MŪSŲ JAUNIMAS šeimoje ir organizacijoje Spausdinti
Lietuvių tautos sąmojus iš gyvenimo patirties yra nugriebęs vieną priežodį, kuris dar nesubrendusi žmogų gretina su jaunikle paukšte. Mūsų liaudis sako: „jaunikliai tik ir laukia, kada jiems padaigsliai virs plunksnomis“. Šiuo sąmojumi gana taikliai išreiškiama jauno žmogaus patraukia laisvai gyventi. Ji yra tokia pat veržli, kaip ir jauniklės paukštės. Kai tik jaunieji ima augti, tėvų namai jiems darosi vis ankštesni. Nebloga juose gyventi, smagu iš ilgesnės kelionės pargrįžti, saugiau negu kur kitur glaustytis, tačiau ilgėjimasis savarankiško gyvenimo nuolat kutena jauną širdį. Tai nėra pikta — tai yra įgimta. Veržimasis į laisvę pulsuoja visoje gyvybės karalystėje.

Tačiau žmogui nepakanka vienos gamtinės traukos laisvai gyventi. Kiekviena kita gyva būtybė, fiziškai sustiprėjusi ir ūgterėjusi, pataiko gerai gyventi, ir gana vykusiai atlikti savo uždavinį. Tuo pasirūpino pati gamta. Ji labai paslaugi ir atlydi visiems neprotingiems gyviams, kurie yra vadovaujami aklo instinkto. Tuo tarpu žmogus, ir gerai kūnu nuaugęs, ilgą dar laiką daug ko neišmano. Jisai paliekamas vadovautis savo paties išmone ir laisva valia. Jam reikia ilgiau bręsti šeimoje ir visuomenėje, kad įgustų gerai gyventi ir tinkamai atlikti savo pareigas. Aukštesnės kultūros krašte net pati viena šeima ir nepajėgia jaunųjų deramai subrandinti ir išmokslinti. Čia jai pagelbsti mokykla, valstybė ir įvairios organizacijos.

Bet antra vertus, antriniai ugdymo veiksniai jaunuosius taip pat tolina nuo šeimos. Jie skatina jaunimo įgimtą veržlumą į laisvę ir savarankišką gyvenimą. Ypač palankios yra. tam jaunimo organizacijos, kuriose paaugliai randa pirmą laisvesnę užuovėją šalia namų. Tai yra taip pat ne pikta. Kitaip ir būti negali, pats jaunimo brendimas ir jo ugdymas šito reikalauja. Tačiau kartu yra reikalinga ir paisytina, kad visi ugdomieji veiksniai, kurie šeimą ramsto, su ja sutartų. O šito būtino daikto pasigendama tada, kai jaunieji per anksti nuo šeimos nutolinami arba net prieš ją nuteikiami. Įvairios jaunimo organizacijos, kaip patirtis rodo, pačios pirmosios ir toliausiai nuo šeimos jaunimą nuritina.

Taigi dera visada domėtis, kokie yra ir kokie turėtų būti šeimos ir jaunimo organizacijos tarpusavio ryšiai, ir nuolat sekti, kad jaunimo brendimas šeimoje ir jo ugdymasis organizacijoje neturėtu plyšio. Šiam reikalui pravartu, apskritai, įsidėmėti, kokią paskirtį turi šeima ir kokią bet kuri jaunimo organizacija.

ŠEIMOS IR JAUNIMO ORGANIZACIJOS PASKIRTIS


Šeima, kaip žinoma, yra tam, kad duotų ir subrandintų jauną žmogų. Jo kūnui ir dvasiai išsiskleisti šeimoje taip susieina įgimti abiejų lyčių skirtumai ir taip jie natūraliai susiklosto, kad sudaro tam nepamainomas sąlygas. Joks kitas būdas žmogaus gyvybei pažadinti nėra tinkamas. Jei žmonės kada imtų visuotinai to nepaisyti, jie greitai sunyktų, kaip tai yra nutikę net labai gausioms ir galingoms tautoms. Kur tik apyra šeima, ten apskursta ir visa žmonių bendruomenė: sumenksta tautos ir išsenka valstybės. Taip esti dėl to, kad tiktai viena šeima yra pašaukta būti tikrąja žmonijos versme. Ji turi net sakralinę žymę, nors būtų nekrikščionių ir net netikinčių šeima. Laisvas dvejų žmonių žodis ir prigimties ryšys susieja vienam kilniam ir šventam uždaviniui — pažadinti iš nebūties žmogų gyvenimui, kuris jau nesibaigia su žemės būtimi. Ši dieviškos kreacijos galia yra perleista šeimai, kurią Kristus yra apgaubęs sakramentu. Dievo nustatyta tvarka, žmogus turi ateiti į pasaulį tik iš šeimos. Jokie kiti žmonių kolektyvai neturi drįsti šios prigimtosios tvarkos iškreipti ir savintis sau šeimos teises. Žmonija auga šeimomis, kaip organizmas ląstelėms. Šeimoje naujas žmogus gema, joje jisai kūnu bei dvasia subręsta ir subrendęs nuo jos atsiskiria, kad sudarytų naują šeimą. Šis permanentinis vyksmas yra cikliškas.

Tad ir ana traukli jėga, kuri vilioja jaunuosius iš tėviškų namų, neužbrėžia tiesiosios linijos: ji užlinksta ir didžiumą atveda vėl į namus per naują slenkstį. Namų židinys dažnam žmogui yra ne vien išeities, bet sugrįžties vieta. Kas ir išsprūsta iš namų, numesdamas jiems lietuviškos patarlės pirmuosius žodžius „namai — pragarai“, tai po kurio laiko vėliai pargrįžta, ištardamas ir likusius — „be namų negerai“. Dažnas grįžta į šeimą naują susikurdamas, ir kiekvienas pareina iš viešumos namo atilsio jieškodamas. Namų židinys yra žmonėms nuskirta ir pati saugiausia gyvenimo atrama- „Anglo namai yra jo pilis“, sako tauta, išplitusi į visą pasaulį, bet nepametusi savų namų. Namų židiny žmonės daugiau gyvena, pasaulio platybėse jie daugiau veikia. Ir ta jų veikla dažniausia yra organizuota.

Šeima kaip tik įsiterpia tarp paskiro žmogaus ir sujungtos jų daugumos arba organizacijos. Paskirus žmones šeima išaugina, organizacijos juos apjungia. Šeima sudaro pagrindą kiekvienai organizacijai. Senkant šeimoms, senka ir organizacijos. Jos tiktai sutelkia šeimų narius vienam kuriam apsibrėžtam tikslui. Jų gali būti įvairių ir tiek daug, kiek žmonės gali turėti reikalų ir siekimų. Kai tik žmones suartina kuris bendras siekimas, įgimtas ar atsitiktinis, jie savo pastangas nukreipia į tikslą organizuotai.

Organizacija išveda žmones iš uždaro židinio į apstesnį ir viešesnį kolektyvą Ji susiveja tarp šeimos ir visuomenės. Šeima jai yra per siaura ir negausi savo skaičiumi. Visuomenė jai yra per plati ir nepakankama savo išskaidyta jėga. Organizacija siekia padidinti kolektyvinės jėgos įtampą, patelkdama vis daugiau žmonių vienam, kuriam uždaviniui. Šeimai ir visuomenei ji gali būti ir dažnai būva naudinga ir įtaigi.

Tačiau jokia organizacija, kad ir kokia apsti jį būtų, negali visų žmonių apkėsti nei sukaupti jų vienai minčiai. Taip yra dėl to, kad organizacija neišreiškia kurios gyvenimo formos, o tiktai sutelktinio žmonių veikimo būdą. Ji yra žmonėms atsitiktinė ir nebūtina. Dėl to į jokią organizaciją, — išskyrus Bažnyčią, kuri apima pilnutinį žmogaus gyvenimą, — netelpa nei visi žmonės nei visas paskiras žmogus. Čia yra kiekvienos organizacijos riba, kuri ją suveržia. Todėl bet kuri organizacija paprastai apima tiktai vieną grupę žmonių ir tiktai dalį žmogaus siekimų. Kada jie jau nebepatenkinami arba užviliami, organizacija nustoja savo veiklumo ir sugūra. Tad laikui srūvant ir gyvenimo reikalams keičiantis, organizacija susikuria ir išyra. Visi organizaciniai apdarai, paties žmogaus siūdinami, jam greitai būva per ankšti ir lengvai nudėvimi. Tiktai tos organizacijos, kurios atsiremia į pastovius žmogaus prigimties reikalavimus ir nenumaldomų troškimų Aukščiausio Gėrio, pilniau patenkina ir nesti tokios mainios.

Jaunimo organizacijos, kokios idealios jos bebūtų, jam visada tėra laikinės — pereinamosios, kaip praeinamas yra pats jo brendimo metas. Jaunimas dar tik auga ir ruošiasi gyventi, bet savarankiškai negyvena ir nepriklausomai veikti nėra dar subrendęs. Bręstančiam jaunimui, sutelktam į organizacijas, mažiau ar daugiau vadovauja suaugusieji, ir jų vadovavimas negali būti kitoks kaip ugdomasis. Visos jaunimo organizacijos, kurios tikrai atitinka bręstančio jaunuolio prigimtį ir prie jos taikosi, tegali būti lavinamosios bei auklėjamosios-Jų paskirtis yra kreipti jaunimo veržimąsi į laisvę gyvenimui naudinga linkme ir stiprinti socialinius nusiteikimus, kurių viena šeima ir net mokykla nenujėgia pilnai išvystyti. Tad jaunimo organizacijų ugdomasis darbas šeimai yra aiškiai paremiamasis.

Dėl šio esminio savo bruožo bet kuri jaunimo organizacija yra visai arti šeimos ir mokyklos. Mokykla pirmoji išveda jaunuosius iš namų, jaunimo organizacija pirmoji juos įliedina į platesnį kolektyvą Tačiau mokykla turi dar stiprų ryšį su šeima — tėvų ir vaikų santykį, perkeltą į mokinius ir mokytojus. Jaunimo organizacija tokio šeimyninio ryšio jau neturi — ji nuo šeimos yra žymiai labiau atsijusi. Tiesa, kai kada ir mokykla gerokai atitrūksta nuo šeimos, kada jos ugdomajame darbe įsivyrauja kolektyvinimo tendencijos. Ir priešingai, tūlos jaunimo organizacijos savo auklėjamosiomis pastangomis visai arti priglaudžia prie šeimos. Bet toks atitolimas ar priartėjimas nėra esminis. Kiekviena mokykla iš esmės yra arčiau šeimos, o kiekviena organizacija mažiau ar daugiau yra linkusi nuo šeimos atsišlieti. Tai yra suprantama ir natūralu, nes jaunimo organizacija ir turi tikslą išvesti bręstantį jaunimą iš uždarų šeimos namų bei mokyklos sienų ir įjungti į organizuotą būrį. Prastai būva tiktai tada, kai jaunimo organizacija ima šeimos nepaisyti arba ją neigti, kad galėtų jaunimą pati viena apgužti. Šeima ir jaunimo organizacija tada nenatūraliai išsiskiria ir n e b e s u t a r i a. Jos atsistoja viena priešais antrą ir kelia mūsų laikams aktualų klausimą: katrai iš jų priklauso pirmumo teisė auklėti jaunąją kartą.

ŠEIMOS PIRMUMAS PRIEŠ JAUNIMO ORGANIZACIJĄ


Žmogus nėra nuosavybė nei šeimos nei bet kurios organizacijos, ne taip, kaip kuris daiktas ar gyvulys. Tačiau žmogus natūraliai ateina į pasaulį per šeimą, ne per organizaciją. Šeima yra pirmesnė už kiekvieną organizaciją, kuri tik apjungia šeimose bręstančius žmones. Be to, šeima yra neapseinama, o organizacija nebūtina. Dėl to šeima negali būti laikoma vien tiktai narių tiekėja organizacijai. Šeima tada būtų paprasta biologinė priemonė organizacijų nariams dauginti. O tai yra priešinga jos prigimčiai ir paskirčiai. Gyvulių pasaulis tėra valdomas reprodukcijos dėsnio, o ne žmonių bendruomenė. Žmonių bendruomenėje šeimos sudaro organiškus vienetus — „visuomenės celes“ (Fr. W. Foerster 29 p.), iš kurių trykšta ne vien gyvybė, bet ir gyva dvasia. Per šeimą atiteka praeities tradicijos bei kultūrinis palikimas, ir visa tai nuteka į sekančias kartas su nauja gyvybe, išsiskleidžiančia šeimos židinyje. Žmogaus kūnui ir dvasiai nokinti jis yra pat? natūraliausias ir neužvaduojamas.

Šeima yra skirta brandinti žmogaus asmenybę, kur tiktų pagrindiniam gyvenimo tikslui siekti, o ne tam kad būtų vienos arba antros organizacijos nariu. Todėl tėvų pareigos ir teisės negali pasibaigti su tuo metu, kai jauniesiems paauga padaigsliai ir jie patys gali jau nuskrieti į kurios nors organizacijos būstinę arba sueigą. Jei taip būtų, jaunas nepribrendęs dar žmogus būtų pametamas likimo žaismui, atsitiktinumui. Jo būtis pasidarytų netikra, nes netikras ir reliatyvus būtų jauno žmogaus brendimas. Jis daugiau priklausytų nuo kintamų bei išviršinių veiksnių, negi nuo pastovių ir įgimtų įstatymų.

Šeima ir yra tam, kad jaunuosius apsaugotų nuo tokio netikrumo ir reliatyvumo, — nuo nelemtos „bezprizorninkų“ dalios, kurią Rusų revoliucija įrašė į vaikų istoriją, kaip šiurpų įspėjimą visiems laikams Tai yra liudijimas, ko susilaukia bešeimiai patilčių vaikai, palikti be apsaugos ir globos. Tiktai šeiny jiems gali suteikti saugų prieglobstį, sukuriamą tėvų meilės, pasiaukojimo ir rūpestingumo. Niekas kita: vaikams to negali duoti ir tėvų atstoti, ypač kurio nors draugijos ar valstybė. Jų globa dažniausia yra pamotės verta. Vaikai jąja labai retai tepasidžiaugia.

Dėl to jokia organizacija, nė pati valstybė, negali reikalauti, kad šeima vaikus tiktai paaugintų, auklėti be jokios apdairos pavestų kitiems. Šeima pasauliui žmogų duoda, ji pirmoji ir atsako už jo fizinį bei dvasinį brendimą. Atsakomybė ir su ja susijusi įgimta pirmumo teisė auklėti jaunąją kartą priklauso šeimai. Niekas negali tėvų atpareigoti nuo šio atsakingumo už vaikų auklėjimą. Jei auklėjimo pareigos ir esti kitiems pavedamos tai tėvams liekti priežiūros teisė ir budėjimo pareiga- Nei mokykla nei jaunimo organizacija tėvai negali be atodairos pasikliauti. Vaikų ugdymas turi būti atidžiai sekamas ir suderinamas su šeimyniniu auklėjimu. Ypač šeima negali išleisti iš akių jaunimo organizacijų, kurios ne visada šeimai pagelbsti, bet dažnai pakliudo. Be to, šeimos auklėjimas yra visuotinis, o jaunimo organizacijų — tiktai dalinis.

Šeimos ugdomieji tikslai visada yra tie patys — pastovūs ir visuotini, nes bendrai žmogiški. Šeima apima visą žmogaus asmenį, visus jo brendimo tarpsnius ir abi lytis, žodžiu, visą žmogaus prigimtį su bet kuriais individualiais skirtingumais. Normali šeima sudaro tinkamiausią aplinką įvairiopiems žmogaus asmenybėms pradams prasiskleisti ir sustiprėti.Ji siekia visumos ir apima visus ugdymo atžvilgius, kiek tiktai nujėgia. Šeimoje vyrauja universalumas ir įvairumas.

Tuo tarpu jaunimo organizacijos turi dalinius ir, dažniausia, kintamus uždavinius, kurie viso žmogaus neapima. Jos sąmoningai ir tikslingai išskiria vieną kurį asmenybės bruožą, pasirenka atitinkamą brendimo laiką ir labai dažnai — vieną kurią lytį. Tuo būdu siekiama išvystyti tiktai kai kurie prigimties polinkiai ir įdiegti tokie nusiteikimai, kurie geriausia tiktų organizacijos specialiems uždaviniams įgyvendinti. Gali tai būti labai geri ir būtinai reikalingi nusiteikimai, kurie praturtina kiekvieną asmenybę, tačiau esti ir laikinų, nepatvarių ir nereikšmingų. Gana dažnai laiko madni dvasia iškelia vieną arba antrą patrauklią jaunimo organizaciją ir su prasrūvančia aktualija vėl ją nugramsdina. Gyvenamojo meto aktualijos, be abejo, pagauna taip pat šeimas ir suaugusius. Tačiau organizuotam jaunimo sambūryje laiko tendencijos stipriau sukaupiamos ir labiau išgyvenamos. Iš to jaunosios kartos ugdymui gali būti naudos, kada pasigaunamos idėjos arba priemonės yra teigiamos, bet gali būti ir nemažos žalos, kada įsivyrauja kurios blandžios ir kraštutinės tendencijos.

Šeimos židinys yra mažiau lankstomas. Jis paprastai išlieka nuosaikesnis, konservatyviškesnis ir mažiau blaškus. Taip yra dėl to, kad šeima iš prigimties turi stamantresnį išvidinį ryšį. Šeimos narius suglaudina giminiškas kraujas ir savųjų įgimta meilė. Juos susieja bendras gyvenimas ir ligi tam tikro laiko — bendras likimas. Šeimos nariai nepakartojami, nepakeičiami ir lengvai neišskiriami. Jie, tarytum, įauga vieni į kitus, tad jų išskaidymas, nelaimės ar konfliktai visada giliau ir sunkiau išgyvenami, dažnai ligi tragizmo, kuris ne visada apsireiškia regimu būdu. Jis nusėda į dvasią ir ją sukrečia. Juo tie išvidiniai šeimos ryšiai yra stipresni ir gajesni, juo vertesnė ir darnesnė išauga jaunoji karta. Šeima, bendrai, daro žmogų pakantesnį ir socialesnį. Čia jaunuolis yra palenktas moraliniam tėvų autoritetui ir klusnumui, kuris atsispiria; tėvų meilę ir dorinę pareigą.

Organizacijoje nariai susiejami daugiau išviršinės drausmės. Bendra veikla, teisybė, sumezga ir dvasinius saitus, skatina pasiaukoti, prisitaikyti prie kitų ir susibičiuliuoti, bet šie išvidiniai ryšiai būva palaidesni negu šeimoje. Organizacijos narių jie taip tvirtai neriša kaip brolių bei seserų. Organizacijų nariai, ypač jaunimas, sudaro bėglią srovę: vienur pakeičia kiti, kartais veiklesni už pirmuosius, ir dėl to labiau iškeliami. Todėl organizacijoje nesti ir negali būti tokio pastovumo bei lygybės kaip šeimoje. nei josios meilės ar pasiaukojimo. Be abejo, organizacija pajėgia kai kada savo narius tvirtai suveržti ir patraukti, įkvėpti heroiško pasiaukojimo ir tauraus draugiškumo, bet tatai esti arba griežtai idealistinės organizacijos arba konspiratyvūs kurios nors kovos junginiai. Pastarieji sudaro jaunimui tą grėsmę, kad dažniausia per anksti jį patelkia suaugusiųjų rungtynėms. Nepribrendusi jaunoji karta tegali būti tiktai palaipsniui ir apdairiai bei kultūringai pratinama prie visuomeninės veiklonenardinant jos masės aistrose ir neatitolinant nuo šeimos. Masėje suyra jau visi dvasiniai ryšiai — ir šeimos ir organizacijos; lieka viena inertinė trauka. O kiekviena jaunimo organizacija yra linkusi išvirsti masine, kai tiktai išleidžia iš akių bendrąjį ugdymo tikslą ir per toli nurieda nuo šeimos.

Reikiamai pusiausvyrai išlaikyti šeima daugiausia ir gali padėti. Ji pati yra įsiterpusi tarp individo ir kolektyvo.. Individui ji yra per erdvi, kolektyvui — per ankšta. Egocentriškas asocialus žmogus šeimoje turi išsitempti ir daug kur savęs išsižadėti. Masėje paniręs žmogus ir nuasmenėjęs, šeimoje yra verčiamas susitelkti ir susivaldyti. Abu kraštutinumai suseina po vienu šeimos stogu.

Taigi šeima daug kuo pranoksta jaunimo organizacijas. Ji rymo ant prigimto ir pastovaus pagrindo, turi tvirtą išvidinį ryšį, apima visą žmogų su jo individualiniais skirtingumais ir ji išlaiko pusiausvyrą tarp pavienio žmogaus ir apstaus kolektyvo. Ji taip pat grindžia pamatus tautiniam, moraliniam ir religiniam auklėjimui.

To nepaisant viena šeima negali pilnai apkėsti ir gerai atlikti visų ugdymo uždavinių, kuriuos stato dabarnykštė kultūra. Būva taip pat šeimų, kurios iš viso nukrypsta nuo savo pašaukimo. Čia yra pagrindas visuomenei domėtis jaunosios kartos ugdymu ir jį organizuoti. Šiam reikalui be mokyklos, valstybės ir Bažnyčios (Bažnyčia yra pašauktasis antgamtinis ugdymo veiksnys, šeima yra jai palenkta tuo būdu, kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą reikalauti iš šeimos ugdomajame darbe laikytis Dievo įsakymų ir Jo apreikštų tiesų) — taip pat pasuktųjų ugdymo veiksnių, gali būti dar talkinamos organizacijos, kaip atsitiktiniai ir paramstomieji. Tuo būdu kai kurie ugdymo uždaviniai, ypač visuomeninio auklėjimosi, atitenka ir jaunimo organizacijoms Deja, ne visos jaunimo organizacijos „palieka savam bare ir pagerbia kito sritį“ (Fr. W. Foerster 80). Tad susidaro net trejopas jaunimo organizacijos ir šeimos santykis: priešingumo, neutralumo ir paslaugumo. Priešinga šeimai jaunimo organizacija neigia įgimtąją tėvų teisę auklėti savo vaikus. Neutrali šeimai organizacija namų židinio neneigia, bet ir savo veikimo prie šeimos interesų netaiko. Ir tiktai sutari su šeima organizacija stengiasi turėti artimą kontaktą su tėvais.

ŠEIMAI PRIEŠINGOS JAUNIMO ORGANIZACIJOS


Šeimai priešinga yra kiekviena jaunimo organizacija, kuri savo siekiamuoju tikslu arba veikimo būdu pažeidžia įgimtąsias tėvų teises ir stengiasi per anksti jaunimą atitolinti nuo šeimos židinio. Vienos to siekia prievarta ir atvirai, atsiremdamos net valstybe ir jos pačios organizuojamos, antros užsidangsto nekaltu jaunuomenės lavinimu. Pirmąsias daugiau aptinkame totalinio rėžimo kraštuose, kur jos yra valstybinės ir tiktai tokios teleidžiamos, o antrąsias — liberalinės demokratijos šalyse. Abejose vyrauja šeimai nepalanki dvasia, kuri vienu ar kitu būdu užgauna tėvų autoritetą. Ji galutinėje išvadoje neigia įgimtąjį šeimos pašaukimą ir jos neardomumą. Ta drumsti dvasia yra brandinama laicistinių bei materialistinių pažiūrų į gyvenimą, nors jos būtų apklotos humanizmo ar modernios kultūrinės pažangos apvalkalu. Kai jos pilnai sunoksta, tai prasiveržia kuriuo nors kraštutinumu, — mūsų laikais fašizmu ar bolševizmu, — kuris nuplėšia tą gležnų apsiautalą ir atskleidžia nuogą realybę. Tada paaiški, kad žmonės patys yra išėję prieš savo prigimtį ir tuo klaidžių kelių nukreipę, jaunimą. Dėl to nors tėvai būtų tų pačių nenuosaikių pažiūrų kaip ir jaunimo organizacijos, į kurias savo vaikus pasiunčia arba jų nesulaiko, jie nepasiekia šeimos ir organizacijos sutarimo. Tariamas išviršinis sutarimas anksčiau ar vėliau išblanksta. Jis sunokina vaikų neklusnumą ir pasipriešinimą tėvams. Tėvai patys įduoda vaikams ginklą prieš save ir paskui veltui gailauja ir skėsčioja rankomis. „Tu negali savo pyragaičio suvalgyti ir kartu jį turėti“. — teisingai pastebi anglų tautos sąmojus. Negalima yra puoselėti grynai laicistinės bei materialistinės pasaulėžiūros ir ramstyti ja jaunimo organizacijas, o paskui aikčioti kad gyvenimas subiuro ir žmogus žvėrimi pavirto.

Materialistinis gyvenimo supratimas kaip tik ir siekia žmogų paversti bendruomeniniu gyvuliu (animal sociale). Kur toks bendrinis žmogus įsivyrauja, jaunimo organizacijos ima grobti vaikus iš namų jau nuo pat mažumens. Nespėja vaiko lopšys atvėsti, o jis jau čiumpamas organizacijos ir valstybės. Šeimoje jam palieka valgomasis stalas, naktigultą. Kiek paaugus, ir šiems žemės rūpesčiams patiekiamas bendras katilas ir kolektyviniai guoliai. Su šeimos židiniu tada teriša gimimo metrika ir iš tėvų persisunkęs kraujas. Dvasia jaunuolis išjungiamas iš šeimos. Visa apsprendžianti įtaka atsrūva iš šalies — iš organizuoto kolektyvo, kuris glaustosi bendruomeniuose būstuose. Pvz., Vokietijoje dar galima dažnai užtikti karo vėtros nenušluotus „Ju gendheimus“ — užumiesčio, pamiškės ar įkalnių stovyklaites, kuriuose buvo telkiamas nuo šeimos atitrauktas jaunimas ir naciškai priešinamas. Komunizmo apkrėsti kraštai ir toliau iš jaunimo formuoja klusnią ir bevalią masę. Jiems parankus tik nuasmenintas ir sukolektyvintas žmogus.

Kadangi šeima saugo žmogaus nepriklausomumą, tai ji stengiamasi nuo vaikų auklėjimo nužerti. Šeimai paliekamos tiktai vaikų auginimo pareigos, kurios dar skatinamos, kad kolektyvas turėtų efektingesnę jėgą. Bet prie namų slenksčio budi valstybinė jaunimo organizacija, kuri tyko vaikų. Jie tuojau pagaunami ir iš šeimos įtakos išjungiami. Vaikai nuteikiami prieš tėvus ir šeimą. Tarp šeimos ir valdinės organizacijos prasiveria praraja. Moraliniai šeimos ryšiai suardomi, o tai nelaimė ne vien šeimos, bet ir visos tautos, kaip tatai rodo mums totaliniai rėžimai.

Jiems organizacija yra nebe sutelktinio veikimo išraiška, o gyvenimo forma — visai atvirkščia jos prigimčiai dalykas. Dėl to visas gyvenimas pasidaro išvirkščias. Jaunoji karta, kuri turėtų sirpti šeimoje ir tėvų priežiūroje, iš namų ištraukiama, įliejama į masę ir palenkiama politiniams valdžios siekimams. Kaip jai įsireikia, taip ji jaunimą lamdo. Šeima ir tėvai netenka savo teisių ir laisvo žodžio.

Tuo keliu nueina visos valdinės jaunimo organizacijos. Nors jų tikslas būtų gana kilnus, jis neatsveria neigiamų pasėkų, kurių šeima susilaukia iš standartizuotos dvasios ir politinių metodų. Su valdine organizacija šeima anksčiau ar vėliau sueina į konfliktą. Kitaip ir būti negali. Valdinė organizacija turi ir valdinę pasaulėžiūrą, kuri nepalieka laisvės nei šeimai apsispręsti nei savo nariams ką kitą pasirinkti. Gundymu ir prievarta stengiamasi visus palenkti valdančiųjų pažiūroms. Negalėdami tiesiai įsiskverbti į šeimą, kuri sudaro mažiau ar daugiau uždarą pasaulį, valdantieji stengiasi suginti jaunimą į jų pačių riktuojamas organizacijas. Jas jie arba specialiai įsteigia naujas arba suvalstybina jau esamas. Tai dažnas nedemokratinių valstybių nusistatymas, kuris telkia jaunimą nepaisydamas šeimos ir lenkia jį savai politikai.

Ta dvasia, kuri šiuo ar kitu būdu tolina vaikus nuo tėvų ir ardo šeimos židinius, šiandien užgožia jaunimą visuose kraštuose — ir ne demokratiniuose ir demokratiniuose. Tai yra dususi laiko dvasia, ilgą laiką nokusi liberalinės ir ateistinės pasaulėžiūros prieglobstyje. Abi jos beskirtiškai skverbiasi į jaunimą, stengdamos jį pasitelkti sau už įgimto veržimosi į laisvę, kurią tėvų namai kiek apkarpo. Kaip atspirtį prieš juos, liberalinė dvasia siūlo individualinę laisvę, niekieno nevaržomą, atremtą tiktai į blankų žmogiškumą. Materialistinė dvasia gundo kolektyvine laisve ir nardina į pilną masę. Pirmieji patalkininkauja antriesiems, nes kraštutinybės savo išvadomis susiliečia - šeima turi teisę ir pareigą gintis nuo abiejų kraštutinumų, nes tuo būdu ji gina savo egzistenciją. „Šeima negali būti nei suindividualinta nei sukolekyvinta“ (A. Maceina 79 p.). Jai yra priešingos tiek tos jaunimo organizacijos, kurios ugdo nežabotą individualizmą, tiek ir tos, kurios veda į beformį kolektyvizmą. Mūsų laikų tendencijos yra abiems palankios, tad dabarties šeima, leisdama vaikus į jaunimo organizacijas, turi gerai apsidairyti ir būti santūri. Jai graso pavojus namų židinyje netekti vaikų dvasios anksčiau negu jie subręsta kūnu. Juk niekada dar nėra buvę tokių palankių sąlygų ir tokios trauklios pagundos per anksti atitokti nuo šeimos. Tam yra labai paslaugus dabarties sutechnintas gyvenimas, didmiesčiai, fabrikai ir didžiulės įmonės, bendros butų kolonijos ir judrus susižinojimas. Iš viso atrodo, tarytum dabarties žmogus daugiau gyventų gatvėje, aikštėje, kelionėje ar įmonėje, o ne šeimoje. Toks sruvus minios tekėjimas jaunuosius greitai pagauna, lengvai įveikia ir per toli nuo namų nuneša. O be jų jisai išauga individualistu arba kolektyvistu. Jaunimo organizacijos neturi skatinti nei vieno nei antro, bet turi šeima padėti sulaikyti jaunuosius arčiau namų ir kartu nuosekliai bei metodiškai jungti į apstesnę visuomenę. Organizacijos, kurios tokio uždavinio neatlieka šeimai nepadeda, o kliudo.

ŠEIMAI NEUTRALIOS JAUNIMO ORGANIZACIJOS


Antros grėsmės šeima gali susilaukti iš neutralių jai jaunimo organizacijų. Neutralumas čia suprastinąs ne pasaulėžiūrinis. Pasaulėžiūros atžvilgiu jokia jaunimo organizacija negali būti neutrali, nors ji tokia ir plačiai garsintųsi. Už tokio tariamo neutralumo slypi kuri nors pasaulėžiūra, kuri sulimpa jaunuomenės ugdymu. O jaunuomenės ugdymas, sudarąs pagrindą kiekvienai jaunimo organizacijai, niekada nesti ir negali būti pasaulėžiūriškai neutralus. Tačiau jaunimo organizacija gali būti neutrali arba abejinga šeimos ugdymui, kurio ji nei teigia nei neigia. Ji nekelia klausimo, kam vaikų auklėjimas turi priklausyti — šeimai ar jaunimo organizacijai. Tą klausimą ji palieka atvirą arba net palankiai išsprendžia šeimai, kurios teisių auklėti savo vaikus nesisavina. Bet ji taip pat nelaiko savo uždaviniu šeimą remti ir prie jos prisitaikinti. Šeima jai tiek terūpi, kiek nekliudo iš jos verbuoti narių. Tam ji nesiima prievartos ar kurių grasinimų šeimai. Jai pakanka natūralaus jaunųjų linkimo į laisvę, jų traukos į būrį ir žaismo pomėgio. Ji net ir neprašoka šitų jaunimo polinkių: palieką jų interesų ribose, nesistengdama sąmoningai iš jaunimo formuoti kurios būsimos visuomenės su tam tikru nusistatymu. Dėl to tokia — „par excellence“ jaunųjų organizacija ir gali būti šeimai neutrali.

Tuo tarpu pati šeima negali būti neutrali jokiai jaunimo organizacijai. Jai rūpi jaunimą subrandinti ateities gyvenimui. O kiekvienam ugdymui turi reikšmės visa, kas jaunuosius supa ir kuo jie gyvena. Kas dažnai atsiejama nuo pasaulėžiūros ir laikoma „neutraliu dalyku“, kai žaidimai ir šokiai, sportas ir iškilos, stovyklavimas ir gamtos pažinimas, muzika ir grožinė kūryba, — visa tai jaunuosius vienaip ar kitaip nuteikia ir apsprendžia. Kadangi šeima negali būti abejinga, kaip jaunieji apsisprendžia, tai ji yra suinteresuota ir kaip jie sportuoja ar iškylauja, kas juos sužavi ir užvaldo. Šeimai yra svarbu, kokie jaunimo sambūriuose vyrauja nusiteikimai ir kokios susiklosto pažiūros į kasdien stebimus daiktus ir žmones. Kiekvienas įspūdis ir pakartotas veiksmas, nors jis būtų paprasčiausias, formuoja charakterį ir kloja pamatus būsimai pasaulėžiūrai. Todėl net pačios vadinamos „neutraliausios“ organizacijos, kurios sakosi, kad „vaikų iš šeimos ne-paveržia ir jų pasaulėžiūriškai neauklėja“, iš tikrųjų tokios nėra ir negali būti. Jauno žmogaus brendimui ir jo būsimam nusistatymui visos jos turi neginčijamos įtakos ir dažnai visam gyvenimui palieka neišdildomų būdo žymių. Viskas suteka į sąmonę ar pasąmonę ir tam tikru metu prasiveržia. Tą labai gerai žino ir tuo pasiremia iš viršaus labai nekaltos jaunimo organizacijos. Jos paaugėliams patiekia, rodos, tiktai natūralaus žaismo ir smagaus sporto. Tačiau už jų slepiasi laicistinė pasaulėžiūra, kuri stengiamasi įdiegti jaunimui. Įsunkiama ji ne tiek pozityviu būdu, pabrėžiant tos pasaulėžiūros „neutralius“ principus, o daugiau negatyviu, ugdinant jaunimą žaismuose ir nustelbiant domėjimąsi tokiomis gyvenimo vertybėmis, kaip religija ir tautybė. Šeima turi būti akyli, kad laiku vaikus nukreiptų nuo tokios „neutralios“ organizacijos.

Antra vertus, ir tikrai neutralios šeimai organizacijos gali būti jai žalingos, kai nuo šeimos perdaug nutolsta ir nepaiso jos rūpesčių. Antai, sportinės organizacijos, nors ir labai geros ir neapsieinamos, labai dažnai esti nesaikios ir šeimai apmaudžios: jos perdaug jaunuosius užvaldo žaismu bei fizinio miklumo varžybomis, perilgai išlaiko aikštėje arba sporto klube ir nustumia į šalį kitas jaunuolio pareigas. Šeimose dėl to būva dažnų nesusipratimų, Viena šeima iširo tiktai dėl to, kad du broliai savo aistringą varžymąsi atskiruose sporto klubuose perkėlė į namus. Galimas daiktas, ta šeima iš viso buvo silpnos dvasinės pusiausvyros, tačiau nesaiki sportinė aistra, perkelta į tėvus, ją visai palaužė. Dar daugiau palūžta paskirų jaunuolių, kuriuos sporto sambūriai, nebendraudami su šeima ar mokykla, išveda iš pusiausvyros.

Nenuosaikūs būva ne vien sporto, meno ar net paprasto žaismo sambūriai, bet ir kiekviena kita jaunimo organizacija, kuri nesiderina su kitais ugdymo veiksniais ir su šeima. Į namų židinį tada įnešama kokčios ir maištingos dvasios perdėtu entuziazmu ir nesaikia drausme. Visas narių dėmesys sukaupiamas į organizacijos tikslus ir uždavinius. „Organizacijos tikslai tampa lyg ir pačių narių tikslais“ (A. Maceina 94). Ar tie tikslai būva reikšmingi ar nereikšmingi, jie apima visą jaunuolį ir paglemžia visas jo jaunas jėgas. Perdaug įsigyvenama organizacijos būstinėje ir draugų sambūriuose. Organizacijos vadų įsakymai vykdomi paslaugiau kaip tėvų, ir nario pareigos atliekamos rūpestingiau negu šeimos ar mokyklos. Namai lieka naktinė pastogė, kurią saugo tėvas, ir užtikrinta virtuvė, kurioje valgį gamina motina. Tokio organizacijos „entuziasto“ tėvai yra užviliami ir įrūstinami, nes namų rūpesčiams vaikai pasidaro mažai jautrūs ir nepaslankūs. Atlaši jų laikysena namie praranda savo miklumą, kurios nestinga organizacijoje, ir rankos pasidaro negrėbšios, kurios dar prieš valandą buvo tokios veikios žaidynėse ar sporto aikštėje. Ten būva smagūs ir žvitrūs, o namie yra jau išsivempę ir niurzgūs. Jie maivosi prieš tėvus ir niurna kai reikia ką padėti; vos nuvėžlina kur siunčiamas, o neseniai draugų bėgtynėse buvo patys eikliausi. Nepaslinkšių kojos pinasi dėl to, kad dvasia yra prisieta prie draugų būrio, kurio smalstumų negali užmiršti ir atsinogėti. Jei čia įsiterpia dar įtaigūs vadovų ir draugų pavyzdžiai, nesutaria su šeima, tai tėvų ir -vaikų santykiai dar labiau apdrungsta. Tiesa, tokių karštuolių, kuriuos organizacija visai paglemžia, pasitaiko nedaug, bet labai daug yra vėsesnių jaunuolių, kurie lengvai apsipina kai kuriomis minėtomis ydomis. Iš pradžių tesireiškiąs nesiderinimas su šeima, vėliau išvirsta priešingumu. Tuo būdu ir neutrali ar net palanki šeimai organizacija gali tapti jai priešinga.

Diduma jaunimo organizacijų nesusiderina su šeima dėl to, kad vienoms stoksta pedagoginių metodų ir patyrimo, antroms — gerų, nuosaikių ir morališkai tvirtų vadovų, o trečios turi šeimai nepriimtiną nusistatymą. Kai jis yra užslėptas, tokia organizacija pretenduoja būti neutralia ir remtina. Tas tiktai rodo, kad šeimos budėjimo ir intervencijos pareiga visada turi būti efektyvi. Tėvų aplaida ir aklas pasitikėjimas, pavėlavus, yra jau nebeatgailimas. Reikia paisyti, kad jaunimo organizacija šeimai būtų nuoširdžiai paslaugi.

JAUNIMO ORGANIZACIJOS PASLAUGA ŠEIMAI


Jaunimo organizacija ir neturėtų būti kitokia, kaip tiktai paslaugi šeimai. Ji stovi dar ant šeimos slenksčio ir, būtent, tam, kad padėtų jauną žmogų išugdyti socialesnį ir tobulesnį. Kai bręstas jaunuolis ima jau atitokti nuo namų ir neįsijungia į jokią organizaciją, jis gali nesveikai atitolti ir nuo visuomenės. Tokie išauga dažniausia sausi ir vieniši žmonės. Visuomeniškam gyvenimui jie sunkiai betinka, nepajėgia kitų suprasti ir prie jų prisiderinti. Jų šakotumas ir netvardomas individualizmas dažnai gali būti tiktai išviršinės prievartos tesutvardomas. Kai jaunimo organizacija tvirtai stovi prie šeimos židinio, ji padeda tokius asocialius reiškinius žymiai sušvelninti.

Iš antros pusės, kai jaunoji karta perdaug paglemžiama organizacijos, ji netenka pusiausvyros, kurią šeimos aplinka jai sudaro. Viena tiktai organizacija, kuria jaunimas norėtų pasikliauti, graso jį panardinti masėje. Spangi mūsų laikų dvasia, kaip matėme, dar skatina žmones lydintis i beformi minios gniužulą. Daug kas šiais laikais norėtų žmones turėti it kokius rugių pėdus — rišti ir paleisti, kada ir kaip įsinori. O kiekviena jaunimo organizacija, kuri pameta ryšį su šeima, kaip tiktai veda jaunuosius kolektyvizmo keliu, kuris taip pat užsibaigia išviršine prievarta.

Nuo abiejų pavojų — per didelio susigūžimo į save ir per didelio pasinėrimo minioje — tegali geriausia apsaugoti šeima ir jaunimo organizacija drauge sutardamos ir viena antrą paremdamos. Šeima be jaunimo organizacijos nepajėgia gerai priaugančios kartos suaktyvinti ir suvisuomeninti. Jaunimo organizacija, atitrūkusi nuo šeimos, nepataiko tinkamai atlikti savo paskirties ir sunkiai beišvengia sukolektyvėjimo. Darnus jaunosios kartos auklėjimas gali būti sėkmingas tiktai veikiant sutartinai. Kas, pavyzdžiui, yra tiek susiaurėjęs, kad linkęs tesirūpinti tik pats savimi, įsijungdamas į didesnį organizuotą būrį, turi dalinai savęs išsižadėti ir išmokti prisiderinti prie kitų. Kas, priešingai, yra toks išplitęs ir padrikas, kad susilieja su minia, pareidamas iš žmonių sambūrio namo, turi susitelkti susiaurėti. Šeima ir organizacija kartu lengviau apgali ir žmogų mizantropą (kitų nekenčiantį) ir difuzinį minios žmogų (kitus perdaug pakenčiantį). Jos abi atlieka derintojų pareigas, jeigu tarp savęs susiderina.

Šeima ir jaunimo organizacija geriausiai sutaria, kai jos atsiremia į tą pačią ir pozityvią pasaulėžiūrą, kurios principai sutinka su įgimtais įstatymais arba dekalogu, į kurį yra atremtas ir pats žmogus ir jo šeima. Sis vienodas pasaulėžiūrinis pagrindas apsprendžia ir vienodą jaunosios kartos ugdymą. Šeimą ir jaunimo organizacija natūraliai tarp savęs susiderina ir viena antrą paremia: šeima laikoma įgimtuoju ir grindžiamuoju ugdymo veiksniu, jaunimo organizacija — atsitiktiniu ir padedamuoju. Pastaroji šeimos teisių neneigia, jų nesisavina ir prievarta į šeimos židinį nesibrauja. Ji tiktai stengiasi padėti atlikti tuos auklėjimo bei lavinimo uždavinius, kurių šeima, mokykla ir Bažnyčia neįstengia pilnai apimti arba nepakankamai apima.

Jaunimo organizacija, sutardama su minėtais ugdymo veiksniais, gali imtis bet kurio ugdomojo darbo, jį papildydama ir sustiprindama. Vienos, iš tikrųjų, ir stengiasi mažiau ar daugiau apimti ir padėti išvystyti visus pilnutiniam gyvenimui reikiamus nusiteikimus. Antros pasirenka vieną kurį specialų uždavinį. Taip antai, esti lavinamas tiktai fizinis jaunuolio miklumas ir pajėgumas (sporto organizacijos), skatinami ir lavinami meniniai sugebėjimai bei polinkiai (dailiosios kūrybos būreliai), ugdomas paslaugumas artimui ir geram darbui (skautų brolijos), žadinama ir stiprinama tautinė sąmonė (patriotinės organizacijos), gilinamas religinis sąmoningumas ir skatinama religinė praktika (konfesinės jaunimo organizacijos) ir panašiai. Be to, visos jaunimo organizacijos kurios tikrai supranta savo paskirtį, vienu ar kitu būdu stengiasi ugdyti savo narių visuomeninį susipratimą, skatina jų iniciatyvą bei veiklumą, pratina prie kolektyvinės drausmės, susiklausymo ir solidarumo. Savo siekiamam tikslui jaunimo organizacija yra laisva pasirinkti atitinkamą brendimo amžių, vieną kurią lytį ir deramą metodą, kuri gali kaitalioti pagal laiko reikalavimus ir dvasią, kiek ji yra tinkama. Tuo tarpu šeima visada yra labiau konservatyvi. Ji taip pat labiau paskęsta daugeriopuose rūpesčiuose ir negali visa susitelkti tik vienam kuriam reikalui, ką lengvai įstengia tinkamai vadovaujama organizacija. Tuo būdu sutari su šeima jaunimo organizacija gali daug jai padėti.

Kai kuriais atžvilgiais ji net pranoksta šeimą. Pavyzdžiui, tame krašte, kur tautinis susipratimas menkas ir būtinai žadintinas, tiktai patriotinės jaunimo organizacijos ir gali daugiausia padėti. Visos pirmosios mūsų organizacijos, jaunimo ir suaugusiųjų, buvo ryškiai patriotinės ir yra daug nuveikusios, nes atitiko ir visos tautos siekimus ir mūsų kaimietiškos šeimos nusistatymą. Panašiai kova prieš Dievą pasireiškusi rusiškose mokyklose ir apėmusi didumą ano meto mūsų inteligentijos, vienai Lietuvos kaimo šeimai buvo persunki. Savo vaikų, dėl mokslo atitrūkusių nuo šeimos, tėvai negalėdavo išlaikyti tose religinėse tradicijose, kuriose patys buvo užaugę. Šeimai padėti susitelkė moksleiviai katalikai (ateitininkai), kure atitiko jos religiniam bei tautiniam nusistatymui.

Apskritai, šeima yra atremta į religinį bei tautinį pagrindą. Ji esti tvirčiausia, kai juos deramai sujungia ir namų židiny pilnai išlaiko. Dėl to ir tos jaunimo organizacijos, kurios remiasi religiniais bei tautiniais principais, yra arčiausia natūralios šeimos ir geriausia su ja sutaria. Tokios organizacijos visada šeimai būva nuoširdžiai paslaugios. Ir priešingai, paslaugumo pristingama ir dažniausia nesutariama, kai jaunimo organizaciją persmelkia dvasia, kuri sujaukia gyvenimo vertybių tvarką arba tiesiog paneigia tikėjimą arba tautybę.

Kada tauta, pavyzdžiui, nelygstamai iškeliama, kone sudievinama, — o ji žmogui nepakankama ir per siaura, — jaunimas tokiose nacinėse organizacijose susiaurėja pats pirmas: jis pasidaro perdaug ekspansyvus, nenuosaikus ir nepakantus ne tiktai svetimiems, bet ir saviems. Turėjome progos jį iš arčiau stebėti ir pažinti savo kaimynuose. Toks jaunimas eina be atodairos savo keliu, ir gera, jei šeimai jis dar būva bent neutralus. Jei jis daugiau nuo pačios šeimos priklausytų, nėra abejonės, kad jo tautiškumas būtų žmoniškesnis. Tautiškumas šeimoje įauga į bendrą žmogiškąjį charakterį, dėl to nesti taip pabrėžiamas ir sutirštinamas, kaip masinėje organizacijoje, kuri gali pasidaryti pavojinga ir šeimai ir pačiai tautai. Tai ir atsitinka, kai tauta nelygstamai iškeliama prieš žmogų apskritai ir prieš Dievą. Tokios tautinės organizacijos, kurios šiaip yra reikalingos, naudingos ir kartais net neapsieinamos, šeimos neramsto, bet priešingai į namų židinius įneša nerimo ir aistrų. O tikra jų paskirtis padėti ugdyti sveiką jaunosios kartos tautiškumą, kuris būtinas yra pilnutiniam žmogaus charakteriui.

Žinome gerai, kad internacionalinės arba antitautinės jaunimo organizacijos žmogaus asmens asmenybę kaip tiktai žaloja. Jos norėtų žmogų blankų ir dykavidurį, kuris tiktų visoms tautoms, visoms rasėms ir visoms konfesijoms, arba kitaip tariant, jokiai tautai ir religijai. Tai yra visai priešinga tam, ko siekiama atskirų tautų jaunimui tarptautiškai bendradarbiaujant. Čia ugdomas sveikas tautų solidarumas ir žmoniškumas, kuris įtelpa į kiekvieną tautą ir tuo pačiu į kiekvieną šeimą. Skirtingų tautų ir pažiūrų šeimos viena kitai gali būti net artimesnės ir geriau gali viena antrą suprasti, negu paskiros tautos ir konfesijos. Dės to jaunimo organizacijos, kaip skautų brolijos, kurios siekia tarptautinio solidarumo, yra šeimoms artimos ir paslaugios. Jos, mat, neišeina iš tautos rėmų ir dažniausia dar susisieja su savojo krašto religinėmis tradicijomis. Tuo tarpu griežtai internacionalinės organizacijos, paneigia ir tautą ir jos tikėjimą. Jei jos ir dangstosi indiferentizmu arba religine tolerancija, tai iš po tos skraistės vis tiek kyšo antireliginis nusistatymas.

O antireliginės ar bereliginės jaunimo organizacijos, atviros arba užklostytos humanizmo apvalkalu, anksčiau ar vėliau nusigręžta prieš šeimą. Nors tėvai turėtų tokį pat nusistatymą, jie neišvengia šito pavojaus, nes patys jų principai atsigręžta prieš tėvus ir vaikus, kadangi jie yra nukreipti apskritai prieš žmones. Žmogus, nori ar nenori, vis tiek yra palenktas Dievui, iš kurio rankos neišsprūsta. Kas to nepripažįsta ir tikėjimo kratosi, nukrečia ir save nuo tos atramos, kuria pats laikosi. Dėl to tiktai iš viršaus gali atrodyti, kad nureligėję tėvai ir antireliginės jaunimo organizacijos tarp savęs sutaria ir vieni kitiems yra paslaugūs. Sis trapus išviršinis ryšys, tas sakytume neigiamas ar griaujamasis paslaugumas, priešingas žmogaus prigimčiai, gimdo ne ką kitą, kaip moralinį chaosą. Pakyla maištaujanti dvasia, kuri suardo visus patvarius ryšius tarp žmogaus, šeimos ir organizacijos. Ar nesame to liudininkai ir kartu aukos? Ar ta maištinga dvasia nedarko dar ir tremtyje mūsų šeimų ir jaunimo — organizuoto ir padriko?..

„Gyvename paskutinio ir stipriausio šaukimo laikus. Šiuo metu, kai paskiras žmogus yra įpainiotas į dideles bei mažas pasaulio organizacijas ir bendruomenes, kad tvarkos, solidarumo, disciplinos ir ištikimybės vardu tarnautų visų karui su visais ir moraliniam chaosui, jis yra aukščiausio dangaus angelų choro šaukiamas vaduotis iš šito sąmyšio, kad leistųsi visų daiktų Kūrėjui save perkurti į naują žmogų ir pripildyti Šventosios Dvasios, be kurios negali egzistuoti nei šeima, nei tėvynė, nei valstybė, nei tautų bendruomenė (Fr. W. Foerster 91—92). Tasai naujas tekios ir kilnios dvasios žmogus tegali būti išugdytas šeimos, ne kolektyvo. Mūsų jaunimo organizacijos turėtų gerai įsiklausyti į dangaus šauksmą ir padėti šeimai ištraukti žmogų iš kolektyvinio žvėries nasrų. Ne toldamos nuo Dievo ir šeimos, bet prie jų glausdamosios geriausiai patarnaus ir savo nariams ir visai mūsų tautai, kuri laukia taurios ir veiklios jaunosios kartos (vitatos šiam straipsniui yra paimtos iš F r. W. Foerster, Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybė, o ir A. Maceinos, Tautinis auklėjimas).


A.Vaičaitis - Turgus (piešinys)