Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE KLAIPĖDOS KRAŠTO TARMES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.KANTKIMAS   
Kiekviena kalba, jei tik ji užima bent kiek didesnį plotą, paprastai nesti visame plote vienoda, bet daugiau ar mažiau skiriasi pagal įvairias krašto vietas. Tokia kalba esti suskilusi į tarmes. Suskilimas atsiranda per ilgesnį laiką, kai padidėja ta kalba kalbančių žmonių skaičius ir jie pasiskirsto didesniame plote. Jei tik tokie gyventojai ilgainiui labiau vieni nuo kitų nutolsta, nutrūksta tarp jų nuolatinis bendravimas — ima ir jų kalba po truputį tolti, atsiranda tarminių skirtybių. Svarbiausios tarmių atsiradimo priežastys kaip tik ir yra žmonių bendravimo kliūtys. O tos kliūtys atsiranda dėl to. kad žmonėms bendrauti kelią pastoja gamtinės, geografinės ar politinės bei kultūrinės, sienos. Gana svarbios yra politinės sienos: jei viena ir ta pačia kalba kalbą žmonės yra dėl kokių nors priežasčių perskirti tokios politinės sienos, jų tiesioginis bendravimas esti sulaikomas, viena tos kalbinės bendruomenės dalis pasilieka vienose sąlygose, kita — patenka į kitas, kurios savaip ima formuoti ir jos kalbą.

Tokia politinė siena, kuri tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos atsirado jau nuo Melno ežero taikos 1422 m., pirmiausia yra sudariusi ir Klaipėdos krašto lietuvių tarmines skirtybes.
 
Ilgus amžius gyvendami Prūsų valdžioje, vokiškosios aplinkos veikiami ir neturėdami tiesioginių santykių su D. Lietuva, be to, dar ir tikybiniu atžvilgiu nuo pastarųjų skirdamiesi, Klaipėdos krašto lietuviai ilgainiui ir savo kalba kiek nutolo. Suprantama, kad ir tiesioginė vokiečių kalbos įtaka turėjo jų kalboje pasireikšti. Nekalbant apie žodyno, posakių skolinius, kurių randame klaipėdiečių kalboje, jų ir tartyje, daugiausia, tiesa, paskutiniais laikais jaunojoje kartoje, žymu vokiškumo. Dažnas Didžiosios Lietuvos lietuvis bus pastebėjęs, kad klaipėdiečiai (kaip ir apskritai visi Maž. Lietuvos lietuviai) kiečiau taria mūsų minkštuosius priebalsius. Jie paprastai ištaria Nečūnai, lašinu, gaspadorus (gacpadorus) vietoj Nečiūnai, lašinių, gaspadorius. Tas kietinimas ypač ryškus žodžio viduryje, galūnėje mažiau. Bet vėl kietojo l jie neturi — taria vidutinį, pusiau minkštą: pvz, lūpos, labai malonu jų tariama beveik kaip liūpos, liabai malionu. Šioks priebalsių tarimas yra vokiškosios tarties įtaka. vad. artikuliacinės bazės pakitimas, tiesa, tik vėlesniais laikais aiškiau tepasireiškęs. šis pakitimas, viena, yra gautas nusiklausius į vokišką tartį, o antra, fiziologiniu keliu — per mišrias vedybas.
 
Tačiau, kita vertus, klaipėdiečių šneka nėra griežtai atsiskyrusi nuo Didž. Lietuvos lietuvių kalbos. Klaipėdiečių tarmė tėra atitinkamų Didž. Lietuvos tarmių tęsinys su savomis skirtybėmis. Klaipėdos krašte matome dvi tarmes (su savo patarmėmis), susigiminiavusias su kaimyninėmis Didž. Lietuvos, tarmėmis.

Jau iš vidurinės mokyklos žinome, kad Klaipėdos krašto šiaurinėje dalyje (maždaug iki Šilutės) turime trečiąją žemaičių patarmę žemaičių klaipėdiškių, arba donininkų. Si klaipėdiškių tarmė yra nemaža senų ypatybių išlaikiusi, šalia žemaičių raseiniškių (arba dūnininkų) duna. dyna, telšiškių (dounininkų) douna, deina jie taria dona, dėna, taigi vietoj mūsų bendrinės kalbos ie, uo žemaičiai klaipėdiškiai taria vienabalsius ė ir o (labai siaurus ir ilgus). Šituodu garsu yra senesniu už kitų žemaičių (raseiniškių bei telšiškių) šių garsų atitikmenis: iš tų garsų vėliau yra išriedėję atitinkami kitų dviejų žemaičių patarmių garsai. Prieš rašytinį mūsų kalbos laikotarpį (prieš XVI a.), bene dar ir XVI a., visi žemaičiai yra čia tarę vienabalsius ė, o, kurie vėliau (greičiausia, XVII a. pradžioje) žemaičių raseiniškių ir telšiškių buvo išversti jau šiandieniniais jų atitikmenimis, o klaipėdiškiai ir toliau yra pasilikę prie senojo tarimo.

Taip pat žilos senovės liekana bus ir klaipėdiškių pačių šiaurinių žemaičių (į šiaurę nuo Klaipėdos), tarimas a ilgo (su o priemaiša) vietoj dabartinio bendrinės kalbos o: lava „lova“, pans „ponas“ ir t.t. Iš dalies gal tai (kaip kai kurie tyrinėtojai taria) yra ir latvių kalbos, įtaka, bet, greičiausia, ši įtaka tėra tik palaikiusi senąją tartį. Mat, seniau visi lietuviai vietoj dabartinio bendrinės kalbos o yra tarę a (ilgą), o XVI a. ir Didžiosios Lietuvos žemaitis Martynas Mažvydas savo katekizme (1547) juk rašė: panas, makslas ir t.t., nors dabar Didž. Lietuvos žemaičiuose šitas a jau seniai yra išnykęs (per o išvirsdamas uo: muokslas). Taip pat klaipėdiškiai žemaičiai taria ranka, penki, samtis, semti, taigi išlaiko sveikus an, en, am, em, jų jieišversdami on, in..., kaip tai daro daugumas Didž. Lietuvos žemaičių (šiaurės vakaruose). Taigi ir čia jie yra išlaikę didesnę senovę ir eina kartu su pietų vakarų Didž. Lietuvos paaukštaitės žemaičiais. Pačioje Klaipėdos krašto šiaurėje (iki Pozingių-Agluonėnų-Poškų-Dituvos-Siporijos linijos) visur tariami minkšti t, d galūnėse tais atvejais, kur aukštaičiai turi č, dž: jaute, mede ( = jaučiai, medžiai), gaide ( — gaidžio), rnatiau (=mačiau)... Si tarties ypatybė klaipėdiškiams žemaičiams bendra su Didž. Lietuvos pajūriniais šiaurės vakarų žemaičiais. Šie minkštieji t d tik iš dalies tėra senovės paveldėjimas: sakysime, jaute, mede, kilę iš senovinių jautjai, medjai; yra senesnės lytys už aukštaičių jaučiai, medžiai (su č, dž), bet jau pvz. gaide (kilmininkas), matiau (iš senovinių lyčių gaidja, matjau) yra naujosios gadynės padaras, nes ne taip seniai visų žemaičių tarta mačiau, gaidžia (su č, dž). Tik vėliau linksniavime bei asmenavime, pagal kitas lytis be Č. dž, naujai įvesta t ir d. Bet jau, kaip ir b. Lietuvoje, klaipėdiškiai žemaičiai kai kur žodžio viduryje taria ilgus a, e vietoj senesniųjų dvibalsių ai, ei (vaks „vaikas“). O šiaurinėje dalyje, į šiaurę nuo Klaipėdos, pasirodęs jau naujas raidos laipsnis, kur iš to a (kilusio iš ai) atsiradęs ilgas o su a priemaiša: voko ( = vaikai), mato ( = matai).

Taigi ir Klaipėdos krašto žemaičių tarmė nėra vienalytė, bet pasiskirsčiusi į savo šnektas (Klaipėdos. Priekulės, Kintų).

Šiaip visa eilė kitų Klaipėdos krašto žemaičių tarmės ypatybių yra bendrų su D. Lietuvos žemaičiais, sakysime, ie, uo vietoj bendrinės kalbos ė, o, siaurų trumpų e. o tarimas vietoj i, u, kirčio atitraukimas į šaknį (į šiaurę nuo Minijos žiočių - Gardamo linijos), žemaitiškoji priegaidė ;pvz. ryts tariama su vad. laužtine priegaide, nes balsas viduryje skiemens lūžta, nutrūksta dėl balsaskylės užsidarymo) ir t.t.

Nuo Šilutės į pietus, maždaug nuo Didž. Šilininkų-Meišlaukių linijos prasideda aukštaičių tarmė. Tačiau riba nėra visai griežta: nuo šios ribos maždaug iki Lamsačių (Lampsaten) — Vilkamedžių linijos į šiaurę Šilutės apylinkės yra pereinamosios tarmės ruožas. Iš tikrųjų šis ruožas yra žemaitiškas, tik su tam tikra aukštaičių tarmės priemaiša. Bent pietinė šio ruožo dalis, galimas daiktas, yra atsiradusi aukštaičiams atstumus į šiaurę žemaičių tarmę.

Plotas nuo minėtosios Didž. Šilininkų-Meišlaukių linijos į pietus priklauso aukštaičių tarmei, kuri vėl yra Didž. Lietuvos aukštaičių vakariečių patarmės tęsinys. Šios patarmės svarbiausia ypatybė, ją skirianti nuo bendrinės kalbos, yra ta, kad ilgieji galūniniai balsiai yra sutrumpėję, o trumpieji ir visai nukritę. Todėl jų paprastai tariama: susirinka tos visas mergas, jau užauga žoles (= susirinko tos visos mergos, jau užaugo žolės), atein pons kuniks (= ateina ponas kunigas).

Tačiau tarminis aukštaičių plotas vėl nėra vienalytis. Jame galima išskirti kelias šnektas: vad. tilžėnų — nuo minėtosios aukštaičių linijos maždaug iki Bitėnų-Kuturių ruožo; ragainėnu — nuo pastarosios siauras ruožas iki Juros upės; pagaliau viešvilėnų — visa likusioji Klaipėdos krašto dalis į rytus nuo Jūros upės iki Didž. Lietuvos sienos. Tilžėnų ir ragainėnų šnektos, kaip jau ir patys jų vardai rodo, eina ir toliau į pietus bei pietvakarius už Nemuno.

Tilžėnų šnektoje neskiriama bendrinės kalbos ė ir ie, tariama vienodai ie; taip pat ir bendrinės kalbos o ir uo ta riamą uo: dieti, diena (-dėti, diena), žuodis, duona ( = žodis,
duona). Už Nemuno į pietus tais atvejais vietomis taria ir vienabalsius ė, o: dėti, dėna, žodis, dona... Šios šnektos atstovas yra buvęs ir žinomasis mūsų kalbininkas Pr. Kuršaitis, kilęs iš Noragėlių k., netoli Gastų (Pakalnės apskr.), to dėl jis pvz. savo žodyne) dažnai maišo ė su ie, taip pat o su uo.

Vėl kitų skirtybių turi viešvilėnų šnekta. Čia vietoj bendrinės kalbos ė ir o tariami savotiški dvibalsiai ėi, ou, tik su labai trumpu antruoju sandu (komponentu): dėiti (= dėti), jouti (= joti). Tačiau nekirčiuotoje galūnėje čia jau betariami trumnieji i. u. kaip daroma ir Didž. Lietuvos aukštaičiu vakariečių viduriečių (veliuoniškių): Braku (= Brako), Kerpus (= Kerpos), saki (= sakė, daru (= daro).

Aukštaičių tarmė eina ir pagrindu Maž. Lietuvos bendrinės kalbos, kuri nusistoja jau XVII a. Tiesa, joje vengiama budingų atskirų šnektų ypatybių, galima sakyti, kad Maž. Lietuvos bendrinė kalba remiasi pirmiausia to krašto užnemunio pietinės dalies (Gumbinės, Stalupėnų) tarme, kuri vėl yra Didž. Lietuvos vakaru aukštaičiu pietiečiu (kapsų zanavvku) patarmės tęsinys. Ši Maž. Lietuvos bendrinė kalba vėliau privertė ir Didž. Lietuvą pasirinkti vakarų aukštaičių tarmę šiandieninės mūsų visų bendrinės kalbos pagrindu.

Toks keliais bruožais yra buvęs tarminis Klaipėdos krašto vaizdas garsiniu požiūriu iki pastarojo karo. Karo audroms daugumą senųjų krašto gyventojų išvaikius bei išnaikinus, tuo tarpu neaišku, kokia kalbinė bendruomenė toje vietoje susiformuos. Tai, žinoma nepaliks be įtakos tolimesnei tarminei to kampo raidai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai