Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GULBĖS GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
7 paveikslų Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės drama


Veikėjai:
 
1. Žygimantas — Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius,
2. Bonna — Žygimanto motina,
3. Barbora — Žygimanto mylimoji ir antroji žmona,
4. Radvilienė — Barboros motina,
5. Radvila Rudasis — Barboros brolis,
6. Radvila Juodasis — Barboros pusbrolis,
7. Diana Kęsgailaitė — Barboros pusseserė,
8. Butautienė — Barboros tarnaitė,
9. Kotryna — Žygimanto III-ji žmona,
10. Dzieržgovskis — Gniezno arkivyskupas — primas,
11. Maciejevskis — Krokuvos vyskupas, kancleris,
12. Tarnovskis — Lenkijos vyriausias etmonas,
13. Kmita — Krokuvos vaivada,
14. Tenčinskis — Sandomiro vaivada,
15. Gurka — Poznanės kaštelionas,
16. Boratinskis — Seimo delegatas,
17. Senato maršalas,
18. Arabų Dama — burtininkė,
19. Tvardauskas — astrologas,
20. Tėvas Steponas — pranciškonų vienuolis,
21. Brolis Augustinas — domininkonų vienuolis,
22. Gydytojas,
Senatoriai, delegatai, dvasiškiai, tarnai, šaukliai.

Veiksmas vyksta XVI amž. Vilniuj, Dubingiuose, Petrahave ir Krokuvoj.
 

I. NAŠLIŲ DALIA

 
Barboros salionas Radvilų palociuose Vilniuje. Uždangai pakilus, Radvila Juodasis sėdi, o Radvila Rudasis vaikščioja po kambarį.

1.

TARNAS (įėjęs). Jūsų prakilnybe, aš visur išjieškojau, bet kunigaikštienės niekur neradau.

RADV. RUDASIS. Ar abiejų tu jieškojai?

TARNAS. Taip; kaip buvote įsakę. Visus palocius išlandžiojau, bet neradau.

RADV. RUDASIS. Kremblius pagaliau! Tai kur gi jos galėjo dingti?

TARNAS. Nežinau, jūsų prakilnybe.

RADV. RUDASIS. Eik pažiūrėti į sodą. Gal ten kur klaidžioja.

TARNAS. Juk dabar žiemą kunigaikšti. Ir tiek daug sniego.

RADV. RUDASIS. Vistiek pažiūrėk. Niekada juk nežinosi, ką jaunoji kunigaikštienė gali susigalvoti.

TARNAS. Klausau, jūsų prakilnybe. (Išeina.)

RADV. RUDASIS. Galas! Aš pradedu mūsų Barboros visai nesuprasti. Čia viena klajoja, čia tarnaites susikvietusi dainuoja. O aną dieną ir sako: „Duok man vyriškus drabužius. Noriu, girdi, viena po laukus pajodinėti.“ Įsivaizduok, Myka, viena be palydovo, o pati nė pasėdėti ant arklio nemoka. Arba dabar vėl dingo, ir surask, kad išmintingas.

RADV. JUODASIS. Gal ji pasislėpė nuo vizito? Pats žinai, kad ji žmonių vengia; ypač karalaičio.

RADV. RUDASIS. Ir čia jos fantazija ir kaprizai. Argi karalaitis kaltas, kad ji perdaug nelaimingą našlę vaidina?

RADV. JUODASIS. O kaip tau pačiam, broli, atrodo tas karalaičio vizitas? Koks tikslas?

RADV. RUDASIS. Kremblius žino! Statė palocius, prisivežė lenkų pataikūnų, rinko knygas ir paveikslus, o dabar moterų kolekcijai galbūt mūsų Barboros prireikė.
 
RADV. JUODASIS. Jei šitaip tu manai, tai būtų geriau, kad juodu nė nesusitiktų.

RADV. RUDASIS. Kodėl?

RADV. JUODASIS. Pavojinga ... Man atrodo, kad mūsų sesuo karalaičiui nėra abejinga. Aš spėju, kad ji kašteliono Gurkos piršlybas atidėjo kaip tik dėl savo senų sentimentų.

RADV. RUDASIS. Kita vertus, ir neblogai. Jis — našlys ir ji — našlė. Ir mums tada būtų lengviau karalaitį arčiau savo šeimos laikyti.

RADV. JUODASIS. Keista. Argi tu sutiktum, kad tavo sesuo taptų karalaičio meiluže?

RADV. RUDASIS. O, kremblius! Aš — priešingai...

RADV. JUODASIS. Tai nori ją karaliene padaryti?

RADV. RUDASIS. Kodėl ne?... Aplinkybės palankios. Jis — vienišas, o ji dar jauna ir graži.

RADV. JUODASIS. Deja, nei Lenkijos senato, nei karalienės Bonnos pažiūros nepasikeitė.

RADV. RUDASIS. Pasiseks, ar nepasiseks, bet mėginti vadžias paimti į saują apsimoka.

RADV. JUODASIS. Net sesers garbės kaina?

RADV. RUDASIS. O! dėl garbės nebijok. Aš pasirūpinsiu. (Įeina Radvilienė su Barbora).

 

2.

BARBORA. O! Myka Juodasis!...

RADV. JUODASIS (atsistodamas). Nelaukėt?

RADVILIENĖ (sėda). A! truputį pavargau.

RADV. RUDASIS. Kur gi judvi buvote dingusios?

BARBORA. Dabar labai gražu. Žemė tokiu minkštu sniegu padengta, kad tik klajok ir grožėkis. Gaila tik, kad mama pavargo.

RADV. JUODASIS. Išėjot, mielos ponios, ir užmiršot, kad šiandien jūsų vardo diena. Leiskite jus pasveikinti, kunigaikštiene, ir palinkėti sveikatos.

RADVILIENE. Jūs mums visada malonus, Mykalojau. Dėkų.

RADV. JUODASIS. Ir tau, sesutė, noriu palinkėti, kad greičiau baigtųsi našlystės dienos.
 
BARBORA (ištiesdama jam ranką). Dėkų, Myka, nors tie linkėjimai...

RADV. JUODASIS. O čia atminimui toks menkniekis. (Paduoda jai dėželytę).

BARBORA. Jei man, tai galima turbūt ir pažiūrėti. (Atidariusi dėžutę). O! kokie gražūs auskarai!... Pažiūrėkit, mama, koks tas Mykos menkniekis. Juk be galo puikūs.

RADVILIENĖ. Žinai, Mykalojus! Jam visos Paryžiaus ir Venecijos grožybės — ne paslaptis.

BARBORA (paduodama ranką). Myka, dar kartą tau dėkų. Labai...

RADV. JUODASIS. Bet tai dar ne visa, sesute. Girdėjau, šiandieną net pats karalaitis Žygimantas atvyksta tave aplankyti.

BARBORA. Karalaitis?!...

RADV. RUDASIS. Norėjau tau anksčiau pranešti. Tarnai net visus palocius išjieškojo, bet tavęs nerado. BARBORA. Tu, rodos, žinai, kad aš vardadienio nešvenčiu ir svečių nepriimu.

RADV. RUDASIS. Žinoti, tai žinau. Bet negi aš galėjau karalaičiui Žygimantui atsakyti?

BARBORA. Leisk, Myka, ir man savo valią turėti. (Sėda ir paima auskarų dėžutę žiūrėti).

RADV. RUDASIS. Galas, .tie tavo kaprizai! Argi tu nesupranti, kad karalaitis tau ir mūsų namams daro garbę?

RADVILIENĖ. Be abejonės — garbę. Tačiau Barbora, sūnau, taip pat gali turėti savo sumetimų.

BARBORA. Ir šituos namus karalaitis, rodos, ne pirmą kartą lanko. Bet lig šiol aš jam nerūpėjau.

RADV. RUDASIS. A, kremblius! Juk tai grynas melas. Jis visada apie tave teiraudavosi. Tik tu vis pūties — nė karto nemalonėj ai pasirodyti.

RADVILIENĖ. Tu žinai, sūnau, kad Barbora gedulą nešiojo.

RADV. RUDASIS. Man atrodo, pasveikinti ir pasikalbėti su žmogum joks gedulas nedraudžia. Nebent kaprizai ... (Įeina tarnas).

 

3.

TARNAS. Leiskite pranešti, kunigaikšti. Atvyksta jo didenybė karalius Žygimantas Augustas jaunasis.

BARBORA (sukrutus! stoja). Motina, ir tu, Myka, eikite priimti. Tik prašau, neveskite jo pas mane.

RADV. RUDASIS. Galas! Tai tu pati ateik.

RADVILIENĖ. Tokio svečio vistiek negalima įžeisti. Pasiruošk, dukra. O mudu, sūnau, eiva. (Paėmusi parankiui Radvilą Rudąjį išeina).

RADV. JUODASIS. Kodėl tu taip susijaudinai, sesute?

BARBORA. Tu, Myka, taip pat prie šitos politikos esi prisidėjęs?

RADV: JUODASIS. Tu pati matei, kad, tylėdamas, beveik tavo pusę palaikiau.

BARBORA. Turbūt brolis Myka nutarė dar kartą mane paaukoti šeimos interesams, kaip karaliaus favorite. Juk taip?

RADV. JUODASIS. O ne, sesute! Nemanau. Kitaip aš pirmas prieš tai pakeičiau balsą.

BARBORA. Bet koks galėtų būti to vizito, tikslas?

RADV. JUODASIS. Gal seną pažintį atnaujinti, o gal tik paprastas mandagumo gestas.

BARBORA. Ar jam gali rūpėti, kad mano jaunystė ir gyvenimas negrįžtamai palaidotas? (Sėda).

RADV. JUODASIS. Kai tu šitaip kalbi, sesuo, aš jaučiu lyg sąžinės priekaištą (Sėda priešais Barborą).

BARBORA. Tiesa, ir tu man patarei tekėti už Goštauto. Tu tada galėjai, bet nepadarei jokių pastangų pas karalaitį man išgelbėti.

RADV. JUODASIS. Kas galėjo žinoti, kad tu taip anksti liksi našle? Tavo brolis ir dabar mano, kad tu dar gali pradėti gyvenimą iš naujo. Net su jaunuoju karaliumi.
 
BARBORA. A, buvo laikas, Myka į Pirmasis susitikimas su karalaičiu man buvo lyg prasiskleidžiančios lelijos sapnas. Aš apie jį ir tesvajojau. Man atrodė, kad jokia moteris negali būti visai laiminga, nebūdama karaliene. Ir aš vaizdavausi, kad tik aš savo grožiu tegaliu patraukti visų širdis ir atnešti gerovę visam kraštui... Aš turėjau būti mylimiausia karaliene. Bet deja... (Ji stoja). Kada mano mėginimai sukurti laimę du kartu sugriuvo, man tik belieka saugotis, kad nepabustų senos iliuzijos. (Ji eina prie veidrodžio).

RADV. JUODASIS (atsistodamas). Suprantu tavo nusivylimus, sesuo. Bet gyventi šitokioj vienuoliškoj rezignacijoj dar peranksti. Kitos tavo amžiuje gyvenimą tik pradeda. (Priėjęs prie jos). Argi tu negraži? Įsitikink. Tu net labai graži.

BARBORA (atsigręždama). Tai tu, Myka, man patari susidraugauti su karalaičiu?

RADV. JUODASIS. Aš visada maniau, kad galutinai apsispręsti — jau tavo pačios reikalas. Ir kai tu atsakei savo ranką kaštelionui Gurkai, aš neprieštaravau, nors man atrodo, kad tu dar galėtum laimę suteikti net pačiam karaliui.

BARBORA. O aš, — kaip peteliškė. Skaudžiai nusvilusi sparnus, aš vis dar prisimenu Arabų Damos juodas pranašystes. (Įeina tarnas).

 

4.

TARNAS. Ponia kunigaikštiene, jo didenybė Karalius Žygimantas.

BARBORA (sumišusi). A! Kaip tu drįsti kviesti, manęs neatsiklausęs?

TARNAS (įleisdamas Žygimantą, lydimą kito tarno su dėže). Man taip įsakyta, kunigaikštienė.

ŽYGIMANTAS. Prašau man atleisti, jūsų prakilnybe, kad drįstu įsibrauti. Tačiau draugiškumas verčia mane pasveikinti jus, kunigaikštiene, jūsų džiaugsmingos vardo dienos proga. (Tarnas, nusilenkęs, padeda dėžutę ant stalo ir išeina drauge su namiškiu tarnu).

BARBORA. Perdaug man garbės, jūsų didenybe. Ir prašau man atleisti: aš visai nepasiruošus tokį aukštą svečią priimti.

ŽYGIMANTAS. Aš žinau, kad jūs nieko nepriimate, kunigaikštiene. Tačiau jūsų brolis man davė suprasti, kad man, senam Radvilų draugui ir dar našliui, padarysite išimtį.

BARBORA. Iš tikrųjų, jūsų didenybė taip netikėtai, kad aš nebetenku ginklų; ypač kai jūsų argumentai net su dovanomis...

ŽYGIMANTAS. O, Kunigaikštiene. Tai tik menkas ženklas to draugiškumo, kurį nusipelno Radvilų šeima su mano mielu maršalka priešaky. (Paduoda ranką Radvilai Juodajam). Na, o kaip su jūsų katekizmais, bičiuli?

RADV. JUOASIS. Nors jūsų didenybė šaiposi iš mūsų pastangų, bet aš galiu pranešti tikrą dalyką. Kunigas Mažvydas katekizmą ir giesmyną Karaliaučiuj jau spausdina.

ŽYGIMANTAS. Gaila, per vėlai gimėte, bičiuli. Prieš pusantro tūkstančio metų jūs būtumėt buvęs puikus apaštalas.

RADV. JUODASIS. O! aš ir dabar dar nenustoju vilties, jus atversti, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Išeitų, kad aš didelis nusidėjėlis!... Mieloji kunigaikštiene, ką jūs į tai pasakysit?

BARBORA. Per drąsu man spręsti, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. Kodėl, kunigaikštiene?

BARBORA. Juk aš — ne kunigas, jūsų didenybe, ir čia ne išpažintis.

ŽYGIMANTAS. O!... Prieš kilnias damas, ypač prieš jus, kunigaikštiene, išpažintis — man tik viena pramoga.
 
RADV. JUODASIS (nusijuokęs). Kada karališkoji didenybė į tokius popiežiškus reikalus krypsta, nebedrįstu trukdyti ir prašau atleidžiamas. (Nusilenkęs, jis eina durų link).

BARBORA. Mykalojau, būk toks malonus ir paprašyk man čia motiną.

ŽYGIMANTAS. O man prašom pakviesti ponios kunigaikštienės auklę. Jei būtų mirusi, tai nors jos tarnaitę.

RADV. JUODASIS (garsiai juokdamasis). Klausau, mano karaliau. (Išeina).

BARBORA. Kodėl jūs šitaip iš manęs juokiatės, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Kodėl juokiuos? ... O man būtų įdomu išgirsti, kunigaikštiene, kodėl jūs kviečiate kitus, kada aš atvykau tik jūsų aplankyti.

BARBORA. Prašau man atleisti, karaliau. Aš — tokia vieniša. Aš esu atpratusi svečius priimti. Štai užmiršau net paprašyti jūsų didenybę prisėsti. (Sėda).

ŽYGIMANTAS. Ir kodėl jūs tokia užsidariusi, kunigaikštiene? ... Net atrodo, kad manęs tyčiom vengiat, lyg kad būčiau jūsų priešas. (Sėda).

BARBORA. Aš visai jūsų didenybės nevengiu.

ŽYGIMANTAS. Ar aš galiu tuo tikėti, kunigaikštiene? (Negavęs atsakymo). Aš kelis kartus jūsų palociuose svečiavausi pas jūsų brolį, o jūs nė karto nepasirodėt. BARBORA. Tiesa. Bet aš turėjau gedulą, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Man lyg atrodo, kad jūsų gedulas jau seniai pasibaigė. Ar ne tiesa?

BARBORA. Deja, mano našlės gyvenimas tik prasidėjo, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Ir aš turiu gedulą. Ir aš esu našlys. Senas, vos nežilas našlys. Ar netiesa? Bet aš žinau, kad gyvenimas turi savo teisių. Ir nereikia vengti žmonių, kurie linki tik gero.

BARBORA. Tai nevisai tiesa, karaliau. Kai aš vėl sugrįžau pas savo motiną, aš jūsų didenybę net kelius kartus mačiau katedroje. O kitokie atvejai beginklę našlę tik apkalboms ir pajuokai pastato.

ŽYGIMANTAS. O aš to visai nepaisau. Aš puošiu savo palocaus, ruošiu puotas, medžiokles, vykstu į svečius ... Ir tegu dilina liežuvius ir tegu šaiposi, kam patinka.

BARBORA. Ar dėl to jūsų didenybė laimingesnis?

ŽYGIMANTAS. Aišku. Ypač kad negalima amžinai liūdėti. Kas mirė, to nebeprikelsi, o gyvenimas eina savo keliu.

BARBORA. Jums, karaliau, galbūt. Jūs turite gyvenimo prasmę. Jums prieš akis visa karališka valdžia ir didybė.

ŽYGIMANTAS. A, ta valdžia! Ji manęs visai nedomina.

BARBORA. Nedomina?

ŽYGIMANTAS. O kas ten įdomaus, kunigaikštiene? Tik rūpesčiai ir formalumai.

BARBORA. Argi jums negražu būti karalium? Globoti tautas ir valstybei duoti kryptį?

ŽYGIMANTAS. Bet kokią krypti aš galiu duoti toms didikų rungtynėms dėl garbės ir vietų? Tas visas nesantaikas ir kivirčus aš mielai iškeisčiau už vieną žavingos moters šypsnį.

BARBORA. Ir šito, rodos, niekas jums nešykšti.

ŽYGIMANTAS. Galbūt. Bet tuos pataikavimo šypsnius, kunigaikštiene, aš dar gerai atskiriu nuo tikrųjų... Štai kad ir jūs. Aš norėjau bent jūsų vardo dienoje jums padaryti malonumą, o jūs į mano dovanas nesiteikėte net pažvelgti.

BARBORA. Aš jums labai dėkinga, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Bet jūs kalbate su manim taip rimtai ir šaltai, kaip vyskupas per laidotuves. Ar ne tiesa?
 
BARBORA, (šyptelėjusi). A, karaliau! Juk pataikavimo šypsnių, jūs sakėte, nevertinat taip pat, kaip aš.

ŽYGIMANTAS. Bet jūs — jauna ir žavi. Perdaug dar žavi vienuolynui.

BARBORA (atsistodama). Karaliau! Aš nebesu naivi mergaitė, kurią galėtų suvilioti jūsų didenybės komplementai.

ŽYGIMANTAS (nusijuokdamas). O! tai man patinka. Tik aš būčiau perdaug neprotingas, kunigaikštiene, jei šitaip mėginčiau jus sau palenkti.

BARBORA. Jūsų didenybė juokiasi... O aš ... rimtai galvojų apie vienatvę vienuolyne.

ŽYGIMANTAS (atsistodamas). Ne, kunigaikštiene. Prašom patikėti — aš nesijuokiu. Tik pasakiau jums savo įspūdį.

BARBORA. Vienišai našlei paguosti? taip?

ŽYGIMANTAS. Prašau man atleisti, mieloji kunigaikštiene. Aš ką tik prisiminiau savo pirmąjį susitikimą su jumis Krokuvoje. Tada jūs man padarėte didelį įspūdį. (Barborai padarius protesto gestą). Leiskit man pasakyti, kunigaikštiene. Tas liūdesys, kuris dabar dengia jūsų žvilgsnį ir veidą, taip maloniai sumišęs su gracija, jus padaro dar žavesnę negu tada. Daug žavesnę ...

BARBORA. Bet kam jūs visa tai sakote, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Kodėl? Man malonu. Kai aš jus kartais pastebėdavau katedroje juodais našlės drabužiais, tokią susimąsčiusią ir liūdną, aš tuojau jus prisimindavau tokią, kaip per pirmąjį mūsų susitikimą. Tai buvo žavus momentas. Kažin kas svaiginančiai gracingo. Ar ne tiesa?

BARBORA. Deja. Aš tada buvau tik kvaila mergaitė, trapiom iliuzijom gyvenanti. (Ji sėda).

ŽYGIMANTAS. Ne, kunigaikštiene. Jūs tada buvote tokia spontaniška, atvira širdis. (Prisėsdamas). Net etiketo konvenansai nepajėgdavo užslopinti jūsų dieviško šypsnio.

BARBORA (susijuokusi). A, tiesa. Ar žinote, karaliau, kad aš vieną kartą su jumis net.šokau baliuje?

ŽYGIMANTAS. Iš tikrųjų? Bet kur gi tai buvo, kunigaikštiene?

BARBORA. Įspėkit.

ŽYGIMANTAS. Man labai įdomu. Bet aš niekaip nedaliu prisiminti.

BARBORA. Labai nepaprastai, karaliau. Sapne.

ŽYGIMANTAS (šyptelėjęs). A! sapne ...

BARBORA. Deja, už tuos svajotojos sapnus gyvenimas mane skaudžiai nubaudė.

ŽYGIMANTAS. Tai leiskite man savo palankumu praskaidrinti jūsų dienas. Tikėkite, kunigaikštiene, gyvenimas — gražus. Jis nėra toksai fatališkai niūrus ir kietas, kaip jį vaizduoja tie mielieji mūsų naujatikiai kalvinistai.

BARBORA (patylėjusi). O jūs, karaliau, — leiskite paklausti — ar labai mylėjote savo žmona? princesę Elžbietą?

ŽYGIMANTAS. Nežinau. Bet kai princesė mirė, aš pajutau, kad jai kartais būdavau neteisingas. Jos mirtis man padarė nemažą įspūdį. Aš pajutau tam tikrą tuštumą. Jūs turbūt ją geriau pažįstate.

BARBORA. Tai kodėl ją vedėte karaliau, jei nemylėjote?

ŽYGIMANTAS. Kodėl? Tą patį klausimą ir jums galėčiau užduoti. Bet kas iš to?

BARBORA. Aš buvau priversta, karaliau.

ŽYGIMANTAS (karčiai). O man priverstinai patarė.

BARBORA. Kas gi karalių gali priversti, jei ne jis pats?

 

ŽYGIMANTAS.. Deja, Lenkijos karalius turi mažiau laisvių negu paprastas bajoras. Ir tai kaip tik mane erzina ir provokuoja. (Įeina R. Rudasis).
 
5.

RADV. RUDASIS. Atleiskit man, jūsų didenybe. Aš drįstu sutrukdyti vienu reikalu.

ŽYGIMANTAS. Prašom, sakyte.

RADV: RUDASIS. Blogai, jūsų didenybe. Tų plikakaušių pranciškonų sukurstyta gauja užpuolė ir sumušė vokiečių evangelikus. Įsivaizduokit, jų maldos namuose. Per patį Šventosios Biblijos aiškinimą.

ŽYGIMANTAS. Kodėl jūs man tai pasakojate, kunigaikšti?

RADV. RUDASIS. Karaliau! Šitokios niekšybės ir išniekinimai šaukiasi keršto!

ŽYGIMANTAS. Apie tai reikia pranešti mano maršalkai, jūsų pusbroliui.

RADV. RUDASIS. Jam jau pranešta, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. Tai jis tą reikalą ir sutvarkys.

RADV. RUDASIS. Galbūt ir sutvarkys. Bet klausimas čia daug platesnis. Tuos popiežiaus bernų vienuolynus, jūsų didenybe, reiktų uždaryti ir konfiskuoti turtus. Tada tai būtų tvarka.

ŽYGIMANTAS. Kaip jūs lengvai sprendžiate, kunigaikšti.

RADV. RUDASIS. Kad klausimas aiškus.

ŽYGIMANTAS. O man visai neaiškus. Aš nežinau ne kas kaltas. O jei nubausčiau nekaltus, aš būčiau panašus į tuos mušeikas.

RADV. RUDASIS. Galas! Juk tos rudosios blakės kursto. Užnuodija gryno gryno tikėjimo orą.

ŽYGIMANTAS. Palaukite, kunigaikšti. Mano maršalką viską ištirs. Manau, kad ir tie jūsų naujatikiai nebus be kaltės.

RADV. RUDASIS. Aš nesuprantu, jūsų didenybe, kodėl jūs jieškote kaltės Evangelijos sekėjuose ir visada užtariate anuos popiežiaus apgavikus.

ŽYGIMANTAS (atsistodamas). Netiesa, kunigaikšti.. Argi nuo tada, kai pradėjau Lietuvą valdyti, visos muštynės Vilniuj nesumažėjo? Ar naujatikiai neturi tikėjimo laisvės?

RADV. RUDASIS. Bet vis dėlto jie užpuolami, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Aš esu jiems suteikęs visas teises. Jie gali užimti valstybėje visas vietas. Nuskriausti, jie gali kreiptis į mano teismą, kad skriaudikus ir piktadarius nubaustų. Ar Šito jums dar neužtenka?

BARBORA. Matai, Mykalojau. Jo didenybė tiesą sako.

RADV. RUDASIS. Be abejo, karaliau, Liuterio ir Kalvino pasekėjams jūs daug padarėte. Tačiau šiandien maldos namai tapo išniekinti, žmonės sumušti...

ŽYGIMANTAS. Mušeikų visada buvo ir bus. Bet dėl to, kad jūs esate mano bičiuliai, aš neturiu teisės nuskriausti kitaip tikinčių. Ar ne tiesa, kunigaikštiene?

BARBORA. Tikra tiesa, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. Supraskit mane, kunigaikšti. Aš čia esu savo tėvo vietininkas ir turiu būti lygiai, teisingas visiems — ir katalikams ir evangelikams.

RADV. RUDASIS. Galas! Gal aš nemokėjau gerai pasakyti. Arba jūsų didenybe ne taip mane supratot. Vis dėlto šį klausimą aš norėčiau kada nors plačiau aptarti.

ŽYGIMANTAS. Jai tai jums įdomu, prašom.

RADV. RUDASIS. Ar jūsų didenybė dar prieš Kalėdas nemalonėtumėt su manim pamedžioti. Pavyzdžiui, kad ir Dubingiuose- Tada gal atsirastų laiko ir pasikalbėti?

ŽYGIMANTAS. Abejoju, kad lig Kalėdų būčiau laisvas...

RADV. RUDASIS. Tada gal kitą kartą. O dabar, kaip jūsų didenybės taurininkas, prašyčiau prie stalo. Motinos ir sesers vardinių proga pagal lietuvišką paprotį reikia juk pasivaišinti.

ŽYGIMANTAS. Aš dar keletą žodžių su kunigaikštiene ir ateisiu.

RADV. RUDASIS. Tada mes lauksime, jūsų didenybe. (Išeina).

ŽYGIMANTAS (sėsdamas). A! Jūs matote,, kunigaikštiene, kokie saldūs tie valdžios malonumai. Ir šitaip kas dieną. O dar tie visi formalumai žmogų gali mašina paversti.

BARBORA. Argi negeriau, karaliau, tą valstybės mašiną sukti, negu joj sukamu rateliu būti?

ŽYGIMANTAS. Be abejo.

BARBORA. Ir už tai jus i ateity istorija minės, kaip didelį karalių.

ŽYGIMANTAS. Ar mano mumijai arba paauksuotai statulai nėra vis tiek, ką apie mane žmonės kalbės? O aš noriu dabar gyventi, būti žmogum. Tačiau niekas manęs nenori suprasti ir padėti. Net jūs, kunigaikštiene. Ir už ką? Ar tik už tai aš turiu būti nubaustas, kad gimiau karališkoj šeimoj?

BARBORA. Bet kuo gi aš, silpna moteris, galėčiau
jums padėti?

ŽYGIMANTAS. Bent draugiškai nusišypsoti.

BARBORA (nusijuokus). O! Tik ne pagal įsakymą, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Aš kalbu rimtai, kunigaikštiene, ir jus prašau būti mano minčių drauge.

BARBORA (rimta, stoja). Jūsų drauge?

ŽYGIMANTAS (stoja). Taip, kunigaikštiene... Žinoma, jeigu jūs nelinkite, kad aš iš desperacijos tapčiau nevykusiu poetu... arba moterų vienuolyno viršininku.

BARBORA (patylėjusi). Kodėl... kodėl jūs,, karaliau, nepagalvojote apie mane tada, kada aš buvau jauna, kada svajonių kupina širdis jums pynė nepaliestų jausmų vainiką?

ŽYGIMANTAS. Aš rimtai galvojau, kunigaikštiene. Bet jūs tada jau buvote sužadėta su kunigaikščiu Goštautu.

BARBORA (pamažu nueidama prie lango). O dabar mano gyvenimas palaužtas, ir iliuzijos pavojingos. Dabar mano širdis išblėsusi ir šalta, kaip žiemą mūsų mirusi žemė — štai po sniegais ir ledais.

ŽYGIMANTAS. Argi pavasaris nebesugrįš, kunigaikštiene? Sniegai nutirps, tikėkite, ir žemė vėl suklestės žiedais. Vėl švilpaus špokai ir krykštaus kregždės; ar ne tiesa?

BARBORA. Jums, karaliau, taip. Jūs vesite vėl kokią garsią imperatoriaus giminaitę. Jūs būsit gerbiamas ir mylimas visoj karališkoj gražybėj. O aš... Man visada reikia prisiminti Arabų Damos piktas pranašystes.

ŽYGIMANTAS. Spjaukit į jas, kunigaikštiene. Ar verta paisyt? Ir man ji, kaip koks orakulas, ateitį vaizdavo tamsią. Bet iš tikrųjų, ji — mano motinos šnipė ir burtuose nedaug teišmano.

BARBORA. O man jos tamsūs spėjimai pildosi. Aš dažnai su baime mąstau apie tai ir statau klausimą ... ar moteris gali būti vyriškio drauge, netapdama žmona arba ... meiluže.

ŽYGIMANTAS. Klausimas įdomus. Tik man atrodo, kad meilužė dažnai būna kur kas labiau mylima negu žmona.

BARBORA. Kad būtų paniekinta ir pamesta, kaip nunešiotas skuduras? Nejaugi ir mane į šitą kelią, karaliau, norėtumėt nukreipti?
 
ŽYGIMANTAS. O ne, kunigaikštiene. Aš jums sakiau. Jūs dar galite gyvenimą iš naujo kurti.

BARBORA. Bet kaip, karaliau, ir su kuo? Ar su kitu kokiu seniu Goštautu?

ŽYGIMANTAS. A, kunigaikštiene. Nereikia nieko iš anksto nuspręsti. Gyvenkite taip, kaip visi, šviesiai, su atvira širdimi. Ir leiskit man bent retkarčiais jus aplankyti. Ir jūs pati su broliu ar motina atvykit pas mane... bent mano naujųjų palocių pažiūrėti. Turiu biblioteką, puikią, gražių paveikslų. Kiek atsimenu iš jūsų vizito Krokuvoj, jūs, rodos, mėgstate meno kūrinius. (Negavęs atsakymo). O jei aš pakviesčiau į balių, ar jūs. atvyktumėt, kunigaikštiene? ... Juk gražu balius. Ar ne tiesa? ... Arba jei norit, galiu jums ir maskaradą suruošti. Tai dar įdomiau.

BARBORA. Bajorai jau ir taip jus apkalba, karaliau. O pikti gandai greitai sklinda.

ŽYGIMANTAS. Kad būtų lengviau žmonių akių išvengti, per upelį, kuris skiria... mano ir jūsų. sodus, aš pastatydinsiu tiltelį. Tada ir aš be ceremonijų galėsiu į jūsų rūmus atvykti.

BARBORA. Tiesa, karaliau. Jūs mėgstate žirgus. Ar jūs sutiktumėt mane išmokyti jodinėti? Iš pradžios, be abejo, reiktų kas dieną.

ŽYGIMANTAS. O, kunigaikštiene! Ar šitokiam vyriškam menui jūs — ne perdaug švelni ir gracinga?

BARBORA. Matote, karaliau. Ir jūs bijote apkalbų.

ŽYGIMANTAS. O ne, kunigaikštiene. Tik jums ne žirgais jodinėti, bet su gulbėmis plaukioti. (Įeina Radvilienė).

 

6.

RADVILIENĖ. Jūsų didenybė suteikėte nemaža garbės mus aplankydamas pasveikinti. Leiskite mums jus pagerbti. Bent prie stalo.

ŽYGIMANTAS. Dėkų, kunigaikštiene. Jūsų sūnus jau kvietė.

RADVILIENĖ. Tai prašom, jūsų didenybe. Ir tu, dukra...

BARBORA. Prašau, man atleisti, mama, ir sutikti, jei aš čia pas save pasiliksiu.

RADVILIENE. Dukra, juk šiuo atsilankymu jo didenybė tau suteikė garbę.
 
ŽYGIMANTAS (šaltas). Jei kunigaikštinei mūsų draugija nemaloni, mes neturime jos varžyti, ponia.

BARBORA. O ne, jūsų didenybe. Bet aš turiu mažytę sąlygą. Jei jūs su savo gulbėmis, karaliau, man parvešite tą neištikimąjį riterį,  kuris sapne buvo Žadėjęs manęs niekam neatiduoti, aš mielai...

ŽYGIMANTAS. O kas tas neištikimasis, kunigaikštiene?

BARBORA. Kol jūsų didenybė įspėsite ... aš čia šiek tiek susitvarkysiu ir ateisiu.

ŽYGIMANTAS. O, tai kas kita! (Į Radvilienę). Prašyčiau jus, kunigaikštiene, leisti man pasiūlyti jums savo ranką.

RADVILIENĖ. Mielai, jūsų didenybe. (Parankiu su Žygimantų išeina).

BARBORA (likusi viena, atidaro tą dėžutę, kuria atnešė Žygimanto tarnas, pažiūri, paskui eina prie veidrodžio, mėgina tvarkyti sau plaukus ir atsisukusi sėda). Nejaugi aš tam einu, kad išsipildytų arabų burtininkės žodžiai? (Patylėjusi vėl stoja). Juk ne. Ne! (Eina greitai į duris priešinga kryptimi negu išėjo Žygimantas ir prie durų vėl sustoja). A, Viešpatie! kas čia darosi su manim? Ko taip blaškosi ta mano širdis? (Patylėjusi ir susitelkusi). Viešpatie, mano Dieve! neapleisk manęs silpnos. Nušviesk man mano kelią! ... Juk Tu, Viešpatie, sukūrei gražųjį pasaulį. Jį parodei man ant savo šventojo delno ir leidai mano širdžiai plakti jo grožybėms. Jau du kartu aš mėginau jame surasti savo dalią ir abu kartu skaudžiai apsivyliau. Štai dabar ir vėl aš kryžkelėj. Vėl many įsižiebia užgesusios iliuzijos ir aš noriu pasukti į kelią širdies, kuriai Tu esi pasakęs: mylėk. O ji vėl nori sekti tą vienišą karalaitį ir jam padėti. (Tyla). Mano Dieve, jei Tavo malonė leistų man pasiekti karališkąjį sostą, aš padaryčiau visa, kad Lietuva liktų šalia atskalos, į, kurią kreipia kraštą mano neištikimieji broliai. Prašau Tavęs, Visagali, padėk man silpnai ir sustiprink, kad įvykdyčiau savo ketinimus. Bet jei jie nesutampa su Tavo valia, įspėk ir leisk man atsispirti toms žavioms iliuzijoms. Jei suklysčiau ir savo pažadų netesėčiau, bausk mane. Aš kantriai priimsiu Tavo smūgius už savo nuodėmes ir kaltes tų, kuriuos aš myliu. Kadangi aš nebeturiu tėvo, Tu, Išganytojau, būk mano tėvu ir ištiesk man, savo ranką naujuose pavojuose. (Išeina ten, kur išėjo Žygimantas).

UŽDANGA.
 

II. SLAPTOS VESTUVĖS

 
Vakaras Radvilų sodo pakrašty. Kairėj renesanso stiliaus paviljonas. Dešinėj neaukšta geležinė tvorelė su varteliais, o už jų matyti tiltelio atramos.

 

1.

RADV. RUDASIS (iš kairės ateina su Radvila Juoduoju). Tai šitame paviljone, rodos, jie dažniausia susitinka.

RADV. JUODASIS. A, Myka. Nemalonus reikalas.

RADV. RUDASIS. Bet proga labai gera. Mes jį pagaliau turėsim savo saujoj.

RADV. JUODASIS. O jeigu jiedu yra susitarę susitikti rūmuose?

RADV. RUDASIS. Karalius vis tiek pro čia eis, ir mes galėsime pasekta.

RADV. JUODASIS. Jei šitaip kas mane sekiotų, ir dar bičiulis, aš labai užsigaučiau.
 
RADV. RUDASIS. A, kremblius! Tai tegu apsisprendžia ir veda.

RADV. JUODASIS. Apsisprendžia... Jei tu būtum karalaičio vietoj, tu gal taip pat svyruotum.

RADV. RUDASIS. Bet aš negaliu leisti, kad sesuo vietoj karalienės vainiko iš jo susilauktų garnio dovanų.

RADV. JUODASIS (žvilgterėjęs į kairę). Tyliau, Myka. Man rodosi, kad ji ateina.

RADV. RUDASIS. Tikrai ji. Su pussesere- Eiva čia ir palauksime. (Eina gilyn i kairę už paviljono, o paskui jį Radvila Juodasis).

 

2.

BARBORA (ateina su Diana Kęsgailaite iš ten, iš kur pirma buvo pasirodę Radvilai. Pažiūrėjusi per vartelius į dešinę, ji greitai eina į paviljoną, apsižvalgo ir vėl sugrįžta). Man pasirodė lyg kažin ką mačiau, o iš tikrųjų nieko nėra.
 
DIANA. Tu visada per anksti ateini.

BARBORA. Aš nenoriu, kad karaliui tektų manęs laukti.

DIANA. O kas čia tokio? Dar įdomiau.

BARBORA. Aš negaliu, Diana. Kai artinasi susitikimo valanda, aš jaudinuos ir nerimauju.

DIANA. Tu perdaug viską imi į širdį, Barbora. Jei mane mylėtų karalius arba kitas toks šaunus riteris, aš tik džiaugčiaus ir dainuočiau.

BARBORA. A! Jeigu ties tavim nuolat kabotų Damoklo kardas! Jeigu tu mylėtum iš visos širdies ir būtum mylima, bet žinotum, kad tavo riteris anksčiau ar vėliau atiteks kitai, jaunesnei, kilmingesnei, tada ir tu būtum liūdna.

DIANA. Apie ateitį aš stengčiaus visai negalvoti.

BARBORA. Aš negaliu, aš negaliu taip, Diana.

DIANA. Bet kokia nauda save kankinta, kada gyvenimas toks gražus? Štai, kad ir šis vakaras. Tik pažiūrėk. Vakaruose visas dangus dar aukso liepsnomis tebešvyti, o ten rytuose jau mėnulio veidas šypsosi. Tik džiaukis ir gėrėkis.

BARBORA. Tiesa. Vakaras labai gražus. Bet kai pagalvoji, kad neseniai dar buvo pavasaris, toks žavus ir mielas, o dabar ir vėl ruduo... (Ji nusipurto).

DIANA. Gal tau šalta, Barbora.

BARBORA. Truputį vėsoka.

DIANA. Tai grįžkime verčiau i rūmus.

BARBORA. Bet karalaitį aš norėčiau čia sutikti.

DIANA. Gal tau apsiaustą atnešti?

BARBORA. Atnešk, Diana. (Dianai, išėjus, ji prieina prie vartelių, pasižvalgo ir grįžta). Ne. Karaliaus vis dar nėra. (Patylėjusi.) Ji sako, kad aš nemoku džiaugtis. Bet argi aš kalta, kad mano gyvenimas taip susiklostė? (Ji eina į paviljoną. Tuo tarpu gilumoje pasirodo Radvila Rudasis).

 

3.

BARBORA. Kas ten? ... Kas ten eina?

RADV. RUDASIS (prieidamas prie paviljono). Tai aš Myka.

BARBORA. O ko tau čia reikėjo?
RADV. RUDASIS. Aš taip pat noriu tave paklausti. Ko tu čia viena jieškai vakare?

BARBORA (išeidama iš paviljono). Atėjau paskutiniu vasaros vakaru pasigrožėti.

RADV. RUDASIS. Ir karalaičio palaukti, taip?

BARBORA. Myka, tu perdaug pradėjai kištis į mano asmeninius reikalus.

RADV. RUDASIS. Kremblius! Juk tu mūsų sesuo. Ir jei tavo negarbė neatsitėkštų purvais man į veidą, sakyčiau: žinokis. Bet dabar visas miestas šlykščiai kikena, kad tu — karaliaus meilužė, ir aš nebegaliu tylėti.

BARBORA. Ir tu tiki šitiems šmeižtams?... Ir dėl to visus mano žingsnius sekioji, kad aš nebeturiu teisės nė grynu oru pakvėpuoti?

RADV. RUDASIS. Ar tu mane, sesuo, kvailiu laikai, ar pati kvailą vaidini? (Negavęs atsakymo). Aš tau pasakysiu trumpai ir aiškiai: gana tos komedijos su karalaičiu!

BARBORA. Ar seniai buvo tas laikas, Myka, kada tu mane barei ir persekiojai už tai, kad aš karalaičio vengiu? Rodos neseniai?

RADV. RUDASIS. Galas! Aš tada nemaniau, kad tu taip ištiši, kaip cukrus seilėse. O dabar aš tau sakau: arba tu pareikalausi, kad karalaitis tave vestų, arba tu daugiau su juo nebesimatys!
 
BARBORA. Myka, tai mano reikalas.

RADV. RUDASIS. A, kazelėko galva! Aš kaip tik dėl tavo pačios interesų. Juk dabar vienintelė proga tau tapti karaliene.

BARBORA. Argi tai nuo manęs pareina, Myka?

RADV. RUDASIS. Jeigu karalaitis be tavęs negali nė vienos dienos praleisti, tai tu šitoj košėj taip pat šį tą gali.

BARBORA. O! jei nuo karalaičio viskas pareitų! Dabar... tu pats, Myka, žinai, kad senasis karalius ir Lenkijos senatas su tuo niekada nesutiks.

RADVILA R. Tai juos reikia priversti.

BARBORA. Priversti!... Argi tai mūsų galioj?

RADVILA R. Taip. Karalių ir senatą reikia pastatyti prieš įvykusį faktą... kad karalaitis „tave vestų, jų neatsiklausęs. Žygimantas — vienintelis sosto įpėdinis ir jau pripažintas karalium. Ir jie turės jam nusileisti. (Palaukęs). Ko tu tyli, galvą nuleidus?

BARBORA. Ne, Myka. Aš to negaliu pasakyti.

RADVILA R. Kodėl? Ar prasižioti bijai?

BARBORA. Deja, Myka, aš neturiu tiek drąsos žaisti jo ateitim.

RADVILA R. A, kremblius! Tada aš pats jam pasakysiu.

BARBORA. Ne, ne, Myka. Tik to jam nesakyk. Tai jį labai pažemintų ir įžeistų.

RADVILA R. Jo nuolatiniai slapti vizitai pas tave mus taip pat įžeidžia.

BARBORA. Aną kartą, kai tu su pusbroliu pasakėt karalaičiui, kad jo apsilankymai užtraukia negarbę man ir mūsų šeimai, jis buvo be galo priblokštas ir susi-griaužęs. Liūdnesnis negu per princesės Elžbietos laidotuves.

RADVILA R. Jeigu jis yra tiesus ir garbingas vyras, jis pats turėtų susiprasti.

BARBORA. Tikėk, Myka, jeigu jis matytų kokią išeitį, jis be jokio priminimo mane vestų. Aš esu tikra.

RADVILA R. Vestų! Bet jeigu tu dabar praleisi progą dėl jo lepšiškumo, tu kitos tokios nei danguj po -mirties neberasi.

BARBORA. Ar tų manai, kad man tai nerūpi? Aš kartais per naktis akių nesumerkiu. Ir jau kelis kartus buvau nutarusi jo atsisakyti. Bet kai vėl jį pamatau, man nebeužtenka jėgų. O jis blaškosi toks vienišas ir toks reikalingas širdies paguodos.

RADVILA R. A, seilės — visa tai.

BARBORA. Tau seilės, o man skaudu. Bet kada aš pastebėsiu, kad nebesu jam reikalinga, aš užsidarysiu į vienuolyną, ir tada viskas savaime išsispręs.

RADVILA R. Štai tau ir kazlėkai! Ir dar virti. Juk tai didžiausia kvailystė, kokią tu begalėtum padaryti.

BARBORA. Kito sielos tu visai nepajėgi suprasti, Myka.

RADVILA R. Ar tu žinai, kas atsitiktų su vienuolynu, kuris išdrįstu tave priimti? ... Aš jį uždegti liepčiau, arba tas vienuoles, kaip beždžiones, su kareivių botagais išvaikyčiau. (Grįžta apsisiautusi Diana).

 

4.

DIANA. O! Ir brolis Mykalojus čia!

RADVILA R. Ko čia stebėtis! Ir aš noriu vakaro vėsa pakvėpuoti.

DIANA (uždedama kapą ant Barboros pečių). Sveikinu! kad ir jūs pradedate domėtis grožiu.

RADVILA R. Kodėl? Aš grožio niekada neniekinau.

DIANA. O aš maniau, kad visa, kas nėra politika ir karas jums — tik seilės.
 
RADVILA R. O ką gi jūs, moterys, apie politiką išmanot?

DIANA. Nieko. Arba tik tiek, kad tai labai painūs ir nuobodūs dalykai.

RADVILA R. Jūs — perdaug išmintinga šį vakarą.

DIANA. Trupučiuką, jūsų prakilnybe.

RADVILA. Barbora, gal eisime arčiau Nėries?

BARBORA. Mudvi su Diana norėjome čia pasėdėti-Paviljone.

RADVILA R. Gerai. Tačiau tai bus paskutinį kartą, Arba — arba! (Išeina).

DIANA. Arba — arba. Ką jis tuo norėjo pasakyti, Barbora?

BARBORA. Čia ir glūdi mano nelaimė, Diana, — kad mano giminės visada reikalauja kažin ko daugiau negu aš pajėgiu. (Ji eina paviljono link).

DIANA. Tai jis tau ką nors dėl karalaičio sakė?

BARBORA. Taip, Diana. Visas Vilnius paskalomis knibždąs, kad aš be garbės karaliaus favoritė. (Ji bejėgiškai sėda ant paviljono laiptų).

DIANA. Jei netiesa, tai nėra ko jaudintis.

BARBORA. Aš to labiausiai bijojau. Ir štai, kada mano širdis pražydo tokiu žiedu, kokio ji niekada nebuvo išskleidusi, purvini liežuviai spjaudo į jį.

DIANA. A, tų apkalbų nereikia perdaug paisyti.

BARBORA (atsistodama). Moters garbė nemažiau brangi už sąžinės ramybę. Kai moteris jos nebetenka, ji praranda savo ištikimiausią ginklą.

DIANA, o jei mane kas taip mylėtų, kaip tave, aš kiekvienam pliotkininkui į liežuvį įkabinčiau skambutį, kad nuolat ir visur apie mano laimę skambintų.

BARBORA (patylėjusi). Ką tu manytum, Diana, jei aš taip užpirkčiau keletą mišių? Gal tai pagelbėtų ir senasis karalius su karaliene greičiau numirtų?

DIANA. Linkėti mirties nelabai gražu ...

BARBORA. Bet jie žudo mano laimę.

DIANA. Palauk. Ar tik ne karalaitis ten ateina?

BARBORA. Iš eisenos atrodo jis.

DIANA. Tada aš einu ir tave palieku. (Eina į kairę).

BARBORA. Tik nepabėk į palocius. Aš ilgai neužtruksiu. (Dianai išėjus, ji eina į paviljoną. Tuo tarpu dešinėj ant tiltelio pasirodo Žygimantas).

 

5.

ŽYGIMANTAS (uždaręs vartelius ir paėjėjęs porą žingsnių paviljono link). Kunigaikštiene, ar jūs čia?

BARBORA (išeidama iš paviljono). Taip, mano karaliau.

ŽYGIMANTAS (eidamas į ją). Kaip, malonu, kad jūs čia atėjote. (Bučiuoja jai ranką). Juk toks gražus šiandieną vakaras.

BARBORA. Taip. Galbūt paskutinis ... šios vasaros vakaras.

ŽYGIMANTAS. Jūs lyg liūdna, kunigaikštiene.

BARBORA. Kai baigiasi vasara ir ima gelsti medžiai, mane visada apninka kažin koks keistas liūdesys.

ŽYGIMANTAS. Jūsų balse aš tai iš karto pastebėjau.

BARBORA. Tiesa, ar girdėjote, mano karaliau, kad mieste vėl pasklido nauja banga apkalbų apie mus?

ŽYGIMANTAS. Tai jūs dėl to tokia liūdna?

BARBORA. Juk tai liečia jūsų ir mano garbę.

ŽYGIMANTAS. Mane apkalba nuo pat lopšio. Blogiau dėl jūsų.

BARBORA. Aš turiu vieną sumanymą. Tik aš viena nepajėgiu. Ar jūs, mano karaliau, nesutiktumėt man padėti?

ŽYGIMANTAS. Koks klausimas, mano kunigaikštine! Jei tik aš galėsiu, mielai.

BARBORA. Aš dažnai pagalvoju, mano karaliau, kad mano likimas — atgailos auka už visuos tuos, kuriuos aš myliu.
 
ŽYGIMANTAS. Ką jūs tuo norite pasakyti, kunigaikštiene?

BARBORA. Aš manau, karaliau, kad geriausia yra laisva valia prisiimti tą auką ir ją atlikti vienuolyne.

ŽYGIMANTAS. Nesąmonės, mano kunigaikštiene. — Prašau atleisti už žodį.

BARBORA. Kodėl? Jūs turbūt nesupratote.

ŽYGIMANTAS. O mūsų bičiulystė? Kas bus su ja?

BARBORA. Aš kaip tik vardan šitos bičiulystės ir norėčiau sudėti tą auką.

ŽYGIMANTAS. O vienuolyno mūrai — atbulai — kaip tik ją sugriautų.

BARBORA. Argi ji, ta mūsų draugystė, tokia trapi... kaip pasimatymai ir malonūs pašnekesiai?

ŽYGIMANTAS. Ne, Be abejo ne.

BARBORA. Tada ir vienuolyno sienos negalėtų jos nutraukti.

ŽYGIMANTAS. Atleiskime, kunigaikštiene, bet man tai atrodo, kaip mistinės fantazijos.

BARBORA. Bet jei jūs tikite į Dievą, karaliau, ar jums neatrodo, kad mano pasninkai ir maldos vienuolyno tyloj galėtų jums daugiau padėti negu mūsų pasimatymai? O jie dar piktina žmones.

ŽYGIMANTAS. Galbūt, kad piktuosius viskas piktina. Bet ir ta jūsų mistika neatrodo protinga ir man nepatinka.

BARBORA. Mūsų atvejyj tai geriausias sprendimas. O mane vienuolyne jūs galėtumėt retkarčiais aplankyti arba bent laišką parašyti.

ŽYGIMANTAS. Tai visai kas kita. O man, kunigaikštiene, prie savęs nuolat reikia gyvo žmogaus. Jūsų ak-somino žvilgsnio, jūsų melodingo balso. Ir jūs pati žinot, kad aš ypač pasiilgstu atviros širdies, kuri mane suprastų ir nepataikautų.
BARBORA. Galbūt kaip tik dėlto aš ir turiu pasitraukti. karaliau.

ŽYGIMANTAS. Priešingai. Priešingai, kunigaikštiene.

BARBORA. Juk aš — tik jūsų tarnaitė. Aš turiu užleisti vietą jaunesnei, karališkai princesei.

ŽYGIMANTAS (nusijuokęs). A, kunigaikštiene!.. Argi tie karališki sijonai, kad ir kaip puošnūs jie bebūtų, gali lygintis su jumis?

BARBORA. Ir aš neapkenčiu jų, mano karaliau, tų visų pudruotų lėlių. Bet aš žinau, kad jums reikia žmonos ir karalienės. Jau vien sosto labui.

ŽYGIMANTAS. O aš savo asmens laimės tam sostui nemanau aukoti. Ypač po to, kai aš jus pažinau arčiau. Su toms jaunoms princesėms aš tegalėčiau žaisti lėlėmis. Tačiau to man per maža.

BARBORA. Tie jūsų žodžiai, karaliau, man be galo brangūs. Tik, deja, mūsų gražioji draugystė vis stiek, anksčiau ar vėliau, turės baigtis. Ir aš jau dabar turėčiau pasitraukti jums nuo kelio.

ŽYGIMANTAS. Jūs perdaug jautri, kunigaikštiene. Kam galvoti apie tai ir griaužtis, kada galima gyventi ir mylėti? Ar ne tiesa?

BARBORA. O aš negaliu... Aš noriu iš mūsų draugystės išgelbėti nors skaistų .atminimą. Tačiau be jūsų globos aš į vienuolyną negaliu pabėgti — brolis su kareiviais mane išplėštų arba tą vienuolyną sudegintų.

ŽYGIMANTAS. Kas jums yra, kunigaikštiene? Ar jūs rimtai šitaip nusistačiusi?

BARBORA. Taip, mano karaliau- Aš šitą mintį savy nešiojau dar prieš mūsų mielą bičiulystę.

ŽYGIMANTAS (perėjęs per aikštę ir susijuokęs). O ką jūs manytumėt, kunigaikštiene, jei mudu mėgintume įsteigti kokį karmelitų vienuolyną dviese?

BARBORA. Dviese?
 
ŽYGIMANTAS (priėjęs prie jos, rimtai). Jūs man — perdaug brangi, kunigaikštiene. Aš norėčiau ne tilk išbučiuoti jūsų lūpas ir akis, aš norėčiau jus mylėti visą gyvenimą ir paprašyti jūsų rankos. (Jis bučiuoja jos ranką).

BARBORA (priglausdama prie jo krūtinės). Mano karaliau! ...

ŽYGIMANTAS (ją pabučiavęs ir glausdamas prie savęs). Jei jūs sutinkat, aš tuojau atsisakau sosto, ir mes išvažiuosime in Italiją.

BARBORA. Jus mylėti, paguosti jus liūdesio valandą — didžiausia mano laimė. Bet kaip aš galėčiau priimti jūsų pasiūlymą, aš nežinau.

ŽYGIMANTAS. Kodėl, mano kunigaikštiene? BARBORA. Ne, mano brangusis karaliau, verčiau negundykit manęs.

ŽYGIMANTAS. Aš jus prašau savo ir jūsų laimei.

BARBORA. Aš jus perdaug myliu, mano karaliau, ir aš niekada nesutiksiu su tokia auka, kad dėl manęs jums reiktų atsisakyti karališkos garbės ir grožybės. (Atsitraukia nuo Žygimanto).

ŽYGIMANTAS. Aš, rodos, jums ne kartą minėjau, kad valdžios nebranginu. Tos savanaudžių intrygos ir visokie kvaili formalumai man kartais tik — našta.

BARBORA (patylėjusi, ramiai). Negudru prisipažinti, bet aš noriu jums būti atvira. Aš kartais savęs klausto, ar mano širdis taip labai aukštintų jus, jei jūsų didenybės kaktos nepuoštų karališko vainiko spinduliai.

ŽYGIMANTAS. Iš tikrųjų? ... Aš maniau, kad jūs mylite mane dėl manęs. (Sėda).

BARBORA. Tiesa. Jūs man — brangiausias pasauly. Ir aš, gyvenimo nuskriausta našlė, nebeįsivaizduoju kitaip savo širdies valdovo, kaip kilnų karalių, nors man dėl to ir nukentėti priseitų.

ŽYGMANTAS. Jūs man visada atrodėte tokia moteriška. Tokia miela atvira širdis. Ir aš niekada nemaniau, kad jus taip viliotų valdžia.

BARBORA. Ne, jūsų didenybe. Ne valdžia, bet karališko sosto grožis, kurį net pati Dievo Apvaizda globoja.

ŽYGIMANTAS. A, dėl Apvaizdos leiskit ir paabejoti.

BARBORA. Ir man atrodo, kad joks žmogus — joks vyras ar moteris — negalėtų būti laimingas, atsisakęs sosto.

ŽYGIMANTAS. Aš jums mielai suteikčiau tą laimę. Padaryčiau mylimiausia ir šlovingiausia karaliene. Bet vilties sulaužyti tėvų ir senato valią, deja, taip maža-BARBORA „(liūdna). Suprantu, mano karaliau. Jūsų motina ... karalienė Bonna sukurstytų visus karalystės didikus. Todėl aš ir nedrįstu jūsų sosto teisių statyti į pavojų. (Trumpa tyla). Aš taip pat nedrįstu nė ko nors prašyti. Man, jūsų tarnaitei, užtektų laimės, jei pavyktų išsaugoti nors jūsų draugystės nepaliestą atminimą. Tai, kas mane visą gyvenimą guostų.

ŽYGIMANTAS. Tai labai kilnu iš jūsų pusės. Tik aš šiek tiek stebiuosi, kunigaikštiene, kad jūs taip lengvai mano bičiulystės atsisakot.

BARBORA. Ne, mano karaliau. Labai sunkiai ir skaudžiai. (Po trumpos tylos). Kai pagalvoju, kad neužilgo aš jūsų nebematysiu — nei besišypsančio žvilgsnio, nei skambaus juoko su drąsiais palyginimais — tada toks skausmas suspaudžia man širdį, lyg pati giltinė savo ranka ją užgniaužtų.

ŽYGIMANTAS. Tai kodėl, mano kunigaikštiene, jūs lyg tyčiom jieškote pretekstų nuo manęs pabėgti? O gal aš padariau ką nors tokio, kas jus įžeidžia ar atstumia, bet ko man nepasakote?

BARBORA (pripuolusi prie jo). Ne, ne, mano karaliau! Gal aš nemoku išreikšti savo rūpesčių. Bet aš — jūsų; visiškai jūsų valioj. Darykite su manim, kas jums patinka. Tik leiskite man jus mylėti ir jums tarnauti.
 
ŽYGIMANTAS. Tai jūs, mano kunigaikštiene, sutinkate su manim išvažiuoti in Italiją arba kitur?

BARBORA. Aš su viskuo sutinku, mano valdove. Su viskuo. Ir toliau galiu būti jūsų drauge, jūsų tarnaite, kaip jums patiks. Dėl jūsų aš pasiryžus pakelti visas apkalbas ir visus paniekinimus. Tik vieno prašau, neatsisakykit sosto. Nepaniekinkit tų Dievo malonių, kurios jums skirtos. (Pasirodo Radvilai). Kad ir kaip paniekinta aš bebūčiau, aš vis tiek būsiu laiminga, jei tik matysiu, kad jūs esate karalius, esate laimingas ...

 

6.

RADV. RUDASIS (atsigręždamas į Radvilą Juodąjį). Eiva, Mykalojau. Karalius čia.


ŽYGIMANTAS. O ko jums prireikė, kunigaikšti?

RADV. RUDASIS. Pažiūrėti, kaip burkuoja jūsų didenybės balandėliai.

BARBORA. Myka! Aš tau draudžiu šitaip kalbėti.

RADV. RUDASIS. Ot galas! Aš rodos, buvau tave perspėjęs nejieškoti nakčia to, ko nepametei.

ŽYGIMANTAS. O jūs, mano kunigaikščiai, ar aukles vaidinat, ar žandarų pareigas einat?

RADV. RUDASIS. Nei vieno, nei kito, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. Tačiau ir jūsų sesuo ir aš nesame nei vaikai nei piktadariai, kad jūsų sekiojimo būtume reikalingi. (Į Radvilą Juodąjį). Ir jūs, Mikalojau, mano bičiulis, taip pat prie šito kilnaus darbo prisidedat?

RADV. JUODASIS. Nieko čia nepaprasto, karaliau. Išėję su broliu pasivaikščioti, išgirdome čia kalbantis-Tada panorome patikrinti, ir pasirodo, kad jūsų.didenybė ne vienas.

ŽYGIMANTAS. Jūs, bičiuli, visada mokate diplomatiškai pasiteisinti. Bet iš tikrųjų argi jūs nežinote, kur aš gyvenu? Ar negalėjote ten užeiti ir pasiklausti, jei kas neaišku?

RADV. RUDASIS. Mes jau kartą jūsų didenybę buvome perspėję ir prašę. Tačiau jūs, karaliau, savo pažado nesilaikote ir nuolat slaptai su mūsų seserim susitinkat. Mes norėtume žinoti kodėl?

BARBORA (kuri broliui kalbant nerimo). Myka, aš tavęs prašau, maldauju. Tik neliesk to klausimo — tai mano reikalas.

RADV. RUDASIS. O tu verčiau eitum į palocius ir mums netrukdytum.
BARBORA. Ne, Myka. Aš pati turiu girdėti, kokias nesąmones tu esi sugalvojęs:

ŽYGIMANTAS. Mieloji kunigaikštiene, paklausykite brolio. (Bučiuodamas jai ranką). Taip gal bus protingiausia.

BARBORA. O jūsų didenybė man papasakosit visa?

ŽYGIMANTAS. Gerai, kunigaikštiene, papasakosiu.

BARBORA. Myka, aš dar kartą tave prašau: būk žmogus!

RADV. RUDASIS. Tai kremblius! O kas gi aš? Gal žvėris?

BARBORA. Akmuo. (Išeina).

ŽYGIMANTAS. Dabar, mano barzdotosios auklės, prašom sakyti. Ko norėjot iš/ manęs?

RADV. RUDASIS. Ar tiesa, jūsų didenybe, kad jūs tiek toli nuėjot, kad mūsų sesuo tapo jūsų favorite?

ŽYGIMANTAS. Kaip jums negėda man šitokį klausimą duoti? Tai melas ir šmeižtas!

RADV. JUODASIS. Prašom nepykti, karaliau, jei tai mes norime sužinoti iš jūsų. Bet kada bajorai šlykščiai šaipos iš mūsų sesers, tai negarbė tenka visai Radvilų giminei.

RADV. RUDASIS. Tiesa, ar ne tiesa, bet jūs, karaliau, vis tiek laužote savo pažadą daugiau nebesusitikti ir plėšiate garbę doriems namams.
ŽYGIMANTAS. Mano ponai, pamokslų aš pakankamai prisiklausau bažnyčioj. Iš jūsų iš laukiu trumpo atsakymo: Ko iš manęs norit? (Sėda).
 
RADV. RUDASIS. Kad jūsų didenybė atitaisytumėt sesers ir mūsų giminės nuplėštą garbę.

ŽYGIMANTAS. Sutinku. Tik prašu nurodyti, kokiu būdu.

RADV. RUDASIS. Labai paprastai, jūsų didenybe. Vesti mūsų seserį,

ŽYGIMANTAS. Aš moteris mėgstu, mano ponai. O jūsų seserį ypatingai. Tačiau aš esu nutaręs žmoną arba mylimąsias pasirinkti pats pagal, savo skonį. Nei jūsų nei kieno kito nurodymai apie formų graciją ar nosies ilgį čia nepadėtų; ar ne tiesa?

RADV. RUDASIS. Ne, karaliau. Skriauda ir negarbė turi būti atitaisyta.

RADV. JUODASIS. Mūsų siūlymas pagrįstas. Jei jūs, karaliau, turite geresnį, prašom sakyti.

ŽYGIMANTAS (staiga stodamas pasileidžia juokais). Cha-cha-cha!

RADV. RUDASIS. Kremblius pagaliau! Mes nesame nei jūsų vergai, nei žmonės be garbės, kurie leistų . tyčiotis.

ŽYGIMANTAS (surimtėjęs). Taip, mano ponai. Aš juokiuosi. Juokiuosi ir drauge apgailestauju, kad jūs, mano bendradarbiai, taip menkai mane tepažįstate ir taip žemai tevertinate. Ar ne tiesa?

RADVILA JUODASIS. Ir mes netikėjome, kad jūs, karaliau, taip juokautumėte iš mūsų.

ŽYGIMANTAS. Argi jūs manot, kad aš neskiriu vėjavaikiško sijono nuo kilmingos moters ir nesuprantu vyriškio pareigų jos atžvilgiu?

RADV. JUODASIS. Mes vyrai visi tai skiriame, bet amūro sužeisti kartais netikėtai supainiojam.

ŽYGIMANTAS. Ir ką jūs žinot pagaliau? Gal šitie mano apsilankymai pas jūsų seserį kurią nors dieną jums atneš daugiau garbės negu visos jūsų gyvenimo pastangos.

RADV. RUDASIS. O, kad tai Dievas-duotų, karaliau.

RADV. JUODASIS. Tik šitie jūsų žodžiai,, karaliau, nesiderina su jūsų elgesiu ir juokais.

ŽYGIMANTAS. Derinasi, mano ponai, Tik tas jūsų priverstinis pasiūlymas ateina per vėlai.

RADV. RUDASIS. Per vėlai?.. Kodėl per vėlai, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Jis mano seniai nutartas, ponai. Tik aš laukiau palankios progos. O dabar tas jūsų reikalavimas gali visus mano planus sugriauti.

RADV. RUDASIS. Tai jūsų didenybei iš karto šitaip reikėjo pasakyti.

RADV. RUDASIS. Prašom atleisti, karaliau, jei tai jus įžeidė. Tačiau kalti ne vieni mes. ŽYGIMANTAS. Kadangi jūs prabilot į mane, kaip į kokį suktą pirklį, aš noriu jus paklausti: kokią dalį savo seserei skiriate?

RADV. RUDASIS. Tai visai kita kalba, jūsų didenybe.

RADV. JUODASIS. Ir šitą reikalą geriau tiktų užbaigti palociuje negu čia.

ŽYGIMANTAS. Jūs čia jį pradėjote, čia ir užbaikime... Prašom sakyti, kiek Radvilai skiria.

RADV. RUDASIS. Be to, kas seserei priklauso, dvigubai tiek, jūsų didenybe, negu gavo kunigaikštis Goštautas.

RADV. JUODASIS. Nors kunigaikštienė man tik puseserė, tačiau ir aš prisidedu su visa savo ištikimybe ir parama valstybės reikaluose.

RADV. RUDASIS. Šitokiu būdu jūsų didenybė turėsite, visos Radvilų giminės bei jų vasalų ginklus kovoje su rusais ir kitais Lietuvos priešais.

ŽYGIMANTAS. Sutinku, mano ponai, ir jums dėkoju.

RADV. RUDASIS. O! tai mūsų pareiga.

ŽYGIMANTAS. Dabar eisime pasirašyti rašto atsisakyti nuo sosto, ir tuojau su jūsų seserim išvykstu in Italiją.

RADV. JUODASIS. Kodėl, karaliau? Mes to visai nereikalaujant.
 
RADV. RUDASIS. Galas. Argi protinga būtų atsisakyti sosto?

ŽYGIMANTAS. O jeigu mes taip-norime?

RADV. RUDASIS. Ne, jūsų didenybe. Tai būtų perdaug lengvabūdiška.

ŽYGIMANTAS. Kodėl, kunigaikšti? Jei jūsų karalius toks geltonsnapis, kad auklės turi nurodyti, kaip ir kokią moterį mylėti, tai sostui jis savaime netinka.

RADV. RUDASIS. Galas!

RADV. JUODASIS. Jūsų didenybe, mes niekada šitaip nemanėm ir nemanom. Ir mes ne tiek reikalavom ar nurodymus davėm, o daugiau prašėm atsižvelgti į mūsų ir sesers padėtį. O apie atsisakymą nuo teisių į sostą mes nebūtume drįsę nė pasapnuoti.

ŽYGIMANTAS (garsiai nusikvatojęs). Tai ką? Nepatinka, mano ponai?

RADV. JRODASIS (nepatenkintas). Ir vėl jūs iš mūsų juokiatės, karaliau.

ŽYGIMANTAS (nusijuokęs). O kodėl aš turėčiau verkti, bičiuli? (Sėda).

RADV. RUDASIS. Mes kalbame rimtai, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. O aš savo barzda prisiekiu, mano ponai, kad jums rūpi ne sesers garbę atitaisyti, bet jai vainiką ant galvos uždėti. Ar ne tiesa?

RADV. RUDASIS. Kada karalius veda, tai jo žmona savaime tampa karaliene.

ŽYGIMANTAS. Ne, kunigaikšti. Ji tik naudojasi karaliaus lova.

RADV. JUODASIS. Galbūt mes klausimą neatsargiai pastatėme. Bet mes „vis tiek jūsų bendradarbiai ir rėmėjai.

ŽYGIMANTAS (stoja). Bet ar jūs pagalvojote, mano ponai, ką dėl šitokios mano santuokos užgiedotų tėvai ir karūnos senatas? Ar nekiltų tokia audra, kuri man nuo galvos: vainiką nupūstų, o jūsų seserį iš mūsų karalystės išblokštų?

RADV. RUDASIS. O Radvilų ginklai ir turtai padėtų tą audrą nutildyti.

RADV. JUODASIS. Ypač jeigu jūs, karaliau, mūsų seserį vestumėt slaptai. O paskui, progai pasitaikius, senatą pastatytumėt prieš įvykusį faktą.

RADV. RUDASIS. Jo didenybė karalius jūsų tėvas vargu ilgai begyvens. O jūsų sutuoktuves galėtume taip slaptai atšvęsti, kad nė paklydęs šuo nesulotų. (Pasirodo Barbora).

 

7.

BARBORA. Prašau atleisti, mano karaliau. Aš žinau, kad jūs čia kalbatės apie mane, ir aš nebegaliu ilgiau nuošaliai laukti.

ŽYGIMANTAS. Taip, jūsų broliai jumis labai rūpinasi, o aš, mano kunigaikštiene, nors aplinkybės keistos, nuolankiai prašau jūsų rankos.

BARBORA. Aš sujaudinta jūsų kilnios širdies, mano karaliau; tačiau jūsų karališkos garbės ir laimės duobkase... aš nedrįstu tapti.

ŽYGIMANTAS. Mano kunigaikštiene^ aš prašau visada būti su manim ir padėti man kovoje prieš prietarus, kurie kliudo karaliui būti žmogumi.

BARBORA. Bet kaip tai suprasti?

RADV. RUDASIS. Eikime verčiau į pilį, o ten koplyčioje tau kunigas per priesaiką išaiškins. Prašom.

BARBORA. Mano karaliau!... Ir jūs išdrįstumėt paimti mane? nelaimingą našlę? O gal dėl to, kad broliai mane jums primeta?

ŽYGIMANTAS. Ne, mano kunigaikštiene. Jūs gi žinote, kad aš jus myliu.

BARBORA. Bet jūsų didenybė dėl to savo teisių į sostą neatsisakysit?

 

ŽYGIMANTAS. Ne, mano kunigaikštiene. (Bučiuoja jai ranką). Jeigu jūs sutinkate man padėti, aš jus padarysiu karaliene. Mylimiausia ir garbingiausia pasauly.

UŽDANGA (b. d.)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai