IŠ MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪRINIO GYVENIMO 16-18 AM. Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Lietuvoje dažnai girdėdavome, kad vokiečiai kalba apie vadinamąją „kultūros liniją“, kuri baigdavosi iš Didžiosios Lietuvos Mažosios Lietuvos sieną peržengus, t. y. patekus į Rytprūsius. Paprastai ten krisdavo į akis ryškus pasikeitimas Lietuvos nenaudai: geri keliai, apsodinti medžiais plentai, čerpėmis dengti arba raudonai dažyti stogai, tvarkingai išdėstyti ūkiai, daug mūrinių pastatų ir t. t. Ypač ryškėdavo tas skirtingas išorės vaizdas pačiame pasienyje. Vokiečių administracija 19- jame amž. stengėsi tą skirtumą vis labiau ryškinti. Bet ji rūpinosi keisti ne tik kultūrlandšaftą, Ji veikė per mokyklas, bažnyčią, kariuomenę, per valdžios įstaigas ir t. t., siekdama atimti lietuviams jų kalbą ir performuoti pačią lietuvio dvasią. Reikia pripažinti, kad vokiečiai pasiekė žymėtinų rezultatų! Lietuvio siela Maž. Lietuvoje buvo aplaužyta.

Bet žvilgterkime gilesnėn praeitin! Pažiūrėkime, kaip tada atrodė šio krašto lietuvių dvasinis gyvenimas ir ar jų kultūriniai santykiai daug kuo skyrėsi nuo Did. Lietuvos gyventojų. Pažiūrėkime, ką kalba istorijos versmės, praeities liudininkai iš prieš 200—300 metų.

Nenorime siekti per daug giliai į vietos gyventojų, į skalvių ir nadruvių, praeitį, į prūsų senovę (12—14 a.). Ten rastume pvz. „šiaurės Tacito“ Adomo Bremeniečio (ca. 1075 m.) žinią apie sembus (Karaliaučiaus srities gyventojus), jog jie esą „geriausieji žmonės“ (homines humanissimi). Daug esą būtų galima pasakyti girtino (laudabilia) apie jų papročius, jei tik jie išpažintų Kristų. Vertas dėmesio taip pat būtų pirmojo prūsų krašto kronisto, Vokiečių Ordino kunigo, Petro Dusburgo (1328 m.) kronikos ištisas skyrelis apie senųjų prūsų pagonybę, tikėjimą, ir papročius. Įdomiame krašto kultūros paveiksle Dusburgas įrašė tą visada įsidėmėtiną pakinį apie prūsų tikėjimą į pomirtinį gyvenimą:

Tikėdami kūno prisikėlimą, prūsai samprotavo, jog kiekvienas, ar kilnus ar prasčiokas, turtingas ar vargšas, galingas ar menkas, koks buvo šiame gyvenime, toks liksiąs ir būsimam. Iš to sekė, kad su mirusiaisiais kilniaisiais kartu buvo sudeginama ginklai, arkliai, vergai ir tarnaitės, rūbai, medžioklės šunys, plėšrieji paukščiai (sakalai) ir viskas, kas prie karo priklausė. O su prasčiokais buvo deginama viskas, kas prie jų pareigų priklausė.

Didžiojoj Lietuvoj vėliau turime, be kitko, autentiškų raštų liudijimų apie panašius sudeginimus didžiųjų Lietuvos kunigaikščių: Algirdas pvz. buvo iškilmingai sudegintas su įvairiausiais savo daiktais, net su 18 žirgų. Apie Kęstutį rašo kitas kronistas, kad jis buvo sudegintas su savo arkliais, rūbais, ginklais, medžioklės šunimis ir pakalais.
Prūsų gamtos kultą, jos įdvasinimą Dusburgas aptarė tokiu sakiniu:

Ir kadangi (prūsai) taip Dievo nepažino, tad atsitiko, kad per klaidą visą sutvėrimą Dievo vietoje įdvasino (garbino), būtent saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną paukščius, net keturkojus iki rupūžės. Taip pat turėjo jie įdvasinamų (šventų) mišku, laukų ir vandenų. Juose neišdrįso malkų kirsti, žemės dirbti arba žuvų gaudyti.

Visa tai vienu ar kitu būdu randame vėliau ir Didž. Lietuvos lietuvių tikėjimo šaltiniuose, būtent Ipatjevo, Malalos Pasaulio, Dlugošo kronikose. Niekas šiandien negalėtų įstengti pravesti ribos tarp dvasinio pasaulio kairės ir dešinės Nemuno pusės gyventojų. Žinoma, galėjo būti sritinių individualumų kai kuriose kulto rūšyse, bet bendrai pagoniškasis tikėjimas buvo tas pats. Ir todėl, norėdami pavaizduoti ano meto Didž. Lietuvos lietuvių tikėjimą, mes griebiamės prūsų žemėje atsiradusių ar apie juos kitur surašytų šaltinių: Adomo Bremeniečio, popiežių bulių, Christburgo taikos akto, Dusburgo ir t. t.. Nors kritiškai vertindami, bet skaitome ir vėlesnes kompiliacijas — kronikas: S. Grunau, Luk. Davidą, K. Schūtze, K. Hennebergerį, Chr. Hartknochą. Tie šaltiniai analoginiu būdu padeda taip pat aiškinti Didž. Lietuvos kultūrinius santykius.

16—tajam amž. taip pat randame nuostabių atitikmenų kultūriniame Maž. ir Didž. Lietuvos Lietuvių gyvenime. Ir Maž. Lietuvoje, kurios gyventojus pirmasis Prūsų herzogas Albrechtas visomis jėgomis stengėsi padaryti gerais protestantais, randame daug senojo tikėjimo liekanų. Naujasis mokslas kaimo žmogelio galvoje dar vos laikosi, ir tai grubiai sukonkretintomis sąvokomis. O jos mezgamos su senąja pagonybe. Nors ir vyksta pamažu religinių motyvų keitimasis, bet senieji papročiai sunkiai traukiasi Iš gyvenimo. Čia veikė daug veiksnių. Ne paskutinėj vietoj buvo ir tai, kad baudžiauninkui naujoji religija buvo susieta su naujais, svetimais ponais, su vokiečiais.

16—tame amž. skelbiama Prūsuose daug seimų nutarimų — „Landesordnungen“ — kovojančių su pagonybe ir burtais, vadinančių juos paprastai bendrų vardu ,,zowberey“ ir „u n g e 1 o w b e“ (Unglaube). Vadinam. „Constitutiones synodales“ (1530 m.) išskaičiuoja dešimtį ankstyvesniuose šaltiniuose daugumoje neminimų prūsų dievų vardų. Vėlesnieji valstybės ar bažnytinės vyriausybės įsakymai bei draudimai ilgai mini pagarsėjusias ,,ožio aukas“ (Bockheiligung).

Nė reformacijos sąjūdis čia negalėjo padaryti žymių atmainų. Neminėsim plačiau to religiškai — kultūrinio gyvenimo paveikslo Maž. Lietuvoje, nors jam pavaizduoti medžiagos yra daugokai. Vartydami to meto raštus, pirmiausia susitinkame su Mažvydu. Šitas Maž. Lietuvos protestantų kunigas lotyniškai rašytoje savo garsiojo katekizmo įžangoje piktinasi tais, kurių daugelis net ir dabar, kas baisiau yra klausyti, viešai laikosi stabmeldybės ir ją skelbia: vieni garbina medžius, kiti upes, dar kiti gyvates, kiti ką kitą, vis teikdami dievišką pagarbą. Yra tokių, kurie daro įžadų Perkūnui, kai kurių (žmonių) javų reikalui yra garbinamas Laukosargas ir gyvulių reikalui — Žemėpatis, kurie nedoriems darbams yra nukreipę savo dvasią, laiko savo dievais Aitvarus ir Kaukus.

Šitaip trumpai Mažvydas apibudino 16 a. turbūt Ragainės krašto lietuvių pagonybę. Savo lietuviškai ir eilėmis surašytame įvade M. Mažvydas vėl mini dievų vardus žmones ragindams:

Kaukus, Szemepatis ir laukasargus pameskiet. Visas welnuwas deiwes apleiskiet. Tos deiwes negal iums neką gierra doty Bet tur vysus amszinai prapuldinty.

Ir kiti protestantų kunigai, kovodami su pagonybės likučiais, rasdavo reikalo Maž. Lietuvos gyventojus pagraudenti. Pvz. Jono Bielauko ir Mykolo Sappuno Postilėje, vadinamajame VVolfenbuettelio bibliotekos rankraštyje, (1573 m.) yra sakoma apie lietuvius, kad jie tiki ing szemepazius, Eitwarius, kaukus, appidemes, kalnus, akmenis, medžius, gaius (kaip ghe vadinna alkus) Vpes, perkūnų...

Kitoje vietoje, nurodant, kad Kristus yra vienintelis žmogaus kūno ir dvasios gelbėtojas, Postilėje sakoma:

... kagi tada biednasis szmagus turėtų kitų pagalbininkų kaip tai szinų burteninkų, ir kitų manenikų ieschkati, angų kittas Deiwes, welinus, kaip tai szemepaczius, kaukus Apidemes, kalnus, Alkus, upes, Akmenis, Eitwarius Perkūną melsti a garbinti jeib kakiagi ligai, akių, dantų, nagų ieib kuragi sunura kuna mūsų.

Šitokį ištraukų vaizdą iš ano meto raštų galėtume pratęsti. Uolieji Prūsų Lietuvos reformatoriai senąjį lietuvių tikėjimą, natūralų ir įgimtą žilosios pagonybės palikimą, žinoma, laikė didele kliūtimi naujajai religijai. Todėl jie visi barėsi dėl to. Įdomu, kad Didž. Lietuvoje, kur pagonybė dėl žinomų sąlygų dar ryškiau galėjo laikytis, mes taip pat sutinkame panašiai suformuluotus priekaištus. Štai kan. N. Daukša savo iš lenkiško verstame Ledesmos katekizme, ^aiškindamas, kas nusideda pirmajam Dievo įsakymui, panašiai skaičiuoja:

Szitie ipaczei, kurie garbina vgnį, žeminą, giwates, zalczius, perkūną, medžius, alkus, Medeinės, kaukus ir kitus biessus: ir anie kurie zinauia, burę, nuodiia alwu, yr waszka laia, ant' putos ir ant pauto węizdi.

Vakarinė Lietuva iš tiesų turėjo būti antrą kartą pakrikštyta. Tą krikštą 16—17 amž. sąvartoje atliko jėzuitai, ir, jie nustebo Žemaičiuose radę grubiai pagonišką liaudį. Bet įdomu, kad tuo pačiu laiku kaimyninės Maž. Lietuvos veidas yra labai panašus. Tai parodo ir oficialūs raštai. Pavyzdžiui, Prūsų hercogas savo 1578 m. lietuviškai rašytame dekrete Tilžės apskrities bažnyčioms įsako krikščioniškai gyventi ir mesti pagoniškus papročius — vaikinių kūdikių bei sąnarių liejimą, užkalbėjimą, saitų davimą ir t. t. Šitokiais ir kitais dalykais esąs daromas ,,didis stabu meldims bei Diewa panekinims“. Ragainės apskrities Bažnyčioms jis rašo:

daug Kurschu ir Lietuvininkų mušu scha walschcziaus Ragainės ir Tilszes didi Deiwiu alba stabu garbinaghima darą alba laika atla(n)kidami Gaius, affierawadami bernelius waschka alba sąnarius kakius isch waschka padaritus ir paweikslius bandikschczia kakia daranczius ir kitus szalineghimus alba szinavimus bei burtawimus laikantis.
Vaškinės figūrėlės, kurios vaizdavo susirgusį žmogų, gyvulį ar atskirą jų sąnarį, berods, buvo aukojamos išmelsti sveikatos iš blogų dvasių. Dvasia, kuri buvo užkerėjusi žmogų ar gyvulį, po tokios maldos turėjo jį paleisti iš nesveikatos. Šitokios vaškinės figūrėlės būdavo atnešamos ir į bažnyčią ir skiriamos su tam tikra intencija kuriam nors šventajam (katalikybės liekana) kad tas duotų sveikatą. Toks vaškinių figūrėlių liejimas, matyti, Prūsuose buvo labai paplitęs. 1541 m. išleistuose krašto potvarkiuose yra smarkiai draudžiami tos ir kitos rūšies burtai, prietarai ir papročiai. O jų, matyti, dar buvo labai daug. Tai parodo ir luomų seimų (Standetage Preussens) nutarimai prieš burtininkus ir burtinikes (czowberer, czowberinne). Bet ta kova, nors žmonės būdavo teisiami ir baudžiami, negalėjo būti sėkminga, nes dar 1604 m. Įsrutės apskrities instrukcijoje figūruoja burtininkai (Borter) ir žyniai (Szierer). Evangeliškuose bažnyčios nuostatuose taip pat sužymėti įsakymai liuteronų kunigams (1541, 1548 m.) kovoti su prietarais ir burtais, uždrausti vaškines statulėles nešti į bažnyčią. O 1638 m. Įsrutės ir kitų lietuviškų apskričių vizitacijoje yra aprašomi pagoniški lietuvių laidotuvių papročiai. Mirusieji esą apvelkami gerais išeiginiais drabužiais, jiems į grabą dedama pinigų ir t. t. Apskritai lietuviuose esą. daug burtininkų (Burtenicker, Wahrsager und Zanteler).

Plačiau neanalizuodami Šitų šaltinių ir kartais gana bendrais žodžiais padarytų pastabų, galime neabejotinai teigti, kad Maž. Lietuvos kaimas 16—tame ir 17—tame amž. buvo, kaip ir Didž. Lietuvoj, pilnas pagoniškų prietarų ir burtų. Iš tų pasaulinės ir bažnytinės vyriausybės oficialių įsakymų įsidėmėtina ir tai, kad 16—tojo amž. antroje pusėje taip pat ir Prūsų lietuviai dar uoliai lankydavo „gojus“ (alkus), įdvasindavo medžius, kalnus ir t. t. Užbaigai tos rūšies duomenų galime dar paminėti Maž. Lietuvos protestantų kunigo, mums gerai pažįstamo J. Bretkūno išskaičiavimą Prūsų lietuvių pagonybės kulto dalykų. Jis savo Postilės (1591 m.) antrajame tome prie vienos Evangelijos aiškinimo taip rašo:

Pameskigi miela Lietuwa melstissi kaukus, Aitwara, Szemepaczius alba kitas Deiwes ir numirusius schwentuosius, da melskisi wieno Diewo...

Pagaliau dar prisimintinas Tilžės kunigo M. Danieliaus Kleino giesmynas (1666 m.). Jo įvadui kunigas V. Martini, gyvenęs prie Šilutės Verdene, atsiuntė, lotyniškas eilutes, kuriose sužymėti įdomūs lietuvių dievų vardai:

Pagaliau liaukis išsigalvojęs daugelį dievų, kurie valdo jūrą, dangų ir žemę. Tegul nebūnie Perkūno, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemapati. Ką tau duos Laimelė, ką Meletettė?
Kad tie vardai nėra Martini fantazijos padaras, patvirtina kiti šaltiniai, pvz. M. Pretorijus, apie 1631—36 m. Klaipėdoje gimęs, gerai pažinęs Mažąją Lietuvą ir surašęs apie tą kraštą labai daug medžiagos. Jei padarytume ir pagrindinesni anų laikų Didž. ir Maž. Lietuvos kultūrinio gyvenimo šaltinių lyginimą, pirštųsi tokia išvada: dvasinis 16—17 amž. Prūsų lietuvio paveikslas vargu kuo įsakmiau galėjo skirtis nuo Didž. Lietuvos lietuvio, su kuriuo jis nuolat bendravo, kartais palaikė net glaudžius santykius. Jis net iš seno įpročio važinėdavo į kaimyninių Žemaičių parapijų atlaidus (Katalikybės liekana). Labai skundžiasi pvz. savo parapijiečių tokiu nedoru papročiu viename laiške hercogui Albrechtui ilgametis Ragainės klebonas M. Mažvydas.

Ir Mažojoje Lietuvoje krikščionybės poveiky deformuota pagonybė tada dar laikėsi besislapstydama įvairiuose pakampiuose. Ir protestantiškieji Mž. Lietuvos šaltiniai mini medžius, ,,gojus“ (alkus), kalnus, akmenis, upes, gyvates, saulę, mėnulį, kaip įdvasinamus pagoniškojo kulto objektus. Jie yra bendri su Didž. Lietuva. Maž. Lietuvos lietuvių sukonkretintos žemųjų laipsnių dievybės, kaip Laukosargas, Žemėpatis, Aitvaras, Kaukas, Apidemė turėjo savo atliepimus ir Didž. Lietuvoj.

Jeigu dar apžvelgtume krikštynas, šermenis („sirmen“), vedybas, taip pat nustebtume tuo įdomiu panašumu. Be kitko, Prūsų administracija buvo labai susirūpinusi, kad lietuviai per šermenis labai daug išgeria alaus, išeikvoja tiek daug grūdų, kad jų vėliau nebepakanką sėjai ar duonai. Todėl buvo numatytos didelės bausmės už peržengimą įsakymo išgerti ne daugiau, kaip vieną bačkutę alaus.

J. Bretkūno vaikaitis, minėtasis evangelikų kunigas M. Pretorijus, lietuvių papročius vokiečių kalba aprašė 17-tojo amž. gale. Jo aprašymais pasiremdamas Dr. Pranas Meškauskas (Germantas) parašė disertaciją apie Maž. Lietuvos lietuvių 17-tojo amž. šeimyninį gyvenimą. M. Pretorijaus knygose ypač daug medžiagos apie nadruvių ir skalvių plotų papročius. Ten plačiai išdėstyti sėjos papročiai, Šv. Jono žoliniavimai (,,kupoles“). Žolės (gėlės) laukuose mergaičių renkamos. Namų šeimininkas kiekvienam namų asmeniui įbeda gėlę f sieną ar balkį. Kieno žolė greičiau nužydi, tas anksčiau mirsiąs.

Gana ceremoningai pavasarį pirmą kartą išgenami gyvuliai. Visi jie esą surenkami į „Pridarsze“ (diendaržis). Šeimininkas tris kartus jį apeinąs, prašydamas Dievo jo gyvulius globot, o Šv. Jurgio — saugoti nuo plėšriųjų žvėrių. Per vakarienę, kuri valgoma tik gyvulius iš laukų parginus, šeimininkas su „Kauszel“ vėl kreipiąsis į Šv. Jurgį.
Dar įdomiau aprašyti rugiapjūtės papročiai (pabeigtuwe ruggpjuties). Pavalgius pusryčius ir išvykstant kirsti rugių, šeimininkas atpjaunąs gerą gabalą ,,Kamp“, t. y, lašinių ir duonos. Nuvykus į lauką ir kiekvienam prasipjovus savo pradalgę, šeimininkas išdalinąs po gabaliuką duoną ir mėsą visiems rugiapjūtės dalyviams. Ir čia meldžiamasi ir dėkojama už derlių. Po to visi, su-valgą duoną ir mėsą ir beveik iki pavakarių (3 vai.) dirbą. Grįžus iš laukų kiekvienas dėkojąs Dievui ir užgeriąs „zemynelaudamas“ ir „palabindamas“ šeimininkę ir t.t. Po dainos valgoma, imamas „Kauszel“ į rankas, ir geriama tiek, kiek jiems šeimininkai duoda. Ant rytojaus vėl tęsiama rugiapjūtė. Jeigu pasitaikąs „Maldininks“, tai pjūties ceremonijos dar gausesnės.

M. Pretorijui žinomos ir derliaus šventės, vadinamos „sambarios“. Šitas žodis pažįstamas gerai ir Didž. Lietuvoje. Aprašytos taip pat talkos mėšlavežiui, „skerstuwes“, kitos šeimyninės šventės, įvairūs pašventinimai (namo, karvių, arklių, bičių), kurių kiekvienas vis kitaip ir ceremonngai atliekamas. Visa tai liečia Maž. Lietuvos (skalvių ir nadruvių) sritis. 50-tyje atskirų paragrafų M. Pretorijus duoda lietuvių vestuvių ir jų papročių aprašymą. Laidotuvių aprašyme jis pateikia ir raudos pavyzdį. M. Pretorijaus smulkius ir įdomius aprašymus papildo T. Leppneris. Net C. Cappellerio dar 1876 m. iš senio „Jons Adomat“ iš Dožūnų (Stalupėnų apskr.) surašytieji pasakojimai duoda patrauklų vaizdą iš 19-tojo amž. pirmosios pusės („Kaip senėji Lėtuvininkai gyveno“). Tie pasakojimai dar dvelkia patriarchališkai lietuviška ir nedeformuota, protarpiais mūsų sielai taip artima dvasia.

Prūsų lietuviai dar turėjo tada ir dūmines pirkias: ,,... bute ant žemės virė, puodą arba skaurada ant panto pakabinę. Ant tu paczu pantu ir mėsą rukino. Palėpėse buvo skylės, kur durnai isziverst galėjo...“
 
Dar gerai buvo pažįstamos balanos, lietuviški valgiai, kaip kisielius, sziupinys, skilandis. Vokiečiai lietuvių skilandžio, nors imituodavo, bet nesugebėdavo padaryti:

Kad ant Jurginių jau atgyje pilnas kirmėlių, tai jė tur kiaulėms numest. Alė Lėtuvininku kad ant Mikelės prapiovė, tai jis, buvo taip gražus kaip suris. Buvo ,,dikczei“ geriama ,,brantvyno“ (degtinės), nės mušu szaly kad szalta arba sniegti arba vėjes dikczei pucze, tai be branvyno negali apseit tikras Letuwiszkas gėrims tai alus, kurį mušu sentėvei labai gerai sutaisyt galėjo.

Kai pasiskaitai apie laukų darbus, gyvulių ganymą, naktigones, vaidenimąsi, didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines), krikštynas, vestuves, šermenis, jauti tą patį, ir Didžiosios Lietuvos kaime nykstantį, ramios ir ceremoningos lietuvių sodiečio kultūros vaizdą dar iš tų laikų, kada Laumės kūdikius mainė, kada Aitvaras „žmonėms prinesze pinigų isz kitu skarbinyczu“, kada žmogui daug kur vaidendavosi bei jį „baidydavo“ ir t.t. Tas mums labai mielas vaizdas primena Katkaus „Balanos gadynes“ pradingstantį ar jau pradingusį pasaulį.
 
Prūsų lietuvio kultūrinį gyvenimą pažinti ir ištirti jį pagal ano meto gausius ir išblaškytus šaltinius, lyginant su Didžiosios Lietuvos lietuvių tos pat rūšies gyvenimu, yra mūsų kultūros istorikų uždavinys. Vokiečių istorikai yra daug rašę apie senuosius prūsus, apie ordiną, tyrinėję politine hercogų ir karalių istoriją 16—17 amž., bet jie nesidomėjo vietiniu Maž. Lietuvos gyventoju, jo kultūra. Šiek tiek išimčių sudarė Litauische Litterarische Gesellschaft ir 19-tojo amž. istorijos mėgėjai. Vokiečiai buvo linkę lietuvio kultūrinį gyvenimą pamiršti, o jį patį visomis priemonėmis tempti prie vokiškai-prūsiškos (naujos) kultūros.

Šie labai siauri metmenys dar negali nė probėkšmiais parodyti, kaip visas Prūsų lietuvių gyvenimas šimtmečiais buvo persunktas nuostabiai konservatyvia ir įdomia lietuviškos kaimo kultūros dvasia bei tradicijomis, kurios sunkiai davėsi įveikiamos. Jų sunykimas yra labai vėlyvos datos, kai vokiškoji pseudokultūra — laikant „nekultūra“ visa, kas lietuviška, kas mažai poliruota ar civilizuota — buvo imta intensyviai skleisti naujomis priemonėmis, kurias teikia spauda ir apskritai visi civilizaciniai laimėjimai.


Nemuno žemupy - pievos ir vanduo