EUROPOS ŪKIO KRIZĖ Spausdinti
Parašė DR. J. BUDZEIKA   


I.

Antrasis pasaulinis karas, savo intensyvumu pralenkęs visus ikarus žmonijos istorijoje, ypatingai sunkiai palietė Europos ūkį ir pakirto jo dominuojančią, padėtį pasaulinėje jėgų pusiausvyroje. Dar iki Antrojo pasaulinio karo Europa tebesiskaitė stipriausias ir svarbiausias veiksnys pasauliniame ūkyje. Jos ūkinis pajėgumas buvo nepaprastai stiprus, ūkiniai ryšiai su pasauliu tobulai išsiplėtę, jos užsienio prekyba vyravo pasaulio rinkose ir vis dar sėkmingai kovojo su augančia Amerikos ūkio galia. Antrasis pasaulinis Karas sugriovė šį šimtmečiais pastatytą ir didžiausiomis pastangomis sukurtą ūkinės hegemonijos pastatą. Europa išėjo iš šio karo kaip ligonis, kuris sunkiai kovoja ligos patale ir reikalauja ilgos priežiūros ir didelių pastangų. Europos užjūrių investicijos, kurios atnešdavo jai didelius pelnus ir dengdavo milžiniškus prekybos balanso deficitus, karo metu išslydo iš savininko rankų ir buvo sunaudotos šio nepaprastai brangaus karo finansavimui. Europos pramonė, jos ūkio pažangos ir materialinio gerbūvio pagrindas, karo veiksmų dalinai sugriauta, dalinai sunkiai sužalota. Jos žemės ūkis, lig šiol sėkmingai išmaitindavęs beveik visą Europą, karo metu, trūkstant darbo jėgų ir trąšų, smarkiai buvo apleistas ir šiuo metu nesugeba išmaitinti net Vakarų Europos. Europos užsienio prekyba, 19 amžiuje be konkurencijos užvaldžiusi visas pasaulio rinkas po šio karo turėjo užleisti vietą Amerikai, kuri perėmė pasaulio ūkio vadovavimą. Prie šių visų smūgių prisidėjo dar politinis ir ūkinis Europos suskaldymas i Rytus ir Vakarus. Si politinė linija, sukūrusi dvi tarp savęs kovojančias ir nesutarančias Europas, galutinai iššaukė Europos ūkio krizę.

II.

Antrasis pasaulinis karas atnešė didelius nuostolius ir pareikalavo nepaprastai didelių finansinių ir medžiaginių aukų iš visų kariaujančių pusių. Daugiausiai nukentėjo Vidurio ir Rytų Europos kraštai, tai yra Vokietija, Lenkija, Pabaltis ir Vakarinė Rusija. Yra sunku tiksliai apskaičiuoti tiesioginius šių kraštų nuostolius. Apytikriai skaičiuojama, kad jie perkąrą nustojo 10—12% savo gautos turto, kas sudarytų apie 22 milijardus dolerių. Vakarų Europos ir Balkanų kraštai nukentėjo žymiai mažiau. Karas tiesiogiai palietė tik (tam tikrus plotus, kurie buvo karo veiksmų arena ir todėl žymiai mažesnė tautos turto dalis tebuvo sunaikinta. Šis ūkinės substancijos sunaikinimas yra sunkiausias karo palikimas. Krašto ūkio dalis, kuri gamino įvairias produkcijos ir suvartojimo gėrybes, tapo visiškai sunaikinta ir ištisa eilė metų turi būti pašvęsta vien sunaikintos substancijos ir prieškarinio lygio atstatymui. Ūkio pažanga yra ilgesniam laikui sustabdoma, tuo tarpu gyventojų skaičius ir įvairių gėrybių paklausa auga. Pasėkoje krenta gyvenimo lygis ir tautos gerbūvis.

Karo nuostoliai pasireiškė ne vien tik ūkio substancijos naikinime. Karo išlaidos buvo tokios didelės, kad jų padengimas nebebuvo galimas vien įprastomis finansinėmis priemonėmis. Reikėjo mobilizuoti visas aukso bei devizų atsargas ir užjūrių investicijas ir panaudoti jas karo finansavimui. Šių operacijų rezultate Europa nustojo savo kreditoriaus pozicijos pasauliniame ūkyje ir turėjo ją perduoti USA, kurios išaugo į pirmaujančias kapitalo jėgas. Šį procesą ryškiausiai gali charakterizuoti milžiniškų aukso rezervų perkėlimas į Ameriką 1937—1941 metų laikotarpyje USA aukso atsargos padidėjo 10 milijardų dolerių, tuo tarpu Europos rezervai sumažėjo iki žemiausiai leistinos ribos. Taip pat šiam procesui labai charakteringas yra Didžiosios Britanijos finansinės padėties pasikeitimas. Anglija iki 1939 metų buvo stipriausiais Europos kapitalistas ir turėjo didžiausias investicijas užjūriuose. Nuo 1939 metų iki karo pabaigos Didžioji Britanija turėjo likviduoti savo užsienio investicijas ir paimti naujų kreditų 4761 milijonų svarų sterlingų sumai. Po karo teko iš Amerikos skolintis dar 1 milijardą svarų. Tuo būdu Didžioji Britanija iš turtingo skolintojo pasidarė dideliu skolininku, kuris turi visą, laiką imti kreditus ir nežino, kada pradės mokėti skolas.

 


Karo metu Europa nustojo taip pat savo pirmaujančios padėties pasaulinėje prekyboje ir pramonėje. Jos pramonė patyrė skaudžius nuostolius ir jos pajėgumas karo pabaigoje buvo labai stipriai kritęs. Vos tik 1946 metų pabaigoje Europos pramonė pasiekė 1938 metų lygį. Tuo metu, kai Europos fabrikai buvo karo veiksmų naikinami ir bombarduojami, Pietų ir Šiaurės Amerikos pramonė gaivalingai augo ir plėtė savo gamybą. 1939—1944 metų laikotarpyje pramonės gaminių produkcija pakilo Meksikoj 44%, USA 131%, Kanadoje 182%. Tuo būdu užjūrio kraštų industrializacija, kuri jau reiškėsi prieš karą, įgavo labai stiprų tempą ir sudarė labai stiprią konkurenciją Europos ūkiui. Panašūs reiškiniai pastebimi taip pat pasaulinėje prekyboje. Prieš karą Europos užsienio prekyba sudarė 48,6% visos pasaulio prekybos, USA gi tik 14%. Po karo padėtis radikaliai pasikeitė. Europos užsienio prekyba nepaprastai sumažėjo, o Jungtinių Amerikos Valstybių nepaprastai išaugo ir 1947 metais sudarė jau 35% pasaulinės prekybos. Šie ekonominių jėgų pusiausvyros pasikeitimai yra didelis smūgis Europos ūkiui ir jo ligšiolinei dominuojančiai pozicijai.

Ši trumpa materialinių nuostolių apžvalga rodo, kaip nepaprastai sunkiai šis karas palietė Europos ūkį. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patyrė Europa nustodama milijonų gyvybių ir pergyvendama dvasinę krizę. Šie nuostoliai šiuo metu yra pinigais neapskaičiuojami. Jie pasireikš tik po kelių ar keliasdešimt metų, karo dvasios pagimdytos idėjos išsiplės ir valdys žmonių veiksmus. Dvasinis ir idėjinis chaosas yra didžiausias nuostolis, nes dvasia nulemia taip pat ūkinio gyvenimo raidą ir lemiančiai veikia į jo pažangą.

III.

 

Europos ūkio silpniausia vieta yra dolerių trūkumas, arba, kitaip sakant, mokamojo balanso deficitas. Nors ši problema nėra nauja, — ji buvo pasireiškusi jau prieš šį karą, — tačiau viešumon iškilo tik po karo ir tapo svarbiausia Europos problema, nuo kurios teisingo išsprendimo priklauso - Europos ekonominio gyvenimo ateitis. Kame glūdi tos problemos branduolys?

Europos prekybos balansas buvo visą laiką, 19 amžiumi pradedant ir paskutiniuoju karu baigiant, aiškiai pasyvus. Europa daugiau prekių importuodavo negu eksportuodavo. Šis deficitas tačiau nekėlė baimės ir nesudarė jokių sunkumų, priešingai, ši padėtis buvo Europos gerbūvio ir ekonominės galios atspindys. Europos kapitalo investicijos užjūrio šalyse, pradėtos 19 amžiuje ir ištisą šimtmetį su didele ekspansija plečiamos visame pasaulyje, buvo vienu tų pajamų šaltinių, kurie didele dalimi dengdavo prekybos balanso deficitą. 1938 metais šios pajamos siekė 2,1 milijardo dolerių sumą. Be to, milijoninės sumos plaukdavo iš įvairių tarptautinių transporto ir draudimo patarnavimų ir kitų operacijų. Pirmasis ir ypatingai Antrasis pasaulinis karas sugriovė šį pastatą. Europa nustojo tų milžiniškų pajamų ir jos ūkis atsidūrė labai sunkioje padėtyje.

Susidariusią padėtį dar labiau pasunkino politinis Europos susiskaldymas į Rytus ir Vakarus, kuris taip pat persimetė į ūkio santykius. Europos prieškarinis ūkis ir užsienio prekyba buvo orientuota į vidaus mainus (3/4 visos Europos užsienio prekybos liko Europoje). Pramoniniai Vakarai ir agrariniai Rytai buvo išvystę labai gyvą. tarpusavio prekybą. Vakarai tiekė Rytams savo aukštai išvystytos pramonės gaminius, pirmoje eilėje gamybines priemones ir įrankius, už ką Rytai apsimokėdavo savo žemės ūkio gaminiais. Ši prekyba išlygindavo abiejų partnerių ūkinius trūkumus; be to, dėl žemų transporto kaštų ji buvo labai pelninga. Europos padalinimas į Rytus ir Vakarus sugriovė šiuos prekybinius santykius, ką skaudžiai pajuto abu partneriai. Susidariusią padėtį gali pavaizduoti šie skaičiai: 1938 m. Vakarų Europa tiekė Rytams (be Rusijos) prekių už 673 milijonus dolerių, įsiveždavo maisto produktų už 840 milijonus dolerių. 1947 metais Vakarų eksportas Rytų valstybėms siekė tik 298 milijonus dolerių (44% 1938 m. lygio), o importas 281 milijoną dol. (33% 1938m. lygio.)

IV.

 

Europos ūkis stovi prieš dvi dideles problemas, kurios reikalinga išspręsti. Pirma, rasti naujus pajamų šaltinius, iš kurių galima būtų apmokėti didelį ir būtiną maisto ir žaliavų importą, antra, atstatyti prekybinius ryšius su Rytų Europos valstybėmis. Antrosios problemos sprendimas guli ne ekonominėje, bet grynai politinėje plotmėje. Prekybinius santykius tarp Rytų ir Vakarų valstybių nulems 'tų valstybių politiniai nusistatymai. Sprendžiant pagal šių dienų politinę padėtį maža yra vilčių, kad tie santykiai palankiai vystytųsi. Iš kitos tačiau pusės, yra ženklų, kurie rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Europos valstybės, nežiūrint visų ideologinių ir politinių priešingumų, yra linkusios pagyvinti savo tarpusavio prekybinius ryšius, nes tai yra abiem pusėm labai pelninga, o Europos atstatymui būtina.

Pirmosios problemos sprendimas yra susijęs su visa eile šalutinių problemų, kurių kiekviena atskirai yra naujas sprendimų kompleksas, liečiąs visas ūkio gyvenimo sritis. Paprasčiausias problemos sprendimas būtų sumažinti importus ir atsisakyti dabartinio palyginamai aukšto gyvenimo standarto. Tas sprendimas tačiau yra nepriimtinas tiek Europai, tiek Amerikai. Europos tautos, per ilgus amžius ir dideles aukas pasiekusios šio aukšto standarto, negali jo taip lengvai, pirmiems sunkumams pasitaikius, atsisakyti, o Amerika negali sutikti su Europos importo mažinimu, nes tai reikštų taip pat didelę Amerikos ūkio krizę. Europos dolerių trūkumas yra tad lygiai Europos ir Amerikos problema, nuo kurios sprendimo priklausys abiejų žemynų ir 400 milijonų žmonių ūkio ateitis ir gerbūvis.

Karui pasibaigus, Europos ūkyje viešpatavo chaosas. Pirmąją pagelbą suteikė UNRRA ir valstybiniai Amerikos kongreso kreditai. Tais keliais iki 1947 metų pabaigos Europa gavo iš Amerikos daugiau kaip 15 milijardų dolerių kreditų. Tai buvo iš tikro pirmoji pagelba, nes tai leido Europai tik pergyventi sunkų momentą ir šiaip taip atsistoti ant kojų. Europos ūkio atstatymo klausimą pagrindinai sprendžiant, teko griebtis kitų toli siekiančių priemonių, kurios galėtų pagydyti Europos ūkį ir vėl jį įjungti į pasaulio ūkio. sistemą. Tų pastangų rezultate gimė Marshall'io planas, savo veikimo laikotarpį nustatęs iki 1952 metų. Marshall'o plano tikslas yra dideliais kreditais — pirmaisiais metais numatyta suteikti 6 milijardai dolerių — atstatyti Europos ūkį, taip, kad 1952 metais Europa pati galėtų apsimokėti savo maisto produktų importus ir be svetimos pagelbos galėtų vesti savo ūkį.

Europos atstatymo esmė glūdi jos produkcijos išplėtime. Europa turi žymiai daugiau gaminti, negu prieš karą, ji turi išplėsti savo pramonę ir iškovoti naujas rinkas. Jeigu Europos gamyba nebus išplėsta, visas atstatymo darbas nueis niekais ir Europa turės pergyventi naują krizę ir radikaliai sumažinti savo pragyvenimo standartą. Gamybos išplėtimas turi tad Europai gyvybinės reikšmės. Tai matyti ir iš šių skaičių. 1951 metais Europos importas apytikriai sieks daugiau 14 milijardų dolerių. Dabartiniu metu Europa gali apmokėti savo gaminiais 5 milijardų dolerių importą. Tuo būdu reikia milžiniškai pakelti pramonės gamybą, kad galima būtų apmokėti 9 milijardų deficitą. Europos ūkis stovi tad prieš didelius uždavinius. Europa turi daug ir sunkiai dirbti, norėdama pasiekti prieškarinį lygį. Tai pareikalaus nepaprastai didelių aukų ir pasiryžimo, didelės ištvermės ir stiprios valios. Du milžiniški karai, Europos tautų lengvabūdiškai iššaukti, žiauriai keršija visoms kovojusioms tautoms!

Pasiekus pageidaujamą pramonės gamybos laipsnį, visos problemos toli gražu neišsisprendžia, Sunkiausia problema, tai naujų rinkų suradimas, kur galima būtų parduoti padidėjusios gamybos gaminius. Su ta rinkų problematika yra glaudžiai susijęs taip pat skolų mokėjimo klausimas. 1952 metais pradedant, Europa turės sugrąžinti Amerikai suteiktus kreditus, kas galima įvykdyti siunčiant Amerikon prekes ir žaliavas. Tuo klausimu viešpatauja pesimistinė nuotaika. Štai, pvz., Londono ,,Economist“ eilėje straipsnių įrodinėjo, kad Amerika negalėsianti ateityje daugiau importuoti negu dabar ir kad dolerių trūkumas Europoje būsianti chroniška problema. Priežastys glūdinčios abiejų pusių ūkinėje struktūroje. Amerika, perimdama Anglijos poziciją pasauliniame ūkyje, perėmė tik jos kreditoriaus vaidmenį, tačiau neperėmė jos funkcijų, kaip didžiausio žaliavų ir maisto produktų importo krašto. Tai esą susiję su stipria Amerikos ūkio autarkine padėtimi ir protekcionistine užsienio prekybos politika. Vienintelė išeitis — tai Amerikos aukštųjų muitų panaikinimas. Tačiau Amerika kol kas į tai nėra linkusi.

Jeigu Amerika atsisakytų protekcionistinės ūkio politikos ir pereitų prie laisvosios prekybos principų, Europos ūkiui susidarytų nauji šansai ir jos pramonės- gaminiai plačia srove plauktų į Ameriką, tuo labiau, kad Amerikoje visuomet bus jaučiamas tam tikrų gaminių trūkumas, kurie Europoje gaminami pigiau ir geriau. Laisvoji prekyba nesudaro stipriai Amerikos pramonei jokio pavojaus; priešingai, ji gali dar labiau sustiprinti jos padėtį. Juk „Free trade“ politika suvadino 19 amžiuje milžinišką vaidmenį Britų Imperijos ūkio politikoje. Jinai davė tvirtus britų ūkinės hegemonijos pagrindus ir leido sukaupti didelius kapitalus. Yra tad galima, kad ir Amerika, anglų pavyzdį matydama, pereis prie laisvosios prekybos principų, tuo labiau, kad vis dažniau ir plačiau, net iš socialistų pusės, to reikalaujama.

Amerika nebus Europai svarbiausia rinka. Ji yra perdaug toli pažengęs kraštas ir svetimų jėgų ekspansijai jau nebeprieinamas. Europai reikia jieškotis kitų rinkų, kur galima parduoti savo prekes ir pirktis žaliavų ir maisto produktų. Deja, pasaulis yra jau per mažas ir tuščių ūkinių plotų jau nebėra. 19 amžiaus kolonialinė politika padalino pasaulį ūkinių įtakų sferas ir to padalinimo tenka laikytis. Europai dabar tebelieka Afrika ir Artimųjų Rytų plotai. Ūkiniu atžvilgiu yra tai ateities kraštai, ir Europos ūkio politika galės čia daug atsiekti. Galima tad drąsiai tvirtinti, kad Afrika ir Artimieji Rytai ateinančiais dešimtmečiais bus aiškios Europos ūkinės ekspansijos kraštai. Kiti žemynai yra Europai jau žuvę. Amerika jau seniai išslydo iš rankų, Australija veda visai savarankišką politiką, o Azija dabartiniu metu išsivaduoja iš Europos globos ir po kurio laiko ten Europos i taką visiškai išnyks.

V.

 

Europos ūkio krizė pasireiškia visose jos ūkinio gyvenimo srityse. Mokamojo balanso deficitas yra tik dalinis to pasireiškimas. Ūkio krizė išsiplečia taip pat į ideologinę pusę, kuri, ateities mastu žiūrint, turi bendram ūkiniam išsivystymui lemiamos reikšmės.

Šių dienų Europos ūkio politika svyruoja tarp dviejų kraštutinumų, tarp laisvojo ir planingo ūkio principų. Laisvojo ūkio sistema buvo užvaldžiusi 19. amžiaus ūkį. To laikotarpio apystovose laisvės principas, perkeltas į ūkinį gyvenimą, suvaidino labai didelį vaidmenį Europos ūkio gyvenime ir neabejotinai davė pagrindus staigiam ir dideliam Europos gerbūvio pakilimui. Šalia savo kūrybinės galios laisvės principas atnešė su savim taip pat eilę negerovių, kurios ilgainiui kliudė ūkio išsivystymą ir žmonių ūkinį sugyvenimą. Kaipo reakcija prieš tas negeroves kilo naujos ūkinės idėjos, reikalaujančios susiaurinti kraštutinę laisvę ir įvesti planingą ūkį.

Šių dienų Europos ūkis pergyvena tų dviejų principų kovą. Planingas ūkis yra perėjęs į puolimą, liberalistinis ūkis ginasi ir kartais beviltiškai stengiasi išlaikyti senąsias pozicijas. Dar per anksti yra spręsti apie galutinį kovos rezultatą. Galbūt rezultate, kaip visų kraštutinumų kovos pasėkoje, sulauksime naujo, pastovaus vidurio kelio, kuris pašalins visas gausias liberalizmo ydas, bet kartu išvengs visiško ūkio sukolektyvinimo. Kokie tačiau tos idėjinės kovos rezultatai bebūtų, kovos pasekmės aiškiai ir kartais labai skaudžiai jaučiamos šiandieną. Juk kiekvienas perėjimas iš vienos ūkio sistemos į kitą yra surištas su didelėmis aukomis ir nuostoliais, kurie bus išlyginti tik ateityje, įsivyravus naujai tvarkai. Nelaimingu supuolimu ši idėjinė kova dėl ūkio sistemų išsivystė sunkiausiu Europos gyvenimo metu. Tai dar labiau sustiprina visus sunkumus ir nutęsia perėjimą į normalų ir pilnai produktingą ūkio gyvenimą.

Europos ūkio krizė yra taip pat dabartinės politinės padėties atspindys. Ūkis blogai tarpsta karo atmosferoje. Jis reikalauja ramaus ir taikingo gyvenimo, jam reikalinga tikra ir karo neardoma ateitis. Šių dienų padėtis yra visam tam priešinga. Europos ūkis negalės pilnai atsistatyti, kol dabartinė karo psichozė ir netikra ateitis lemia kiekvieno žmogaus ūkinius veiksmus. Kol nebus tikrosios taikos ir kol Europoje tebeviešpataus karo dvasia, Europos ūkis ne atsistatys ir, nežiūrint visų didžiausių pastangų, nepasieks tokio lygio, kuris garantuotų tikrąjį gerbūvį.

VI.

Ar dabartinė Europos ūkio krizė reiškia jos ūkinį ir dvasinį žlugimą? Ne! Europoje glūdi dar didelės dvasinės ir ūkinės jėgos. Nors jos galia ir Įtaka visame pasaulyje yra aiškiai sumažėjusi, ir šis senasis kultūros ir civilizacijos lopšys guli ligonio patale, dvasinės pirmenybės Europa vis dar nėra nustojusi. Nežiūrint visų pasikeitimų ūkio ir technikos srityje, pasaulio dvasia tebepasiliko Europoje ir toji dvasia toliau lemia pasaulio kultūros išsivystymą. Šių dienų ūkiniai sunkumai yra pereinamojo pobūdžio; po kurio laiko jie bus nugalėti, ūkiškai atsigavusi Europa vėl galės spinduliuoti savo dvasinėmis gėrybėmis ir nors ji pati viena nebegalės daugiau lemti visos žmonijos raidos, liks tačiau pasaulio dvasinis, kultūrinis ir ūkinis centras.


Ornamentas Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje