|
Dr. J. Balys, LIETUVIŲ TAUTOSAKOS SKAITYMAI, I ir II dalis, 248 + 272 psl. in 8°. „Patria“, 1948 m. Tuebingene.
Daugelis mūsų labai mielai savo vaikystę mename, vaikystę su motinos daina, prie ratelio ar ramiai plevenančio židinio sekta pasaka ir nuostabiais, tikrai nuostabiais mūsų senelių pasakojimas apie praetin nuskendusias ir niekad jau atgalios nebesugrįžtančias dienas ... Ir visus tuos nuostabius pasakų vakarus, tas mielas, bet jau šiaurių vėjų nugairintas prigesti imančias mūsų jaunystės dienas šiandieną mums dar kartą parneša pasirodžiusi Dr. J. Balio knyga. Jo paruoštieji mūsų tautosakos skaitymai nėra vien tik eilinis tautosakos rinkinys, bet kartu pateikia ir labai vertingas, nors tiesa, labai trumputes, atskirų tautosakos sričių apžvalgas. Pats leidinys skirtas grynai praktikos reikalams, daugiau mokytojams, ir mokiniams (8 psl.), tačiau labai mielas kiekvienam lietuviui, nes savyje telkia nepaprastai daug anų, jau gęstančių tėviškės židinių ugnies ir žaižaruojąs gyvąja jos dvasia.
Dr. J. Baliui tautosaka yra „žodinė tautos kūryba, tautos žinojimas, išreikštas kūrybiškais žodžiais“ (5 psl.). Tačiau su šiuo tautosakos aptarimu negalima sutikti, nes šiandieną mūsuose jau šio žodžio prasmė daug platesnė, negu jį susikuriant; platesnė jau ir pati tautosakos sąvoka aplamai. Suprantant tautosaką vien tik jos žodine prasme (tautosaka, sakyti tautos sakymas, pasakojimas, pranešimas, žodis... (Plg. - Kokia jo saka (sakymas, pasakymas, pasakojimas, pranešimas, nuotuoka = žinojimas, pertaras, pritarimas, sutikimas, kalba, žodis ...) Ds; - Anas labai sakus, nuosakus (daug kalbąs, pasakojąs, žinąs ir suvokiąs, prisimenąs...) Ds.). Ji tebūtų daugiau sakytinė arba sakomoji liaudies kūryba. Tuo būdu į jos visumą vargiai galėtų patekti ir dainuotinė, jau nebekalbant apie tikėjimų didžiąją dalį, papročius, šokius ir pan.: visos tos kūrybinės apraiškos liktų už jos, nes su sakymu arba pranešimu jos beveik nieko nebeturi. Šiandieną tautosaka mūsuose vartojama jau tik išplėstine prasme ir apima visą tautos žinojimą, beveik visą tautos dvasinę kūrybą, o ne tik „žodinius liaudies kūrinius“ (5 psl.). Jai priklauso jau beveik visos dvasinės tautos kūrybos apraiškos (išskiriamas liaudies menas), tiek žodžiu, tiek veiksmu reiškiamos (pav. ir tikėjimai, papročiai, šokiai.... Tuo būdu tautosaką aptarti vien tik žodine tautos kūryba yra per siaura; todėl visai nenuostabu, kad toliau šio aptarimo ir nė pats autorius nesilaiko: jis tautosakai priskiria ir tikėjimus, ir papročius, ir liaudies vaidybą su šokiais... (5-7 psl.). Todėl daug geriau tautosaką būtų aptarti tautos žinojimu, kuris žodžiu ar veiksmu reiškiamas. Ji yra žodinė ir veiksminė tautos dvasinė kūryba. Tuomet į tautosaką įtelpa jau visos tautos dvasinės kūrybos apraiškos, o šiai įtilpai nesipriešina nė pati sakos reikšmė (plg. anuos pavyzdžius).
Dr. J. Balys, susiskirstydamas tautosaką atskirais būriais, įsiveda naujybių. Truputį sunku sutikti, jog mirusiems raudos, nuotakos verkavimai ir pan. skirtini į pusiau eiliuotinės tautosakos skyrių. Nors pirmu žvilgiu raudos, verkavimai ir pan. atrodo esą vien tik tarp pasakojamosios ir eiliuotinės (dainuojamosios) tautosakos, o kartais savo ištęsta bei nepastovia eilute ir visu tekstu net arčiau pasakojimo šliejasi, tačiau mūsų, verkavimui ir kt., lygiai kaip ir dainai, svarbiau ne žodis, bet melodija ir ritmas. Raudotoja žodį renka prie melodijos, jį tęsia arba trumpina pagal verkinį (rečityva); jos žodis turi gana pastovų ritmą, kurį pakeitus, kinta ir visa žodinė eilutė. Ir visos raudotojos kiek man teko girdėti, ypatingai pabrėžia tęstines priegaidės, kurias gana pastoviu ritmu prisirenka (jas gauna pavartojusi mažybines žodžių lyties). Taip pat visos raudos, verkavimai ir kt. maža kuo besiskiria ir nuo visokiausių 1otinių dainų, kurios turi pastovią lojime melodiją, bet visados prisirenkamą (pagal reikalą) žodį, kurį rinkėja pailgina ar sutrumpina (plg. dar vaikų rėkautines, ūščiotines, iš dalies lopšines bei kitas nepastovaus žodžio darbo dainas).
Autoriaus pastanga apžvelgti pirma pasakojamąją tautosaką, negu dainuotinę, gali būti tikslinga, nes pasakojimas gali būti aplamai pirmesnis už dainą. Tačiau šitokia pradmė turi ir savų nepatogumų: iš pasakojimo pareiname į dainuotinę, vėl atgal atšokame smulkmenosna (pusiau eiliuotinėn) ir sugrįžtame dar kartą prie pasakojimo išraiškos -tikėjimo,papročių..., t. y. verdame tautosakinę mišrainę. Todėl vien grynai praktikos sumetimais reikėtų pasilikti prie senojo būdo: pradėti dainuotine, pereiti į smulkiąją (kuri pusiau eiliuota), o per pasakojamąją (ji turi gana dažnai visokių dainos įtarpų) į likusias tautosakos rūšis.
Išleidžiant smulkias pastabas sakytinės, dainuojamosios ir smulkiosios tautosakos įvadams bei tekstams, tenka šiek tiek plačiau sustoti prie mūsų tikėjimų ir papročių. Pirmiausia autorius apžvelgia Perkūną, kurį jis dar savu laiku Lietuvoje (TD III, VI) yra labai išsamiai nagrinėjęs. Autorius Perkūną jungia su Dangaus Tėvu (II, 14 psl.), kuris yra išriedėjęs iš Vyriausiosios Būtybės. Tenka pastebėti, kad mūsuose tikėjimas Vyriausiąja Būtybe arba Dievu Tėvu dar nėra visiškai išblėsęs. Mūsų dievas yra nekrikščioniškos kilmės, ką byloja ne tik visa lietuvių bei latvių k. vartosena, bet ir baltiškasis skolinys s o m a m s: visur dievas tebėra išlaikęs savo pirminę, indoeuropietiškąją dangaus ir šviesos reikšmę. Todėl nenuostabu, kad mūsų seneliai dar tebesimeldžia šviesiojo dangaus skliauto kryptimi (pav. vasaros naktimis į šiaurės gaisus ir tt). Prisimenant mūsuosius krikščioniškųjų maldos tekstų iškraipymus (Vardan Dievo Tėvo...; Garbė būk Dievui (Tėvui...), kurie tebeliudija gilią senovę, tenka manyti, jog krikščionybės išvakarėse (XII a.), arba tautai vos apsikrikštijus mūsų Perkūnas tapo jau visai atskiru griausmo dievu, nuslopinusiu Vyriausiosios Būtybės (= Dangaus Tėvo = Dievo Tėvo > Dievo) vaidmenį bei pasisavinusiu jo valdžią.
Platokai sustoja autorius ir ties mūsų Žemės arba Žemynos kultu. Pastebėtina, kad Žemyna išlikusi ne tik šaltiniuose, užkalbėjimuose ar keiksmuose (Dzūkija, Vilniaus kraštas), bet ir gyvojoje kalboje - “žarnyną“ (TD IV, 194). Taip pat rašytina ne Žemėpatis, bet Žemėpatis.
Žemei maldų ir aukų mūsų senoji karta dar visame krašte, išskyrus vak. Sūduvą, tebežino: jas kalba rytais ir vakarais drauge su kitomis maldomis arba saulei tekant ir leidžiantis (Miroslavas). Pats Žemės gerbimo paprotys mūsuose buvo ir sukrikščionintas (žemė tebebučiuojama iki šios dienos maldyklose; žemę bučiuoti moko savo raštuose kun. J. S. Dovydaitis ir kun. Aleknavičius). Įdomią pavasarinę auką žmonės tebežino apie Melagėmis, kur pirmojoje vagoje užaria suvynioję į švarią, baltą skepetą duoną su druska.
Toliau autorius labai trumpai užkliudo akmenų ir kalnų gerbimą, vos tik Rambyną bei Mokus kiek platėliau apžvelgdamas. Ne daug plačiau sustoja ir ties mūsų ugnies arba Gabijos kultu. Nenorėčiau sutikti, jog būtų tiesiogiai „šeimos židinio“ (= vedusieji) pavadinimas kilęs iš jaunamartės parsineštosios ugnies (II, 27 psl.). „Šeimos židinys“ nėra tik vedusieji, bet visi namų gyventojai, visa šeimyna, tie, kurie apie židinį renkasi, o „šeimos židinys“ vedusiųjų prasmenauja, jau antrinės kilmės, poetinė priemonė.
Autorius mano, kad Joninių ugnys mūsuose su Saulės grįžimu neturinčios jokio ryšio (II, 30 p. ir II, 138 p.). Šiai autoriaus minčiai tenka pritarti, nors jis rašydamas apie Kūčias bei Kalėdas pradeda ankstyvesnei savo prielaidai neva „prieštarauti, plg. „Laukiama Saulės grįžimo, kuri savo šviesa ir šiluma išblaškysianti tuos (piktųjų dvasių veiklos A. M.) pavojus“ (II, 99 p.). Paprastai Joninės ir Tarpušventės ne tik mūsuose, bet ir daugelio tautų glaudžiai vienon draugėn sujungiama, jie turi labai daug artimų tikėjimų bei papročių; abejas jungia ir ugnys. Tuo būdu tikroji autoriaus nuomonė lieka truputį neaiški, o vieną kitą skaitytoją grąžinanti ir vėl prie solarinės mitologijos.
Autorius mano, kad ne visose šventose mūsų upėse (Alkupėse, Šventosiose) buvo žvejybos „tabu“. Jis nori laikyti šias upes, drauge su E. Šturmu, tik sričių arba atskirų kilčių sienomis (II, 34), nors jos daugiau ar mažiau, atrodo, bus susiję su vėlių kultu (plg. II. 38.). Dėl E. Šturmo prielaidos esu jau išsitaręs kitu kartu (Aidai, 1948, 10 nr. 36 psl.) ir dabar nekartosiu.
Labai įdomią medžiagą ir apžvalgas autorius patiekia apie dangaus skliautą (Saulę, Mėnulį Aušrinę, žvaigždynus, kometas, meteorus, pamėnus bei vaivorykštę). Visa tebealsuoja labai gilia senove (plg maldos jaunam Mėnuliui, kuriose minima Perkūno karalystė, II, 47) Nemažiau įdomios apžvalgos ir apie miškų, medžių, žalčių kultus bei tikėjimus laime, laume ir javų dvasia. Visa toji medžiaga daugiau ar mažiau rankraštinė ir sutelktiniame leidinyje pirmą kartą skelbiama (dalys šio darbo buvo pasirodę Pėdsakuose, Mintyje, Žiburiuose, Aiduose). Daugelis šios medžiagos bei autoriaus prielaidų, neišskiriant ir viso papročių skyriaus (metinių švenčių žemės darbų ir žmogaus gyvenos), būtų verta atskirai aptarti, nes su visomis jų perdėm negalima sutikti. Tačiau šiems aptarimams reikalinga daug daugiau vietos, negu šis žurnalas iš karto gali duoti. Jaučiu reikalo tik dvi pastabas padaryti J u r g i n e s noriu laikyti labai sena mūsų pavasario švente, su arklio kultu susijusią (plg. arklio gerbimą, jo kaukolės ir kitas nepaprastas reikšmes, taip pat proistorinius arklių kapus ir W. Kopperso indoeuropiečių religijos studijas), o vėlinėms turiu pastebėti, kad Santakos par. dar 1940 m. vietos klebonas barėsi ant savo parapijiečių, jog šie neša vėlėms maistą kapuosna ir deda ant medžių (?) lapų. Šis paprotys labai primena Dlugošo žinią apie vėlių maitinimą miškuose tam reikalui paruošta tešla, kuri buvo dedama ant medžio mauknos ar žievės. Taip pat plačiau minėtinas ir vaiduliui galvos nukirtimas, kuris mūsuose neneseniai teišnyko, o vysk. Valančius net atskirą ganytojišką raštą Kartenos par. buvo parašęs (ž. Mūsų senovė, II, 117-118 psl.).
Vertas dėmesio ir, šiuo metu sunkiai rašomas, Lietuvių folkloristikos istorijos skyrelis, kur autorius peržvelgia metraštininkų žinias, pirmuosius tekstus, žemaičių šviesuolių darbus, Maž. Lietuvos tautotyrinį sąjūdį, leidinius Amerikoje, svetimtaučių didžiuosius rinkėjus ir rinkinius, naujų laikų tautosakininkus, Nepr. Lietuvoje atliktus darbus ir tautosakos populiarinimą. Visas skyrelis pasižymi gausiomis pavardėmis ir jų darbų nurodymais. Iš autoriaus buvo lauktina, jog atskirai dar būtų suminėjęs visą eilę vardų bei trumpai aptaręs jų darbus. Tokiais laikyčiau: kun. Pabrėžą ir kun. J. Gimžauską (jų pamokslai labai gausūs sena tautosakine medžiaga, ypač tikėjimais), Slaučiauską, vysk. A, Baranauską, K. Būgą, L. Girą, B. Sruogą, M. Grigonį, Stukėnaitę-Decikienę, o taip pat - Hinz, Perkovski, Znamierovska-Pruefferova ir dar vieną kitą mažesnį. Vertėjo su minėti mūsų žurnalus, ir kitą spaudą, kurie mielai skelbė tautosakinius tekstus, k. a. Vaivorykštė, Tautinės tvėrybos žiedai (prie Ateities - Draugijos), Vakarai, Ūk. Patarėjas, Pavasaris, Panevėžio Garsas (turėjo atskirą skyrelį) ir kt. Taip pat pažymėtina, kad tautosaką organizuotai rinko ne tik moksleiviai ir jaunieji ūkininkai (II, 263), bet ir jaunalietuviai bei pavasarininkai.
Aplamai šiose tremties sąlygose Dr. J. Balio paruoštieji lietuvių tautosakos skaitymai yra labai maloni dovana, džiugiai nuteikianti kiekvieną lietuvį, nes parneša daug lietuviškos ugnies iš gęstančio tėviškės židinio. |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
