Helsinkio susitarimų teisinė prigimtis Spausdinti
Parašė BRONIUS NEMICKAS   
Prof. dr. Broniaus Nemicko paskaita, skaityta 1975 m. lapkričio 29 Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo Komiteto seime, New Yorke.

Mūsų spaudos ir organizacijų didelis domesys kreipiamas Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos, vykusios Helsinkyje ir geidusios Rytų - Vakarų politinės įtampos atoslūgio, trumpai dėtente vadinamo, susitarimams, jų aiškinimui ir vertinimui. Deja, tų susitarimų aiškinimai labai įvairuoja, tikriau tariant, visiškai priešingauja.

Prieš konferencijos Paskutinįjį veiksmą (tokiu vardu pavadinta pati sutartis) laisvosios lietuvijos nusistatymas Maskvos viešpačių iniciatyva ir didelėmis pastangomis geidaujamo Rytų - Vakarų įtampos atodrėkio atžvilgiu buvo mažne vieningas. Visi laikėme Kremliaus pakištąsias susitarimų (tada dar eventualių) sąlygas, ypač Europos valstybių dabartinių sienų pripažinimą, būsiant ne tik Lietuvai, bet ir kitiems Sovietų Sąjungos užgrobtiems ir pajungtiems kraštams politiškai žalingas. Sutartinai šaukėmės į mums draugingų valstybių vyriausybes ir šiaip įtakingus žmones. Aiškinome Maskvos vilionių žalą Sovietų Sąjungos pavergtiems ir pajungtiems Europos kraštams bei grėsmę laisvajam pasauliui. Stengėmės įspėti apie pavojų ir suturėti nuo kenksmingų susitarimų. Deja, prisieina ganėtis, palyginti, kukliais mūsų stangos padariniais — vienu kitu pareiškimu, tikinančiu, kad Helsinkio susitarimai nepanaikinsią Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažinimo. Manding, Sovietų Sąjungos pakištosios susitarimų formuluotės priėmimas ir pasirašymas iš vienos pusės ir inkorporacijos nepripažinimo žadinys iš antros pusės yra pagrindinės priežastys, perskėlusios mus į dvi viena kitai priešingas Helsinkio susitarimų aiškintojų bei vertintojų stovyklas. Vieni nepagalėjimą užkardyti tų susitarimų laikome kone galutinai sužlugdžiusiu Lietuvos laisvės bylą, kiti, it geležėlę radę, perdėtai džiaugiamės inkorporacijos nepripažinimo ketiniu. Tai dvi Helsinkio susitarimų aiškinimo ir vertinimo kraštutinybės, kurių abi yra nusly-dusios nuo teisinės tikrovės. Iš esmės nieko nėra pelnyta, bet toli gražu ne viskas ir pralaimėta. Į Helsinkio susitarimų padarinių vertinimo kraštutinybės veda paprastas paviršutiniškumas. Vertintojai visiškai nesidomi tų susitarimų teisine prigimtimi, o dažnam atrodo ir pats jų turinys tiksliau nepažįstamas. Taigi čia reikia nors ir prabėgomis apžvelgti tų susitarimų turinys ir kiek išsamiau panagrinėti jų teisinė prigimtis.

I. Istorinis įvadas
Antrojo pasaulinio karo meto ir kiek vėlesnė sąjungininkų (JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) nuolaidžiavimo politika sudarė Sovietų Sąjungai sąlygas klastos smurtu išplėsti savo viešpatavimą į Rytų Europos erdvę. Betgi tolimesnės sovietinės imperijos plėtrai, ypač į pietus, kelią užkirto 1947 m. paskelbtoji vadinamoji Trumano doktrina, pagal kurią JAV, atsisakius Didžiajai Britanijai, prisiėmė remti Turkiją ir Graikiją, Marshallio planas sugriautai Europai atstatyti ir jau vėliau jos pačios ūkinis susitvarkymas bei politinis apsijungimas ir pagaliau 1949 metų Šiaurės Atlanto sutartis, suteikusi pagrindą sudaryti politinę ir karinę organizaciją laisvajai Europai ginti nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo. Ši nauja Vakarų politika apsaugojo laisvąją Europą nuo sovietinės grėsmės.

Antra vertus, ir Sovietų Sąjunga nevaliojo susidoroti su savo sunkumais, verčiančiais ją siekti politinės įtampos ir karinių varžybų atoslūgio su Vakarais. Stambios ginklavimosi išlaidos spyrė veržti diržą, juo labiau, kad nei žemės ūkio, nei pramonės gamyba nepajėgė patenkinti gyventojų poreikių, pagaminti pakankamai kasdienio vartojimo reikmenų. Prie gamybos organizacijos kliaudų prisidėjo dar ir nuolatiniai nederliai. Šitie vidaus ūkiniai trūkumai tolydžio ugdė gyventojų nepasitenkinimą. Jį dar labiau sustiprino Chruščiovo kiek "atleistų vadžių" politika, kurios ir šiandieną Brežnevas neįstengia visiškai užgniaužti. Be to, dar stiprėjanti komunistinė Kinija, geisdama suvesti praeities teritorines sąskaitas su Sovietų Sąjunga, gresia jai iš rytų. Vidaus sunkumai ir Kinijos grėsmė verčia Sovietų Sąjungą siekti politinės įtampos atoslūgio Vakaruose. Maskvai rūpi šiek tiek stabilizuoti padėtį Europoje, kad turėtų laisvas rankas ir galėtų susidoroti su vidaus ūkiniais sunkumais, numaldyti politinį priešumą (disidentus), galutinai susovietinti pagrobtųjų ir prijungtųjų kraštų ūkį, visuomeninį gyvenimą bei savitą jų kultūrą, kad įstengtų atsispirti prieš Kinijos pavojų ir sustangrintų savo pajėgumą naujiems užgrobimams. Sovietų Sąjungai, kad pasiektų šį tikslą, reikia tam tikrų sąlygų (garantijų) ir paramos: dabartinių Europos sienų pripažinimo, Vakarų karinės pajėgos ribotumo (tiksliau — sumenkinimo), ūkinės pagalbos ir technikos. Taigi Kremliui parūpo, be kitų čia minimų dalykų, dabartinių Europos sienų užtikrinimas, kuris implikuotų šiokį tokį tarptautinį pripažinimą Sovietų Sąjungos užgrobimų, įvykdytų Antrojo pasaulinio karo proga. Maskva visą laiką vangstė taikos konferencijos, kuri, kaip įprasta, turėjo seniai nustatyti pokarinės Europos valstybių sienas ir sutvarkyti kitus karo padarinius. Tai, berods, pirmas atvejis žmonijos istorijoje, kur stambios apimties karinio kivirčo padarinių sutvarkymas būtų taip nuvil-kintas. Nubėgo jau trys dešimtmečiai, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, o taikos konferencijos ir taikos sutarties su pagrindiniu karo kaltininku Vokietija kaip nėra, taip nėra — ir nebus, nes to nenori Sovietų Sąjunga. Ji, užuot leidusis taikos konferencijon, visą laiką baudėsi ją apeiti, nesitikėdama joje savo neteisėtų teritorinių grobinių pripažinimo ir vildamasi jį, nors ir ne taip įsakmų ir tvirtą, pasiekti kitu, netiesioginiu būdu, būtent — per Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Tokios konferencijos mintį ypač išryškino, išpropagavo Leonidas Brežnevas, 1964 m. pakeitęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą ir tapęs tikruoju Rusijos valdovu. Žingsnis po žingsnio prijaukino Vakarų kraštų vyriausybių vadovus prie Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos minties ir pamažėl palenkė juos savęsp. Kremliaus stanga į šį tikslą buvo neatiaidi, sisteminga, o pasirinktasis kelias palaipsniškas.

Maskva apsisprendė visų pirma susidoroti su Vakarų Vokietija, turėjusia daugiausia neišspręstų teritorinių klausimų, ir į ją nukreipė savo pastangas. Vakarų Vokietija Sovietų Sąjungos spaudimo neatlaikė, suklupo ir 1970 rugpiūčio 12 pasirašė naują sutartį, pasižadėdama " . . . be sąlygų gerbti visų Europos valstybių dabartinių sienų nepažaidą, niekam nekelti jokių teritorinių pretenzijų nei dabar, nei ateityje; laikyti dabar ir ateityje visų Europos valstybių nepažeidžiamas tas sienas, kokios yra sutarties pasirašymo dieną, pripažįstant Oderio - Neissės liniją vakarine Lenkijos Liaudies Respublikos siena ir sieną tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos" (sutarties 3 str.). Šia sutartimi Kremlius pralaužė Vakarų valstybių frontą pačioje stipriausioje ir svarbiausioje vietoje ir paėmė vieną pagrindinių kliūčių kelyje  į tarptautinį teritorinio savo grobinio įteisinimą (nors ir aplinkiniu būdu) ir politinio viešpatavimo Rytų Europoje įtvirtinimą. Vakarų Vokietijai be sąlygų pripažinus dabartines Europos valstybių sienas ir formaliai atsižadėjus savo teritorinių reikalavimų, Sovietų Sąjungos kelias į jos siekiamąjį tikslą labai palengvėjo, o Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos mintis sustiprėjo.
Tokios konferencijos minčiai buvo palankios ir kitos sąlygos. Ūkiškai atkutusiai Vakarų Europai magėjo veši pokarinė gerovė. Jąja rizikuoti nesinorėjo. Ne visi Vokietijos kaimynai, mokomi praeities, jąja pasitikėjo: kai kurie jų, ypač Prancūzija, aiškiai rodė prisibijanti jos tolydžio augančios galios. Vakarų Europoje, išskyrus Airiją ir Ispaniją, žymesnių teritorinių ginčų kaip ir nesirado. Jie labiausiai kamavo Vokietiją ir Rytų Europą. Betgi Sovietų Sąjungai Vokietiją jau pažabojus dabartinių Europos sienų pripažinimo sutartimi ir Rytų Europą čaižant savo politiniu botagu bei smurtu primetinėjant satelitinėms valstybėms Maskvos nustatytą užsienio politiką, teritoriniai ginčai tam kartui lyg ir prigeso, ir Kremliaus kelias į savąjį tikslą prasivalė. Jungtinės Amerikos Valstybės vis dar spyriojosi Maskvos užmačioms. Bet nunuobodėjęs šaltasis karas ir Europos poslinkis į Sovietų Sąjungos pirštąjį sambūvį pamažu paalsino ir jų priešą. Šioji politinių sąlygų, grutė suartino Vakarų valstybes su Sovietų Sąjunga ir suvedė į Kremliaus sumanytą, jo labai geidautą ir savo įkalba vakariečiams primestą Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją.

Marija Ambrozaitienė:   Senas gluosnis  (vario raižinys)

II. Konferencijos eiga
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pačiai minčiai kiek išplėtrėjus, susirūpinta konferencijos sušaukimu. Numatyta ją sukviesti ne kurioje nors neutralioje valstybėje, bet Suomijos, dėl savo geografinės padėties Kremliui pavaldžios ir jo įnoriams nuolankiai įtaikios, sostinėje Helsinkyje. Konferencijos šeimininku ir technikiniu kviesliu pasirinkta Suomijos vyriausybė, Maskvos laikoma už trumpo ir dar įtempto pavadžio. Vadinasi, ne tik konferencijos idėja, Kramliaus sumanyta, bet ir ruoša pradėta Sovietų Sąjungos įgeidžiu, o ne abišaliu susiderinimu. Taigi jau pati konferencijos pradžia, paruošiamieji darbai, rodė jos probrežnevinę slinkties linkmę.

Suomijos vyriausybei atlikus paruošiamuosius darbus, — išaiškinus kviestinųjų valstybių vyriausybių nusistatymą konferencijos šaukti-numo atžvilgiu ir visą eilę techniško pobūdžio klausimų, — Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija prasidėjo 1973 liepos 3, buvo tęsiama Ženevoje nuo 1973 rugsėjo 18 ligi 1975 liepos 21 ir pagaliau iškilmingai užbaigta Helsinkyje 1975 rugpiūčio 1 dieną. Joje buvo iš viso 35 dalyviai (valstybės): Austrija, Belgija, Bulgarija, Kanada, Kipras, Čekoslovakija, Danija, Suomija, Prancūzija, Rytų Vokietija, Vakarų Vokietija, Graikija, Šventasis Sostas, Vengrija, Islandija, Airija, Italija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Olandija, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, San Marino, Ispanija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Sovietų Sąjunga, Anglija, Jungtinės Amerikos Valstybės ir Jugoslavija. Vadinasi, konferencijoje dalyvavo visi Vakarų Europos kraštai, JAV su Kanada ir Sovietų Sąjunga su penkiais savo satelitais. Be jų, buvo dar ir komunistinė Jugoslavija. Albanija nedalyvavo. Priešingai, kaip kad yra buvę 1945 m. San Francisco Jungtinių Tautų Organizacijos steigiamojoje konferencijoje, čia neatstovauta nė vienai Sovietų Sąjungos tariamų respublikų.

Konferencija buvo trijų laipsnių. Pradedamajame (pirmajame) tarpsnyje, be tarptautinėms konferencijoms įprastinių iškilmių, dalyviai daugiausia laiko paskyrė klausydamiesi vienas kito kalbų. Antrasis tarpsnis užtruko kone dvejus metus. Šiame tarpsnyje vyko konkretus darbas: visa eilė komisijų nagrinėjo konferencijos dalyvių (valstybių) pasiūlymus, juos derino ir bendrino, kad paruoštų galutinį susitarimų tekstą. Trečiajame tarpsnyje konferencijoje dalyvaujančių valstybių aukštieji atstovai, išklausę vienas kito kalbų, iškilmingai pasirašė susitarimo tekstą, Paskutiniuoju veiksmu (finai act) pavadintą. Atrodo, geidauta pamėgdžioti 1813 - 1915 metų Vienos kongresas, po Napoleono karų pertvarkęs Europą bei išbraižęs naują jos žemėlapį ir nustatęs visą eilę tarptautinės teisės dėsnių (kaip laivyba, vergijos panaikinimas, diplomatinių atstovų klasifikacija ir kt.), pavadinant Helsinkio susitarimus tuo pačiu vardu — paskutinysis veiksmas (finai act). Norėta, kad ir Helsinkio susitarimai, liečia ūkį, mokslą, technologiją ir aplinkotyrą, komercinius mainus, prekybą ir pramonę, žmonių santykiavimą ir kitus dalykus, virstų tarptautinės teisės dėsniais. Be Vienos kongreso ir Helsinkio konferencijos susitarimų tapataus vardo ir tarptautinės teisės dėsnių nustatymo siekinio, ypač Lietuvai esama labai skaudžios panašos: Vienoje Austrijos imperatorius Pranciškus II su kancleriu Metternichu, Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III su kancleriu kunigaikščiu von Hindenburgu, po didesnio tarpusavio apsitampy-mo, sužlugdžiusio Lietuvos - Lenkijos valstybės atstatymo mintį, pagaliau išgavo netiesioginį tarptautinį padalinimų pripažinimą, o Helsinkyje dabar Sovietų Sąjungos valdovas Brežnevas pelnė tarptautinės bendruomenės polinkį į apsipratimą su Lietuvos inkorporacija.

Kaip rodo susitarimų teksto paskutiniojo skyriaus, pavadinto "Konferencijos pasekmėmis", nuostatai, Suomijos vyriausybė buvo paprašyta dokumentą persiųsti Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, kad jis įteiktų visiems jų nariams, bet neregistruotų sekretoriate pagal Jungtinių Tautų chartijos (konstitucijos) 102 str. Suomijos užsienio reikalų ministras Olavi I. Mattila savo 1975 rugsėjo 19 raštu susitarimų dokumentą persiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui, o šis savo ruožtu 1975 rugsėjo 30 išsiuntinėjo visų organizacijos narių (valstybių) vyriausybėms.

Be to, konferencija, kaip matyti iš minėto susitarimų skyriaus, ne tik įsakmiai paakino dalyvaujančias valstybes ateityje laikytis priimtųjų nuostatų savo vienašalėje veikloje, dvišalėse valstybių — dalyvių svarstybose ir daugiašaliuose jų bei tarptautinių organizacijų institucijų susirinkimuose, bet taip pat numatė būdą plėtoti Helsinkyje priimtus visos eilės sričių tarptautinio bendradarbiavimo dėsnius. Tam reikalui numatyta ateityje organizuoti žemesnio laipsnio susirinkimai, pradedant nuo užsienio reikalų ministrų atstovų. Tie žemesnio laipsnio susirinkimai turės numatyti būdus šaukti kitiems tos pačios rūšies ar aukštesnio laipsnio susirinkimams ir net naujai konferencijai, tokiai kaip Helsinkio. Pirmas toks užsienio reikalų ministrų atstovų susirinkimas įvyks Belgrade, Jugoslavijos sostinėje, 1977 metais. Jam sukviesti paruošiamasis pasitarimas prasidės Belgrade 1977 birželio 15 ir numatys pirmojo užsienio reikalų ministrų atstovų susirinkimo datą, trukmę, darbotvarkę ir kt. Kaip matyt, ir pohel-sinkinė įvykių raida eina probrežnevinę linkme. Pirmasis užsienio reikalų ministrų atstovų susirinkimas, kuris, reikia, spėti, svarstys Helsinkyje priimtųjų dėsnių taikymą ir plėtotę, vyks taip pat Kremliui pavaldžios komunistinės Jugoslavijos sostinėje ir todėl negalės išvengti Maskvos politinės įtaigos.

III. Paskutiniojo veiksmo turinys
Paskutiniuoju veiksmu (finai act) pavadintas pats susitarimas, arba sutartis, apvainikavusi Helsinkio konferenciją. Jo deklaracinis tekstas, paskirtas kone vien tarptautinės teisės dėsniams nustatyti, apima maždaug 60 spaudos puslapių ir susideda iš penkių dalių: 1) Europos saugumo, 2) bendradarbiavimo ūkio, mokslo, technologijos ir aplinkos srityje, 3) Viduržemio srities saugumo ir bendradarbiavimo, 4) humanitarinio bendradarbiavimo ir 5) pokon-ferencinės veiksenos. Kiekviena dalių savo ruožtu skirstoma į visą eilę skyrių ir poskyrių. Vienuose jų aptariami ir deklaruojami atitinkamos veiklos tarptautinio bendradarbiavimo dėsniai, kituose — jų vykdymo būdas. Šia proga negalima apglėbti viso Paskutiniojo veiksmo turinio. Ganės todėl trumpai apžvelgti tik jo pirmoji dalis, skirta Europos saugumo klausimams. Šios dalies pirmajame skyriuje, pavadintame "Dalyvaujančių valstybių tarpusavio santykių pagrindinių principų deklaracija", slypi Lietuvai ir kitiems Sovietų Sąjungos pavergtiems bei pajungtiems Europos kraštams patys jautriausi ir pavojingiausi nuostatai. Čia aptariami esminiai tarpvalstybinių santykių dalykai: 1) suverenumo lygybė ir jo gerbimas, 2) uždraudimas grūmoti jėga ar jos griebtis, 3) sienų nepažaida, 4) valstybių teritorijos neliečiamybė, 5) taikingas sričių sprendimas, 6) nesikišimas į vidaus reikalus, 7) žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimas, 8) tautų lygybės ir apsisprendimo teisė, 9) bendradarbiavimas tarp valstybių, 10) sąžiningas tarptautinės teisės prievolių vykdymas. Tai svarbūs tarpvalstybinių santykių dalykai. Betgi jie nėra nauji. Vienus jų tarptautinė teisė seniai pripažįsta tarpvalstybinių santykių dėsniais. Kiti yra kone nurašyti iš naujesniųjų tarptautinių sutarčių — Jungtinių Tautų chartijos (1945 m.), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m.), ir kt. Žodžiu, Helsinkio konferencija kartoja jau esamus tarptautinės teisės dėsnius, kurių Sovietų Sąjunga ligi šiol beveik nesilaikė ir, reikia manyti, nesilaikys ir ateityj e- Jų sukrovimas į Helsinkio konferencijos Paskutinįjį veiksmą, matyt, buvo reikalingas apdanguoti Kremliui naudingus konkrečius Europos valstybių sienų laidavimo nuostatus ir atverti vartus Vakarų ūkio bei pramonės gaminių, mokslo ir ypač ginklavimuisi taip reikalingos technologijos srovėjimui į Sovietų Sąjungą, beveik nieko už šią geradarybę iš jos negaunant. Atvirkščiai, Vakarų ūkio ir technologijos tiekinių sustiprinta, sovietinė galia, kai tik rasis proga, gali atsisukti į pačius tiekėjus.

Be kitų dalykų, konferencijos Paskutinysis veiksmas pripažįsta Europos sienų nepažaida šiais žodžiais: "Dalyvaujančios valstybės laiko nepažeidžiamas visas viena kitos sienas, taip pat ir visų Europos valstybių sienas ir todėl jos dabar ir ateityje susilaikys nuo tų sienų pažaidos" (Europos saugumo dalies 1 skyr. III poskyr.). Dėl Pabaltijo valstybių inkorporacijos nepripažinimo jokių išlygų nėra. Čia pacituotas Europos sienų pripažinimo nuostatas (toks pat, kaip ir Vakarų Vokietijos — Sovietų Sąjungos 1970 metų sutarties) laiduoja Kremliaus viešpačiams palankesnes sąlygas susidoroti su vidaus politiniais sunkumais bei ūkinėmis nesėkmėmis ir stangriau sukaupti galią prieš Kinijos pavojų. Iš antros pusės tas pats nuostatas storesniu dulkių sluoksniu apdengia Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių išsivadavimo bylą, susilpnindamas jų inkorporacijos nepripažinimo poveikį. Detentės piršliai, — vieni jas palietusius guosdami, kiti tik taikstydamiesi akis apdumti, — tvirtina, kad susitarimų nuostatas apie suverenumo lygybę ir gerbimą, esą, ginąs pavergtąsias valstybes, sudarąs pakankamą pagrindą joms išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos pavergimo. Tas nuostatas skamba šiaip: "Jos (dalyvaujančios valstybės. Br. N.) laiko, kad jų (mano pabraukta. Br. N.) sienos gali būti keičiamos taikingu būdu ir susitarimu, laikantis tarptautinės teisės" (Europos saugumo dalies 1 skyr. I poskyr.) Jau iš paviršiaus aišku, kad šis nuostatas netaikomas inkorporuotiems kraštams, o tik Helsinkio susitarimus pasirašiusioms valstybėms. Žodžiu, inkorporuotos valstybės pačios negali pasirūpinti savo likimu, o turi laukti malonės iš Sovietų Sąjungos, kad ji, kaip sutarties dalyvis, imtųsi tariamų savo sienų pakeitimo ir paleistų inkorporuotus kraštus iš pavergimo. Tai nepagrįstas viltingumas. Nurodoma dar į kitą Helsinkio susitarimų nuostatą, kalbantį apie tautų lygybę bei apsisprendimo teisę ir primenantį esant svarbu, kad bet kokia šio principo (tautų lygybės ir apsisprendimo teisės) pažaida būtų panaikinta (Europos saugumo dalies 1 skyr. VIII poskyr.). Betgi kur ir kas tą šio principo pažaidos klausimą iškels? Helsinkio susitarimai inkorporuotoms valstybėms nenumato tokios teisės savo sistemoje, ten neišeina kelti šis klausimas ir dalyvaujančioms valstybė-bėms, pripažinus neliečiamas Europos sienas (III poskyr.) ir pasižadėjus nesikišti (tiesiogiai bei netiesiogiai) į viena kitos vidaus ir net tuos užsienio reikalus, kurie priklauso vidinės jurisdikcijos (VI poskyr.). Tautų lygybės ir apsisprendimo teisės pažaidos, įvykdytos ir te-betęsiamos Sovietų Sąjungos, Helsinkio susitarimų šalys negali kelti nė Jungtinių Tautų institucijose, nes, reikia manyti, tyčia sutarta šios sutarties neregistruoti Jungtinių Tautų sekretoriate Chartijos 102 str. tvarka. Žodžiu, kilnūs principai iškilmingai deklaruoti, bet tuo pačiu užkirstas kelias nuskriaustiesiems jais pasinaudoti.

IV. Tarptautinės teisės prigimtis
Helsinkio sutartis, arba Paskutinysis veiksmas, yra tarptautinės teisės vaikas. Taigi norint kiek apčiuopiamiau pavaizduoti šios sutarties teisinę prigimtį, neišvengiamai reikia įsiminti tarptautinės teisės ypatybės. Tarptautinė teisė yra kitoniškos prigimties, kaip valstybinė teisė (viešoji, civilinė ar baudžiamoji).

Tarptautinės teisės apibrėžtis įvairuoja, kas knygos autorius ir kada jis rašė. Iš visos įvairovės, tur būt, taikliausiai (kaip Vaitiekūnas pasakytų, labiausiai sušiandienintai), nors toli gražu nepilnai, tarptautinę teisę yra apibrėžęs 1957 m. Abba Eban, ano meto Izraelio ambasadorius Jungtinėms Amerikos Valstybėms, vienoje televizijos programoje šiais žodžiais: "Tarptautinė teisė — tai teisė, kuriai nepaklūsta piktadariai ir kurios vykdymo neišprievartauja teisuoliai,,. Tarptautinės teisės mokslininkai ją apibrėžia, žvelgdami į jos tikslą — tarpvalstybinių santykių tvarkymą, o Abba Eban — atsiremia į jos kliaudas. Ji yra netobula, nes neturi tiek galios, kaip valstybinė teisė, kad priverstų tarptautinės bendruomenės narį piktadarį jai paklusti. Valstybinė teisė, tvarkydama individų elgseną ir tarpusavio santykius, politinės organizacijos galia priverčia žmones nustatytų dėsnių laikytis. Tai viena pagrindinių skirtybių tarp tarptautinės ir valstybinės teisės.

Tarptautinė teisė nėra kodifikuota, neturi savo kodekso, kaip valstybinės teisės atskiros šakos, nežiūrint visos eilės didelių pastangų ją kaip nors susisteminti. Atrodo, bent dėl tarptautinės teisės šaltinių pagaliau prieita bendros pažiūros. Tarptautinės teisės normoms nustatyti Tarptautinio teisingumo teismo statutas (38 ir 39 str.) numato tris pagrindinius tarptautinės teisės šaltinius: 1) tarptautines konvencijas, 2) tarptautinius papročius ir 3) civilizuotų valstybių pripažintus bendrus teisės principus, — ir dvi pagalbines priemones: 1) teismų sprendimus ir 2) žymiųjų teisės mokslininkų nuomones. Cia, kitus palikę nuošalyje, apžvelgsime tik vieną tarptautinės teisės šaltinį — tarptautinę sutartį, nes Helsinkio Paskutinysis veiksmas, manding, turi pretenzijų pamažu tapti tarptautinės teisės šaltiniu.
Dabartinė tarptautinė teisė sutartį laiko pačiu pagrindiniu šaltiniu, kuriančiu tarpvalstybinių santykių normas. Tačiau ne kiekviena tarptautinė sutartis jau ir kuria tarptautinę teisę. Tūkstančiai tarptautinių sutarčių, pasirašytų komerciniams, kariniams, konsulariniams ar kitiems praktiškiems dalykams sutvarkyti, nesukūrė jokių teisės normų ir todėl nėra tarptautinės teisės šaltinis. Tik tam tikri, ypatingi susitarimai — teisę kuriančios sutartys — yra laikomos tarptautinės teisės šaltiniu. Tokias sutartis paprastai sudaro didesnis skaičius valstybių, verčiamų bendro reikalo ir geidžiančių sukurti naujas normas, kurias pripažintų, be jų pačių, ir kiti kraštai, arba formaliai prisijungdami nustatytu būdu ar bent tyliu pritarimu. Tarptautinės bendruomenės narių (valstybių) didžiumai priėmus naują dėsnį, jis tampa tarptautinės teisės norma, saistančia tą sutartį pasirašiusias ir ratifikavusias suverenines valstybes. Prie tokių tarptautinę teisę plėtojančių ir naujus tarpvalstybinių santykių tvarkymo dėsnius nustatančių sutarčių priklauso: jau minėtas 1814-15 m. Vienos kongreso Paskutinysis veiksmas (bene pirmoji tarptautinė sutartis, sukūrusi normų apstą), 1856 m. Paryžiaus deklaracija, 1899 ir 1907 Hagos konvencijos, 1919 Tautų Sąjungos statutas, 1945 m. Jungtinių Tautų chartija, 1960 m. Vienos konferencija apie diplomatų privilegijas ir neliečiamumą, pagaliau 1975 m. Helsinkio Paskutinysis veiksmas, mažiausia pretenduojąs į tarptautinės teisės normų nustatymą saugumo ir bendradarbiavimo srityje) ir visa eilė kitų.

V. Tarptautinės sutarties ir Helsinkio Paskutiniojo veiksmo teisinė prigimtis
Nors ir tik paviršutiniškai apžvelgus tarptautinės teisės prigimtį bei skirtį nuo valstybinės teisės aplamai ir tarptautinį sandermį, kaip vieną pagrindinių tarptautinės teisės šaltinių, išskirtinai, — jau galima pradėti kalba apie tarptautines sutartis — jų rūšis, sudarymo būdus (ypač ratifikaciją), išlygas (rezervus), saistomumą ir kt. Pradedant jau Hugo Grotium, vienu pirmųjų (17-tojo šimtmečio) tarptautinės teisės teoretikų, visi sutinka, kad tarptautinės sutarties vardas beveik neturi jokios teisinės reikšmės. Yra įprasta tarptautines sutartis vadinti įvairiais vardais — konvencijos, susitarimo, protokolo, sutarties, paskutiniojo veiksmo, deklaracijos, nuostatų, statutų, konkordatų ir visa virtine kitoniškų pavadinimų. Betgi ne tarptautinės sutarties vardas nustato jos teisinę prigimtį, o turinys ir kartais sudarymo būdas. Tarptautinė sutartis yra išriedėjusi įš privatinės sutarties. Su laiku labiau raizgantis tarpvalstybiniams santykiams, iš jų kylančias prieštaras tarptautinės bendruomenės nariai ėmė spręsti ar ketino nuo jų apsisaugoti panašiu būdu, kaip ir asmens — įvairaus pobūdžio bei turinio ir skirtingų pavadinimų sutartimis.

Tarptautinės sutartys yra klasifikuojamos pagal jų bendrus požymius, betgi atsiremiant į tam tikrus jas skiriančius pagrindus: susidomėjusių (suinteresuotų) valstybių skaičių, sutarčių tikslą, jų sudarymo būdą ir kt. Pagal tą ar kitą šių skirtingų pagrindų esama tokių tarptautinių sutarčių. Dvišalės sutartys tvarko bendro reikalo dalykus tarp dviejų valstybių ir nesitaiksto saistyti platesnės apimties tarptautinės bendruomenės. Daugiašalėse sutartyse dalyvauja daugiau kaip dvi valstybės. Vienos daugiašalių sutarčių (kaip 1814-15 m. Vienos kongreso Paskutinysis veiksmas ar 1874 m. Visuotinė pašto sąjungos konvencija) yra naujas tarptautinės teisės normas kuriančios sutartys, kitos (kaip 1949 m. Šiaurės Atlanto sutartis ar Varšuvos paktas) tvarko kurį praktišką, daugiau negu dviem tarptautinės bendruomenės nariam (valstybėm) rūpimą dalyką, kaip tam tikras teritorinės srities gynybas, muitus, užsienio prekybą ir kt. Kai kuriais atvejais vienoje ir toje pačioje daugiašalėje sutartyje siekiama abiejų šių tikslų — naujų tarptautinės teisės dėsnių nustatymo ir keliems kraštams bendrų reikmių suderinto tenkinimo. Pvz., prie tokių dvitikslių daugiašalių sutarčių priskirtina 1907 m. Hagos Karo teisės ir karo papročių konvencija, 1949 m. keturios Ženevos konvencijos ir pagaliau mums rūpimas 1975 m. Helsinkio konferencijos Paskutinysis veiksmas. Iš tarptautinių ortodoksinių sandermių savo sudarymo būdu išsiskiria tarptautinių konferencijų deklaracijos, kurioms priklauso ir mums rūpimas Helsinkio Paskutinysis veiksmas. Jos neprivalo formalios ratifikacijos. Todėl kai kurie tarptautinės teisės mokslininkai iš pradžių abejojo, ar jos saisto pasirašiusias valstybes ir ar kuria naujus tarptautinės teisės dėsnius. Tačiau vėliau abejonės išnyko, kai šios rūšies tarptautinės sandermės ėmė plėtrėti tarptautinėje bendruomenėje, pamažu vis labiau įsitvirtindamos tarptautinių santykių praktikoje ir įsiteisindamos tarptautinėje teisėje. Šis, palyginti, naujas tarptautinės sandermės būdas yra išriedėjęs iš tarpame-rikinių konferencijų. Amerikos valstybės ir formaliai pripažino šias sandermes tarptautinės teisės dėsniais, veiksmingais žemės vakariniame pusrutulyje, savo 1945 m. Meksikos mieste buvusios Karo ir taikos konferencijos vadinamo Chapultapeco akto įžangoje: "Amerikos valstybės yra inkorporavusios šiuos principus į savo tarptautinę teisę nuo 1890 metų konvencijomis, rezoliucijomis ir deklaracijomis" (pabraukimai mano. Br. N.). Taigi Amerikos valstybių vyriausybės nedaro skirtumo tarp normų, sukurtų formalinių tarptautinių sutarčių ar deklaracijų sais-tomumo ir naujus teisės dėsnius kuriančios galios. Ir formalinių sutarčių, ir deklaracijų normas laiko lygiareikšmėmis.

Kaip žinome, valstybių atstovai tarptautinėse konferencijose nors ir vykdo įstatymo leidėjo pareigybę, betgi teparengia tik sutarties projektą, kuris, kad pasirašiusiąją valstybę saistytų, turi būti jos ratifikuotas. Formalinis ratifikavimas, kurio sąlygas ir procedūrą paprastai nustato kiekvienos valstybės konstitucija kiek kitoniškai, yra būtinas tik tikrosioms (formalinėms) tarptautinėms sutartims, o deklaracijoms tas formalumas nėra privalus. Tačiau ir šioms reikia ratifikacijos, kitu būdu išreiškiančios valstybės pritarimą. JAV prezidentas ar jo įgaliotiniai (valstybės sekretorius ir jo pavaldiniai santykius su kitais kraštais labai dažnais atvejais paprastai tvarko vadinamais vykdomaisiais susitarimais (executive agreements), kuriems konstitucijos numatytas senate % daugumos pritarimas neprivalus. Todėl visa eilė JAV pasirašytų tarptautinių sandermių, senato formaliai neratifikuotų, yra laikomos tais vykdomaisiais susitarimais, kuriems, kad galiotų ir saistytų, formalinė ratifikacija neprivali: pvz., diplomatinių santykių, užmezgimas su Sovietų Sąjunga (1933 m.), Atlanto chartija (1941), Teherano (1943) ir Jaltos (1945 m.) susitarimai, Helsinkio Paskutinysis veiksmas (1975) ir daug kitų. Ši prezidento ir jo įgaliotinių teisė išvedama iš konstitucijos įstatymų ir senato anksčiau jau ratifikuotų sutarčių jam suteiktorios pareigybės galios. Jei kurio tokių vykdomųjų sutarimų pagrindo nesimatytų viršiau nurodytoje prezidento pareigybėje, tokiu atveju kongresas gali suteikti jiems tą kitonišką ratifikaciją, paprasta dauguma jiems pritaikydamas arba tik nesipriešindamas. Betgi Helsinkio susitarimų ratifikacija neabejotinai išplaukia iš JAV saugumo įstatymų. Todėl kai kurių JAV pareigūnų teiginiai — Helsinkio Paskutinysis veiksmas neturįs teisinės galios — yra nepagrįsti, o mūsų spaudos ir ypač organizacijų vadovybių tuomi įsitikėjimas yra lengvapėdiškas.

Kitos valstybės, pasirašiusios Helsinkio Paskutinįjį veiksmą, taip pat negali paneigti jo nuostatų saistomumo, nes ir jų teisinėje sistemoje yra formalinės sutarčių ratifikacijos pakaitalų.

Kai kas mano ir tvirtina Helsinkio paskutinįjį aktą neturint teisinio saistomumo dėl to, kad dalyvaujančios valstybės sutarė jo neregistruoti Jungtinių Tautų sekretoriate. Tiesa, Tautų Sąjungos statutas (18 str.), reikalaudamas visas tarptautines sutartis registruoti jos sekretoriate, kad šis jas galėtų viešai paskelbti (bijotasi slaptų sandėrių), nustatė tokį tarptautinės teisės dėsnį: "Tokios sutartys ar tarptautinės sandermės nesaistys, kol nebus įregistruotos". Vadinasi, dėsnis siekė nepripažinti teisinės galios neregistruotoms tarptautinėms sutartims. Tačiau gyvenimo patirtis parodė ką kita. Visa eilė tarptautinių neregistruotų (dargi slaptų) tarptautinių sutarčių galiojo tarpukaryje ir saistė kurį laiką jas pasirašiusias šalis. Todėl Jungtinių Tautų steigėjai buvo jau daug atsargesni ir jų sta-tutan (102 str.) įrašė kur kas švelnesnį dėsnį, liečiantį tarptautinių sutarčių registraciją: "Tokių sutarčių ir tarptautinių sandermių, kurios nebuvo įregistruotos pagal šio straipsnio 1 pastr., šalys negalės dėl jų šauktis į Jungtinių Tautų organus". Tačiau, pačios tarptautinės sutartys dėl jų neįregistravimo Jungtinių Tautų sekretoriate savo teisinės galios ir saistomumo nepraranda. Neregistruotų sutarčių šalys netenka tik Jungtinių Tautų organų patarnavimo iš tokių tarptautinių sandermių kylantiems ginčams spręsti. Žodžiu, sutarimas Helsinkio Paskutiniojo veiksmo neregistruoti Jungtinių Tautų sekretoriate jų statuto 102-ro straipsnio numatyta tvarka nepanaikina šios sutarties teisinės galios ir saistomumo.

Šalis į tarptautinę sandermę paprastai suveda joms bendras reikalas. Betgi Helsinkio Paskutinįjį veiksmą jos pasirašė, skatinamos prieštaringų interesų. Sovietų Sąjunga dėl anksčiau jau išdėstytų priežasčių geidė visaip įtvirtinti savo pozicijas Vakaruose: atslugdyti politinę įtampą, sumenkinti vakariečių karinę atsvarą, pripratinti juos prie dabartinės padėties ir, apeinant taikos konferenciją ir taikos sutartį, labiau lyg ir įteisinti užgrobimus, pripažįstant Europos valstybių sienas, kad, Vakarų ūkio ir technikos sustiprinta, vėliau galėtų sėkmingiau plėtroti rusų komunizmo viešpatystę. Vakarai siekė geresnių Rytų-Vakarų Europos santykių — daugiau saugumo ir glaudesnio bendradarbiavimo ūkio, mokslo, technologijos ir kitose gyvenimo srityse. Todėl ir leidosi į šią sandermę, veltui vildamiesi pamažu prijaukinti Sovietų Sąjungą prie susitariman sukrautųjų tarptautinės teisės dėsnių, kurių ji, kaip praeitis rodo, laikosi tik tokių ir tol, iš kurių ir kol turi sau naudos.

Tarptautinės ir konstitucinės teisės fone, kad ir paviršutiniškai apžvelgus tarptautinės sutarties pagrindinius elementus ir jos sudarymo sąlygas, galima mėginti artintis ir prie šiokios tokios Helsinkio Paskutiniojo veiksmo aptarties. Manyčiau, Helsinkio Paskutinysis veiksmas yra tarptautinė sutartis, prideranti deklaracijoms, ir, kad galiotų, nereikalinga formalinės ratifikacijos, tačiau teisiškai (ne tik moraliai ir politiškai) saistanti ją pasirašiusias valstybes ir turinti ryškių pretenzijų ir eventualiai galinti sukurti naujų tarptautinės teisės dėsnių saugumo ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityse. Žinoma, Lietuvai ir kitoms jo, Helsinkio Paskutiniojo veiksmo, nepasirašiusioms valstybėms, šios sandermės nuostatų vykdymas neprivalus.
Stengiausi nupiešti Helsinkio Paskutiniojo veiksmo paveikslą tik teisiniu atžvilgiu. Gerai žinau, kad Lietuvos vadavimo reikalu pirmoje eilėje rūpi politiniai šios tarptautinės sandermės padariniai. Tačiau žvilgis į Helsinkio Paskutiniojo veiksmo teisinę prigimtį pravers tiksliau apčiuopti ir įvertinti jo politinius padarinius, o jų gilesnis pažinimas padės sudaryti ateities darbo taiklesnių gairių pagrindą.