MEDARDO BAVARSKO POEZIJOS DEBIUTAS Spausdinti
Parašė D. M. Jesaitytė   

Medardas Bavarskas SUNKIOS VALANDOS. Pirmoji eilėraščių knyga. Schweinfurt 1948; išleido „Tėviškės“ leidykla.

Norėtųsi su didele meile paimti ją į rankas, nes tai nuoširdžiai parašyta knyga. Ne tam rašyta, kad „padarius“ eilėraštį, kad užsitarnavus poeto vardą, bet — kad širdis perdaug kupina liūdesio ir nuovargio, kad nebėra kam kalbėti — tik sau — eilėraščiuos.
Tu nežinai, kad būna tokios aukštos pilys,
Tu nežinai — —
Kai saulė teka, karalaitė mylinti
Dainuoja taip gražiai.

Nuoširdūs ,,Sunkių valandų“ eilėraščiai, tuo netenka abejoti. Jie išpildo pirmąją lyrikos sąlygą — jų pasaulis tikrai išgyventas ir jie nemeluoja.

O pasaulis, kurin taip nuoširdžiai mus atveda poetas — skurdus ir tuščias ir neturtingas. Nedaug mums jisai teparodo: nėra Medardas Bavarskas naujų vidaus karalysčių kūrėjas, nepretenduoja jis į tautos dainius, tik viena tenori jis mums pasakyti — kad jam negera pasauly gyventi. Šitam pagrindiniam savo nusiteikimui jis pasirenka siaurą ir neįvairią tematiką — tai, ką kiekvieno šios žemės praeivio akys teužkliudo: sunkią kasdieninę buitį, prislėgtą sudužusių svajonių, apviltos meilės, nesurandamo ir nebylio Dievo naštos. Tarsi begaliniai pilkas ir tuščias peizažas atsiveria prieš mus Medardo Bavarsko tematika, ir tai, kas turėtų duoti jai gyvybės, yra poeto siela. Nes ją poetas nori išsakyti, nieko daugiau, ją, mirtinai iki skausmo sugeltą, ir nuvargusią — —

Ir čia neišvengiamai turime paliesti Medardo Bavarsko eilėraščių formalinę pusę. Nes nesame mes tokie pozityvūs, jog reikalautumėm iš poeto žūt būt teigti gyvenimą. Ne, jis gali rašyti, ką jis nori, bet jo eilėraštyje tebūna kūrybinė jėga atskleisti savo pasaulį vientisą, be jokios nereikalingos detalės, išgyvenimo sulydytą, organiškon visumon. O tačiau išraiškos netobulume, norėčiau teigti, glūdi „Sunkių valandų“ nenusisekimas. Šie eilėraščiai yra vienas akyvaizdžių, pavyzdžių, kaip forma yra neatsiejamai suaugusi su turiniu, kaip tam tikras kūrybinis nusiteikimas neišvengiamai reikalauja jam priklausančios išraiškos, jeigu norime džiaugtis tobulais kūrybos vaisiais. Jų šaltinis yra pats gryniausias lyrinis nusiteikimas, koks begali būti: poeto sielos bangavimas, savojo „aš“ išsakymas. Tačiau toks nusiteikimas reikalautų ir grynosios lyrikos išraiškos. Čia vaizdas ir sąvoka nusilenkia pačiam žodžiui ir jo muzikai. Lyrinis žodis privalo atgauti pirmykštę savo jėgą, jis turi gimti nesąmoningai, nesąmoningai jungtis į sakinius ir į posmus ir. išreikšti tai, „kas žodžiais nepasakoma“ — individualiausius žmogaus sielos virpėjimus ir jo vieno nepakartojamą likimą. Čia žodis turi būti pirmykštis ir individualus giliausia prasme. Jis turėtų išeiti tarsi pirmą kartą pasaulin iš jį sakančio poeto lūpų, nes jis gi jo sielą nori išreikšti.
 

Šito nėra Medardo Bavarsko poezijoje. Jo visas kūrybinis nusiteikimas yra aiškiai lyrinis, jis nuoširdus ir asmeniškas, jo vaizdai neįvairūs, nenauji, nereljefingi ir praplaukiantys. Tačiau jo kalba, deja, labai sunki, neritmiška ir nesavita. Labai dažnai jo eilėraštį tarsi suplėšo banalus, kasdieniškiausios kalbos posakis, neturįs nieko bendro su poetine visuma ir nieko eilėraščiui nereiškiantis. Nenoriu pasakyti, kad lyrikos kalba negali būti natūrali arba net drastiška, bet ji turi visuomet įgauti gyvybės ir sodrumo, kiekvienas žodis turi būti čia reikalingas ir pateisintas. Jis turi įsilieti į eilėraščio nuotaikos ar muzikos visumą, nes eilėrašty ir mintis virsta nuotaika. Tuo tarpu:
Kai sukursiu aš ugnį krosnelėj Nebebus jau taip baisiai tylu. Negi niekad sušilti negali Pasilikęs žmogus be namų? — vienas atsitiktinis pavyzdis, bet jis labai charakteringas visai Bavarsko poezijai. Ką gi pasako paskutinės dvi eilutės, ką turi bendro šitas prozaiškas peties gūžtelėjimas su eilėraščio nuotaika?

Kas gi mus užburia grynųjų mūsų lyrikų Miškinio ir Aisčio žodyje, jei ne tai, kad jis visas virpa melodija, kad jų sakinius neša ir jungia ne prozaiškas minties dėstymas, o nesugaunama nuotaikinė gaida, ir per tai visa tampa nauja ir nepakartojama. Tyrosios lyrikos žodis turi dainuoti, ne todėl, kad tai mums suteiktų daugiau estetinio pasigėrėjimo, ne, bet todėl, kad tik tokiu būdu jis išreiškia žmogaus sielą, tik tokiu būdu jis perduoda betarpiškai ir tai, kas vaizdu ir sąvoka tiesiogiai nesugaunama — nuotaiką ir jausmą.

Medardo Bavarsko prozos knygos mus atbaidydavo savo personažų psichologišku nepagrindimu, savo tiesiog vaizduojamos aplinkos prievartavimu — visus paversti nuovargio ir nusivylimo persisunkusiais pavidalais. Lyrikos kelyje šitas pavojus savaimė išnyksta. Tik gaila, nors ir pirmajai eilėraščių knygai, mes turime čia statyti tikrosios poezijos reikalavimus: ji nėra pradedančiojo knyga, joje aiškiai matome tiesiog skausmingą pastangą save visą iki galo išsakyti, ir todėl su skausmu turime pasakyti, kad „Sunkių valandų“ autorius nėra suradęs savitos pajėgios išraiškos ir nejaučia žodžio. Subrendusiam dvasiniam pasauliui reikia ir brandžios išraiškos. Ir labai dažnai, kada mes turime nulenkti galvą, prieš tikrą, nemeluotą jo eilėraščių nuoširdumą, mes vis dėlto negalime jų laikyti tikrais poezijos kūriniais.