LIETUVIU KALBOS GYVATOS RAIDA MAŽ. LIETUVOJE Spausdinti
Parašė J. KANTRIMAS   

 

Lietuvių tauta, ilgus amžius gyvendama didelių tautų apsupta, savo sodybų pakraščiais ilgainiui kitų tautų buvo asimiliuota, lietuvių kalba čia buvo priversta užleisti savo Vietą kitoms kalboms. Amžių būvyje taip yra atsitikę ir Maž. Lietuvoje, pietų vakarų lietuvių kalbos ploto atkraštyje. Čia duosime pluoštą duomenų (kiek jų tuo tarpu autoriui pavyko šiomis sąlygomis susigraibstyti), vaizduojančių lietuvių kalbos, o pačiu savo pagrindu ir lietuvybės gyvatos raidą šiame krašte.

 

1. Lietuvių kalbos tvirtėjimas XVI—XVII a.

XVI—XVII a. lietuvių kalba iš lengvo plėtojosi ir stiprėjo, nors ir vokiškosios aplinkos bei natūraliosios vokiečių kalbos įtakos po truputį veikiama.

Tikybinėje srityje lietuvių kalbą įteisino bei sutvirtino reformacija. Vyskupas Polenzas 1524 m. išleido įsakymą, liepiantį vartoti vietines kalbas tikybiniame gyvenime, tik nėra tiksliai žinoma, kada jis buvo lietuviams pritaikytas. Bet jau yra žinoma, kad 1531 m. Karaliaučiuje (vad. Gr. Hospital bažnyčioje) buvo laikomos nuolatinės pamaldos lietuvių kalba. Pirmasis lietuviškų pamaldų laikytojas buvo atbėgęs iš Didž. Lietuvos kunigas Jonas Tartylaitis (Tortilavičius Botockis, nuo Batakių), kunigavęs Šilalėje ir 1530 m., rodos, dėl religinių priežasčių pabėgęs į Tilžę. Jono Bretkūno laikais Karaliaučiuje gyveno apie 20 proc. lietuvių.

Pripažinus, kad reformacijos mokslas turi būti lietuviams teikiamas jų gimtąja kalba, teko pasirūpinti mokytų lietuvių, kurie galėtų žodžiu ir raštu lietuviškai skelbti Dievo žodį. Todėl hercogas Albrechtas 1546 m. iš 24 stipendijų norintiems išeiti į kunigus jo įkurtame Karaliaučiaus universitete 7 skyrė mokantiems lietuvių kalbą, 7 lenkų. Pagal W. Piersoną, tai rodą to meto Prūsų hercogystės gyventojų tautinę proporciją. Karaliaučiaus universitete buvo ir garsių profesorių lietuvių (Stanislovas Rapolonis 1545, Abromas Kulvietis 1545) bei studentų, tačiau čia lietuvių kalbai vietos, greičiausia, nebuvo, nes anuo metu universitetuose paskaitos paprastai buvo skaitomos lotyniškai. Toliau lietuvių kalba tikybiniame gyvenime sustiprėjo kunigams žodžiu ir raštu skelbiant lietuviams tikėjimą (Mažvydas, Bretkūnas, Vaišnoras, Zablockis ir visas būrys kitų). Jie pirmieji padėjo pagrindą, ir lietuvių rašomajai kalbai.


Kiek vėliau lietuvių kalbai oficialinės teisės Maž. Lietuvoje pripažįstamos ir politiniame gyvenime — ofcialiniuose valdžios raštuose, bei aktuose. Yra išlikęs lietuviškas 1572 m. priesaikos tekstas, pagal kurią Klaipėdos, Tilžės ir Ragainės apskričių atstovai turėjo prisiekti naujam hercogui Albrechtui. Iš 1578 m. žinomi trys rankraštiniai egzemplioriai lietuviško įsakymo Tilžės, Kaukėnų, Katyčių, Piktupėnų ir kitų Tilžės aps. parapijų tikintiesiems. Tais pat metais buvo išsiuntinėtas spausdintas įsakymas Tilžės, Ragainės, Įsruties, Jurbarko ir Želvų aps. hauptmanams su nurodymu, kad jis būtų perskaitytas iš sakyklų ir paskui primuštas prie kiekvienos bažnyčios durų. Ne tik valstiečiams, bet ir valdininkams buvo leidžiami lietuviški įsakymai. Pvz. 1589 m. spausdintas įsakymas prieš Škotijos kromininkus buvo skiriamas „visiems storastams, burmistrams, sūdžioms, vaitams ir kitiems uriedninkams miestuose ir kaimuose“. Oficialūs lietuviški raštai buvo leidžiami gana ilgai.

Į palyginti laisvą lietuvių kalbos raidos gyvenimą svarbią naujovę įnešė 1638 m. įstatymas (vad. Recessus generalis der Kirchen Visitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Hertzogthumb Preussen). Šiuo įstatymu duota oficiali pradžia Maž. Lietuvos germanizacijai per bažnyčią. Juo įvedamos ir vokiškos pamaldos bažnyčiose. Įstatyme aiškinama: kadangi daugumoje parapijų rasta daug vokiečių, kurie ne visi tesupranta lietuviškas pamaldas ir kuriems esą sunku su-1 prasti, ir kad patys kunigai gautų daugiau vokiškai pasimokyti, nustatoma, kad kas antrą savaitę kiekvienoje bažnyčioje būtų laikomos vokiškos pamaldos. Parapijų vokiečiai turį jas lankyti, kad kunigams netektų tuštiems suolams laikyti pamaldas ir taip Dievo žodį  profanuoti. Kurie to įsakymo neklausysią, busią baudžiami.

Kad XVI—XVII a. Maž, Lietuvoje gana gausiai būta lietuvių ir lietuvių kalbos reikštasi toli į vakarus, matyti iš įvairių ano meto liudijimų, pranešimų, o taip pat ir lietuviškųjų pavardžių bei vietovardžių. Pvz. kronikininkas M. Stryjkowskis savo 1582 m. Karaliaučiuje išleistoje kronikoje Maž. Lietuvą vadina Prūsų Žemaičių vardu. Rašo, kad Sembos Sūduvoje, apie Įsrutį, Ragainę ir Klaipėdą kaimiečiai net iki Karaliaučiaus visi esą žemaičiai ir žemaičių kalba šnekasi; tai jis pats girdėjęs ir matęs. Vad. Prūsijos geografijos tėvas C. Hennenbergeris 1595 m. rašo, jog Įsruties apskrityje gyveną beveik vieni lietuviai.

Aiškios lietuviškumo apraiškos yra ir vietovardžiai. Pvz. 1554—1565 m. činšininkų sąraše Įsruties apskrityje skaitome tokius vietų vardus, kaip Tarpupenn (= Tarpupėnai), Lankeitze (= Lankaičiai), Uschupenn (= Užupėnai), Gaudiscken ( = Gaudiškiai), Budawetty (= Būdaviečiai), Plimbalis ( — Plynbalis), Paschille (= Pašilė), Ischdegge (= Išdegiai), Med-dukalnne (= Medukalniai), jEschereitt (= Ežeraitis), ir t. t. Kitose Įsruties aps. parapijose kaimai vadinasi: Ballupis, Sckeisgirey, Pilcalne ir t. t. 1584 m. Jurbarko (Įsruties aps.) valsčiuje randame kaimus: Leipeninken, Skardienen, Saslau-ken, Naipnischken ir t. t. 1590 m. Įsruties kaimų sąraše (2a-bynės par.) skaitome: Andruschey, Aukstkalney, Cirweney, Klewinay, Naugininkay (= Naujininkai), Sodenay, Usgrabey ir t. t. Tą pat rodo to meto gyventojų pavardės. Pvz. XVI a. gale Leipininkų kaime (Jurbarko vis.) gyvena šeimynos: Stenzun, Jurkus, Wentzus, Matzkait, Lukait ir t. t. To pat valsčiaus Namiškiuose gyvena: Willus, Skirgel, Jurgis...; Stablaukiuose: Petrellis, Kurschls...; Starkininkuose: Kairis, Skirgas, Puknelis, Massutis, Balschus, Petrellis ir t.t....

Iš įvairių pranešimų, pamokslų, lietuviškų knygų bei dokumentų paskirties mes bent apytiksliai sužinome, kaip toli siekė XVI—XVIII a. lietuvių kalbos ribos.

1545 m. Pamedės vyskupas Speratus rašė iš Marienvverdeno St. Rapoloniui, prašydamas užtarti hercogui jo siunčiamą gabų lietuvį, kad jis išeitų mokslą, nes jam lietuvių kunigų labai reikią, o tokių teturįs tik vieną Engelšteine (į vakarus nuo Unguros). Taigi ten,. kur laikomas lietuvių kunigas, turėjo_ būti ir lietuvių. 1563 m. Labguvoje klebonauja Jonas Bretkūnas, kuris čia pirmas be vertėjo ima sakyti lietuviškus pamokslus. 1568 m. kažkoks švabas Samuel, Kiechel, keliavęs iš Dancigo į Gardiną, savo kelionės aprašyme sako, kad Lagarbiuose (Laggarben, į pietvakarius nuo Girduvos) kalbama lietuviškai. 1623 m. Vėluvoje, pagal to miesto kroniką, buvo nustatyta, kad vienas mokytojas turįs mokėti lietuvių kalbą mokyti nevokiečiams. Jonas Rėza išleido perredaguotą Bretkūno paruoštą „Psalterą Dowido“ (1625), kuris esąs skiriamas Labguvos, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos valsčių (Empter) lietuviams padėti krikščionybėje pasitobulinti. Minėtasis 1638 m. Recessus generalis lietuviškomis laiko Įsruties, Tilžės, Ragainės. Klaipėdos, Labguvos, Taplaukių, Jurbarko (Georgenburg), Salavos, Sakių valsčių bažnyčias. Tose srityse pamaldos tebuvo lietuviškos. 1690 m. T. Lepneris rašo, kad lietuvių kalba vartojama ypač Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, Įsruties ir Labguvos apskrityse ir Jurbarko, Želvų ir Taplaukių valsčiuose, iš dalies ir Šakių bei Tepliuvos valsčiuose. Dr. F. Tetzneris (Die Slawen in Deutschland, 1902) sako, kad XVII a. viduryje lietuvių kalbos plotą juosusios šios vietos: Karaliaučius, Slanymas, Riečica, Daugaupilis, pietinė Kuršo siena iki Palangos, Kuršių Nerija, Karaliaučius. „Visi šie miestai buvo lietuvių kalbos ploto viduje, nors pačiuose miestuose vyravo lenkų kalba, o Prūsijoje vokiečių“.

Apskritai apie XVII a. vakarinė bei pietinė lietuvių kalbos siena ėjo šiaurėje nuo Šarkuvos, toliau pro Šakius į Labguvą, nuo čia į Vėluvą, toliau pro Bretkūno gimtinę Bambolius, iš čia į 1586 m. Kichelio minimuosius Lagarbius, iš jų į Nordenburgą, iš čia į Engelšteiną, Benkaimį, o iš jo į Gurnius ties Perasliu Užnemunėje.

 

2. Germanizacijos stiprėjimas XVIII a.

 


Įsteigus Prūsijos karalystę (1701), bent iš pradžių lietuviams bei jų kalbai rodyta daugiau respekto. Mat, to reikalavo pati Prūsijos valstybės būsena: naujoji valstybė, ginčydamasi su katalikiškaisiais Austrijos imperatoriais dėl Prūsijos suverenumo, jieškojo atspirties, tradicijų savo krašto istorijoje. Todėl iškilo pagarba saviesiems krašto gyventojams — išnykusiesiems prūsams, o iš čia ir artimiesiems jų giminaičiams, lietuviams, kaip senųjų krašto gyventojų palikuonims. Jų kalba ir dainos imta laikyti „vieninteliais tikrai tautiškais“ Prūsų valstybės dalykais. Šiokios aplinkybės kėlė iš vienos pusės domėjimąsi lietuvių kalba, iš kitos — kiek neitralizavo germanizaciją, kurios didėjimui, kaip netrukus pamatysime, susidarė labai palankių sąlygų. Tačiau šio amžiaus būvyje tolydžio lietuvių kalbos plotas mažėja, o vokiečių kalbos įtaka lietuvių kalbai didėja, nors griežtesnių pastangų vokiečių valdžios dar ir nesiimama.

Jau pačioje šio amžiaus pradžioje iškyla susidomėjimas lietuvių kalba žmonių būryje, kurio priešakyje stovi Gumbinės kunigas M. Morlinas J. Šulcas, Pilypas Ruigys. Morlinas reikalavo kalbėti gryna kalba, išmesti iš bažnytinės kalbos svetimybes, nes lietuviai kunigų vartojamų germanizmų bei polonizmų nesuprantą. J. Šulcas vertė (1706) Esopo pasakėčias, norėdamas įrodyti Morlino tezių teisingumą. Prie jo pasakėčių pridėtame eilėraštyje Pilypas Ruigys entuziastiškai remia Morlino mintis:

Jokio babelio tenesie tavo kalboje. Imk puoštis tik savo papuošalu, ne vokišku ar lenkišku skurliu. Klebonas (t. y. Morlinas) su tavim kalbės gimtąją kalba, kaip apaštalai ir pats Jėzus darė, nes liaudis turi laužyti galvą, jei mokytojas kalba jai vokiškai. Gana yra pastebėta, iš kur tai yra kilę, kad liaudis tikybos dalykų nemoka, nes pamokslai radosi jai nesuprantami. Dėl to tai Gumbinė kalbina tave sava kalba. Gumbinė jau parodė mums raštu ir darbu, kokią naudą teikia gryna, kalba; Gumbinė tikrai bus kaip Orleanas išgirta ir virs mūsų lietuviška Roma, Atėnais, Breslavu.

Germanizacijai tvirtesnius pamatus padėjo vokiečių atsikraustymas į Maž. Lietuvą, Rytprūsius, po didžiojo maro. 1709—11 m. siautęs maras išnaikino apie 128.000— 160.000 žmonių, arba 42—53 proc. visų Maž. Lietuvos gyventojų. Valdžia atsikvietė į išmirusiųjų vietą kolonistų vokiečių, daugiausia iš Salzburgo, Pfalzo ir Šveicarijos, kur kaip tik buvo persekiojami evangelikai liuterionys. Maždaug iki 1736 m. Maž. Lietuvoje apsigyveno apie 17.000 tokių ateivių, daugelis apie Gumbinę. Į šiaurinę Maž. Lietuvos dalį kitataučių kolonistų nebuvo atgabenta, todėl šios srities kaimai ir toliau išliko visai lietuviški.

Ir po maro lietuviai Maž. Lietuvoje dar sudarė didelę krašto gyventojų daugumą, kai kurių skaičiavimu, per 80%. Pasibaigus masinei kolonizacijai 1736 m., buvo sudaryta pirma baudžiauninkų (bet tik karališkųjų dvarų, kurie teapima apie 35% visų Maž. Lietuvos gyventojų) statistika pagal tautybes, iš kurios matyti, kad Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse buvo 8.359 baudžiauninkai lietuviai ir 3.723 vokiečiai. Pagal šią statistiką po vokiečių kolonizacijos lietuviai bus sudarę Klaipėdos apskrityje 100%, Tilžės — 93%, Ragainės — 68% ir Įsruties — 52%, o apskritai visoje Maž. Lietuvoje, be Labguvos apskrities, 69%. Tačiau faktinis lietuvių skaičius galėjo būti ir didesnis, nes, kaip sakyta, jis teliečia 35% visų gyventojų, o antra, baudžiauninkų tautybė buvo nustatyta iš baudžiauninkų ūkių vedėjų tautybės (vedėjai neretai galėjo būti ir kitos, pvz. vokiečių, tautybės). Vis dėlto, kaip ir vokiečių kolonizacijos tyrinėtojas Dr. M. Seheim — Schwarzbachas pabrėžia, kolonizacija po didžiojo maro padėjo pagrindą Maž. Lietuvos germanizacijai.

Po maro, kartu su kolonizacija pagyvėjus kultūriniam Maž. Lietuvos gyvenimui, tobulinamos mokyklos, kuriose daugiur buvo mokoma lietuvių kalba. . 1719 m. Heinrikas Lysijus, kuriam karalius buvo pavedęs Maž. Lietuvos švietimo tvarkymą, paruošė projektą, kuriuo, be kitko, siūlė Įsruties apskrityje žmonėms šviesti įsteigti 130 mokyklų, kuriose būtų dėstoma vokiečių kalba, nes evangeliškoji Lietuva tesanti maža žemelė, kuriai leisti knygų, neišsimoką; bet lietuvius vokiškai išmokius, būtų galima juos aprūpinti pigiomis vokiškomis knygomis. Tačiau šis lietuvių kalbos išvarymo iš mokyklų projektas nerado nei vietinės valdžios (dėl per didelių išlaidų naujoms mokykloms), nei šviesuomenės pritarimo. Iš dalies ir mokantieji lietuviškai kunigai nepritarė tam sumanymui, nes, išmetus lietuvių kalbą iš mokyklų, jie būtų nustoję ir pirmenybių, kurių jiems teikė kaip tik šis lietuvių kalbos mokėjimas. Čia kiek svėrė ir apskritai vietinis patriotizmas. Lysijų atstačius, po keliolikos metų kitai komisijai pavyko sutvarkyti prad. mokyklas. Lietuvių kalba nebuvo iš jų išmesta. Kaimų mokyklose buvo mokoma vien iš lietuviškų knygų, o kitose — iš lietuviškų, ten, kur lietuvių buvo daugumas. Tačiau mokyklos maža ko teišmokydavo, mokytojai buvo patys vos galį paskaityti amatininkai, daugiausia siuvėjai. Buvo makomasi iŠ katekizmo, Kvandto „Trumpo ir prasto iszguldimo wisu Ewan-geliu“, Rambako „Pamokslo Iszganimo Dawado“, giesmynų, Naujojo Įstatymo arba visos Biblijos.

Naujiems kunigams lietuvių visuomenei paruošti kurta seminarijų, kuriose mokoma lietuvių kalba. 1718 m. tokia seminarija buvo įsteigta prie Karaliaučiaus universiteto ir 1727 m. prie Halles universiteto (pastaroji 1765 m. buvo panaikinta). Įsteigus seminarijas, kur vokiečiai turėjo būti paruošti lietuvių kunigais, reikėjo lietuvių kalbos vadovėlių. Imami tokie vadovėliai ruošti, o kariu įsitraukiama ir apskritai ,į lietuvių kalbos tyrinėjimus.

1730 m. Halles universiteto doc. F. W. Haackas, kilęs iš Kretingalės, išleido lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną; 1745 (1747) m. Pilypas Ruigys studiją apie lietuvių kalbos esmę, kilmę ir ypatybes, o 1747 m. lietuvių vokiečių bei vokiečių lietuvių kalbos žodyną, jo sūnus Povilas — 1747 m. lietuvių kalbos gramatikos pagrindus; Gotfridas Ostermejeris 1791 m. išleido lietuvių kalbos gramatiką (kur buvo duota ir trumpa lietuvių kalbos gramatikų istorija).

Panašiai kaip Lysijus, - lietuvių kalbą iš mokyklų norėjo išmesti jau ir švietimo ministeris Kuhnheimas. Jis 1739 m. rašė:

„Jeigu Jo Karališkoji Didybė ir pastebėjo, kad lietuvių jaunimui krikščionybės dalykai tik lietuviškai dėstomi, tai nuo šiol Jo Karališkoji Didybė įsako, kad viskas butų paruošta tam, kad visiems lietuvių ir lenkų vaikams, tiek liaudies, tiek kunigų mokyklose, krikščionybės dalykai būtų dėstomi vokiškai. Tokiu būdu jie turi nuo mažens tos kalbos pramokti, kad galėtų pasinaudoti vokiškais pamokslais ir knygomis“. Bet atrodo, kad tas Kuhnheimo įsakymas neturėjo žymesnių pasėkų, nes 1747 m. Pilypas Ruigys rašė dėl Lysijaus projekto, šio Kuhnheimo įsakymo neminėdamas. Dėl Lysijaus pasiūlymo dėstyti mokyklose vokiškai Ruigys sako, kad toks pasiūlymas sutinkąs su 1310 m. kryžiuočių magistro von Feuchtwangeno įsakymu (draudžiančiu prūsams savo kalba kalbėti), bet ne su noru Išganytojo, kuris savo mokinius išmokęs tos kalbos, kuri jiems būtų reikalinga mokslą skelbiant.

Nors XVIII a. ir buvo mėginimų varyti lietuvių kalbą iš mokyklų, vis dėlto aplinkybės tam nebuvo dar pribrendusios. Dar 1800 m. daugumoje pradedamųjų mokylų buvo mokoma lietuvių kalba. Pvz. Klaipėdos apskrityje tada buvo 77' mokyklos, kur buvo dėstoma tik lietuviškai, ir tik 8 mokyklos, kuriose dėstyta pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai.

Mokykloms pakėlus žmonių švietimą ir išmokius skaityti, atsirado didesnis lietuviškų knygų pareikalavimas. XVIII a. vidurys buvo laimingiausias Maž. Lietuvos lietuvių literatūros laikotarpis, kada pvz. 1726—1775 m. buvo išleista bent 47 m. lietuviškos knygos.

Bažnyčioje lietuvių kalba laikėsi, nors daugelis kunigų vokiečių toli gražu gerai lietuviškai nemokėjo. Dėl to jie, kaip Lysijus nusiskundė, ir tikėjimo tiesų negebėjo sėkmingai skelbti lietuviams. Karalius viename savo edikte 1721 m. nustatė, kad „kiekvienas kunigas, ypač tie, kurie prieš pradėdami darbą nebuvo pakankamai pasiruošę ir išsilavinę, uoliai ir atsidėję studijuotų ir toliau ir visai gerai išmoktų lietuvių kalbą“.

XVIII a. lietuvių kalba labai plačiai buvo vartojama ir oficialiniuose raštuose, valdžios įsakymuose. Tokių lietuviškų tekstų yra žinoma bent 50. Galima manyti, kad net visi Maž. Lietuvą liečia įsakymai buvo skelbiami ir lietuviškai.

Pvz. 1724 m. valdžios potvarkyje (reglamente) pasakyta, kad Prūsų karalystėje karaliaus ediktai bei potvarkiai turį būti tiksliai, žodis į žodį verčiami lietuviškai, jei kurios vietos bendruomenė nesuprantanti vokiškai. Šie lietuviškieji įsakymai liečia įvairias sritis: prekių apžiūrėjimą prie miestų vartų (1715), šaudymo uždraudimą per pasilinksminimus, puotas (1728), draudimą tvoras laužyti ir deginti (1724), žvejybos tvarkymą (1792); yra net kariuomenės bei teismo įsakymų (1705, 1770, 1779) ir t. t.
XVIII a. vokiečių kalbos įtaka lietuvių kalbai tolydžio didėjo. Nors valdžios priemonėmis germanizuoti, kaip matėme, ir buvo varžomasi, bet { amžiaus galą jau buvo ruošiamas efektingesnis lietuvių kalbos slopinimas, puolimas. Štai ką rašo 1799 m. vienas keliautojas (rodos, Gottlliebas) per Prūsiją: „Šiaip aš pastebėjau, taip man atrodė, lyg iš valstybės pusės būtų viskas pavartota šiai (t. y. lietuvių) kalbai išnaikinti“. Jei anksčiau germanizacija daugiausia ėjo iš viršaus, ponų, tai dabar daug sėkmingesnė ji pasidarė iš, apačios paplitus lietuvių tarpe gausiam būriui vokiečių kolonistų, kurie, dažnai būdami tos pačios visuomeninės padėties žmonės, tais pačiais baudžiauninkų vargais ir džiaugsmais su lietuviais gyvendami, lengviau galėjo ir savo kalba lietuvius paveikti. Su vokiečių kalba lietuviui vis dažniau teko susidurti. Dėl socialinio, civilizacinio vokiečių pranašumo į jų kalbą kai kurių buvo žiūrima kaip į vertingesnę. Kadangi vokiškosios pamaldos buvo laikomos prieš lietuviškąsias, be to, valdančiosios tautos iškilmingiau atliekamos, kartais lietuviai, nenorėdami gaišti ilgai laukdami savų pamaldų, klausydavo vokiškų.

1795 m. G. Ostermejeris skundėsi, kad, nors lietuviai esą svarbiausia tauta, pirmykščiai gyventojai ir daugiur galingiausi, vis dėlto lietuviškos pamaldos laikomos po vokiškųjų. Esą, bene svarbiausia to priežastis ta, kad lietuviai iš seno laikomi niekinga tauta ir vokiečių tarnais.

Vokietino ir mokykla. Tas pats Ostermejeris sako, jog, įsteigus kaimų mokyklas, daugelis lietuvių moką savo vaikus vokiškai, vienur iš puikybės, kitur savo viršininkų verčiami. Tad vokiškoji įtaka lietuvių kalbai turėjo sustiprėti. Tačiau daugiausia germanizmų bei svetimybių iškilo raštų (pirmiausia tikybinių, valdinių) bendrinėje kalboje. Kaip jau L. J. Rėza pastebėjo, tikybiniuose raštuose, palyginti su tokio J. Bretkūno kalba, atsirado daugiau barbarizmų. Čia nemažos reikšmės turėjo ir tai, kad daugelis kunigų buvo vokiečiai, kurie tegebėjo verstis tik lietuvišku žargonu. Valdžios įsakymų, raštų kalba yra dažniausiai vergiškas vokiečių originalo sintaksės sekimas (ir minėtame 1724 m. valdžios įsakyme juk pasakyta, jog reikią „tiksliai, žodis į žodį versti“). Žmonių, plačiųjų lietuvių sluogsnių, įkalba kur kas mažiau tebuvo svetimųjų įtakos paliesta. Jau minėtas M. Morlinas, piktindamasis kunigų vartojamais barbarizmais bei svetimybėmis, sako, jog žmonės kalbą gryna kalba, nedarą jokio kalbinio mišinio; daugelio kunigų vartojamųjų svetimybių (žodžių) jie visai nesuprantą.

Lietuvių kalbos plotas XVIII a. jau sumažėjo, nes vakariniuose ir pietiniuose pakraščiuose, ją atstūmė vokiečių kalba. Iš Maž. Liuterio katekizmo vertimo, kurį minėtasis Lysijus buvo išsiuntinėjęs lietuvių parapijų kunigams atsiklausdamas, ar vertimas dėl savo kalbos tiktų visuotinai lietuviams vartoti, mes galime bent apytiksliai spręsti ir apie lietuvių kalbos ribas. Tikrinę šį vertimą pasirašę, (1719 m.) ir Labguvos, Petersdorfo, Norkyčių, Muldžių, Juodlaukių, Trempų, Darkiemio, Zabynų, Galdapės, Dubininkų klebonai. F. Tetzneris tas vietas laiko vakarine bei pietine lietuvių kalbos riba, nors savo sudarytame žemėlapyje ją tevadina tik pietine lietuviškų pamaldų riba. Ši riba yra pažymėta ir „Patrijos“ išleistame Lietuvos žemėlapyje („Lietuvos sienų klausimo“ knygos priedas).

„Prieš 300 metų čia beveik niekur neskambėjo vokiškas balsas, dar prieš 200 metų į lietuvių kalbos plotą, neskaitant dešimties dabartinių Rytprūsių apskričių, įėjo ir šios apskritys: Karaliaučiaus apylinkių apskritis, Fischhauseno, Vėluvos, Girduvo_s, Darkiemio ir Gumbinės“. Ir iš tikrųjų už anos ribos butą ne tik lietuviškai kalbančių, bet buvo laikoma ir lietuvišku pamaldų. Pvz. 1736 m., po zalcburgiečių kolonizacijos pietvakariniuose Įšruties apskrities valsčiuose, būtent, Jurgaičių (Baletų par.) ir Gudvalių (Darkiemio par.), iš visų karališkųjų dvarų baudžiauninkų lietuvių buvo 65—68%. Kaip D. H. Arnoldas praneša, dar 1777 m. Šarkuvoje, Nordenburge ir Dambravkoje, taigi į vakarus nuo šios ribos, buvo laikomos lietuviškos pamaldos. F. S. Bockas (1782) rašo, jog Rytų Prūsuose vartojamos trys kalbos: vokiečių, lenkų ir lietuvių. Kai kuriose vietose, kaip Karaliaučiuje, Nordenburge, Galdapėje, Pilupėnuose, Zabynuose ir kt., visomis trimis kalbomis atliekamos pamaldos ir mokoma jaunuomenė. L. Rėzos teigimu, Nordenburge lietuviškos pamaldos tepanaikintos 1802 m. Nanke savo 1794—5 m. kelionės aprašyme teigia, kad visi gyventojai nuo Klaipėdos iki Liepojos ir nuo Širvintos iki Nordenburgo, kur esą įsimaišę daug vokiečių kolonistų, vadinasi lietuvininkais! o savo kraštą vadiną Lietuva. Tačiau lietuvių tarpe kaskart labiau įsigalinti vokiečių kalba. Senojo Ostermejerio liudijimu kalba ir papročiai keliose vietose išnykę žmogaus amžiaus laikotarpyje. Tai vyktų dar greičiau, jei lietuvis neturėtų vokiečiui tokio nepalankumo, paveldėto iš senovės dėl lietuvių pavergimo ir niekinimo.

 

3. Lietuvių kalbos slopinimas ir persekiojimas XIX a. bei XX a. pradžioje.


Jei XVIII a. ryškiau tepasireiškė išvidiniai germanizacijos veiksniai, tai XIX a. jau pati valdžia aiškiai nusistato ir imasi griežtų priemonių lietuvių kalbai išstumti iš viešojo gyvenimo, lietuviams vokietinti. Mat, su Lietuvos Lenkijos padalijimu (1795) ir Napoleono nugalėjimu padidėjo vokiečių prestižas, savigarba bei nacionalizmas. Ypač ,,geležinio kanclerio“ Bismarko laikais germanizacija buvo valstybės energingai remiama. Šiai germanizacijai padėjo visa vokiškoji aplinka, bet didieji jos vartai buvo pirmiausia mokykla, valdžios įstaigos, spauda iš dalies bažnyčia ir pan.

Lietuvių kalbos slopinimui ypač nusižiūrėta mokykla. 1802 m. mokyklų,“ komisija karaliui pasiūlė „pamažu panaikinti lietuvių kalbai, gerai apgalvotus planus, kurių Jūsų Didybė norėjo, nes kalbų dvilypumas Prūsijoje esanti kliūtis mokslo pažangai.“ Šios rūšies mintis spaudoje kėlė konsistorijos patarėjas Fr. Zoellneris rašydamas (1804), kad Prūsuose vokiečių kalba turinti būti padaryta vienintele viešpataujančia kalba. Jis įrodinėjo reikiant lietuvių kalbą išstumti iš gyvenimo ir manė, jog tai geriausiai būsią galima padaryti vien mokykliniais metodais bei priemonėmis.

Nepasitikėdami valdžios tarnais, lietuviai 1804 m. guodėsi karaliui Fridrikui „Wilhelmui III, kad kunigai išteisėjai nemoką lietuvių kalbos. Karalius, vertindamas lietuvius kaip dorus ir ištikimus valdinius, 1807 m. kovo 22 d. įsakė kancleriui v. Sohroetteriui pasirūpinti surasti 6 gabiausius lietuvius ir lėšų, kad šie galėtų išeiti mokslą valdžios bei karalystės tarnybai užimti. Tačiau šis įsakymas ilgą laiką valdininkų buvo slepiamas. Tik 1811 m., karalienei Luizai (pasiūlius, buvo“ įsteigta mokytojų seminarija Karalienėje, kur ilgą laiką buvo dėstoma lietuvių kalba ir 18 lietuvių valdžios lėšomis buvo ruošiami mokytojais.

Didesnio atgarsio susilaukė anonimo korespondencija iš Gumbinės (Jenaische Literatur Zeitung, 1814, Nr. 59), kurioje buvo nurodyta, jog lietuvių ir mozūrų kalbos Prūsijoje trukdančios švietimo darbą, todėl jos, vartojamos mažo būrelio žmonių, neturinčios literatūros ir netinkančios tolesniam išsilavinimui, turinčios būti išstumtos. Šiam sumanymui griežtai pasipriešino Karaliaučiaus universiteto prof. L. Rėza, pabrėždamas (1816), kad aukštesnis išsilavinimas ir dvasinis dorinimas tik gimtąja kalba tegalimas. Noras atimti tautai jos kalbą, tą neatimamą Dievo jai duotą nuosavybę, esąs tautos žudymas. Jis prašė, kad butų išlaikyta Karaliaučiaus lietuvių seminarija, ir patarė lietuvių kalbą įvesti Lietuvos gimnazijose ir mokyklose Tilžėje, Gumbinėje, Įsrutyje ir kitose vietose mokslo dalyku šalia kitų dėstomųjų dalykų. Karštai prieš lietuvių kalbos naikinimą protestavo Plyviškės kun. S. Ostermejeris (Ist es anzuraten die litthauische Sprache zu verdrangen und die Litthauer mit den Deutschen zu verschmelzen, 1817). Kalba tautai esanti Dievo dovana, neatimama nuosavybė, lygios vertės su religija ir gyvybe, ir tauta jos išsižadėti tegalinti kartu su gyvybe; kalbos atėmimas esąs toks pat neteisingas, kaip kiekvienas vogimas ar plėšimas; tai didžiausio pasipiktinimo vertas despotizmas. Esą, būtų pagaliau geriau, kad tie, kurie gauna Lietuvoje prieglobstį ir valgo lietuvišką duoną, patys išmoktų lietuviškai, o ne niekintų lietuvių kalbą ir reikalautų, kad lietuvių kalba bei tauta butų išnaikinta; tiems ponams teisingai būtų galima pasakyti: „Jei jums šita kalba ir tauta nepatinka, ko jūs čia atsikraustote; mes ir be jūsų galime išsiversti, jūs tik sumaiščių pridarote“.

1817 m. Fridrikas Wilhelmas III, iš naujo tvarkydamas mokyklas, įsakė ministeriui Altensteinui paruošti visuotinį mokyklų įstatymą. Buvo sumanyta mokyklose, šalia vietinės vaikų vartojamosios kalbos, įvesti vokiečių kalbą. Mokytojai turėjo ne tik patys vokiečių kalbą mokėti, bet gebėti ir vaikus jos mokyti. Tačiau šiuo tarpu tas sumanymas dar nevirto įstatymu.

1830 m. kažkoks anonimas paskelbė (Preusšische Provinzialblatter) lietuvių vokietinio programą. Iš pradžių reikią mokyti lietuviškai, paskui iš lengvo prijaukinti prie vokiečių kalbos. Reikią pasinaudoti lietuvių vaikams traukti prie vokietybės premijomis, atleidimu nuo mokesčio už mokslą, .dovanojimu vokiškų knygų ir t. t. Panašią programą skelbė ir Nybudžių kun. Aug. Gotthilfas Krausė (Litthauen und dessen Bewohner, 1834), patardamas lietuvių vaikus apdovanoti vokiškomis knygomis, vokiečių kbnfirmandus dovanai konfirmuoti, o iš lietuvių konfirmandų reikalauti užmokesčio.

Šios rūšies projektai buvo šen bei ten vykdomi. 1847 m. Gumbinės mokyklų patarėjas Rettigas išleido įsakymą, žemininkų mokyklose draudžiantį vartoti lietuvių kalbą. Šilutės apskrityje vokietinimui dirbo landratas v. Zobelitztas.

Lietuviai ėmė skųstis vaildžiai (tokių skundų buvo pvz. 1842 — 3 m.). Tada (1843) švietimo ministeris v. Eichhornas atrado tarp popierių ir aną 1807 m. Fridr. Wilhelmo projektą ir padavė karaliui Fridr. Wilhelmui IV, kuris pareiškė (1844) norįs vykdyti tėvo valią, skiriąs 3000 dolerių iš karalystės pinigų 12 lietuvių jaunuolių mokytis dvasininkais ir mokytojais aukštosiose ir aukštesnėse mokyklose. 600 dolerių iš šių pinigų skiriama į specialų fondą lietuvių kalbos pažinimo reikalui. Šie jaunikaičiai turį mokytis Tilžės gimnazijoje; su šia gimnazija siejamas ir tas fondas, iš kurio būtų mokama mokytojams už lietuviškus raštus. Pageidaujama, kad Tilžės gimnazijos mokytojai mokėtų lietuviškai ir vokiškai ir būtų lyg gyvas centras lietuvių kalbos bei jos raštų išlaikymui.

Iš pradžių tas karaliaus potvarkis buvo vykdomas. Tilžės mokytojas Gisevijus prašė karalių nenaikinti lietuvių tautos ir neatimti iš lietuvių jų kalbos. Lietuvių kalbos išvarymas iš žemininkų mokyklų vėl buvo atšauktas, Rettigas atstatytas. Pačiam Gisevijui buvo duota pašalpa, kad jis išmoktų lietuvių kalbos ir Tilžės gimnazijoje jos mokytų. Tai jis nuoširdžiai ir darė. 6 Karaliaučiaus universitetą einantiems lietuviams buvo duodama po 600 markių pašalpos kasmet. Kuršaičiui, Einami ir kitiems buvo mokama pašalpa už lietuviškus raštus, už konservatyviąją valdžios politiką užtariantį ,,Keleiwį“ ir kt.

1848 m. vėl. buvo bandomas judinti mokyklų klausimas, tam šaukiant provincijų mokyklų mokytojų konferencijas, kurios ministerijai turėjo paruošti savus sumanymus. Brandenburgo provincijos mokytojai siūlė išmesti visas svetimąsias kalbas iš žemininkų mokyklų, o Poznanės provincijos mokytajai patarė kiek galima mokyklų kalbą skirti pagal tautybę; bent daugumos kalba turinti būti mokslo kalba, o mažumos — dėstomasis dalykas. Tačiau dėl revoliucijos sumanymas nebuvo įvykdytas.
Aukštesnėse mokyklose lietuvių kalbos, be Tilžės gimnazijos, mokyta dar: Klaipėdos gimnazijoje (pvz. 1879 m. ten jos buvo mokoma); Pilkalnio paruošiamojoje mokykloje (preparandijoje, įsteigtoje 1868), kurioje 2 val. per savaitę buvo skiriamos lietuvių kalbai; Ragainės (įst. 1882) seminarijoje, kur iš pradžių jos mokyta. Neretai ' ir čia lietuvių kalba dėstyta vokietinimo sumetimais.

Tačiau iš pradedamųjų mokyklų XIX a. antrojoje pusėje lietuvių kalba pagaliau išmetama. Čia ypač minėtinas švietimo miniterio v. Mūhlerio 1865. XI. 25 bendraraštis, kuriuo lietuvių ir lenkų žemininkų mokyklose įvedama vokiečių kalba. Pagal šį bendraraštį Gumbinės valdžia 1866. I. 7 išleido mokytojams įsakymą, kad lietuvių vaikai nuo pat pradžios būtų pratinami prie vokiečių kalbos.

Pirmaisiais metais lietuvių kalba temokoma tikybos ir giedojimo; kiti dalykai — einami vokiškai (lietuvių kalba tik paaiškinimui tevartojama). Paskutiniaisiais metais atskiru dalyku lietuvių kalbos nebeturėjo būti. Lietuviškieji elementoriai turėjo turėti ir vokiečių kalbos vertimą. Muhleris buvo paruošęs ir visuotinį mokyklų įstatymą, bet karai sutrukdė jo įvykdymą.

Galutinai lietuvių kalba iš žemininkų mokyklų buvo išvaryta ministerio pirmininko Bismarko ir švietimo ministerio Falko paruoštų .1872. IX. 15 įsakymų, kuriais visos kitataučių kalbos išmetamos iš Prūsijos žemininkų mokyklų. Juo pasirėmęs, Rytprūsių vyresnysis prezidentas (oberprezidentas) 1873. VII. 24 žemininkų mokykloms įsakė, kad lietuviškai teleidžiama dėstyti tikyba, ir tai žemutiniame skyriuje.

Viduriniame skyriuje lietuvių kalba tegalėjo būti vartojama tik nesuprantamiems žodžiams paaiškinti. Šiaip visi dalykai visuose skyriuose turėjo būti einami vien vokiškai. Paskutiniame skyriuje teleidžiama mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Tose mokyklose, kur vokiečių vaikų skaičius didesnis už lietuvių, atsižvelgiant į vietos sąlygas, lietuvių kalbą galima buvo ir visai pašalinti.

Lietuviai ėmė skųstis valdžiai, rašyti peticijas vyriausybei dėl lietuvių kalbos grąžinimo i mokyklas. 1873 1875, 1876, 1877 m. ūkininkai kreipėsi su prašymais į valdžią, bet be paguodos žodžių nieko nelaimėjo. Vėliau sutaisomos peticijos su daugybe parašų.

Pvz. 1879 m. buvo prašoma, kad bent tikyba visą laiką lietuviškai būtų dėstoma, surinkus 16.000 parašų (Ragainės aps. 4.000, Tilžės 3.700, Šilutės 3.000, Pakalnės 2.000, Labguvos 1.570, Klaipėdos 1.230 ir Pilkalnio 400). 1892 m. peticijoje buvo prašoma, kad ir rašymo bei skaitymo mokslas butų einamas lietuviškai, taip pat, kad nebebūtų lietuvių vaikai užrašomi vokiečiais ir tuo būdu mokslas nustatomas lietuvių nenaudai. Ją pasirašė 19.537. 1896 m. peticijoje, kurios autorius buvo Sauerweinas, tarp kitko buvo prašoma drausti mokytojams versti tėvus kalbėtis su vaikais vokiškai. Ją pasirašė 27.775 žmonės (Tilžės aps. 9.518. Klaipėdos 6.228, Šilutės 4.407, Ragainės 2.905, Pakalnės 2.242, Labguvos 1.863, Pilkalnio 564 ir Galdapės 38). 1900 m. peticiją ministeriui pasirašė 13.000 žmonių.

Bet ir šios peticijos iš esmės nieko nedavė. Valdžia tvirtai buvo pasiryžusi lietuvių kalbą slopinti. Čia labai aiškiai pasisakė pats svetimo ministeris Falkas, 1874. IV. 8 svarstydamas lietuvių prašymus: ,,Negali būti jokio abejojimo, kad mokymo būdas nesiekia toliau, kaip tik išrauti iš šaknų lietuvių kalbą“. Naujuoju-įstatymu turį būti pasiekta to, ko senasis mokymo būdas negalėjęs padaryti. Esą pripažinta naudingu ir būtinai reikalingu daiktu, kad lietuvių vaikai viską mokytųsi vokiškai. Gumbinės valdžia 1875 m. Saugose ir Šakūnuose (Šilutės aps.) įsteigė kursus mokytojams, kurie buvo ruošiami vokietinimo uždaviniams.

Po 1879 m. karalius, tiesa, buvo įsakęs, kad tose parapijose, kurios visai lietuviškos ar daugumas gyvena lietuvių, tikybos mokslas taip pat viduriniame ir aukštesniame skyriuje butų einamas lietuviškai, bet Rytprūsių vyresnysis prezidentas to įsakymo nepaskelbė. 1881. VI. 22 Karaliaučiaus karalinė valdžia įsakė mokyklų inspektoriams tose vietose, kur konfirmandai lietuviškai mokomi, ne tik žemutiniame, bet ir antrame skyriuje atmintinius tikybos dalykus (išskyrus Biblijos skaitymus) mokyti lietuvių kalba. Panašų įsakymą 1881. VIII. 17 išleido ir Gumbinės valdžia, tik vietoje „ir lietuvių kalba“ buvo pasakyta „tiek vokiečių, tiek lietuvių“, o šiaip viskas pagal 1873. VII. 24 Faiko įsakymą. Bet šis ir panašūs žygiai dažniausiai buvo daromi politiniais sumetimais, dėl akių. Pvz. Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius kun. Š r e d e r i s, norėdamas būti išrinktas lietuvių atstovu, rinkikams lietuviams pažadėjo rūpintis, kad į mokyklas būtų sugrąžinta lietuvių kalba. Bet 14 dienų praslinkus po išrinkimo, jis vienoje mokytojų konferencijoje pasakė: „Kai tik lietuvių vaikas peržengia mokyklos slenkstį, su juo turi būti elgiamasi kaip su vokiečiu, t. y. jis turi paliauti buvęs lietuvis“. O kada lietuviai jam priminė jo pareigas, jis atsakė: „Man kalbant už lietuvius išrodytų, jog lietuviai norėtų maištą kelti“. Švietimo ministeris v. Gossleris, ryšium su 1882 m. prašymu leisti lietuvių kalba dėstyti tikybą, prasitarė: „Lietuviai neturi teisės likti lietuviais“. Pats Š r e d e r i s buvo mokytojus įdrąsinęs nepaisyti lietuvių teisių. Kaip A. Bruožis rašo (Maž. Lietuvos mokyklos, 1935), kai kur mokytojai draudė mokiniams einant namo lietuviškai kalbėtis, kiti lietuviškas vaikų knygas mesdavo po suolu, o nenorinčius vokiškai mokytis net apkruvindavo ir pan. Kai kurie mokytojai, norėdami vaikus nuo lietuvių kalbos atgrėsti, užduodavo daug skaitymų ir giesmių išmokti atmintinai. To nepajėgdami, vaikai prašydavo tėvus, kad jiems nereikėtų tikybos dalykų lietuviškai mokytis, nors nevienoje vietoje mokyklų inspektoriams buvo įrodyta, jog lietuvių vaikai neretai vokiškai tiek tesupranta, kad negebą atsakyti ar Dievas liepęs ar draudęs melstis. Lietuviai mokytojai kilnota į vokiečių ir mozūrų gyvenamus kraštus, o visai lietuviškose vietose, — kaip 1904. III. 22 Prūsų seime skundėsi lietuvių atstovas Dr. Gaigalaitis, — dažnai buvo mokytojų, kurie nei žodžio nemokėjo lietuviškai. Vydūnas turėjęs raštą, kur paskutiniais metais prieš pirmąjį Pasaulinį karą vienas mokytojas buvęs valdžios patarėjo grasinamas bauda, jeigu toliau per pertraukas mėgintų su mokiniais kalbėtis lietuviškai. Kaip 1904 m. vienas laikraštis (Kons. Draug Laiszkas) pranešė, mokyklų ministeris apskričių mokyklų inspektoriams įsakė žiūrėti, kad mokytojai tik vokiškai tekalbėtų, taip pat ir savo namuose. Už nusikaltimą tam įsakymui mokytojas iš pradžių busiąs baudžiamas, o jei ir tada neklausysiąs, būsiąs atleistas iš tarnybos. Mokytojai tada buvo pradėję ruošti mokyklose „tėvų vakarus“, kuriuose, tėvams susirinkus, vaikai vokiškai deklamuodavo, dainuodavo ir t. t.

Bažnyčioje lietuvių kalba palyginti turėjo dar nemažą užuovėją, tačiau ir čia vokietybė, kad ir daug iš lengviau ir tyliau, reiškė savo pretenzijas. Nors kai kur kunigai, matydami mažuosius vokiškai dėstomos tikybos dalykų nesuprantant, pasisakė už perėjima čia į lietuvių kalbą, vis dėlto XIX a. ir XX a. pradžioje kai kurie kunigai buvo lietuvių kalbos priešai. Pvz. kun. Jurkšaitis (XIX a. gale) kartą pasakė, jog lietuvių vaikams nereikią lietuviškai mokytis, o vyskupas Hoffheinzas: ,,Ponas Dievas neišmano lietuviškai“. 1902 m. Rytprūsių provincijos sinode Karaliaučiaus atstovas Gotzas pareiškė, kad, jo patyrimu, lietuviai pasaulietinius bei paprastus dalykus geriau suprantą savo kalba, o dvasinius bei krikščionių dalykus geriau vokiškai, todėl geriausias ir naudingiausias daiktas lietuviškas pamaldas visai panaikinti. Daugumas tam nepritarė ir nutarė rūpintis, kad būtų paruošta daugiau lietuviškai mokančių kunigų.

Suprantama, kad tokiomis sąlygomis lietuvių kalba negalėjo būti labai globojama ir oficialiniuose valdžios raštuose bei sueigose. Kurį laiką dar šiaip taip buvo kenčiama, bet, išvarius lietuvių kalbą iš mokyklų, ir čia atėjo jai eilė. 1876 m. vokiečių kalba paskelbiama vienintele Prūsijos valstybine kalba. 1876. VIII. 28 įstatymu, mokyklų valdybos kalba- tegalinti būti vokiečių. Visi valdiniai raštai turėjo būti rašomi vokiškai. Išimtis teleidžiama. ypatingais atvejais. Tačiau karaliaus paliepimu per 20 m. nuo šio įstatymo paskelbimo šalia dar galėjo būti vartojama ir svetima kalba mokyklų, kaimų ir valsčių sueigose. Čia pat buvo pasakyta, kad nuo šio įstatymo paskelbimo per 5 metus šalia vokiečių kalbos leidžiama vartoti ir lietuvių kalbą susižinojimo reikalui mokyklų valdybos, kaimų šaltyšių ir šiaip kaimo susirinkimuose Šilutės apskrityje, išskyrus tik Karklės, Špukų, Šakūnų ir Rusnės valdžios sritį.

Šiaip ,per prievartą lietuvių kalbą užgniaužiant, tolydžio turėjo mažėti ir lietuviškai kalbančių skaičius. XIX a. mes jau turime, nors ir ne visai tikslias, lietuvių statistikas. Iki 1861 m. gyventojai buvo surašomi šeimynomis, prileidžiant, kad visi šeimynos nariai esą vienos tautybės (nors šeimininkas galėjo būti vokietis, o tarnai lietuviai ir pan.). Be to, tikslumui nepadėjo, ir tai, kad tautybės užsirašymo duomenis buvo patariama patikrinti ir su policijos parama.

Pagal tokius oficialios vokiečių statistikos duomenis lietuvių Maž. Lietuvoje buvo iš viso (plg. v. Vileišis, Tautybių santykiai Maž. Lietuvoje, 1935): 1825 m. 120.264 (arba 32,8% viso gyventojų skaičiaus), 1837 m. — 149.927 (32,8 %), 1852 m. — 151.248 (28,9 %>), 1858 m. — 139.716 (25,6 %), 1861 m. — 137.346 (24,5 %), 1890 m. — 120.115 (19,1 °/o), 1900 m. — 109.311 (17,1 %), 1905 m. — 101.307 (15,8 %), 1910 m.' — 93.608 (14,5 %). 1837 m. šiaurinėse apskrityse (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės) pagal šią statistiką lietuviškai kalbančių buvo 59,1 % viso gyventojų skaičiaus, o be miestų net.70,3%. Tais pačiais 1837 m. vidurinėse Maž. Lietuvos apskrityse (Ragainės, Pakalnės, Labguvos ir Pilkalnio) buvo 41,9 % lietuviškai kalbančių, o pietinėse (Stalupėnų, Įsruties, Gumbinės, Galdapės ir Darkemio) apskrityse 1825 m. bebuvo 14,9 %. Netrukus pietinėse apskrityse lietuvių kalba veik visai išnyko. Vidurinėse apsrityse 1852 m. buvo 44,3%- lietuviškai kalbančių, 1858 m. — 39,5%, 1861 m. — 38,2%, 1890 m. — 30,4%, 1900 m. — 27,4°/o, 1905 m. — 26,3% ir 1910 m. — 23,2%. Šiaurinėse apskrityse: 1852 m. — 55,3%, 1858 m. — 48,7%, 1861 m. — 48,70%, 1890 m. — 43,6°'o, 1900 m. — 41,3%, 1905 m. — 39,2% ir 1910 m. — 37,8°/o, o be Klaipėdos ir Tilžės miestų: 1861 m. — 62,5%, 1890 m. — 56,7%,
1905 m. — 54,6% ir 1910 m. — 53,0%. Faktiškai lietuvių nuošimtis bus buvęs didesnis.

Pagal evangelikų pastorių statistiką (t. y. kokias evangelikas — lietuviškas ar vokiškas — pamaldas lankė ir kuria kalba konfirmavosi) lietuviškai kalbančių evangelikų skaičius šiaurinėse ir vidurinėse apskrityse buvo toks (be Klaipėdos ir Tilžės miestų): 1870 m. — 49,1%, 1878 m. — 43,7%, 1897 m. — 36,8%, 1907 m. — 35,5%, 1912 m. — 30,3% visų tikinčiųjų. Lietuviškai kalbančių evangelikų Klaipėdos krašte (be Klaipėdos miesto) 1870 m. buvo 67,7%, 1878 m. — 64,5%, 1897 m. — 61,9%, 1907 m. — 60,5%, 1912 m. — 58,2%, o tais pačias metais ir su Klaipėdos miestu — 51,7%.

Pagal pradedamosios mokyklos statistiką namie lietuviškai kalbančių mokinių šiaurinėse ir vidurinėse Maž. Lietuvos apskrityse 1886 m. buvo 34,8% visų mokinių, 1891 m. — 33,3%, 1896 m. — 31,7%, 1901 m. — 28%, 1906 m. — 28,5%, 1911 m. — 26,1%. Šiaurinėse apskrityse: 1886 m. — 52,4%, 1891 m. — 51,8%, 1896 m. —
48,9%, 1901 m. — 45,5%, 1906 m. — 47,7%, 1911 m. — 46,6%, o be Klaipėdos ir Tilžės miestų: 1886 m. — 59,4%, 1891 m. — 60,8%, 1896 m. — 58,4%, 1901 m. — 55,7%, 1906 m. — 57,8%, 1911 m. — 56,5%. V. Vileišis Klaipėdos krašto lietuvių nuošimtį šiaip apskaičiuoja: 1837 m. — 67,7% (arba 63.290 žmonių), 1861 m. — 56,6%, 1890 m. — 52,2%, o be Klaipėdos miesto: 1837 m. — 73,9%, 1861 m. — 66%, 1890 m. — 59,8%.

Pagal valsčių žinyną. 1905 m. Klaipėdos krašte buvo 70.062 gyventojai (49,9%) su lietuvių kalba ir 86.601 (48,9%) su vokiečių. 1910 m. lietuvių Klaipėdos krašte buvo 48,9% (vokiečių 49,9%), o be Klaipėdos miesto 56%.

Kaip jau iš minėtųjų duomenų matyti, lietuviškai kalbančių nuošimtis XIX a. pradžioje tolydžio mažėjo; taip pat yra mažėjęs ir lietuvių kalbos plotas. Vakariniai ir pietiniai pakraščiai jau XIX a. pradžioje gana sparčiai ėmė vokietėti. Vietomis ir žymiai toliau į rytus viešasis lietuvių kalbos žodis nutilo, nors lietuvių kalba palyginti stipriai laikėsi, vietomis net ir plito. — Lietuvių kalbos nykimą 1808—1840 m. vaizduoja pvz. Pilupėnų parapijos komunikantų skaičius. 1808 m. komunikacijos apeigos buvo atliktos lietuvių kalba 1753 vaikams ir 943 vokiečių, 1818 m. 2059 lietuvių ir 1193 m. vokiečių, 1826 m. 1779 lietuvių ir 1748 vokiečių, 1827 m. 1760 lietuvių ir 1866 vokiečių, 1837 m. 1547 lietuvių ir 2368 vokiečių, 1840 m. 1484 lietuvių ir 2047 vokiečių. Taigi nuo 1827 m. vokiečių skaičius pralenkia lietuvių skaičių.

Dr. Tetzneris rašo, kad 1848 m. Fischhauseno, Vėluvos, Girdavos, Darkiemio ir Gumbinės apskrityse maža bebuvę žmonių, kurie nebūtų tvirti vokiečių kalboje. Girdaviškiuose Muldžiuose lietuviški pamokslai pasibaigė dar XVIII a., taip pat Fischhauseno pakrantės kaimuose ir Karaliaučiaus apskrityje. Tas pats atsitikę apie 1890 m. Darkiemio Baletuose ir Vėluvos Plyviškėje. Plyviškė apie 1800 m. turėjo dar 1000 komunikantų. Gumbinės Nybudžiuose 1883 Tilžės bažnyčioje, kuri vadinosi lietuviškoji, buvo sakomi tik lietuviški pamokslai. Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia nuo 1890 m. jau virto vokiška bažnyčia. Viename 1905 m. vokiečių išleistame žemesniųjų mokyklų aprašyme sakoma, kad lietuviai gyveną Klaipėdos, Labguvos, Šilutės, Pakalnės, Tilžės (mieste ir kaimuose) ir Galdapės apskrityse. Be to, dar dalis lietuvių nukeliavusi į Recklinghauseno, Dortmundo ir Gelsenkircheno (miestą ir kaimus) apskritis. Apskritai, 1886 m. mokyklų statistika rodanti, kad grynai lietuviška kalba (namie vartojama) esanti nykusi, bet kartu ji nuo 1896 m. Labguvos, Stalupėnų, Galdapės ir Gelsenkircheno apskrityse pamažu augusi. Būdingai lietuvių kalbos nykimą pavaizduoja Donelaičio gimtinė, Tolminkiemis. 1590 m. Įsruties aps. kaimų, sąraše pažymėta, kad nors Mielkiemis esąs viduryje tarp Pilupėnų ir Tolminkiemio, bet reikią jį priskirti prie Tolminkiemio, nes jame gyvenąs vokietis Lukas Walteris. Nepriskyrus Mielkiemio prie Tolminkiemio, ten visoje parapijoje nebūtų nei vieno vokiečio ir nebūtų iš ko bažnyčios tėvo (maršalkos) paskirti. Taigi Tolminkiemio parapijoje XVI a. gale tebuvo vienas vokietis. XVIII a. viduryje Donelaitis gražia kalba čia rašė savo hekzametrus, o apie 1850 m. lietuvių kalba ten apskritai jau buvo išnykusi.

Tačiau, nors kai kuriose vietose ir rečiau, lietuvių XIX a. dar gyventa ir lietuviškai kalbėta toli į vakarus. Pr. Kuršaitis savo 1876 m. lietuvių kalbos gramatikoje lietuvių kalbos sieną dar veda nuo Kuršių marių Deimenos upe į pietus iki Tepliuvos, nuo jos Prėgliaus upe už Vėluvos, nuo čia pasukant Įsruties linkui, toliau pietų linkme ir Galdapės apylinkėje iki (anuometinės) Lenkų sienos. Dar ir 1918 m. P. Dielsas rašė (vokiečių kariuomenės leidinyje Litauen-Buch), kad lietuviškai tebekalbama „pietuose maždaug iki linijos, kuri eina nuo Galdapės Labguvos linkui per Darkiemį“. Prof. A. Leskienas savo lietuvių kalbos skaitymų knygoje (Litauisches Lesebuch, 1919) pažymi, jog lietuvių kalbos sienos esančios apskritai nusakomos — linija nuo Labguvos prie Kuršių marių per Gertlaukius, Mielaukį, Obeliškius ir Darkiemį Vištyčio ežero linkui.
Tačiau prie šios ribos lietuvių tuo laiku begyventa retai. Kiek galima spręsti iš 1864 m. Richardo Boekho Prūsų valstybės kalbų žemėlapio, sudaryto iš 1861 m. gyventojų surašymo duomenų, tais paribiais būta apskritai ne daugiau kaip l0 lietuvių kiti - vokiečiai. Pagal šį žemėlapį jau tirščiau lietuvių pasirodo maždaug nuo linijos, kurią išvestume nuo Gyventės (Juwendt) Kuršių pamaryje į pietus ant Platupėnų bei Bitėnų, nuo čia beveik stačiai į rytus per Didž. Nybudžius prie Įsros upės netoli Pilkalnio, o nuo čia riba pasuka į šiaurės rytus ir atsiduria į Didž. Lietuvos sieną ties Rukšniais bei Šilgaliais. Nuo šios ribos į rytus bei šiaurę lietuvių atsiranda vis tirštesnėmis salomis — nuo XA iki 4/5 ir daugiau. Tačiau ir jų tarpe jau yra įsigavusių taip pat panašioms salomis ir vokiečių. Panemunėmis Nemuno žemupyje ir į rytus prie Didž. Lietuvos sienos jau tirščiau lietuvių gyvenama. Ypač šiaurinėje Klaipėdos krašto dalyje vokiečių tik nežymiomis salelėmis matome vietomis įsimaišiusių į lietuvių tarpą. Kitoje pusėje Nemuno lietuviai visur žymiai persveria vokiečius. Beveik vienus lietuvius gyvenant žemėlapis rodo Kuršių Neringoje nuo Nidos į pietus beveik iki Klaipėdos (netoli Smeltės).

Suprantama, kad šiokiomis sąlygomis M. Liet. lietuvių kalbą turėjo užgauti stipresnė vokiečių įtaka. Ji, kaip galima laukti, stipriausiai pasireiškė žodyne, mažiau sintaksėje ir fonetikoje bei žodžių daryboje. Nieko nuostabaus, kad daugiausia vokiškoji įtaka galėjo įsigauti Maž. Lietuvos rašomojoje kalboje. Mat, čia labai maža tebuvo lietuvių inteligentų, o ypač tokių, kurie būtų stengęsi bei pajėgę doroti, tobulinti savą bendrinę kalbą, sukurti jai savų priemonių, atremtų į pačios gimtosios kalbos pagrindą, jos dėsnius bei plėtros polinkius, jos dvasią. To nesant, straipsnių bei knygų autoriams, vertėjams trūkstant atitinkamų specialių terminų bei posakių, teko jų skolintis iš vokiečių kalbos, neretai ir raidiškai laikantis vokiečių kalbos pavyzdžių. Tatai ypač ryškiai galime pastebėti paėmę kokį ano meto Maž. Lietuvos laikraštį (pvz. ,,Lietuwos Keleiwį“, „Lietuwiszką Ceitungą“ ir kt.).

 

Ungurių bučiai