MONOGRAFIJA APIE LIETUVIŠKĄJĮ STOGĄ Spausdinti
Parašė Juozas Lingis   


M O K S L A S

Dr.-Ing. Jurgis Gimbutas. DAS DACH DES LITAUISCHEN BAUERNHAUSES aus dem 19. Jahrhundert. Ein Beitrag zur Geschichte des Holz-baues. Stuttgart 1948.

Skaitydami palyginamąsias studijas ar vienoj ar kitoj srity, dažnai pasigendame palyginamosios medžiagos iš Lietuvos, lyg arba to krašto nebūtų arba nagrinėjamų apraiškų ten nepasitaikytų. O būna visai priešingai — tų apraiškų, daug ryškesnių ir savotiškesnių Lietuvoje galima užtikti daugiau ir tai ne literatūrinių, o gyvų. Jei koks užsienietis mokslininkas ryžosi kokį lietuviškosios liaudies kultūros klausimą iškelti ir savo rezultatus paskelbti kuria nors visiems suprantamesne kalba, tai tie rezultatai paskui kaip tikras pinigas ir keliauja po literatūrą, o svetimšaliui, kad ir kaip jis objektyvus bebūtų, ne visada pasiseka sučiupti sprendžiamosios apraiškos esmę ir iš to tada, nors ir visai be blogos valios, daromos per greitos ir dažnai klaidingos išvados.

Garbinga ir sena toji mūsų kalba, kalbininkas lenkia jai galvą ir iš gyvo šaltinio savo studijoms stiprybės semiasi. Tik ot gaila, kad tiek lietuvių, tiek kitomis „nepalaimintomis“ kalbomis literatūra neprieinama platesniems mokslo sluogsniams be kitų talkos, o toks literatūra pasinaudojimo būdas šių dienų taip skubančiam mokslininkui nėra jau taip patogus. Jei kas apie mus buvo parašyta kokia nors vakarų Europos kalba, tai ta literatūra, atitinkamą klausimą gvildenant, buvo pasinaudota, čia mokslininkų kaltinti nereikia.
 

Jeigu mums reikia palyginamosios medžiagos apie Estijos, Latvijos, Rusijos, Suomijos kokią nors liaudies kultūros apraišką, tuoj pirmon eilėn griebiamės Manninen, L, Die Sach-kultur Estlands, Bielenstein, A., Die Holzbauten und Holzgerate der Letten, Zelenin, D., Russische (ostslawische Volkskunde ir t.t. Šie veikalai kiekvienam žinomi dėl to, kad jie parašyti prieinama kalba. Bet kiek įvairių problemų paliesta gimtomis tų tautų kalbomis! Paskutiniu laiku, skaitydami įvairias liaudies kultūros apraiškų studijas skandinavų kalbomis, kurias taip pat reikia prie „nepalaimintųjų“ priskirti, sutinkame dažnai cituojant Moszynski, K., Kultūra ludova Slovian. Tik negalvokite, kad skandinavai taip greit išmoko lenkiškai. Ne, švedų etnologų iniciatyva Moszynskio veikalas buvo išverstas į švedų kalbą ir išleistas rotatorium. Tekstas paskui naudojamas iš vertimo, o iliustracijos iš originalo. Ir tokios kombinacijos reikia griebtis.

Apie lietuvių liaudies kultūrą, ypač medžiaginę, neturime apžvalginio veikalo nei savo, nei svetimomis kalbomis, neturime nė atskirų pavienių studijų bei monografijų, išskyrus jau pasenusias vokiečių dažnai lokalinio pobūdžio studijėles vienu ar kitu klausimu. Todėl kiekviena studija apie mūsų liaudies kultūros apraiškas džiugina kiekvieną šia Sritimi susidomėjusį, o ypač jei ji prieinama platesniam susidomėjusių rateliui.

Su didžiausiu džiaugsmu sutiks na motyros specialistai neseniai pasirodžiusią inž. dr. Jurgio Gimbuto monografiją apie lietuviškąjį stogą.
 
Džiaugsmas dar didesnis darosi sulaukus tokį veikalą moksliniam darbui taip nepalankiose tremties sąlygose.

Stogo pirmasis uždavinys yra apsaugoti šeimyną ir židinio ugnį nuo įvairių kritulių. Kad stogas sudarė pačią centrinę problemą žmogaus gyvenime, rodo ta daugybė gana painių stogo konstrukcijų, sutinkamų įvairiose tautose. O apie tai, kokia plati buvo paraštė tam žmogaus išmislingumui, rodo kad ir tie. du kraštutiniai eksponentai — lapių palapinė ir gotiško stiliaus katedra. Kad lapių palapinė (kata) yra namas be stogo, pastebės visi, bet ji nėra jau toks visai be meno įrengimas, kaip kad daugelis linkę manyti. Ją galima laikyti stogu, kurs savo konstrukcija yra labai giminingas lietuviškam kabintiniam stogui. O kai dėl gotiškos (katedros, tai konstruktyviniais klausimais užsiimąs lengvai įžiūrės, kad katedros taip meniška spyrių sistema, ypač stogo, nėra organinė akmens statybos meno pasėka, o tik per ilgą laiką statiškai betobulinant iš medžio statyto stogo konstrukcijas rezultato vertimas į akmenį.

Turint galvoje, kokią centrinę problemą užima stogas pačioje namotyroje, nesunku bus pasidaryti išvadą, koks sunkus ir kokio kantrumo, kruopštumo ir pastabumo reikalaująs uždavinys yra imtis detalios monografijos apie stogą. O minint Jurgio Gimbuto monografiją apie lietuviškąjį stogą, reikia su džiaugsmu konstatuoti, kad vargiai ar begalima kruopščiau surinkti medžiagą, suregistruoti ir suklasifikuoti visas konstruktyvines detales, kurių stogo konstrukcijose mirga. Patyrus inžinieriaus architekto ranka žymu kiekviename kad ir smulkiausiame brėžinyje, kiekvienoje figūrėlėje, kurių knygoje yra 440. Nė mažiausia smulkmena nepraleista, jos visos ryškios ir jų konstruktyvinės funkcijos aiškios ir be aprašymo. Brėžinius papildo tipingos, sumaniai parinktos fotografijos, kurių knygoje 137.

Autorius savo veikalą suskirsto į penkias dalis; įžangą, stogo konstrukcijas, stogo dengimą, stogo formas ir lietuviškojo stogo vietą visoje Pabaltijo erdvėje. Plačiausias skyrius yra apie stogo konstrukcijas, visiems kitiems skirta maždaug po lygiai vietos.

Autorius, žinodamas, kad bet kuri lietuvių liaudies kultūros apraiška atskirta nuo visumos svetimšaliui tyrinėtojui nėra taip gerai suprantama, nepradėjo savo studijos tiesiog nuo stogo konstrukcijos ar panašiai, bet įžangoje mėgina savo pasirinkto uždavinio neizoliuoti, o įvesti į gyvos aplinkos visumą — neatskirti stogo nuo pastato, pastato nuo sodybos, o sodybos nuo sodybinio vieneto, kaimo ar vienkiemio. Tas knygos vertę dar labiau padidina, nors autorius tas problemas ir labai paviršutiniškai tepaliečia, bet pagrindinei temai gvildenti jų pilnai pakanka.

Mesdamas žvilgsnį į liaudies statybos istorinę raidą, autorius pamini ir labai didelį faktorių mūsų ekonominio bei socialinio gyvenimo raidai, kurs tarptautinėje literatūroje beveik kaip ir nežinomas — 1557 m. valakų reformą, kuri iš pagrindų pakeitė mūsų tiek agrarinę, tiek socialinę struktūrą. Liaudies statyboje, kaip autorius pažymi, šis faktorius esminės įtakos nepadarė, autorius konstatuoja tik statybinės kultūros nusmukimą. Valakų reforma statybinės technikos taip labai gal ir nepakeitė, bet šiaip pastatų raidai ji vis tik turėjo įtakos — įvedus pastovų žemės matą, kurio ligi šiol nebuvo, labiau paryškinus socialinę diferenciaciją, iš aukšto nuostatais pradėjus tvarkyti kasdieninį gyvenimo ritmą, turėjo pasikeisti ir kai kurių pastatų funkcijos, tų pastatų išdėstymas bei išplanavimas.

Savo uždaviniui gvildenti autorius pasirenka 19 š. medžiagą, t. y. gyvas šių dienų tradicijas, ir tik būtinam reikalui priėjus, grįžta toliau į praeitį. Užtat ir įžangos sodybinis fonas yra taip pat 19 š., kuriame autorius konstatuoja tris sodybines formas: vienkiemį, taisyklingą gatvinį kaimą ir kupetinį kaimą. Regionalinis jų paskirstymas yra visai teisingas. Tik gal prie vienkiemių praplitimo reikėtų padaryti maža pastabėlė. Autorius pažymi, kad jie daugiausia paplitę vakarų Lietuvoje, ypač Užnemunėje (Suvalkijoje). Visai teisinga. 3 p. 14 išnašoje autorius sako, kad vienkiemiai Suvalkijoje jau buvo prieš valakų reformą nuo pat tos srities kolonizacijos. Bet kaip Essen, (Essen, Werner, Die landlichen Siedlungen in Litauen, Leipzig 1931), palygindamas senuosius žemėlapius su šių dienų, visai teisingai pastebėjo, kad tie vienkiemiai yra 19 š. separacijos išdava. Visai kitaip yra su Žemaitijos vienkiemiais. Ten be ryškiausiai reprezentuojamo kupetinio kaimo, kurs turi savo istorines susidarymo priežastis, yra ir vienkiemių, bet jie nėra taip taisyklingai išdėstyti, kaip Suvalkijoje, o labiau išbarstyti. Šie vienkiemiai tai tikrai galėtų būti nuo senovės užsilikę, bet ir čia kiekvienu atvejų reikia patikrinti, ar tai nėra Stolypino reformos išdava.

Užsimindamas apie sodybų formas, autorius visai teisingai pastebi, kad lietuviškoji sodyba neapsiribojo kuria nors šablonine schema. Tam pavaizduoti jis duoda atskirų sodybų planelius. Tik gal taisyklingo gatvinio kaimo sodybai parinktas — planelis nėra tipingas tos rūšies kaimui. Nors „ustava na voloki“ apie sodybos išdėstymą kaip ir apie patį valako dydį nieko nesako, bet jos numatytas maždaug tokio tipo kaimas: kaimo žemė taisyklingas keturkampis, susidedąs iš trijų laukų, kurių viduriniame turėjo būti kaimo sodybos, kurių vienoje tiesios gatvės pusėje turėjo stovėti gyvenamas namas, klėtys, tvartai, o antroje — daržinės, jaujos ir klojimai. Toks bent vaizdas gaunasi skaitant tuoj povalakinius inventorius, ypač daug tokių kaimų sutinkama Gardino ekonomijoje. Tokių kaimų buvo dargana gražių užsilikę 19 š. Lietuvoje, nors, sekant povalakinio kaimo raidą, jau tuoj nuo pat pradžios matosi, kaip ne prie širdies buvo iš aukšto primestas įsakymas — visur vėl buvo mėginta grįžti prie senesnių formų.
Kalbėdamas apie sodybos trobesius, autorius pastebi, kad daržinės ir jaujos yra toliau nuo sodybos. Gal būtų vertėję keliais žodžiais paminėti ir jų ten atsiradimo priežastį. Nors valakų nuostatai apie kitus trobesius nieko nemimi, bet apie jaują 30 „ustavos“ paragrafe paminėta, kad jaujos, kur nereikalingos, turi būti visai iš sodybos išmestos, bet kur jos reikalingos, ten turi būti jos statomos atokiau nuo „stirtų ir daržinių mūsų ir mūsų pavaldinių“ didesniam gaisrui išvengti. Ant jaujų niršo ir Prūsų kurfiurstas Friedrikas III. Savo 1700 rašte jis sako: „Wir an unsere Preusz. Regierung rescri-biret, dasz die a u g e n in unsern Preuszischen Aembten bey Vermeidung gewisser Straffe abgeschaffet vverden oder die Auffbauung der selben ausserhalb den Dorffern geschehen sollen; Zumahlen in den Litthauschen Dorffschafften der meiste Brandschaden durch die so genandte schadliche a u g e n zu entstehen pfleget...“ Šis valakų „ustavos“ paragrafas ir šis Friedricho aplinkraštis gali nors truputį paaiškinti šio pastato buvimą ir jo vieta sodybos trobesių tarpe.

Žinomą, šios pastabos yra per smulkios visai kitokios paskirties knygai ir iš autoriaus negalima reikalauti, kad jis trumpame orientaciniame skyrelyje būtų giliau į kaimų ir sodybų formas įsileidęs.

Prieš eidamas savo tiesioginio uždavinio dėstyti, autorius sumini ir visus svarbesniuosius 19 š. ūkinės sodybos pastatus, išnašoje primindamas, kad seniau lietuvio ūkininko sodyboje būta ir daugiau specialios paskirties trobesių. Kiekvienas pastatas trumpai aprašytas su jo variantais, paskirtimi, regionaliniu paplitimu, kiekvienam pastato tipui nurodytos knygoje esančios gausios iliustracijos. Tai pirmas po Simono Daukanto sistematingas, moksliškas ūkio pastatų aprašymas.

Po šių įžanginių orientacinių pastabų, kurios buvo būtinos geresniam sprendžiamos temos gvildenimui suprasti, autorius prieina prie savo pagrindinio uždavinio — lietuviškojo stogo nagrinėjimo. Stogo konstrukcijas suskirsto autorius į tris tipus — kabintinį, skliautinį („pavalinį“) ir gegninį stogus. Kiekvienas tipas suskirstytas į variantus, kurių kiekvienas detaliai aprašytas ir“ pailiustruotas tiek paties stogo, tiek atitinkamo pastato skersiniais ir išilginiais pjūviais. Negana to, po kiekvieno stogo tipo duoti visų smulkių detalių aiškūs ir preciziški konstrukciniai brėžiniai, kurie tiek etnologui, tiek specialistui konstruktoriui yra ne menkesnės vertės, kaip ir pačios stogo konstrukcijos.

Baigdamas stogo konstrukcijų skyrių, autorius nepraeina nepaminėjęs ir erdvės, susidariusios tarp stogo ir lubų, kitaip sakant nepamiršta tų visų aukštų, aukštinių, kriaučių, pakriaučių, čiukurų kaip kad jie gražiai lietuviškai vadinasi. Šis skyrelis nors ir trumpas, bet namotyrai itin svarbus: jis paliečia taip pat vieną iš namotyros kardinalinių problemų — ugniavietės vietą name. Patiekta medžiaga duos daug naudos tam, kas imsis šią problemą spręsti. Nepamirštos liko ir visos pastogės, pašiūrės, priestatai, kurių paskirtis ir atsiradimas aprašyti ir brėžiniais pailiustruoti.

Su tokiu pat kruopštumu ir preciziškumu išnagrinėti ir kiti knygos skyriai — stogo dengimas ir stogo formos. Stogo dengimo skyriuje aprašyti visi stogo dengimo būdai, nuo seniausio Ligi jauniausio, dengimo medžiaga, atskiro stogo dalių ir atskirų pastatų specialūs dengimai. Stogo formų skyriuje surinktos ir aprašytos lietuviškojo stogo taip turtingos formos. Šiame skyriuje neužmiršta stogo dekoratyvinė bei stogo visumos architektoninė pusės. Tie mūsų gražieji arkliukai, gaidžiai, ožiai, ragai bei kitokie šelmeninių lentų ornamentai randa tiek savo ornamentinį, tiek religinį išaiškinimą. Čia vietą randa ir gražieji, šelmeniniai langeliai. Architektoninei stogo visumai pavaizduoti, autorius duoda vaizdžią lentelę įvairių paskirčių pastatų stogo nuožulnumui, pastatų pločiui, konstruktyviniam išoriniam stogo aukščiui pavaizduoti.
Paskutiniame skyriuje autorius įveda lietuvišką stogą į kaimyninių tautų — latvių, slavų, (gudų, mozūrų) ir vokiečių — stogų broliją. Kaip matome palyginamoji medžiaga apima tik pabaltiškąją erdvę, paralelių kitur nejieškoma, nors ir kitur Europoje (ir ne tik Europoje) nuo Italijos ligi Islandijos būtų galima daug giminaičių, ypač kabintiniam stogui, rasti.

Jurgio Gimbuto studija yra sistematingas, kruopštus, meistriškas, gyvos pirminės medžiagos apie lietuviškąjį stogą rinkinys, atliktas su nepaprastu tos medžiagos supratimu ir apvaldymu. Logiškai pradėta nuo pačios seniausios konstrukcijos — kabintinio stogo — ir eita raidos eiga pirmyn.

Autorius niekur nesileidžia į hipotezes bei teoretines spekuliacijas, nejieško įvairių konstrukcijų bei formų atsiradimo vietų, plitimo kelių, įvairių įtakų veikimo, ko pageidautų etnologas iš tos rūšies veikalo. Bet tas jokiu būdu knygos vertės nemažina, pasakysiu priešingai — etnologas džiaugiasi gavęs taip sistematizuotą ir meistrišku preciziškumu patiektą medžiagą, kurią jis paskui kaipo pirminį šaltinį galės panaudoti savo hipotezinėms teoretinėms išvadoms. Hipotezės ir teoretinės išvados giliau neįžvelgus į etnologijos metodus bei tikslus — nors šiuo konkrečiu atžvilgiu aš nė kiek neabejoju, kad autorius to nebūtų sugebėjęs — gali lengvai nuvesti į klystkelius. Kad, pvz., ir abu didieji stogo konstrukcijų tyrinėtojui — Ostendorf (Die Geschichte des Dachwerks), kurį autorius savo bibliografijoje mini ir Gerda Boethius (Hallar, Tempei och Stavkyrkor, Stockholm 1931). Nė vienas iš jų nekreipė pakankamo dėmesio į etnografinę medžiagą, o to paseka buvo ta, kad toji visa svita gegnių, kurias Ostendorf pačiame pirmame puslapy išrikiuoja, yra visai priešinga, tai raidai, kuri gaunasi išeinant iš etnologinio požvilgio. Ostendorf įkrito į duobę dėl to, kad jis neišsiaiškino, kad gegnės dabartinėse savo konstrukcijose yra, palyginti, vėlyva apraiška, reikalaujanti ir tobulesnės statybinės technikos ir įrankių. Tas pats atsitiko ir su Boethius. Ji priskyrė perdaug didelį primityviškumą romaniškai stogo konstrukcijai Garde bažnyčioje Gotlande ir norvegų į stulpą statytų bažnyčių stogo konstrukcijoms, o tos konstrukcijos to primityviškumo tokio neturi. Bet tiems tyrinėtojams pateisinti reikia pripažinti, kad etnologai ne visada kreipė reikiamą dėmesį į stogo konstrukcijas, visi namotyrininkai pasinerdavo pastatų planų išdėstyme ir vidaus įrengime, o pro konstruktyvines detales labai fragmentariškai praeidavo. Todėl Jurgis Gimbutas, gal sąmoningai nesileisdmas į hipotezes, užsipelnė nė kiek ne mažesnės padėkos patiekęs gražiai aplygintą deimantą, kurį etnologai ir kiti namotyra susiinteresavę galės toliau skaldyti ir mažus deimančiukus gaminti.

Metodiškai Gimbuto veikalas labai parankus. Fotografijos gale suskirstytos pastatų paskirtimi. Tiek svetimam skaitančiam lietuviškus žodžius, tiek lietuviui, norint atitinkamus žodžius išversti į svetimą kalbą, labai daug padeda pabaigoje pridėtas etnografinių techninių sąvokų lietuviškai vokiškas žodynėlis, o tokių liaudies technikos žodynėlių mums reikalinga visose srityse. Kaip būtų naudinga, jei ir kiti mūsų liaudies kultūros apraiškų tyrinėtojai pasektų Gimbuto pavyzdžiu ir toliau varytų kadaise a. a. prof. Elisono „Archyvum Philologicum“ pradėtą varyti barą. Knygoje, kaip matome, tėra tik viena techninio žodynėlio dalis, o būtų gera turėti ir antrąją dalį — vokiškai lietuvišką, nes skaitant vokišką tekstą, pvz. ir patį Gimbuto veikalą, ne visi techniški terminai iš karto suprantami, o ypač menkiau namotyroje apsiskaičiusiam.
Vienas iš moderniškiausių metodų liaudies kultūros apraiškoms vaizduoti yra atitinkami žemėlapiai. Žemėlapy atitinkamu ženklu atitinkamoje vietoje pavaizdavus norimą apraišką, jau iš karto matosi tos apraiškos paplitimas, paplitimo tankumas, matosi atskiros oazės ir pan. Neapsieina ir Gimbuto veikalas be kartografinio metodo. Knygoje yra keturi žemėlapiai — stogų konstrukcijų (5 pav.), gyvenamojo namo stogų formos (113 pav.), ekonominių pastatų stogų formos (114 pav.) ir stogo dalių pavadinimo žemėlapis (131 pav.). Gaila tik, kad tie žemėlapiukai yra pedagoginio pobūdžio ir nevisai tinka apraiškų paplitimui ryškiau pavaizduoti. Brūkšninės linijos atskirame plote neduoda to vaizdo, kuris gautųsi pažymėjus kiekvieną apraišką atskiru ženklu. Ypač izoliuotos apraiškos, o jos labai dažnai yra gana svarbios, tokiame žemėlapyje neiškyla. Visai neabejoju, kad autorius nežinotų tos kartografinio metodo detalės, bet, atrodo, sąlygos jam to neleido — tokiems žemėlapiams sudaryti reikalingi tinkamo mastelio kontūriniai žemėlapiai ir kiekvienos vietovės koordinačių tinklo lentelės, o tokių gėrybių mes dar nespėjome laisvėje gyvendami pasigaminti, tremties gi sąlygose tas neįmanoma.

Už paskutinįjį žemėlapį kaip ir už technikos terminų žodynėlį autoriui nemažiau dėkingi bus ir kalbininkai. Tai komplimentas kalbininkams kad jie savo specialiose studijose pagalvotų apie talką ir kitiems mokslams, nes kalbotyra yra vienas iš pagelbinių mokslų ne tik namotyrai, kaip šiuo atžvilgiu, bet ir iš viso visam etnologijos mokslui. Šveicaras Hoffman-Krayer pasakė protingus žodžius rašydamas savo „Die Ethymologie im Dienste der Hausbauforschung“.

Norinčiam plačiau pabaltiškosios „erdvės namotyra pastudijuoti, autorius bibliografiniame sąraše nurodo 178 didesnius ar mažesnius veikalus įvairiomis kalbomis.
Jurgio Gimbuto lietuviškojo stogo studija yra didelė dovana etnologijos mokslui. Visai nesuklysiu pasakęs, kad tai ne tik pirmoji speciali studija lietuviškosios namotyros srity, bet ir iš viso, bent kiek man žinoma, pati išsamiausią, sistematiškiausia ir problemos gvildenimu pati vispusiškiausia stogo studija visoje namotyros literatūroje.

Stockholmas, 1948. IX. 20.