Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus. Laiškas Dr. Antanui Maceinai Spausdinti
Parašė JULIUS KAUPAS   

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau dviejuose (13 ir 15) „Aidų“ numeriuose išspausdintus Jūsų straipsnius. Radau juose daug teisingų minčių ir kartais labai taiklių pastabų apie išvidinį pozityvizmo giminingumą bolševizmui, tačiau keliose vietose — ir, turiu prisipažinti, kaip tik pačiose pagrindinėse — nenorėčiau su Jūsų interpretacija sutikti. Tebūnie leista atkreipti Jūsų dėmesį į tuos tris pasitaikiusius trūkumus:

1. Jūsų straipsnyje yra gana smarkiai sumaišytos įvairiopos plotmės, ypač individualinė ir valstybinė.

Reikia pripažinti, Jūs pasirinkote itin rizikingą kelią nagrinėti valstybinius klausimus toje grynai žmogiškoje plotmėje, kurioje tenagrinėjamos indivualinės problemos. Tuo būdu valstybinė teorija ir asmeninė pasaulėžiūra Jums tampa vienas ir tas pats. Ten, kur atskiras žmogus turi apsispręsti ir pasirinkti, Jūs norėtumėt, kad apsispręstų valstybė ir pati tartų savo žodį. Aš žinau, Jūs esate karštas šalininkas pasaulėžiūrinį pradą šalinti iš politikos, tad neabejoju, kad sutiksite, jog valstybė šitaip apsispręsti negali. Panaši klaida yra priešpastatymas liberalizmo ir krikščionybės. Abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija. Jie nekalba apie vieną ir ta patį. Mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai.

2. Jūsų liberalizmo apibrėžimas yra gana netikslus.

Keistą teigimą, kad liberalizmas jau pačioj savo užuomazgoj turįs kolektyvizmo pradų, prisipažįstu, pirmą sykį užtikau tik Jūsų straipsnyje. Kiek žinau, liberalizmas visuomet buvo asmens laisvės ir individualizmo gynėjas, ir gal nebe pagrindo Bernardas Shaw jį pavadino po policijos priežiūra stovinčiu anarchizmu. Jūsų teigimas galimas, be abejo, tik todėl, kad Jums pirmoji liberalizmo šaknis yra Jean Jacques Rousseau, gi pilnutinis jo žiedas — Auguste Comte. Tai vargu bau atitinka tikrovę. Comte yra pozityvizmo kūrėjas, kurį galima laikyti, jei jau ne atskira srove, tai, geriausiu atveju, nykstančio liberalizmo modifikacija. Ir minimąjį Rousseau ne be pagrindo socialistai bando nusavinti sau, nes jis bendruomenės reikalus stato aukščiau už asmens. Pas šį demokratą rasim, be abejo, daug ir stiprių kolektyvistinių pradų. Tačiau reikia turėti galvoj, kad tose vietose, kur jis laužo pagrindines liberalizmo tezes, jis jau nebėra liberalas. Dėl to, manau, būtų nenuoseklų tas neliberališkas Rousseau vietas patiekti kaip priekaištą pačiam liberalizmui. Jūs be reikalo atimate liberalizmo tėvų vardą tokiems garbingiems ir simpatiškiems anglų džentelmenams, kaip Mr. John Locke ir Mr. Adam Smith — nekalbant jau apie Hume ir Bentham — pamirštate, kad Didžioji Prancūzų Revoliucija didžiuojas ne vien Rousseau, bet ir Montesąuieu bei Žmogaus ir Piliečio. Teisių Deklaracija, ir visiškai neminite vokiečių filosofų, pvz. Fichte's, von Humboldto ir to galbbūt gražiausiojo liberalizmo atstovo Kanto. Tiesa, Jūs pripažįstate, kad liberalizmo sąvoka yra daugiaprasmė ir pabrėžiate, kad kalbėsite tik apie vadinamąjį kairįjį liberalizmą, tačiau straipsnio gale tas vis dėlto netrukdo Jums be baimės pasmerkti visą. liberalizmą iš esmės — net ir tą klasiškąjį, kurio nagrinėjimo Jūsų straipsnyje aš, net ir gerai įsiskaitęs, neužtikau — ir teleisti mums eiti tik dviem, neliberališkais keliais.


3. Jūs gana netiksliai tapatinat Kristaus Žodį ir Bažnyčios, kaip žemiškos institucijos, politiką.

Aš labai norėjau sutikti su šviesiu ir optimistišku Jūsų teigimu, kad laisvę visuomet gynėme pirmoj eilėje mes, katalikai, tačiau, deja, tas man nevisiškai tepavyko. Jūs duodate gražų pavyzdį, kaip gyvai katalikai gynė tikėjimo laisvę persekiojimo metu. Taip, tai teisingas pavyzdys, ir niekas dėl to negali ginčytis. Tačiau tą patį darė ir mūsų protėviai, kovodami su plūstančiais kryžiuočiais. Tas gynimasis yra savos laisvės gynimas. Tai nėra kova už laisvę visiems. Jos pavyzdys galėtų būti vieno prancūzų laikraščio šūkis: „Aš nesutinku su tavo nuomone, tačiau iki mirties aš kovosiu už laisvę tau savo nuomonę išsakyti.“ Šitos laisvės katalikai, kiek prisimenu, niekuomet neatstovavo Mes atstovavome katalikų sąžinės laisvę, taip, bet heretikų sąžinės laisvę, reikia pripažinti, daugiau varžėm, negu skatinom. Šiandien mūsų priemonės prieš heretikus gerokai sušvelnėjo — o čia turėsime pripažinti nemažą to paties liberalizmo įtaką — tačiau, nežiūrint visos pažangos, galutinai neišnyko. Jau vien tas išdidus ir beatodairinis mūsų teigimas, kad iš Maskvos tesąs vienas vienintelis kelias atgal — piligrimiškas atgailos kelias į Romą — liudija kokia trapi yra laisvė visų tų žmonių, kurie negali nuoširdžiai pakartoti viso katalikų tikybos išpažinimo.

*

Tebūnie leista man pereiti tą trumpą, bet komplikuotą kelių šimtmečių kėlią nuo Romos iki Maskvos, kurį Jūs perbėgote gražiame savo straipsnyje ir išsakyti savo kuklias pastabas, kurios, kaip matysim, kai kur gerokai nukryps nuo Jūsų teigimų.

Tiesa, ir Jūs nepaneigėte, kad viduramžiai varžė žmogaus laisvę, tačiau vis dėlto kolektyvizmo pradus Įžiūrite tik liberalizme. Aš būčiau bent kiek kitoniškos nuomonės. Man rodos, kad jau viduramžių struktūra buvo kolektyvistinė — o čia aš, deja, randu nemaža ir mūsų Bažnyčios kaltės — kad liberalistiniai sąjūdžiai žmogų išvadavo, pastatė jį kaip laisvą asmenybę ir nevaržomą pilietį prieš Dievą, prieš kultūrą ir prieš valstybę, ir tik ryšium su liberalizmo pralaimėjimu ekonominėj srity pastarajame šimtmety pradėjo kilti įvairios socialistinės idėjos, pastačiusios bendruomenės reikalus aukščiau individualinių, tos idėjos; kurios kartais vėl panūsta paneigti prigimtines žmogaus teises, kurias taip sunkiai iškovojo liberalizmas. Tad yra būtina, kad savo straipsnį pradėčiau, kaip ir Jūs, nuo viduramžių santvarkos.

*

Užmušk Švento Rašto priešus, Viešpatie, dviašmeniu kardu ir jie nebebus jam priešiški. Nes aš trokštu, kad jie butų užmušti, idant galėtų gyventi Tau.

 

šv. Augustinas

Jei kuris žmogus mano, kad yra būtina nukankinti tą žmogų, kurio išganymo jis nuoširdžiai trokšta, dargi jam neatsivertus, tai, prisipažįstu, tas man atrodo itin keistai.

 

John Locke

 

ROMOS KELIAS PER TŪKSTANTĮ METŲ


Viduramžių žmogus nebuvo didelė ir savim pasitikinti asmenybė. Tai buvo žmogus, kuris jautėsi silpnas, kuris jieškojo atramos ir autoriteto. Jis buvo tautų krastymosi išvargintas, praūžusių marų iškamuotas, išsekęs kovose su hunais ir vandalais, prislėgtas ir nusivylęs nuodėmingu pasauliu. Jis norėjo tikėti ir su dideliu pasitikėjimu jis žvelgė į Bažnyčią. Jis žinojo, kad. be Bažnyčios jis negali būti išganytas. „Salus extra ecclesiam non est!“ — tvirtino šv. Ciprijonas. Viduramžiai buvo gaivališkas žmogaus tikėjimo pakilimas. Tuomet Bažnyčia buvo laisva ir buvo viso dvasinio gyvenimo centras. Žmogus tesi į aute Jos narys, Bažnyčios kūno dalis, maža vynuogės šakelė, semianti savo dvasinę gyvybę iš visumos. Be Bažnyčios jis jautėsi atskirtas nuo Dievo, nuo mistiškos civitas dei gyvybės. Iš vienos pusės ta Bažnyčios įtaka buvo neabejotinai pozityvi. Suskaldyti luomais žmonės per ją jautėsi broliai. Tiek karalius, tiek kunigas, tiek skurdžius jautėsi esąs Kristaus brolis ir visi buvo lygūs bent prieš Dievą. Tačiau iš kitos pusės žmogus ėmė prarasti savo savarankiškumą. Be Bažnyčios jis buvo niekas. Pažiūrėkim į gotikos bažnyčią. Ji yra tuometinio gyvenimo išraiška. Puošniais ir saulėtais bokštais ji prašoko dulkėtus miestų namus ir stiebėsi į dangų, į debesis, į Dievą. Bet pažiūrėję į gotiškos skulptūros veidus, mes kažkodėl išsigąstame. Jie yra tokie vienodi, schematiški ir nublukę, tokie beasmeniai ir neturį nieko individualaus. Žmogus tada tebuvo tik akmuo, įjungtas į bažnytinės struktūros visumą. Jis nebuvo sau žmogus. Jo vertę nusakė tik jo santykis su Bažnyčia. Bažnyčia vertino savo narius tik pagal ištikimybę jai, kaip kareivius. Kari Jaspers, kaip žinome, tokį žmogaus vertinimą tik pagal priklausymą vienokiai ar kitokiai ideologijai, o ne pagal jo žmogišką vertę, vadina katolicizmu. Tad ir katalikų Bažnyčią viduramžiuose galėtume vadinti katolicistine.
 
Jieškodami tokio nusistatymo pradų, nesuklysime nuėję iki paties šv. Augustino, kurio mintys valdė viduramžius iki šv. Tomo Akviniečio. „Be stipraus autoriteto įsakymo tikroji religija negali išsilaikyti“ tvirtino jis. Paskiru žmogumi pasitikėti negalima. Jis tėra menkutis žemės vabalas. Jam reikalingas autoritetas. Net ir stiprus žmogus turi būti klusnus, nes jei pats sau ir nepakenktų, gali savo pavyzdžiu pakenkti kitiems. Ir jis prisipažįsta: „Aš netikėčiau evangelijai, jei manęs neragintų katalikų Bažnyčios autoritetas.“

Tad ar nuostabu, kad tas autoritetas vadovavo žmogui visose gyvenimo srityse:, politikoj, filosofijoj, moksle ir mene? Yra, kaip žinoma, įvairių diktatūrų. Baisi yra bevertės idėjos diktatūra, tačiau nemažiau baisi yra ir gražios idėjos diktatūra. Valstybė, kaipo žemesnė civitas terrena, įkurta, anot šv. Augustino, brolžudžio Kaino, turėjo paklusti Bažnyčiai, šventajai civitas dei, visuose dvasiniuose reikaluose. Mokslas; atitraukiąs žmogų nuo Dievo ir dvasinių reikalų į žemę ir į Jo tvarinius, maža tereiškė viduramžiuose. „Adversus regulam nihil scire — omnia scire est“ — nurodė Tertulijonas: „Nežinoti nieko prieštaraujančio regulai reiškia žinoti viską.“ Menas stovėjo Bažnyčios tarnyboje ir turėjo dvi gražias apraiškas: gotiką ir bažnytinę muziką. Daug liūdnesnė buvo filosofijos, tos paklusnios ancilla theologiae rolė. Nuo šv. Augustino iki šv. Tomo mes nerasime nė vieno pažymėtino vardo. Scholastinė filosofija visuomet nenorom sudaro pasjanso dėstymo arba domino lošimo įspūdį — tas begalinis perstatinėjimas Platono ir Aristotelio tezių ir įvairiopas derinimas su Bažnyčios dogmomis. Filosofijos uždavinys tebuvo protu paremti tikėjimo tiesas. Dažnas filosofas savo knygą dedikuodavo Bažnyčiai ir įžangoj pažymėdavo, kad jo skelbiamoms mintims prašoma tikėti tik tiek, kiek jas pripažins Bažnyčia. Šitą viduramžių žmogaus nusistatymą galima vadinti įvairiai: begaliniu tikėjimu, nusilenkimu tikrajai Bažnyčiai, nusižeminimu, bet vadinti laisve, manau, būtų gana netikslu.

Blogiau, kad Bažnyčia savo autoritetui paremti nesivadovavo vien dvasine įtaka, bet ir žemiškom priemonėm, kurių kraštutinė išraiška buvo inkvizicija. Bažnyčia neliko vien dvasinė civitas dei, bet tapo kartu ir žemiškoji civitas terrena. Man prisimena tie nuostabūs laikai, kai Išganytoją turėjome savo tarpe. Ir tuomet karinga minia norėjo Jį apvainikuoti žydų karaliumi, tačiau Jis sugėdino minias, tardamas, kad Jo karalystė, nėra šios žemės karalystė. Tačiau viduramžiuose tie kovingi narsuoliai, naudodamiesi, kad Išganytojo neturime tarp savęs ir kad Jis nebegali jų sudrausti, Jo Bažnyčią vis dėlto pavertė ir žemiška institucija, siekiančia ir grynai, pasaulietiškų tikslų. Pagalvokim, ką bendro turi kryžiaus karai už Kristaus kapą su Kristaus mokslu? Turime keistą paradoksą. Kol liejosi krikščionių kraujas imperatoriaus Decijaus laikais, kol krikščionybė buvo neteisėta religio illicita, ji plėtėsi ir pamažu apėmė visą Ramos imperiją, gi kai pradėjo lietis heretikų ir kitatikių kraujas, krikščionybė ėmė silpnėti, o plėstis tų nukankintųjų heretikų idėjos. Kryžeiviai drąsiai jieškojo Kristaus kapo, tačiau pirmoj eilėj jie rado siaurą savo dvasios kapą. Žmogus pasijuto, kad jis dūsta ankštame Bažnyčios glėbyje. Prislopinta žmogaus individualybė pagaliau išsiveržė iš visų tų varžtų. Kilo nauji individualistiniai sąjūdžiai: humanizmas, tolerancijos idėja, renesansas, mistika, reformacija, prigimtinės teisės doktrina, galų gale ir apšvieta. Nuo tada prasideda dinamiška Europos istorija. Marsilius Ficinus ėmė skelbti, kad Dievui ne tiek svarbu, kaip Jis yra garbinamas, kiek tai, kad Jis būtų garbinamas. Montaigue skeptiškai pareiškė, kad maža yra idėjų, už „kurias būtų verta mirti, bet kad nesą nė vienos, dėl kurios būtų galima žudyti kitus. Tuo tarpu Bažnyčiai atrodė, kad velniškoji civitas diaboli pradėjo kovą prieš Dievo Karalystę. Iš tiesų, keista, kad tolerancijos idėja atsistojo priešais Kristaus Bažnyčią. Ar nemokė Tertulijonas, kad žmogaus siela yra iš prigimties krikščioniška — anima naturaliter christiana? O vis dėlto žmogaus prigimtis sukilo prieš Bažnyčios siaurumą. Krikščionybei priešinga gali būti materialistinė pasaulėžiūra, bet ne tolerancija. Tolerancijos priešingybė yra tik fanatizmas, bet ne Kristaus Žodis. Ar nerodo tas skaudus konfliktas, kokia fanatiška turėjo būti Bažnyčia tuomet? Yra du įtikinimo būdai: dvasingo šventojo ir rūstaus teisėjo. Šventasis patraukia mus savo kilniu pavyzdžiu, gi teisėjas gali mus priversti, pasmerkti ir nubausti, tačiau mūsų įtikinti jis negalės. Tad žmogus panūdo išsivaduoti iš Bažnyčios autoriteto prievartos, valstybė panoro būti laisva ir pati tvarkyti žemiškąjį gyvenimą, gi Bažnyčia gynėsi, kovojo už valstybinės religijos vietą ir nenorėjo pripažinti sąžinės laisvės. Galbūt ryškiausias Bažnyčios ir valstybės konflikto pavyzdys bus Didžioji Prancūzų Revoliucija. 1791 metais konstituanta priėmė įstatymą, kuriame numatė savitą klebonų ir vyskupų rinkimų būdą. Popiežiui jų skyrime mažai beliko galios. Jau iš anksto buvo atmestas dvasiškijos prašymas pasitarti su bažnytine vyriausybe, nes šiame įstatyme laužomi patys bažnytinės hierarchijos pagrindai. Konstituanta dvasiškius laikė valstybės tarnais, valdininkais, samdomais dvasiniams gyventojų reikalams. To konflikto pasėkos visiems mums gerai žinomos. Atsirado dvi bažnyčios, viena konstitucinė, kurios valdžia buvo visų piliečių renkama ir senoji bažnyčia, nenorinti atsisakyti tradicinių savo teisių. Naująją bažnyčią palaikė ir jos pamaldas lankė valdžios šalininkai, net ir įvairūs bedieviai, norėdami paremti tuos atskalūnus kunigus, kuriuos jau ir surasti valstybei nebuvo lengvas uždavinys. Visi mes žinome, kad konstitucijai nepaklususios bažnyčios buvo uždarytos, o netrukus prasidėjo ištisa masių audra prieš katalikybę. Viši mes sutiksime, kad tai pragaištinga ir nežmoniška, tačiau, jieškant būdų to išvengti, mūsų nuomonės ims šiek tiek skirtis. Vieni manysim, kad prancūzų konstituanta padarė klaidą, atmesdama abbė Maury pasiūlymą katalikų religiją paskelbti valstybine, kad konstituanta pasirinko ne tą religiją, kurią reikėjo pasirinkti, tačiau kad vis dėlto reikalinga rinktis ir šį kartą rinktis gerai. Antrieji „siūlysim valstybei“ rūpintis žemiškais piliečių reikalais ir nesikišti į dvasinius dalykus, kuriais rūpintis turi - bažnyčios. Aš visuomet buvau tos nuomonės, kad mes visi esame antrojo sprendimo šalininkai. Tačiau Jacques Maritain, teisingai teigdamas, kad demokratijos pagrindai išplaukia iš paties Kristaus mokslo, vienu keistu reikalavimu ima pamažu tolti nuo demokratijos. Nedrįsdamas jo bekartoti, cituoju paties Maritain'o žodžius: „Katalikų Bažnyčia reikalauja principo, kad tiesa būtų statoma virš klaidos ir kad tikroji religija, kai ji yra mums žinoma, turi būti propaguojama savo dvsinėj misijoj daugiau, negu religijos kurių skelbiamos tiesos yra daugiau ar mažiau nevykusios ir kur klaida yra sumišusi su tiesa.“ (Turime pastebėti, kad straipsnio autorius neužbaigia, kaip reikia, Maritain citatos, kurios tąsa kaip tik paneigia valstybinių priemonių naudojimą tikrajai religijai pagelbėti. Plg. šiame numeryje įdėtą A. Maceinos str. „Politika ir pasaulėžiūra“, kuriame yra ta pati Maritain citata, bet pilna ir todėl atskleidžianti tikrąją šio filosofo mintį. Red.) Tačiau drįsčiau nekukliai paklausti, ar yra religija, kurią visų tikybų atstovai pripažintų vieniteliai teisinga? Kuri religija gali turėti šią privilegiją valstybės akyse? Teisingai pastebėjo John Locke“ kad kiekviena bažnyčia yra sau teisinga, kitoms gi klaidinga ir heretiška. Arba ką mes turėtume atsakyti Mirabeau, tam mažam ir susitraukusiam žmogeliui, geriausiam konstituantos oratoriui, kuris panašia proga parlamente sušuko:
— „Buvo kalbama apie viešpataujančią religiją; kas suprantama po žodžiu viešpataujanti? Aš nesuprantu to žodžio ir prašau man jį apibrėžti. Ar manoma religija, kuri engia kitas? Tačiau ar nepasmerkė parlamentas žodžio „engimas“? O gal tai valdovo religija turima galvoj? Valdovas neturi teisės nei valdyti sąžinės, nei nurodyti pasaulėžiūros. O gal manoma daugumos religija? Religija yra įsitikinimas. Ši ar kita religija yra šio ar kito įsitikinimo išraiška. Įsitikinimai nesusidaro skaičiuojant balsus. Mintis priklauso mums, yra laisva ir nesiduoda varžoma.“

Kuo daugiau aš galvoju apie Išganytojo žodžius: „Ne kiekvienas, kuris man sako: Viešpatie! Viešpatie! įeis į dangaus karalystę, bet kuris pildo valią mano Tėvo, esančio danguje“, tuo labiau man aiškėja, kad civitas dei nesame vien mes, krikščionys; bet tie visi nenurimstantys žmonės, kurie gyvena kilnų, heroišką ir garbingą gyvenimą, nesvarbu kokiu vardu jie savo Dievą vadintų. Dievas yra begalinis. Įvairiai mes einame į Visagalį ir visi keliai į Jį yra geri, nes Jis, kaip tas Andrė Gide'o tėvas stovi kiekvieno kelio gale ir laukia. Tad kodėl mes kiekvieną originalią galvoseną vadiname herezija, norime ją tučtuojau užgniaužti ir suvienodinti visus? Kodėl stengiamės visus kelius užgriauti ir palikti laisvą tik vieną kelią — kelią į Romą? Ar netampam mes panašūs į aną Pingvinų Salos vienuolį, kuris pasižymėjo, trindamas nuo senų pergamentų senovės filosofų raštus ir šimtus sykių perrašinėdamas šv. Raštą? Be įvairumo negalima jokia pažanga, jokia kultūra ir joks dvasinis gyvenimas.

Kai valdovas taria: ,,Valstybei reikalinga tavo gyvybė“, žmogus turi mirti, nes jo gyvybė nėra vien gamtos dovana, bet ir sąlyginė valstybės malonė.

Rousseau

Valstybės uždavinys yra tapti nebereikalinga.

 

Fichte

LIBERALIZMAS BE IŠGĄSTINGOMS KAUKĖS

Nedrąsiai pradėdamas savo kuklų skyrelį apie liberalizmą, — kurio sąvoka, kaip žinome, yra daugiaprasmė, — jo apibrėžimą paimu iš storosios Der grosse Brockhaus enciklopedijos. Ten tvirtinama, kad liberalizmas esąs laisvės sąjūdis ir modeminės buržuazijos valstybinė ideologija, ekonominė doktrina bei pasaulėžiūra, pagrįstos individualistiniu principu. Jis išsivystęs 17 amžiuje iš racionalistinės bei individualistinės apšvietos dvasios, ir jo valstybės supratimas rėmęsis prigimtine teise, ši prigimtinė teisė skelbusi, kad valstybė esanti laisvų individų sutartis, kad valstybės uždavinys tesąs garantuoti atskiro žmogaus saugumą ir laisvę, o taip pat žiūrėti teisės bei tvarkos. Norėdamas apsaugoti individą nuo valstybės prievartos, liberalizmas paskelbęs Žmogaus Teises: asmeninę laisvę, tikėjimo ir minties laisvę, teisę laisvai reikšti savo mintis, lygybę prieš įstatymus, privatinę nuosavybę ir ūkinę laisvę. Pirmasis liberalizmo ikūnyjimas įvykęs Anglijos revoliucijoje 1688 metais — Bill of Rights — ir ypač Jungtinių Amerikos Valstybių nepriklausomybės paskelbime.

Tad, atrodo, liberalizmo užuomazgos turėtume į ieškoti Anglijoje 17 amžiuje, visą šimtą metų prieš Jūsų suminėtą demokratą Rousseau.

Jei tuo metu kas nors mūsų būtų buvęs Anglijoje, būtų neabejotinai sutikęs kanclerį ir filosofą John Locke, kuris tada vadovavo tiek dvasiniame minties gyvenime, tiek ir politinėje bei visuomeninėje. Šiame straipsnelyje mus ypač domins jo Laiškai apie Toleranciją ir jo Du Traktatai apie Valdžią. Šis. anglų empiristas, kaip žinome, išeina iš mažiausio, bet kartu aiškiausio ir tikriausiojo vieneto, būtent, iš individo. Žmogus jam yra pirminis, valstybė gi antrinis vienetas. Žmonės, norėdami geriau išsaugoti savo nepažeidžiamas teises ir sėkmingiau kovoti dėl savo tikslų, susibūrė į valstybę, — tačiau susijungdami neperdavė visų savo teisių visuomenei, kaip tai vėliau tvirtins Rouseau, bet eilę pagrindinių teisių pasiliko sau. Žmogus jam nėra koks. nors kolektyvo narys, bet išmintinga ir laisva asmenybė. Yra žmogiškų teisių, kurių jokia dauguma negali nubalsuoti ir joks parlamentas pažeisti. Tačiau ta individualinė laisvė minimam anglų kancleriui nėra beribė sauvalė, nes toks laisvas individas jam yra kiekvienas žmogus. Vėliau — 1798 metais — tą teisę gražiai suformulavo prancūzų konstituanta, paskelbdama ketvirtame Žmogaus ir Piliečio Teisių Deklaracijos paragrafe: „Laisvės esmė yra daryti visa tai, kas nekenkia kitam; tuo būdu prigimtosios žmogaus teisės ribos yra ten, kur tos ribos garantuoja tolygias kitų piliečių teises.“

Valstybės galią Locke nori palikti, tik minimaline.

Kai pas Hobbes žmogus visas savo teises perduoda valdovui, kuris leidžia įstatymus, — nuo kurių jis pats, suprantama, nepriklauso, — tai pas Locke žmogus turi
laisvių, nepriklausančių nuo valstybės sauvalės. Neteisingas įstatymas jam nėra įstatymas; jis turi būti protingas ir gyventojų pripažintas. Valdovas turi savo galią tik iš žmonių valios. Blogą valdovą gyventojai, gali pakeisti. Visa tam gyvendinti, Locke sukūrė reprezentacinę sistemą, kur gyventojų rinkti atstovai sudaro parlamentą. Jis išskiria įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją galią, prie kurių vėliau Montesąuieu prijungs dar ir trečią, būtent, teismą.

Šis karštas krikščionis Locke buvo nemažiau karštas šalininkas atskirti bažnyčią nuo valstybės. Dabar dauguma mūsų, manau, sutiks su ta teze, nes mes šiandien esame persiėmę Locke mintimis. Tačiau anuomet ta gemanti liberalizmo tezė tebuvo formavimosi stadijoje. Dar keliasdešimt metų prieš Locke valstybės absoliutizmo šalininkas Hobbes teigė, kad priverstiną religiją nustato valdovas. Cuius regio, illius religio. Skirtingos religijos, kaipo pavojingų asmeninių nuomonių šaltinis, Hobbes manymu, esančios naikintinos. Net ir tuo atveju, kai valdovo įsakymas įeina į konfliktą su žmogaus sąžine, žmogus turi klausyti įsakymo, nes sąžinė tėra žmogaus asmeninė nuomonė, be abejo, daug mažiau reikšminga už įstatymą. Gi Locke, turėdamas prieš akis ką tik pasibaigusių Anglijos religinių kovų pavyzdį — ir, reikia manyti, gana neigiamą pavyzdį — stojo kovon už žmogaus sąžinės laisvę. Jau pirmame Laiške apie Toleranciją jis pažymi, kad tikrosios religijos svarbiausias pažymys yra tolerancija. Žmogus turi teisę Dievą garbinti tuo būdu, kuris jo nuomone atitinka Dievo didybę. Valdžia negali žmogų versti tikėti ir Dievą garbinti tokiu būdu, kuris nesutinka su žmogaus sąžine. Bažnyčios turi rūpintis žmonių dvasiniais reikalais, gi valstybė tik grynai žemiškais: jo saugumu, jo nuosavybe ir žiūrėti, kad įstatymai būtų teisingai ir bešališkai vykdomi. Bažnyčia.gali žmogų raginti, jį įtikinėti, skelbti Dievo žodį, tačiau neturi teisės bausti ir persekioti. Jėgą naudoti tegali tik valstybė ir tai, tik sankcionuodama įstatymų laužymą, bet ne bausdama žmogų už jo įsitikinimus. Valstybė neturi būti pasaulėžiūrinė. Neklusnius narius bažnyčia gali išskirti iš savo tarpo, bet tas išskyrimas neturi būti jungiamas su pilietinių teisių pažeidimu. Reikia sutikti su Locke, jog sunku tikėtis iš žmogaus, kad jis kantriai kęstų, matydamas, kaip atimami jo turtai ir varžomos jo teisės — ir dar ne už nusikaltimus, bet tik todėl, kad jis išpažįsta kitą religiją.

Kad tos idėjos buvo naujos, matyt jau M to, kad tuoj po pirmojo Laiško misteris Jonas Proast šokosi oponuot. autoriui šiais reikšmingais žodžiais: „Kai žmonės yra kurti visiems įtikinimams, tuomet sutikti nesmagumai gali priversti juos klausyti tų žmonių, kurie nurodo jų kelio klaidingumą ir rodo tikrąjį kelią. Priversti juos klausyti, priversti juos galvoti, priversti juos susimąstyti nėra kito būdo, kaip tik bausmė, ir dėl to ji yra neišvengiama.“ Šis jo siūlomas metodas, manau, šiandien mums atrodys vargu bau patrauklus ir įtikinantis. Dėl to mums gal pasidarys šiek tiek nebesuprantamas ir anas. cituotas Maritaino reikalavimas sudaryti tam tikras privilegijas mūsų tikėjimui, nes jį skaitant atrodo, jog mes norėtume, kad ne tikėjimo grožis, tiesa ir didybė patrauktų žmones, bet lengvatos ir bausmės.

Tad anglų liberalizmas, kaip matom, nebuvo vien grynai ekonominis, tačiau turėjo ir gana stiprius ideologinius pradus, būtent individualizmą. Ideologiją šioje vietoje suprantu pačia plačiausia prasme, kokia tik galima. Liberalizmo ideologija, kaip žinoma, nėra jokia religija — tai tėra valstybinė teorija, pastačiusi centre laisvą ir neapspręsta žmogų. Suprantama, kad liberalizmas, skelbiantis valstybės nepasaulėžiūriškumą, negalėjo turėti vienokios ar kitokios nuomonės apie Dievą, apie pomirtinį gyvenimą ir apie žmogaus išganymą. Tai yra religijos uždavinys, ir liberalizmas jį palieka religijai.

Liberalines Looke mintis toliau vystė garsusis Adam Smith. Šis moralės profesorius Glasgowe buvo škotas ir gal dėl to labiausia domėjosi ekonominiais klausimas. Jis sukūrė liberalistinio ūkio sistemą. Anot jo, žmogus turi teisę laisvai rūpintis savo ekonominiais reikalais — pursqe his own interest his own way. Kad valstybės gerovė kiltų, jo nuomone, reikalinga tik taika, ramybė ir teisingi įstatymai. Visa kita gausis savaime. Visos valstybės pastangos teigiamai paveikti ekonominį gyvenimą yra bergždžios ir trukdančios. Tik natūralus ekonominių santykių vystymasis tegalės atitaisyti jos padarytą žalą. Kiekvienas žmogus turį būti čia visiškai laisvas, jei tik neperžengs teisingumo ribų. Žmogus, rūpindamasis savimi, tuo pačiu natūraliai skatina ir valstybės gerovę. Vien tik vargingąsias klases valstybė turėtų paremti ir gal dėl to Smith kovojo prieš algų mažinimą.

Iš Anglijos šios liberalizmo idėjos persimetė į kolonijas, pirmoj eilėj į Ameriką. Jau pats Locke parašė konstituciją Carolinos valstybei, ir jo raštai Ameftkoj buvo gyvai svarstomi. Reikia atminti, kad anais šimtmečiais dar tebevyko gyva Naujojo Pasaulio kolonizacija, ypač iš Anglijos. Nemaža dalis tų kolonizatorių paliko savo tėvynę dėl ten siaučiančių religinių karų ir persekiojimų. Ar nebus Georg Jellinek pirmas pastebėjęs didžiulę reikšmę susitarimų, padarytų dar laivuose, Amerikos laisvos dvasios kūrimesi. Turime labai keistą reiškinį: tuo metu, kai susimąstęs Rousseau vaikščiojo paskendęs gamtos šlamesy ir logiškai kūrė savo. Visuomeninės Sutarties sistemą, ta visuomeninė sutartis buvo praktiškai vykdoma kolonizatorių. Keista, kad praktikoje buvo prieita visai kitoniškų rezultatų, kurių. nenumatė protaujantis Rousseau. Jo knygoje žmogus, jungdamasis į bendruomenę, praranda visas savo teises, tuo tarpu praktikoje, pasirodė, žmogus nebuvo toks vergiškas ir pasiliko sau laisvių .maksimumą. Šitų laisvių įkūnijimas buvo 1776 Jungtinių Amerikos Valstybių nepriklausomybės paskelbimas. Tuomet Locke laisvės idėjomis persiėmę amerikiečiai sumanė tų laisvių iš tiesų ir visai realiai reikalauti sau. Thomas Payne išvystė Locke idėjas savo Common Sense veikale, toje Amerikos valstybinio gyvenimo evangelijoje, turėjusioj ten nemažiau įtakos, negu Contrat Sočiai Prancūzijoje. Dabartinės demokratų partijos įsteigėjas Jcfferson, suformulavęs žmogaus teises liberalinėje Amerikos konstitucijoje — toje pirmoje rašytinėje konstitucijoje — buvo karštas Locke minčių šalininkas. Pirmasis štatas, jas pas save paskelbęs, yra Virginija, ir jos 1776 metų deklaracija yra istorinė. Ji buvo pavyzdys 1789 metų prancūzų Žmogaus ir Piliečio Teisių Deklaracijai. Kiek reikšmės jai bepriduotume, niekad, manau, nepervertinsime jos.. Paprasto žmogaus teisės tada buvo naujas dalykas. Iki šiol valstybei buvo žinomos valdovų ir privilegijuotų klasių teisės, gi gyventojų dauguma turėjo tik pareigas. Iki šiol apie jų teises nebuvo nė kalbos.

Tuo tarpu virginiškoje deklaracijoje buvo iškilmingai paskelbta kad „visi žmonės yra iš prigimties laisvi ir nepriklausomi ir turi eilę esminių teisių, kurių jie negali nei prarasti, nei kam nors pervesti, įeidami -į bendruomenę.“ Ji skelbė, kad visa galia yra tautoje ir kyla iš jos, kad valdžia tėra jos patikėtinis ir tarnas, kad joks. žmogus ir jokia klasė negali turėti ypatingų lengvatų ar privilegijų, kad atstovų rinkimai turi būti laisvi. Didžiulė pažanga buvo atsiekta teismo srityje. Aštuntas paragrafas skelbia, kad kaltinamasis turi teisę reikalauti pasakyti, kuo jis yra kaltinamas, būti pastatytas akivaizdon su kaltintojais ir liudininkais. Jis turi teisę reikalauti leisti pasisakyti saviems liudininkams, o taip pat ir reikalauti greito teismo. Žmogus gali būti suimtas tik pagal krašte galiojančius įstatymus, o žiaurios ir nepaprastos bausmės yra iš viso neleistinos. Prisimenant apverktiną teismų stovį anais laikais, kada žmogus buvo suimamas, kartais jam pačiam nežinant už ką, laikomas blogiausiose sąlygose, net ir kankinamas, norint išgauti prisipažinimą, turėsime pripažinti, kad šis liberalizmo laimėjimas yra labai didelis. Dvyliktasis deklaracijos paragrafas skelbia, kad „spaudos laisvė yra viena didžiųjų laisvės nešėjų ir yra varžoma tik despotiškų valdžių.“ Mums ypač įdomus yra paskutinis paragrafas, kuris nusako liberalizmo santykį su religija. Šis paragrafas skelbia:
— „Religija arba mūsų pareiga Tvėrėjui, lygiai kaip ir jos išreiškimo būdai gali remtis tik protu ir įsitikinimais, bet ne jėga ir prievarta; todėl visi žmonės turi vienodą teisę praktikuoti savo religiją, klausydami tik sąžinės balso. Visi turi bendrą pareigą vadovautis krikščioniška tolerancija, meile ir gailestingumu vienas kitam.“

Įsiskaitę į šiuos liberalinius principus, manau, visi turėsime pripažinti, kad jie nėra nei žiaurūs nei nežmoniški ir kad stengiasi daugiau garantuoti žmogaus laisvę, negu vesti jį į kolektyvizmą. Tačiau jei skaityti, kad ir šis kelias vis dėlto veda į materializmą ir į atvirą kovą su Dievu, tai, prisipažįstu, nebežinau, kokią išeitį begalima iš viso dar atrasti
Sekantis liberalizmo plėtimosi etapas yra Europos kontinentas, ir svarbiausia jo apraiška yra Didžioji Prancūzų Revoliucija. Ši revoliucija turėjo tris šaknis: Rousseau, Montesquieu ir Amerikos pavyzdį. Liudviko XVI Prancūzija staiga ėmė klausti save, kodėl ji, uoliai rėmusi Amerikos nepriklausomybės kovas (kad ir grynai politiniais sumetimais), negali tų liberalinių teisių reikalauti sau. Buvo sakoma: „Ameriką išvadavome, ir reikia rausti, kad mes dar tebevergaujame.“ Tuomet labai karštai buvo diskutuojamos senosios liberalo Montesquieu tezės ir dar jaunos Rousseau mintys. Šis pastarasis prancūzas, kiek žinau, paprastai laikomas demokratu. Tarp Montesquieu liberalizmo ir Rousseau demokratijos, kaip tuoj pamatysim, yra vienas subtilus, bet gana nemažas skirtumas. Rousseau demokratija reikalauja paklusti daugumos valiai. Daugumos valia yra privaloma kiekvienam piliečiui visose srityse. Liberalizmas tuo tarpu skelbia, kad individas tam tikrais atvejais turi ginti savo teises, net ir prieš daugumos valią. Liberalizmo valstybinė galvosena išplaukia iš nepažeidžiamų žmogaus teisių, tų prigimtų, priešvalstybiškų teisių, kurias valstybė turi gerbti. Demokratija gi sako, kad žmogus, įeidamas į valstybę, visų savo teisių atsisako ir jas perduoda valstybės valiai, — atseit, volontė gėnėrale, — tačiau ji duoda žmogui teisę dalyvauti tos bendrosios valios sudaryme. Liberalinė laisvė yra pirmoje eilėje laisvė nuo valstybės, tuo tarpu demokratinė laisvė — dalyvavimas valstybėje. Montesquieu reikalauja valstybėje valdžią aprėžti ir padalinti ją tarp atskirų trijų galių, kad individui liktų daugiau laisvių. Tuo tarpu Rousseau atmeta tų galių padalinimą, nes tuo būdu skaldoma absoliutinė daugumos valia. Kraštutinė ir jau į negatyvumą pereinanti liberalizmo išraiška butų anarchizmas, gi Rousseau demokratijos — daugumos diktatūra. Kai kas demokratiją skaito kairiuoju liberalizmu, o kai kurie teisės filosofai, tarp jų ir vokietis Radbruch, laiko ją atskira sistema.

13-tame ir 15-tame „Aidų“ numeriuose Jūs labai tiksliai ir teisingai iškėlėte neliberališką Rousseau kolektyvizmą, išskyrus vieną nežymų trūkumą, į kurį norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, būtent, kad Rousseau nėra liberalas. Vadinamųjų kairiųjų liberalų santykis su liberalizmu, mano nuomone, yra nedidesnis, kaip kairiųjų, hegelininkų: Marxo, Feuerbacho ir Bauerio su pačiu Hegeliu.

Tačiau būtume gan neteisūs Rousseau atžvilgiu, jei nepripažintume jam jokios pozityvios įtakos. Jo tezė, kad žmogus gema laisvas, jo griežta kova prieš-vergiją, nesutinkančią su žmogaus prigimtimi, ir jo reikalavimas, kad valdžia turi būti tik žmonių valios išraiška, visi tie pirmieji Contrat Sočiai puslapiai, kurie kalba apie laisvą žmogų, bet ne apie daugumos apspręstą pilietį, turėjo didelės įtakos dabartinės demokratijos išsivystimui. Modernioji demokratija yra liberalinė demokratija, kur žmogus, aktyviai dalyvaudamas valstybėje, nepraranda joje savo asmens laisvių. Reikia džiaugtis, kad prancūzų revoliucija vadovavosi ne vien Rousseau, kaip tai padarė Robespierre ir jakobinai, bet ir Montesąuieu. Konstituantos dauguma, atrodo, buvo liberalinė. Ji daugiau vadovavosi Montesąuieu. Jos mintys yra išreikštos Žmogaus ir Piliečio Teisių Deklaracijoje. Dėl to nenuostabu, kad čia rasim tas pačias tezės, išreikštas jau 1776 Amerikos nepriklausomybės paskelbime: sąžinės, spaudos, tautos suverenumo teisę, reikalavimą, kad žmogus teismo turi būti traktuojamas kaip nekaltas, kol jis nėra nuteistas. Prisidėjo tik viena: teisė sukilti prieš prispaudėjus. Kai diktatūrinė valdžia ima žmogų spausti ir varžyta, jis turi teisę engėjus pašalinti ir išsirinkti naują valdžią. Robespierro diktatūrą, konventą ir terorą, besivadovaujantį daugumos.despotizmu, daug kas riša su Rousseau.

Napoleono karai paskleidė revoliucijos idėjas po visą Europos kontinentą. Locke ir Montesąuieu idėjų šalininkai atstovavo nuosaikųjį liberalizmą — prie jų reiktų priskirti ir Fichtę su Kantu — gi Rousseau pasekėjai paprastai pasivadindavo demokratų ar respublikonų partijomis ir sudarė tą vadinamąjį kairįjį liberalizmo sparną, nuo kurio pereitame šimtmetyje ėmė pamažu atskilti įvairūs socialistiniai darbininkų judėjimai.

Saint-Simonas pradėjo kurti socializmą, paskelbdamas žinomąjį savo dėsnį: kiekvienas pagal savo išgales, kiekvienam pagal jo reikalavimus, Fourier bandė atgaivinti viduramžių cechus, siūlydamas darbą dirbti artelėmis. Nenuostabu, kad ir Auguste Comte — kuris, kaip visi žinome, buvo socialisto Saint-Simono mokinys, buvo paveiktas socialistinių idėjų. Jis nėra charakteringas liberalas. Jau vien jo1 skelbimas, kad jau esąs praėjęs religijų laikotarpis ir kad prasidedantį pozityvizmo epocha, kur žmogus tiki tik tuo, ką žino, ir ką įrodo laboratorijoje eksperimentai, rodo jo sistemos pasaulėžiūriškumą. Taip pat ir visos Jūsų cituotos Comte ištraukos gražiai griauna jo liberališkumą. Manau, kad galbūt man ir bus pavykę Jus įtikinti, kad iš vienos pusės liberalas nebūtinai turi būti pozityvistas, gi iš kitos pusės, kad liberalas tegali būti Rousseau šalininku tik tol, kol nėra skaitęs Contrat Sočiai, — o man to, kaip kukliam žmogui, pilnai ir pakanka.

Baigdamas šį skyrelį, dar sykį perskaičiau Jūsų liberalizmo suskirstymą į laisvės gynimą apskritai, į ekonominį liberalizmą ir į pozityvistinį liberalizmą ir, prisipažįstu, patyriau, jog jis mane tiek teįtikino, kiek ir paukščių skirstymas į kiaušinius dedančius sutvėrimus apskritai, į naminius paukščius ir į skraidančias žuvis. Klasiška valstybinio liberalizmo ideologija atstovauja tiek laisvės gynimą apskritai — tą ji puikiai išreiškė žmogaus teisių deklaracijose, tiek ir ekonominį liberalizmą, kaipo nuoseklią tos laisvės išraišką ekonominėje srityje. Gi pozityvistinis liberalizmas, paprastai vadinamas tiesiog pozityvizmu, tėra viena iš liberalizmo apraiškų, ir tai dar atipiška, nes gerokai sumišusi su socializmu. Tos pačios skilties gale Jūs nurodote tris tikro liberalo bruožus: subjektyvizmą religijos atžvilgiu, laicizmą kultūros santykiuose su Bažnyčia ir priklausymą pozyvistinei pasaulėžiūrai. Jeigu minimą subjektyvizmą suprasti kaip teisę žmogui laisvai ir valstybės neverčiamam išpažinti vieną ar kitą religiją, tai šitai, be abejo, yra tikro liberalo pažymys. Jeigu Jūsų laicizmą suprasti kaip reikalavimą, kad Bažnyčia turėtų teisę aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime, būti viena svarbių kultūrinių jėgų, bet ne vienintelė jėga, kur vien tik jos nariai turėtų-išimtiną teisę būti pilnateisiais kultūros darbuotojais, tai šitai irgi būtų Jūsų gražiai suformuluotas liberalizmo pažymys. Gi apie tą gana abejotiną liberalizmo santykį su pozityvistine pasaulėžiūra savo nuomonę drįsau ką tik pasakyta.

Tad gale, prisimindami, -kad liberalizmo epocha iškėlė žmogaus teises ir atpalaidavo jo kūrybines galias, sutvarkė teismų stovį, uždraudė valstybei kištis į žmogaus sąžinės reikalus, gynė spaudos ir žodžio laisvę, panaikino vergiją su baudžiava, paskelbė tautų apsisprendimo teisę, kad ji sudarė palankias sąlygas tarpti mokslui, o taip pat ir kilti ekonominei gerovei, — taigi, atsižvelgdami į suminėtus nemažus laimėjimus, tikiuosi, perdaug nenustebsite, jei prisipažinsiu, kad šią epochą vertinu gana teigiamai.

Socializmas be humanizmo yra negalimas, negalimas ir humanizmas be socializmo.

Leon Blum

Darbas yra turėjęs didelės reikšmės beždžionės vystymesi į žmogų.

 

Friedrich Engels

 

ĮVAIRIOPOS SOCIALIZMO APRAIŠKOS

 

Nagrinėdami šių dienų bolševizmą, pastebėsime jame tris sudedamas dalis: ekonominį kolektyvizmą (iš kurio išplaukia asmens sukolektyvinimas visose kitose gyvenime srityse), materialistinę pasaulėžiūrą ir valstybės arba ir kitaip pavadinto politinio vieneto totalitarizmą. Lengvai pastebima, kaip įvairūs šių elementų deriniai duoda ir įvairias socializmo apraiškas. Neabejotina tačiau, kad lemiantis veiksnys socializmo susidaryme yra buvęs ekonominis veiksnys. Marxo formulė sako, kad ekonominiai santykiai diktuoja laiko pasaulėžiūrą ir apsprendžia dvasią bei visuomeninį gyvenimą. Ši tezė istorijoje retai kur pasitvirtino, tačiau pačiam marksizmui ji tinka gana gerai. Marksizmui ekonomika yra buvusi lemianti. Tad, manau, būtų gana nuoseklu pradėti nuo ekonominio gyvenimo.
 
Optimistiška Adam Smith viltis, kad žmogus, dirbdamas sau, tuo pačiu skatina ir visų gyventojų gerovę, ilgainiui vis dėlto nuvylė. Negalima, žinoma, neigti, kad laisvos konkurencijos principas, skatinąs žmones lenktyniauti, skatino ir pramonės vystymąsi bei technikos tobulėjimą. Tačiau visi būsime pastebėję, kad tuo būdu pirmoje, eilėje skatinama turtingesniųjų klasių ir gabių biznierių gerovė, bet ne darbininkijos. Liberalizmas 19 šimtmetyje pavirto į kapitalizmą. Išaugo ištisa vargingo proletariato klasė. Valstybė jai siūlė laisvos konkurencijos teisę. Proletariatas tos teisės nenorėjo, jis norėjo duonos. Darbininkui konkuruoti su fabrikantu, pripažinsime, yra gana sunku ir tiek pat neįmanomą, kiek ir šlubam žmogui lenktyniauti su dviratininku. Ta teisė jam nieko realaus nedavė. Jis galėjo tik parsisamdyti ir tuo būdu parduoti vienintelę savo „turimą prekę — savo darbo jėgą.

Tad socialinis teisingumas atsistojo į konfliktą su žmogaus laisvė ir, suprantama, pirmoj eilėj su kapitalisto laisve. Jei palikti žmogui neribotą ir niekeno nesuvaržytą ekonominę laisvę, gaunasi didžiulė socialinė nelygybė. Norint pasiekti socialinio teisingumo, reikia apkarpyti ekonominę piliečų laivę. Tai viena. Antras dalykas — kapitalistinė ūkio sistema ėmė nebeatitikti gyvenimui ir pasidarė nebenaudinga pačiai valstybei. Ekonominės krizės, viršprodukcija, prigaminimas prekių, .kurių masės nebegali išpirkti, jų naikinimas, norint pakelti likusių prekių kainas, mokėjimas premijų ūkininkams, kad jie neaugintų tų ar kitų produktų, arba konkurentams, kad jie savo fabrikuose nieko negamintų, manau, vargu bau kieno bus skaitomas normaliu reiškiniu. Visa tai daugiau rodo, kad liberalistinę ūkio sistema ima darytis anarchinė. Tad ir kilo mintis,; kad valstybė turi čia įsikišti ir, nežiūrėdama Smitho įspėjimų, imti pati reguliuoti ekonominį gyvenimą. Ji turėjo sudaryki žmoniškas gyvenimo sąlygas, kurios saugotų, ekonominiais gabumais neapdovanotus dirbančiuosius ir diriguoti gamybą. Valstybės uždavinius reikėjo praplėsti. Vokiečių socialistas Lasalle liberalistinę valstybę pavadino siaura naktinių sargų organizacija, kuri težiūri ramaus piliečių miego. Anglijoje kilo chartistų sąjūdis, pradėjo veikti Owenas. Prancūzijoje Saint-Simonas, Pourier ir Comte ėmė skleisti socialistines mintis.

Buvo atsisakyta Locke ir Smith idėjų, imta kritikuoti žmogaus teisių deklaracijų paragrafai, saką, kad nuosavybė yra neliečiama ir šventa žmogaus teisė. Buvo ištrauktos iš užuomaršties socializmo utopistų knygos, kaip Tomo Morus „Utopija“ ir Roger Bacono „Naujoji Atlantis“, tos fantastinės valstybės, kur šilkas laikomas didžiausioj paniekoj, kur iš aukso gaminami tik vergų retežiai beigi naktiniai puodai, ir kur valstybė pati aprūpina visus piliečius vienodais gaminiais. Vėl pasidarė aktualios Rousseau mintys, kad visi piliečių turtai yra valstybės nuosavybė, ir kad žmogus tesąs jų valdytojas. Tai buvo vadinamojo utopinio socializmo epocha, kada buvo daugiau svajojama ir ilgimasi, negu veikiama.

Revoliuciją sukėlė Marxo pasirodymas. Jis pagrindė vadinamąjį mokslinį socializmą. 1847 metais pasirodęs Komunistų Partijos Manifestas tapo daugelio darbininkų sąjūdžių evangelija. Manio rolė ekonominės minties istorijoje yra panaši į Kanto rolę filosofijoje, būtent, kritinė. Kai- Kantas kritikavo klasinę filosofiją ir nurodė žmogaus protinio pažinimo ribas, tai Marxas kritikavo liberalistinę ūkio sistemą ir nurodė jos klaidas. Sunku, manau, būtų įrodyti, kad Marxas nuosekliai vystė vien tik Comte mintis. Svarbiausios jo šaknys glūdi kitur. Jisai priklauso kairiajam hegelininkų sparnui. Savo dialektinį ir istorinį metodą jis sėmėsi iš savo mokytojo Hėgelio, gi materializmą iš bendralaikio Feuerbacho. Marxas yra Hėgelio ir Feuerbacho sintezė.

Dėl to ir Marxo istorinis materializmas nebuvo kažkas ypatingai naujo. Pagrindinius istorinius punktus jis pasiėmė iš savo mokytojo Hėgelio ir pažvelgė į juos iš Feuerbacho taško. Anas didysis vokiečių idealistas teigė, kad visuomeninių formų vystymasis iš vergijos per feodalizmą ir baudžiavą į liberalizmą yra išmintingų ir tobulėjančių idėjų įsikūnijimas tikrovėje. Marxas Hėgelio tezę apvertė aukštyn kojom. Ne dvasia vadovauja tikrovei, anot Marxo, ne idėjos įsikūnija materijoje, bet materija apsprendžia dvasią. Gamybiniai santykiai diktuoja visuomeninę formą valstybei. Tiek Hėgelis, tiek Marxas žmogaus kūrybai teteikia labai maža vertės. Hėgelis tvirtina, kad ne istorija sukurta žmogui, bet žmogus istorijai. Istorija yra jam neklaidingas teisėjas. Susidūrus dviem idėjom, jų likimą sprendžia kardas, ir teisinga yra ta idėja, kuri išeina nugalėtoja. Kad pasaulis progresuotų, turi sudužti tūkstančiai širdžių. Kas čia tokio, kad liejasi žmogaus kraujas, jei ant krauju ir puvėsiais patręštos žemės dar garsingiau kyla nauja sėkla. Bendri reikalai gali vystytis tik atskiro žmogaus sąskaiton. Mūsų darbai priklauso mums tik tol, kol juos nešiojame savo širdy, gi kai bandome juos įgyvendinti, jie tampa ne tuo, kuo mes norime, bet ko nori išmintinga istorija. Marxas perėmė iš Hėgelio jo istorinį metodą, tiktai pažymėdamas, kad istorija nėra absoliučios išminties įsikūnijimas, bet klusni mašinų tobulėjimo išraiška. Pats Marxo žmogus, kaip visai teisingai pastebėjo Margėris Jesaitis, taip pat daugiau panašus į mašinas aptarnaujantį priedą, negu į laisvą asmenį. Anot Marxo, technikos pažanga privedė iki didelės darbo jėgų koncentracijos vienoje vietoje. Iškeltos proletariato rankos vis gausėja ir darosi vis liesesnės, todėl, jo nuomone, mes priėjome kolektyvizmo epochą. Šita epocha jam, kaipo Hėgelio fatalizmo šalininkui, yra neišvengiama. Darbininkija jam yra istorinis avangardas. Konservatyvistai, remiasi senąja santvarka, bergždžiai suka istorijos ratą atgal. Jie nusikalsa istorinei būtinybei ir yra reakcionieriai. Sovietų Sąjungoje šiuo avangardu pasivadino komunistų partija, o VKP (b) CK tapo pačiu neišvengiamo istorinio proceso įsikūnijimu.

Vertinant Marxo istorinį materializmą, reiktų pripažinti jo nuopelną, iškeliant glaudų gamybinių santykių ryšį su visuomenine forma, nors. šis ryšys ir ne visur yra įtikinantis. Reiktų atminti, kad žmogus yra kūrėjas, o ne kuriamasis. Gyvenimas stato uždavinius, o žmogus juos sprendžia. Istorinis materializmas turi tokį didėli pasisekimą masėse, manau, ne tiek dėl savo logiškos vertės, kiek dėl grynai praktiškų postulatų, reikalaujančių darbininkijai didelių teisių ekonominiame gyvenime.

Toliau tektų kalbėti apie dialektinį materializmą, kaipo ateistinę ir materialistinę pasaulėžiūrą. Plechanovas pradeda jo liniją nuo prancūzų apšvietos sensualistų: Helvetiaus, Holbacho ir to neužmirštamojo Lamettrie, kuris apreiškė, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kad toji laimė yra kūniški smagumai, ir kuris tai įrodė savo pavyzdžiu, mirdamas nuo persivalgymo. Taip pat ir Leninas su entuziazmu siūlo proletariatui studijuoti prancūzų sensualistus. Fuerbachas materializmą vystė toliau, religiją laikydamas bandymu padaryti pasaulį antropomorfišku. Taip pat ir Marxas, būdamas iš prigimties tikras marksistas, nudžiugo susekęs, kad ekonominiai santykiai nustato ne vien visuomeninę formą, bet iš viso viską: kultūrinį ir šeimos gyvenimą, filosofiją, net ir moralę su religija. Darbininko šeima jam panaši į gamybos priemonių, atseit, dirbančiųjų gaminimą. Darbininkijos prieauglis, pakeičiąs pasenusius asmenis, jam primena šiltų susidėvėjusių gamybos priemonių pakeitimą naujomis dalimis. Moralė tesanti tik gamybinių santykių atspindys žmogaus smegenyse, o konkrečiai kalbant, šių laikų moralė esanti buržuazijos išradimas, turįs nekilnų tikslą pažaboti darbininkijos reikalavimus. Religija, kaip visi gerai žinome, jam tėra opiumas liaudžiai, kad ji, apsisvaiginusi žadamo pomirtinio gyvenimo grožybėmis, kantriai kęstų išnaudojimą šioje žemėje. Tad Marxas ir pasišovė žmogų išvaduoti iš religijos bei moralės, idant revoliucija neturėtų varžtų ir būtų sėkmingesnė. Tas, reikia pripažinti, labai sėkmingai įvykdyta Sovietų Sąjungoje. Šiaip Europoje dialektinis materializmas bankrutavo ir sunyko. Pasirodė, kad moralė nėra vien gudrus buržuazijos manevras, bet šventa norma ir pats giliausias žmogaus prigimties dėsnis. Nenuostabu, kad šiandien sunuosaikėję Europos socialistai, atsisakę dialektinio materializmo, nuoširdžiai apgailestauja šią Marxo klaidą. Jie pagaliau pastebėjo, kad šis žmogaus atpalaidavimas nuo moralės revoliucijos toli gražu nepaskatino, bet diskreditavo socializmo idėją pačių žmonių akyse. Socialistinės idėjos, jų nuomone, yra pilnai pribrendusios ir net perbrendusios, bet žmogaus prigimčiai neatitinkantis materializmas ir atsisakymas nuo etikos sugriovęs jų patrauklumą. Tad ir nenuostabu, kad toks simpatingas socialistas, kaip Jean Jaurės, prancūzų socializmo mokytojas, griežtai, atsisakė nuo dialektinio materializmo filosofijos ir tik dalinai pripažįsta istorinį materializmą.

Trečias svarbus elementas, įeinantis į socializmo praktiką, yra diktatūra ir valstybinis totalitarizmas, nors Tarybų Sąjunga ir bando išvengti valstybės vardo. Hobbes mokė, kad valstybė yra visagalis ir absoliutus dievas, deus mortalis. L'ėtat c'est moi — tapatino save su valstybe Liudvikas XIV. Rousseau tvirtino1, kad daugumos valios niekas negali varžyti — net ir pats Contrat Sočiai — ir kad duoti garantijų piliečiams ji neprivalo. Moderniuose laikuose valstybės branduoliu būti sumanė įvairios partijos ir klasės. Benito Mussolini pasakė: „Fašistinė doktrina pripažįsta individą tik tiek, kiek jo interesai sutampa su valstybės.“ Žmogus čia nepažeidžiamų teisių nebeturi, tik pareigas. Jis teturi vieną vienintelę teisę: klusniai klausyti įsakymų ir bijoti valdžios. Įdomus yra Rousseau minčių ryšys su Leninu. Rousseau skelbia daugumos diktatūrą, o kadangi ši dauguma anot Lenino, yra proletariatas, tai yra neišvengiama proletariato diktatūra, Tiesa, sulikvidavusi kontrrevoliuciją, lenininė Rusija mėgino vėl didinti piliečių laisvę, tačiau Stalinas diktatūrą vėl ištikimai grąžino į senąsias vėžes. Sovietų Sąjungoje šis diktatūrinis metodas padarė ekonominį kolektyvizmą absoliučiai galiojančiu ir nebeprikausančiu nuo gyventojų valios, o materialistinę filosofiją — valstybine religija. Jau Hobbes tvirtino, kad tarp prietarų ir religijos tėra tik vienas skirtumas: religija esanti valstybės pripažinti ir visiems privalomi prietarai. Tad ir nenuostabu, kad Sovietų Sąjungoje, šioje hobbesiškoje valstybėje, filosofinis Marxo prietaras įsibrovė į neužtarnautai garbingą vietą.

Tad Sovietų Sąjungoje susitiko trys linijos: ūkinis kolektyvizmas, materalistinė pasaulėžiūra ir diktatūrinis principas. Įvairios tų trijų pradų kombinacijos su liberalistiniais principais sudaro eilę daugiau ar mažiau saikingų socializmo apraiškų. Nereikia pamiršti, kad socialistas nėra tolygi sąvoka marksistui. Socialdemokratai marksistai pripažįsta ir istorinį materializmą ir dialektinio materializmo filosofiją, tačiau atmeta diktatūrą. Jie yra pasaulėžiūriniai materialistai, tačiau yra demokratai. (Nors Berdiajevas, tiesa, tvirtina, kad pasaulėžiūrinė partija iš viso negali būti tikrai demokratinė.) Socialistai humanistai (Jean Jaurės, Leon Blum) pripažįsta tik istorinį materializmą ir būtinybę sukelektyvinti ūkį, bet atsisako ir diktatūros ir dialektinio materializmo, tuo būdu savo ideologijoje priartėdami prie liberalizmo. Krikščionys socialiai atstovauja ūkinį socializmą, gi pasaulėžiūrinėje srityje — krikščionybę; vienur jie yra pasaulėžiūriškai liberalesni, kitur griežtesni, ir ten jiems tinka pastaba, įdėta skliausteliuose ties socialistais marksistais.

Baigdamas norėčiau pažymėti, kad socializmas, atrodo, yra mūsų dienų uždavinys. Griežtai liberalistinis ūkis šiandie yra vargu bau įmanomas. Net ir dešiniosios partijos, atstovaujančios ekonominę laisvę, daro savo programose pakeitimus, numato valstybės dirigavimą ir įžiūri reikalą globoti darbininkiją. Teigiamoji Marxo rolė, kaip matėme, buvo grynai kritinė.Jis nurodė kapitalizmo klaidas, tačiau jis neparodė sėkmingo, kelio ateitin. Jo siūlomas kolektyvizmas ir materializmas neatitinka žmogaus prigimčiai, ir visos pastangos žmogų perauklėti pasirodė bergždžios. Valstybės uždavinys yra ne žmogų perauklėti, bet pagrindu imti konkretų žmogų, tokį, koks jis yra. Konstitucija negali remtis ateities žmogumi, bet rūpintis dabar egzistuojančiais savo gyventojais. Tad nenuostabu, kad šiandien gyvai tebejieškoma kelių suderinti liberalizmą su socializmu ir pašalinti socalinę nelygybę, neatimant žmogui laisvės. Tai yra dar neišspręstas šių dienų uždavinys.

 

KELIOS IŠVADOS

Baigdamas savo trumpą straipsnelį ir darydamas išvadas, norėčiau dar sykį grįžti prie Jūsų straipsnių. Jie yra įdomūs ir sistemingi, tačiau tas nuoseklumų į ieškantis sistemingumas ir yra viena pagrindinių jo klaidų. Negalima viso gyvenimo užtraukti ant išprotautos sistemos. Galima vienaip ar kitaip interpretuoti istoriją, bet reikalauti, kad istorija būtų vysčiusis nuosekliai, pagal mūsų išprotautus dėsnius, manau? būtų kiek per drąsu. Noras gyvenimą užtempti ant vienos ar kitos sistemos man primena ano Kierkegaardo artileristo bandymą paimti skylę ir ją apliejant plienu pasigaminti patranką. Bolševizmas nėra nuosekli liberalizmo išvada, bet revoliucinis judėjimas, visuose punktuose atsisakąs liberalistinių tezių. Ekonominėje srityje jis vietoje ūkinės laisvės pastatė valstybės dirigizmą, individualinėje srityje vietoj asmens laisvių iškėlė kolektyvizmą, vietoje religinės laisvės — privalomą dialektinį materializmą, gi politinėje plotmėj vietoj minimalinės valstybės rolės jis teigia valstybės totalitarizmą. Tai yra didžiulis perversmas, bet ne liberalizmo tezių plėtotė.

Kalbėdamas apie kelius į ateitį, Jūs jieškote pasaulėžiūrinių užtvarų prieš bolševizmą ir teisingai pastebite, kad liberalizmas tokia užtvara nėra. Suprantama, kad liberalizmas, skelbiantis valstybės nepasaulėžiūriškumą, pasaulėžiūrinė užtvara būti negali. Tačiau, prisipažįstu, yra gana neįprasta tą didžiulį liberalizmo laimėjimą išgirsti kaip priekaištą liberalizmui. Reikalavimas, kad nepasaulėžiūrinė valstybės teorija būtų pasaulėžiūrinė užtvarą, man yra gana keistas ir ne daugiau įtikinąs, negu kartais nugirstamas priekaištas krikščionybei, kam ji nenutiesė plentų ir neįvedė socialinio draudimo. Tai nėra vienos plotmės dalykai. Dėl to leiskite čia išskirti dvi plotmes: individualinę atskiro žmogaus plotmę ir valstybinę plotmę. Individualinėj plotmėj užtvara prieš materializmą yra kiekviena didelė idealistinė filosofija, pirmoj eilėj religija — ir didžiulę bei dėkingą rolę čia šiandien vaidina krikščionybė. Jokia valstybinė teorija šioje plotmėje tokia užtvara būti negali ir visai nemano. Valstybinėje gi plotmėje tikėjimas, nebūdamas konkreti politinė teorija, negali vaidinti užtvaros rolės. Priešais bolševizmą čia galima užtvara yra liberalizmas. Neneigdamas ekonominių pataisų būtinumo, principe visgi manyčiau, kad kuo daugiau politinė sistema turi liberalistinių pradų, tuo priešingesnė ji yra bolševizmui ir tuo geresnė garantija, kad žmogus nebus paniekintas ir jo vertė bus gerbiama. Tiesa ir krikščioniškos partijos, griežtai skleisdamos antimaterialistinę pasaulėžiūrą, gali būti sėkminga užtvara prieš bolševizmą, tačiau, nežiūrint tos naudingos savo funkcijos, yra mažiau sėkminga valstybės forma.

Pabaigoje Jūs sakote, jog būtumėt laimingas, jei kas įrodytų, kad liberalizmas nuvedė ne į bolševizmą, bet į krikščionybe, nes kito kelio, Jūsų tvirtinimu, nesą. Mano straipsnis, be abejo, šita prasme Jūsų pradžiuginti negalėjo. Liberalizmas sukūrė ideologiją, visuose punktuose diametraliai priešingą bolševizmui, o -taip pat ir išvedė žmogų iš viduramžiškos santvarkos. Klaidingas yra tik Jūsų prierašas, kad kito kelio nėra. Atrodo, Jūs matote valstybėje tik kraštutinumus. Tuo tarpu politiniame gyvenime mes į ieškome kompromiso, kuris patenkintų visus gyventojus. Niekas neabejoja, kad krikščionybės idėja yra daug vertingesnė už materializmą, tačiau, manau, tai dar ne visai pakankamas pagrindas tapti jai privaloma visiems. Ankstyvesnėse savo paskaitose Jūs gražiai atstovavote valstybės nepasaulėžiūriškumą, dėl to, tikiuosi, ir šį sykį sutiksite, kad valstybei naudingesnis kelias bus tolerancija ir sąžinės laisvės gerbimas.

Tikiuosi, man atleisite, kad šis straipsnis išėjo gana kritiškas ir daug kur nutolo nuo Jūsų teigimų. Tačiau, prisipažįstu, aš bandžiau nuoširdžiai vadovautis gražiais vieno jėzuitų kunigo žodžiais, girdėtais dar Kaune per pamokslą:

— Dievas yra Tiesa, ir kas nuoširdžiai jieško Tiesos, jieško Dievo.