TAUTA IR NACIJA Spausdinti
Parašė ANTANAS KLIMAS   
1954 metais Vilniuje išleistame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne skaitome:
tauta (4) 1. istoriškai susiformavusi žmonių visuomenė (giminė, gentis, tautybė, nacija), turinti visą eilę daugiau ar mažiau išryškėjusių ypatybių (pvz. kalbos, psichinės sudėties ir kt. bendrumas): Baltų ir slavų kalbų artimumas yra lietuvių genčių, lietuvių —os ilgų amžių bendro su slavais ekonominio, kultūrinio ir politinio vystymosi rezultatas. Džiaugsmo ir laimės kupina, vieningoje tarybinių —ų šeimoje Spalio demonstracijoje žengia lietuvių t. 2. nacija.1

nacija (1) "istoriškai susiformavęs patvarus žmonių bendrumas, atsiradęs kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo ir psichinės struktūros, pasireiškiančios kultūros bendrumu, bendrumo bazėje" (Stalinas): Auga, stiprėja ir vystosi nauja, socialistinė lietuvių n.2

To paties žodyno antrajame papildytame leidime, pasirodžiusiame 1972 metais, štai kaip rašoma apie tuos pačius žodžius:
tauta (4) istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius: lietuvių t. Baltų tautos, -ų kraustymosi laikotarpis. Maža —>elė.3

nacija (1) istorinė žmonių bendrija, susidariusi jų kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu; tauta.4

Pirmiausia metasi į akis 1954 metų žodyno aptarimų ir pavyzdinių sakinių gramozdiškumas. Matyt, buvo taip vergiškai verčiama iš rusų kalbos, kad net baisu skaityti. 1972 metų leidime kalba yra gera, aiški, sklandi.
Kiek atidžiau įsiskaičius, ypatingai metasi akysna trys dalykai: pirma, 1954 metų leidime "nacija" yra duodama kaip "tautos" sinonimas, bet, rašant apie "naciją" tame pačiame leidime, "tauta" nėra duodama kaip "nacijos" sinonimas. Gi 1972 metų leidime yra atvirkščiai: prie žodžio "tauta" jau nebėra duodama "nacija" kaip "tautos" sinonimas, bet prie žodžio "nacijos" yra duodama "tauta", kaip "nacijos" sinonimas. Antra, ir 1954 ir 1972 metų leidime "tautos" aptarime nėra paminėta teritorija. Pagaliau trečia, 1972 metų leidime "nacijos" aptarime jau nėra pažymėta kilmės sąvokos, nors ir 1954 metų leidime tai nėra aiškiai pasakyta, nes ten duotas Stalino sakinio — citatos — vertimas yra labai surizgęs.
Taip pat įdomu, kad žodžio "nacija" apibūdinimas paimtas beveik pažodžiui — su vienu mažu pakeitimu — iš didžiojo Lietuvių kalbos žodymo, kuriame skaitome:
nacija sf. (1) TrpŽ istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu: Išnaudojimo likvidavimas sukūrė visas sąlygas vystytis naujai, tarybinei socialistinei lietuvių nacijai tsp.5
Santrumpa TrpŽ reiškia, kad žodis randamas Tarptautinių žodžių žodyne, išleistame Vilniuje 1951 metais. Santrumpa tsp. reiškia, kad žodis taip vartojamas tarybinėje spaudoje.
Neturiu šio žodyno 1951 metų laidos, bet jo antrojoje, perdirbtoje laidoje, kuri išėjo 1969 metais, skaitome visiškai tą patį aptarimą, kaip ir Lietuvių kalbos žodyne:
nacija [<lot. natio "tauta"] — istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu.6
Žinoma, žodynai lieka žodynais. Tačiau, pavarčius paskutiniųjų kelerių metų okupuotos Lietuvos spaudą, pastebėsime, kad ten pradeda rodytis tam tikra tendencija: būtent, kaip "tėvynė", ypač "Tėvynė" (su didžiąja T) ir "šalis" jau yra maždaug Sovietų Sąjunga, o "tėviškė", "kraštas", "Nemuno kraštas" — Lietuva, taip maždaug ir "nacija" būtų jau lyg "tauta savo valstybėje", o "tauta" lyg ir būtų "gentis, etninė bendruomenė, nevalstybinė tauta".
Paimkime tik kelis pavyzdžius. Štai Motiejus Šumauskas, pasirašęs kaip "Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas", taigi kalbąs ex catedra, oficialiai savo straipsnyje "Tarybų Lietuva Lenino keliu", kuris buvo išspausdintas žurnalo Mokslas ir gyvenimas 1969 metų 8-me numeryje, vartoja štai kokius išsireiškimus, kada turi galvoje Lietuvą: mūsų žemė, kraštas, jauna tarybų respublika, kraštas, gimtasis kraštas, mūsų kraštas, kraštas, gimtasis kraštas, valstybė, respublika, kraštas, savasis kraštas, kraštas,

mūsų kraštas, valstybė, respublika, Lietuva. Įdomu, kad šiame straipsnyje Šumauskas nė vieno karto nevartoja išsireiškimo "lietuvių tauta". Ir žodis "nacija" čia visiškai nevartojamas. Teisybė, žodis "tauta" pasitaiko kelis kartus, kada Šumauskas kalba apie Sovietų Sąjungos vad. respublikas: "Tai jis ir jo mokslas nurodė kelią daugiamilijoninės mūsų šalies tautoms į savo nacionalinį ir socialinį išsivadavimą. . ." Taip pat: "... Leninas . . . rėmėsi visų tautų pažanginiais visuomenės sluoksniais"7 (pabraukta mano — A.K.).
Labai charakteringai abu žodžiai, t. y. "tauta" ir "nacija" vartojami viename doc. Jokūbo Minkevičiaus straipsnyje. Jokūbas Minkevičius yra senas partietis, nuo 1963 metų Vilniaus aukštosios partijos mokyklos filosofijos katedros vedėjas, anksčiau ilgokai dėstęs marksizmą - leninizmą Kauno Medicinos institute. Jo straipsnyje "Religija ir nacionaliniai santykiai", pasirodžiusiame žurnale Mokslas ir gyvenimas 1970 metų 10-me numeryje, skaitome:
"Ši, be abejo, nepilna ir gana sąlyginė schema, vienok, leidžia panagrinėti religijos vaidmenį ne tik atskirų tautų gyvenime, bet ir tarpnacionaliniuose santykiuose. Visų pirma, tenka atsakyti į klausimus — kokia religijos funkcija atskiros tautos gyvenime ir nacionaliniame judėjime? Ar ji suartina tautas, ar jas skaldo?
Atsakant į šiuos klausimus, pirmiausia tenka pabrėžti neigiamą religijos vaidmenį visuomenės gyvenime aplamai. Religija, kaip liaudies opijus, pasireiškia tokiame vaidmenyje ir atskiros tautos gyvenime ir santykiuose tarp nacijų. Religijos ir bažnyčios funkcija nacijos ir jos santy-tykių su kitomis nacijomis atžvilgiu pasireiškia tokiose sferose: 1) pati nacija ir nacionaliniai santykiai yra religinio supratimo objektas (egzistuoja religinės - teologinės koncepcijos nacionaliniu klausimu); 2) religija gali būti tampriai susijusi su tautos nacionaline sąmone, o bažnyčia aktyviai dalyvauti nacionaliniame gyvenime; 3) atskirų nacijų, o taip pat įvairių tautybių žmonių santykiuose dažnai reikšmingas religinis klausimas".8(Visi pabraukimai šioje citatoje yra mano — A.K.) Iš šios gana ilgos citatos kiekvienas gali matyti tai, ką mes anksčiau konstatavome, bet taip pat galime pastebėti dar vieną charakteringą dalyką: kaip kokio maro yra vengiama pavartoti būdvardį "tautinis". Ir tai ne tik šiame straipsnyje: tai matyti visur. Štai Tomas Venclova, vertėjas, literatas, taikomosios lingvistikos dėstytojas, savo straipsnyje "Kultūra ir jos fonas"9 nė vieno karto nepavartoja būdvardžio "tautinis", o būdvardį "nacionalinis" vartoja visą laiką: nacionalinė kultūra (5 kartus), nacionalinė tradicija (2 kartus), nacionalinė specifika, nacionalinis lietuvių apsisprendimas, nacionalinis atgimimas, nacionalinis romanas, nacionaliniai štampai. . .
Reikia taip pat prisiminti, kad ir Jungtines Tautas visur Lietuvoje oficialiai vadina SNO, t.y. Suvienytųjų Nacijų Organizacija, vergiškas vertimas iš rusų kalbos: Organizacija soedinionych nacij. Iš kitos pusės, visur vartojama JAV: Jungtinės Amerikos Valstijos, kai kada ir Jungtinės Amerikos Valstybės, bet paprastai visuomet vartojamas arba sutrumpinimas (tik JAV) arba tiesiog Amerika. Mat, rusiškai JAV vadinamos Soedinionyje Štaty Ameriki, arba SŠA.
lietuvių k. liaudis, tauta rusų tauta didžioji rusų tauta nacija
nacionalinis liaudies . . .
Matyt, kad yra daromi lyg ir tokie "vertimai", kuriuos galima būtų pavadinti taip pat ir tam tikrais prisitaikymais bei net pataikavimais kai kuriais atžvilgiais:
rusų k. narod
russkij narod velikij russkij narod nacyja nacyonarnyj narodnyj
Tokiu būdu, matyt, būdvardis "tautinis" ir lieka našlaičio padėtyje . . .
Pažvelkime trumpai į abu šiuos žodžius, t. y. "tauta" ir "nacija", į jų kilmę, išsivystymą ir jų normaliai lietuvių kalboje ir vienur kitur vartojamą reikšmę, arba reikšmes.
Beveik visi kalbininkai — ir jų parašytieji etimologiniai žodynai — sutinka, kad žodis "tauta" yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *teu(t)- , *tou(t)- , *tu(t)- . Šios šaknies pagrindinė reikšmė gal yra buvusi maždaug "didėti, daugintis, pūstis, tinti; rinktis į krūvą, gyventi kartu". Kaip paprastai, pati senoji pradinė reikšmė skęsta proistorės ir prokalbės senosiose ūkanose: dėl jos kalbotyroje ir net pačiuose etimologiniuose žodynuose yra nemažai ginčijamasi.10 Tačiau yra aišku, kad ši šaknis rodo normalų indoeuropiečių prokalbės balsių kaitos sklaidą (e - o - O, arba: eu - ou - u) ir taip pat, kad iš šios šaknies beveik visose indoeuropiečių kalbose yra išlaikyta daug išvestinių žodžių su įvairiomis reikšmėmis.11
Tuo laiku, kada indoeuropiečių prokalbėje jau buvo pradėta vartoti linksnių kategorijos,12 ši šaknis arba jos "grynai veiksmažodinė" forma: *teu-, *tou-, *tu~ buvo prailginta dėmeniu -t- ir vadinamuoju kamienu (vėliau praktiškai vadinamu galūne) -a. Tokiu būdu galime rekonstruoti vėlyvesnės prokalbės formas: *teut-a, *tout-a, *tut-a, jeigu imsime visus galimus balsių kaitos laipsnius šio žodžio šaknyje. Labai galimas dalykas, kad tada žodis *teut-a jau galėjo reikšti maždaug "žmonių grupė; didelė žmonių grupė; žmonių masė". Tam turime jau pakankamai duomenų iš
istoriškai paliudytų kalbų faktų: oskų tauto- "miestas; valstybė"; hetitų tuzzi- "kariuomenės stovykla"; sen. airių tuath "tauta"; valų tūd "žemė; kraštas"; kornų tus, bretonų tud, tut "žmonės"; sen.. islandiečių thjod, gotų thiuda "Volk"; sen. anglų thiod(a), sen. vok. aukšt. diot(a) "Volk" ir tt.
Čia jau priklauso ir baltų kalbos su savo gerai išlaikytomis archaiškomis formomis: prūsų tauto "kraštas; country; Land"; latvių tauta "Art, Gesjchlecht, Gattung; Volk, Nation"; lietuvių tauta "Volk, Land, Nation". Taip jau buvo vartojama Daukšos raštuose — 1599. Vėliau — Daukantas ir kiti.13
Taigi, žodis "tauta" yra senas žodis, paveldėtas tiesiog iš indoeuropiečių prokalbės su nedaug pasikeitusia reikšme.14 Nėra jokio reikalo jo keisti lotyniškuoju skoliniu "nacija", šį kartą "atkeliavusiu" per rusų kalbą.
Lotynų kalbos žodis natio kadaise reiškė "gimimas". Jis yra kilęs iš žodžio nasci "gimti".15 Žodžio nasci neveikiamasis dalyvis yra natus "pagimdytas", vėliau praktiškai vartojamas ir "gimęs" reikšme. Iš šio dalyvio natus "pagimdytas; gimęs" buvo sudarytas daiktavardis nat-id. Iš lotynų natio yra kilę italų nazione, prancūzų nation, o iš čia anglų nation, ispanų nacios, rumunų natiune, danų, švedų, vokiečių nation, Nation. Visos šios moderniosios romanų ir germanų kalbos turi tendenciją vartoti šį žodį lyg ir su "politine" reikšme: "tauta valstybėje; tauta su savo valstybe; valstybė".
Įvairioms žmonių grupuotėms bei bendrijoms išreikšti bei nusakyti lietuvių kalba turi daug senų, paveldėtų žodžių: giminė — gentis — kiltis — tauta — valstybė ir kt. Be to, dar turime taip pat seną iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą žodį liaudis ir kt. Taigi, nėra reikalo vartoti skolinį "nacija", ypač jeigu jam taikomi net kitokie atspalviai, paskolinti iš "didžiosios" rusų kalbos.

1.Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ 1954), Vilnius, 1954, p. 845.
2. DLKŽ 1954, p. 482.
3. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. II papildytas leidimas DLKŽ 1972), Vilnius, 1972, p. 841.
4. DLKŽ 1972, p. 414.
5. Lietuvių kalbos žodynas, VIII tomas, Vilnius, 1970, p. 495. 6. Tarptautinių žodžių žodynas, redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas (vyr. redaktorius) ir L. Šaumianas. Vertė O. Doveikienė, J. Kabelka ir Ch. Lemchenas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas. Vilnius, 1969, p. 523.
7. Motiejus Šumauskas, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas, "Tarybų Lietuva Lenino keliu", Mokslas ir gyvenimas, 1969, Nr. 8, p. 1.
8.Doc. Jokūbas Minkevičius, "Religija ir nacionaliniai santykiai, Mokslas ir gyvenimas, 1970, Nr. 10, p. 11.
9.Tomas Venclova, "Kultūra ir jos fonas, Kultūros barai, 1970, Nr. 4, p. 46-47.
10. Plg. Ernst Fraenkel, Litauisches etymologische Worter-buch. Band II, Heidelberg-Gottingen, 1965, p. 1069; taip pat: Jan de Vries, Altnordisches etymologisches Wdr-terbuch, Leiden, 1961, p. 613 ir kt.
11.Paminėsime tik kelis: anglų (per lotynų k.) Teutons, Teutonic; anglų Dutch; vokiečių deutsch, Deutschland; italų tedesco, (lingua) tedesca "vokietis, vokiečių kalba"; lotynų totus "visas", tumėre tinti ir t.t. Iš šios šaknies yra kilę daug germaniškų tikrinių žmonių vardų: Dieter, Ditmar, Dittmar, Thiodmund, Thiodolf, Teudesinda ir t.t. Ir lietuvių kalboje: Bytautas, Butautas, Eitautas, Ei-tautys, Gatautas, Ge(d)tautas, Geištautas, Goštautas, Kantautas, Vytautas, Tautvilas ir daug kitų.
12.Dabar kai kurie indoeuropiečių kalbų tyrinėtojai galvoja, kad labai senais laikais, sakysime, apie 5000 m. pr. Kr., indoeuropiečių prokalbė neturėjo linksniuočių, asmenuočių ... Ji buvo lyg dabartinė kinų kalba: be jokių galūnių ir pan. Tik vėliau — gal apie 5000 pr. Kr. - 2000 pr. Kr. joje pamažu išsivystė tokios morfologinės sistemos, kurias dabar mes praktiškai vadiname formų kaitymu: linksniavimas, asmenavimas, laipsniavimas ir t.t. Plg. William R. Schmalstieg, "Tokharian and Baltic", Lituanus, vol. 20, No. 3 (1974), p. 5 - 11; ypač p. 9-10.
13.Žinoma, laiko tėkmėje įvairiose lietuvių kalbos tarmėse žodžio "tauta" vartosena ir reikšmė įvairavo. Sakysime, tokiame svarbiame F. Kuršaičio žodyne žodis "tauta" yra duodamas tik tokia reikšme: "Deutschland, Oberland". Tas pat vyko ir latvių kalboje.
14.Čia mes net neužsiminsime apie socialines, politines bei filosofines žodžio "tauta" reikšmes. Apie tai yra nemaža rašyta, ypač dr. Juozo Girniaus knygoje Tauta ir tautinė ištikimybė.
15.Iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *gen- *gon- *gri-iš kurios yra taip pat kilęs ir mūsų žodis gentis. Senojoje lotynų kalboje šios šaknies nulinio balsių kaitos laipsnio dalyvis buvo gratus, vėliau g- išnyko ir gavosi natus. Gi iš šaknies *gen- lotynų kalboje turime: gėns, genus, genitor, genius ir daugelį kitų, kurie daugelis yra tapę tarptautiniais žodžiais: generacija, genijus ir t.t.