Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTOSAKA MAŽOJOJ LIETUVOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. BALYS   


I


Ilgą laiką V. Europoj, kalbant apie Lietuvą ir lietuvius, turėta galvoj ne kas kita, kaip Prūsų valdoma Mažoji Lietuva ir senieji jos gyventojai. Ir Prūsų administracijos oficialiuose aktuose bei žemėlapiuose ši sritis ilgą laiką buvo tiesiog vadinama ,,Litthauen“. Apie Maskvos valdomą didžiąją etnografinės Lietuvos dalį pastaraisiais šimtmečiais būdavo daug rečiau šis tas nugirstama, ypač kas liečia kultūrinę sritį. Nenuostabu, nes Mž.L. buvo arčiau kultūringos ir raštingos Vakarų Europos, ten buvo daugiau laisvės ir kultūrinės veiklos galimybių: bažnyčia, mokykla ir spauda ten buvo nevaržomos ir, palyginti, laisvai galėjo veikti, kol prasidėjo agresyvi germanizacijos banga XIX a. pabaigoj.

Tad netenka stebėtis, jei susidomėjimas mūsų tautos kultūriniais pasireiškimais, kaip tautosaka, pirmiausia prasidėjo kaip tik čia. Didžioji dalis tautosakininkų ir lietuviškos raštijos darbuotojų buvo protestantų kunigai ir precentoriai, kartais net nelietuviškos kilmės, kurie ilgą laiką gyvendami lietuvių tarpe, galioną sakyti, sulietuvėjo. Tuo būdu susidarė MžL-voj savotiška padėtis. ,,Buvo dar viena literatūros sritis, — rašo prof.


Vacį. Biržiška, — kur Mažoji Lietuva buvo nuėjus visiškai priešingu keliu, negu Didžioji Lietuva, ir kuri tik XIX a. pradžioje padarė ir visoje Lietuvoje atitinkamą atgarsį — tai tenai atsiradusysis susidomėjimas lietuvių tautosaka. Jau XVII amžiaus pabaigoje ir ypač XVIII amžiaus pradžioje daug kas susidomi lietuviškų patarlių rinkimu, nors ne visi tie rinkiniai išsiliko. Rinko jas, tarp kitko, ir Ezopo pasakėčių vertėjas Šulcas, o 1744 m. lietuviško žodyno autorius Jokūbas Brodovskis jų apie 1000 įsidėjo atskiriems žodžiams paaiškinti. Rinko ir kiti. Greta patarlių jau gana anksti pradedama domėtis ir lietuviškomis dairiomis.“ (ž. „Žingsniai“, 1947, Nr. 9 p. 30). Stambų patarlių rinkinį turėjęs sudaręs Jokūbas Perkūnas jaunesnysis (1665—1711), bet vėliau apie šį rinkinį nieko nebegirdėti. Pradeda pasirodyti spaudoje pirmi mūsų tautosakos tekstai. Taip J. A. v. Brandas, 1674 m. keliavęs per Lietuvą, paliko užrašęs gana įdomių žinių apie ano meto lietuvių gimimo, vestuvių ir laidotuvių papročius. Jis pateikė pirmą lietuviškos raudos tekstą, vieną gėrimo dainą, vienos lyrinės dainos pradžią ir 7 patarles bei eilę išsireiškimų ir žodžių. Jo knyga ,,Reysen ...“ buvo išspausdinta 1702 m. — Pirmąsias tris pilnas lietuviškas dainas išspausdino Pilypas R u i gi s 1747 m., kurioms buvo lemta pagarsėti: jas labai išgyrė Lessingas 1759 m., iškeldamas jų poetinę vertę, dainai ,,Anksti rytą rytužį“. Schumannas sukomponavo muziką, o daina „Aš atsisakiau savo močiutei“ G o e t h e pradėjo savo poemą ,,Die Fischerių“ (1781/82 m.) Lietuviškos dainos vis dažniau pradeda rodytis spaudoje. Karaliaučiaus U-to prof. K r e u t z f e l d a s 1788 m. leidiny ,,Der Preussische Tempei“ paskelbė dvi lietuviškas vestuvines dainas su vokiškais vertimais. Be to, jis sutelkė H e r d e r i u i   8 lietuviškų dainų vertimus, kuriuos šis įdėjo į savo pagarsėjusį dainų rinkinį „Stimmen der Volker“ (1779). Prie atsitiktinių ankstyvesnių užrašymų reikia priskirti K. E. N a n k e s 1794 .m. užrašytas dvi dainas „Ko vėjas pūtė“ ir „Iš vakarėlio vėjeliui pučiant“, kurias paskelbė L. v. Baczko 1800 m. Pirmuoju dainų rinkėju tikra to žodžio prasme reikia laikyti Ad. Frd. Schimmelpfennigą (1699—1763), kurio užrašymai nežuvo, bet buvo vėliau panaudoti Rėzos. Gaila, kad be pėdsakų dingo Jono Šulco (1684—1710) užrašytos dainos.

Mėgėjų rinkti lietuvišką tautosaką, ypač dainas, MžL XVIII a. gale ir XIX a. pradžioj buvo taip gausu, kad Liudvikas Rėza (1776—1840), jųjų padedamas, galėjo sudaryti ir išleisti pirmąjį nemažą mūsų dainų rinkinį: „Dainos oder Litthauische Volkslieder“ (Karaliaučiuj 1825 m., viso paskelbė čia 85 dainas, o nesunaudota rankraščiuose pasiliko dar per 100 dainų). Šis dainynas, turėdamas vokiškus vertimus, praskynė kelią mūsų liaudies poezijai į kultūrinę ano.meto Europą. Netrukus prasideda dainų rinkimas bei leidimas ir Didž. Lietuvoj.

Tautosakos rinkimas bei leidimas MžL nenutrūksta iki pat pastarųjų laikų. Žymesnieji tautosakos rinkėjai bej leidėjai buvo: P. v. B o h 1 e n a s (1840 m.), E. Budrius (1783 —1852); E. Gisevius (1796—1880); Kr. Barčys (1822—1890, išleido du tomu „Dainų Balsų“, 1886 ir 1889 m., viso 392 dainos su mel. ir vokiškais vertimais); V. Kalvaitis (1848— 1914; stambiausias jo leidinys yra „Prūsijos lietuvių dainos“, 1905 m., viso 780 d., kurių 542 jo paties užrašytos, o J. Basanavičius išleido jo užrašytas pasakas ir sakmes knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ 1903 m.); K. Jurkšaitis (1852—1915; rinko pasakas, išleido „Litauische Marchen und Erzahlungen“ I, 1896); J. Bruožis- Pakalniškis (1878— 1928). Kaip gausi ir gaji mūsų tautosaka buvo MžL, rodo faktas, kad ir mūsų laikais galima buvo išleisti du šio krašto tautosakos rinkiniu: „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“ (1937, 90 p.) ir „Klaipėdiškių lietuvių tautosaka“ (1940, 160 p.), abu leidiniai mano redaguoti ir Liet. Tautosakos Archyvo išleisti. Čia buvo paskelbta, šalia senesniųjų rinkėjų, kaip J. Bruožio, J. Gožės (1841—1925) ir J. Banaičio (1871—1905) užrašymų, dar mūsų dienomis (1925— 1938 m.). Klaipėdos lietuvių moksleivių užrašytos tautosakos gražus pluoštas.

Vokiečių mokslininkai irgi nemaža prisidėjo, užrašydami ir tyrinėdami mūsų tautosaką. Ypač paminėtini yra: G. Nesselmannas (1811—1881; išleido stambų dainų rinkinį „Litauische Volkslieder“, Berlyne 1853); A. Schleicheris (1821—1868; vertingas jo leidinys yra „Litauische Marchen, Sprichworter, Ratsel und Lieder“, Weimare 1857); A. B e z z e n-ber gėris (1851—1922; išleido labai vertingą knygą „Litauische Forschungen“, Gottingene 1882); A. Leskienas ir K. Brugmannas (išleido „Litauische Volkslieder und Marchen“, Strassburge 1882). Be paminėtų veikalų nei vienas mūsų tautosakos tyrinėtojas negalės išsiversti, tuo labiau dabar, kai naujesni darbai, išėjusieji Nepr. Lietovoj, retai esti prieinami, tuo tarpu šiuos veikalus didesnėse Vokietijos bibliotekose neslinku rasti.

Didelį barą mūsų tautosakos srityje išvarė Tilžėje veikusi „Litauische Li-terarische Gesellschaft“ (1879—1912). Jos leistas žurnalas „Mitteilungen“ (nuo 1883 iki 1912 išėjo 31 Nr. Nr., sudarą 6 tomus) sutelkė visus lituanistus, kaip lietuvius, taip ir .kitataučius, ir šio žurnalo puslapiuose lituanistas visados gali rasti ką nors naujo ir vertingo.

II

Labai svarbus ir kiekvieną tauto-tyrininką džiuginąs dalykas yra, palyginti, gausus monografijų skaičius, kuriose visapusiškai vaizduojamas lietuvininkų gyvenimas MžL-voj. Tokių darbų iš Didž. Lietuvos senesniems laikams kaip tik trūksta. Pirmiausia paminėtina dažnai cituojama Tt Lepnerio knygelė „Der Preussische Litauer“ (Dancige 1744, antras leid. 1848). Nors autorius lietuvių nemėgo, į paprastą liaudį žiūrėjo iš aukšto ir rado joje aibes visokių blogybių, su lietuviais asmeniškai pykosi ir bylinėjosi, tačiau šioje jo knygelėje randame nemaža mums labai vertingų tautotyrinių žinių. Maždaug tuo pačiu metu (apie 1690 m.) kitas kunigas M. Praetorius (1635— 1707) parašė savo stambų veikalą „Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubūhne“, kurios vertingiausia yra etnografinė dalis (svarbiausias vietas paskelbė W. P i e r s o n a s tik 1871 m.). Čia išsamiai aprašomi lietuvių liaudies tikėjimai ir papročiai. Tiesa, į jo teikiamas žinias reikia kritiškai žiūrėti, bet veikalas tyrinėtojams vis dėlto lieka labai vertingas. Mozūras E. Gisevius, didelis lietuvių gerbėjas ir lietuvių kalbos mokytojas Tilžės gimnazijoje, ne tik rinko ir spausdino mūsų dainas, bet žurnale „Neue Preussische Provinzial-Blatter“, kuris dažnai skyrė nemaža vietos lietuvių etnografijai, paskelbė eilę straipsnių: scenos iš lietuvių liaudies gyvenimo (1838), ragainėnų vestuvių papročiai (1843), tilžiškių vestuvės (1847), papročiai gimdymo ir krikštynų metu (1866). Patikimesnis, negu paminėtieji trys, yra Lazdėnų precentorius Schultzas. Jis parašė: Einige Bemerkungen uber die Nationalitat der Littauer in Preussen 1832“, su „Anhang, enthaltend einige Dainos“. Gaila, kad šis darbas ilgai pasiliko neišspausdintas. Visą ar didelę šio rankraščio dalį, kuris išliko dviejuose egz., nusirašė A. K u n t z e ir išleido savo vardu knygelę, tikrojo autoriaus visai nepaminėdamas: „Bilder aus dem Preussischen Litauen“ (Rostoke 1884). Joje randame daug vertingos ir patikimos medžiagos. Apie lietuvius Schultzas yra daug geresnes nuomonės, negu Lepneris, ir taip juos apibudina:
Wenn auch der Litauer zum Aberglauben und zu den sympathetischen Kuren, sowie zum iibermassigen Genuss spirituoser Getranke stark inkliniert, so hat er doch wieder andererseits auch viel gute Eigenschaften an sich: er ist gast-frei, gefallig, dienstfertig und zeichnet sich durch tiefen religiosen Sinn, echten Patriotismus, durch Mut und Tapferkeit im Kriege aus (p. 14).

Tuo pačiu metu vokietis A. E. P r e u s s, knygoje „Preussische Landės und Volkskunde“ (Karaliaučiuj 1835), lietuviams ir jų tautosakai skiria nemaža vietos, stengdamasis būti bešališkas ir tikslus (p. 224 t.t.) Nors jis primeta lietuviams didėjantį degtinės pamėgimą naujaisiais laikais randa tvarkos ir. švaros stoką jų ūkiuose, tačiau pastebi ir visą eilę gerų ypatybių:

„Sie sind ein kraftiger Menschenschlag, wohl gewachsen, riistig und beweglich, und zeichnen sich durch Gemūthigkeit, Biederkeit und eine Gastfreiheit aus, wie man sie fast nur im Morgenlande antrifft. Damit verbinden sie eine hohe Achtung gegen alles Religiose (offenbar aus einer tiefern Anlage des Volks entspringend)... Mut, Tapferkeit und Vaterlandsliebe zeichnen sie aus. Der Litauer ist ein geborener Kavallerist... Ueberhaupt fehlt es dem Volke keineswegs an naturlich guten Anlagen, und namentlich zeigt es viel Geschick zu allerlei Gewerben“. (p. 244).

Ilgus metus Tilžės apyl. gyvenęs vokietis T i e t z a s laikrašty „Das Ausland“ (1839, Nr. Nr. 305—331) parašė visą eilę straipsnių „Die Litthauer in Ostpreussen“. Jis užkliudo kalbą ir visas tautosakos bei etnografijos sritis. Rašydamas naudojosi ne tik spausdintais šaltiniais, bet ir savo gausiais asmeniškais pastebėjimais. Jis į lietuvius žiūri bešališkai ir su susidomėjimu, kai kurie jo straipsniai ir šiandie įdomūs skaityti. Eilę vertingų straipsnių apie lietuvius parašė F. T e t z n e r i s žurnale „Globus“ (1897-1910). Įdomi yra C. Cappellerio knygelė „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ (Heidelberge 1904), kur jis surašė vieno seno lietuvio ūkininko iš Stalupėnų apyl. prisiminimus, turinčius daug vertingų tautotyrinių žinių.

Objektyvūs vokiečiai, arčiau susipažinę su mūsų tautiečiais MžL-voj, paprastai juos gana simpatingai vaizdavo, kaip sveikus ir geros išvaizdos, darbščius ir sumanius ūkininkus, kurie yra svetingi ir draugiški svetimiems, jei su jais garbingai elgiamasi, tačiau užsidarę ir užsispyrusiai atkaklūs, kai reikia gintis nuo svetimųjų užmačių. Ne vienas vokietis yra apgailestavęs, kad tas sveikas ir įdomus „Menschenschlag“, veikiant „gamtiškiems“ stipresniųjų spaudimo dėsniams, neišvengiamai esą pasmerkti greitu laiku išnykti — nutautėti. Vienas tokių paskutiniųjų objektyvių straipsnių apie MžL, parašytas vokiečio, yra: O. H o f f m a n n, „Volkstūmliches aus dem Preussischen LMauen“ (in ,,Mitteilungen der Schlesischen Gesellschaft fiir Volks-kunde“ VI, Breslau 1899, p. 1—10). Autorius praleido 1898 m. pora mėnesių MžL studijuodamas kalbą ir dažnai girdėdamas vietinių vokiečių valdininkų blogus atsiliepimus apie lietuvius, juos užstodamas rašė:

Ich personlich habe auf meiner Reise... vorwiegend gute Eindriicke von dem Volke empfangen... Gastfreiheit habe ich uberall gefunden... In mancher Unterhaltung, die ich mit bejahrten Litauern alten Schlages... gefuhrt habe, ist mir ein offener, durch und durch gesunder Sinn und eine fast ritterliche Art des Empfindens entgegengetreten... Und wenn man gelegentlich den Spuren nachgeht, die zur Quelle eines Mordes, eines Meineids zuruckfuhren, so kommt man nicht selten auf etwas zweifelhafte, Kulturelemente, die wir dem Litauer zutragen... Ehe man iiber den Litauer aburteilt, studiere man erst seine Wirtschafts und politische Geschichte; dann wird man fiir vieles die Erklarung finden. (p. 3t.)

Deja, reikia pripažinti, kad prasidėjus atviram lietuvių prievartavimui, stengiantis juos per jėgą galimai, greitesniu laiku nutautinti, kartu su kitomis tautinėmis savybėmis, ėmė dingti gerieji lietuvių būdo ypatumai ir dažnai susidarė savotiškas tipas, kuris niekam nėra simpatingas.

III


Jau galėjome pastebėti, kad MžL-voj mūsų tautosaka, yra gana gausi ir įvairi. Gajumo ji taip pat daug parodė. Tik Kuršių Neringoj, kur randame didelį tautybių mišinį ir sunkesnes pragyvenimo sąlygas, tautosaka irgi skurdi. Jau A. Bezzenbergeris tai pastebėjo:

Nur in einem Punkt tritt ein auffalliger Gegensatz zvvischen den ostlichen und den westlichen Anvvohnern des kurischen Haffes zu Tage (čia turima galvoj sausažemio ir pusisalio gyventojai). Ebenso reich namlich wie jene an Liedern und Ma'rchen sind, ebenso arm sind diese hieran: nur drei Volkslieder in lettischer Sprache sind auf der Kurischen Nehrung bekannt, doch habe ich sie niemals singen gehort, und eins von ihnen ist bestimmt, ein anderes hochst wahrscheinlich aus dem Litauischen ūbertragen; von Marchen fand ich dort keine Spur, und selbst Geschichten... wird man unter diesen nur in sehr geringer Zahl auftreiben konnen. (Die Kurische Nehrung und ihre Bevohner, Stuttgart 1889, p. 122). Aš pats turėjau progos tuo įsitikinti, kai 1936 m. tegalėjau užrašyti vos dvi dainas Preiloje.

Kitaip yra sausažemy, šiapus Kuršių Marių, kuris buvo kompaktiškai lietuvių apgyventas. Dar prieš pusamžį tai buvo labai daininga Lietuvos sritis. Tiesa, ir čia daina turėjo savo priešininkų, ne tik iš vokiečių, bet skaudžiausia — iš pačių lietuvių tarpo“: Didžiausi jos niekintojai buvo fanatiški „surinkimininkai“ ir „sakytojai“. Būdami priešingi bet kokiam gyvenimo džiaugsmui, jie smerkė ir „svietišką“ dainą. O vis dėlto mūsų daina ir lietuvių linkimas dainuot pasirodė esą tokie gajūs, kad net tokie fanatizmo apaštalai negalėjo jos iš žmonių širdžių išrauti.

Lietuviška daina MžL rodo iš vienos pusės ryškius ryšius su visa lietuvių tauta, ypač su artimaisiais savo kaimynais suvalkiečiais, iš kitos pu sės turi aiškius savotiško charakterio bruožus, kurie rodo, kad tos srities lietuviai ilgesnį laiką gyveno savitą gyvenimą, buvo izoliuoti nuo kitų Lietuvos provincijų. Šalia dainų, žinomų .visose lietuvių gyvenamose vietose, mes čia randame visą eilę ir tokių, kurios yra randamos tik MžL, tačiau jų lietuviška kilme netenka abejoti. Ryškiausiai tatai pastebime gausiose žvejų dainose, kur jūrės-marės if žvejo gyvenimas yra visko centras. Tos dainos rodo daug originalumo ir tamprų sąryšį su visa dainininko asmenybe: tai nėra koks naujas ir atsitiktinis, bet amžių būvyje susidaręs neatsiejamas ryšys — jūra ir aš. (Tokių dainų pavyzdžius randame ir „Tautosakos Darbų VII t., Kaunas 1940, p. 15—19 nr. 1—10).

Lietuviška daina, nuo amžių skambėjusi Baltijos pajūry tarp Šventosios ir Karaliaučiaus, darė įspūdžio bei įtakos ir čia atsibasčiusiems vokiečiams. Jie priėmė į savo kalbą ne tik lietuvišką „mergelės“ pavadinimą (marjelle), bet pasisavino ir visą eilę tų mergelių dainų (ž. A. Vilmantienės straipsnį: Prūsų Lietuvos tautosakos likimas, „Vairas“ 1937, Nr. 2 p. 196 t.t.) Net kai kurie vokietininkai tatai atvirai pripažįsta. Lietuvių kilmės, bet svetimiems tarnaująs tautosakininkas Kari Plenzatis išleido knygelę ,,Der Liederschrein“ (Leipzige 1922), kurioje, šalia vokiškų ir mozūriškų dainų, pateikia ir 21 lietuvišką dainą su mel., daugiausia iš  Barčio rinkinio. Tos knygelės prakalboje jis sako (p. VI):

Unaufhaltsam schreitet die Eindeutschung der Litauer und Masuren in unserer Heimat fort. Bald werden ihre Lieder, deren sich das junge Geschlecht schon zu schamen beginnt, verklungen sein. Gelingt es, die trefflichsten in unsern deutschen Liedergarten zu verpflanzen, so erfiillen wir damit nicht nur eine Pflicht der Dankbarkeit, sondern bereichern und erhohen auch seine Mannigfaltigkeit und Farbenpracht.

Skaitydamas šiuos žodžius, prisimeni tuos budelius, kurie metė burtus, besidalindami Nukryžiuotojo drabužius. Tačiau taip yra. Štai ir tas pats Plenzatis turbūt iš savo tėvo, buvusio precentoriaus Encūnuose (Stalupėnų aps.) Pridriko Plencaičio, užrašęs lietuvišką dainą „Skrido kadai penkios laukinės gulbės“. Jos vokišką vertimą, originalo visai „nepaduodamas, pirmąkart paskelbė 1917 m, o pakartojo 1922 m. tik ką minėtame rinkinyje (p. 99). Ši daina vokiečiams taip patiko, kad buvo perspaudinta visoje eilėje populiarių dainynų, net ir nacių laikais, ir dabar visoje Vokietijoje daug kur dainuojama, žinoma, mažai kam težinant, kad tai lietuviška daina.

Panašiai yra ir su pasakomis. Tas pats Plenzatis savo populiariuose pasakų leidiniuose iš Rytprūstų („Der Wundergarrten“, Berlin 1922 ir „Die goldene Brūcke“, Leipzig) įdėjo ir lietuviškų pasakų. Iš viso atrodo, kad lietuviškos pasakos Rytprūsių vokiečiams padarė nemaža įtakos. Pasakų tyrinėtojas F. Ranke sako: „Taip pat ir turinys tų Rytprūsių (vokiškųjų) pasakų daug kur skiriasi nuo šiaip Vokietijoj paprastai sutinkamų (Spamer, Deutsche Volkskunde I, 253). Šis skirtingumas galėjo atsirasti tik lietuviškų ir mozūriškų pasakų įtakoje. Daugelis lietuviškų sakmių bei padavimų jau seniai pasidarė vokiečiams prieinami, nes buvo paskelbti vokiškai įvairuose leidiniuose. Daug jų randame pakartota J. G. G r u s s e s leidiny „Sagenbuch des Preussischen Staats“ (Glogau 1867, II tome, tarp Nr. Nr. 495—714) Lietuviškos MžL pasakos rodo nemaža originalumo. Pvz., tik MžL yra randama įdomi pasaka „Perkūnas, cimmerninks ir velnias“, kurios lietuviška kilmė nekelia abejojimų.

Daugelis vokiečių rašytojų savo asmeniškai kūrybai sėmėsi temų ir nuotaikos, susipažinę „zu MžL mūsų liaudies kūryba, ypač dainomis. Paminėsiu tik žymesnius: Ad. v. Chamisso (1826— 28 m. parašyti jo eilėraščiai rodo ryškią mūsų liaudies dainų įtaką); Fr. v. Gaudy (1844: Die Pestjungfrau); W. Jordan (1844: Litthauische Volkslieder und Sagen); Daumer (1800—1875); J. F. Soldat; F. Dahn (1870: Die Litauer in Frankreich); A. T i e 1 o s (1911: Klange aus Litauen); W. Naujeck (Litauische Heide-Lieder und Dainos); R. D e h m e i (1907). Mes galime tik pasidžiaugti, kad mūsų liaudies poezija suteikia kūrybinių impulsų ne tik saviesiems, bet ir svetimtaučiams rašytojams.

Aišku, vokiečiai lietuvių tautosakai irgi padarė kai kurios įtakos. Daugiausia tokių skolinių randame patarlių ir mįslių tarpe. Naujaisiais laikais dainų tarpe irgi pastebime vertimų. Sakysim, vokiška baladė „Grafas ir vienuolė“ randama ir MžL, tuo tarpu kitose Lietuvos vietose ji nežinoma. Atskiros bendrai europietiškos „keliaujančios strofos“ irgi greičiau prigijo MžL. Daug vokiškų dainų vertimų, kurias pateikia Kalvaitis savo dainyne, liaudyje iš viso nebuvo prigiję. Čia reikia dar paminėti ir mišriakalbes dainas, — su įterptomis ištisomis vokiškomis eilutėmis arba refrenais. Tokios dainų mišrainės daugiakalbėse srityse yra sąmoningai sudaromos, bejieškant komiškumo. Taip darosi ne tik MžL ir ne tik mūsų laikais. Seniau išmokslintų žmonių tarpe labai buvo madoj lotyniškas ir prancūziškas „makaronizmas“, o Latvijoj ir Estijoj gyveną vokiečiai turi sudarę visą eilę dainų ir eilėraščių, kuriuose randame tikrą mišrainę iš vokiškų, estiškų, da dažniau rusiškų eilučių ir strofų. Tiesa, tuo būdu MžL dažnai sudarkoma sena ir graži lietuviška daina, kartais suteikiant jai pikantiško dviprasmiškumo.

MžL tautosakoj randame visą eilę senų lietuviškų žodžių ir jų formų, kurie kitose srityse nebeužtinkami, tačiau šalia jų randame ir visą eile skolinių. Germanizmų tarpe reikia skirti tokius žodžius, įvairius terminus, kuriems lietuviškų atitikmenų kasdienėj kalboj tada nebuvo, ir tokius, kuriems turime savus lietuviškus pavadinimus, bet dėl įpratimo ar manieros vartojami barbarizmai. Vieni germanizmai yra dažni ir jau seni, gerokai iškreipti, „sulietuvinti“, juos užtinkame dažniausiai dainose, kiti — reti, dažniausiai pasakojimuose, gal tik to vieno asmens vartojami, ir tai ne visados, nenuosekliai, pakaitomis su lietuviškais tos pat prasmės žodžiais. Tuo būdu kai kurie sakiniai, gerai nemokančiam vokiškai, lieka sunkiai besuprantami. Tad nors MžL kaimuose, ypač Klaipėdos krašte, lietuviškai yra daug plačiau kalbama, negu paprastai manoma, tačiau toji kalba yra savotiška, gausiai išmarginta germanizmais. Vokiški žodžiai brovėsi į lietuvišką liaudį per bažnyčią, kariuomenę, vėliau ir per mokyklas. Jau 1706 m. kun. M. Morlinas išleido knygutę, kurioje nurodė, kad MžL vartojami religiniai leidiniai, su gausybe barbarizmų, anaiptol neatatinka gyvosios žmonių kalbos, šios barbarizmų sudarkytos kalbos lietuviai dargi nesuprantą, todėl reikalavo reformuoti bažnytinę kalbą: išmesti barbarizmus ir kalbėti bei rašyti paprasta ir gryna lietuvių kaimiečių kalba (ž. „Arch. Phil.“ VI, 1937, p. 74—83). Tačiau tatai nesulaikė vokiškųjų žodžių brovimosi į lietuvių kalbą. Ypač daug jų atsirado paskutiniais dešimt mečiais, kai daugelis lietuvininkų ėmė laikyti garbingu dalyku mokėti bent kelis vokiškus žodžius, todėl juos visur ir kaišioja — tuo būdu atsirado tas savotiškas žargonas; keisčiausiai iškreipti vokiški žodžiai. Vienas tautosakos sakytojas, gimęs 1850 m. Klaipėdos aps., taip pasakojasi apie savo karo tarnybos laikus, pradedant 1871 m. Karaliaučiuje:

Aš nemokėjau vokiška. Unterofecyrs do.d vakari instrukcjon, gerd, ale niek neyšmana... Pry regyment buv ant pus letuvnynk. Sav tarp kalbėjomės letuviš-ka, tep štreng nebov uždraust... Aš vensyk nuėjau ant didžiosios kazerns. Vyra susėd daino letuviška, kad kazern plyšt...

Toliau pasakoja, kad tame pulke kor-poralai, unteroficyrai ir gefreiterei vis buvę lietuvninkai, vieno pulko vadas buvęs lietuvis Lesats, kilęs nuo Gumbinės, jų pulko vadas von Plėve irgi mokėjęs lietuviškai, nes turėjęs dvarą netoli Įsručio. Tarnais arba „buršais“ prie karininkų irgi dažniausiai lietuvius ėmę, miesčionių nepriimdave. „ Kad bov mušė pry Gravefot er Senkpryva, ane (gumbiniečiai) į mūš traukdami dainav letuviška, kad er lauka plyš. Tokart dar nieks neženoj apie su-vokėtenem. Letuvnynks vis byšk bai-myngesins yr, kad ans nemok vokiška... Kad letuvnynks yšmokst vokeška, ans yra drąsesens... Nū pradžių er letuveška moken akcėrot, kol dar nemokėjom vokeška: ,Pūčką aukštyn, pūčką žemyn!“ (ž. „Tautosakos Darbai“ VII, p. 6).

Tas lietuvis, kuris sakosi į kariuomenę eidamas visai nemokėjęs vokiškai ir lankęs mokyklą (1858—64 m.), kurioje buvę „vesks letuviška nū vokešk ne kalbos nebov“, ištarnavęs trejis metus prūso kariuomenėj, štai jau ir primaišo į savo kalbą visą eilę vokiškų žodžių. Tai labai būdingas pavyzdys. Deja, turime atvirai prisipažinti, kad lengvas pasidavimas svetimoms įtakoms ir greitas ištautėjimas yra labai pavojingas mūsų tautos ypatumas.

Baigdamas noriu pakartoti tai, ką apie MžL tautosaką esu rašęs prieš dešimtį metų:

Mažoji Lietuva mūsų tautosakos istorijoje žymėtina pirmoje vietoje. Ne tik todėl, kad pirmi mūsų tautosakos dalykai buvo užrašyti ir paskelbti kaip tik iš šios srities ir ji mums davė pirmąjį liaudies dainų rinkinį, to krašto sūnaus Liudo Rėzos paruoštą, bet dar ir todėl, kad šio krašto mūsų tautiečių liaudies kūryba turi visus mūsų tautosakos būdinguosius ir gražiuosius ypatumus, yra labai įdomi ir brangi kaip menininkui, taip ir mokslininkui. Gyvendami artimoje kaimynystėje su vokiečiais, mūsų tautiečiai Mž. Lietuvoj ilgą laiką įstengė išlaikyti savą, lietuvišką dvasinės kultūros pobūdį, kuris ryškiausiai matyti jų liaudies kūryboje. Germaniškos kultūros elementai liaudies kūrybai čia labai mažai tedarė įtakos, dargi mažiau, negu pietų ir rytų Lietuvos pakraščių lietuviams slavai. Priešingai, lietuviai nemaža darė įtakos Rytprūsių vokiečių tautosakai. Čia lietuviai, kaip senieji to krašto gyventojai, išdidžiai ir su panieka žiūrėjo į įvairus vėlesnius atsikėlėlius, germanų kolonistus, nenorėjo su jais bendrauti, ir jų liaudies kūryba lietuviams liko svetima, tik šen ten palikusi pėdsakų, dažnai grynai išorinio pobūdžio ir aiškiai iš vėlesnių laikų. Atspariausia pasirodė esanti liaudies daina. Kai pasakojimuose dažniau užtinkame ir germanams žinomų motyvų, liaudies daina ir savo žodžiais, ir melodija liko grynai lietuviška, dar daugiau — mažalietuviška, turinti savo ryškų charakterį, kuriuo skiriasi nuo kitų Lietuvos sričių dainų, pvz., kad ir nuo kaimyninių žemaitiškų. Nekalbėsiu čia smulkiau apie šių dainų struktūrą ir tematiką, — būdinguosius bruožus jau Rėza yra pastebėjęs ir dažnai labai vykusiai aptaręs, — čia („Tautosakos Darbų“ III t.) duodami tų senųjų ir gražiųjų mūsų dainų variantai tautosakininkus galės tik nustebinti, jog dar ir šiandie (t. y. po pirmojo pasaulinio karo) Mažojoj Lietuvoj tebėra gyva mūsų senoji ir gražioji daina, tuo tarpu kai kitose Lietuvos srityse (pvz., šiaurėje) jau įsigali naujesnės ir moderniškesnės dainos formos (ž. TD III, p. 5).

Nagrinėjant MžL liaudies kultūrą, reikia atkreipti dėmesys į kelis svarbius išorinius veiksnius. Apskritai, lietuviai po Prūsais gyveno žymiai laisviau ir turtingiau, negu rusų valdomoj Didž. Lietuvoj. Ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis krašto lygis, pvz., švietimas, buvo žymiai aukštesnis. Ten lietuviai nežinojo spaudos uždraudimo, religinio persekiojimo, kova dėl lietuviškų mokyklų ir bažnyčios irgi paaštrėjo gana vėlai. Aukštesnis ekonominio gyvenimo lygis sudarė ypač geras sąlygas klestėti materialinei liaudies kultūrai, kuri pasireiškė namų statyboj, liaudies mene, drabužiuose, ilgiau išlaikydama ne tik senas, bet ir turtingesnes lietuviškas formas. Be to, čia lietuviai turėjo progos dažniau pamatyti madingus V. Europos pavyzdžius, kurie visur darė įtakos liaudies menui, ypač drabužiams. Šiuo atžvilgiu MžL daug kur yra pranašesnė už atitinkamus pasireiškimus Didž. Lietuvoj. Palyginkime tik pavyzdžius šiuose gausiai iliustruotuose veikaluose: Ad. B o t t c h e r, Die Bau. Kunstdenkmaler der Provinz Ostpreussen, Heft 5 ir 8, 1895 ir 1898; R. Dethlefsen, Bauernhauser und Holzkirchen in Ostpreussen, Berlin 1911; K. H. Clasėn, Deutsche Volkskunst X, Ostpreussen, Mūnchen 1928. Dvasinės kūrybos srityje didesnė asmeninė ir tautinė laisvė, mažesnis kasdienis juodasai vargas irgi darė teigiamos įtakos. Pagaliau reikia prisiminti ir skirtinga religija: protestantizmas duoda žmogui daugiau laisvės, daugiau savarankumo, yra daugiau intelekto vadovaujamas.

Nuotraukoje: Džiovina tinklus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai