BAIMĖS KANKINIAI Spausdinti
Parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas   


L I T E R A T Ū R O S   I R   M U Z I K O S   P A R A Š T Ė

Didysis Idealistas, garsusis Servanteso La Manchos riteris Don Kichotas po vienų kautynių yra pareiškęs, kad drąsa ir atvirumas esą didžiausi tauraus žmogaus papuošalai. Tačiau jo draugas, materialistas Sancho šitų žodžių nesuprato ir galvojo, kokia gi jam būsianti iš to nauda. Drąsusis visuomet rizikuojąs, o, svarbiausia; iš to jokios materialinės naudos nesą. Nuo pat amžių pradžios žemėje tebegyvena šitas bailus žmogus, tikras Sancho giminaitis ir idėjos brolis. Savo gyvenimo būdu jis labai primena varną, tupintį ant krašto arenos, kurioje vyksta žiauri ir nepermaldaujama gladiatorių kova. Vienam kuriam iš kovojančių suklupus, jis ima sukti ratą virš suklupusiojo .galvos, nes mato, kad ir sėdintis tribūnoje imperatorius reikalauja parblokštojo mirties. Valdžios ar kito kurio nors autoriteto nuomonė jam yra vienintelis sprendimo mastas bei kriterijus. „Vargas nugalėtiesiems!“ krankia jis kartu su minia.

Dar vienas iš tokio žmogaus pasaulėžiūros esminių momentų yra provinciališka baimė ko nors naujo, neįprasto ir originalaus, nes kiekvienas tokis pasireiškimas galėtų užtemdyti, o gal ir visai nustelbti jo visišką bespalviškumą. Jis nenori stoti į lygią kovą ir savo tezes norėtų ginti savo realia arba fiktyvia pozicija. Jis galvoja, maždaug, kaip Stendhalio romane „Raudona ir Juoda“ vaizduojamieji Verriėres miestelio „inteligentai“. Tokiam žmogui viskas kvepia revoliucija, maištu. O taip yra dėl to, kad Verriėres miestelyje yra nuo seno įprasta burmistrą laikyti reikšmingiausiu ir protingiausiu Žmogumi: jo padėjėją — antruoju ir t.t. Jo manymu protas kyla, pozicijai kylant. Svarbiausias tokios pažiūros motyvas yra, be abejo, faktas, kad savos nuomonės turėjimas yra nenaudingas. Tik neturėdamas savo nuomonės gali ramiai ir gerai gyventi mažame miestelyje Verriėres.

Mūsų literatūrinis gyvenimas šiandien savo nuotaikomis labai primena Stendhalio aprašytąjį miestelį. Čia irgi tebėra dar labai giliai įsišaknijusi savo nuomonės reiškimo baimė. Daug kas norėtų ir literatūrinį gyvenimą sutvarkyti hierarchišku principu, kur nereikėtų ilgai galvoti, kuri knyga yra geresnė, bet tik pažiūrėti, kaip aukštai tam tikroje hierarchinėje sistemoje stovi jos autorius. Šį principą visomis priemonėmis stengiasi palaikyti mūsų jau charakterizuotas bailusis žmogus, iki kaulų smegenų įsimylėjęs vidutiniškumą ir visomis priemonėmis jį palaikąs.


Šis žmogus daugelio faktų, savo paties nusiraminimui ir kitų apgaudinėjimui, sąmoningai nemato. Ir tol jis. tvirtina, kad nieko panašaus nėra, kol atėjusi laiko banga nuplauja jį nuo žemės paviršiaus.

Laimė, kad ir šiais sunkiais laikais tebėra ne vien naudą mylinčių žmonių. Jie yra tikri idealistai. Jie kovoja, rizikuodami viskuo. Bet nelaimė, kad šie idealistai dažnai gyvena po vienu stogu su anuo materialistu, dirba tą patį darbą, arba net yra tikri broliai ir turi kovoti tarpusavy, kaip Schillerio Karlas Moofas su savo tikru broliu Franzu. O idealistas visuomet būna išduotas. Ir dvigubas skausmas būti savo tikro brolio išduotam.
 
Tokios mintys ateina į galvą man, paskaičius Vinco Kazoko repliką į mano straipsnį „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“ išspausdintą „Aidų“ 15 Nr. Nevertėtų atsakyti V. Kazokui vien dėl to, kad jis savo replikoje nieko naujo nesuformulavo ir nei vieno mano straipsnio teigimo iš esmės nepalietė. Jis ten kažko nori, bet ir pats nežino ko. Polemizuoja su metaforiškais mano išsireiškimais, dažnai jų tikrosios prasmės nesuvokdamas: Apskritai, čia jis. yra panašus į žmogų, sekantį paskui šieno vežimą ir įkyriai pešiojantį po vieną šiaudelį. Tuščios pastangos! Čia mes užsiminsime kelias jo straipsnelio vietas ir jas aptarsime. Plačiai nekalbėsime, nes kam būtų įdomu, platesnį atsakymą ras mano aukščiau minėtame straipsnyje.

Pirmiausia V. K., apsimetėliškai ir su paslėpta mintim, primindamas L. Miškiną, tvirtina, kad mano straipsnyje minimo jaunųjų ir senųjų antagonizmo (kuris yra be galo natūralus reiškinys) ir jokios literatūrinės kovos visiškai nėra buvę, ir kad visa tai esą mano išgalvota. Savo tezę jis paremia „faktu“, kad niekur apie tai nebuvę rašyta. Aš gi nekaltas, jei V. K. neskaito spaudos. Jis irgi nėra dėl to kaltas. Bet jis kaltas dėl to, kad rašo apie tai, ko jis nežino, ir mano, kad visa tai, ko jis nežino, apskritai neegzistuoja. Tegu V. K. perverčia tremties laikraščių bei žurnalų komplektus ir perskaito „Aiduose“, „Žiburiuose“, „Minty“, „Mūsų Kely“, „Žvilgsniuose“ tilpusius V. Alanto, K. Barėno, Vaclovo Biržiškos, B. Brazdžionio, Juozo Girniaus, Jono Griniaus, J. Miliušio, A. Škėmos, Stp. Vykinto ir kt. literatūrinius straipsnius — ir jam paaiškės visa, kaip ant delno.

Tiesa, ne viskas vyko spaudoje. Ne viskas dėl vienų ar kitų priežasčių pateko į spaudą, ypač tremties bei okupacijų sąlygose. Bet argi vien iš laikraščių rašoma literatūros istorija? Dėl to ir man V. K. migloti išvedžiojimai yra žiemos miegą miegojusio pasakojimas apie žiemą. Ten pat jis kalba skaitytojų vardu ir teigia, kad niekas iš skaitytojų apie tai -nieko negirdėjo. V. K., šiuo atveju, galėtų kalbėti ne skaitančiųjų, bet neskaitančiųjų ir nesidominčių į ų vardu.

Toliau V. K. ilgai kalba apie mano tvirtinimą, kad pas mus buvo pristeigta perdaug premijų, ir kad literatūriniai konkursai nedavė gerų rezultatų. Ten jis prišneka labai daug, bet visus jo tvirtinimus galima suvesti į banaliu virtusį kvietimą tuose konkursuose dalyvauti, kurį, tarp kitko, naudoja ir visi skelbiantieji konkursus. Čia jis atsistoja pigaus moralizatoriaus pozoje ir kartoja šimtų kartotus žodžius, kuriuos skaitant užpuola nesuvaldomas žiovulys. O tuo tarpu V. K., sentimentalaus entuziazmo pagautas, su dideliu aplombu sušunka: „Mieli kolegos rašytojai“, ir t.t., ir štai išvysti Vincą Kazoką, rašytojo aureole aplink galvą, jo paties žodžiais tariant, pralenkusį save patį, bestovintį katedroje ir susirinkusiems rašytojams (man rašytojo sąvokai tikrąja to žodžio prasme atitinka toki rašytojai, kaip V. Krėvė, Mykolaitis, Aistis, Vaičiulaitis, Brazdžionis ir pan.) duodantį gausius pamokymus, kaip elgtis konkurso atveju.
 
Vienoje vietoje V. K. insinuodamas klausia, ar aš neturėjęs kartais asmeninių sąskaitų? Šiuo atveju noriu jam priminti, kad ten apie asmeniškus reikalus nebuvo kalbama, taipgi neminima nei viena pavardė. Nuostabiausia, kur ten. V. K. galėjo save atpažinti? Aš niekur jam ten“ vietos nepaskyriau. Nors jo replikos ideologija ir labai ryškiai sutampa su mano minimų „jaunų senukų“ ideologija, bet vis tiek aš rašydamas, V. K. galvoje neturėjau.

Klysta V. K. manydamas, kad aš savo straipsnyje-būtinai turėjau galvoje atskirus asmenis. Aš ten daugiau abstrakčiai pasisakiau prieš dvasinį susenimą, ir mano stilistinės personifikacijos nėra būtinai gyvi žmonės. Jeigu kas nors vien save suras — smarkiai apsiriks: ten bus tik jo pasaulėžiūra, bet ne jis pats.

Taip pat V. K. klausia, ar aš nenorėjęs ko nors nuvainikuoti? O jei norėjęs, tai kodėl šalia nepastatęs kito, kuris būtų vainiko vertas? Vienintelis neginčijamai vertas kandidatas, mano manymu, čia būtų pats V.K., savo replikoje tobulai išreiškęs Gogolio herojaus Manilovo pažiūras į literatūrinį gyvenimą.
 
Dar kaltina mane V. K., kad aš savo straipsnyje duodąs elementarinius literatūrinės kritikos principus. Pirmiausia, aš juos .ten priminiau dėl to, kad daug kas praktikoje jų nesilaikė. (Plačiau žiūr. mano str. Aidų 15 Nr.) O dabar iš V.K. replikos paaiškėjo, kad ir jam pačiam būtų ne pro šalį su jais susipažinti. Tokiu atveju jis gal nebūtų vertinęs ir kalbėjęs to, ko jis nežino. Tarp kitko, jam būtų paaiškėję, kad yra nesąžininga vertinti poezijos vertimą, nemokant originalo kalbos, ir tuo būdu, V. K. žodžiais tariant, norėti pralenkti save patį.

Šių pastabų pradžioje aš jau minėjau, kad nevertėjo atsakyti V. K. Aš čia jo tvirtinimus užsiminiau, norėdamas parodyti, kad mūsų literatūros kasdienybėje dar labai stipriai tebesilaiko anas maišto baime gyvenantis žmogus ir kad dar tebeturi visur ant pirštų galų vaikštančių ir korifėjams duris atidarinėjančių smulkaus kalibro patarnautojų, nepaprastu uolumu „ besidarbuojančių miego krautuvėse.