CHICAGOS "DAINAVOS" ANSAMBLIO "PAMARIO PASAKA Spausdinti
Parašė Algis Šimkus   
Prieš trisdešimt metų, 1946 m. birželio 29 d., nedideliame Vakarų Vokietijos Hanau miestelyje, sąjungininkų armijų įsteigtoje karo pabėgėliams stovykloje vyko iškilmingos krikštynos. Jų centre tačiau nebuvo koks vienišas vaikutis, bet gausus būrys lietuviškos dainos mėgėjų, susitelkusių po dirigento Stepo Sodeikos ir režisieriaus Gasparo Veličkos vėliava ir pasivadinusių "Dainavos" lietuvių tautinio meno ansambliu. Vardas nebuvo visiškai naujas, jis perimtas iš toje pačioje stovykloje jau nuo 1945 m. muziko Broniaus Jonušo vesto "Dainavos" choro, kuris šių krikštynų proga susijungė su Wiesbadeno Sodeikos - Veličkos suorganizuotu "Tautiniu Ansambliu".

Naujasis "Dainavos" ansamblis charizmatiškoje Stepo Sodeikos vadovybėje netrukus išgarsėjo visose lietuvių pabėgėlių stovyklose savo nuoširdžiai lietuviškomis dainomis. Ypatingo populiarumo ansamblis susilaukė G. Veličkos parašytu ir pastatytu sceniniai muzikiniu vaidinimu "Nemunas žydi", kuris daugeliui tėvynės netekusių tautiečių išspaudė ne vieną nostalgišką ašarą.

Emigracijos iš Europos banga atbloškė nemažą dalį "dainaviečių" į lietuviškąją Chicagą, kurioje taip pat įsikūrė Stepas Sodeika vargonininku tada didžiausioje lietuvių Šv. Kryžiaus parapijoje pas žymųjį lietuviškos kultūrinės veiklos mecenatą kun. kleboną Anicetą Linkų. Čia, dainaviečių gretoms pasipildžius būriu jaunų ir balsingų naujųjų imigrantų, netrukus atgaivintas ir "Dainavos" ansamblis. Jis ir vėl pradėjo garsėti įspūdingu giedojimu Šv. Kryžiaus bažnyčios pamaldose ir iškilmėse. Greitai pradėta ruošti lietuviškos dainos koncertai Chicagoje ir išvykos į kitas lietuvių kolonijas. "Dainava" ir vėl tapo nepamainomu dalyviu beveik visose Chicagos lietuvių tautinėse šventėse ir minėjimuose.

Chorui kiek sustiprėjus muzikiniai, Šalia nuolat didėjančių vis sudėtingesnių lietuvių kompozitorių dainų, pradėta kasmet paruošti dar ir po didesnį lietuviškosios ar pasaulinės chorinės muzikos kūrinį, dažniausiai su kviestinių solistų talka. Vien sąrašas tokių išmoktų ir atliktų kūrinių, žvelgiant šių dienų lietuviškosios veiklos mastu, daro neišdildomo įspūdžio: Rossini "Stabat Mater", Beethoveno "Kristus Alyvų Darželyje", Adams "Betliejaus žvaigždė", Mercadentes "Septyni Paskutinieji Kristaus Žodžiai", Markaičio "Kančios naktis", Sasnausko "Broliai", Žilevičiaus "Vytaute Didis" (10 metų sukakties proga Chicago Orchestra Hali), Siniaus "Troškimas laisvės", Jakubėno "Mano pasaulis", Gaidelio "Kantata apie Lietuvą", Stasio Šimkaus ištraukos iš "Pagirėnų" operos, Algio Šimkaus "Čičinskas", tepaminint vien stambiausius.

Greta tokios plačios grynos chorinės veiklos, "dainaviečiai" atsivežė dar iš stovyklos laikų nenugalimą norą pasirodyti ir sceniniuose pastatymuose. Pirmiausia, atvykus į Chicagą G. Veličkai, atnaujinta "Nemunas žydi", kuris ir čia turėjo ne-mažesnį pasisekimą, kaip Vokietijoje. Su šiuo pastatymu aplankyta beveik visos žymesnės JAV ir Kanados lietuvių vietovės. To laiko "Dainavos" pastatymai būdavo daugiausia kompiliacinio pobūdžio, susidėję iš daugiau ar mažiau pavykusios lietuviško kaimo buitinės intri-gėlės, ataustos pripuolamomis, įvairių kompozitorių harmonizuotomis, liaudies ar originaliomis dainomis, dažniausiai atliekamomis be akompanimento.

To laikotarpio choristų ir vadovų entuziazmą bei pasišventimą liudija šie pastatymai: Veličkos "Tėvynės aidai", M. Petrausko - P. Sarpa-liaus "Šienapiūtė", Merkelio "Vestuvės be piršlybų", St. Šimkaus -Alg. Mackaus "Išeiviai", Ignatonio "Vestuvės", Veličkos "Prie ežero" ir t.t.

1971 m. "Dainava", po St. Sodeikos mirties vadovaujama Petro Ar-mono, savo įprastą kaimo buities žanrą pasuko kiek kita kryptimi. Ansamblio 25-rių metų sukakčiai paminėti buvo užsakyta A. Kairiui ir Broniui Budriūnui parašyti originalią operetę, pavadintą "Sidabrine diena". Ši Kairio aktualijomis sąmojingo libreto ir Budriūno nuotaikingos lietuviškai dvasiai artimos muzikos operetė, nors jos veiksmas vyko choristams scenoje neįprastame "dy-pukiškai" amerikoniškos rezidencijos salione, praėjo su užtarnautu pasisekimu.

Šių metų vasario 28 d. "Dainava", švęsdama jau 30-ties metų sukaktį, dabar vadovaujama prieš porą metų iš Lietuvos pasitraukusio muziko Aloyzo Jurgužio, ryžosi dar kitam eksperimentui. Nuspręsta pastatyti naują Danutės Brazytės-Bindo-kienės ir Aloyzo Jurgučio operetę "Pamario pasaką". Šiame pastatyme "Dainava" scenovaizdžio ir intrigos atžvilgiais sugrįžo į savo pirminį primityviai buitišką kaimo aplinkos stilių bei lygį, tuo tarpu kai Jurgučio parašyta ir orkestruota muzika staigiai pasuko į "Dainavai" iki šiol svetimą lengvąjį muzikinį žanrą. Tokiu būdu "Pamario pasaka" tapo mūsų muzikos literatūroje pirmuoju bandymu pavaizduoti senovinę dar dievus garbinančią Lietuvą valso ir sambai ar čardašui gimininguose ritmuose. Kiek tokia muzika, klausytojams įprasta girdėti palydint buvusios Austro-Vengrijos imperijos dekadentiškų aristokratėlių meilės nuotykius, kompozitoriui pavyko perduoti pasakiškojo lietuviškojo pajūrio dvasią bei nuotaikas, norisi sekančiose eilutėse bent trumpai peržvelgti.

Šiuo laiku Chicagoje siaučia žodingų straipsnių audra, sūkuriuoja prieštaraujančios pažiūros į mūsų meninių, o ypatingai muzikinių, pasireiškimų vertinimą. Vienas tvirtina, kad kritikas "turi justi savo misijos atsakingumą . . ., būti kietas, bekompromisiškas ir visiškai tiesus savo pasipiktinime ir pasmerkime". Kitas su tuo lyg ir sutinka, bet jau bando Šią žiaurią pažiūrą kiek švelninti, pastebėdamas: "Ir tuo pat laiku jis, atsižvelgdamas į mūsų čionykščias aplinkybes, turi nieko tikrai nevertinti, o labiau taikyti visai kitą tautinės, socialinės, švietimo bei auklėjimo veiklos matą ir respektuoti . . . norą pavaidinti ar padainuoti lietuviškai . . Trečias galvoja, kad, nebijodamas tarti tiesos žodžio, tikras kritikas "atsvertų paviršutinius literatų įspūdžius ir padėtų muzikams tobulėti". O dar vienas su šypsena priduria, kad net ir profesionalai amerikiečių kritika: "nevirškina negirdėtų kūrinių" ir dažnai juos sudoroja trafaretiniu sakiniu "neprašoka vidurkio". Atseit, būkite atsargūs ir neskubėkite pasmerkti. Tad kur gi tiesos keliasi "Pamario pasakos" operetė tiek dramatiniai, tiek ir muzikiniai perdėm kūrybiniai neoriginali. Todėl paskelbimas šio bandymo pasiekusiu bent kūrybinį vidutiniškumą greičiau galėtų būti suprastas kaip draugiškas pervertinimas, o ne pirmu kartu girdimo dalyko "sudorojimas". Iš antros pusės, įžiūrėti panašioje pramoginėje saviveikloje kokių atperkančių socialinių, tautinių, švietimo ar auklėjimo vertybių, kurios pateisintų jai pašvęstas ilgas laisvo laiko valandas ir lietuviškiems reikalams jautrios visuomenės suaukotas lėšas, atrodo, reikėtų gerokai lakesnės vaizduotės, kaip kad operetės autoriai yra parodę.

Operetės libretas paremtas laisva improvizacija Jūratės ir Kastyčio. Eglės žalčių karalienės ir panašių liaudies padavimų temomis. Šį kartą iš jūros atplaukia jaunuolis Gintaras (Valentinas Liorentas), scenoje įkūnytas iš krautuvės lango išlipusio manekeno formoje. Jis išgelbėjęs žvejus iš audros pavojų ir vėliau pasisako esąs jūrų bangų valdovo Bangpūčio sūnus. Kaip operetėje ir lauktina, Gintaras netrukus įsižiūri žemės mergaitę Saulenę (Margaritą Momkienę) ir panori pasilikti su ja žemėje. Savaime aišku, tokiu nedievišku veiksmu jis užrūstina Bangpūtį, kuris garsiakalbiu "iš debesų" ragina jį grįžti namo. Netrukus tačiau iš Gintaro nešiojamo papuošalo paaiškėja, kad jis iš tikrųjų nėra Bangpūčio, o tik, kadaise jūroje paskendęs, vietinio žvejo sūnus. Gal tokios logikos įtikintas, o gal kompozitoriui ir režisierei nesugebant dramatinės padėties įspūdin
giau iškelti, bangų dievas pernelyg greitai atlyžta ir po poros traškančio garsiakalbio "perkūnų" leidžia Gintarui pasilikti žemėje (aišku, be teisės grįžti atgal).

Ši melodrama vyksta "Dainavos" sceniniuose pastatymuose įprastose aplinkybėse: su pilvą glostančiu tėvu (A. Stočkum), betupinėjančia motina (E. Krasauskiene), šnekiu dėde (V. Radžiumi), žiopliuku broliu (J. Savrimu), atkaklia antrąja mergužėle (N. Paulauskaite) ir marga choristų minia, kuri be prasmės stoviniuoja scenoje, nežinodama, ką daryti, ir pajuda vien kam sušukus: o dabar padainuokim, pašokim ar (naujiena!) pasimelskim. Režisierės Zitos Kevalaitytės - Visockie-nės pastangos išjudinti daugiametę "dainaviečių" inerciją vaisių nedaug parodė. O vietomis įneštos naujybės, kaip žvejų maldos įscenizavimas, įnešė dar papildomo stilistinio nesklandumo. Maldoje ką tik buvę naivūs ir paprasti žvejų vyrukai staiga tampa "Aidos" operos kalibro žyniais, rūsčiai bekilnojančiais rankas į dangų prie rusų liaudies melodiją primenančios muzikos.

Baletinį paįvairinimą įnešė jūros laumes vaizduojančios Jaunučio Puodžiūno studijos moksleivės su solo partiją atlikusią Violeta Karosaite.

Ši programa buvo pirmas didesnis naujojo "Dainavos" vadovo A. Jur-gučio meninis pasirodymas, kuriame jis prisistatė kaip dirigentas ir kompozitorius. Kompozicijoje Jurgutis yra lengvojo, dabar Lietuvoje pradėto vadinti estradiniu, muzikos žanro atstovas su ypatingu palinkimu į valso ir panašiai lengvų šokių formas. Tokioje muzikoje jis gana sklandžiai naudoja konvencionalinę, pereitam šimtmečiui charakteringą, lengvosios muzikos harmoniją ir kompozicinę techniką. Melodikoje, tačiau, Jurgutis yra dar labai stiprioje Europoje buvusių populiarių slaviškų - čigoniškų romansų įtakoje ir kiek individualesnio nuosavo muzikinio charakterio jis neparodė. Daugelis "Pamario pasakos" numerių, nors vietomis ir siekiant laikytis liaudiškos dvasios, skambėjo "iš anapus" girdimai estradinei muzikai artimoje dvasioje.

Operetės muzika buvo paties kompozitoriaus aranžiruota mažo sąstato salioninio tipo orkestrėliui — su minimaliu pučiamųjų komplimentu. Kompozitoriaus sugebėjimų originalioje simfoninėje orkestraci-joje iš tokio riboto darbo dar neįmanoma įvertinti. Girdėta muzika vietomis skambėjo grubiai ir neišradingai, ypatingai varžoma perdaug monotoniškai vartojamų mušamųjų instrumentų.
Muzikinis operetės paruošimas tvarkingas ir korektiškas — be pastebimų sutrikimų ar pasimetimų. Jurgutis dirigavo stambiais, aiškiais mostais, neišgau damas interpretacinių plonybių, tačiau visą laiką turėdamas ansamblį aiškioje kontrolėje Dail. Jurgio Daugvilos "limonadinių" spalvų ir skonio dekoracijos gerai atitiko pastatymo dvasią ir vyžuotų vyrų, apsikabinusių pilkais "nailonais" bei naujausios mados bateliais pasipuošusias merginas, aplinką.

Prieškoncertinėje reklamoje kompozitorius Jurgutis pasigyrė netaikęs operetės muzikos išprusintai publikai, o vien "plačiųjų masių" skoniui. Dalis gausiai susirinkusios Chicagos lietuviškosios sostinės publikos, matomai, su tokiu savo skonio apibūdinimu sutiko ir nuoširdžiai, nors ir nelabai entuziastingai, plojo; antrojo uždangos pakėlimo, veikalui pasibaigus, jau nebereikėjo . . .
Algis Šimkus