IŠ CHICAGOS MUZIKINĖS PADANGĖS Spausdinti
Parašė Algis Šimkus   
1. A. Kuprevičiaus rečitalis
Clevelandas, nors ir turėdamas vieną žymiųjų šio krašto simfoninių orkestrų, JAV kultūriniame gyvenime ypatingo garso nėra užsitarnavęs. Šis didžiulis Erie ežero pakrantėje prisišliejęs didmiestis yra daug plačiau žinomas savo automobilių padangų ir žemės ūkio mašinų pramone.

Tačiau Amerikos lietuvių tarpe Clevelandas yra pagarsėjęs, be čia įsikūrusių "Čiurlionio" bei "Grandinėlės" ansamblių, kaip mūsų pianistų "sostinė". Tokį garsą jis bus gavęs daugiausia laimingų sutapimų dėka. Pirmiausia čia apsigyveno paskutiniojo Lietuvos prezidento A. Smetonos šeima su pianiste-peda-goge Birute Nasvytyte-Smetoniene. Vėliau įsikūrė iš Argentinos persikėlęs pianistas Andrius Kuprevičius. Čia subrendo jaunosios kartos pianistas Antanas Smetona. O dabar pradeda kelti sparnus dar du nauji veidai: Vytautas Smetona ir Puško
rius.

Andrius Kuprevičius koncertuoti pradėjo baigęs Kauno Konservatoriją dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau jis dar tobulinosi Europoje bei Pietų Amerikoje. Dabar jis užima piano departamento vedėjo pozicijas net dviejose svarbiose institucijose, būtent, Ohio Valstybinio Universiteto Muzikos fakultete ir žinomoje Cleveland Music Settlement mokykloje. Šalia tokios plačios pedagoginės veiklos, Kuprevičius taip pat siekia kiek galėdamas koncertuoti ir už savo pasirodymus yra gavęs iš amerikiečių kritikų gražių įvertinimų. Chicagoje Kuprevičius pasirodo jau ne pirmą kartą, ir jo koncertai būna grynosios muzikos mėgėjų visados nuoširdžiai laukiami. Taip ir balandžio 10, Dariaus-Girėno vardo lituanistinės mokyklos surengtas, jo rečitalis sutraukė apypilnę Chicagos Jaunimo Centro salę klausytojų.

Andrius Kuprevičius mums pirmoje eilėje žinomas kaip lyriniai-ro-mantinio pobūdžio pianistas, ypatingai pamėgęs Šopeno kūrybą. Šio beveik išimtinai fortepijonui pasi-Šventusio kompozitoriaus kūriniai visada sudarydavo žymiausią ankstesnių Kuprevičiaus koncertų programų dalį. Pastarasis koncertas tačiau pradėtas Mozarto Fantazija D-minor ir garsiąja Beethoveno "Mėnesienos" Sonata ąuasi una Fantasia, opus 27, No. 2. Šiuose priešroman-tinio periodo klasikų veikaluose, nors korektiškai ir techniškai tiksliai atliktuose, Kuprevičius parodė, kad savo interpretacijos stiliaus jis nėra žymiai pakeitęs. Abu dalykai šių laikų skoniui nuskambėjo kiek perdaug lyriškai ir svajingai. Ypatingai Beet-hovene buvo galima pasigesti būdingesnės klasikinės linijos ir ritminio paprastumo.

Po to atlikti kūriniai — aristokratiškų polinkių prancūzų impresionisto Maurice Ravel Noctuelles ir Oiseaux Tristes iš "Miroirs,,) Ondine iš "Gaspard de la Nuit" ir trys dalys iš suitos "Le Tombeau de Cou-perin" davė pianistui progos pereiti į jo talentui žymiai dėkingesnę dirvą. Šie muzikiniai rafinuoti ir technikiniai komplikuoti kūriniai buvo atlikti ne kas dieną sutinkamu tobulumu ir muzikalumu. Tenka pilnai sutikti su vienu Clevelando muzikos kritiku, kad šių Ravelio kūrinių atlikimą galima laikyti vienu meniniai tobuliausių šio pianisto atsiekimu.
Antras posūkis nuo Kuprevičiui įprastinio repertuaro buvo argenti-niečio kompozitoriaus A. Ginastera sonata. Tai platokas modernių nuotaikų kūrinys, kurio keturiose dalyse gausu įvairių ryžtingų ritmų ir besikaitaliojančių tradicinės harmonijos bei vietomis atonaliai disonansinių elementų. Šio, nors ir ne ypatingai kompoziciniai tobulo, tačiau folklorinėmis nuotaikomis įspūdingo veikalo atlikime Kuprevičius pasirodė su mums dar negirdėtu sugebėjimu naujesniosios muzikos interpretacijoje. Pirmosios sonatos dalys buvo atliktos su epišku ir šiai muzikai tinkamu paprastumu. Paskutinėje gi dalyje pianistas pilnai įsijautė į judrią šokio pobūdžio muzikos slinktį ir puikiai perdavė jos laukiniai gaivalingas nuotaikas.
Šopeno šiame koncerte buvo įtraukti Scherzo opus 39 ir du Im-promptus, opus 29 ir 36. Stipriausią tačiau įspūdį paliko pianisto paskambinti Šopeno kūriniai, publikos išprašyti "bisui": Polonezas A flat-major ir Fantazija impromptu opus 66. Šiuose dalykuose pianistas, matomai galiausiai atsipalaidavęs po reiklios Ravelio ir Ginaste-ros muzikos, klausytojus sužavėjo savo poetišku melodijos vedimu ir laisva fortepijonine technika. Chicago, Illinois 1976.IV.21

2. Kontroversiško minėjimo neginčytinai iškili simfoninė programa
Balandžio 25 Chicagos miesto milžiniškojo McCormick parodų centro Ari e Crown auditorijoje įvyko lietuviškas JAV 200 metų "Bicen-tennial" sukakčiai skirtas minėjimas, kurio mecenatai dėl Lietuvių Bendruomenėje vykstančių revizionistinių skilimų pasirašė vien "Minėjimui Rengti Komiteto" vardu. Kultūrinės veiklos apžvalgoje tokio įvykio aptarti paprastai gal ir nebūtų pagrindo, jei ne jo išimtinai aukšto lygio muzikinė programa. Šios programos didžiąją dalį sudarė kompozitoriaus Vlado Jakubėno kūryba, atlikta šešiasdešimties garsiosios Chicagos Simfonijos dalyvių orkestro. Dėl susipainiojusių rengimo aplinkybių šiai programai diriguoti buvo pakviestas ne kuris nors lietuvių dirigentų, bet nuolatinis Chicagos Simfonijos dirigento asistentas Henry Mazer.

Henry Mazer yra Chicagoje žinomas naujesnės pakraipos muzikos interpretatorius. Lietuviškųjų veikalų jis ėmėsi su nuoširdžiu užsidegimu ir profesionališku kruopštumu. Nuolatos dirbdamas su Chicagos orkestru ir būdamas su jo muzikantais artimai susigyvenęs, jis sugebėjo iš jų per vieną repeticiją išgauti daug gražių interpretacinių "plonybių" bei muzikinės precizijos momentų, kokiais vien atsitiktinai jiems diriguojantį nepažįstamą svečią profesionalai orkestro muzikantai retai teapdovanoja.

Vlado Jakubėno simfoniniai kūriniai žinovų visada buvo aukštai vertinami. Tačiau eiliniam klausytojui, išgirsti pripuolamuose ir kartais skubotai su abejingais orkestrantais paruoštuose pastatymuose, jie dažniausiai palikdavo kiek neaiškaus įspūdžio. Todėl Jakubėno muzika, išskyrus eilę jo populiarių solo bei chorinių dainų, daugelio buvo laikoma įdomia tik rafinuoto skonio išlavintiems žinovams-specialistams. Kitiems ji dažnai praeidavusi "virš galvos". Šį kartą betgi Chicagos orkestras ir jo dirigentas įrodė tokios pažiūros klaidą. Jų grojama sudėtinga, lietuviškai liaudiškų atspindžių pilna ir rafinuotai orkestruota Jakubėno muzika sudomino labai mišrią klausytojų auditoriją ir buvo su pasigrožėjimu išklausyta.

Programa pradėta 1942 m. sukurtos Trečiosios Simfonijos antrąja dalimi, pavadinta "Legenda". Tai melodingas, lėto tempo dalykas, jau ne kartą girdėtas lietuviškuose koncertuose. Ir šį kartą "Legenda" praėjo lyriškai epiška nuotaika su gražiai išryškintais instruinentacijos atspalviais.

Po to sekęs Minuetas iš Antrosios Simfonijos yra parašytas 1938 metais. Tame laikotarpyje kompozitorius palaipsniui pradėjo kiek atitolti nuo iš užsienio studijų parsivežto palinkimo į tada madingas naujesnes muzikinės išraiškos formas ir ėmėsi vystyti daugiau savitą, kiek lietuviškai romantiškesnį stilių. Todėl tada sukurtas Menuetas gal dar ypatingai dėl to tipingai barokiško šokio ritmo turi kiek mažiau Jakubėno vėlesnei muzikai būdingo charakterio ir vietomis nuskamba Ravelio ar Sibelijaus impresionizmui giminingais aidais. Šiame dalyke tačiau dirigentas Mazer puikiai išryškino jau tada aiškų Jakubėno sugebėjimą afektingai valdyti simfonines formas ir panaudoti įvairių instrumentų garsų spalvingumą, be-vystant veikalo temas nuolat kintančiais instrumentų deriniais.

Pagrindinis programos veikalas buvo 1953 m. jau Chicagoje iš dar Lietuvoje pradėto "Vaivos Juostos" baleto medžiagos suorkestruota šešių dalių "Miško Šventės" suita. Šis rapsodiškas ir vienas spalvingiausių Jakubėno orkestrinių veikalų, lygiai kaip ir prieš jį programon įterptas 1962 m. sukurtasis styginiam instrumentam "Intermezzo Rustico", yra pavyzdžiai jau tvirtai nusistovėjusio šio kompozitoriaus stiliaus. Jame gausu originalių liaudiško charakterio melodijų, ataustų nuosaikiai naujoviška harmonija ir polifonijos bei senovinių muzikinių dermių elementais. "Miško Šventė" yra jau visą eilę kartų ištisai ar dalimis įvairių dirigentų (Nicolai Malko, Marijošiaus, Kačinsko, Ku-čiūno, Vasaičio ir paties autoriaus) grota. Šį kartą išgirdome "Miško Šventę" sužibant ankstesniuose pastatymuose likusiomis nepastebėtomis spalvomis ir sąskambiais, kokius gal tik pats kompozitorius savo vaizduotėje yra girdėjęs. Dirigentas, nors n nepažindamas Lietuvos, sugebėjo efektingai pajusti ir išryškinti Jakubėno muzikos liaudinį pagrindą ir jo instrumentacijos įvairumą. Gal šio dirigento stiprybė ir buvo tame, kad jis nesistengė savitos lietuviškos muzikos pristatyti tarptautine simfonija, bet, pats būdamas tokios simfonijos atstovas, grojo "etniško" atspalvio muziką sąžiningai ir ištikimai jos charakteriui. Veikalui pasibaigus, publika nuoširdžiai už tai padėkojo dirigentui ir kompozitoriui audringomis, lietuviškuose grynosios muzikos koncertuose nedažnai sutinkamomis, "standing" ovaciomis.
Antrojoje programos dalyje solistė Prudencija Bičkienė su orkestro palyda padainavo Jakubėno populiarią dainą "Gėlės iš šieno", o baritonas Algirdas Brazis — "Laisvųjų dainą". Abu solistai savo įnašus atliko šiam koncertui tinkamoje meninėje aukštumoje ir buvo įdomiu programos paįvairinimu.

Simfoninės šio minėjimo dalies meninį iškilumą gal dar daugiau pabrėžė po pertraukos su trejetą šokių pasirodžiusios Neo-Lithuania ir Vilties tautinių šokių grupės ir Aldonos Valeišaitės išraiškos šokio mokinės, atlikę taip pat Jakubėno "Mažojo Velniuko Šokį". Šie mūsų minėjimų įprastiniam lygiui artimesni pasirodymai šį kartą didžiulėje scenoje pasirodė meniniai žymiai menkesni ir neišbaigti.

Muzikinė dalis baigta orkestro sklandžiai pagrotais amerikiečio kompozitoriaus Morton Gould or-kestruotų populiarių patriotinių melodinių "Battle Hymn of the Repub-lic" ir "American Salute" simfoniniais aranžementais.
Algis Šimkus
1976.IV.28