Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JO KAPAS NEŽINOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VITĖNAS   
Tautos laisvė yra glaudžiai susijusi su auka. Visiems žinomos aukos, kurias lietuvių tauta sudėjo 1918 m. išsikovodama laisvę. O kai 1940 m. ši laisvė buvo prarasta, okupantas pareikalavo didelės aukos už naudojimąsi šia nepriklausomybės laisve: dešimtys tūkstančių buvo išvežti ar uždaryti kalėjimuose vien už tai, kad jie buvo užaugę laisvėje ir galėjo sudaryti pavojų okupantui.

Tarp tų, kurie turėjo brangiai užmokėti už naudojimąsi laisve, buvo ir Julijonas Būtėnas.

1940 metų birželio mėnesį sovietams okupuojant Lietuvą, jis dirbo ramų žurnalistinį darbą "XX Amžiaus" dienraščio redakcijoj Kaune ir, kaip ir visi susipratę lietuviai, su nerimu stebėjo, kaip okupantas leido savo nagus į Lietuvos kūną. Jis matė, kaip buvo pertvarkoma "XX Amžiaus" redakcija, bandant prisitaikyti okupantui ir šiaip taip išlaikyti nors kiek nepriklausomą laikraštį. Tačiau visos viltys buvo žiauriai sužlugdytos, kai, dar nė mėnesiui nepraėjus po sovietų įsibrovimo Lietuvon, buvo pradėti pirmieji lietuvių veikėjų suėmimai.

Tuo metu buvo suimtas ir dr. Ignas Skrups-kelis, kuris jau buvo pasitraukęs iš "XX Amžiaus" redaktoriaus pareigų. Būtėnas kaip tik gyveno pas jį Kaune, ir patyrė, kad ir pats yra paieškomas. Tokiu būdu Būtėnas turėjo apsispręsti: slapstytis ar vykti užsienin. Jis pasirinko pastarąjį kelią, kaip ir daugelis kitų asmenų, kuriems grėsė suėmimas.

Atsisveikinęs tik su keliais draugais, J. Būtėnas paliko Kauną, laimingai peržengė Vokietijos sieną ir pasiekė Berlyną, kur veikė Lietuvos pasiuntinybė ir kur jau telkėsi pabėgėliai iš Lietuvos.

Berlyne Būtėnas įsijungė į Lietuvių Aktyvistu Fronto (LAF) veiklą, o 1941 m. kovo mėn., kai Berlyne buvo imta sudaryti LAF kovos padalinį — Tautinio Darbo Apsaugą, Būtėnas buvo vienas iš pirmųjų, kurie pasisiūlė į jį įstoti. Tai buvo padalinys specialioms misijoms atlikti sovietų -vokiečių karui artėjant. Pasirengęs tokiai misijai. Būtėnas su draugu 1941 m. birželio mėn. prieš pačią karo pradžią buvo pasiųstas Lietuvon. Bandant jiems pereiti sovietų stipriai saugomą sieną, buvo užaliarmuota sargyba. Matydami, kad negalės sienos pereiti, grįžo Vokietijon, granatomis nu-tildę kelis sovietų postus.

1941 m. birželio mėn. kilus karui, J. Būtėnas buvo vokiečių kariuomenės paimtas palydovu tankų daliniui žygy per Lietuvą. Jo daliniui pasiekus Alytų, jis buvo paleistas ir atvyko į Kauną.

Kaune Julijonas Būtėnas sutiko savo senus draugus, įsikūrusius buvusios "Žaibo" spaustuvės ir "XX Amžiaus" dienraščio namuose Donelaičio gatvėje, kur LAF jau buvo pradėjęs leisti dienraštį "Į Laisvę" ir įkūręs savo informacijos štabą. Būtėnas tuojau įsijungė į verdančią LAF veiklą Kaune ir į "Į Laisvę" redakciją. Tačiau "Į Laisvę" nebuvo "XX Amžiaus" dienraščio tęsinys. Dabar vokiečiai dienraštį cenzūravo ir vertė tarnauti jų tikslams. Taip pat darbo sąlygos buvo visai kitokios. 1941 m. liepos mėnesį, taigi vos mėnesiui praėjus po vokiečių atėjimo, vol-demarininkų grupė bandė užimti "Į Laisvę" redakciją ir nušalinti redaktorių. Būtėnas tuo metu budėjo redakcijoj ir su kitais buvo pasirengęs visokiems eventualumams. Taip pat prisimintina, kad 1941 m. rugpiūčio 5 d. buvo vokiečių nušalinta Laikinoji vyriausybė, o rugsėjo 22 d. buvo uždarytas Lietuvių Aktyvistų Frontas. "Į Laisvę" dienraštis laikinai buvo išgelbėtas, suorganizuojant Spaudos bendrovę, kuri perėmė jo leidimą. Tačiau "Į Laisvę" redakcija pasiliko tų pačių LAF veikėjų rankose. Taip "Į Laisvę" buvo leidžiama iki 1942 m. gruodžio 31 dienos, kada vokiečiai šį dienraštį uždarė, o jo vietoj davė leidimą privačiam asmeniui leisti naują dienraštį "Ateities" vardu.

Ir taip persitvarkius, J. Būtėnas liko dienraščio redakcijoj, tačiau jis tuo pačiu metu įsijungė į slaptą "Į Laisvę" laikraščio leidimą pogrindy. Šio darbo ėmėsi Lietuvių Frontas, kuris jau 1941 m. pogrindy pradėjo veikti; uždarius LAF, į jo gretas perėjo žymi LAF narių dalis. Pirmasis pogrindžio "Į Laisvę" laikraščio numeris pasirodė 1943 m. sausio mėnesį.

Greta laikraštinio darbo, J. Būtėnas 1942 metais buvo pakviestas VDU Filosofijos fakulteto jaunesniuoju asistentu dėstyti žurnalistiką. Tačiau neilgai jam teko dirbti universitete. 1943 metais vokiečiai uždarė universitetą, ir šis jo darbas pasibaigė.
Julijonas Būtėnas nebuvo kario tipas. Jis buvo švelnaus būdo ir humaniškos dvasios, nors jis buvo baigęs karo mokyklą kariūnu aspirantu ir turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tačiau, kai 1944 m. vasario 16 d. gen. Plechavičius per radiją pakvietė vyrus stoti į jo formuojamą Vietinę Rinktinę, Būtėnas nelaukdamas prisistatė, buvo priimtas ir paskirtas gen. Plechavičiaus adjutantu.

Bet Vietinės Rinktinės dienos buvo neilgos. 1944 m. gegužės 15 d. buvo vokiečių suimtas gen. Plechavičius ir jo štabas kartu su Būtėnu. Vokiečiai kaltino Vietinę Rinktinę sukilimo ruošimu ir grasino jos vadovybės dalį sužlugdyti. Būtėnas kartu su kitais Vietinės Rinktinės štabo nariais buvo nugabentas į gestapo rūmus Kaune ir iš ten išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Sovietų frontui artėjant, Būtėnas kartu su kitais lietuviais karininkais buvo nuvežtas į Vokietiją, kur jis 1944 metų rudenį išsilaisvino ir atvyko į Berlyną. Čia jis užmezgė ryšį su atbėgusiais lietuviais. Sovietų kariuomenei artėjant prie Berlyno, Būtėnas su kitais lietuviais pasitraukė į Wuerzburgą, kur sulaukė ateinančių amerikiečių ir pradėjo naują laisvo gyvenimo tarpą svetimam krašte. Wuerzburge po karo atsikūrus VLIKui ir vėliau jam persikėlus į Pfullingeną, Būtėnas buvo įsijungęs į jo informacijos darbą: redagavo Eltos biuletenį ir kitais būdais pagelbėjo Lietuvos bylos reikale. Drauge jis aktyviai dalyvavo Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdy, rašė šio sąjūdžio leidiniuose "Į Laisvę", "Mažajame Židiny" ir kitur. Savo tarptautinės apžvalgos straipsniais Būtėnas ypač pasižymėjo Augsburge ėjusiuose "Žiburiuose", kur pirmas jo straipsnis pasirodė 1946 metų vasario 23 d. numery, ir po to jis maždaug dvejus sekančius metus kas savaitę parašydavo po apžvalgą. Vėliau jos pasirodydavo rečiau. Paskutinis Būtėno straipsnis "Žiburiuose" buvo įdėtas 1949 m. gegužės 3 d.

Savo straipsnius "Žiburiuose" J. Būtėnas pasirašydavo savo tikra pavarde ar pirmomis raidėmis J. B., tik retkarčiais panaudodavo slapyvardį J. B. Dovydiškis (pagal savo gimtąjį kaimą).

J. Būtėno stilius buvo lengvas, kalba sklandi, įdomus, intriguojantis įvykių aiškinimas. Todėl skaitytojai mėgo jo straipsnius.
Kai kas jam prikišdavo, kad jis rašydavo perdaug optimistiškai — kad karas netrukus prasidės ir tuo būdu Lietuva susilauks laisvės. Toks priekaištas gal ir turėjo pagrindo. Tačiau reikia atsiminti, kad tuo laiku, 1946 - 49 metais, kai Būtėnas rašė, buvo šaltojo karo laikotarpis, savo didžiausią įtampą pasiekęs Berlyno blokados metu.

J. Būtėnui gali būti būdingas jo straipsnis "Greitai dar nieko nebus?", įdėtas "Žiburiuose" 1949 m. kovo 17 d. Jis taip rašė: "Jau metai, kai pirmųjų Berlyno blokados incidentų išgąsdinti tremtiniai buvo sujudę pirkti vežimukus naujam bėgimui. Nūn įsibėgėjo emigracija, ir per jos rūpesčius užmiršom domėtis karo pavojum arba bent tikimės laiku nuo jo židinio atsitolinsią. Mažiau aliarmo nuotaikų ir pasaulio opinijoj. Visi įprato incidentus šalčiau vertinti, į juos net dėmesio nekreipti. . . Tiesa, dar girdim valstybės vyrų graudenimus, jog karas nėra neišvengiamas. O tačiau jam jau ruošiamės, ir pats tas ruošimasis teikia — kad ir tik reliatyvų — saugumo jausmą. Sakom — reliatyvų, nes visa Vakarų visuomenės paguoda yra ta, kad ji taria, jog 'taip greit dar nieko nebus'. Tai tezei pagrįsti pateikiama išmoningų ir kartais visiškai racionalių samprotavimų bei informacijos. Tačiau visus tuos sumetimus galima suvesti į vieną formulę: kad trečioji pasaulio katastrofa 'taip greit' neįvyktų, sovietiniam vilkui į nasrus dar reikės sugrūsti didoką pasaulio gabalą. Taip atsipirkinėjant, gal ir būtų galima nutęsti penkeris, dešimt ar dvidešimt metų. O po to vis tiek ateis, kas neišvengiama. Sovietų rengimasis toks akivaizdus, kad jį mato jau ir žlibas vakarietis".

Julijonas Būtėnas tarp Vokietijoje ėjusių liet. laikraščių redaktorių ir jų bendradarbių 1948 m. Iš kairės: S. Urbonas, A. Musteikis, D. Penikas, J. Kardelis. V. Rociūnas, M. Bavarskas, Julijonas Būtėnas, A. Laikūnas, J. Vitėnas, J. Vasaitis, H. Žemelis, J.P. Palukaitis.

J. Būtėnas ne tik buvo įsitikinęs karo neišvengiamumu, bet atsisakė ir tikėti, kad Vakarai ir Maskva galėtų susitarimu stabilizuoti padėtį. Jis tai aiškiai išdėstė savo paskutiniame "Žiburiuose" straipsny "Sovietinis mulkinimo mostas" (1949.V.3). Jis rašė: "Ir vėl atėjo metas, kada neramiai klausomės žinių apie Vakarų-Rytų derybas ir klausiam, ar Vakarai užsimerkę vėl nepradės Maskvos glostyti — sovietų pavergtų tautų nevilčiai ir pražūčiai . . . Sprendimo raktas ir vėl Maskvoj. Jei ji patenkins Vakarų sąlygas — duos pakankamas saugumo garantijas ir įtikins Vašingtoną, Londoną ir Paryžių esanti pasiryžusi įsijungti į patvarų bei patikimą bendradarbiavimą — tuo atveju susitarimas būtų įmanomas, ir geležinei uždangai būtų lemta stabilizuotis. Bet mes tuo netikim ir tariamės turį tam pagrindo".
Tokios J. Būtėno pažiūros į tarptautinę padėtį, be abejo, turėjo įtakos jo apsisprendimui vykti į Lietuvą. Be to, jis tuo metu jau buvo susidraugavęs su Juozu Lukša, kuris 1948 metų vasarą atvyko iš Lietuvos į Vakarų Vokietiją. Būtėnas iš jo pasakojimų susidarė tikslų vaizdą apie to meto padėtį Lietuvoj. Jis žavėjosi Lukšos drąsa bei partizanų Lietuvoj veikla. Todėl, kai susidarė sąlygos keliems vyrams su Lukša vykti Lietuvon, Būtėnas jau buvo apsisprendęs šiam žygiui.

Lukša su dviem vyrais grįžo Lietuvon 1950 m. spalio 3 d. Būtėnas juos palydėjo iki Lietuvos ir grįžęs laukė savo eilės. Tačiau ta diena ne tuoj pat atėjo. Būtėnas su kitu žygio dalyviu (Jonu Kukausku) tik 1951 m. balandžio 19 d. nusileido parašiutu Kazlų Rūdos miškuose. Tai užtruko dėl susižinojimo sunkumų. Tuo metu, kaip papasakojo 1953 m. į Vakarus atbėgęs sovietų saugumo pulk. Burlitskis, Lietuvoj vyko didžiausias partizanų valymas. Anot Burlitskio, 1950-51 m. laikotarpy kovai su partizanais Lietuvoj buvo paskirtos dvi specialios sovietų divizijos, ir joms dar padėjo vietiniai NVD daliniai. Burlitskio teigimu, sovietų saugumas žinojo apie Lukšos buvimą Vakaruose ir jo sugrąžinimą Lietuvon. Jam ir jo grupei likviduoti, anot Burlitskio, buvo sutelkta daug kariuomenės. Operacijai vadovavo patsai Berijos pavaduotojas gen. Kruglovas (Partizanai, p. 468-469).

Julijono Būtėno siluetas (V. maželio nuotr.)

Tokiam partizanų valymui vykstant, sovietų saugumiečiai greitai susekė atvykusio Būtėno ir jo palydovo pėdsakus. O J. Būtėnas skubinosi susisiekti su Lukša. Po aštuonių dienų kelionės miškais jis su palydovu Kukausku pasiekė tarp Lekėčių ir Griškabūdžio pamiškės gyventoją, kurį jiems buvo nurodęs Lukša. Po dviejų dienų ryšininkas atvedė du partizanus. Vienas jų buvo Būtėno pažįstamas — pirmojo skrydžio dalyvis Širvys-Sakalas. Būtėnas su Kukausku persikėlė į kitą slėptuvę ir laukė žinių iš Lukšos. Tuo metu buvo sovietų pašautas ir suimtas Širvys-Sakalas. Ką jis pasakė savo tardytojams, nieko nerašoma sovietų leidiny "Vanagai iš anapus". Bet, tur būt, iš jo patyrė apie slėptuvę, kurioj buvo Būtėnas su Kukausku, nes ryšininkas, grįžęs nuo Lukšos, buvo iš pasalų nušautas, o slėptuvė apsupta. Kukauskas išėjo iš slėptuvės ir gyvas pasidavė sovietams, o Būtėnas pagal sovietų žinias buvo rastas nusinuodijęs. Tai turėjo įvykti apie 1951 m. gegužės pradžią (Partizanai, p. 416-417). Taigi maždaug po trijų savaičių, kai Būtėnas pasiekė Lietuvos žemę.

Julijonas Būtėnas buvo gimęs 1915 kovo 24 Juozapo ir Antaninos Navickaitės Būtėnų šeimoje Dovydų kaime, Joniškėlio valsčiuj, Biržų apskrity. Pirmajai žmonai mirus, Juozapas Būtėnas vedė antrą žmoną. Iš pirmosios žmonos jis sulaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Julijonas buvo Juozapo Būtėno ir antrosios jo žmonos vienintelis sūnus. Jam buvo parinktas Julijono vardas pagal giminaičio rašytojo kunigo Lindės-Dobilo vardą. 1924 Julijonas įstojo į Linkuvos gimnazijos pirmą klasę. Vėliau susirgo plaučių džiova ir vienerius metus nesimokė. Gimnaziją baigė 1933 m. ir įstojo į Vytauto D. universiteto teisių fakulteto teisių skyrių. Studijas pertraukė atlikti karinei prievolei. Po to teisės nebestudijavo, bet pilnai atsidėjo žurnalistikos darbui, kurį pradėjo "Ryto" dienrašty ką tik atvykęs į Kauną studijuoti. Kai "Rytą" pakeitė "XX Amžius", Būtėnas pasiliko.jo redakcijoj. 1939 m. jis buvo išvykęs pastudijuoti žurnalistikos Prancūzijoj, bet karui prasidedant grįžo Lietuvon ir dirbo "XX Amžiaus" dienrašty iki sovietų okupacijos 1940.
Dar gimnazijoj įstojo į ateitininkus ir tokiu pasiliko visą laiką. Universitete priklausė studentų ateitininkų teisininkų korporacijai Iustitia.

Prof. Juozas Brazaitis, artimai bendravęs su Būtėnu nuo tų laikų, kai Kaune buvo pradėtas leisti "XX Amžiaus" dienraštis, iki jo išvykimo žygin į Lietuvą, taip jį apibūdina:
Aukštaitis, linkuvis, jautriasielis. Didelis talentas kalbom — žurnalistikos reikalui naudojosi vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, italų, švedų kalbom. Kalbos buvo jam priemonė gausiai lektūrai, kuri padėjo jam suprasti žmonijos dinamikos kelią.
Būtėnas matė tos dinamikos du didžiuosius veiksnius — didžias idėjas ir didžias asmenybes, kurios tas idėjas neša. Didžios idėjos, krikščioniška ir anti-krikščioniška, jo epochoje rungėsi globaliniu plotu ir žmonijos istoriją darė konvulsingai dramatišką.

Su optimizmu Būtėnas regėjo, kad krikščioniškos idėjos pranašumas vis labiau pripažįstamas ir išpažįstamas. Jai nukelti į gyvenimą, paversti jėga, kuri imtų dominuoti inertišką masių gyvenimą, reikia pakilių asmenybių. Jų labiausiai trūko idėjai nešti, masei paveikti. Būtėnas matė ir rašė, kad asmenybių moralinė ir etinė pažanga yra atsilikusi nuo jų intelektualinio genijaus. Ypačiai jį gąsdino įsigalėjusi hikoprizė, veidmainingas idealistiniais šūkiais savanaudiškų siekimų dengimas. Hipokrizė buvo įsigalėjusi tiek Vakaruose, tiek ir tarp savųjų.

Sekdamas pasaulio politikos lyderių pareiškimus ir didžiuosius Europos bei Amerikos spaudos kolum-nistus, jis pasidavė tikėjimui, kad iš antrojo pasaulinio karo chaoso iškils tautom laisvė, socialinis teisingumas, tarptautinis solidarumas. Tokia žmonijos dinamikos perspektyva tikėjo. Jos laukė ir savo tėvynei. Ne tik laukė — norėjo ir pats būti aktyvus to proceso narys mažame savo tautos ar tautinės bendruomenės plote.

Tai aukštesnė savam buvimui ir veikimui prasmė.
(Į Laisvę, Nr. 26(66), 1962 m.)
VLIKo veikėjas Vytautas Vaitiekūnas, kuris taip pat gerai pažinojo Būtėną, taip apie jį atsiliepia:
Julijonas Būtėnas — labai reto subtilumo asmenybė. Jei žmonės diplomatais, kaip kad ir poetais, turi gimti, tai Julijonas tikrai buvo apsigimęs diplomatas. Jo ramumas ir audringas problemas svarstant, jo draugiškumas bei sugyvenimas, jo bendra erudicija ir sintetinis dalykų bei įvykių esminio turinio suvokimai jo idealistinis principingumas — visa tai darė Julijoną visuotinai patrauklia ir sugestyvia asmenybe. Jo susijaudinimas net ir labai didelio supykimo momentais prasiverždavo ne perkūnijos srautu, o veikiau santūraus pasiguodimo elegija. Jo moteriškas švelnumas bei išraiškos gracingumas buvo priešybė aštrių briaunų brutaliam berniškumui. Labiausiai jis negalėjo pakelti farizėjinės hipokrizijos. Jo apsisprendimą pasirinkti partizano kelią daugiausia bus lėmusi Skrajūno asmenybė. Joje Julijonas matė ne tik laisvės kovotojo lietuvio pavyzdį, bet ir įsipareigojimą sau. (Ten pat)

J. Būtėnas buvo draugiškas, malonaus būdo. Atrodo, nemokėjo pykti ar piktai ginčytis. Veik visada buvo šviesios, lengvos nuotaikos. Nesiskundė asmeniškomis bėdomis — atrodė, lyg jų neturėtų.
Mėgo būti įvykių centre. Tačiau jis daugiau buvo įvykių stebėtojas, o ne aktyvus jų dalyvis. Priklausė organizacijoms, bet neužėmė vadovaujančių pozicijų, nors mėgo bendrauti su veikėjais ar suktis jų tarpe.
Būtėnas buvo idealistinio tipo asmuo. Nebrangino materialinių gėrybių. Jam visada užteko, kiek jis turėjo ar uždirbo. Gyveno kukliai ir prabangos neieškojo.

Nepakentė sustingimo. Siekė ko nors naujo ir mielai rėmė kiekvieną naują pozityvų užmojį. Jį žavėjo intriguojantys planai, kartais susiję net su pavojais. Šią jo ypatybę gerai parodo jo misija per sieną į Lietuvą prieš pat karą, jo įstojimas Vietinėn Rinktinėn ir pagaliau jo paskutinis žygis į Lietuvą. Tačiau savo žygiais jis nemėgo didžiuotis ar net neprašomas pasakoti savo draugams.

Bet kilniausias J. Būtėno charakterio bruožas yra jo duoto žodžio ištesėjimas: jis paaukojo savo gyvybę, kad priešas jo gyvo nepaimtų ir iš jo neišgautų žinių apie jo draugus ar jo misiją.

Toks buvo Julijonas Būtėnas, ir toks buvo jo gyvenimo kelias, kurį jis baigė sulaukęs vos 36 metų amžiaus. Nors jo kapas nežinomas, tačiau jo aukos už Lietuvos laisvę joks okupantas negalės ištrinti iš lietuvių tautos istorijos.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai