Mažosios Lietuvos rašytojai ir raštai Spausdinti
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   

1.

1525 m. panaikinus kryžiuočių ordiną ir jo vietoje susikūrus pasaulietinei valstybei, naujajai valdžiai teko tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje srityje susidurti ,su liūdnu palikimu. Ekonominę krašto buitį gerai apibūdino B. Maring (Altpreussische Monatsschrift, 1872): „Prūsijos nukariavimas vokiečių ordino pastangomis visiškai nereiškia, kad tuo būdu buvo įvesta ir aukštesnioji ūkio kultūra, nes nuo užkariavimo pradžios kardas sunaikino daugiau materialinių gėrybių, negu vėliau sugebėjo atnaujinti kryžius“. Nesugebėjo, nes ir toliau, ligi pat ordino galo, valdė ne kryžius, bet kardas. Prūsai, lietuviai, lenkai — visi vietos gyventojai buvo paversti valdomaisiais vergais, iš kurių tik retkarčiais iškildavo vienas-kitas, išsižadėjęs savo tautos ir kalbos. Kada Prūsija pasekė reformaciją ir atsirado reikalas ją skleisti vietinėmis kalbomis, pasirodė, kad visame krašte negalima rasti nei vieno raštingo lietuvio ar prūso ir kad retai išmėtyti kaimų kunigai nei vienas vietos kalbų nesupranta ir su vietos gyventojais tik per vertėjus susikalba. Atsirado vis dėlto pagaliau ir pirmosios knygos, bet joms parašyti teko iš Didžiosios Lietuvos kviesti raštingus žmones, kuriems čia buvo suteikti materialiniai galimumai dirbti. Jie čia užėmė protestantų kunigų vietas, sukūrė šeimas ir ilgainiui įsteigė kunigų dinastijas, kurios per ištisus šimtmečius aptarnaudavo visus dvasinius lietuvių liaudies reikalus. Jie ilgai laikėsi ir lietuvių kalbos, gal ne tiek kokiais patriotiniais sumetimais, kiek dėl to, kad ji statė juos į tam tikrą privilegijuotą padėtį, nes daug pelningesnės už vokiškas lietuviškos parapijos buvo duodamos tik tiems kunigams, kurie mokėjo lietuviškai. Į jų tarpą laiks nuo laiko įsiliedavo ir vienas kitas atėjūnas iš vokiškųjų kraštų, kuris savo parapiją perduodavo ir savo palikuonims, ir šie, gerai lietuviškai pramokę, greitai visiškai susiliedavo su vietine dvasiškija. Perimtas iš Vokietijos ir greitai ir Mažojoje Lietuvoje įsigalėjęs paveldimų profesijų paprotys tik retais atvejais leisdavo kartais ir vienam kitam lietuvių ūkininkų vaikui patekti į mokyklą ir įsisprausti į kunigų tarpą. Tokios iš lietuvių liaudies išėjusios vietos šviesuomenės pagausėjo tiktai XIX a., ypač nuo to laiko, kada greta kunigo ir kantoriaus darbo jiems atsidarė ir pradžios mokyklos mokytojo profesijos durys. XVIII a. greta šių profesijų atsirado dar viena, susidariusi įtakoje Mažojon Lietuvon iš vakarų atėjusių įvairių vokiečių kolonistų; tai įvairių tikybinių atskalų propagandistai. Jie sudarė savita liaudinę tikybinę šviesuomenę, rekrutuojamą iš asmenų, daugiausia nėjusių aukštojo mokslo, bet plačiai apsiskaičiusių tikybinėje literatūroje ir ypač gerai išstudijavusių Bibliją. Jie virto keliaujančiais „žodžio sakytojais“, jau XVIII a. pabaigoje ir ypač XIX a. davusiais nemaža ir originalių liaudinių tikybinių rašytojų.


Visos tos grupės ir sudarė kadrus, iš kurių išėjo ir visa Mažosios Lietuvos literatūra. Kadangi tuo pačiu laiku ir visa lietuvių liaudis buvo surišta su savo paveldima ūkininkų profesija, tai ir visa vietos literatūra, išskyrus gan retus atvejus, buvo skiriama tai pačiai liaudžiai ir pirmiausia liaudies tikybiniams reikalams. Tiktai XIX a. liaudies akiratis iš lengvo pradėjo plėstis, o tai šiek tiek paveikė ir Mažosios Lietuvos literatūrą, atsirado ir kiek pasaulietinio turinio raštų, bet daugumas jų liko religiškai nudažyti. Kita vertus, toji religinė literatūra, kad ir turėjusi galvoje vien tikinčiosios liaudies reikalus, vis dėlto ligi XVIII a. pabaigai tiesiogiai pačios neraštingos liaudies beveik nebuvo naudojama. Ji buvo skiriama bažnyčių reikalui, t. y. daugiausia kunigams. Raštingumui XIX a. paplitus, pati liaudis jau ima knygas į rankas. Pagaliau XX a. joje atsiranda jau ne tik skaitytojų, bet ir rašytojų, kurie, neapleisdami savo kaimo ir ūkio, masiškai pradeda bendradarbiauti vietinėje lietuvių spaudoje, o vėliau, savo pajėgomis sukūrę skaitlingus jaunimo ratelius, išugdė ir jaunimo literatūrą. Mažosios Lietuvos daliai, Klaipėdos kraštui, susijungus su Didžiąja Lietuva, ne tiek jau išaugo vietinė literatūra, kiek, politinei sienai išnykus, palengva ima nykti ir kultūrinis abiejų Lietuvos dalių skirtingumas: Mažoji Lietuva vis labiau ir labiau pradeda domėtis Didžiosios Lietuvos literatūra, o jos plunksnos darbininkai ne tiek jau yra susirūpinę savo skirtingos literatūros kūrimu, kiek po truputį Įsijungia į bendrą visos lietuvių tautos literatūrinį darbą.

2.

Mažosios Lietuvos savarankiškos literatūros pradžios netenka rišti su mūsų pirmaisiais rašytojais ir pirmomis lietuvių knygomis, kadangi beveik visi tie rašytojai buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos ir savo raštus rašė ne vien Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai. Abromo Kulviečio (m. 1545. VI. 6) dvasinės giesmės, pasak jo pirmųjų biografų, pirmą kartą viešai giedota 1545 m. Kulvoje prie jo mirties patalo. Taip pat ir Stanislovas Svetkus Rapolionis (Rapolionio pavardė pagal jo lotinizuotą transkripciją Rapagellanus dažniausią, neteisingai rašoma Rapalionis arba Rapailionis. Tuo tarpu jis savo pavardę pasidarė iš gimtinio kaimo vardo Eišiškių vai., kuris oficialine raštinės kalba buvo rašomas „selo Rafailovskoe“. Tai lietuviškas Rapolioniu kaimas, vardą gavęs bene iš Rapolionio senelio Rapolo (gudiškas Rafail – lietuviškas Rapolas)). (m. 1545. V. 13.) savo literatūrinėje veikloje pirmiausia turėjo galvoje ne Mažąją, bet Didžiąją Lietuvą. 1547 m. katekizmo sudaryme dalyvavę, be Kulviečio ir Rapolionio, taip pat Martynas Mažvydas (m. 1563. V. 21.), Augustinas Jomantas (m. 1576) ir Jurgis Zablockis (m. 1563) irgi buvo ateiviai, o Zablockis buvo net retas svečias Karaliaučiuje. Abiems Lietuvos dalims buvo skiriami ir 1566 ir 1570 m. giesmynai, o jo bendradarbiai beveik visi buvo Didžiosios Lietuvos žmonės. Taip Stanislovas Marcianas (m. 1584) giesmyno pasirodymo metu ir gyveno Didžiojoje Lietuvoje ir tik vėliau Stanislovo Mūsos vardu išsikėlė į. Mažąją Lietuvą, bet ten daugiau literatūroje jau nebedalyvavo; Tomas Gedkantas (m. 1566. IV.), Aleksandras Rodūnionis vyresnysis (m. 1583.), Baltramiejus Vilentas (m. 1587 m.), Jonas Šaduikionis, kuris Karaliaučiuje tik situdijavo, bet gyveno Didžiojoje Lietuvoje; Mikalojus Blotno vyresnysis, pagaliau Ulrikas Mercucecius (gal Ulrikas Hose jaunesnysis iš Vilniaus) ir Jonas Kyrtoforas (gal Kristoforas Jonas iš Karaliaučiaus) negali šiuo tarpu pretenduoti į pirmųjų Mažosios Lietuvos rašytojų vardą, nes jų kilmė nėra dar nustatyta. Šie pirmieji mūsų rašytojai rašė savo raštus ir leido knygas ne vienai kuriai Lietuvos daliai, bet visiems — „Lietuvininkump ir Zemaičiump“. Tačiau tarp Mažvydo raštų yra ir tokių, kurio buvo skiriami vien tiktai Mažajai Lietuvai, pvz. 1559 m. „Forma Chrikstima“. Tam tikrame laipsnyje tarp tų pirmųjų raštų ir rašytojų, kilusių iš Didžiosios Lietuvos, bet savo raštus spausdinusių Karaliaučiuje, ir mūsų raštų, spaudos draudimo metu spaudintų Prūsuose, bet skiriamų Didžiajai Lietuvai, galima butų pravesti ir tam tikrą paralelę, juo labiau, kad ir mūsų kontrafakcinė spauda buvo skaitoma ir Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriais momentais darė žymios įtakos ir Mažosios Lietuvos žmonėms.

Iš dalies pirmaisiais rašytojais, neturėjusiais ryšių su Didžiąja Lietuva, galima butų laikyti Joną Bylaukį (m. 1603. X. 5.), Mykolą Sapuną (m. 1630) ir Patroklą Velverą (m. 1598), kurių trijų buvo nurašoma vadinamoji 1573 m. Wolfenbūttelio postilė. Tačiau atrodo, kad jie tik nurašinėjo svetimą darbą, bet nebuvo jo autoriai. Jau daug vėliau tik Bylaukis su Velveru dalyvavo Bretkūno Biblijos koregavime, bet nepaliko mums nieko savarankiško. Daug arčiau su savo naujai pasirinkta tėvyne suaugo Mažvydo pusbrolis. Karaliaučiaus lietuvių kunigas Baltramiejus Vilentas, kuris, išpausdinęs visus rankraščiuose likusius Mažvydo raštus, paskiau jau ir savarankiškai išspausdino vietos bažnyčioms skiriamą, Liuterio enchiridiono vertimą (1575 ir 1579“ m.) ir Evangelijas bei epistolas 1579 m. Bet pastrasis jo darbas turėjo ne vien vietinės reikšmės, nes iš dalies buvo pasisavintas ir Didžiosios Lietuvos reformatų, o vėliau ir katalikų rašytojai juo pasinaudojo savo darbui.

3.

Tiek dėl savo kilmės, tiek ir dėl savo raštų paskirties pirmasis tikrasis Mažosios Lietuvos rašytojas buvo Jonas Bretkūnas (1536—1602. X. i.). Dirbdamas vien tiktai tikybinės literatūros srityje, jis vienas čia atliko tokį dideli darbą, kad su juo negalima lyginti nei vieno kito panašaus rašytojo. Ir atliko jį palyginti taip gerai, kad jo darbas bent kalbos mokslui ir ligi šiol nenustojo savo reikšmės. Tik nedidelę dalį savo raštų jam pavyko išspausdinti. Tai buvo jo naujai perredaguoti ir žymiai pakeisti abudu Mažvydo giesmynai (1589 m.) ir jo sudaryta pirmoji lietuvių kalba maldaknygė, o taip pat jo paruošta dvitomė postilė (1591 m.), kurią išleisti Karaliaučiaus valdžia sutiko tik po to, kai čia pat Mažojoje Lietuvoje buvo iš Vilniaus išplatintas katalikiškas Canisiaus katekizmas. Keletą jo neišspausdintų lietuviškų raštų žinome iš jo paties sudaryto sąrašo, nors jų rankraščiai neišliko. Bet svarbiausias viso jo gyvenimo darbas buvo pirmasis visos Biblijos vertimas, jo atliktas per 12 intensyvaus darbo metų. Jo pirmatakai toje srityje Stanislovas Rapolionis ir Augustinas Jomantas savo vertimų nebuvo užbaigę. Tokį vertimą atlikti tuo laiku buvo ypač sunku, nes teko taikinti netaikintą dar literatūrai, neturtingą žodžiais ir ypač abstraktiniais terminais kaimiečių kasdieninę kalbą jai visiškai svetimai Biblijos terminijai. Norėta, kad Biblijos vertimas butų tobulas, ir dėl to prie vertimo koregavimo buvo pritraukta visa eilė naujų žmonių. Bet palyginti su Mažvydo darbų bendradarbiais, jų sudėtis jau buvo kitokia. Tarp Biblijos korektorių tik vienas Albertas Striška buvo specialiai iš Lietuvos atvykęs, kad įsitikintų, ar Bretkūno vertimas tiks Ir Lietuvos reformatams. Du bendradarbiai, Mykolas Siaut'ila (m. 1595) ir Pridrikis Masalskis (m. 1613. IV. 17.), buvo vieni paskutiniųjų atvykėlių protestantų kunigų iš Didžiosios į Mažąją Lietuvą. Aleksandras Rodūnionis jaunesnysis (m. apie 1591—1592), Jonas Gedkantas (m. 1619), Zacharijas Blotno vyresnysis (m. 1602. X.) ir Jurgis Muša (Marcianas) (m. 1606) buvo jau Mažojoje Lietuvoje gimę atvykusių iš Didžiosios Lietuvos Mažvydo bendradarbių sunūs. Gallusu pasivadinęs Danielius Gaidys (m, apie 1602—1607) buvo galimas daiktas pirmasis, išėjęs iš lietuviško kaimo grynai lietuviškos kilmės rašytojas, nes Bretkūnas vis dėlto buvo kilęs iš tautiškai mišrios šeimos. Pagaliau Jonas Hopneris (m. 1593) atstovavo jau naują Mažosios Lietuvos šviesuomenės grupę, jis buvo atsikėlęs iš Tiuringijos, bet čia greitai aklimatizavosi ir sukūrė šeimą, kurios atstovai ilgą laiką buvo kunigais ir dalyvavo neretai ir lietuvių literatūros darbuose.

Nors Biblijos vertimas taip rūpestingai buvo paruoštas, vis dėlto jis nebuvo išspausdintas. Galbūt ilgainiui būtų dingęs ir jo rankraštis, kaip dingo kiti Bretkūno neišspausdinti darbai, jei jis nebūtų pagrasinęs Karaliaučiaus valdžiai, kad išsikelsiąs į Didžiąją Lietuvą, kur jį kvietė bene Lietuvos didikai –reformatai (gal ano Striškos rėmėjas Stanislovas Naruševičius). Tik tuomet valdžia nupirko jo rankraštį ir padėjo jį į valstybinį archyvą, kur jis buvo laikomas ligi šio karo. Spausdinti jo nenorėta gal ir dėl to, kad žmonės po truputį pratintus prie vokiškojo Biblijos teksto. Bretkūnui mirus, tik po dvidešimties metų susirūpinta jo Biblijos vertimo leidimu. To darbo ėmėsi Jonas Rėza (1576. V. 25 - 1629. VIII. 30.), pritraukęs ir eilę naujų bendradarbių. Jų visų uždavinys buvo peržiūrėti ir suvienodinti Bretkūno kalbą ir rašybą. 1625 m. buvo išleista viena to darbo dalis — Dovydo psalmės. Buvo ruošiamasi išleisti ir visą Bibliją, bet darbą sutrukdė Rėzos mirtis ir dalinai pasikeitusi valdžios pažiūra į Biblijos leidimo reikalą, nors Mažosios Lietuvos kunigai nuo tos minties neatsisakė. Dar 1638 m. buvo ruošiama kunigų konferencija vertimo tekstui peržiūrėti. Rėzos talkininkų sudėtis dar labiau skyrėsi nuo Mažvydo ir Bretkūno. Jų tarpe jau - visiškai nėra ateivių iš rytų, tačiau yra daugiau tokių, kurie atvyko iš vakarų ir čia aklimatizavosi, yra ir vietos žmonių. Iš palikuonių senųjų ateivių iš D. Lietuvos randame čia Zachariją Blotną jaunesnįjį (1589—1659), grynai vietinį žmogų Petrą Kleikį (1574—1640), kuris pasivadino Nicolai, paskiau Jurgį Virčinskį (m. 1640), Valentiną Feuerstoką (m. 1653) ir Joną Hopnerį jaunesnįjį (m. 1638). Pavardės mums svetimos, bet daugumas jų buvo savi žmonės, tik pakeitę savo lietuviškas pavardes vokiškomis, panašiai, kaip tai daryta Didžiojoje Lietuvoje pavardes lenkinant. Bet jų tarpe buvo ir palikuonių vokiečių amatininkų, įsikūrusių miestuose ir susiliejusių su vietos gyventojais.

4.

1600 m. Simanas Vaišnoras (m. 1600. XI. 16.), bene paskutinysis protestantų kunigas, atvykęs iš Didžiosios Lietuvos, išleido savo trijų dalių Zemczugą Theologiszką, specialiai skirtą protestantizmo idėjoms platinti, katalikų tarpe. Šiaip XVII a. lietuvių protestantų kunigų veikla literatūros dirvoje reiškėsi trimis kryptimis nesėkmingai bandyta išleisti lietuviškai Bibliją, ruošta naujieji giesmynai ir rūpintasi paruošti lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną, o tai ypač buvo reikalinga, nes daugelis kunigų buvo įsitraukęs į literatūrinį darbą, bet ne — mokėjo lietuvių kalbos taisyklių. Bet ir šiame šimtmetyje įvairios karų ir marų nelaimės vis tą darbą kartkartėmis nutraukdavo ir daugelis sumanymų nebuvo įvykdyta, daug paruoštų darbų nebuvo išspausdinta, nors skaičius asmenų, įtrauktų į literatūrinį darbą, buvo nemažas, o jų tarpe buvo ir talentingų rašytojų, deja, daugiausia nesugebėjusių savo gabumų išryškinti, nes tam nebuvo tinkamų sąlygų. Jų daugumas buvo vietos žmonės, kartais net iš pačios liaudies išėję, bet buvo ir iš svetur atvykusių.

Kilęs iš Latvijos, bet gimęs vokiečių Liubeke Lozorius Zengstakas (Sengstock) (1562—1621. 11. 28), 1612 m. perspausdinęs Vilento 1579 m. evangelijų ir enchiridiono vertimus, tais pačiais metais paruošė naują giesmyno leidimą, kuriame įdėjo nemaža savo giesmių, paskelbė dar keletą anksčiau nespausdintų Rapolionio ir Zablockio giesmių ir įdėjo keletą giesmių naujų savo bendradarbių — Jur gio Besselmano ir Stanislovo Virčinskio (m. apie 1612).

Kai Zengstako giesmynas visas buvo išplatintas, o jo naujas leidimas ilgai nebuvo leidžiamas, kai kurie kunigai savo iniciatyva pradėjo ruošti originalinius giesmynėlius. Tokius giesmynus buvo paruošą ir buvę J. Rėzos bendradarbiai, Valentinas Feuerstokas ir Kristupas Sapunas (1589—1659), Rėzos psalmyno prakalbai parašęs du lotiniškus eilėraščius, taip pat ir kilęs iš Vokietijos Jonas Lėmanas vyresnysis (1590—1664), ragainietis Burhardas Lobelis (m. 1648 ar 1653), silezietis Jonas Partatius (1610—1646) ir Pridrikis Vittikas (m. 1662. VII. 2.). Tačiau jų giesmynėliai nebuvo išspausdinti, nes tuo laiku Danieliui Kleinui (1609. V. 30— 1666. XI. 28.) buvo pavesta paruošti naują oficialinį giesmyno leidimą. Šis, susitaręs su anais kunigais, perėmė ir jų rinkinius, nors vėliau daugelio jų giesmių savo. giesmynui nesunaudojo. Kleinas be abejonės buvo stambiausias XVII a. Mažosios Lietuvos rašytojas, grynas vietos lietuvis, nors savo pavardę ir suvokietino. Jo 1666 m. išleistas giesmynas, kurį jis ruošė kelias dešimt metų, be abejo, buvo geriausias iš visų giesmynų. Čia be daugelio savo sudėtų giesmių, kelių giesmių, paimtų iš rinkinių jau seniai mirusių poetų, ir dalies giesmių, jo perimtų iš anksčiau minėtų savarankiškų giesmynėlių, jis įdėjo nemaža giesmių ir naujai jo į darbą įtrauktų tikybinių poetų: bene savo brolio Jono Kleino (m. 1662 m.), saluviškio Kristupo Smito (1610 XI 10—1648 VII 28), Jono Urtelio (Hurteliaus) (m. 1666 m.), Vilhelmo Martini (Martynaičio, bene tik palikonio ano Mažvydinio Stanislovo Marciano-Musos) (m. 1671 m,), iš Vokietijos atsikėlusių Jono Enriko Leopoldi (m. 1662) ir Vilhelmo Jono Liudemano (m. 1661) tilžėno Pridrikio Prėtoriuso vyresniojo (1624 V 24— 1695 II 27), nežinia iš kokios lietuviškos pavardės tą lotynišką Pretoriaus pavardę sudariusio, visų jų gabiausio įsrutėno Melkioro Švobos (m. 1663 m.), verdainiškio Kristupo Cintiuso (m. 1674 IV) ir svarbiausio Kleino padėjėjo Mykolo Galluso; tikriau Gaidžio iš Gaidelių kaimo (m. 1689 m.). Daugumas tų Kleino bendradarbių dirbo ir kitose literatūros srityse, nors jų raštai beveik visi nebuvo išspausdinti. Kartu su giesmynu Kleinas išspausdino ir maldaknygę, kuri vėliau be pakeitimų buvo kartojama prie visų naujų giesmynų leidimų ir virto oficialine Maž. Lietuvos maldaknyge.

Kleino giesmyno užteko vos dvidešimčiai metų, ir 1685 m. Jonas Rikovius (1652—1703. IX. 29.) paruošė jo naują leidimą. Jis žymioje dalyje be pakeitimų pakartojo Kleino giesmyną ir jam tik pridėjo kiek savo parašytų ir iš kitų gautų giesmių. Jo padėjėjais iš dalies buvo ir senieji Kleino bendradarbiai, bet buvo ir naujų: Jurgis šteinas (1617—1699), Jokūbas Perkūnas vyresnysis (m. 1709), Jono Partatiaus sunūs Pridrikis Partatius (1643—1688), Ernestas Dicelius (1629 III 18—1692. V. 17.), Jonas Andrius Caesar (m. 1710. II. 25.), greičiausia savo lotynišką pavardę pasidaręs ne iš vokiško Kaiserio, kaip paprastai manoma, bet iš lietuviško Karaliaus; pagaliau Motiejus Pretorius (m. 1707). Jų visų labiausia išgarsėjo nors ne tiek savo lietuviškomis giesmėmis, kiek kitais savo darbais Motiejus Pretorius. Iš protestanto virtęs katalikų kunigu, savo 1685 m. išspausdintoje, Tūba paeis propagavo reikalą protestantams pasiduoti popiežiaus valdžiai, o 1688—1689 m. dviejų tomų knygoje, Orbis Goticus lietuvius padarė visos Europos pirminiais gyventojais, o visus gotus pavertė lietuviais. Tai rašydamas jis ir nesapnavo, kad jo iš pirštų iščiulptas kalbines fantazijas paskiau, jo, raštų neskaitę, kartos po 200 —250 metų T. Narbutas, J. Basanavičius, J. O. Sirvydas, A. Račkus, J. Gabrys. Tačiau jo išlikęs rankraštis, Deliciae Prussicae užfiksavo daugybę tikrų žinių apie lietuvių ir prūsų senąją tikybą ir išnykusius papročius. Ši medžiaga dar ligi mūsų laikų yra plačiai mokslininkų naudojama. XVII a. buvo ir kitų, mažiau žinomų, tikybinių poetų (pvz. D. Musculus, Mykolas Engelisi ir kt.), kurių giesmės nepateko į oficialinius giesmynus ir niekur nebuvo išspausdintos, bet dalis jų išliko
įrašytos į senųjų giesmynų egzempliorius.
 

5.

Pirmas susidomėjęs lietuvių kalbos klausimais Mažosios Lietuvos rašytojas buvo mums jau žinomas J. Rėzos bendradarbis Kristupas Sapūnas. Savo parašytai lietuvių kalbos gramatikai jis jau 1631 m. buvo gavęs Karaliaučiaus universiteto leidimą spausdinti, bet jos neišspausdino, nes tuo laiku jau buvo baigiama ruošti D. Kleino gramatika. Bet jau Sapunui mirus, jo Nomenclatorį savo vardu ir pakeistu Compendium Grammaticae Litvanicae pavadinimu 1673 m. išspausdino Teofilius Šulcas (1629—1673). Pirmasis šios srities išspausdintas darbas buvo Danieliaus Kleino gramatika, išspausdinta 1653 m. ir sekančiais metais perspausdinta pakeitus lotynišką tekstą vokišku. Kleino gramatika iš dalies buvo kolektyvinis darbas, nes ją ruošiant bendradarbiais buvo ir tas pats Sapūnas, taip pat Kleino giesmyno bendradarbiai Jonas Kleinas, Jonas Urtelis (Hurtelius) ir Vilhelmas Martini; be jų, dar Pridrikis Pretorius vyresnysis (1624. V. 24. — 1695. II. 27.), Kristupas Pretorius (1601—1673) ir Jonas Lėmanas, paruošęs vieną aukščiau minėtų neišspausdintų giesmynėlių. Kleinas buvo paruošęs ir lietuvių kalbos žodyną, bet jam nepavyko jo išspausdinti, yra išlikęs jo nuorašas, padarytas jau XVIII a. Bet ir jo bendradarbiai gramatiką ruošiant visi ir savarankiškai toje pačioje srityje dirbo, nors ir negavo savo darbų išspausdinti. Kas iš žmonių lupų, kas iš knygų lietuvių kalbos žodynus rinko ir Jonas Urtelis, ir Pridrikis Pretorius, ir pagaliau tas pats Sapūno gramatikos leidėjas Teofilius Šulcas. Be jų, dar 1685 m. Rikoviuso giesmyno bendrada'rbiai Pridrikis Partatius ir Motiejus Pretorius.

Išskyrus Kleino ir Šulco-Sapūno darbus, visi šie darbai liko neišspausdinti, o iš dalies ir neišliko iki mūsų laikų. Tačiau jau vien tai, kad daugelis asmenų įvairiose vietose renka ir rašo žodynus, ugdė vis didėjantį susidomėjimą lietuvių kalba. O XVIII a. pradžioje Mykolas Morlinas (1641. XII. 19. — 1708. II. 21.), su lietuvių kalba gerai susipažinęs ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje, kur jis kurį laiką gyveno, keliais savo vokiškais rašiniais sukėlė smarkų sąjūdį ir polemiką, kada jis reikalavo priartinti tikybinių lietuvių raštų kalbą prie gyvosios liaudies kalbos. Ši polemika privertė vieną iš jos dalyvių, Jokūbą Perkūną jaunesnįjį (1665. II. 2. — 1711. III. 19.) parašyti lietuvių kalbos žodyną ir sudaryti pirmąjį lietuviškų patarlių rinkinį. Tačiau tiems raštams išspausdinti dar nebuvo palankių sąlygų. Tik įkūrus 1724 m. Karaliaučiuje, o kiek vėliau ir Hallėje lietuviškus seminarus, kur kandidatai į kunigus Mažojoje Lietuvoje turėjo tobulintis lietuvių kalboje, atsirado būtino reikalo tų seminarų klausytojams išspausdinti atitinkama vadovėlį. Pirmo Halės seminaro lietuvių kalbos lektoriaus Jono Richterio (1705—1754. XI 14.) paruoštas 30 000 lietuviškų žodžių žodynėlis nebuvo išspausdintas, buvo naudojamas tik pačių Richterio mokinių, bet Richterio įpėdiniui Pridrikiui Vilhelmui Hakui (Haack) (1706 — 1754. XI. 19.) pavyko jau 1730 m. išspausdinti pirmąjį Mažosios Lietuvos kunigams skiriamą lietuvių kalbos žodynėlį. Daug stambesnis ir svaresnis tuo žvilgsniu buvo įnašas Pilipo Ruigio (1675. III. 31. — 1749. IV. 6.), vieno įdomiausių XVIII a. lietuvių rašytojų. 1747 m. (su data 1745 m.) buvo išspausdinta jo studija apie lietuvių kalbą ir pirmas platesnis lietuvių vokiečių ir vokiečių lietuvių kalbų žodynas ir jo sūnaus Povilo Pridrikio lietuvių kalbos gramatika. Zodyna ir gramatiką 1800 m. pakartojo, kiek perredagavęs, Kristijonas Gotlibas Milkė (1736—1806). Šį leidinį ypač išgarsino pridėta jam Karaliaučiaus filosofo Kanto prakalba, parašyta ne vien tiktai iš atsitiktinės mokslinės kurtuazijos, bet gal labiausia dėl to, kad iš motinos pusės ir pats Kantas buvo lietuviškos kilmės ir to paties Milkės tolimas giminaitis: jo prosenelė buvo Ona Milkaitė, kilusi iš tos pačios lietuviškos šeimos, kaip ir Milkės, XVIII a. lietuvių rašytojai.

Tuo pačiu laiku, kada Ruigis ruošė savo kalbinius darbus, toje pačioje srityje dirbo ir kili. 1746 m. Kristijonas Pridrikis Sperberis (m. 1765. III. 10.) parašė išlikusią rankrašty lietuvių kalbos gramatiką, o apie 1744 m. kantorius Jo kubas Brodovskis (m. 1744) beveik užbaigė didžiuli, ilgus metus jo rašytą, lietuvių ir vokiečių kalbos žodyną,, irgi rankrašty išlikusį ir mums ypač vertingą dėl apie 2000 lietuviškų patarlių, įrašytų žodyno tekstan atskiriems žodžiams paaiškinti. Tai yra pirmasis toks didelis mūsų patarlių rinkinys, nors jų dalis ir nėra iš žmonių lūpų užrašyta, bet versta iš Bilijos, ar kitų svetimų literatūrinių tekstų.

1791 m. buvo išspausdinta dar viena lietuvių kalbos gramatika, paruošta judriojo Mažosios Lietuvos rašytojo Gotfrido Ostermejerio (1716. IV. 20. — 1800. III. 13.), kuris kad ir buvo kilęs iš šeimos, atsikėlusios į Lietuvą dar XVIII a. pradžioje iš Vakarų, bet taip suaugo su savo naująja tėvyne, kad ne tik pats karštai dalyvavo visuose literatūriniuose lietuviškuose darbuose, bet lietuviškumu užkrėtė ir visą savo šeimą, iš kurios dar dvi kartos dirbo  panašų  darbą.

XIX a. ištisinis kalbinis Mažosios Lietuvos darbininkų darbas sustojo, nes lyginamajam kalbos mokslui išaugus, lietuvių kalbos tyrinėjimas perėjo į rankas didžiųjų Europos kalbininkų F. Boppo, A. F. Potto, A. Schleicherio, G. H. F. Nesselmanno, A. Bezzenbergerio, V- Ja-gičio, V. Geitlerio, A. Leskieno, O. Wie-demanno ir daugybės jaunesniųjų. Tačiau ir Mažajai Lietuvai pavyko čia įdėti labai reikšmingą indėlį. Pridrikiui Kuršaičiui 1843 ir 1849 m. išspausdinus savo „Beitrage zur Kunde der litauischen Sprache", 1870, 1874, o 1883 m. lietuvių kalbos žodyną ir 1876 m. mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Šie jo darbai ir ligi mūsų dienų savo mokslinės reikšmės nenustojo. Bet jau kitos ten paruoštos gramatikos. kaip Pridrikio Beckerio (1805. XII. 2. — 1890. I. 11.). „Der kleine Litauer", Erdmono Juliaus Schiekoppo „Lltauische Elementai- - Grammatik" (1879—1881), Maksimilijomo J. A. Voelkelio tokia pat gramatika (1879), Kristupo .Turkšaičio (1852. VIII. 15. — 1915. VI. 17.) Trumpa vokiečių kalbos gramatika (1900), Janio Pipiro (1833. IV. 23. — 1912. III. 29.) lietuvių kalbos gramatika (1900) ir kiti panašus darbai, turėjo tik mokyklinės reikšmės.

6.


Po 75 metų pertraukos Biblijos vertimo darbas atgijo XVIII a. pradžioje, gį kartą akstiną davę Didžiosios Lietuvos reformatai, kuriems pavyko 1701 m. išspausdinti Karaliaučiuje Samueliaus Bitnerio su Jonu Božimovskiu paruoštą Naujojo Testamento vertimą. Tačiau Karaliaučiaus valdžia, duodama lėšas šiam vertimui išspausdinti, kartu pareikalavo, kad jis butų taip išleistas, kad tiktų ir Mažajai Lietuvai. Pridrikiui Zigmantui Su-steriui (1671—1750. I. 21.) buvo pavesta tą darbų atlikti. Naujas Testamentas buvo išleistas tuo būdu, kad tame pačiame tekste daug kur skliausteliuose buvo įdėti sinonimai, vartojami tiktai Mažosios Lietuvos bažnytinėje kalboje, nežinomi Didžiosios Lietuvios reformatams. Po dvidešimties metų Jono Jokūbo Kvandto fQuandt) (1686. III. 27. — 1772. I. 17.) iniciatyva šis vertimas buvo iš naujo perredaguojamas Reinholdo Ro-senbergo ir Kristupo Rebentišo (m. 1724. XI. 6.), o šiems dviems mirus, darbą užbaigė Hiobas Naunynas (m. 1730) ir Pilipas Ruigis. Sį naujai perredaguotą leidimą 1727m. paskelbus, tuojau kilo mintis išleisti ir pilną visos Biblijos vertimą, bet jau ne Bretkūno, tik naują, bendromis daugelio kunigų pajėgomis .paruoštą. Tam reikalui 1730 m. buvo sušaukta kunigų konferencija, kurioje ir buvo pasidalinta darbu. Vyriausioji vertimo priežiūra buvo pavesta Jonui Be-rendtui (1667. I. 18. — 1737. IV.- 14.). o bendradarbiais buvo numatyti Petras Gotlibas Milkė (m. 1753, VI. 9.), Philipas Ruigis, Hiobas Naunynas, Abromas Dovydas Liuneburgas (1670. VIII. 31. — 1743. XII.), Kristupas Sperberis (1674. VIII. 5. — 1752. II. 10.), Adomas Pridrikis Simelpenigis II (1677. XI. 11. — 1740. X. 23.), Adomas Pridrikis Simelpenigis III (1699. VII. 25. — 1763. XI. 22.), Jonas Jokūbas Sperberis (1679. V. 6. — 1741. V. 2.), Fabijonas Kalau (1691. VII. 19. — 1747. VIII. 11.), Mykolas Zigmantas Engelis (1700. X. 5. — 1758. X. 18.), Adomas Enrikas Pilgrimas (1702—1757. XII. 28.), Šleu-sneris, Frankas, Leo, Gaistadtas, Kristijonas Sperberis (1676—1750), Kristijonas Konradas Goeritzas (1677. XI. 12. — 1752. IV. 22.) ir Pridrikis Heidmanas. Sis pirmasis  pilnas  Biblijos  vertimas  buvo
išleistas 1735 m., t. y. praėjus beveik 200 metų nuo pirmųjų šioje srityje bandymų iri 150 metų nuo to laiko, kada Bretkūnas šį darbą buvo atlikęs. Bet 18 asmenų atliktas darbas negalėjo būti tobulas. Vertėjų tarpe buvo ir labai gerai mokančių lietuviškai (Ruigis, Milkė, Kalau, Simelpenigis III), bet buvo ir tokių, kurie patys vos neseniai buvo lietuviškai pramokę ir jokio literatūros darbo anksčiau nedirbę. Dėl to vienam iš vertimo dalyvių A. p. Šimelpenigiui III, kiek vėliau ir buvo pavesta suderinti atskirų vertėjų vertimus. Toks. galutinai perredaguotas darbas buvo išspausdintas 1755 m. kartu su paties redaktoriaus gražia eiliuota lietuviška prakalba, 1810 m. buvo sudaryta nauja komisija senam vertimui peržiūrėti ir suderinti su graikų ir hebrajų tekstais. Cia svarbiausias darbas "buvo atliktas Liudviko Martyno (Gedimino) Rėzos (1776. I. 9. — 1840. VIII. 30.). Jam padėjo Kristijonas Gotfridas Cippelis (Zippel) (1742. I. 28. — 1815. II. 11.), Enrikas Ibšas (Hūbsch) (m. 1814. X. 19.) ir Jonas Gotfridas Jordanas (1753. VI. 30. — 1822. VIII. 1.). Ibšui ir Cippeliui mirus darbą beruošiant, jų pasiimtą darbo dalį užbaigė Samuelius Teodoras Cippelis sūnus (1777. IV. 15. — apie 1834). Darbo vykdymą prižiūrėjo vyskupas Borovskis, D. Valdas, Verneris ir Kunovas. Sis leidimas buvo išspausdintas 1816 m., o paskiau dar kartą to paties Rėzos perredaguotas, padedant Kristupui Danieliui Hassensteinui (1756. II. 13. — 1821. XII. 17.), Pridrikui Teofiliui Hassensteinui (1786. IV. 29. — 1830. VIII. 3.) ir Karoliui Enrikui Malkevičiui (MalkvitZui) (1790. XII. 5. — 1850. XII. 28.), buvo_ išleistas 1824 m. Rėzos redakciją peržiurėjo Pridrikis Kuršaitis (1806. IV. 24. — 1884. VIII. 23.) 1858, 1865 ir 1869 m. (padedant kun. Sturius), o 1898 m. Kuršaičio redakciją dar kiek pakeitė Janis Pipirs, Adomas Einaris (1842. III. 23. — 1906.  X.  11.)  ir  Lukau.

Beveik tuo pačiu laiku, kada buvo ruošiamas pirmasis pilnas Biblijos vertimas, tikybinės protestantų literatūros srityje buvo atliktas ir kitas didelis darbas-lietuviško katekizmo naujoji redakcija/ Kuomet XVII ,ir dalimi XVIII a. katekizmas buvo tiesiog mechaniškai verčiamas iš vokiečių kalbos, 1719 m. Lysiaus iniciativa prie naujo vertimo buvo pritraukta daug vietos kunigų, o kada vertimas buvo jau atliktas, jis buvo paleistas dar rankraščiu per visų Mažosios Lietuvos kunigų rankas ir kiekvienas jų turėjo savo parašu jį aprobuoti ar nurodyti jo pastebėtas klaidas. Ir tik po to 1722 m. katekizmas buvo išspausdintas.

7.


XVIII a. ir iš dalies ir XIX a. Mažosios Lietuvos literatūros srityje daugiausia darbo buvo įdėta į naujųjų giesmynų ruošimą. Į šį darbą buvo ir žmonių daugiausia įtraukta. Pridrikis Zigmantas Susteris, su S. Bitneriu paruošęs N. Testamento leidimą, 1705 m. beveik be pakeitimų pakartojo. 1G85 m. Rikoviuso giesmyną, tik jo pabaigoje įdėjęs 30 giesmių, iš dalies savo paties, iš dalies parašytų Pridrikio Pretoriuso jaunesniojo (m. 1710) ir Motiejaus Vilhelmo Meisnerio (1664—1708. III. 13.). 1732 m., J. J. Kvandto inciatyva ir Jono Berendto redakcijoje šis giesmynas buvo iš naujo išspausdintas, žymiai papildytas giesmėmis A; P. Šimelpenigio III, Pabijono Ulrikio Glozėrio (1688. II. 17. — 1747. XI. 17.), Jono Berendto (1691. X. 28. — 1749. X. l.), Kristijono Stimerio (1676- VII. 22. — 1750.), Pilipo Ruigio ir Jono Jokūbo Spcrberio. Kai anksčiau naujieji giesmynai buvo leidžiami tik kas 20—30 metų, tai šis giesmynas vien tiktai ligi 1751 m. buvo šešis kartus išleistas, t. y. kartotas kas 3—4 metai. Bet jau 1736 m. jam atsirado ir rimtas konkurentas. Tai buvo to paties oficialaus giesmyno bendradarbio P. U-Glozėrio, prisidėjus ir Jonui Berendui, paruoštas neoficialihis giesmynas, daugiausia išverstas iš Freylinghauseno. Ir jis, ligi 1750 metų nuolatos didinamas, buvo keturis kartus pakartotas. Jo rengėjams mirus, nusistatyta jį įjungti į oficialinį giesmyną ir tą darbą 1753 m. atliko A. P. Simelpenigis III. Toks jis buvo dar daug kartų be jokių pakeitimų kartojamas beveik ligi 1832 m., 1753 m. giesmyne buvo išspausdinta ir šiek tiek naujų giesmių. Petro Gotlibo Milkės, Pridrikio Kristijono Rabės (1669. II. 20. — 1720- IV. 23.) ir paties Šimelpenigio.

Ir toliau nesitenkinta oficialiniais giesmynais, nors neturint galimumo ką didesnio išleisti, buvo spausdinami mažučiai  kelių  giesmių  giesmynėliai.  1769 —
1780  m. tokius giesmynėlius buvo išspausdinę Jurgis Adomas Meisneris (1692. IX. 15. — 1769. II. 8.), Bernardas Andersonas (1724. X. 25. — 1771. III. 8.), Dovydas Gotfridas Zudnachovius (populiariai Cinakoju vadintas) (1737—1781. III. 26.) ir Kristijonas Lovynas (1721. XII. 15.—1783. II. 3.).

Iš to paties Lovyno buvo kilusi mintis organiškai sulieti abidvi oficialinio giesmyno dalis, kurios jo redaktoriaus Šimelpenigio buvo tik mechaniškai sujungtos. Lovyno, Jono Kristijono Volffo ir Zudnachoviaus suplanuotas darbas greitai perėjo į Gotfrido Ostermejerio rankas, kuriam pradžioje padėjo ir jo uošvis Pčbijonas Kalau ir Povilas Šrederis (1723. I. 23. — 1796. XII. 7.), bet darbą baigti teko vienam Ostermejeriuį. Giesmynas buvo  išspausdintas  1780  m.  (su  data 1781 m.), o 1791 m. dar papildytas atskiru priedu. Jį išspausdinus, tiek dėl naujo giesmių pertvarkymo, tiek ypač dėl gan radikalaus perredagavimo daugelio senųjų giesmių teksto tuojau pakilo ištisa audra, sukėlusi ir pirmąją lietuviškąją literatūrinę polemiką, nors ji ir buvo vedama vokiečių kalba. Kovai prieš Ostermejerį_ vadovavo Petro Gotlibo Milkės sūnus Danielius Pridrikis (1739. I. H. — 1818. III. 21.) ir ypač Kristijonas Gotlibas, kuriems dar padėjo Efraimas Pridrikis Meisneris (1731. VIII. 26. — 1815. V.  19.) ir kiti. Buvo išspausdinta ir rankraščiais paleista eilė poleminių raštų, į kuriuos kiek galėdamas atsikirsdavo ir Ostermejeris, kuris 1793 m. visą tą kovą aprašė savo vertingame darbe „Erste Litauische Liedergeschichte“. Vis dėlto jo giesmynas buvo suboikotuotas ir likę jo egzemplioriai buvo parduoti makulatūrai.

Tuo pačiu laiku Milkės buvo pradėję ir savąjį giesmyną ruošti, daugiausia atsirėmę savo tėvo paliktomis giesmėnis, bet gaudami jų ir iš Jono Enriko Kuncmano (1707—1755. XI. 27.), Vilhelmo Roggės (1716. III. 16. — 1791) ir Kristijono Mykolo Piečio (Potsch) (1730. IX. 26. — 18A6. XII. 13.). Bet ir jų giesmynas nebuvo išspausdintas. Tik 1806 m. Kristijonui Gotlibui Milkei pavyko iš dalies iš anos neišleistos, iš dalies iš naujos medžiagos paruošti didoką giesmyną. Jis betgi taip pat neturėjo pasisekimo, k:tų buvo boikotuojamas ir pagaliau leidėjo buvo parduotas makulatūrai, Bet tai nesumažino bendro nepasitenkinimo oficialiaisiais giesmynais ir pati liaudis vis reikalavo tokių giesmynų, kurie tiktų ir namie vartoti ir iš dalies atitiktų ir naujiems tikybiniams sąjūdžiams surinkimininkų ir kt. Vienas tokių sektantų Klimkus Grigelaitis (1750. VII. 23. — 1825.

VI.  21.) buvo paruošęs nedidelį giesmynėlį, kuris XIX a. buvo nuolatos kartojamas ir net mechaniškai pridedamas prie oficialinių giesmynų. Ernesto Pušio (1740—1818. XII. 21.) giesmynėlį, jam jau mirus, 1820 m. išleido kunigas K. Vittikas Iš Kaukiemių. Bet didžiausi populiarumą laimėjo giesmynas, sudarytas buvusio kareivio, ūkininko Kristijono Mertikaičio. Jis, sulipdytas iš visiems žinomų giesmių, imtų iš seniau spausdintų giesmynų, iš paties Mertikaičio parašytų ir gautų iš kitų, jų tarpe iš keliaujančio mokytojo Kristijono Demkio, pirmą kartą buvo išleistas 1806 m. ir greitai gavo neoficialinį Psalmyno vardą. Jis v;siškai nukonkuravo oficialinį giesmyną, nes per ne pilnus 100 metų jo buvo išleista ne mažiau, kaip 30 leidimų. Jie pradžioje buvo paties Mertikaičio didinami ir tobulinami, jam gi mirus, kartkartėmis kiti juos irgi perredaguodavo, nors pagrindinių atmainų ir neįnešdavo kartėmis kiti juos irgi perredaguodavo, Pridrikis Kelkis  (1801. VI. 10.—1877. II. 19.).

Psalmyno pasisekimas privertė ir Karaliaučiaus konsistoriją pasirūpinti giesmyno nauja redakcija. Sį darbą 1832 m. atliko Karosus Gotardas Keberis (1756. X. 26. — 1835. I. 7.). tas pats, dėl kurio agitacijos žlugo Milkės 1806 m. giesmynas. 1841 m; vėl iš naujo jį perredagavo Pridrikis Kuršaitis, kuris atsirėmė ne Keberio redakcijos, bet senuoju 1753 m. giesmynu, 1865 m. dar kartą jį peržiurėjo, nes iš to paties stereotipo nuolatos kartojant naujuosius leidimus atsirado daugybė-korektūros klaidų ir tiesiog nesąmonių. 1853 m. Kuršaitis paruošė dar atskirą giesmynėlį vaikams, o 1854 m. ir kareiviams.  Abu  jie  iš  dalies  buvo įjungti ir į bendrąjį giesmyną. Dar kartą giesmyną perredagavo Pridrikis Kelkis 1877 m. ir Mykolas Kibelka (1837. IX. 7.— 1906. VII. 6.) su vyskupu Strucku 1896 — 1897 m.

XIX a. pasirodė ir daugiau įvairių giesmynėlių, tiek oficialinių, pritaikintų mokykloms, tiek privatinių. Mokykloms 1855 m. paruošė Karolius Vilhelmas Otto Glogau (1805. XI. 14. — 1875) rinkinėlį 64 giesmių, kituose leidimuose padidintą ligi 80 giesmių. Ligi 1924 m. tas giesmynėlis buvo išspausdintas 16 kartų. Privatinius giesmynus leido tas pats Pridrikis Kelkis, Mykolas Sapalas (1827. XII. 8. — 1884. XII. 31.), Endrikis Kalvaitis, Janis Pipirs, Vilius Kučius (1861—1919. VIII. 21.), Dovas Skėrys (1864. VIII. 31.—1929.IX. 20.), Kristupas Lokys (1860. XII. 12.—1936. XI. 22.), Mykolas Kundrotas, Kristupas Lėk-šas (1872. VIII. 31.—1941. III. 30.), Jurgis Endrikis Endrulaitis (g. 1864 m.) ir kiti. Bet daugiausia giesmių buvo spausdinama periodinėje spaudoje ir ne vien religinėje, bet ir pasaulietinėje.

8.


Negausioje Mažosios Lietuvos šviesuomenėje nebuvo palankių sąlygų atsirasti rimtam literatūriniam sąjūdžiui, tačiau nuolatinis bendravimas savo tarpe iš pradžių universitete, o paskiau ir parapijose, taip pat ir susidūrimas su vokiečių literatūra, kurios kai kurie atstovai (pvz. Simarias Dachas), gyveno čia pat, tos šviesuomenės tarpe negalėjo nepaskatinti kartkartėmis parašyti neskiriamą liaudžiai ar bažnyčiai lietuvišką eilėraštį ar prozinį dalykėlį. Tos rūšies seniausioji mus pasiekusi lietuviško eilėraščio nuotrupa buvo 1634 m. užrašyta studento Pridrikio Gedkanto (1602—1666), mums jau žinomų Jono Gedkanto sūnaus ir Tomo Gedkanto vaikaičio, kuris vieną savo sukurto eilėraščio eilutę su gaida buvo įrašęs savo draugo iš universiteto Otteruso albume. Tačiau Gedkan-tas vėliau pagarsėjo ne savo literatūros darbais, bet kaip žymiausias savo meto inžinierius, fortifikatorius, artileristas. Turime ir keletą XVII a. eilėraščių, rašytų ypatingomis progomis, iš dalies net pagal užsakymą. 1634 m. jau mums žinomas Jonas Hopneris jaunesnysis išspausdino lietuvišką eilėraštį Kristupo Pretoriuso įsimagistravimo proga. Kristupas Vilkė 1640 ir 1659 m. savo vokiškame eilėraštyje, išspausdintafhe J. Matthai santuokos proga, įterpė ir kelias lietuviškas eilutes. Kleino gramatikos bendradarbis Jonas Lėmanas vyresnysis 1643 m. išspausdino lietuvišką eilėraštį, skirtą Vilhelmo Martini santuokai. Leideno universiteto studentas ragainietis Pridrikis Lobelis (Lobell) 1648 ir 1689 m. išvertė į lietuvių kalbą trumputį eilėraštį Bellieno-Wellicho daugiakalbiam rinkiniui. Kleino giesmyno bendradarbis Melkioras Švobas rašė ne tik giesmes, bet ir pasaulietinius eilėraščius, kurie tačiau ligi šiol nėra surasti. Teodoras Lepneris (a. 1633—1691. XI. 7.) 1690 m. parašė svarbų anų laikų lietuvių gyvenimui pažinti raštą „Der preussische Litauer“, išspausdintą tik 1744 m., kuriame yra nemaža žinių ir apie dingusius lietuvių raštus. Kleino gramatikos ir giesmyno bendradarbis Vilhelmas Martini (Martynaitis) lotyniškai parašė lietuviškus patriotinius eilėraščius, kurie buvo pridėti prie 1666 m. Kleino giesmyno. Žinomas jau mums daugelio raštų autorius Motiejus Pretorius lietuvišku eilėraščiu sveikino Teofilių Šulcą, 1673 m. išleidusį Sapūno gramatiką. Motiejaus giminaitis Kauno chirurgas Enrikas Pretorius (1664—1710. XII. 13.) parašė, šį kartą vokiškai, skaudžią satyrą, vaizduojančia Lietuvos santykius, o šio Pretoriaus uošvis, Kauno pirklys ir burmistras Jokūbas Preisas Pannovius (1623—1710, II. 18.) parašė eilėraštį „O apvinėli, žaliukėli“, kuris paplito Mažojoje Lietuvoje ir kurį mums išsaugojo Pilipas Ruigis. Iš tos pačios proginių eilėraščių grupės yra ir klaipėdiečio Dovydo Vilkės 1708 m. išspausdintas lietuviškas vestuvinis eilėraštis Stiurmeriui. Vėliau šis Vilkė pagarsėjo kaip žymiausias anglų teologas Wilkins.

Jau minėti M. Morlino raštai apie vartojimą tiek raštuose, tiek bažnyčiose liaudinės lietuvių kalbos netiesiogiai turėjo įtakos mūsų tikybinei literatūrai ir sukėlė didesnį susidomėjimą lietuvių kalba, o tiesiogiai davė mums pirmą bandymą lietuvių kalbą pritaikinti ir grynai literatūrai. Morlino paragintas, Jonas Šulcas (a. 1684—1710) 1708 m. išspausdino 40 puslapių Ezopo pasakėčių vertimu rinkinį, Šiai knygutei, kurią pats vertėjas labiausia skyrė studentams, irgi tuo laiku buvęs studentu, Pilipas Ruigis pridėjo vokiečių kalba parašytą eilėraštį, kuriame jis entuziastingai sveikino Šulco bandymą ir pranašavo lietuvių kalbai ir literatūrai didelę ateitį. Deja, dar labai ilgai teko to laukti. Nors Šulco darbas XVIII a. ir neiššaukė kitų bandymų iškilti spaudoje lietuviškais literatūriniais darbais, bet vis dėlto jis. lietuvių šviesuomenę įtikino, kad lietuvių kalba ne blogiau už kitas kalbas tinka literatūrinei kūrybai. Talentingų žmonių ir tuo laiku Lietuvoje buvo nemaža. Ir kai kurie kiti iš jų pradėjo kurti, nors ir neturėjo nei kur, nei kaip savo kūrinius skelbti. Dalis jų tuomet parašytų darbų buvo išspausdinti tik po 150 metų. šiuo gi metu jie rašė sau ir savo bičiuliams, vien norėdami patenkinti savo kūrybinę aistrą. Talentingo lietuviškos Biblijos ir lietuviškų giesmynų redaktoriaus Adomo Pridrikio Šimelpenigio III eilėraščiai tik 1925 m. buvo surasti ir išspausdinti. Kristijono Gotlibo Milkės plati poema „Pilkalnis“, parašyta apie 1784 m., irgi beveik tiek pat metų buvo pamiršta, nors ją ir turėjo savo rankose L. Rėza. Laimingesnis tuo žvilgsniu buvo Kristijonas Donelaitis (1714. I. 1.—1780. II. 18.), nes jo geniali poezija buvo išspausdinta praėjus tik 45 metams po jo mirties. Pačiam Donelaičiui tepavyko 1769 m. išspausdinti vienintelį savo prozinį dalyką „Gromatą gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą“, kuriame, nežiūrint tokios specialios temos, pilnai išryškėjo Donelaičio stiliaus savumai. Bet ir šis jo darbas liko pamirštas, dingo ir buvo surastas tik po 170 metų. Kiek vėliau Jonas Pričkus Ertelis (Hertell) (1769 — a. 1840) išpopuliarėjo savo eilėraščiu „Kelkitės vaikai, jau ziegorius tris“, nors vėliau paaiškėjo, kad kitas jam priskiriamas eilėraštis — Gellerto pasakėčios, „Musės bei uodo smertis“ vertimas — buvo atliktas ne jo. bet A. P. Šimelpenigio III. Mėgino dar pastūmėti lietuvišką literatūrinį darbą ir L. Rėza, kuris greta savo darbo prie Biblijos vertimo, prie leidimo lietuviškų dainų ir Donelaičio poezijos, greta daugybės savo teologinių-istorinių studijų, vokiškųjų, lietuviškomis temomis, eilėraščių „Prutena“ (1809 ir 1824 m.) ir kitų darbų, rado laiko parašyti ir 1824 m. išspausdino 81 eilutės lietuvišką hegzametrą, parašytą 100 metų jo vedamo lietuviško seminaro prie Karaliaučiaus universiteto sukakčiai paminėti, ir tais pačiais metais išleisti rinkinį iš graikų kalbos savo išverstų Aisopo pasakų (pasakėčių), su kuriomis jis dar išspausdino ir Donelaičio pasakėčias.

Po Rėzos ilgą laiką šioje srityje pastebima veik visiška stagnacija, nes visa rašytojų energija išeikvojama populiariai tikybinei ir iš dalies politinei literatūrai. Bando rašyti lietuviškus eilėraščius Endrikis Budrius (1783—1852), iš dalies prie to paskatintas paties Rėzos, kuriam jis rinko lietuvių dainas, bet nieko įdomesnio neparašė. Vėliau tik retkarčiais bandoma sulietuvinti vieną kitą svetimą eilėraštį. Pridrikis Beckeris išvertė ir atskiru leidinėliu paleido „Gaudeamus igitur“. Karolius Augustas Jordanas (1793. V. 29. — 1871. VIII. 9.) 1870 m. atskirame lapelyje išspausdino vokiško himno „Waktos prie Rynupės“ vertimą ir išvertė Schillerio vieną eilėraštį (Dauboj tarp kerdžių vargdienųjų), kuris 1877 m. buvo išspausdintas viename vokiečių Žurnale. 1889 m. mokytojas Vallatkaitis prakaituoja, lietuviškai versdamas Schillerio Varpus, bet tas jo vertimas nebuvo išspausdintas. Buvo ir kiek kitų panašių bandymų. Iš šalies pažiurėjus, galėjo atrodyti, kad tie šaltiniai, iš kurių išaugo Donelaičio, Šimelpenigio, Milkės poezija, išseko. Tikrumoje tačiau to nebuvo. Talentingų rašytojų, išaugusių Mažosios Lietuvos visuomenėje, nestigo, bet tiek poetai, tiek prozininkai pradėjo eiti kitur. Jau tas pats Rėza, gilusis lietuvių patriotas, net savo vardą pakeitęs į Gediminą, tik atsitiktinai rašė lietuviškuosius eilėraščius, bet kūrybiškai pasireiškė ypač savo vokiškais eilėraščiais. Jo bendradarbis renkant lietuviškas dainas Jonas Christlibas Šviderskis (1789. I. 29. — 1855. VI. 9.) persimetė į vokiškąją poeziją, kaip ir daugelis kitų. Vilhelmas Jordanas, E. Vichertas, H. Sudermanas, Kurt Mikoleit ir kiti pagarsėjo vokiečių literatūroje, o iš jų lietuviškumo teliko tam tikras sentimentas, piešiant Lietuvos gamtą ir Lietuvos žmones. Tokia būklė tęsėsi ilgai, dalinai ligi mūsų laikų. Tiktai nuo to laiko, kada Mažosios Lietuvos gyventojų dalis pajuto savo ryšį su visa lietuvių tauta, ir čia pradėjo augti literatūra tikra to žodžio prasme. Nuo 1901 m. pradeda čia vis svariau reikštis Vydūnas (g. 1868. II. 22.), ilgainiui iškilęs kaip žymiausias Mažosios Lietuvos rašytojas. Jo brolis Jurgis Storosta (1872. XI. 11. — 1937. XI. 14.) pasireiškė kaip rimtas istorikas. Ansas Bruožis (1876. XI. 10. — 1928. XII. 27.), pats būdamas savamokslis darbininkas, virto rimčiausiu Mažosios Lietuvos kovų ir vargų istoriku. Kitų darbininkų gyvenimo siūlas per anksti nutrūko, neleidęs jiems išryškinti savo talento. Bet ir jie suspėjo įdėti rimtą įnašą į savo krašto ir savo tautos kultūros lobyną. Iš jų galima čia priminti kad ir Mykolą Ašmį (1891. XII. 6.—1918. III. 11.), beletristą Mykolą Hoffmaną (Ateivį) (1883—1921. V. 26.) ar poetą Pridrikį Bajoraitį (1883. XII. 9. — 1909. III. 16.), poetą ir beletristą Joną Elijošaitį (1866. X. 6. — 1915. VI. 16.), beletristą Hermaną Dugnių (g. 1890. I. 13.) ir kt. Sistemingas ir planingas lietuvių tautos naikinimas Mažojoje Lietuvoje nors daug kur ir sužadino ir kovos dvasią, bet daugelį ir užmigdė. Jų daugelis savo gyvenimą tvarkė pagal mintį, išreikštą ir viename geriausiųjų to paties Bajoraičio eilėraščių. „Tylėti, kentėti ir laukti“. Bet jei tokia rezignacija butų apėmusi ir visą Mažosios Lietuvos visuomenę, tai butų buvęs žingsnis į tautos mirtį.“

9.


Nors tinkamų sąlygų trukumas ir neleido čia išaugti platesniam literatūriniam sąjūdžiui, tačiau vietos šviesuomenėje visą laiką ruseno tam tikras vietinis kalbinis patriotizmas, ilgainiui stipriai palietęs net ir palikuonis iš Vokietijos atsikėlusių kunigų. Jis tarp kito ko vertė pačioje lietuvių liaudyje jieškoti tekių kūrybinių pradų, kurių nėra kitose tautose. Čia savaime dėmesys buvo nukreiptas į tautosaką, nors ir žymi kunigų dalis į liaudies dainas ir vietos papročius žiūrėjo labai neigiamai. XIX— XX a. ši pažiūra daug kur persimetė net į liaudį, į pačią tos tautosakos kūrėją ir saugotoją, paplito įvairūs surinkimininkai, maldininkai, griežčiausia nusistatę ne tik prieš pasaulietines dainas, bet ir prieš tautinius rūbus, senovės papročius ir t.t. Tačiau dalis tos vietos šviesuomenės jau iš seno domisi lietuvių tautosaka. Jau Ezopo vertėjas Jonas Šulcas dar pat XVIII a. pradžioje rinko lietuviškas dainas. Žodynų ruošėjai Jokūbas Perkūnas jaunesnysis ir Jokūbas Brodovskis įtraukė į žodynų tekstus daugybę jų užrašytų lietuviškų patarlių. Tačiau ypatingą akstiną susidomėti lietuvių tautosaka davė Pilypas Ruigis, kuris savo 1745 m. išspausdintoje studijoje apie lietuvių kalbą paskelbė ir trijų lietuviškų dainų tekstą. Kada tais tekstais susižavėjo ir vokiečių literatūros šulai Herderis, Lessingas, Goethe ir kiti, tai ne tik vietos šviesuomenė, pradėjo panašių tekstų jieškoti ir juos įvairiuose vokiškuose žurnaluose skelbti, bet ir pati lietuvių visuomenė pradėjo juos kitaip vertinti. Pagaliau dainomis susidomėjo ir Liudvikas Rėza. 1825 m. išleidęs pirmąjį lietuviškų dainų rinkinį su dainų vokiškais vertimais, jis ne tik pradėjo naują lietuvių dainų rinkimo ir tyrinėjimo laiko tarpą, bet kartu ir išvedė jas į tarptautinę areną. Jo pateiktasis vertimas leido tų dainų savotišku grožiu gėrėtis ir tiems, kurie lietuviškai nemokėjo, o be to, jo rinkinio dainos greitai buvo pradėtos versti į lenkų, rusų, čekų ir kitas kalbas. Rėza ne tiek pats užrašinėjo dainas iš žmonių lūpų, kiek sugebėjo jų rinkimu sudominti Mažosios Lietuvos šviesuomenę, kur jis ir rado uolius talkininkus. Jų surinktas dainas jis atrinkdavo, žymia dalimi ir perredaguodavo, kartais net savarankiškai pakeisdavo jų tekstą, įnešdamas tokių senoviškų bruožų, kokių nebuvo originaluose. Jo padėjėjai šiame dainų rinkimo darbe buvo ir kai kurie jo kitų darbų bendradarbiai, kaip Jonas Gotfridas Jordanas, Kristupas Danielius Hassensteinas, Karolius Gotardas Keberis, Samuelius Teodoras Cipelis. Bet į darbą įsikinkė ir eilė naujų darbininkų. Jų tarpe buvo ir paties Rėzos auklėtojas ir buvęs globėjas Kristijonas Dovydas Vittikas (1751. IX. 28—1824), Gotfrido Ostermejerio sūnus Zigfridas (1759. X. 23.— 1821. IX. 19.), lietuvių tarpe išgarsėjęs savo 1817 m. išspausdintu vokišku raštu, kuriame jis griežtai atrėmė puolimus vokietininkų, reikalavusių pašalinti lietuvių kalbą iš pradžios mokyklų. Toliau Teodoras Benjaminas Thilo, Kristupas Bedarfas, Elzė Mantvilaitė, Endrikis Budrius, Ernestas Vilhelmas Beerbomas (1786. III. 11.—1865. II. 20.), Pridrikis Vilhelmas Raušningas (1786 — a. 1850), Vilius Teodoras Šimelpenigis (1787 — a. 1850), Jonas Christlibas Šviderskis, Jonas Christlibas Krause (1789. III. 14. — 1859. I. 24.), Augusto Gothilfo Krausės brolis, ir Zigfrido Ostermejerio sunūs Zigfridas Gustavas Ostermejeris (1795. IV. 25. — 1832. III. 6.). Tų bendradarbių galėjo būti ir daugiau, bet kiti jųjų dar nesusekti. Gi mums žinomieji atstovavo kone visus Mažosios Lietuvos sluogsnius: ūkininkus (tiesiogiai iš jų siuntė Rėzai dainas tik viena Mantvilaitė, bet ir visos kitos dainos buvo užrašytos iš ūkininkų lupų), kunigus, precentorius, mokytojus, dvarininkus, pirklius. Daugelis jų, pasiuntę Rėzai - savo užrašytąsias dainas, toliau panašiu darbu nesidomėjo. Bet kai kurie virto uoliais tautosakos rinkėjais ir mėgėjais. Budrius dar 1848—1849 m. spausdino, savo surinktas dainas „Neue Preussischo Provinzial-Blatter“ žurnale, o Beerbomas dar keliolika metų, ligi pat Rėzos mirties, vis dar jam siuntė savo surinktą tautosaką.

Svarbiausias Rėzos rinkinio vaisius buvo tas, kad jis sukėlė susidomėjimą lietuvių tautosakos rinkimu ir tokių asmenų, kurie gal anksčiau ir visai apie tai negalvojo. Tiesa, jo mokinys ir iš dalies ir globojamas Pridrikis Kuršaitis pasitenkino tik pakartojęs 1843 m. Rėzos dainų rinkinį ir savo lietuvių kalbos gramatikos pabaigoje išspausdinęs kiek lietuviškų dainų gaidų. Bet naujai į darbą stojęs Edvardas Karolius Samuelius Gisevius (Gižickis) (1798. XI. 11. — 1880. V. 9.) visą savo amžių rinko ir skelbė jau ne tik dainas, bet ir kitą lietuvių tautosaką ir etnografinę medžiagą. Toje pačioje srityje dirbo ir Karolius Vilhelmas Otto G. Jogau, Pridrikis Beckeris, Petras Bohlenas (1796. III. 13. — 1840. II. 6.), kurio dainų rinkinys buvo išspausdintas 1857— 1861 m. Rėzos pėdomis pasekė ir visa eilė mokslininkų svetimtaučių, ar tai atskirais rinkiniais, ar kartu su kitais savo raštais paskelbę labai vertingą tautosakos medžiagą: G. H. F. Nesselmanas, A. Schleicheris, A. Leskienas, A. Bezzenbergeris ir kiti. 70-jų metų pabaigoje Tilžėje susikūrusi vadinamoji „Litauische Literarische Gesellschaft“ savo organe „Mitteilungen der Lit. Literar. Ges.“ per 30 metų paskelbė daug įvairios tautosakos, tiesa, surinktos ne vien Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Daugiausia per tą žurnalą ir užsimezgė toje srityje tamprūs saitai tarp abiejų Lietuvos dalių tautosakininkų. Bet ir čia pirmą akstiną buvo davęs Rėza, kuris net ruošėsi tuo žvilgsniu savarankiškai tyrinėti ir rytų Lietuvą. XIX a. pabaigoje ir XX a. ir vietos lietuviai davė nemaža vertingos medžiagos. Kristijonas Barčys (Bartsch) (1832—1890) paskelbė dainų melodijų rinkinį „Dainų Balsai“. Vilius Kalvaitis (1848. XI. 14. — 1914. VI. 22.), pėsčias apkeliavęs visą Mažąją Lietuvą ir nepraleidęs nei vieno kaimo, kuriame dar buvo lietuviškai kalbama, be eilės smulkesnių darbų, 1905 m. išspausdino rinkinį „Prūsijos Lietuvių Dainos“, o 1910 m. „Lietuviszkų Wardų Klėtelę“, apėmusią 15 000 įvairių vardų ir rinkinį lietuviškų mįslių ir patarlių. Išliko ir jo nedidelis rankraštis, kuriame jis surašė mylimiausio lietuviško žodžio — „Mama“, .“Motina“, įvairias vartojamas ir galimas formas, suradęs jų net apie 2000 variantų O tai yra galima tik vienoje kalboje pasaulyje, lietuvių. Nuo 1904 m. Vydūnas pradėjo leisti atskirais rinkinėliais (anksčiau dar koncertų programose) jo harmonizuotas ir pritaikintas chorui lietuvių dainas, o jo vadovaujama „Giedotojų Draugija“ daug pasitarnavo lietuviškoms dainoms liaudyje atgaivinti ir išsaugoti. Ansas Bruožis 1908 m. paskelbė Klaipėdiškių dainas, o Hugo Scheu nuo Šilutės su A. Kuršaičiu surinko lietuviškas pasakas apie paukščius. Po I Pasaulinio karo tautosakos rinkimo darbas tęsiamas ir paskirų asmenų ir įvairių jaunimo ir nejaunimo organizacijų, bet ilgainiui į tą darbą įsijungė ir Didžiosios Lietuvos darbininkai ir čia svarbiausias darbas buvo pakartojimas paties Rėzos leidinio. Tai atliko Mykolas Biržiška (1935—1937 m.), kartu paskelbęs visą išlikusią Rėzos rankraštinę medžiagą ir sugretinęs Rėzos paskelbtus tekstus su visais iš kitur žinomais tų pačių dainų variantais. O Lietuvių Tautosakos Archyvas paskelbė kelis tomus M. Lietuvos dainų tekstų ir jų melodijų.

10.


XVIII a. pradžioje perorganizavus pradžios mokyklas ir įsteigus daug naujų, kad ir lėtais žingsniais, raštingumas pradėjo plisti ir liaudyje. Iš to atsirado reikalas tam tikros, liaudžiai skiriamos literatūros, kuri to laiko nusistatymu turėjo būti grynai religinė. Bet į patį to raštingumo pagrindą, į pradžios mokyklas, kreipta nedaug dėmesio, laikant, kad anksčiau ar vėliau visos jos turės pereiti į vokiečių kalbą, gal išskyrus vien tikybos dėstymą. Gal dėl to, priešingai tam, kas pastebima XVIII a. Didžiojoje Lietuvoje, per visą šimtmetį išleistas tik vienas elementorius, „Skaitytines“, 1708 m., kai mokyklų reforma dar tebuvo planuojama. XIX a. jau gan dažnai spausdinami įvairus „Pibeliai“, rašyti ne originaliai, bet išversti iš vokiečių kalbos. Tikybos mokslui tarnavo tradicinis, dar iš XVII a. paveldėtas, katekizmas ir anas Lysiaus. Šis nebuvo populiarus ir naujai nebuvo kartojamas. XIX a. jų vietoje 1832 ir 1839 m. buvo išleistas D. Weisso verstinis katekizmas, paskiau nuo 1855 m. Karoliaus Vilhelmo Otto Glogau, kurio ligi 1920 m. pasirodė 15 leidimų. Jis buvo virtęs oficialiuoju mokykliniu ir bažnytiniu katekizmu. Mokykloms skaitymėliais tarnavo to paties Veisso Szuil knygeles, Kūdikiu prietelius, pagaliau. Jono Pridrikio Prano Šrederio (18za. VII. 3. — 1906. V. 26.) Lietuwiszkos bey wokiszkos Skaitimo Knygeles 1869 m., kurių keli leidimai buvo be pakeitimų išleisti. Tačiau šiuose mokykliniuose vadovėliuose lietuvių buvo tik kalba. Šiaip tai buvo vokiškos knygos, išspausdintos lietuvių kalba. Kitų skaitymų ar knygų vaikams pasiskaityti nebuvo, vaikai turėjo tenkintis suaugusiems skiriama tikybine literatūra ar griebtis vokiškųjų knygų. XVIII. a. vartojama knygutė „Pienas mažiems vaikeliams“ (1735 m. ir dar porą kartų pakartota) greičiausia buvo Pridriko Pretoriaus vyresniojo parašyta dar XVII a.

XVIII a. suaugusiems skaityti, be Biblijos, palyginti buvo išleista labai ne daug, bet ir raštingų buvo labai maža Rankrašty išlikęs P. U- Glozėrio Namu Szuiles ir Bažniczes Mokslas 1732 m. nebuvo išspausdintas. A. P. Šimelpenigio III paruoštas vertimas Jono Arndto (Oranto) Apie tikrą krikščionumą neišspausdintas dingo septynerių metų kare. Bet kelios knygutės išleistos dar XVIII a., buvo kartojamos be jokių pakeitimų ir per visą XIX a. Tai Adomo Enriko Pilgrimo 1742 m. versti Hiibnerio Išskirti Nusidavimai, Pilypo Ruigio 1750 m. verstas Langhauseno Trumpas Išguldymas Evangelijų, K. Lovyno 1768 m. verstas Hollazo Evangeliškas Malonės Davadas ir to paties Lovyno Pamokinnimas apie užauginimą waikų 1782 m. Knygų pasiskaitymui išleido ir G. Ostermejeris 1781 m., Vilhelmas Regge 1788 m. ir kiti. Per visą XVIII a. tokių knygų išleista apie dvidešimt.

XIX a. raštingumui kaime įsigalėjus ir atsiradus daugeliui įvairių tikybinių sektų, religinė propaganda vedama visu smarkumu. Tam reikalui, greta gyvo žodžio, labiausia pasitarnauja knygos ir religiniai laikraščiai. Mažoji Lietuva įtraukiama į įvairių tikybinių misijų, veikusių Afrikoje ir Azijoje, tinklą ir, matyti, virto ta šalimi, kuri labai daug
toms misijoms suaukodavo lėšų iš dalies ir žmonių, nes ypač antrojoje XIX a. pusėje ir iš lietuvių tarpo atsirado ne maža misionierių. Pagaliau, nuo šio amžiaus pradžios, spaustuvėms atsiradus ne tik Karaliaučiuje, bet ir Tilžėje, Gumbinėje, paskiau Klaipėdoje, Priekulėje, jų savininkai, jieškodami savo įmonėms darbo, patys virto leidėjais. Pastebėję kad lietuviškos tikybinės knygos greitai yra išperkamos, pradėjo jas leisti grynai pelno sumetimais. Neturėdami naujai parašytų, kartojo senas, net iš XVIII a., kad tik spaustuvė nestovėtų be darbo. Tokiomis aplinkybėmis į literatūrinę knygų pusę nekreipta jokio dėmesio, kad tik galima butų knygą greičiau paleisti. Atsirado ir nemaža tokių knygų gamintojų, vertėjų iš vokiečių kalbos, ar dažniau vokiečių teksto trupintojų, kurie ir patys buvo nelabai raštingi. Rimčiausia buvo žiūrima į vadinamas Miszknyges, pamokslų rinkinius, kurių dalis buvo tiesiog verčiama iš vokiečių kalbos, o kitas savarankiškai ruošė kunigai ir nekunigai. Pirmas tokias Miszknyges 1800 m. paskelbė tas pats kantorius Milkė. Jam talkininkavo jo brolis kunigas Danielius Pridrikis ir Efraimas Pridrikis Meisneris. Kitas savarankiškas Evangeliszkas Miszknyges 1858 m. paruošė Karolius Pridrikis Leopoldas Neisas (1814. V. 5. — 1875. I. 25.), kuris jas redagavo tokių pat rimtumu, . kaip seniau buvo ruošiami Biblijos vertimai ir nauji giesmynai. Dirbo eilę metų ir pritraukė prie darbo nemaža bendradarbių, iš kurių yra žinomi kunigai Pridrikis, Kuršaitis, Lucks, Zigfrido Ostermejerio sūnus Gotfridas Lebrochtas (1786. Iii. 12. — 1856. IV. 3.), Karpavičius, Peteaur, Rudolfas Andrius Cipelis (1813. XI. — 1894. II. 13.), Šulcas, Karolius Edvardas Cigleris (1798—1881. V. 22.), Karolius Pridrikis Heinrici (m. 1881. XII. 26.). Šios Miszknyges buvo dar du kartus pakartotos, bet didžiausią pasisekimą turėjo grynai kompiliacinės, iš įvairių vokiškų raštų sulipdytos Dovydo Plonaus Miszu Knygos, kurios nuo 1826 m. per nepilnus šimtą metų buvo pakartotos ne mažiau kaip dvylika kartų, nors toji trijų dalių didelio formato knyga turėjo apie 1000 puslapių. Kita literatūra, kurią kartais rašė ir kunigai, bet dažniausiai pradžios mokyklų mokytojai ar žodžio sakytojai, buvo kalboj ir turinio požiūriu dažniausia labai menka. Keletą tikybinių brošiūrų paruošė ir Kuršaitis. Jo raštai išsiskiria savo gražia kalba. Kartais jis ir kitiems kalbą taisė. Šiaip krinta į akis tų knygų gausumas: 1801—1865 m. Mažojoje Lietuvoje knygų buvo išleista beveik tiek pat, kiek ir Didžiojoje, nors lietuvių skaičius čia buvo bent dešimt kartų mažesnis. O ir pačios knygos dažnai buvo storos, po keletą šimtų puslapių. Buvo leidžiama taip pat nemaža ir periodinių leidinių, kurių Didžioji Lietuva tuo laiku iš viso neturėjo. Atrodo, kad bent anuo laiku kiekviena lietuviškoji Mažosios Lietuvos šeima nuolat tas knygas skaitė ir jas pirko.

Daugelio tikybinių knygų autoriai ar vertėjai nėra knygose pažymėti ir ligi šiol nemaža yra žinoma tokių knygų, kurių autorių nepavyko susekti. Viena populiariausių knygų buvo Arndto Rojaus Darželis, pirmą kartą išleistas 1807 m. ir vėliau per šimtą metų mažiausia dvidešimt kartų perspausdintas. Jį išvertė tas pats Kristijonas Mertikaitis, kuris buvo paruošęs ir aukščiau minėtą Psalmyną. Populiarumu ir kai kurios kitos nuo Arndto neatsiliko, bet dėl jų neoriginalumo netenka ties jomis ilgiau sustoti, nes tai buvo ne literatūros, bet tik bendros kultūros faktai ir reiškiniai. Tačiau pravartu priminti vieną kitą pavardę tų, kurie tokiomis neįprastomis sąlygomis jas rašė. 1804 m. Vėluvos mokytojas G. Krahsas išvertė Arnoldto dvi mišias. 1818 m. kunigas Jonas Pridrikis Glogau (1713. VI. 5. — 1831.) išspausdino knygutę apie Liuterį. Nuo 1831 m. į darbą įsitraukė Kretingalės mokytojas Pridrikis Kelkis, kuris tačiau daugumą savo rašinių spausdino savo leidžiamuose laikraštėliuose, iš kurių jis kai kurias giesmes platino atskirais atspaudais. Nuo 1846 m. Tilžės pradžios mokyklos mokytojas Erdmonas Šesnakas vis dažniau skelbė savo paruoštas knygeles ir kalendorius. Aukštųjų Eisulių mokytojas Jurgis Meškaitis (1801. IV. 11. — 1876. I. 1.) pradėjo rašyti maždaug nuo 1852 m., bet paskutiniaisiais savo gyvenimo metais pagamino daugybę smulkių, kišeninio. formato knygučių, kurios vėliau buvo kartojamas ir jam mirus. Nuo 1855 m. susiduriam su Lenkupių pradžios mokyklos mokytoju Mykolu Šapalu, nuo 1869 m., o gal ir kiek anksčiau, Jonas Pridrikis Pranas Šrederis, „Mielaszirdingystės Ansztalto“ Gropiškiuose prie Priekulės vedėjas, ne tik parašė ir iš leido eilę knygučių, bet ir pats jas spausdino nuosavoje spaustuvėje Priekulėje. 1867 m. leidžiant Millerio Miszias, be Kelkio ir Šrederio bendradarbiavo ir Lappatis. 1877 m. susiduriam su Martynu Keturakaičiu, 1878 m. su Kristupu Kibelka, nuo 1881 m. nuolatos tai vieną, tai kitą raštą išspausdindavo kunigas Kristupas Jurk-šaitis (1852. VIII. 15. — 1915. VII. 17.); nuo 1881 m. veikė Endrikis Kalvaitis, vėliau įtaisęs Tilžėje Betleemo draugiją, be; mažai pritarėjų suradęs, 1905 m. išsikėlė į Šveicariją. 1883 m. įsitraukė į darbą mokytojas Vilius Kučius, nuo 1885 m. Jurgis Traušys (1844. VIII. 6. — 1918. VII. 22.). Sis pastarasis daugiausia buvo surištas su periodine spauda. Toliau turimo pavardes Daukšaičio, Endrikio Vendto (1819. III. 22. — 1896. VIII. 5.), Kristijono Giedraičio, Mykolo Kiošio (1868. VIII. 1. — 1927. XI. 8.), Anso Baltriaua vyresniojo (1835. IX. 27. — 1909. XII. 12.), Urtės Lokienės ir misijininko Kristupo Lokio, Adomo Einario, Janio Pipiro, Mykolo Kundriaus ir daugelio kitų, kuriu galima būtų ir antra tiek priskartyti, bet nei vienas jų nesugebėjo pareikšti nei vienos savarankiškos minties ir nei iš kalbos, nei iš stiliaus negalima jų vieno nuo kito atskirti. Rimta išimtis iš tos masės buvo kunigas Vilius Gaigalaitis (1870. IX. 27. — 1945. XI. 30.), išvaręs platų kultūrini barą ne tik populiarioje tikybinėje literatūroje, bet ir publicistikoje ir moksle (jo disertacija apie 1573 m. Wolfenbūttelio Postilę ligi „mūsų dienų yra vienintelis šaltinis žinių apie tą Viena seniausių mūsų literatūros ir kalbos paminklų). Greta tų gausių vardinių knygų ir knygučių, ypač XX a. pradžioje pasklido daugybė bevardės literatūros, leidžiamos įvairių nelietuviškų tikybinių organizacijų Karaliaučiuje, Berlyne, Hamburge, Bremeno ir kitur. Visos tų organizacijų leidžiamos propagandinės brošiūros tuojau buvo verčiamos ir į lietuvių kalbą ir masiškai lietuvių tarpe platinamos. Tik viena 1904 m. įsteigta lietuviška ,,Sandoros“ draugija, vėliau daugiau kaip 30 m. vedama to paties V. Gaigalaičio, savo leidžiamą tikybinę literatūrą ir turinio ir kalbos žvilgsniu labai rimtai paruošdavo.

Bet religiškai labai uoliai Mažosis Lietuvos ūkininkų visuomenei ir tų šimtų religinių knygų buvo per maža. Lygiagrečiai buvo leidžiami ir įvairūs religiniai periodiniai leidiniai, kurie duodavo tokius pat religinius skaitymus, tik periodiškai gaunamus. Šios tikybinės periodikos pradininku tenka laikyti Natanielių Pridrikį Ostermejerį (1784. IV. 8. — 1846. VIII. 24.), jau trečią, su lietuvių literatūra susietą, Zigfrido Ostermejerio sūnų. Greičiausia savo brolių padedamas, jis 1823 ir 1824 m. išleido po vieną knygelę ,,Nusidawimų Diewo Karalystėje“. Jam šį leidinį sustabdžius, Pridrikis Kelkis 1832 m. pradėjo leisti ,,Nusidawimus apie Ewangelijos Prasiplatinimą (paskiau Praplatinimą) tarp Žydų ir Pagonų“, kurių pirmieji numeriai buvo spausdinti Klaipėdoje, paskiau Tilžėje, o nuo 1833 m. Karaliaučiuje. Visą leidinį Kelkis prirašydavo pats vienas. Kiek vėliau jo kalbą taisė Pridrikis Kuršaitis. Ši medžiaga, išskyrus paties Kelkio rašytas giesmeles, buvo imama iš analoginio ėjusio Karaliaučiuje vokiško laikraštėlio. ,,Nusidawimai“ buvo leidžiami nuo dvylikos ligi vieno karto metuose, bet pradžioje turėjo tokį didelį pasisekimą, kad kai kuriuos numerius tekdavo ir po keletą kartų kartoti. 1875—1880 m. leidinį redagavo Kuršaitis, paskiau Janis Pipirs, Endrikis Endrulaitis, Šiuišelis. Dar ir po I Pasaulinio karo kartais pasirodydavo jo vienas kitas numeris. 1862 m. (o gal ir 1861 m.) kunigas Trojė leido, „Paslą Gustavo Adolfo įstatymo wisiems surinkimams skaitytina“. Tai buvo lietuviškas leidimas tokio pat vokiško laikraščio. 1875 m. pasitraukęs iš „Nusidavvimų“, P. Kelkis įsteigė „Pasiuntinystės Laiszkelį“, kurį nuo 1877 m. redagavo Mykolas Kibelka, paskiau žodžio sakytojas Pilibaitis. 1900 m. jis pasivadino „Pasiuntinystės Laiszkeliu arba Bitele ant Pasiuntinystės Lauko“, o 1908 m. dar kartą pakeitė vardą į „Pasiuntinystės Knygeles“. Nuo 1881 m. Rytprūsių maldininkų draugijos vadovas Kristupas Kukaitis (a. 1844—1914. VII. 27.) įsteigę ir ligi savo mirties leido ir redagavo „Pakajaus Paslą“, kuris buvo leidžiamas lygiagreta lietuviškai ir vokiškai. Bet ir Kukaičiui mirus, dar po ano karto tas pats laikraštėlis buvo leidžiamas mozūrų Lyke. 1887—1888 m. Austrijos Vindišgrece ėjo penkiomis kalbomis, jų tarpe ir lietuviškai „Dangaus Daržas“. 1887—1888 m. kartą į dvi savaites iš Tilžės ėjo „Luterons“, kurį redagavo D. Laukandtas. 1891—1893 kunigas Struckas iš Vizų leido „Alywu Lapus isz Žemės amžino Pakajaus“. Retkarčiais leidžiamomis knygelėmis jie buvo atgaivinti ir 1926 m. 1893 m. Berlyno „Išganymo Armija“ išspausdino Tilžėje vieną numerį „Karo Szauksmo“. Nuo 1903. X. 1 ligi 1910. III. Dovas Kalvaitis leido baptistų „Pasiuntinystės Laiszką“, kuris 1910 m. virto „Apsakymais“. 1903—1904 m. Janis Pipirs leido „Auszros Zwaigždelės Spindulius“. Iš tikrųjų tai buvo tik pamokslų knyga, leidžiama atskirais lankais, ją visą išspausdinus, ir pats leidinys sustojo. 1904—1908 m. kun. Redmeris leido „Pasiuntinystes Prietelių“. Buvo ir dar keletas panašių, trumpai ėjusių laikraštėlių. Daugumas jų buvo leidžiami protestantų misijoms propaguoti ir joms rinkti lėšas iš dosnių Mažosios Lietuvos ūkininkų, nors visos tos misijos ilgainiui virsdavo vokiečių politinės ekspansijos atsparos punktais.

Iš visų tų laikraščių tiek savo turiniu, straipsnių rimtumu, kalba ir lietuviška tendencija teigiamai išsiskyrė 1904 m. įsteigta „Pagalba“, kurios pirmuosius tris numerius suredagavo Endrikis Šadagys (1867—1911), o po jo apie 35 metus redagavo Vilius Gaigalaitis, tik kartais pavaduojamas kitų, kada kitos pareigos jį nuo to darbo atitraukdavo. Šis nedidelio formato žurnalas niekados nepamiršdavo, kad jis pirmiausia yra skiriamas Mažosios Lietuvos lietuviams, kad ir jam privalo rūpėti visos tos tikybines ir kultūrinės bėdos, kuriomis visas kraštas gyveno. Pirmojo Pasaulinio karo metu, kada visi kiti vietos lietuviški laikraščiai sustojo, „Pagalba“ sugebėjo spausdinti ir tokią medžiagą, kurios kitiems laikraščiams karo cenzūra nebūtų leidusi. Čia tarp kitko jo redaktorius išspausdino ir keletą ilgesnių raštų apie vietinę literatūrą ir įvairius tikybinius sąjūdžius.

Be protestantų ir įvairių protestantizmo atskalų, Mažojoje Lietuvoje buvo išsilikusi ir nedidelė grupė lietuvių katalikų, kurių atsparos punktas ilgą laiką buvo bažnytėlė Drangovščiznoje ties Tilže, ligi XIX a. pusei dažniausia aptarnaujama Žemaičių vyskupijos kunigų, o XVIII a. Lietuvos jėzuitų. Daugiausia jie buvo aprūpinami tikybinėmis knygomis, spausdinamomis Didžiojoje Lietuvoje, bet katekizmai ir maldaknygės buvo jiems gotinėmis raidėmis spausdinami ir XIX a. Rytprūsių katalikų kunigų specialiai parašomi. Pirmąjį tokį katekizmą buvo jiems dar 1770 m. išleidęs jėzuitas Jonas Joskaudas. Si labai gražia kalba parašyta knygelė vėliau buvo dar keletą kart perspausdinta. Naują katekizmą 1844 m. buvo jiems paruošęs ir išleidęs Varmijos vyskupijos kunigas Pranas Tiedigas (1793. XII. 1. — 1861. VI. 24.). 1856 m. Gumbinėje buvo išleista maldaknygė ,,Tayp turite melstis“. Jos autorius nėra nurodytas, bet galimas daiktas, kad ir ją parašė tas pats Tiedigas. Vėliau ją perredagavo ir 1873 m. antrą kartą iš
leido kunigas Jonas Zabermanas. Kunigas H. Vychmanas tiktai kurį laiką duodavo savo firmą katalikiškiems laikraščiams, ėjusiems Mažojoje Lietuvoje, lygiai, kaip ir kun. O. Hinzmanas. Šis, be to, 1902 ir 1909 m. Mažosios Lietuvos katalikams išleido katališką „Knygelę kasdieninių maldų“, o Klaipėdos klebonas kun. A. Švarkas 1863 ir 1883 m. išleido katalikišką katekizmą.

11.


Koks stiprus bebūtų buvęs tikybinis Maž. Lietuvos ūkininkų jausmas, vis dėlto viena religinė literatūra negalėjo atsakyti į visus jiems kylančius klausimus. Tačiau negausi vietos šviesuomenė, kurią ilgai sudarė veik vieni kunigai ir nuo jų priklausą pradžios mokyklų mokytojai, į tuos netikybinius reikalus beveik nekreipė dėmesio. Jų gaminama literatūra į tuos klausimus nedavė jokio atsakymo. Net tokiai svarbiai sričiai, kaip žemės ūkis, per visą šimtmetį terandame Danieliaus Teofilius Settegasto (a. 1730—1810) 1801 m. išspausdintas „Naudingas Biczių Knygeles“, kurios buvo dar pakartotos 1820 ir net 1906 m., ir tuo pat reikalu 1882 m. išspausdintą E. Radžiūno knygutę, pakortotą 1903 ir 1911 m. Iš veterinarijos srities dar nepaaiškėjęs ,,lietuwiszkas Dvvaronininkas“ 1842 m. išleido „Naujausias Galwijų Liwkarstos Knygas“, pakartotas 1861 ir 1862 m. O iš medicinos nuo 1878 m. beveik kasmet buvo kartojamos kelios šarlataninės Richterio knygutės, kurių vieną buvo išvertęs net E. Gisevius. Tai beveik visa populiaraus mokslo literatūra, kurią sugebėjo paruošti lietuviškai kalbanti, bet ne lietuviškai nusistačiusi vietos šviesuomenė, šiaip lengvų skaitymų turime dar nuolatos kartojamus „Dywnus Prisitiki-mus raguotojo Sygwrydo“, to paties Radžiūno Robinzoną ir keletą panašių beverčių knygučių.

Šią spragą iš dalies užpildė kalendoriau, kuriuos čia pradėta leisti net vieneriais metais anksčiau už Ivinskio kalendorius. 1841 m. Erdmonas Šesnakas pradėjo leisti „Prusiszkas Kalendras“, kurios ėjo ligi 1880 m., nuo 1866 m. surašomos Jurgio Urbono, nuo 1873 m. J. Meškaičio ir nuo 1877 m. Kristupo Kumutaičio. Greta jų, spaustuvininkas Reilenderis nuo 1852 m. keletą metų leido „Mažas Rytų ir Wakarų Prūsų Kalendras“, kurias redagavo J. Meškaitis. 1857 —1858 m. kun. Neisas to paties Reilenderio lėšomis leido „Krikszczioniszkas Kalendras“, kurias nuo 1876 m. iš jo perėmė Jurgis Traušys. nupirkęs Šrederio spaustuvę, šis kalendorius buvo leidžiamas keliasdešimt metų, ilgainiui net dviem skirtingais leidimais. Antras leidimas buvo vadinamas „Didžiosiomis Bwangeliszkomis Kalendromis“ ir buvo sudaromas tuo būdu, kad prie pagrindinio kalendoriaus buvo priedu pridedama ir knygutė. Tuo pačiu vardu, bet skirtingo turinio keletą kalendorių XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo išleidęs ir Martynas Jankus. Kadangi kalendorių leidimas buvo labai pelningas, nes leidėjams daug pajamų duodavo ir skelbimai, tai jų atsirado ir daugiau. Spaustuvininkus Reilenderis pradėjo nuo 1871 m. Tilžėje leisti „Lietuwiszkas Kalendras“, iš pradžių surašomas J. Meškaičio, paskiau J. Raudoniaus, vėliau J. Kelkio. Nuo 1885 m. jos, buvo pavadintos „Tilžė: Kaleiwio Kalendromis“ ir tuo vardu buvo leidžiamos dar po I Pasaulinio karo. Šias redagavo K. Jedinaitis, J. Raudonius, Jurgis Arnašius (1872. II. 12. — 1934. VI. 23.), D. Letzas K. Jurkšaitis ir kiti. Taip pat kitas „Lietuwiszkas Kalendras“ nuo 1877 m. beveik ligi naujausių laikų leido Klaipėdos Holzo ir Šerniaus spaustuvė. Jas iš pradžių redagavo Martynas Sernius (1849. XI. 10. — 1908. IV. 14.), paskiau K. Jedinaitis ir kt. Bet Tilžės „Lit. Kalendroms“ pakeitus savo vardą, nuo 1885 m. jas tuo pačiu vardu pradėjo leisti ir Tilžės spaustuvininkas Otto „Mauderodė (1852. IV. 26. — 1900. I. 17.). Jas redagavo Kristupas Kropaitis, paskiau Mikelis Kiošis. Šis kalendorius, ėjęs bene ilgiausiai iš visų, - buvo ir geriausia redaguojamas ir savo puslapiuose neretai spausdino straipsnelius, eilėraščius ir vaizdelius, paimtus iš Didžiajai Lietuvai skiriamų leidinių. Buvo ir daugiau smulkių Ir trumpai ėjusių kalendorių, pvz:. M. Plotos. Smalėjaus ir kt. Visi šie kalendoriai ir buvo svarbiausia pasaulietinė literatūra, patenkanti į ūkininkų rankas.

Įvedus Vokietijoje nuo 1848 m. konstitucinę santvarką, kai ir Maž. Lietuvos lietuviai virto laisvais piliečiais-balsuotojais, teko atkreipti didesnį dėmesį į jų tam tikrą politinį auklėjimą. Tai pagimdė politinę periodinę spaudą, deja, ilgą laiką lietuvišką tik savo kalba, bet ne politine tendencija. Tiktai XIX a. pabaigoje, prasidėjus savarankiškai politinei lietuvių akcijai, tai atsiliepė ir vietinėje periodinėje spaudoje.

Pirmuosius lietuviškus politinius laikraščius pagimdė 1848 m. politiniai sąjūdžiai. 1849 m. pradžioje pradėjus Tilžėje eiti vokiškam demokratiniam laikraščiui „Dorfzeitung fūr Preušsen“, kartu pradėta spausdinti ir jo lietuvišką dvisavaitinį priedą, „Lietuvišką Prielaišką“, kurią redagavo, greičiausia, pradžios mokyklos mokytojas Mauras Pučas. Dėl opozicinio tono vokiškąjį laikraštį administracijai sulikvidavus. Ir jo lietuviškas priedas iHio 1850 m. pradžios nustojo eiti. Tų pačių 1849 m. balandžio mėnesį Klaipėdos spaustuvininkas Horchas pradėjo leisti ,,Lietuwininkų Prietelį arba Klaipėdos Ceitungą“, redaguojamą Rudolfo Andriaus Cippelio. Ir šis laikraštis administracijai netiko. Bet ji jo nelikvidavo, tik iškėlė jo redaktorių kunigu į Darkiemį ir tuo būdu privertė leidėją laikraštį pačiam uždaryti, nes nebuvo kas jį redaguoja. Tie abu pirmieji lietuviški politiniai laikraščiai buvo opozicijoje prieš Prūsijos valdžią. Faktiškai tai nebuvo savarankiški laikraščiai, bet tik vokiškų laikraščių lietuviškieji leidimai. Tačiau jų pasirodymas paskubino leidimą „Keleivio“. Nors mintis tokį laikraštį leisti ir buvo dar 1844 m. kilusi, bet Prūsijos vyriausybė ryžosi jį leisti tiktai 1849 m., išsigandusi lietuvių ūkininkų palankumo demokratinėms idėjoms. „Keleiwiui“ leisti buvo nustatyta kasmetinė nedidelė subsidija, ir 1849 m. liepos 4 d. pasirodė jo pirmasis numeris. Jis be pertraukos ėjo savaitiniu laikraščiu ligi 1880. III. 30., visą laiką redaguojamas ir b veik visas prirašomas vieno Pridrikio Kuršaičio. Tai buvo pirmasis lietuviškas laikraštis tikra to žodžio prasme. Dėl jo griežtai konservatyvinės krypties, nustatytos jo faktinųjų leidėjų, ir dėl jo lojalumo Prūsijos valdžiai visi, kas apie jį vėliau rašė, jį ir jo įtaką Mažajai Lietuvai griežtai neigiamai apibudindavo. Tačiau atrodo, kad „Keleiwio“ toks visiškas pasmerkimas nėra teisingas. Pavarčius visus ,,Keleiwio“ komplektus, aiškėja, kad nors Kuršaitis jį vedė jam nustatyta politine linkme ir kiekviena proga griežtai pasmerkdavo kiekvieną politinės opozicijos pasireiškimą, bet savo tautai ir kalbai jis visada buvo ištikimas ir pats neretai labai griežtai bardavo tuos, kurių oportunizmas ėjo per toli ir vedė prie pamiršimo lietuvių kalbos teisių bažnyčioje ir mokykloje. Tokiais atvejais jis net nesiskaitė su tuo, kad ir jo faktinieji leidėjai dažniausiai tokiai antilietuviškai politikai ne tik pritardavo, bet ją ir organizuodavo. Kol Kuršaitis redagavo, „Keleiwį“, tol ir jo skaitytojai, nors iŠ jo ir nieko neišgirsdami apie lietuvių tautinį atgimimą, liko ištikimi savo kalbai. 1880. III. 30 „Keleiwiui“ sustojus, A. Einaris pradėjo jo vietoje leisti Tilžėje („Keleiwis“ buvo leidžiamas Karaliaučiuje) ,.Naująjį Keleiwį“, kurį 1883 m. trumpą laiką redagavo J. P. Kelkis. Nuo N. 19 šis laikraštis pasivadino „„Tilžės Keleiwiu“, vedamu tokia pat kryptimi, kaip ir ,,Keleiwis“, ir toks ėjo ligi 1924 m., Jurgio Arnašiaus redaguojamas. 1898-1910 m. prie jo buvo leidžiamas priedas „Keleiwio Draugas“. 1883 m. A,. Einaris atnaujino „Keleiwį“ senuoju vardu, tačiau nuo 1884 m. buvo susitarta jį leisti tik „Konzerwatywų Draugystės Laiszko“ priedu. Šis „Laiszkas“ buvo nuo 1882 m. Priekulėje leidžiamas vietoje 1880—1882 m. ten pat ėjusio „Tiesos Prieteliaus“. Jis ėjo ligi 1915 m. Leido J. Traušys, redagavo A. Einaris, V. Kučius ir kt.

1851 m. tas pats M. Pučas, kuris 1849 m. redagavo „Lietmviszką Prielaiszką“, pradėjo redaguoti ir tokio pat pavadinimo Tilžės vokiško laikraščio „Die freie Gemeinde“, priedą. Jo išėjo vos 7 numeriai, nes dėl savo krypties abudu laikraščiai buvo administracijai nepriimtini. Nusivylęs, Pučas emigravo į Ameriką. Žinomas tik iš „Keleivvio“ polemikos opozicinis „Lietuwiszkas Laiszkas“ ėjo 1882 m. Įsrutyje rinkimų kampanijos metu. Taip pat rinkimų laikraštis ,,Lietuwininkų Faslas“ gilutėje 1863—1864 m. ėjo kaip, vokiško pažangiosios partijos „Būrger-und Bauern-Freund“ laikraščio lietuviška laida. Abu tie laikraščiai smarkiai puolė konservatorius, agituodami už progresistus, nors lietuvių teisių gynimo atžvilgiu įvairios vokiečių ano meto progresyvinės partijos buvo gal dar blogesnės už konservatorius.

1877 m. pabaigoje Martynas Sernius pradėjo Klaipėdoje leisti ,,Lietuwiszką Ceitungą“ kuri ėjo ligi 1915 m., redaguojama paties Šerniaus, o jam mirus, nuo 1908 m. J. Šmidto. Iš pradžių Šernius ją leido aiškiai lietuviška linkme ir net spausdino laikraščio skiltyse  J. Sauerveino, J. Basanavičiaus, J. Šliupo ir kitų griežtai lietuviškus straipsnius. Bet vėliau, matyti, veikiamas grynai materialinių sumetimų, jis panašių straipsnių nebedėjo ir lietuviškų reikalų atžvilgiu pasidarė daug santūresnis, nors savo laikraštį vedė ir daug liberališkesne linkme už „Tilžės Keleiwį“ ar „Konzerwatywų Dr. Laiszką“. Paties Šerniaus nusistatymui būdinga yra ir tai, kad jis buvo vienas tų, kurie buvo iškėlę mintį Mažojoje Lietuvoje leisti laikraštį, skiriamą Didž. Lietuvai. Taigi jis buvo vienas „Auszros“ sumanytojų. 1896—1910 m. prie jo laikraščio ėjo priedas „Laukininkų Prietelius“. 1881—1882 m. rinkimų agitacijos metu konservatoriai leido nereikšmingus „Lekianczius Laiszkus“. 1884 m. kovo mėnesį Karaliaučiuje pradėjo eiti „Lietuwizkas Polytiszkas Laiszkas“, 1885 m. pabaigoje pasivadinęs „Žiūronu“ ir tuo vardu ėjęs ligi 1886 m. pabaigos. Jį redagavo Kristupas Kibelka. Jis spausdino ir Basanavičiaus, Vištaliaus ir kitų straipsnius ir buvo labai palankus lietuviškam sąjūdžiui. O iš viso karingai tuo reikalu buvo nusistačiusios, grynai lietuviškai Kristupo Voskos (1861. XII. 21. — 1905. XI. I.) redaguojamos „Naujos Žinios“, ėjusios tik 1889—1890 m. Galimas daiktas, kad jų tonas to laiko Mažosios Lietuvos visuomenei buvo kiek per ankstyvas, nes jos sustojo eiti dėl prenumeratorių trūkumo. Pagaliau 1890 m. pabaigoje vokietis Tilžės spaustuvininkas Otto Mauderodė pradėjo du kartus savaitėje leisti „Naują Lietuwiszką ceitungą“, kuri ėjo ligi 1915 m. Nebūdamas joks lietuviško sąjūdžio šalininkas, laikraštį leisdamas tiktai pelno sumetimais, bet matydamas, kad visos vokiškos kryptys jau yra atitinkamų lietuviškų laikraščių atstovaujamos, jis nusistatė leisti savo laikraštį, besiorientuojant į vietinius lietuvių reikalus, įstatymų ribose ginant jų visus reikalus ir teises ir palaikant rinkimų kompanijų metu savarankiškai lietuvių išstatomus kandidatus į parlamentą ir seimą, nors daugumas jų ėjo lietuvių konservatorių vardu. Pagal Mauderodės mintį, ta kryptimi visą laiką laikraštį redagavo Mykolas Kiošis. Vėlyvesnį lietuvių kandidatų laimėjimai rinkimuose žymia dalimi buvo N. L. C. nuopelnas. Nuo 1896 m. pabaigos prie jo ėjo ir savaitinis priedas „Kaimynas“, ilgainiui virtęs gerai redaguojamu vietos jaunimo laikraščiu, kuriame savo plunksnas bandė ir daugumas vėlesnių žymesniųjų Maž. Lietuvos veikėjų ir rašytojų. Jam artimos krypties buvo ir 1896. XI. 5 Tilžėje įsteigtas „Lietuwiszkas Laiszkas“, 1897 m. budingai pakeitęs savo vardą į „Auszrą“. Buvo tai organas „Lietuviškos Skyrimo Draugijos“, įsteigtas Enzio Jagomasto, vokiečių nužudyto 1941 m. Laikraštį redagavo K. Voska, paskiau J. Arnašius, o šiam 1899 m. perėjus redaguoti „Tilžės Keleiwį“, redakciją perėmė pats Jagomastas. 1889 m. prie jo ėjo ir Savaitinis priedas „Namų Prietelis“. Tačiau dėl straipsnio apie dr. Vilių Bruožį (Bruažį) laikraštis nuo 1899.X.3. buvo administracijos sustabdytas. Be to, redakcija turėjo sumokėti gan didelę piniginę baudą. Tais pačiais metais Tilžės spaustuvininkas J. Schoenke, kuris pralobo, spausdindamas Didžiajai Lietuvai skiriamus laikraščius ir knygas, įsteigė „Lietuwos Paslą“ leidžiamą kovai prieš Mažosios Lietuvos lietuvių atgimimą. Laikraštį redagavo P. Kuršaičio broliavaikis Aleksandras Kuršaitis (1857. X. 2. — a. 1944 m.), parinkęs bendradarbiais K. Jurkšaitį, mokytoją Lederaitį, V. Hoffheinzą (1848. III. 23. — 1897. I. 31.) ir kt. Nuo 1898 m. spalių mėn. pradžios pats leidėjas jį sustabdė, gal dėl to, kad neturėjo užtenkamai skaitytojų, o gal ir pabūgęs nustoti užsakymų iš Didžiosios Lietuvos. Kiti laikraščiai, ėję Maž. Lietuvoje XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje, daugiausia buvo jau šimtaprocentiniai lietuviški laikraščiai. Apie juos dar bus atskirai kalbama.

Politinė M. Lietuvos veikla, gan ryškiai atsispindėjusi jos laikraščiuose, beveik neturėjo jokios įtakos į neperiodinius leidinius. Iš šios srities žinom tik keletą politinių, prūsiškai patriotinių brošiūrų iš prancūzų karų meto, kurias 1814 m. ir vėliau išleido K. D. Hassensteinas. 1867 m. ir vėliau J. Urbonas keliose knygutėse, kurios prieš tai buvo spausdintos ir kalendoriuose, aprašė prūsų laimėjimus kare su austrais, o nuo 1871 m. per eilę metų K. Jedinatis atskirose brošiūrose aprašinėjo vokiečių laimėjimus kare su prancūzais. Šios brošiūros ir buvo pridedamos prie „Evangeliszkų Kalendrų“ ir su jomis sudarydavo „Didžiąsias Evangeliszkas Kalendras“.

12.


1865 m. lietuvių spaudos uždraudimas, perkėlęs visų lietuviškų raštų spausdinimą į Mažąją Lietuvą, iš pradžių vietos lietuvių santykiams neturėjo didelės įtakos. Iš knygų spausdinimo turėjo tik gerą pelną vokiečių spaustuvininkai, nes pirmoji lietuvių spaustuvė – J. Mikšo čia atsirado vos 1885 m. Bet ir vėliau nedidelės lietuviškos spaustuvėlės, be to dažnai įkurtos paskolintais pinigais, gan silpnai dirbo ir negalėjo daryti konkurencijos vokiečiams. Dažnai jos veikė labai trumpai. J. Mikšo spaustuvė po dviejų metų perėjo į rankas sulietuvėjusio vokiečio Ernesto Veyerio, o šis ją 1890 m-pardavė J. Schoenkei. 1889 m. Ragainėje įsteigtą Kristupo Voskos spaustuvę 1890 m. perėmė Martynas Jankus, kuris ją tuoj perkėlė į Tilžę, o iŠ čia į Bitėnus. Ši spaustuvė, dirbdama be kapitalo, tik retkarčiais tegalėdama paimti vieną kitą darbininką, dirbo su pertraukomis ir tik dėka paties Jankaus užsispyrimo išsilaikė ligi I Pasaulinio karo. Gal tvirčiausia buvo vieno E. Jagomasto spaustuvė Tilžėje, kurią jis nupirko 1896 m. Bet ji augo iš lėto ir spaudos draudimo metu didesnio vaidmens nevaidino. Tačiau visų tų lietuviškų ir nelietuviškų spaustuvių veikla siejo Mažosios Lietuvos gyvenimą su Didžiąja Lietuva ir -vertė maž po maž gyventojus iš abiejų pusių sienos, dirbtinai nuo amžių perkirtusios vieną bendrą lietuvių tautos organizmą, suprasti savo reikalų ir siekimų bendrumą. Rišo juos ir iš pat pradžios paaiškėjęs reikalas Didžiajai Lietuvai turėti Mažojoje savo atstovus, kurie ne tik čia palaikytų ryšius su spaustuvėmis ir su knygų užsakytojais bei knygnešiais, bet galėtų atstovauti ir prieš vokiečių administraciją. O tokiais galėjo būti ne atvykėliai iš D. Lietuvos, bet tiktai vietos žmonės.
Vyskupui Valančiui maždaug nuo 1867 m. pradėjus čia spausdinti savo politines ir nepolitines knygutes, jo įgaliotiniu M. Lietuvoje buvo kun. Jonas Zabermanas, kuris vėliau, Valančiui mirus, kurį laiką savarankiškai tęsė katalikiškų knygų spausdinimą, o apie 1890 m. perdavė jį vokiečiui spaustuvininkui Reilenderiui. Tačiau Zabermanas, kaipo katalikų kunigas, į bendrą Maž. Lietuvos protestantiškos visuomenės darbą neįsijungė, nors jo vaidmuo Didžiajai Lietuvai ir buvo labai ryškus. 1883 m. įkūrus „Aušrą“, o paskiau ir kitus laikraščius, kiekvienam jų teko turėti atsakingą vokiečių administracijai asmenį, kurio vardu laikraštis buvo oficialiai leidžiamas. Jiems neretai tekdavo eiti ir faktiškųjų redaktorių pareigas. Toksai darbas juos visus palengva siejo su visais visos Lietuvos vargais, jų psichikoje palaipsniui augo atjautimas visos Lietuvos ir lietuvių tautos bendrumo ir įsitikinimas reikalingumo Mažojoje Lietuvoje griebtis tokių pat kovos metodų, kokie jau buvo išbandyti Didžiojoje. Žymia dalimi iš to sąlyčio su anos pusės lietuviškuoju darbu ir čia išaugo naujasis, ilgai gal būti ir neįtakingas sąjūdis, nepriklausomas nuo tų visų grupių, kurios per visą XIX a. vadovavo Maž. Lietuvos politiniam, tikybiniam ir kultūriniam gyvenimui. Tai buvo grynai lietuviško nusistatymo kovojanti grupė, išėjusi iš pačios liaudies gelmių, neturtinga inteligentinėmis pajėgomis, neturinti ryškesnių vadų ir vardų, dažnai, bejieškanti naujų kovos kelių, daranti stambias politines ir visuomenines klaidas, bet ligi paskutinio kraujo lašo ištikima savo kraštui ir savo visuomenei ir tai ne vien tai jos daliai, kuri buvo vokiečių šimtmečiais slegiama ir naikinama, bet visai lietuvių tautai.

Šiam tautiniam Maž. Lietuvos atgimimui atsirasti padėjo ne vien bendradarbiavimas su anos pusės lietuviais, bet žymia dalimi ir Jurgio Sauerweino (1831. II. 15. — 1904. XII. 16.) veikla, prasidėjusi čia maždaug nuo 1877 m., t. y. dar prieš „Aušrą“, šis nenuilstamas kovotojas už slegiamųjų tautų teises, vokietis kilimo, susidūręs su M. Lietuvos lietuviais, beveik dvidešimt metų gyveno jų tarpe, sielodamasis jų vargais ir kovomis. Savo spausdinamais vietos spaudoje straipsniais, eilėraščiais (jų vienas „Lietuviais esame mes gimę“ virto net pirmuoju lietuviškuoju tautiniu himnu) ir gausiomis knygutėmis, leidžiamomis lietuvių ir kitomis kalbomis, iš pradžių jis tik stengėsi padėti lietuviams laimėti bendras teises tautiškai gyventi, bet vėliau žadino ir tautinę ambiciją, pasitikėjimą savimi, savo tauta ir savo ateitimi, pasigerėjimą savo praeitimi. Nors jam ne kartą teko savo veikloje apsivilti, o savo gyvenimo paskutiniaisiais metais jis iš viso pasitraukė iš lietuvių viešojo gyvenimo ir nustojo lankęs Mažąją Lietuvą, tačiau jo įtaka buvo labai didelė ir ypač dėl to, kad turėdamas išimtinus gabumus kalboms, jis lietuviškai buvo puikiausiai išmokęs ir nei raštuose, nei korespondencijoje su vietos lietuviais kitos kalbos nevartojo. Jo galbūt įtakoje ir atsirado tas vietos lietuviškasis patriotizmas, kuris čia po Rėzos laikų buvo jau iš viso išnykęs.

Nuo 1880—1882 m. į Maž. Lietuvos darbą buvo kiek įsijungęs ir dr. J. Basanavičius savo straipsniais, spausdintais „Naujajame Keleiwyje“' ir „Lietuvviszkoje Ceitungoje“, kuriuose jis kėlė Lietuvos praeities gerbimą ir meilę. Bet būdamas ne tiek kovotojas, kiek kabinetinio darbo žmogus, jis čia didesnės įtakos vietos lietuviams neturėjo.
Pirmasis vietos lietuvis, nauja kryptimi vietos spaudoje atsiliepęs, buvo Martynas Jankus (1857. IX. 7. — 1946. V. 23.). Jis jau 1882 m. išleido pirmąją savo sukompiliuotą knygutę „Lietuwiszkos ir seniausios Dainų Knygelės“. Per metų eilę jis panašaus turinio knygučių buvo išleidęs daugybę. Kitos jų buvo parašytos ir originaliai, bet jų tarpe buvo nemaža ir tokių, kurios ne daug aukščiau stovėjo ir už aną „raguotąjį Sygwrydą“, bet beveik visose buvo ta pati nuoširdi patriotinė gyslelė. Keletą metų pasirašydamas ,,Aušros“ atsakomuoju redaktorių ir kartais šį bei tą ten išspausdindamas, jis jau anksti pradėjo rišti abiejų dalių lietuvius. Kad ir neturėjo nei rašytojo, nei publicisto gabumų, jis nuolatos kūrė naujuosius laikraščius, skiriamus visiems lietuviams. Jų daugumas betgi neturėjo jokio pasisekimo ir sustodavo vien tik vieną kitą numerį išleidus. Leido juos daugiausia tam, kad duotų savo spaustuvėlei darbo. Tačiau vienas iš tų visų laikraščių, 1900—1902. I. 15. leista „Saulėteka“, redaguojama Anso Bruožio, be abejo buvo vienas geriausiųjų ir rimčiausiųjų Maž. Lietuvos laikraščių, kuriame gražiai bendradarbiavo abiejų dalių lietuvių, rašytojai. Jankaus plačiai organizuotas kontrafakcinių leidinių platinimas padarė ji įtakingą ir mėgiamą knygnešių tarpe. Bet tiek vietos, tiek Didžiosios Lietuvos šviesuomenės tarpe jis nebuvo populiarus dėl tų nuolatinių materialinių ir kitokių konfliktų, kurie iškildavo ryšium su jo veikla spaudoje. Pats jis leido ir protestantų ir katalikų knygas, ir kartu griežtai prieštikybines, konservatyvines ir socialistines, ir dėl to buvo kartais Prūsijos valdžios organams įskundžiamas tiek katalikų dekano Januskauskio, tiek protestantų kunigo Jurkšaičio. Turėjo susidūrimų ir su „Varpo“ redakcija ir dėl to per visą amžių buvo kitų senųjų varpininkų kaltinamas, ką tik neprivedęs „Varpo“ prie bankroto, nors iš tikrųjų tai varpininkai jį patį buvo prie bankroto privedę, kada jis neapdairiai buvo su jais pasirašęs sutartį, iš kurios galėjo turėti ir turėjo tik didelius nuostolius. Tačiau nežiūrint tų visų svyravimų ir klaidų, jis visados pasilikdavo ištikimas Lietuviškumui ir kovai prieš vokiečius ir visus vietos vokietininkus.

Vienu laiku su Jankumi iškilo čia ir Jurgis Miksas (1862. III. 18. — 1903. V. 1.), kuriam teko, dar visai jaunam, kurį laiką ir faktiškai redaguoti „Auszra“, kai Šliupui į Ameriką išbėgus, laikraštis liko be redaktoriaus. Rimtas publicistas savamokslis (mokslo, kaip ir Jankus, buvo nedidelio), jis kurį laiką bene geriausiai „Aušrą“ redagavo, tik kai kuriais savo entuziastingai patriotiškais, bet kiek neatsargiai parašytais straipsniais sukėlė prieš save ir prieš laikraštį kitų Didžiosios Lietuvos kunigų griežtus protestus iš kurių vėliau išaugo ir pačių aušrininkų skilimas, privedęs prie „Aušros“ susilikvidavimo. Miksas sumanė ir pačiai Mažajai Lietuvai Įsteigti savitą „Aušrą“ ir 1884 m. pradėjo Ragainėje Syberto spaustuvėje leisti „Niamuno Sargą“, kurį v,1885 m. perkėlė į Tilžę, į savo ten naujai įkurtą spaustuvę. Daugumas čia spausdinamų straipsnių buvo kartojami iš „Aušros“' ir Amerikos „Lietuviškojo Balso“, bet buvo ir originaliai parašytų. Tais pačiais 1884 m. lygiagreta „Aušros kalendoriui“ buvo išleistas ir „Niamuno Sargo“ kalendorius. 1886 m. Mikšo spaustuvei subankrutavus, laikraštis kuri laiką buvo sustojęs, bet kitais metais jį dar buvo atgaivinęs Ernestas Veyeris kuris tačiau dėl materialinių sunkumų tų pačių metų birželio mėnesio pabaigoje turėjo jį sustabdyti. Sunku dabar pasakyti, ar jis būtų galėjęs ilgiau eidamas suvaidinti čia „Aušros“ vaidmenį, tačiau per tą laiką jis dar nebuvo spėjęs įleisti tvirtesnių šaknų į vietos lietuvių sąmonę ir prenumeratorių turėjo nedaug. Negalėjo jų atmušti iš kitų vietos laikraščių.

Pasigavę dr. Basanavičiaus dar 1882 m. „Lietuwiszkoje Ceitungoje“ iškeltą sumanymą įkurti „Lietuwiszkąją Mokslo Draugystę“, (tam buvo ten pat pritarę ir J. sauerveinas su J. Šliūpu), šie pirmieji Maž. Lietuvos entuziastai 1885. II. 15. įsteigė ir pirmąją lietuvių kultūrinę organizaciją, „Byrutės“ draugiją, kurios steigėjais buvo pasirašę J. Miksas, M. Jankus, E. Veyeris ir Kristupas Voska (1861. XII. 21. — 1905. XI. l.). Šioje draugijoje kurį laiką rimta vaidmenį vaidino ir dr. Vilius Bruožis (Bruažis) (1843. V. 17. — 1909. VII. 6.), kuris vėliau buvo labai artimas varpininkams ir jiems savo materialine garantija leido išbristi iš krizės, leidžiant „Varpą“. Tačiau rimčiausiam ir gabiausiam „byrutininkui“ J. Mikšui dėl grynai asmeniškai šeimyninių priežasčių greitai pasitraukus ne tik iš darbo, bet ir iš Maž. Lietuvos,. o iš visų inteligentiškiausiam jų veikėjui, dr. Bruožiui, įsivėlus į įvairias bylas, jam iškeltas ryšium su jo gydytojo praktika ir vartojama gydymo sistema, nebuvo kas rimtai draugijai vadovautų. Ji dar ilgai gyvavo, bet rimtesnio vaidmens Maž. Lietuvos gyvenime nesuvaidino, nors jos darbas ir neliko be pėdsakų. Vilniuje įsikūrus „Lietuvių Mokslų Draugijai“ visa „Byrutės“ biblioteka ir kiti rinkiniai buvo jai atiduoti.

Nuo 1886 m. čia pat pradėjęs veikti Vilius Kalvaitis buvo iš esmės ne visuomeninis veikėjas, bet rinkėjas — tautosakininkas, paskelbęs eilę didelės vertės specialių darbų. 1886 m. atskiru lapeliu iš leidęs eilėraštį „Draugams“, Rokaičių ūkininkas Dovas Zaunius tik retkarčiais atsiliepdavo spaudoje, bet vaidino labai rimtą vaidmenį, politiniame ir visuomeniniame atbundančio krašto gyvenime. Jis ilgą laiką buvo varpininkų ir balsiečių lėšų saugotoju. Panašų vaidmenį vaidino ir Jurgis Lapinas (1865—1932. V. 9.), kuriam teko ilgus metus būti „Varpo“, „Ūkininko“, „Tėvynės Sargo“ ir „Žinyčios“ atsakomuoju redaktorių ir administratorium. Nuo 1899 m. tas faktiškojo Varpininkų administratoriaus pareigas iš jo perėmė D. Zauniaus duktė Morta Zauniūtė, kuri sugebėjo visiškai sutvarkyti pairusius demokratinės spaudos finansus ir išsaugojo jų
brangų mūsų kultūrai archyvą su visais laikraščių rankraščių originalais. Paskiau, perėmusi ir „Kankinių Kasos“ finansų tvarkymą, kartu su Felicija Bortkeyičiene virto nepakeičiama globėja mūsų tremtinių už spaudą. Ruošiant lietuvišką paviljoną pasaulinėje 1900 m. parodoje Paryžiuje, Zauniūtė surinko ir persiuntė visą šiai parodai skiriamą medžiagą ir jai paruošė ir išspausdino lietuvių spausdinių, išspausdintų gotinėmis raidėmis, katalogą ir ligi 1900 m. davestus papildymus Zanavikučio —  Angrabaičio lietuviškųjų kontrafakcijų statistikos.

1891—1893 m. M. Jankus abiems Lietuvos dalims leido ir pirmąjį lietuvišką humoristinį laikraštį „Tetutę“, kurią pats vienas visą ir prirašydavo. Tačiau tenai buvo ne tiek humoro, kiek atsiskaitymo su jį užgavusiais ar jam pakenkusiais asmenimis.

1890 m. „Zemaičįų ir Lietuvos Apžvalgos“ atsakomuoju redaktoriumi pasirašė vos 20 metų turėjęs Ensis Jagomastas. Greitai nuo to darbo atitrauktas privalomos karo tarnybos, jis nuo 1896 m., įsigijęs Tilžėje spaustuvę, įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, dirbdamas ne tiek plunksna, nors ir čia jis pasireiškė leisdamas 1896—1897 m. jau anksčiau minėtus ,,Lietuwiszką Laiszką“ ir „Auszra“, kiek leisdamas ir spausdindamas knygas ir rinkdamas lietuviškus senuosius spaudinius, iš kurių ilgainiui susidarė viena iš gražiausių tokių privatinių kolekcijų. Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, jis liko anoje Nemuno pusėje vienu paskutiniųjų lietuviškumo mohikanų, organizuodamas ir dalyvaudamas vietos lietuvių organizacijose, leisdamas laikraščius, kalendorius (jo leidžiamas „Prūsų Lietuvos kalendorius“ buvo vienas geriausiųjų mūsų tokios rūšies leidinių), populiarias knygutes, kurių žymią dalį parašydavo jo duktė Ona, jis su kitais neduodavo ten užgesti lietuviškai šventajai ugnelei. Tokia jo veikla savaime turėjo sukelti ir vokiečių ir vokietininkų neapykantą ir persekiojimus. Jau paskutiniojo karo metu vokiečių Vilniuje suimtas, jis buvo žvėriškai su visa šeima nužudytas Jagomasto „Lithuanios“ spaustuvė dar prieš I Pasaulinį Karą turėjo to paties vardo atžalą Klaipėdoje, kuri keletą metų leido grynai lietuviška ,,Apžwalgą“. O 1913 m. įkurta „Spaudos“ (Pavlovskio) spaustuvė nuo 1924 m. leido „Naująjį Tilžės Keleiwį“.

Didžiosios Lietuvos laikraščiams pradėjus eiti iš Mažosios, vietos lietuviai buvo ne tik jų atsakomieji redaktoriai ir spaustuvininkai, bet ir bendradarbiai, kurie neretai tiems laikraščiams duodavo ir daug teigiamos medžiagos. Vienas iš tokių bendradarbių buvo Jerkmonas Penčiukas (a. 1852—1897. IV. 3.), nuo pat „Varpo“ leidimo pradžios vedęs jame užsienio politikos skyrių, kuriam redakcija neturėjo kito žmogaus. Nuo 1891 m., tuomet dar studentas, Vilius Gaigalaitis, pasirašydamas Chronopolitano ir Vaivado slapyvardžiais, keletą metų duodavo ,,Varpui“ vertingus straipsnius iš literatūros ir bibliografijos, o 1892— 1894 m. buvo net .nuolatinis apmokamas korespondentas Plymoutho „Vienybės Lietuvininkų“, kuriai duodavo sistematingas Mažosios Lietuvos gyvenimo apžvalgas. Baigęs universitetai apgynęs jau anksčiau minėtą vertingą disertaciją ir ordinuotas kunigu, dirbdamas tikybinėse organizacijose ir laikraščiuose, jis įsitraukė ir į viešąją vietos politiką ir 1903—1918 m. buvo vienintelis lietuvis atstovas Prūsijos seime, atkakliai ten gynęs lietuvių teises mokykloje ir bažnyčioje. Pagaliau, Klaipėdos kraštui atskilus nuo Prūsijos, jis dar ilgai ant savo pečių nešė kovą už atpalaidavimą šio krašto bažnyčios nuo priklausomumo vokiečių konsistorijoms.

Iš išorės kukli, bet labai reikšminga buvo rolė Mortos Raišiukytės (1874. XII. 12. — 1933. VII. 14.). Ji jau nuo 1901— 1902 m. bendradarbiavo su Vydūnu „Bendraitėje“, „Senutėje“ ir kitur, parašė labai vertingą straipsnį apie lietuviškų juostų audimą, lietuviškai išspausdintą vokiškame žurnale „Mitt d. Lit. Lit. Gesellschaft“ 1901 m., ir paskiau nuolatos bendradarbiaudama su Vydūnu, leisdama jo raštus, sudarė šiam žymiausiam Mažosios Lietuvos rašytojui tokias darbo sąlygas, kuriomis tik ir galėjo jo gabumai pilnai .išryškėti.

Jau nuo 1897 m. „Kaimyne“ spausdinami pirmieji Jono Vanagaičio (1869. IX. 23. — 1946. IX. 9.) straipsneliai. Ilgainiui .lis čia išvarė nemažą kultūrinį ir politinį barą nors ir jam, kaip ir M. Jankui, didesnei įtakai įsigyti kliudė pažiūrų nepastovumas ir kartais per staigus persimetimas iš vienos orientacijos į kitą. čia jis dirbo su „lietuviškais konzervatyvais“ ir jiems rašė lietuviškus atsišaukimus, čia vėl rėmė vokiečių socialdemokratų pastangas lietuviškais atsišaukimais ir kalendoriais (Vanagaičio verčiamais) patraukti savo pusėn Maž. Lietuvos lietuvius rinkėjus, o pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje jis trumpą laiką net buvo pradėjęs ir į lenkus orientuotis. Bet .10 1909 m. įsteigta ir penkeris metus leista „Byrutė“ virto įdomiu laikraščiu, kuris net Didžiojoje Lietuvoje ir Amerikos lietuvių buvo skaitomas daugiau, kaip Mažojoje. Jo įsteigtas 1910 m. lietuvių laikraštis vokiečių kalba „Allgemeine Litauische Rundschau“ gražiai informavo apie lietuvių visuomeninį ir literatūrinį gyvenimą ne tik vokiečių visuomenę, bet ir pačius suvokietėjusius lietuvius Jo pavyzdžiu vėliau pasekė ir kiti. (Unsere Stimme, Mitteilungen der preuBischen Litauer.)
 
Tačiau vienas įdomiausiųjų ir rimčiausiųjų Maž. Lietuvos darbininkų — patriotų buvo Ansas Bruožis. Iš profesijos kuklus spaustuvės darbininkas, bet kartu ir gabus rašytojas, vos dvidešimt porą metų turėdamas redagavęs jau „Saulėteką“, kiek vėliau talkininkavęs Janulaičiui prie „Darbininkų Balso“, spaudą leidus kurį laiką dirbęs Vilniuje spaustuvės darbininku, jis su dideliausiu kruopštumu ir sąžiningumu rinko medžiagą savo krašto politiniam ir kultūriniam gyvenimui pažinti. Tais klausimais jis paskelbė eilę raštų, ligi šiol sudarančių svarbiausi visų žinių apie Mažąją Lietuvą šaltinį. Tai Prūsų Lietuvių Raštija 1913 m., Prūsų Lietuvių laikraščiai 1914, Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji kalbos mylėtojai 1920 m., Mažosios Lietuvos politikos veidrodis ir kt. Miręs 1928 m. pabaigoje, jis visas savo santaupas užrašė kultūros reikalams, fondui panašioms knygoms leisti.

Pagaliau prisimintinas ir Jokūbas Stikliorius (1871, VII. 25. — 1942. II. 19.), prieš pat pirmąjį Pasaulinį karą leidęs „Lietuviškai vokišką Savaitraštį“, vėliau virtusį „Prūsų Lietuvos Savaitraščiu“, kurio tekstas, sudarytas iš lietuvių literatūros pavyzdžių, buvo lygiagreta spausdinamas lietuviškai ir vokiškai ir buvo skiriamas apvokietintiems lietuviams, norintiems pramokti lietuviškai, lygiai ir tiems Didž. Lietuvos lietuviams, kurie norėjo pramokti vokiškai. Po ano karo J. Stiklioriaus vadovaujama Klaipėdos „Aukuro“ draugija buvo viena rimčiausių Klaipėdos krašto kultūros organizacijų.

Nuo 1905 ligi 1914 m. ir nuo 1918 ligi 1922 m. Mažojoje Lietuvoje buvo ypač išpopuliarėjusios ir gražiai veikė įvairios jaunimo organizacijos, turėjusios ir savo laikraščius. Daugumas iš jų tarpo vėliau buvo tais darbininkais kuriems, kaip ir šiame skirsnelyj paminėtiems, bendra tėvynė buvo jau visa Lietuva, kad ir dirbtinai politinės sienos perkirsta. Nėra abejonės, kad daugelis jų susilauks savo istoriko, kuris sugebės tinkamiau jų darbą įvertinti, nors jiems dar nepavyko sujungti gražiųjų Nemuno ir Priegliaus upynų šalių.


Užkanda pabarėje