Mažosios Lietuvos liaudies dainos |
Aš*) atsisakiau savo močiutei, O aš nuo pusės jau vasarėlės. Jieškok, močiute, sau verpėjatę, Sau verpėjatę ir audėjatę Jau prisiverpiau baltų linelių, Jau prisiaudžiau plonų drobelių. Prisišuravau baltų stalelių, Jau prisišlaviau kiemo vejelės. Jau gana klausiau savo močiutei, Jau reikia klausyt ir anytėlei. Jau prisigrėbiau lankų šienelio, Prisinešiojau naujų grėblelių. O vainikėli žalių rūtelių, N'ilgai žaliuosi ant mano galvelės! Mano kaselės žalių šilkelių, Jau neblizgėste, saulei kaitinant! Mano plaukeliai, o geltonieji, Nesiskirstyste vėjo pučiami. Aš atlankysiu savo močiutę Ne vainikuota, o nuometuota. O nuometėli mano plonasis, Vėjo pučiamas dar padūzgėsi! Mano rašteliai, o vivingrieji, Saulei kaitinant dar pablizgėste! Mano kasytės žalių šilkelių, Sienoj kabėste, mane virkdyste! Mano žiedeliai, o auksinėliai, Skrynioj gulėste ir berūdyste!
O ir išdygo liepatėlė tėvo žaliam sodužyj. O po ta liepa, liepatėlė stovėjo tėvo dukrytė. Su dvaronėliais ji kalbėjo, su dvaroniais, puikoračiais. Ai sesyt, sesyt, sesytėle, aš pasakysiu tėtužiui. Ai brolyt, brolyt, brolytėli, dėl ko sakysi tėtužiui? Ar dėl šių dviejų žodužėlių, ar dėl šio aukso žiedužio? Ne dėl šių dviejų žodužėlių, tikt dėl šio aukso žiedelio. Seredos rytą, anksti rytą prapuolė tėvo dukrytė. Nedėlios rytą, anksti rytą išjojo broliai jieškoti: Vario trimitais trimitavo, būdnais įtemptais būbnavo. O ir surado sesytėle ant jūrių marių dugnelio Šėmoms smiltelėms apdumtą, žaliais maureliais apneštą. (Rėza)
Vidur jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis, Ant to kalno, kalnužėlio Žalias aužuolėlis. O aš jaunas priplaukdamas, Užsikabinėdamas: Ar pavirsi, aužuolėli, Į mano tėvelį? O šios žalios šakužėlės Į baltas rankeles? Ir šie žali lapužėliai Į meilius žodelius. O aš jaunas atstodamas, Graudžiai paverkdamas: Nepavirto aužuolėlis Į mano tėvelį, Nei šios žalios šakutėlės Į baltas rankeles, Nei šie žali lapužėliai Į meilius žodelius. (Rėza)
Per jūres, per mareles Bėk, bėk, laiveli, Prie aukšto kalnelio, Kur aug mano mergytė, Kur rimst mano širdytė. Ūmars sukilo, Ledai sukūlė Juodą laivelį, Krušai mušo žėglelį Ir juodą baragėlį. O ir aš patsai Vos išsilaikiau Po juoda kepurėle; Prie krašto plaukiau, Nuskendo kepurėlė. Ten stov mergytė, Manęs belaukiant; Krint ant rūtelių, Krint ant veidelio Graudžios ašarėlės. (Rėza)
Parbėg laivelis Iš Ventės Rago, Su duom baltuom žėgleliuom. Su pipirėliais, Su imbirėliais, Su meironų sėkloms. Eisiv, sesele, Pirksiv meironėlių, Sėsiv tėvo daržely. Juo retai sėjov, Juo tankiai dygo, Taip gražiai pumpuravo. Vario stiebelis, Aukso pasakėlės, Sidabro viršūnėlės. Iš pasakėlių Vainiką pinsiu, Tą pati nunešiosiu. Iš viršūnėlės kvietkelę skinsiu Tolimiausiam berneliui. Parlėk zylelė Pavasarėlį, Parneš meilės žodelį. (Tautosakos Darbai VII) Kur aš tave nuramdysiu? Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles Į žaliąją Krokų lanką. Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj, Ten žvejojo trys žvejukai. Žvejai žvejokit ir nesibijokit Tas margąsias karšeles. Karšės neršėjo, starkai šokinėjo Žalioje Krokų lankoje. Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj Aug juodi serbentai, atkrantėlėj avietėlės. Juodi serbentai, tai mudums vargelis, Avietėlės ašarėlės. (Klaipėdiškių dainos. Surinko Jons Pakalniškis. Vilnius 1908)
Į šilą ėjau, Šilužyj kirtau, Pagirėj laivą kūriau. O kai pakūriau Juodą laivatį Su aštuoniais kampačiais; Ant kožno kampo Po liepos medi Su divynioms šakatėms; Ant kožnos šakos Po gražiu paukščiu Su meilingais balseliais. Ei broli, broli, Brolyti mano, Kur kreipsiva laivatį? Ar ant dvaračio, Ar ant miestačio, Ar ant mažo kiemačio? Mažam kiematyj Mažos mergatės, Ale didi meilatė. O jei negausiu, Kokios norėjau, Lauksiu priaugančiosios. O jei negausiu Priaugančiosios, Vesiu žvejų mergatę. Žvejų mergatė, Pajuodakatė, Nemok trijų darbąčių: Nei tankiai austi, Nei plonai verpti, Nei staklužes taisyti; Tik anksti keltis, Laive sėdėti, Baltas rankas mazgoti. (Rėza) Vidury girelės, — Be šakelių, be lapelių, Tikras liemenėlis. Ir paaugo našlaitėlė Tarpe pamotėlės, — Be tėvelių, be brolelių, Ir be seserėlės. Nusibodo ąžuolėliui Girelėj stovėti, Nusibodo našlaitėlei Pamotės klausyti. Ir atjojo, atuliavo Kareivis bernelis, Klausinėjo našlaitėlės, Kodėl ji taip verkia: — Bau neturi, našlaitėlė, Tikrųjų tėvelių? Bau neturi, našlaitėle, Tikrųjų brolelių? Tai atsakė našlaitėlė Kareiviui berneliui, Tai atsakė našlaitėlė Šitokius žodelius: — Yra mano tėvužėlis — Danguj mėnesėlis, Yra mano mamužėlė — Šviesioji saulelė. Yra mano brolužėlis — Danguj sietynėlis, Yra mano seserėlė — Skaisčioji Žvaigždelė. (TD VII)
Ūžkit, ūžkit, Mano girnatės, Dingos, neviena malu. Aš viena maliau, Viena dainavau, Viena girnužes traukiau. Ko užsipuolei, Jaunas bernyti, Mane vargų mergužę? Juk tu žinojai, Širdies bernyti, Mane dvare nesėdint: Iki kelužių į purvynatį, Ik pažastačių Į vandenatį... Vargios mano dienužės. (Rėza)
Ateik, mergyte, Pavasarėlyj, Kai dyvai žydės Močiutės darže: Aplink lysates Žalios rūtatės, O viduryje Vis lelijatės. Aš tada skįsiu Ir nusiųsdįsiu Savo bernačiui; Ne pati nešiu, Nei kitai duosiu, Šiaurių vėjačiu Aš nupūsdįsiu. Ateik, bernyti, Pavasarėlyj, Kai dyvai žydės Tėvo darželyj: Aplink sodatį Žali eiepačiai, O viduryje Vis obelatės. Aš nusiskįsiu Du obuolaičiu, Ir nusiųsdįsiu Savo mergatei: Ne patsai nešiu, Nei kitam duosiu, Pietų vėjačiu Aš nupūsdįsiu. (Rėza) |