MALDOS Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
aženklinta pradžia Tavim, o Varde mūsų Viešpaties! Ir pabaiga laikų atliepia į Tave — vienintelį, didžiausią, nemirtingą.

Sujungi Tu vienam varde ir laiką ir beribę amžinybę. Dangus neliauja Jį kartot ir žemei Jis gražiausias iš visų vardų.

Nusvyra galvos prieš Tave, lyg muzikos garsams nuskambus. Sulinksta keliai prieš Tave, tarsi prieš šviesą, iš tamsos sušvitusią.

Lyg žygin toliman mes leidžiamės, paženklinę save Tavim, o Varde palaimos! Karionėse mum skydas pergalės esi, žaizdose — balzamas, mirty — viltis dangaus.

O šventas Žodi, — šventas, šventas, kuris ateini vardą puolusio žmogaus pašvęst!

Nesišaukė dar nieks šituo vardu, o Motin Tremtinių, nes nieks lig šiol tiek ašarų neliejo griuvėsiuos savų namų, dar nieks tiek neverkė dėl atskirties nuo savo artimų ir nieks tiek nevirpėjo dėl grėsmės, kuri sekioja kaip šešėlis mus visur.

O Motin, argi mes neturim kelti rankų į Tave, kuri nešioji mus savoj širdy, kuri visad keliauji su žmonių vargu, kuri pati savoje žemėj nebuvai saugi!

Neprašom trumpinti kančias, tik ištvermės tenepristinga mūs širdims! Ne verkiam dėl savų vargų, tik meldžiam — saugoki vaikus, kurie dar nekalti. Tu būk su jais ir glausk kaip savo Kūdikį kelionėse ir tyruose, pavojuose ir vienumoj, jei mūsų jiems pristigs. O Motin, tu ranka sava paženklink židinį šeimos, kurį sukūrėm griuvėsiuos ar pernešėm su virpančia širdim svetur!

Neleisk parpulti niekam svetimos širdies vilionėse ir niekam nerimą gesinti nuodų svaiguly ir niekam savo skurdą sąžinės purvu dangstyti.

Valyki mūs širdžių rūdis šitoj dalioj! Sutvirtink mūs žingsnius naujam kely, kurio mes dar nežinom! Suglaudink mūs eiles bendroj visų kovoj už) savo Dievą ir už savo žemę.

O Motin Tremtinių, mes Tavo vardą norime iškelt ligi dangaus ir Tavo garbę geidžiam parsinešt ligi pačių savų namų! O, melski už mumis!

Užtarki mus ir neapleiski mūsų!
 
O Nekalčiausioji! ramybės ir tylos žvilgsniu, skaidrumo ir šviesos žaismu Tu ateini į mus iš kaži kur. Vos pakeliam aukštyn akis — Tu ten kalbi raminančiom spalvom. Vos suneriam rankas, savoje vienumoj — Tu čia žvelgi į mus tyliu žvilgsniu. O kartais vieno Tavo vardo mum gana pakilt iš savo negalės.

Aš nežinau, ar angelas surinkt galėtų tas jūras gėlių, kurias slapčiausiame širdies lauke mes išauginam Tau! Kai nėr gėlių, mum rodos nėr Tavęs čia su mumis. Sniegulės tik, kurios pabyra iš dangaus, mums atneša vėl tyrą Tavo džiaugsmą. Ir švitinčių žvaigždžių naktis vėl mena mum kelionę Tavo į mumis ir mūsų į Tave.

Sakyk, kodėl mes išsvajojom Tavyje savos vaikystės veidą ir akis? Kodėl per žemės mylimų žmonių rankas mesi jieškom į Tave takų?

Sukūrėme tiek grožio spindulių apsupt Tave, o vis dar jieškome gražesnių, lyg jausdami, kad niekad neatspėsim pilno Tavo žavesio!

Upeliai, krisdami skardžiu žemyn per amžius nepaliaus kalbėt baltų kalnų kalba: Taip mes per amžius jieškosim Tavęs visur ir garbinsim Tave visad!

O amžinasis DIEVE! per begalinius amžius tverianti savyje IŠMINTIE ir gimdanti praamžinąjį ŽODĮ ir UGNIMI šventa vis deganti! Tavyje tiek nežinomų man paslapčių, kurias praskleist, norėdams, negaliu. Tavyje tiek tvermės, kad man svaigu galvot savam trapiam lukšte. Tavyje tiek šviesos, jog žvelgt baugu, kad neapakčiau ir neįpulčiau naktin.

Žinau tik viena — Tu esi tenai, kur aš nesu. Ir Tu esi čionai, kur aš verkiu. Tu mano dvasios gilumoj kalbi lyg prošvaistės ženklais, ir išgąsčiu numaudžia nerami širdis. Juk aš tiek kartų išpažinęs Tavo begalybę, esu ištaręs žodį piktą tavo ŽODŽIUI, ir Tavo DVASIAI nesulenkęs kelių savo dvasioj, ir Tavo IŠMINTĮ savom mintim apraizgęs.

Kodėl tačiau plakuosi į Tave, tarsi plaštakė vakarais į uždarą šviesų verandą? Kodėl tas ilgesys ramybės ir tylos, kurios čia nerandu, vis veda kažinkur gilyn, kur Tu! Nerandu žodžių Tau supint maldos, kuri išreikštų tai, ką nūn jaučiu. Myliu Tave, bijau prarast, jaučiu, kaip nerimas išauga be Tavęs! Klausau, ką kalba tie, kurie sutirpo Tavyje, palikdami atodūsius svaigios širdies. Asai tik lašas rytmečio rasos, krintąs į begalinio pločio Tavo vandenyną... Amen.