Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUGENIO MONTALE NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Stebint gyvenimą,
lyg iš po stiklinio gaubtuvo,
bandyti suprasti visatos esmę:
Eugenio Montale

Karta, kurios atstovai pradėjo reikštis 1920-1935 m., buvo itin vaisinga giliais, didžiais poetais: visa "1927 m." grupė Ispanijoje; Eluard, Aragon, Michaux, Char Prancūzijoje; Spender, Auden Anglijoje; Eliot, Pound, Cummings Amerikoje; visai nauji, stiprūs balsai iš Lotynų Amerikos: Neruda ir Vallejo; Brecht, Pasternak . . . Italijoje išaugusios trys išskirtinės figūros buvo aukščiausiai pažymėtos. Kai 1959 m. Nobelio premija atiteto Salvatore Quasimodo, daug kas galvojo, kad jis tik "trečiasis" įžymioj trijulėj. 1970 m., vos keletą mėnesių prieš mirtį, Unga-retti tapo pirmuoju Books Abroad/Neustadt premijos laureatu. Ir pagaliau 1975 m. Nobelio premija įvertino ilgą, poezijai pašvęstą Eugenio Montale kūrybinį gyvenimą, iššaukdamas premijuotojo šį komentarą: "Tai padaro mano gyvenimą mažiau nelaimingu". Paskutinė premija buvo lyg atitaisyta tam tikra skriauda: Montale poezija gal yra pati giliausia iš visų trijų, sukurianti labiausiai originalų pasaulį. Iš karto reikia pridurti, kad ji yra ir pati "tamsiausia", taikliai atspindinti šiandieninio žmogaus pasimetimą klystkeliuose.

Naujasis Nobelio laureatas ir geografiniu atžvilgiu išlygina padėtį: Quasimodo — sicilietis; Ungaretti, gimęs Aleksandrijoj (tėvai kilę iš Toskanos), eilę metų praleido Paryžiuj, o paskui "nusėdo" Romoj. Montale atstovauja, ypač pirmuoju savo rinkiniu, Ligurijai. Visiems jiems bendra egzistencialistinė pakraipa; kiekvienas — daugiau ar mažiau — į kūrybą įneša ne tik savo paties vidinius išgyvenimus, bet ir bendravimo su kitais — socialinę — problemą. Ilgą laiką jie buvo vadinami "hermetiškais" — pašaliečiui sunkiai atveriančiais duris į savo pasaulį — poetais, tad ir jų kūrybos kritika gausi gana skirtingom interpretacijom. Visi betgi pripažįsta, kad su šia trijule Italijos poezijoje prasideda nauja "gadynė": labiau gal, negu bet kuriam kitam krašte, ten buvo įsigalėjusi "poetinės išraiškos" tradicija, reikalaujanti tam tikros retorikos tiek tono, tiek žodyno parinkime, tiek sintaksėje. Užsienietis, beskaitantis Ungaretti ar Montale, ir dabar dar dažnai pagalvoja, kad tai kitokia, ne kasdieninė kalba; jų vartojami ritmai ir eilėdara, betarpiškas priėjimas prie temos betgi reiškia didelį šuolį priekin, lyginant juos su ankstesniais poetais. Tik neleistina juos suburti vienon krūvon: kiekvienas iš jų stovi atskirai; kiekvienas sukūrė savitą pasaulį ir savo mokyklą, įtaigojo skirtingus pasekėjus.
Eugenio Montale gimė spalio 12 — Amerikos atradimo dieną — 1896 m. Genujoj — Kolumbo (gal būt) tėviškėj — pasiturinčio komersanto šeimoj. Buvo jis jauniausias — ir gležniausios sveikatos — iš vaikų. Vos pradėjęs lankyti aukštesniąją mokyklą, turėjo mokslą nutraukti dėl silpnos sveikatos. Neįsigijimas jokio diplomo netapo kliūtimi tam, kad vėliau jam būtų suteiktas "doctor honoris causa" Romos (1961), Milano (1962) ir Cambridge universitetuose. Ilgas valandas praleido namuose, ruošiamas savo kelis metus už jį vyresnės sesers, o vėliau — pradingdamas ištisas dienas bibliotekose bei diskutuodamas — tais senais, gerais laikais — valandų valandom "literatūrinėse" kavinėse.

Augo jis gana griežtoj, laikrodžio tikslumu nustatytos rutinos aplinkoj. Tai gal iš karto paskatino jį pasukti priešinga linkme: jo poetinis pasaulis dažnai neturi aiškių kontūrų ir yra visai iškeltas iš linijinio laiko. Nuo pat mažens domėjosi muzika ir eilę metų rimtai mokėsi dainavimo, tikėdamasis pasiekti — su visų pripažintu talentu — La Scala, tačiau, mirus pirmajam profesoriui, studijas nutraukė. Dabar apie tai kalba su lengva ironija: "Kad pasi-darytumei dainininku, reikia tam amatui atsiduoti visa širdimi. O mane domino ir daugiau kas. Be to, gal nebuvau užtektinai kvailas: geras dainininkas turi turėti geniališkumo ir kvailumo mišinį"1. Neužbaigus jokių studijų, ne-įsigijus jokios profesijos, nuo pat jaunystės jį persekioja mintis, kad jis netinka praktiškam gyvenimui, o poezijon labai anksti įsiskverbia r.^enimo skausmo" tonas. Tas "netinkamumas" irnešė ir privilegijų: kariuomenėn pašaukiamas tik 1917 m., bet savo dalinyje išsiskiria: kai re r pratimus reikia šokti per aukštai ištemptą rvę, jam tai pasirodo nenugalima kliūtimi, — ix. . . pralenda po apačia. Budintis karininkas nk numoja ranka. Mobilizuotas 1940 m., jis taip rat išsisuka dėl sveikatos, o atėjus krizei, kai imami visi, pataiko ant vyriausio gydytojo, didžiai vertinančio jo poeziją — ir nepasiunčia-nas į frontą.

Visas pirmasis Montale poezijos rinkinys — Sepijos kaulai (Ossi ~di Sepia, 1925)2 — pulsuoja gimtosios žemės atmosfera, nuostabiai su-ungdamas konkretų jos gamtos atvaizdavimą ir ižuominų pilną vidinį pasaulį. Beveik visi kritikai pabrėžia to gamtovaizdžio — o kartu ir eilių — "akmenišką kietumą": tai ne Genuja ir ne Riviera, o Monterosso, kur praleido visas vasaras nuo 10 iki 30 amžiaus metų, — nuo civilizacijos, bet kartu ir nuo vešlios augmenijos atskirtas iškyšulys, vadinamas Cinąue Terre (Penkios Vietovės), kurin būdavo galima patekti tik per tunelius ar pėsčiam, ir kur daugiau uolų, negu palmių ar gėlių, kur nuolat švilpia vėjas, o jūra nėra tipingas "skaidrus Viduržemis", o gaivalinga jėga, plakanti krantus. Vienatvėn iš prigimties linkęs jaunuolis ten turi daug progų vienišiems apmąstymams bei pasivaikščiojimams ožkų numintais takais per kalnų keterą, skiriančią šį iškyšulį nuo 'pasaulio". Šis vaikystės pasaulis atgaivinamas 1956 m. pasirodžiusiam trumpučių prozos perliukų rinkinyje Dinard peteliškė (La Farfalla di Dinard)3, atskleidžiančiame ne vieną autoriaus gyvenimo bruožą. Atrodo beveik pranašiška, kad jau 1925 m. Montale apie tą žemę kalba su tam tikra nostalgija, kartais vaizduodamas save kaip ilgą praeitį turėjusį, seniai subrendusį ir nuo gyvenimo pavargusį žmogų (šiandien ir Cinąue Terre pasiekė ir visai sunaikino turizmo pramonė).

Sepijos kaulų puslapiuose sutveriamas pasaulis yra tikras, tačiau atrodo ne tiesiogiai stebimas, o evokuojamas. Visur jaučiamas noras sustabdyti judesį, suakmeninti akimirką, bet kartu ir sugrąžinti praeitį. Kartais priešpastatomos gamtos ir miesto buitis — autentiško gyvenimo ieškojimas. Pirmoji rinkinio dalis dar pilna šviesos, pozityvi: šešėliai nugalimi saulės spindulio, oras lengvai virpa vidurdienio pilnumoje; kartais prasiskverbianti gyvenimo kančia atperkama šypsniu. Ne kartą sugestionuojamas ryšys tarp šios dienos bei valandos ir senos praeities. Pačiame pirmajame — 1916 m. parašytame — eilėraštyje duodamas betgi gana negatyvus — kritikų Montale poezijai būdingu laikomas — gyvenimo simbolis: aukšta siena su viršuj įmūrytom stiklo šukėm4. Ne vienas šiame rinkinyje pasirodęs įvaizdis lieka kelrodžiu visai tolimesnei kūrybai:
Neryžtingos valandos, drebulys
gyvenimo, kuris išsprūsta,
kaip vanduo tarp pirštų;
nesučiupti įvykiai,
šviesos-šešėliai,
nepastovių žemės daiktų sutartiniai judesiai.

("Scirocco", p. 105)
Jau Sepijos kauluose pasireiškia poeto noras kalbėti apie mažus, bereikšmiais atrodančius daiktus ar įvykius, įgaunančius skirtingos reikšmės vidiniame pasaulyje. Visa knyga atrodo persisunkus skaidriu, lyg sapno apsiaustu, liūdesiu-melancholija. Pats knygos pavadinimas paaiškinamas tik paskutiniame eilėraštyje, "Pakrantės": "o, kad galėtumėm, kaip bangų išskalauti Sepijos kaulai, pamažu išnykti!" ("Riviere", p. 152).

Žvelgiant simboliškai, Sepijos kaulus galima laikyti lyg ir paminklu pirmajam Montale gyvenimo etapui: 1926 metais, gavęs pastovų darbą vienoje leidykloje, jis persikelia į Florenciją. Genujoje, ypač paskutiniais metais, jautėsi perdaug atskirtas nuo "universalaus" gyvenimo, perdaug pasinėręs provinciškon rutinon. Daugelyje tarp 1925-1927 metų rašytų laiškų kartoja neįvykdomą troškimą pabėgti iš troškinančios aplinkos, išvykti į užsienį.

Florencijoje Montale išgyvena iki 1947 metų5: dvidešimt pačių brandžiausių metų. Užklaustas, kur jis "susiformavo", pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo periodas jį išmokė ko kita: gamtos ir jūros pajautimas, visiška vienatvė Monterosso; daug gilesnis susipažinimas su kultūra (artimai bendravo ne tik su ten susispietusiais italais rašytojais, bet ir su gausia anglų intelektualų kolonija) ir tam tikras žmogaus, kaip "socialaus gyvio", pajutimas Florencijoje; pramonės ir civilizacijos atneštų negerovių atidengimas, bet kartu ir modernaus gyvenimo pulso pajutimas Milane, kur gyvena nuo 1947 metų, nuo 1948 m. kaip Corriere della S era bendradarbis, muzikos kritikos skilties vedėjas ir literatūros kritikos neišsemiamas šaltinis6.
Florencijos dienų bei išgyvenimų išdava yra antrasis Montale rinkinys — Progos (Le Occasioni, Torino, Einaudi, 1939). Praėjus keturiolikai metu nuo pirmojo (ir abu jie plonyčiai), nenuostabu čia atrasti tiek kitokį toną, tiek techniką. Vidinis pasaulis dar labiau iškeliamas pirman fonan; vietoj užbaigtų, lėtai banguojančių, palaipsniui sukuriamų įvaizdžių priešpastatomi palaidi, abstrakčiau nusakyti akimirksniai: "progos" — galimybės. Kiekvienas čia pateiktas įvaizdis yra tartum tik įvadas į z lesnius apmąstymus. Skaitytojui tenka įdėti daugiau pastangų, kad iš fragmentų sukurtų vientisą įspūdį, kuris aiškiai suka metafizinėn plotmėn. Viskas čia išsakoma tik užuominomis. Švelni Sepijos kaulų nostalgija virsta gilesniu liūdesiu, nepripažįstančiu iliuzijų. Dažniau pasigirsta beveik beviltiškas klausimas apie nebūtį7. Ta nebūtis betgi nėra priimama kaip neatšaukiamas sprendimas, panaikinantis bet kokią galimybę džiaugsmui: tam tikru momentu vėl sušvyti gyvenimas. Progose daug dėmesio skiriama ir naujam personažui — paslaptingai sparnuotai būtybei (prozoje ją autorius apibūdino kaip visiting angel: reali esybė, poezijoje pasirodanti tik kaip neapčiuopiamas pavidalas). Montale meilės poezija — o jos didesnė dalis šioje knygoje — retai kalba apie konkrečias situacijas, ir tada tik prisiminimų — evokaci-jos — forma; retai — tik mirus jo didžiajai viso gyvenimo meilei — užsimena apie fizines detales. Ta paslaptinga būtybė betgi reiškia išlaisvinimą iš traukos nebūtin, vienintelį išganymą. Neretai užuominos apie ją įgauna religinio, beveik mistiško atspalvio.

Pirmoje Montale knygoje vyraujantis metų laikas buvo vasara, nors ir ne visuomet džiaugsminga ar atgaivinanti. Progose dažniau juntamas šaltas vėjas, sumažėja spalvingumas, poetas vis giliau pasineria vidinian pasaulin. Kiekviena Progų dalis kaskart aiškiau veda mirties link. Žmogaus "laisvas apsisprendimas" pasireiškia tik tuo, kad "jis miršta sąmoningai arba pasirenka gyvenimą, kuris nutyli ir ignoruoja tą tiesą" ("Derelitte sul pogio", Le Occasioni, 5a ed., 1945, p. 64). Ketvirtajai daliai paimtas motto iš Shakespeare aiškiai byloja apie jo nuotaikas:
Sap check'd with frost, and lusty leaves ąuite
gone,
Beauty o'ersnow'd and bareness every vvhere!


Nesistebėtina tad, kad vienas kritikas8 Montale žvilgyje į gyvenimą įžiūri tolimą Goethės aidą:
So sind wir scheinfrei denn nach manchen Jahren, Nur enger dran, als vir am Anfang waren.

Šitoje dalyje dažnai pasirodo įvaizdžiai, reiškiantys dezintegraciją: kandys, kirvarpos, suskilę uolos. Dažnėja tariamoji nuosaka: viskas tampa vis mažiau tikru. Kartu stiprėja ir religinis tonas. Negalima betgi sakyti, kad tai slegiantis, beviltiškas pasaulis: ir mažiausiems kasdieniniams dalykams suteikiama kita dimensija, iškeliant juos iš linijinio laiko: tai lyg atsveria mirties trauką. Laikas šiame rinkinyje tik psichologinis, lygintinas su Bergsono "duree": išgyvenamas akimirksnis niekad neatsiejamas nuo praeities ir pratęsiamas ateities — ar amžinybės — link. Tuo pačiu pabrėžiama ir Bergsono skelbta atminties bei prisiminimų svarba. Gal dėl to net ir Toskanoje rašytuose eilėraščiuose juntamas didingas, nesiliaujantis jūros bangavimas: jūra, kurią, pasak jo, Montale atrado ir Toskanos kalvose9. Be to, tebeišlaikoma viltis sutikti tą angelišką būtybę, išvesiančią į išganymą.

Progose pasirodo pirmosios užuominos apie religiją: ne dogmatišką, nepriklausančią jokiai denominacijai: tik pajutimą kažko aukštesnio ir norą atspėti tą iš aukščiau duotą tikslą žmogaus gyvenimui. Montale, tur būt, ne kartą buvo užklaustas, kodėl, būdamas pesimistu (dažnai kartojama, bet nebūtinai šimtu procentų teisinga klasifikacija, faktiškai jis tik žiūri į gyvenimą blaiviom akim; reikia neužmiršti, kad ši knyga gimė smarkiausio fašizmo įniršio laikais), jis nebando užbaigti savo gyvenimo. Viename iš jo atsakymų aiškiai matyti vieta, paliekama vilčiai, nors šioji pristatoma lygiagrečiai su ironija: jei netikiu į kitą gyvenimą po mirties, nėra ko skubėti; jei tikiu į nebūtį — dar mažesnis reikalas skubėti, nes tada bus prarasta viskas, tuo tarpu kai čia dar galima viltis ko nors sulauksiant. — Ir sulaukė Nobelio premijos.

Montale rašo nedaug: vieną nuo kito rinkinio skiria ilgi laiko tarpai, knygos niekad neišauga į didelius tomus. Tai suderinama su dviem jo poetikos principais: 1) rašyti tik tada, kai eilėraštis visai pribrendęs ir "prašosi" išleidžiamas ("aš neieškau poezijos — laukiu, kol ji mane aplankys"10, 2) nesikartoti. Nuo pirmojo atspausdinto eilėraščio šiemet sukanka šešiasdešimt metų: per juos Montale viešumon išleido vos apie 250 eilėraščių, iš kurių nė vienas nėra tikrai ilgas. Tai byloja apie jų svarumą, intensyvų išgyvenimą ir brandžią išraišką. Kiekvieno rinkinio pasaulis yra savitas, nors turi jie visi ir bendrų požymių. Skirtinga kiekviename ir technika. Iki trečiojo rinkinio įsakymo būdas vis labiau tolsta nuo tiesioginės kalbos; vis labiau "trumpinama", kondensuojama; dažnėja vis asmeniškesnės užuominos — darančios kai kuriuos eilėraščius beveik neprieinamus ar tik dalinai iššifruojamus, suteikiančios daugiau intensyvumo (o kartu ir gausesnių interpretacijos galimybių) ten vaizduojamam pasauliui, kuris visuomet turi kelias plotmes: daiktų, jų reikšmės poetui dabartyje ir atsiminimuose, visuotinių išvadų, prieinamų juos stebint. Nuo ketvirtojo rinkinio kaskart smarkiau prasiveržia ironija, bet tuo pačiu sukama į epigramą: etinis turinys išreiškiamas vėl prieinamesne kalba.

Viktoras Petravičius  Labirintas
 

Pasak Montale, geriausios pratybos kūrybiniam darbui yra vidinės: meditacija ir kitų raštų skaitymas ("Intenzioni", 343). Galimybę tai sujungti jam sudarė darbas su kitų autorių tekstais: 1938 m. atleistas iš bibliotekos vedėjo pareigų dėl atsisakymo įsirašyti į partiją, iki 1947 m. užsidirba pragyvenimą vertimais ir kritikos straipsniais La Nazione ir JZ Mondo. Montale dėka italų kalba prabilo Hamletas, Eliot, Pound, Emily Dickinson, Dorothy Parker, Melville, Steinbeck11; jis pateikė italui skaitytojui ir Corneille, Valėry, Jorge Guillėn, Oscar Milosz. Paruošė kinų poezijos antologiją su rimtu įvadu, kur lyginamos Vakarų ir Rytų poezija.12 Tai sustiprino jo nuo pat jaunų dienų pasireiškusį norą surasti kuo taiklesnį žodį. Jis sakosi, kad ir italų kalbą pilnai "perpratęs" tik keliose visai skirtinga tarme kalbančiose srityse pagyvenęs. Poezijoje jo kalbos panaudojimas itin įdomus: net italai pripažįsta, kad jį tenka skaityti su žodynu, nes nuolat susiduriama su negirdėtais žodžiais. Tai neišplaukia iš noro būti "kitokiu". Anaiptol, Montale nuolat kartoja, kad norėtų kalbą "suprastinti \ Sunkumas glūdi žodžių techniškume: paimti jie iš zoologijos, botanikos, geologijos. Tačiau iš šių taip techniškų žodžių sukuriamas pasaulis niekad nėra visiškai konkretus, visad paslaptingai pakyla į kitą plotmę, ir visiškai užvaldo savo vientisumu skaitytojo vaizduotę.

Trečiojo Montale rinkinio — Vėtra (La Bu f era e altro, Venezia, Neri Pozza Editore, 1956) vėjo gūsiai girdimi skersai knygos. Tai atšiaurus pasaulis, kuriam pavadinimą gal bus įkvėpusi Dantės Pragaro eilutė: "La bufera in-fernal, che mai non ręsta" (V,31: "pekliška, niekad nenurimstanti vėtra"). Šią eilutę įvedanti aplinka taip pat dalinai atitinka bendrą Vėtros nuotaiką: "įžengiau į vietą, kurion nepatenka šviesa, kaukiančią, lyg jūra vėtroje"13. Čia sutinkamas gamtovaizdis nesvetingas; net ir aušra sveikinama ne linksmai, o kaip "nebylaus šuns staugimas". Visa tai betgi atsveria vis dažniau užmenama "tu". Žvarbus tonas sušvelnėja, evokuojant mirusius ar dingusius iš akiračio, kurių šiuose puslapiuose, tur būt, nemažiau, negu gyvųjų. Gal dėl to ir knygoj vyraujantis tonas labiau "nuvargęs": vis vieni-šesnio žmogaus beveik bergždžios pastangos įžiūrėti šviesą. Nemaža čia simbolinių aliuzijų apie religiją ar mitologiją, abi pastatomas panašioj plotmėj, be laiko ir be aktualumo. Aukštesnė būtybė pajuntama gamtoje, kur visa susilieja į viena. Kartais situacijos paradoksiškai "išverčiamos": prašo mirusiųjų, kad melstųsi už gyvuosius ir jų "neišaiškintą bei neišaiškinamą" gyvenimą. Tai paryškina neretai šioje knygoje užakcentuojamą absurdą. Paskutinis rinkinio eilėraštis "Belaisvio sapnas" gali būti interpretuojamas simboliškai ir aiškiai atspindi egzistencia-linę folosofiją. Tačiau užbaigiamoji gaida nėra beviltiška: pradeda konstatavimu, kad "aušros čia nedaug kuo skiriasi nuo naktų", o pabaigoje skelbia: "Mano laukimas yra ilgas, ir dar nepabaigiau tavęs sapnuoti" (p. 129-130).
Religinis aspektas Vėtroje ryškesnis, negu ankstyvesniuose rinkiniuose: į pasaulį čia žvelgiama platesnėje dimensijoje. Jai Kauluose vyravo žmogaus asmeniški išgyvenimail o Progose buvo gvildenamas bendras žmogaus likimas, Vėtroje pristatoma visata — visas jos komplikuotumas.

Šioje knygoje Montale pasiekia tikro techniško meistriškumo: viskas dar daugiau sukoncentruojama, dar reikšmingesnės tampa pauzės — sugestijos tarp eilučių. Suintensyvėja įtampa tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Net ir daugiausia slegiantys išgyvenimai apsupami lyg sapno atmosfera14. Kalbėdamas apie tai, kaip jis Vėtrą rašė, poetas pastebi: "aš pats greičiau buvau ,medium', negu autorius". Daugelis kritikų ryškiausiu Vėtros meistriškumo pavyzdžiu laiko "Ungurį", pakliuvusį į visas antologijas. Šiame eilėraštyje tema ir forma visiškai susilieja; vienas vingiuojantis sakinys per trisdešimt eilučių nupiešia ungurį trijose plotmėse: zoologinį padarą; sudvasintą ir pakeltą iki asmeniškumo; kaip paralelę žmogui, paskendusiam dumble.

Ketvirtasis rinkinys, nepasirodęs viešoje rinkoje — Satura (Verona, 1962; papildytas, daugiau prieinamas rinkinys, išleistas 1971 m.) — toliau vysto dvi pagrindines temas: užuominas apie Dievą (tiksliau gal būtų sakyti "dievus" ar net priimti vėliau paties Montale siūlytus "pusdievius") ir "tu" išganingą efektą:
pokalbius su mylimąja, kurie tampa kartu ir jo paties viso gyvenimo perkratymu. Greta gilių filosofinių-religinių klausimų iškyla ir satyriškas tonas, kai autorius, pvz., kritikuoja pernelyg stiprų Teilhard de Chardino optimizmą15 ar reaguoja į kitas jo gyvenamo laiko apraiškas. Aplamai paėmus, šis rinkinys atrodo turįs mažiau vientisumo. Didelę jo dalį sudaro eilėraščiai, parašyti žmonai sergant ar jai mirus (1963), kupini neišsakyto švelnumo ir dėkingumo: "mano drąsa buvo pirmasis iš tavęs gautas skolinys, o tu gal to net nežinojai"16.

Ir 1973 m. pasirodžiusiame Dienoraštyje Diario del '71 e del '72, Milano, Arnoldo Mon-dadori) negalima ieškoti vientisumo, taip būdingo pirmosioms Montale knygoms. Čia sutelkti eilėraščiai tokia tvarka, kaip jie išaugo: prie kiek-ieno pažymėta tiksli data. Montale sako negalįs galvoti apie poeziją — nei apie poetą — kaip apie kažką iškilmingo, ne kasdieniško. Dėl to jis rašo ant to, kas jam pakliūva po ranka: popierinės servetėlės, tramvajaus bilietuko, sąskaitos, seno voko, bet niekad ant gražaus didelio balto popieriaus lakšto, ant kurio reikėtų kaligrafiškai išrašyti "nemirtingus autografus" (Nascim-beni, 19). Panašiai elgiasi ir tapydamas — nuo 1946 m. pradėjo tuo domėtis; nauja drobė jį baido, geriau mėgsta senas kartonines dėžes.

Dienoraštyje kaskart labiau įsigali ironija; pereinama į gyvą, kasdieninę kalbą; pasirodo daugiau konkrečių detalių, nebūtinai turinčių simbolinės reikšmės. Beveik būtų galima šį rinkinį pavadinti modernaus gyvenimo kronika. Jame vyrauja pasakojimo tonas, perteikiantis išgyvenimus, palikusius ypatingą įspūdį ir įgijusius ypatingos reikšmės. Autorius čia beveik visuomet užima stebėtojo rolę, dažnai sujungiamą su kritika. Labai dažnas svečias šiuose puslapiuose ir savikritika: tai rinkinys, kuriame daugiau, negu bet kuriame kitame, kalbama apie poeziją. Jei tai liečia jo paties poeziją, niekad netrūksta ironijos: prisistato kaip "nudžiūvęs lauro medis, kuris neduoda lapų net kepsniui" (p. 13). Stipresnis ir skepticizmas, privedantis beveik iki paradokso: kartoja, jog netiki, kad bet kas išliks, — ir vis tiek rašo. Niekad nedingsta kažkoks paskutinis tikėjimo ir vilties krislelis. Tuo gal jis nusipelno didžiausios pagarbos: per šešiasdešimt metų kovojęs su polinkiu į neviltį, jon nenugrimsta; poezijoje, kur vis daugiau kalbama apie naktį, niekad nesiliauja spingsojęs mažas žiburėlis.

Tarp prozos rašinių išskirtinio dėmesio užsitarnauja Dinard peteliškė (Venezia, Neri Pozza,
1956; antra papildyta laida Milano, Mondadori. 1960) ne tik savo meniška verte, bet ir dėl to, kad čia atsispindi visos autoriaus mintys bei interesai. Beveik visi joje prisiglaudę prozos gabaliukai yra autobiografinio pobūdžio, nors dažnai perteikiami kitų personažų lūpomis. Pagrindinė rašytojo mintis čia ta pati, kaip ir jo poezijoje: išreikšti paprastus, kasdieninius išgyvenimus, įsirėžiančius atmintyje su ypatinga svarba ir vedančius į gilesnius apmąstymus. Tik atmintis atrenka: išgyvenamu momentu dažnai nebūname pilnai sąmoningi: "Žmonės yra maždaug kaip knygos: skaitai sau vieną iš jų išsiblaškęs, nepastebėdamas, kad ji paliks neišdildomus pėdsakus. Kitai paskiri visą dėmesį, kurio ji neužsitarnaujanti, — ir už poros mėnesių pamatai, kad tai buvo grynas laiko praradimas. Bet jau pačio pirmojo kontakto metu galutinis rezultatas — pozityvus ar negatyvus — pakimba svarstyklėse" ("Strauso plunksna", p. 85). Pagrindinės Peteliškės temos: bendras išgyvenimas, kurio dėka atsiranda ryšys tarp dviejų net ir labai skirtingų žmonių; vienatvė ir bendra žmogiška prigimtis, įgalinanti ją perviršyti; tikrosios vertybės. Daugelis šių pasako-jimėlių vyksta prie jūros pakraščio — Montale vaikystės ir jaunystės vasarų prisiminimuose, su aiškiai jaučiama "anų dienų" nostalgija. Juose paberiama ir visa eilė tikrai vykusių portretų; atkuriamos šio šimtmečio pradžios nuotaikos. Ir čia net ir mažiausiuose dalykuose ieškoma gilesnės prasmės, parodomas jų simbolizmas; ir čia niekad neišsakoma mintis iki galo, ir dažnai skaitytojas nustebinamas staigia, nelaukta pabaiga, įnešančia lengvos ironijos gaidą. Jų "protėvių" galima ieškoti pas Poe ar Baude-laire; kritikų gretinti jie ir su šiandien Italijoj rašančiais prozininkais. Išlaikydami Montale poezijos paslaptingą nuotaiką, jie betgi atsisako ten vyraujančio tamsaus tono ir dažniau sužiba mažom liepsnelėm.

1966 m. išleistas Auto da fe (Cronache in due tempi, Milano, II Saggiatore) įgalina parankiai susipažinti su Montale per ilgą metų eilę rašytais straipsniais, atskleidžiančiais jo pažiūras į gyvenimą (sakosi, kad daugiausia įtakos jam padariusi E. Boutroux filosofija), meną (Croce idealizmo šalininkas), muziką. (Jo įvairių kelionių, kaip Corriere della Sera specialaus atstovo, "reportažai" surinkti Fuori di Casa). Per ilgus metus atsispyręs fašizmui, jis ir toliau liko atokiai nuo politinio gyvenimo, ir ne vienas kritikas jam tai prikišo. Tačiau užklaustas, ar, jo manymu, rašytojas turįs būti "apsisprendęs", t. y. engagė, jis atsako, kad vienintelė neišvengiama atsakomybe yra moralinė — laikysenos, kaip žmogaus, — nieko bendro neturinti su politinėmis partijomis. 1972 m. jo pasisakymai apie meną ir poeziją surinkti atskiram leidynyje, pavadintam Mūsų amžiuje (Nei nostro tempo, Milano, Rizzoli Editore).

Montale straipsniai atskleidžia jo kritišką dvasią, itin smarkiai protestuojančią prieš modernaus gyvenimo tempą, būdą, pakitusias vertybes: "Didelių rašytojų šiandien negalime tikėtis: juk iš jų reikalaujama, kad jie greit rašytų ir vis duotų ką nors naujo. Kaip jie gali išaugti?" Kritikuoja paskutinio dešimtmečio būvyje į madą įėjusias eksperimentinę literatūrą ir su ja susijusią kritiką: visas dėmesys skiriamas formai, "originališkumui", bet nedaug laiko tepalieka pagalvoti apie tai, kas sakoma. Jam atrodo, kad šių dienų žmogus po truputį praranda savo vertingiausias savybes: "Šių dienų žmogus žiūri, bet nestebi; mato, bet negalvoja. Tai žmogus, kuris, užbaigęs darbą, negali likti savo paties draugystėj: jam reikia — bet kaip — "ką nors veikti", kad užpildytų tuštumą, nuo kurios turi gintis . . . Tai skubantis žmogus, bandąs pabėgti nuo laiko, nuo atsakomybės, nuo istorijos"17. Gi jam pačiam istorija — prisiminimų forma — yra beveik svarbesnė, negu dabartis.
Netiki Montale nė į visur skelbiamą "bendravimą" ar "tarpusavio supratimą"; "Manau, kad ir rytoj svarbiausieji balsai bus tų menininkų, kurie perduos savo vienišu balsu kiekvieno iš mūsų fatališkos vienatvės atgarsį. Tik tie, kurie yra vieniši, kalba ir ,bendrauja'; kiti — bendraujančios masės' — tik kartoja, kaip aidas, poetų žodžius"18. Pastatytas prieš nebūtį, tvirtina: "Yra tik viena galimybė: aiški, užčiuopiama, nepaprastai brangi, nes grasina pasprukti: gyvenimas šioj žemėj, kurį matėm, pažinom, lietėm savo rankom nuo pat vaikystės" ("Nuobodulio pasaulis", AdF, 81-2)19.

Bandant suglausti mintis apie šį tokį savitą, nors savo apraiškose nuolat kintantį pasaulį sukūrusį poetą, tenka grįžti prie jo paties pasisakymų apie poezijos esmę ir paskirtį: "Poezija visų pirma yra kelias į gilesnį tikrovės pažinimą, ne jos aprašymas" ("Intenzioni", 343). Poetas ieško konkrečios, asmeniškos, ne bendros tikrovės: visų pirma savo, kaip poeto, tikrovės, kuri betgi nepaneigtų jo, kaip žmogaus (empirinio subjekto), tikrovės. Tad jis privalo stengtis išreikšti tai, kas jungia žmones, neatsisakydamas savo vienkartinės ir nepakartojamos dimensijos (344).

Tas tikrovės ieškojimas — ieškojimas atsakymo į niekad nenutilstantį klausimą apie gyvenimo prasmę ir žmogaus paskirtį — atsispindi jo stiliuje. Klausimai, pertraukiami papildy-mais-patikslinimais tarp skliaustų, gausūs "jei" ir tariamosios nuosakos vartojimas, daugtaškių serijos, lėtas, banguojantis eilutės ritmas, ištisi posmai su vieninteliu sintaksiniu vienetu — visa tai leidžia pajusti tą netikrumą, norą pažvelgti ten, kur beveik nėra šviesos. Intymus pokalbio tonas nuima akcentą nuo paties autoriaus asmens: visi išgyvenimai perkeliami į bendresnę plotmę, sustabdant laiką. Ir taip suvienijamas labai konkretus, materialių apraiškų pasaulis su metafizine jo reikšme, skeptiškas žvilgsnis su neaiškiu lūkesčiu įtikėti. Montale sukurtas pasaulis nėra skaidrus, žaismingas, paguodžiantis. Jame tyko mirtis, kaip neišvengiamybė: "Judėjimas ir statika niekuo nesiskiria. Kai kas mėgsta gurkšnoti gyvenimą lašiukais; kiti jį ryja dideliais gurkšniais: bet butelis yra tas pats, nebepripildomas, kai ištuštėja" (Diario, 67). Tačiau ir toks gyvenimas priimamas kaip dovana: "Amžius neturi nieko bendro su laiku — tai kažkas, kas sako, kas mums liepia sakyti: esam čia, tai nepakartojamas stebuklas" (Diario, 116). Geriausias būdas juo džiaugtis: ignoruoti laikrodžius, netikėti kalendoriais: "gyventi už laiko ribų — ten, kur jis nematuojamas" (Diario, 88). Visa praeina: tai sena teisybė. Net ir poezija, kuri "negimsta — yra: kaip akmuo, kaip smėlio grūdelis" (Diario, 95), dings su viskuo kitu. Trauka į bedugnę, į neviltį labai stipri šioje poezijoje, tačiau kaip testamentą poetas palieka anaiptol ne negatyvų teigimą:
Myliu žemę, myliu
Tą, kuris man ją davė,
Tą, kuris ją iš manęs atsiima.

("p.p.c", Diario, 63)


1. Giulio Nascimbene, Eugenio Montale, Milano, Lon-
ganesi & Co., 2a ed., 1969, p. 51.
2. Tik 1962 m. pasirodė jo jaunų dienų eilėraščių rinkinys — Akordai ir pastelės (Accordi e Pastelli, Milano, Vanni Scheiwiller), kurie aiškiai liudija apie Montale susidomėjimą muzika ir tapyba: kiekvieno eilėraščio pavadinimas paimtas iš muzikos instrumentų, ir tonas bandomas pagauti spalvomis.
3. Išversta anglų kalbon G. Singh, London Magazine Editions, 1970.
4. "Meriggiare pallido e assorto . . .", Ossi di Seppia, G. Caraba, 3a ed., 1931, p. 52. Įdomu, kad tą patį įvaizdį pora metų vėliau pavartoja Miguel Hernandez, įspanų pilietinio karo auka, tikrai nepažinojęs Montale poezijos.
5. Nuo 1928 iki 1938 m. dirba kaip nedidelės bibliotekos direktorius.
6. Jo pirmasis rimtas literatūros kritikos straipsnis paskelbtas 1925: apie Italo Svevo, kurio romanų pasaulis turi kažką bendro su Montale sukurtuoju.
7. Silvio Ramat bando lyginti šioj knygoj vyraujančią nuotaiką su Trakio poezijos pagrindine gaida (Montale, Firenze, Vallecchi, 1965), tačiau Montale, nors ir pristato žmogaus gyvenimą, apribotą likimo, prieš kurį atrodo nesą prasmės kovoti, niekad neuždaro visų durų į viltį.
8. Carlo Bo, "Della poesia di Montale", Otto studi, Firenze, Vallecchi, 1939, 201-205.
9. "Intenzioni", G. Spagnoletti, Poesia italiana contem-poranea 1909-1959, Bologna, Guanda, 1959, p. 346.
10. id., 347.
11. Gilus anglų kalba rašytos poezijos pažinimas (ypač vertina Pound, su kuriuo asmeniškai susipažino jau 1926 m.) įneša gal net tolimą tų poetų atgarsį paties Montale kūrybon (ypač Eliot'o "Little Gidding" ir nė viename bendralaikyje be pėdsakų nepraėjęs The Waste Land). Jo paties pirmoji poema išversta į anglų kalbą jau 1927 m., ir kritikai nurodo visą eilę įvairių kraštų poetų, kurių kūryba byloja apie jų pasidavimą Montale poezijos magijai.
12. Apskritai apie vertėjus pasisako kritiškai, ir prisipažįsta, kad to darbo nemėgo. Sakosi norįs padaryti eksperimentą: duoti savo eilėraštį eilei vertėjų, kurie palaipsniui dirbtų vienas su kito pagamintu tekstu: po kiek laiko pats autorius tikrai negalėsiąs atpažinti savo kūrinio.

13. Armando Uribe Arce net siūlo visus tris rinkinius sugretinti su Dieviškąja Komedija, pradedant Kaulais kaip Rojum ir baigiant Vėtra kaip Pragaru (una experiencia de la poesia: Eugenio Montale, Santiago de Chile, Editorial Universitaria, 1962).
14. Gal tame Oreste Macri atranda panašumo tarp Montale ir Holderlino ("Esegesi del terzo libro di Montale", Omaggio a Montale a eura di Silvio Ramat Arnoldo Mondadore, 1966, 197-255). Turi kažką bendro abu poetai ir tame, kad jų eleginis tonas nuskamba ir kaip himnas.
15. Montale religiniais klausimais yra daug skaitęs; prisipažįsta, kad jį labai domina Kari Bartho teorijos. Fa-miliariškumas su mistikais pasireiškia jau Progose, kur dalis žodyno, atrodo, paimta iš San Juan de la Cruz.
16. 1962 m. leidinys papildytas vėliau parašytom
poemom — visa dalimi, pavadinta Xenia II.
17. Pokalbis su Annalisa Cima, Incontro Montale, Milano, Vanni Scheiwiller, 1973, p. 29.
18. "Menininko vienatvė", 1952 gegužės 21, Auto da Fe. p. 57.
19. Į galą gyvenimo — faktiškai per visą savo gy-
venimą — Montale turėjo nemažai progų pamatyti, kad
jo darbas yra įvertintas; 1950 m. jam suteikta San Ma-
rino poezijos premija: 1956 m. Marzotto premija; 1959 m.
gavo Legion d'Honneur; 1967 m. paskirtas senatorium iki
gyvos galvos. 1962 m. gavo Feltrinelli premiją, siekiančią
2 milijonus lirų. Jo poezija išversta į anglų, prancūzų,
vokiečių, įspanų, graikų, rumunų, švedų, vengrų, o dabar
ir lietuvių kalbas.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai