Mažosios Lietuvos liaudies dainos Spausdinti

Aš*) atsisakiau savo močiutei,

O aš nuo pusės jau vasarėlės.

Jieškok, močiute, sau verpėjatę,

Sau verpėjatę ir audėjatę

Jau prisiverpiau baltų linelių,

Jau prisiaudžiau plonų drobelių.

Prisišuravau baltų stalelių,

Jau prisišlaviau kiemo vejelės.

Jau gana klausiau savo močiutei,

Jau reikia klausyt ir anytėlei.

Jau prisigrėbiau lankų šienelio,

Prisinešiojau naujų grėblelių.

O vainikėli žalių rūtelių,

N'ilgai žaliuosi ant mano galvelės!

Mano kaselės žalių šilkelių,

Jau neblizgėste, saulei kaitinant!

Mano plaukeliai, o geltonieji,

Nesiskirstyste vėjo pučiami.

Aš atlankysiu savo močiutę

Ne vainikuota, o nuometuota.

O nuometėli mano plonasis,

Vėjo pučiamas dar padūzgėsi!

Mano rašteliai, o vivingrieji,

Saulei kaitinant dar pablizgėste!

Mano kasytės žalių šilkelių,

Sienoj kabėste, mane virkdyste!

Mano žiedeliai, o auksinėliai,

Skrynioj gulėste ir berūdyste!

*) Tą nuotakos dainą. pirmą kartą paskelbė Valtarkiemio (prie Gumbinės) kun. Pilypas Ruigys ar Rugys (Ruhig) 1747 m. (nors knygos antraštėje ir pažymėti 1745 m.) išspausdintame lietuvių kalbos tyrinėjime „Betrachtung der litauischen Sprache“. Tos dainos vokišką vertimą perspausdino Ruigio dainomis susižavėjęs Lessingas, vėliau įsidėjo savo garsiąjin įvairių tautų dainų rinkinin Herderis, pagaliau ir didysis“ Goethe įterpė vienan savo kūrinin — Die Fischerin, 1782.

 

O ir išdygo liepatėlė tėvo žaliam sodužyj.

O po ta liepa, liepatėlė stovėjo tėvo dukrytė.

Su dvaronėliais ji kalbėjo, su dvaroniais, puikoračiais.

Ai sesyt, sesyt, sesytėle, aš pasakysiu tėtužiui.

Ai brolyt, brolyt, brolytėli, dėl ko sakysi tėtužiui?

Ar dėl šių dviejų žodužėlių, ar dėl šio aukso žiedužio?

Ne dėl šių dviejų žodužėlių, tikt dėl šio aukso žiedelio.

Seredos rytą, anksti rytą prapuolė tėvo dukrytė.

Nedėlios rytą, anksti rytą išjojo broliai jieškoti:

Vario trimitais trimitavo, būdnais įtemptais būbnavo.

O ir surado sesytėle ant jūrių marių dugnelio

Šėmoms smiltelėms apdumtą,

žaliais maureliais apneštą.

(Rėza)

Vidur jūrių ir marelių

Aukštasis kalnelis,

Ant to kalno, kalnužėlio

Žalias aužuolėlis.

O aš jaunas priplaukdamas,

Užsikabinėdamas:

Ar pavirsi, aužuolėli,

Į mano tėvelį?

O šios žalios šakužėlės

Į baltas rankeles?

Ir šie žali lapužėliai

Į meilius žodelius.

O aš jaunas atstodamas,

Graudžiai paverkdamas:

Nepavirto aužuolėlis

Į mano tėvelį,

Nei šios žalios šakutėlės

Į baltas rankeles,

Nei šie žali lapužėliai

Į meilius žodelius.

(Rėza)


Per jūres, per mareles

Bėk, bėk, laiveli,

Prie aukšto kalnelio,

Kur aug mano mergytė,

Kur rimst mano širdytė.

Ūmars sukilo,

Ledai sukūlė

Juodą laivelį,

Krušai mušo žėglelį

Ir juodą baragėlį.

O ir aš patsai

Vos išsilaikiau

Po juoda kepurėle;

Prie krašto plaukiau,

Nuskendo kepurėlė.

Ten stov mergytė,

Manęs belaukiant;

Krint ant rūtelių,

Krint ant veidelio

Graudžios ašarėlės.

(Rėza)

Parbėg laivelis

Iš Ventės Rago,

Su duom baltuom žėgleliuom.

Su pipirėliais,

Su imbirėliais,

Su meironų sėkloms.

Eisiv, sesele,

Pirksiv meironėlių,

Sėsiv tėvo daržely.

Juo retai sėjov,

Juo tankiai dygo,

Taip gražiai pumpuravo.

Vario stiebelis,

Aukso pasakėlės,

Sidabro viršūnėlės.

Iš pasakėlių

Vainiką pinsiu,

Tą pati nunešiosiu.

Iš viršūnėlės kvietkelę skinsiu

Tolimiausiam berneliui.

Parlėk zylelė

Pavasarėlį,

Parneš meilės žodelį.

(Tautosakos Darbai VII)


Mergele mano, paklaidūnė mano,

Kur aš tave nuramdysiu?

Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles

Į žaliąją Krokų lanką.

Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj,

Ten žvejojo trys žvejukai.

Žvejai žvejokit ir nesibijokit

Tas margąsias karšeles.

Karšės neršėjo, starkai šokinėjo

Žalioje Krokų lankoje.

Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj

Aug juodi serbentai, atkrantėlėj avietėlės.

Juodi serbentai, tai mudums vargelis,

Avietėlės ašarėlės.

(Klaipėdiškių dainos. Surinko Jons Pakalniškis. Vilnius 1908)


Į šilą ėjau,

Šilužyj kirtau,

Pagirėj laivą kūriau.

O kai pakūriau

Juodą laivatį

Su aštuoniais kampačiais;

Ant kožno kampo

Po liepos medi

Su divynioms šakatėms;

Ant kožnos šakos

Po gražiu paukščiu

Su meilingais balseliais.

Ei broli, broli,

Brolyti mano,

Kur kreipsiva laivatį?

Ar ant dvaračio,

Ar ant miestačio,

Ar ant mažo kiemačio?

Mažam kiematyj

Mažos mergatės,

Ale didi meilatė.

O jei negausiu,

Kokios norėjau,

Lauksiu priaugančiosios.

O jei negausiu

Priaugančiosios,

Vesiu žvejų mergatę.

Žvejų mergatė,

Pajuodakatė,

Nemok trijų darbąčių:

Nei tankiai austi,

Nei plonai verpti,

Nei staklužes taisyti;

Tik anksti keltis,

Laive sėdėti,

Baltas rankas mazgoti.

(Rėza)


Ir paaugo ąžuolėlis

Vidury girelės, —

Be šakelių, be lapelių,

Tikras liemenėlis.

Ir paaugo našlaitėlė

Tarpe pamotėlės, —

Be tėvelių, be brolelių,

Ir be seserėlės.

Nusibodo ąžuolėliui

Girelėj stovėti,

Nusibodo našlaitėlei

Pamotės klausyti.

Ir atjojo, atuliavo

Kareivis bernelis,

Klausinėjo našlaitėlės,

Kodėl ji taip verkia:

— Bau neturi, našlaitėlė,

Tikrųjų tėvelių?

Bau neturi, našlaitėle,

Tikrųjų brolelių?

Tai atsakė našlaitėlė

Kareiviui berneliui,

Tai atsakė našlaitėlė

Šitokius žodelius:

— Yra mano tėvužėlis —

Danguj mėnesėlis,

Yra mano mamužėlė —

Šviesioji saulelė.

Yra mano brolužėlis —

Danguj sietynėlis,

Yra mano seserėlė —

Skaisčioji Žvaigždelė.

(TD VII)


Ūžkit, ūžkit, Mano girnatės,

Dingos, neviena malu.

Aš viena maliau,

Viena dainavau,

Viena girnužes traukiau.

Ko užsipuolei,

Jaunas bernyti,

Mane vargų mergužę?

Juk tu žinojai,

Širdies bernyti,

Mane dvare nesėdint:

Iki kelužių į purvynatį,

Ik pažastačių

Į vandenatį...

Vargios mano dienužės.

(Rėza)


Ateik, mergyte,

Pavasarėlyj,

Kai dyvai žydės

Močiutės darže:

Aplink lysates

Žalios rūtatės,

O viduryje

Vis lelijatės.

Aš tada skįsiu

Margą kvietkatę

Ir nusiųsdįsiu

Savo bernačiui;

Ne pati nešiu,

Nei kitai duosiu,

Šiaurių vėjačiu

Aš nupūsdįsiu.

Ateik, bernyti,

Pavasarėlyj,

Kai dyvai žydės

Tėvo darželyj:

Aplink sodatį

Žali eiepačiai,

O viduryje

Vis obelatės.

Aš nusiskįsiu

Du obuolaičiu,

Ir nusiųsdįsiu

Savo mergatei:

Ne patsai nešiu,

Nei kitam duosiu,

Pietų vėjačiu

Aš nupūsdįsiu.

(Rėza)