daugiau įgudimas, Įsigyta technika, pasakytume tiesiog, meistriškas savo amato mokėjimas.

Kad tie Lietuvos peizažo elementai „Šiaurės Pašvaistės“ patriotiniuose eilėraščiuose kartais suskamba trafaretiškai, kaltas ne tik jų autorius, bet ir visa eilė B. Brazdžionio sekėjų ir įvairių patriotinės poezijas rašeivų. Per trejetą tremties metų jie tiek nudilino vis tuos pačius lietuviško peizažo simbolius, kad ir žymaus poeto rankose jie nebetenka savo galios ir kartais atrodo, kaip netikras pinigas. Bet nepateisinamas visai ir pats B. Brazdžionis. Kartą suradęs populiarias temas ir simbolius-vaizdus, jis pradeda jais per lengvai naudotis, gal perdaug pasitikėdamas savo talentu ir įpratimais. To pasėkoje eilėraščiai stokoja gyvybės, šilumos ir šviežumo, o kartais išeina visai silpni, kaip „Tremtinys“, kurio, pradžia šitokia:

Kai išklydom, iškeliavom

Iš tėvynės Lietuvos.

Niekas kelio mums nerodė,

Krito bombos ant galvos (42 psl.).

Šitai teisybei ir šitokia proza pasakyti visai nereikia būti poetu ir dar tokio talento, kaip B. Brazdžionis. Iš jo kaip tik galime reikalauti, kad jis pats save ir savo skaitytojus aukščiau vertintų.

Greta ilgesingų elegijų silpnoki atrodo ir tie herojinio užsimojimo eilėraščiai, kuriais poetas drąsina savo tautiečius arba protestuoja, kaip: „Lietuvos vardas“, „Veto“, „Mūsų tūkstančiai“, „Ištrėmimo Žvaigždė“. Čia neapsieinama ir be prozos ir be retorikos. Tiesa, herojinė poezija nelengva — ji sunkesnė už elegiją, — tačiau nėra negalima. Ji lengviau sukuriama ir didesnį atgarsį randa skaitytojuose, kai poeto skelbiamas herojizmas yra maždaug gyvenimo įkvėptas ir maždaug atitinka tikrovės herojines apraiškas. Tik čia pat reikia pridurti, kad gyvenime viešasis herojizmas nėra vienintelis, tačiau tik šis pastarasis labiau pastebimas ir dažniausiai būna apdainuojamas.

Kai pažvelgiame į mūsų tremties gyvenimą, to viešo patriotinio herojizmo nebematyti. Mūsų protestas dėl pavergtos tėvynės ir kova dėl jos laisvės yra paraližuoti įvairių dažnai ne nuo mūsų pareinančių. veiksnių. Mūsų pačių kovos ir protesto nuotaika taip pat atrodo nusilpusi, net pereina į apatiją. Tai iš dalies liudija ir repatriacija žinomo visuomenės veikėjo V. Oškinio, kuris, užuot protestavęs, laisvu noru pasirinko vergiją. „ Herojinės nuotaikos smukimą atskleidžia ir emigracinė karštligė, ir peštynės bei įtarinėjimai dėl skuduro, ir su pamėgimu skleidimas apkalbų ir gandų apie viešas pareigas einančius žmones. Taigi viešoji tremties gyvenimo pusė negali įkvėpti poetui herojinės nuotaikos, o herojinė poezija pasilieka be tinkamo atgarsio visuomenėj. Tai mes ir jaučiame skaitydami „Šiaurės Pašvaistės“ karžyginio tono eilėraščius. Atrodo, kad autorius juos parašė daugiau iš patriotinės pareigos ir reikalo palaikyti tremtinių nuotaiką. Todėl suprantama, kad šitokiose sąlygose sukurta patriotiškai herojinė lyrika išeina į retoriką.

Konstatuodami B. Brazdžionio gražių pastangų nesutapimą, su pilku tremtinių gyvenimu, nenorime pasakyti, kad herojizmo jame visai nebūtų. Jo yra, tik jis nėra viešas ir tiesiogiai patriotiškas. Pavyzdžiui, kada tremtinė motina augina, auklėja ir moko gausius savo vaikus, kada jaunas studentas, pusbadžiu gyvendamas, tęsia universitetines studijas, kada menininkas ar mokslininkas, net neturėdamas sau kambarėlio, nemeta kūrybos darbo tai yra herojiška. Tačiau šito moralinio herojizmo apraiškos, kurios tik netiesiogiai tėra patriotiškos, nėra vaizdžiai įspūdingos ir sunkiai tegali būti apčiuopiamas ir išreiškiamos odėje arba panašios nuotaikos eilėrašty. Šitokio neefektingo, bet vis dėlto realaus herojizmo apraiškų B. Brazdžionio rinkiny nematome. Ir tai nėra jam priekaištas tikrąja prasme, nes, norėdamas apdainuoti nurodytą moralinį herojizmą, poetas būtų turėjęs greičiausiai atsisakyti nuo savo įprastinio žanro. Tada gal būtų tekę pereiti į epą ir gal net prozą. Bet B. Brazdžionis lig šiol nereiškė noro keisti savo kūrybos rūšį ir vis pasilieka prisirišęs prie lyrikos, nors čia galimybės pamažu išsisemia. Kas liečia patriotines tremties nuotaikas, jos atrodo išsemtos, nes, kaip aukščiau nurodėme, poetas jau kartojasi. Tiesa, jis tebestovi aukščiau kitų, rašančių tomis pačiomis temomis, tačiau tai toli gražu neturėtų B. Brazdžionio paskatinti ir toliau eiti tuo pačiu keliu, nes kiti patriotika besiverčią poetai meniniu atžvilgiu tikrai neaukštai tepakyla. Kai kas, perskaitęs „Šiaurės Pašvaistę“, patylomis šnibžda, kad jau B. Brazdžionis baigtas, kad, nuėjęs beveik į patriotikos profesionalus, jis jau priėjęs liepto galą. Kiek tai liečia tremtinę-patriotinę poeziją, gal čia. yra ir nemaža tiesos, tačiau to negalima pasakyti apie B. Brazdžionį, kai jis ima bendrai žmogiškas temas, net kai jos susijusios su aktualijomis. Pavyzdžiui, nėra abejonės, kad jo „Laisvės obeliskas“ yra parašytas Įtakoje Vakarų demokratijų įvairiausių derybų ir nuolaidų komunistinei Rusijai, norint sukurti taiką ir jai aukojant net demokratijos principus, kaip tai. atsitiko 1945 m. pabaigoj Maskvos konferencijoj, kada buvo paaukotos Balkanų valstybės. Nepaisant to, „Laisvės obeliskas“ yra vienas stipriųjų „Šiaurės Pašvaistės“ eilėraščių, kuris verčia susitelkti ir susimąstyti dėl taikos prasmės ir žmonių pastangų bei aukų. Tas „Laisvės obeliskas“, kuris yra poeto tremtinio sukruvintos širdies satyra pasaulio galiūnams, kuriantiems taiką ant principų griuvėsių, yra vienas tų plataus ir gilaus žvilgsnio eilėraščių, kurių B. Brazdžionis buvo gausiai davęs „Ženkluose ir Stebukluose“ ir „Kunigaikščių Mieste“. Nusisekęs ne tik „Laisvės obeliskas“, bet ir kiti žmogaus darbų ir dabarties pasaulio tragiką liečia eilėraščiai, kaip „Prieš ryto aušrą“, „Trimitas“, „Ilga naktis“ ir dar vienas kitas silpnesnis už šiuos. Pavyzdžiui, dabarties žmonijos tragiką paprastai bet įspūdingai B. Brazdžionis šitaip išreiškia „Ilgoj Nakty“:

Ilga naktis planetą mūsų supa;

Poliarinė — šalta, akmens — sunki.

Ir nuo dangaus, kaip paskutinės viltys, —

žvaigždės trupa, Ir tu tik jųjų šaltus spindulius renki.

Tyla. Ir aimanos. Tyla. Keiksmai. Tyla. Ir raudos.

Griuvėsiai. Kryžiai. Pelenai. Kapai.

Ateik, ateik, audra, kaip pragaras sugriaudus, —

Tik tu viena mus gyvastim ir amžina mirtim tapai (20 psl.).

Prie geresniųjų „Šiaurės Pašvaistės“ eilėraščių priskirtini ir gamtinės lyrikos kūrinėliai, kaip „Mano žemės širdis“ ir „Sniegas“.

Iš to, kas aukščiau pasakyta apie silpnuosius ir stipriuosius rinkinio eilėraščius, tampa aišku, kur labiau savo poetinį talentą turėtų kreipti ne tik B. Brazdžionis, bet ir kiti mūsų poetai bei rašytojai — neužsidaryti siaurame tremtiškame ar lietuviškame kiaute, bet vaizduoti ir išreikšti visa tai, kas yra žmogiška. Juk žmogiškos būties problematika, ir tragiką visai neišskiria tautinių aspektų. Bendrai žmogiškieji dalykai gali tik padėti giliau nušviesti ir mūsų lietuvišką gyvenimą. Tik sutapę su plačiai suprasta žmogiška problematika lietuviškieji aspektai gali būti kitų tautų suprasti ir išlikti žymiai ilgiau, negu prabėgančios aktualijos. Ir tegu nemano B. Brazdžionis ir kiti poetai bei rašytojai, kad jie nusikals savo patriotinei pareigai, imdami platesnes temas, kurios gali būti suprantamos visų tautų žmonėms. Priešingai, tautiniam reikalui jie tik pasitarnaus, jei tie jų kūriniai bus meniškai stiprūs, nes lietuvio kūriny pasaulėjauta visada pasiliks lietuviška. Tik turėdami gerų kūrinių gilesnės ir platesnės prasmės temomis ir problemomis, mes galėsime patys kultūriškai kilti ir pasaulį su savo kultūra, ypač su literatūra plačiau sudominti. Taigi šiandien kiekvieno tikro poeto ir rašytojo patriotinė pareiga sukurti gerų stiprių kūrinių, kuriais galėtume gėrėtis ne tik mes, bet ir kitataučiai. Ir ta proga reikia džiaugtis, kad B. Brazdžionis paskutiniaisiais savo eilėraščiais, išspausdintais „Aidų“ Nr. 9, vėl pasirodo grįžęs į platųjį kelią. Tik ar su lyrika, kuri labai sunkiai teišverčiama į svetimas kalbas, jis prasimuš į tarptautinį forumą? Atrodo, kad į ten lengviau galėtų išeiti prozos rašytojai. Todėl mes ir tebelaukiame tokio patrioto, kuris su geru prozos kūriniu mūsų literatūrą išvestų į platųjį pasaulį.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai